TURINYS
ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………………………….3
1.Vietos savivaldos samprata………………………………………………………………………………………………4
2.Vietos savivaldos institucijos……………………………………………………………………………………………6
3.Savivaldybių funkcijos…………………………………………………………………………………………………….8
IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………………….11
LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………………………..12
ĮVADAS
Demokratiją valstybėje sunku įgyvendinti, jei piliečiai tiesiogiai neįtraukiami į visuomenės valdymo procesą ir sprendimų priėmimą politiniais, ūkiniais, kultūriniais, ekologiniais bei kitais vietos bendruomenei rūpimais klausimais.
Įvairiuose oficialiuose Lietuvos ir užsienio institucijų paskelbtuose dokumentuose savivalda apibrėžiama panašiai. Šiuo metu galiojančiame vietos savivaldos įstatyme nurodoma, kad „Vietos savivalda – valstybės teritorijos administracinio vieneto – savivaldybės teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus per administracinio vieneto nuolatinių gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų savivaldybės tarybą bei jos sudarytą vykdomąją ir kitas institucijas.“
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje teigiama, kad savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Ji įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų (toliau – savivaldybių tarybų, tarybų) nariai renkami ketveriems metams daugiamandatėse rinkimų apygardose, remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise, slaptu balsavimu tiesioginiuose rinkimuose pagal proporcinę rinkimų sistemą.
Nuo savivaldybių (savivaldos teisę turinčių administracinių vienetų) veiklos didele dalimi priklauso gyventojų materialinių ir dvasinių reikmių patenkinimas. Vietos savivaldybių institucijos, kontroliuodamos ir valdydamos dalį visuomeninių reikalų, riboja valstybinės valdžios galią ir yra vienas pagrindinių demokratijos elementų. Savivaldybių institucijų įteisinimas ir stiprinimas šalyse padeda kurti visuomenę, pagrįstą demokratijos bei valdžios decentralizacijos principais.
Darbo tikslas – apžvelgti savivaldybių funkcijas ir jų įgyvendinimo būdus.
Darbo uždaviniai:
Pateikti vietos savivaldos sampratą..
Aptarti vietos savivaldos institucijas.
Pristatyti vietos savivaldos funkcijas.
1.Vietos savivaldos samprata
Pagrindinius vietinės valdžios organų įgaliojimus ir pareigas nustato konstitucija arba statutas. Tačiau ši nuostata numato, kad pagal įstatymą vietinės valdžios organams gali būti suteiktos specialios paskirties įgaliojimai ir pareigos.
Vietos savivalda – tai pirmiausia teisė, apibrėžianti visumą funkcijų, veiksmų, kuriuos laisvai ir savarankiškai gali tvarkyti savivaldybė. Teisė laisvai ir savarankiškai veikti reiškia savivaldybių institucijų teisę priimti sprendimus pagal Konstituciją ir įstatymus. Vietos savivaldos institucijos, turėdamos įstatymais nustatytą kompetenciją ir disponuodamos finansiniais ištekliais, gali laisvai veikti daugelyje piliečių kasdienio gyvenimo sričių. Savivaldybių kompetencijos sritys: būstai, viešasis transportas, kelių priežiūra, sveikatos apsauga, vandentiekis ir asenizacija, valstybinių ir privačių įmonių registro tvarkymas, nacionalinių parkų priežiūra, savivaldybių policija, priešgaisrinė apsauga, kultūrinė veikla.
Demokratijos teorija aukštai iškelia vietos demokratijos sąvoką ir jos institucinį įkūnijimą – vietos savivaldą. Tradiciškai, vietos savivaldos reikalingumas grindžiamas pliuralizmo argumentais – kad vietos savivaldos institucijos išsklaido jėgą visuomenėje, t.y. užkerta kelią valdžios koncentracijai; taip pat argumentu, kad vietos savivaldos demokratija garantuoja nevienalytiškumą centralizavimo politikos akivaizdoje. Bet svarbiausias argumentas – vietos savivalda gali greičiau reaguoti į piliečių lūkesčius. Pastaruoju metu dar ir kalbama apie tai, kad savivalda yra puikus mechanizmas įtraukti piliečius dalyvauti politiniame gyvenime, o tai užtikrina demokratinės visuomenės gyvybingumą.
Vietos valdžia gali būti laikoma valstybės institucijos dalimi taip pat kaip atskiras pilietis laikomas valstybės dalimi. Ji gali turėti valstybės arba visos liaudies tarpininko arba atstovo statusą tose teritorijose, kurioms atstovauja. Valdžios veikla vietos lygiu taip pat kaip ir centre gali būti paskirstyta tarp sprendimų priėmimo teisę turinčių ir vykdomųjų institucijų. Tai tarsi miniatiūrinė valdžios pasidalijimo ir suderinimo tarp įstatymų leidžiamųjų ir vykdomųjų institucijų valstybiniu lygiu kopija.
Savivalda įgyvendinama remiantis tam tikrais principais bei nuostatomis:
atsakingumas rinkėjams;
gyventojų dalyvavimas tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus;
savivaldybių ir valstybės interesų derinimas tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus;
savivaldybės institucijų veiklos laisvė ir savarankiškumas;
veiklos skaidrumas;
bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimas;
viešumas ir reagavimas į gyventojų nuomonę;
savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas;
žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimas ir gerbimas.
Demokratijos arba vietos savivaldos principai skelbia savivaldybių politikų atsakingumą vietos bendruomenei ir bendruomenės dalyvavimą tvarkant viešuosius reikalus. Gyventojams turi būti sudarytos sąlygos dalyvauti rengiant sprendimų projektus, bendruomenės poreikius nustatančias apklausas ar kitaip įsitraukti į miesto valdymą. Tik šitaip vietos valdžia gali tinkamai patenkinti bendruomenės poreikius.
Didelę įtaką savivaldybių politikoje turi ir nevyriausybinės organizacijos, jungiančios bendruomenės gyventojus pagal interesus, socialinę ar sveikatos būklę, pagal laisvalaikio pomėgius. Platus bendruomeninių organizacijų tinklas yra būtina sąlyga formuojantis tiek pilietinei bendruomenei, tiek pilietinei visuomenei.
Lietuvos Respublikoje, kuri priklauso kontinentinės Europos, arba vadinamajai prancūziškajai vietos savivaldos sistemai, nebuvo ir nėra savivaldybių institucijų laisvės ir įvairovės. Vietos savivaldybių institucijų egzistavimas visiškai priklauso nuo įstatymų. Jie nustato valstybės teritorinius administracinius vienetus, savivaldybių institucijas, jų funkcionavimo taisykles, kompetenciją.
Lazdynas R. Savivalda: filosofija, teorija, praktika.
2.Vietos savivaldos institucijos
Savivaldybė yra esminė institucija, atsakinga už vietos reikalų tvarkymą. Savivaldybė – valstybės teritorijos administracinis vienetas, turintis juridinio asmens statusą bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per savivaldybės tarybą.
Vietos savivaldybei būdingi požymiai:
Apibrėžta teritorija. Savivaldybė funkcionuoja tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje – valstybės teritorijos administraciniame vienete. Savivaldybės dalija visą Lietuvos valstybės teritoriją.
Juridinio asmens statusas. Savivaldybės, jos institucijų įsteigti juridiniai asmenys (savivaldybės įmonės, savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos), kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus, yra viešieji juridiniai asmenys.
Gyventojų bendrumo pagrindas – jų gyvenimas toje pat teritorijoje.
Bendras tikslas – rūpintis vietos bendruomenės interesais.
Savivaldybės taryba – yra atstovaujamoji institucija, kuri įgyvendina savivaldos teisę. Savivaldybės taryba susideda iš demokratiškai išrinktų savivaldybės bendruomenės atstovų. Savivaldybės tarybos nariai, kurių skaičius svyruoja nuo 21 iki 51, nuo 2002 metų renkami ketverių metų kadencijai.
Savivaldybės taryba savo įgaliojimus įgyvendina kolegialiai savivaldybės tarybos posėdžiuose. Savivaldybės taryboje svarstytinus klausimus kartu su sprendimų projektais merui pateikia komitetai, komisijos, tarybos nariai, savivaldybės kontrolierius, savivaldybės administracijos direktorius. Savivaldybės taryba ne rečiau kaip vieną kartą per metus tarybos veiklos reglamente nustatyta tvarka turi pateikti savivaldybės gyventojams viešą atlikto darbo ataskaitą. Ataskaitą savivaldybės tarybos vardu pateikia meras.
Savivaldybės taryba, būdama kolegiali institucija, turi įgaliojimus svarstyti ir priimti daugumą svarbių sprendimų, liečiančių vietos bendruomenių gyvenimą. Taryba priima sprendimus dėl seniūnijų steigimo ir jų skaičiaus, priskiria seniūnijoms savivaldybės teritorijas, tvirtina savivaldybės biudžetą ir jo įvykdymo apyskaitą, priima spendimus teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita, gali priimti sprendimus dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, biudžetinių įstaigų, savivaldybės įmonių, viešųjų įstaigų bei akcinių bendrovių steigimo ar dalyvavimo jas steigiant ir kita.
Savivaldybės meras. Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių renka savivaldybės merą (toliau – meras) ir mero siūlymu skiria vieną ar kelis mero pavaduotojus. Meras yra savivaldybės vadovas. Meru ir mero pavaduotojais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai. Savivaldybės taryba gali nuspręsti, kad mero pavaduotojas pareigas atlieka visuomeniniais pagrindais. Meras renkamas, o mero pavaduotojas skiriamas slaptu balsavimu. Meras yra atskaitingas savivaldybės tarybai ir bendruomenei už savivaldybės veiklą. Mero sprendimai įforminami potvarkiais. Meras ne rečiau kaip kartą per metus atsiskaito savivaldybės tarybai už savo veiklą ir rinkėjams už savivaldybės veiklą.
Meras: planuoja savivaldybės tarybos veiklą, nustato ir sudaro savivaldybės tarybos posėdžių darbotvarkes bei teikia sprendimų projektus. Siūlo savivaldybės tarybai mero pavaduotojo (pavaduotojų), savivaldybės administracijos direktoriaus, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo (savivaldybės administracijos direktoriaus teikimu) ir komisijų pirmininkų kandidatūras, taip pat gali siūlyti atleisti juos iš pareigų bei siūlyti skirti nuobaudas savivaldybės administracijos direktoriui. Kontroliuoja ir prižiūri savivaldybės viešojo administravimo institucijų bei įstaigų ir įmonių vadovų veiklą. Meras analizuoja padėtį savivaldybėje ir siūlo savivaldybės tarybai sprendimų projektus bei rekomendacijas viešojo administravimo įstaigoms bei atlieka kitas funkcijas.
Savivaldybės administracija yra savivaldybės įstaiga, kurią sudaro struktūriniai, struktūriniai teoriniai padariniai – seniūnijos (filialai) ir į struktūrinius padalinius neįeinantys viešojo administravimo valstybės tarnautojai. Jos įgaliojimai nesusiję su tarybos įgaliojimų pabaiga. Savivaldybės administracijos direktorius yra savivaldybės administracijos vadovas – įstaigos vadovas, pavaldus savivaldybės tarybai ir atskaitingas merui.
Savivaldybės administracijos direktorius: tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais; organizuoja savivaldybės administracijos darbą, tvirtina savivaldybės administracijos struktūrinių ir struktūrinių teritorinių padalinių – seniūnijų veiklos nuostatus, atsako už vidaus administravimą savivaldybės administracijoje; administruoja asignavimus, savivaldybės tarybos skirtus savivaldybės administracijai; įstatymų nustatyta tvarka .
Žilinskas G. Vietos savivalda.//KRUPAVIČIUS A., LUKOŠAITIS A. Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida.
Lazdynas R. Savivalda: filosofija, teorija, praktika.
3.Savivaldybių funkcijos
Vietos savivaldybės institucijų laisvę pirmiausia riboja jų funkcijos. Jos neturi galios nustatyti savo įgaliojimų, t.y. jos negali savarankiškai nustatyti savo kompetencijos. Jų kompetenciją nurodo valstybės valdžios institucijos.
Prigimtinėmis savivaldos funkcijomis laikomos ne valstybinės valdžios priskirtos, o savivaldybės bendruomenės išsirinktai vietinei valdžiai natūraliai deleguotos funkcijos. Valstybės įstatymų leidimo valdžia gali pagrindines ir bendras visos šalies savivaldybėms prigimtines funkcijas įrašyti įstatyme, tačiau jų įgyvendinimą savo išleistais teisiniais norminiais aktais reglamentuoja, organizuoja, kontroliuoja ir bendrojo savivaldybės biudžeto ar tiksline paskirtimi renkamomis lėšomis finansuoja pati savivaldybės teritorijos bendruomenės iš savo tarpo išsirinkta savivaldybės taryba.
Savivaldybių funkcijas, pagal vietos savivaldos subjektams suteiktą sprendimo teisę ir veikimo laisvę galima padalyti į dvi dideles grupes: savarankiškas ir nesavarankiškas funkcijas.
Funkcijų priskyrimas vienai ar kitai funkcijų grupei priklauso nuo to:
ar įstatymu nustatytas reikalavimas funkciją vykdyti privalomai, ar ne;
didelis ar mažas valstybinio administracinio reglamentavimo laipsnis;
ar vykdoma ir kokiomis formomis vykdoma vietos savivaldos subjektų veiklos kontrolė atliekant funkcijas;
ar funkcijoms atlikti asignavimai skiriami iš valstybės biudžeto, ar iš savivaldybės biudžeto; ar funkcijoms vykdyti skiriamos lėšos turi tikslinę padėtį, ar ne.
Jei reikalavimų dėl funkcijų privalomo vykdymo nėra, jei mažas valstybinio administracinio reglamentavimo laipsnis ir vykdoma tik teisminė priežiūra, o dėl lėšų kiekio ir paskirties sprendimus priima patys vietos savivaldos subjektai, tuomet tos funkcijos priskirtinos savarankiškųjų funkcijų grupei. Esant priešingai situacijai – funkcijos priskirtinos nesavarankiškųjų funkcijų grupei.
Lietuvoje iki 1995 metų savivaldybių funkcijos iš viso nebuvo skirstomos. Nuo 1995 metų buvo taikomas funkcijų skirstymas į dvi grupes – savarankiškąsias ir valstybės deleguotąsias funkcijas. Nuo 2000 metų spalio mėnesio, priėmus Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymą, savivaldybių funkcijos pradėtos skirstyti į grupes pagal du kriterijus: pagal veiklos pobūdį ir pagal sprendimų priėmimo laisvę.
Žilinskas G. Vietos savivalda.//KRUPAVIČIUS A., LUKOŠAITIS A. Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida.
Lazdynas R. Savivalda: filosofija, teorija, praktika.
1. Savivaldybių funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę skirstomos į:
1) savarankiškąsias. (pvz., ikimokyklinis vaikų ugdymas; vaikų ir jaunimo papildomas ugdymas bei užimtumas, profesinis mokymas; socialinių paslaugų įstaigų steigimas; savivaldybės gyventojų sveikatos priežiūros rėmimas iš savivaldybės biudžeto; gyventojų užimtumo, viešųjų bei sezoninių darbų organizavimas; dalyvavimas užtikrinant viešąją tvarką ir gyventojų rimtį; savivaldybės saugomų teritorijų steigimas ir kt.). Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo bei įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už šių funkcijų atlikimą. (Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla turi būti aiški ir suprantama gyventojams, kurie tuo domisi, jiems sudaromos sąlygos gauti paaiškinimus, kas ir kodėl daroma;)
2) valstybines (perduotas savivaldybėms). Tai yra valstybės funkcijos, perduotos savivaldybėms atsižvelgiant į gyventojų interesus. Šios funkcijos perduodamos įstatymais ir įgyvendinamos vadovaujantis teisės aktais. Savivaldybės, įgyvendindamos šias funkcijas, turi įstatymų nustatytą sprendimų priėmimo laisvę; Pvz., civilinės būklės aktų registravimas; įstatymų priskirtų registrų tvarkymas; socialinių išmokų skaičiavimas ir mokėjimas; savivaldybei priskirtos valstybinės žemės ir kito valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo patikėjimo teise; valstybės garantijų nuomininkams, išsikeliantiems iš savininkams grąžintų namų vykdymas; ūkininkų ūkių registravimas; pasėlių deklaravimas ir kt. ( Savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių;)
2. Savivaldybių funkcijos pagal veiklos pobūdį skirstomos į vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo. Vietos valdžios funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba. Viešojo administravimo funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba, savivaldybės administracijos direktorius, kiti savivaldybės įstaigų ir tarnybų vadovai, valstybės tarnautojai, kuriems teisės aktai ar savivaldybės tarybos sprendimai suteikia viešojo administravimo teises savivaldybės teritorijoje. Viešąsias paslaugas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal su savivaldybėmis sudarytas sutartis kiti fiziniai bei juridiniai asmenys, pasirenkami viešai.
Savivaldybė yra atsakinga už viešųjų paslaugų teikimą gyventojams. Šios paslaugos gyventojams teikiamos už užmokestį ir nemokamai. Savivaldybė organizuoja viešųjų paslaugų teikimą per esančius viešųjų paslaugų tiekėjus (biudžetines ir viešąsias įstaigas, savivaldybės įmones, akcines bendroves ir kitus subjektus) arba sudarydama viešųjų paslaugų teikimo sutartis su fiziniais ir juridiniais asmenimis.
Europos savivaldybių ir valstybės santykiuose niekur nerasime termino „valstybės deleguotos funkcijos“ – tai lietuviškas išradimas, juridiškai pateisinantis tik savivaldybių biudžetinį nesavarankiškumą. Juo negalima pateisinti netgi valstybės institucijų nenoro, ar nesugebėjimo vykdyti kai kurias tokias Vietos savivaldos įstatyme įrašytas funkcijas. Savivaldybė privalo vykdyti tik jos gyventojų deleguotas funkcijas.
Lietuvos savivaldybėms nepakanka pajamų savo funkcijoms vykdyti, o nuosavi finansiniai ištekliai yra riboti. Net 90% savivaldybių biudžetų reguliuoja centrinės valdžios institucijos. Menkos savivaldybių pajamos verčia jas skolintis iš biudžeto ir bankų. Tokia finansinė situacija kelia savivaldybių ir vyriausybės ginčus dėl finansinių įsipareigojimų dydžio, dėl galimybės pačioms savivaldybėms įvesti vietos mokesčius ir reguliuoti jų dydį
Astrauskas A. Vietos savivaldos samprata ir savivaldybės institucinė struktūra.
.Žilinskas G. Vietos savivalda.//KRUPAVIČIUS A., LUKOŠAITIS A. Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida.
IŠVADOS
Vietos savivalda yra sudedamoji ir neabejotinai, labai svarbi demokratijos procesų dalis bei viena iš tautos valios išraiškos formų. Ji leidžia savivaldybės gyventojams per demokratiškai išrinktas atstovaujamąsias ir vykdomąsias savivaldybių institucijas realizuoti bendruomenės valią. Todėl vertėtų ir toliau skatinti tiesioginį piliečių dalyvavimą visuomenės valdymo procese, sprendžiant politinius, kultūrinius, ekonominius klausimus.
Pagrindine vietos savivaldos institucija, įgyvendinančia keliamus tikslus ir atliekančia pagrindines funkcijas, laikoma – savivaldybė. Savivaldybėje svarbiausius sprendimus priima, organizuoja veiklą, užtikrina vietos savivaldos funkcijų įgyvendinimą – savivaldybės taryba ir jos vadovas – meras, bei savivaldybės administracijos direktorius.
Priėmus Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymą, savivaldybių funkcijos Lietuvoje pradėtos skirstyti į grupes pagal du kriterijus: pagal veiklos pobūdį ir pagal sprendimų priėmimo laisvę. Pagal sprendimų priėmimo laisvę skiriamos: savarankiškosios, priskirtosios, valstybinės ir sutartinės, o pagal veiklos pobūdį: viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo.
NAUDOTA LITERATŪRA
Astrauskas A. Vietos savivaldos samprata ir savivaldybės institucinė struktūra. Pirma dalis
Lazdynas R. Savivalda: filosofija, teorija, praktika.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VIETOS SAVIVALDOS ĮSTATYMAS. 1994 m. liepos 7 d.
PALUBINSKAS A. Savivalda – po centrinės valdžios galios padu. http://www.lrytas.lt/?id=11658384971163597746&view=4
Savivaldybių administracinės sistemos. Struktūra ir biudžetas. Vilnius, 1996.
Vietos savivalda Lietuvoje. Trumpas žinynas savivaldybių darbuotojams. Vilnius, 1998 m.
Vietos savivaldos raida Lietuvoje.
http://www.savivaldybes.lt/ savivaldybes/index.php?lang=lt&gr=savivaldosraida
Žilinskas G. Vietos savivalda.//KRUPAVIČIUS A., LUKOŠAITIS A. Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida.