Įvadas Finansinės analizės metu yra apskaičiuojami įvairūs absoliutūs irsantykiniai rodikliai, kurių pagrindu yra sprendžiama apie įmonėspelningumą, likvidumą, mokumą, apyvartumą ir pan. Nė viena finansinė analizė neapsieina be finansinių koeficientų arbasantykinių rodiklių panaudojimo. Tai grindžiama tuo, kad koeficientaiparodo santykį tarp tam tikrų dydžių, ko negali parodyti absoliutūsrodikliai. ĮvadasKiekvienos įmonės, dirbančios rinkos ekonomikos sąlygomis, veiklosefektyvumo matas yra per ataskaitinį laikotarpį uždirbto pelno suma. Pelnasyra priemonė, įgalinanti pasiekti įmonės keliamus tikslus. Pats pelnouždirbimo arba nuostolio patyrimo faktas reikalauja arba paskirstytiuždirbtą pelną, arba padengti patirtą nuostolį.Pelno paskirstymas yra vienas iš svarbiausių įmonių finansavimo sprendimų.Sprendimą dėl pelno paskirstymo arba nuostolio padengimo priimaaukščiausiasis akcinės bendrovės valdymo organas – visuotinis akcininkųsusirinkimas. Šio sprendimo priėmimo bendra tvarka yra reglamentuojamaįstatymuose. Be to, pelno paskirstymas arba nuostolio padengimas yraatspindimas pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitoje, kuri yra sudėtinėprivalomos metinės finansinės atskaitomybės dalis.Taigi šiame darbe ir siekiama išnagrinėti pelno (nuostolio) ataskaitossudarymo tvarką, joje atvaizduojamų rodiklių nustatymo tvarką bei ekonominįvertinimą pagal pasirinktos įmonės veiklos rezultatus.
VERSLO PAGRINDAI
1. PAGRINDINĖS VERSLO ORGANIZAVIMO FORMOS
Lietuvoje pagal galiojančius teisės aktus verslu galima užsiminėti tokiaisbūdais: • įsteigus įmonę • fiziniam asmeniui įsigijus patentą • kai kuriems Vyriausybės nutarimu nustatytiems asmenims suteikta teisė užsiimti tam tikra veikla nesteigiant įmonės (pvz., notarams, advokatams, ūkininkams) • įsigyjant (perkant) įmonės pagal frančizės sutartį. Pagrindinė verslo organizavimo forma – įvairių rūšių įmonių steigimas. Ekonominėje literatūroje skiriamos trys pagrindinės ūkinės veiklos(verslo) organizavimo formos: 1. privačios (individualios, personalinės) firmos; 2. partnerių firmos (ūkinės bendrijos); 3. akcinės bendrovės (korporacijos). Akcinės bendrovės – yra ribotos turtinės atsakomybės įmonės, turinčiosjuridinio asmens teises. Jų kapitalas yra padalytas į akcijas. Akcininkaigali būti fiziniai asmenys, juridiniai asmenys ir valstybė, kuriaiatstovauja atitinkamas valstybės organas. Yra atviros akcinės bendrovės(AB) ir uždaros akcinės bendrovės (UAB). AB akcininkų skaičius neribojamasir akcijos gali būti platinamos viešai ir parduodamos biržoje. UABakcininkų skaičius ribojamas (Lietuvoje – ne daugiau kaip 50 akcininkų),ribojamas ir viešas jos akcijų platinimas ir pardavimas biržoje. ABdažniausiai kuriamos tada kai reikia sukaupti didelį kapitalą. Pagal LRakcinių bendrovių įstatymą, AB įstatinis kapitalas negali būti mažesniskaip 100 000 Lt. UAB – ne mažesnis kaip 10 000 Lt. Įmonės filialai ir atstovybės – įmonės gali steigti savo filialus iratstovybes. Įmonės filialai ar atstovybės veikia pagal įmonės įgaliojimą. Ūkinės bendrijos – tai visiškos turtinės atsakomybės įmonių grupė. Josturtas neatskirtas nuo bendrijos narių turto. Jos nariai atsako solidariaivisu savo turtu. Kuriam nors bendrijos narių negalint išsimokėti, jonuostolius atlygina visi kiti bendrijos nariai. Greta tikrųjų ŪB yra irkitokia jų atmaina – komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos. Šiosbendrijos yra dvejų ar daugiau asmenų susivienijimas. Už bendrijosįsipareigojimus tikrieji jos nariai atsako visu savo turtu, o kiti nariai(komanditoriai) – tik savo įnašu. Tokios ūkinės bendrijos nariais gali būtifiziniai ar juridiniai asmenys. Kooperatinė bendrovė – Lietuvoje gali sukurti grupė fizinių ar juridiniųasmenų. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė, ji atsako tikturimu turtu. Specialios paskirties bendrovės – šis statusas nustatomas bendrovėms,vykdančioms valstybei gyvybiškai būtinas funkcijas arba kurių veiklaibūtinas specialus režimas. Specialios paskirties bendrovėse vienai išvalstybinės valdžios ir valdymo institucijų priklausanti akcijų dalisnegali būti mažesnė kaip suteikianti 70% balsų. Specialios paskirtiesbendrovėms priklauso ne tik elektros bei šiluminę energiją gaminančiosįmonės, bet ir įmonės gaminančios ir eksportuojančios etilo spiritą iralkoholinius gėrimus. Viešoji įstaiga – pelno nesiekianti, privataus kapitalo pagrindu veikiantiorganizacija, ir viešai teikianti socialines, švietimo, kultūros, mokslo arkt. panašių sričių paslaugas visuomenės nariams. Tokia viešoji įstaiga turijuridinio asmens statusą. Žemės ūkio bendrovė – įmonė, kurios įplaukos už žemės ūkio produkciją arpaslaugas žemės ūkio gamybai sudaro daugiau kaip 60% visų realizacijosįplaukų. Jos steigiamos žemės ūkio gamybinei ir prekybinei veiklai.Nuosavas kapitalas formuojamas iš narių įnašų – pajų. Jei bendrovės veiklasėkminga pajininkams išmokami dividendai – pelno dalis, proporcinga pajausvertei. Ofšorinė įmonė – įregistruota mokesčių lengvatų zonoje. Tokia įmonėdažniausiai nemoka jokių arba moka labai mažus mokesčius. Fiktyvios įmonės – sandorius su verslo partneriais sudaro pateikusiossuklastotus dokumentus, neįsiregistravusios ir nemokančios mokesčių ir pan. Frančizės (lengvatų) įmonės – tai sutartinis leidimas pasinaudoti versležinomos ir diegiančios technologines naujoves patirtimi ir vardu. Taisusitarimas pagal kurį frančizės pardavėjas suteikia teisę frančizėspirkėjams naudoti jo pavadinimą, prekių ir paslaugų ženklus, rinkodarossistemą, gamybos technologiją bei verslo metodus už tam tikrą mokestį.Pvz., McDonald, Coca Cola. Personalinės (individualios) įmonės – fizinis asmuo ar keli fiziniaiasmenys atlieka įvairias ūkines operacijas ir iš to gauna pajamas. Užtokios įmonės įsipareigojimus visiškai atsako įmonininkas visu savo turtu. Ne pelno organizacijos įmonės. Vadovaujantis 1996 07 03 priimtu Ne pelnoorganizacijų (įmonių) reorganizavimo įstatymu (Nr. I-1429) per vieneriusmetus visos anksčiau registruotos organizacijos buvo reorganizuotos į vienąiš subjektų: 1. asociaciją – tai savanoriška įmonių sąjunga vykdanti jos narių pavestus uždavinius, savo veikla atstovaujanti jų interesams. Kapitalas: materialiniai ir finansiniai narių įnašai, labdara. 2. labdaros ir paramos fondą – tai neturinti narių ne pelno organizacija, kurios veiklos tikslai yra labdara arba (ir) parama mokslo, kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, soc. rūpybos ir globos, aplinkosaugos ir kt. sritim. 3. visuomeninę organizaciją 4. viešąją įstaigą – kuri yra ne pelno siekianti, privataus kapitalo pagrindu veikianti organizacija, viešai teikianti socialines, švietimo, kultūros, sveikatos ar kt. panašių sričių paslaugas visuomenės nariams. Pvz. Lukiškių poliklinika, Sanatorija “Žuvėdra” ir kt.)
2. VERSLO ĮMONIŲ KŪRIMAS
SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO APLINKA Vienas iš pagrindinių rodiklių pradedant verslą – verslo aplinkosišaiškinimas. Turint informaciją apie verslo aplinką, ją įtakojančiusveiksnius galime sėkmingiau numatyti naują verslo kūrimo galimybės beiveikiančių įmonių konkurencinę padėtį. Remiantis žinomo ekonomisto F. Kotlerio teorija, galima išskirti keturispagrindinius verslo makro aplinkos veiksnius: ekonominius, politinius –teisinius, socialinius – kultūrinius, mokslo ir technikos pažangos
veiksnius. Socialiniai – kultūriniai veiksniai. Šie veiksniai – tai pokyčiaivisuomenės vertybėse ir gyvenimo būde. Bet kuri organizacija funkcionuojatam tikroje kultūrinėje aplinkoje, kurią sudaro konkrečios tradicijos,papročiai bei jų besilaikantys žmonės. Nors visos vertybės yra ganpastovios ir stabilios, tačiau kultūrinėje aplinkoje vyksta pokyčiai.Svarbu numatyti, ar tai esminiai pokyčiai, ar tik trumpalaikės tendencijos. Ekonominiai veiksniai. Ekonominė situacija šalyje tiesiogiai įtakojaverslo vystymąsi šalyje. Ją sąlygoja valstybės valdymo organų vykdomamokesčių ir pinigų masės, kapitalo judėjimo, investicinės aplinkos, kreditųteikimo ir palūkanų normos politika. Ekonominę aplinką taip pat sąlygoja irpaklausos – pasiūlos, konkurencijos, kainodaros ir kiti ekonominiaiveiksniai. Ekonomikoje gali vykti du pagrindiniai pokyčiai, sąlygoti ekonominiųveiksnių. Pirmasis apima ekonomikos vystymosi ciklus, t.y., augimo ir smukimoperiodus. Verslininkams labai svarbu numatyti šiuos ciklus, įvertinant jųpoveikį vystomam verslui. Antrasis pokytis – tai ekonomikos struktūros kitimas, kuris pasireiškiadominuojančio ekonominio sektoriaus pakeitimu (tokie pokyčiai vyksta beveikvisose buvusiose socialistinėse šalyse). Politiniai – teisiniai veiksniai. Laisva verslininkystė gali vystytis tikdemokratinėje, rinkos ekonomikos šalyje. Politinio stabilumo veiksnys itinaktualus šalyse, kuriose vyksta perėjimas nuo planinio į rinkos ūkį. Politinė – teisinė verslo aplinka susideda iš: • Politinės sistemos; • Teisinių aktų; • Nuosavybės teisės; • Valstybinio reguliavimo laipsnio; • Valstybinių ir visuomeninių įstaigų ir organizacijų. Verslo aplinka turi tiesioginę įtaką verslininkystei plėtoti. Ji galiskatinti verslo atsiradimą arba priešingai – apsunkinti jo kūrimąsi irtolesnę plėtotę. Verslininkystei plėtoti būtinos šios sąlygos: • Privačioji nuosavybė; • Ūkininkavimo laisvė; • Konkurencija; • Teisinė verslininkų apsauga ir verslininkystės skatinimas. REIKALAVIMAI ĮMONĖS KŪRĖJAMS Įmonės kūrimo etapai yra šie: 1. verslo kūrimo idėjos pagrindimas; 2. įmonės kūrėjo asmeninių savybių įvertinimas; 3. verslo organizavimo sąlygų įvertinimas; 4. įmonės juridinės formos parinkimas; 5. verslo organizavimo projekto parengimas; 6. įmonės steigimo dokumentų parengimas; 7. įmonės registravimas. Praktikoje įrodyta, kad įmonės sėkmingą veiklą lemia trys dalykai: naujosidėjos privalumai, verslininko sugebėjimai ir materialios sąlygos. Idėjos pagrindimas – tai rinkos nišos ir prekės (paslaugos), kuriosužpildytų tą nišą nustatymas. Įmonės kūrėjas turėtų turėti verslo žmogui būtinų savybių. Tyrimais seniaiįrodyta, kad mažos ir vidutinės įmonės dažniausiai žlunga dėl verslininkonesugebėjimo vadovauti, rečiau – dėl specifinių žinių stokos ir dar rečiau– dėl finansinių problemų. Iš daugelio vadovui būtinų bruožų mažoje įmonėje ypač reikiaorganizatoriaus talento, kuris gali būti apibūdintas kaip nusiteikimasneilgai svarstyti, o greitai spręsti (dažnai remiantis ne visapusiškapadėties analize, o intuicija ir patirtimi). Pagaliau reikia gebėtiperteikti savo mintis, duoti nurodymus ir kontroliuoti kaip jie vykdomi. Be to, reikia įvertinti ar egzistuoja palankios sąlygos versluiorganizuoti. Pirmiausia – ar pakankamo dydžio rinka ir kiek ilgai jiegzistuos, ar stipri žada būti konkurencija. Antra – kiek reikės pradiniokapitalo ir kokios banko kredito ar paskolos iš privačių asmenų gavimosąlygos. Trečia – kokia žaliavų ir energijos išteklių rinka. Ketvirta –kokia padėtis darbo rinkoje. Penkta – ar valstybės politika palanki tokiamverslui organizuoti, kokie teisės aktai tai reglamentuoja. Konkretus verslo planas pradedamas rengti tik tada, kai visi įmonėsišoriniai ir vidiniai veiksniai yra pakankamai ištirti ir įvertinti, kaiišaiškėja būsimo verslo stipriosios ir silpnosios pusės – sėkmę ar pražūtįlemiantys veiksniai. Išanalizavus padėtį galima spręsti verslo organizavimo juridinės formos(įmonės rūšies) ir valdymo organizavimo klausimus. Sprendimui turi įtakoskeli dalykai: • asmeninės valdžios siekimo atkaklumas; • materialinis ir finansinis būsimo verslininko apsirūpinimas; • įmonės pelno paskirstymo būdas; • įmonės registravimo ir kitų mokesčių dydis; • įmonės likimas ateityje. Kokią bepasirinktų įmonės formą, valdymo organizacinė struktūra turėtųbūti paprasta, lanksti, leidžianti greitai perduoti informaciją. Mažos irvidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas pats vadovaujavisiems darbuotojams ir pats atsako už įmonės veiklą. VERSLO SĖKMĖS FAKTORIAI Sėkmė smulkiame versle priklauso nuo šių pagrindinių faktorių: • Verslininko gabumai. • Verslininko pažiūros (galvosena), motyvai ir asmenybė. • Vyriausybės skatinimas. • Pakankamas kapitalas. • Verslo galimybės. • Darbuotojų bendradarbiavimas. Sėkmingai veikiantis verslininkas dažnai turi tokias savybes: • didelis poreikis karjerai; • savarankiškumas; • poreikis būti nepriklausomam; • poreikis naujovėms; • kūrybingumas, • entuziazmas, • darbštumas. VERSLO RIZIKOS ESMĖ, VEIKSNIAI, FORMOS IR METODAI Verslininkystės rizika – tai gamybinės komercinės veiklos dalyvavimasgresiant ekonominiam pavojui (žalai). Kitaip tariant, rizikos sąlygomisverslo įmonė gali netekti dalies arba netgi visų savo išteklių (kapitalo),negauti laukiamų pajamų bei patirti papildomas išlaidas vykdydama gamybinękomercinę veiklą. Gamybinės komercinės veiklos (verslo) riziką sąlygoja įvairūs veiksniai.Verslininkystės rizikos veiksniai, slypintys pačiame rinkos mechanizme, jofunkcionavimo specifikoje: 1. rinkos dalyvių alternatyvinis pasirinkimas ūkinėje veikloje (nėra garantijų, kad iš daugelio galimybių verslininkas pasirinko geriausią variantą); 2. verslo paslaptis bei ribota informacija rinkoje; 3. nuolatiniai rinkos paklausos, pasiūlos bei kainų svyravimai; 4. sparti rinkos dinamika bei greitai senstanti informacija; 5. kūrybinis, novatoriškas verslo pobūdis. Visi iki šiol minėti verslininkystės rizikos veiksniai slypi pačiamerinkos mechanizme. Kitaip tariant, jie išlieka ir tada, kai rinkosmechanizmas funkcionuoja nepriekaištingai. Lietuvos rinkų neapibrėžtumas objektyviai sąlygotas to, jog pereinant įrinką vėluoja įstatyminis naujų ekonominių procesų reguliavimas. Šiuo metuLietuvoje galima išskirti keturias verslo rizikos rūšis, su kuriomissusiduria verslininkas: • Kriminogeninė rizika. • Politinė rizika. • Finansinė rizika. • Komercinė rizika. Svarbus verslo rizikos mažinimo veiksnys – veiklos analizė. Verslininkas,siekiantis sumažinti savo gamybinės komercinės veiklos riziką, turi patsarba samdos būdu pasitelkęs specialistus analizuoti ne tik savo, bet irsavo pagrindinių rinkos partnerių ūkinės veiklos riziką. Rizikos analizės metodai gali būti įvairūs, bet labiausiai paplitę yrašie: • išlaidų tikslingumo analizės; • ekspertinio įvertinimo metodas; • analitinis; • analogų panaudojimo. ĮMONĖS TEISINĖS FORMOS PARINKIMAS Įmonės teisinis statusas apibrėžia itin svarbius dalykus, kuriuos išanksto reikia žinoti svarstant tarptautinio ekonominio bendradarbiavimoklausimą. Pavyzdžiui, žinant įmonės teisinį statusą, galima numanyti, kasturi teisę priimti galutinį sprendimą derybose ir pasirašyti įmonėssteigimo sutartį bei kitas sutartis, kas ir kokiu laipsniu atsakys užsutartinių įsipareigojimų vykdymą ir kas atlygins nuostolius nesėkmėsatveju. Sudarius kokią nors sutartį su tokios teisės neturinčiu asmeniu,įmonė gali nevykdyti sutartinių įsipareigojimų ir neko nepadarysi. Be to, nuo įmonės teisinio statuso dažniausiai priklauso įmonėsapmokestinimas, pelno ir nuostolių pasiskirstymas, įmonės likvidavimotvarka bankroto atveju, kiti gyvybiškai svarbūs dalykai. Turtinė atsakomybė yra viena svarbiausių verslo organizavimo aplinkąapibūdinančių sąlygų. Neribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko ir joįmonės turtas neatskiriami. Priminsime, kad asmeninės nuosavybės teisėapima visas savininko teises į turtą ir yra visiškos nuosavybės teisė.Neribotos turtinės atsakomybės atveju už įmonės skolas ir įsipareigojimus(pvz. kreditoriams) verslininkas atsako visu – tiek investuotu į verslą,tiek kitu savo turtu. Ribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko turtas ir įverslą investuotas kapitalas yra atskirti. Už įmonės skolas irįsipareigojimus verslininkas atsako tik įdėtu į verslą kapitalu. Jokiekreditoriai neturi teisės reikšti pretenzijų į asmeninį investuotojo turtą.Daugiausia, ką jis gali prarasti, tai investuotą kapitalą, kuris prilygstaįsigytų akcijų arba pajaus vertei. Tiesiogiai investuojant, paprastai pasirenkamos tokios tesinės versloįmonės organizavimo formos, kurioms numatyta verslininko atsakomybė tikįdėtu kapitalu. Jei verslininkas turi pakankamai išteklių įsteigti ir veikti irneprognozuoja jos plėtros, tuomet tikslinga kurti individualią įmonę, o kaitrūksta kapitalo ir reikia rinktis partnerį – paprastą, komanditinę arakcinę komanditinę ūkinę bendriją. Akcinė bendrovė renkamasi tuo atveju, kai daug steigėjų, kai numatomaplėsti savo įmonę, taip pat papildomai leisti akcijų bei imtis operacijųbiržoje. Tuo tarpu ribotos atsakomybės bendrovėje kapitalo daliespervedimas turi būti tvirtinamas notariškai ar apmokestinamas didesniutarifu negu parduodant akcijas.3. VERSLO PLANAS
VERSLO SUMANYMAS – SVARBIAUSIA Pradinė ir esminė sąlyga, sumanius pradėti verslą – turėti originalų,patrauklų verslo sumanymą. Pagrįstas atsakymas į klausimą, ar verslo idėjapakankamai reali, gali būti surastas tik parengus ir išanalizavus versloplaną. Būtent verslo programa labai nemažai nulemia sprendimą pradėtiverslą, nurodo galimybes gauti kreditą, pasiremti, pasiremti partneriais,be to, leidžia argumentuotai prognozuoti sumanymo įgyvendinimo rezultatus.Nemažai firmų remiasi verslo programa keisdamos veiklos profilį,įgyvendindamos naujus projektus, ypač jei tenka orientuotis į papildomuskreditus. KOKIA JŪSŲ VERSLO PRASMĖ? Savo verslo analizę reikia pradėti nuo esamos padėties analizės. [pic] Esamos ir būsimos padėties analizė: 1. Kas būdinga šiai dienai? Ką turite? Ko trūksta verslui? Kokius sprendžiate uždavinius? 2. Ko tikitės? Kas turėtų įvykti? Kokio norėtumėte rezultato? Kokie esminiai būsimo verslo ir šiandieninės veiklos skirtumai? 3. Palyginus esamą padėtį su geidžiamąja, gaunami pagrindiniai skirtumai. Belieka išsiaiškinti, kaip tai pasiekti? Toliau – realių galimybių analizė, konkrečių programų veiklai vystyti kūrimas. Būsimas investitorius ar partneris paėmęs verslo planą turi jau pirmampuslapyje iš karto matyti kokia verslo esmė ir kokie yra finansų poreikiai. Toliau verslo plane eina anotacija. Anotacija – tai 1-4 puslapius užimantiverslo plano dalis, kurioje koncentruotai apibendrinama kituose versloplano skyriuose išdėstoma medžiaga. Anotacija paprastai rašoma po visų kitųdalių, nes tai – viena reikšmingiausių plano dalių, kurios paskirtissudominti skaitytoją projektu. Čia trumpai apibūdinamas verslo sumanymas,pateikiama trumpa prekės ar paslaugos charakteristika, aprašoma rinka. Čiaitin svarbu išryškinti, kuo įmonės gaminama prekė ar teikiama paslauga yraunikali, geresnė nei konkurentų. VERSLO PLANO STRUKTŪRA Įmonės tikslai Apibrėžiant įmonės tikslus, tuo pačiu apibrėžiamos ir galimų interesųsritys. Apibrėžti tikslus būtina, nes jie sudaromi keleriems metams įpriekį, ir lyginant padarytus darbus su ketinimais galima spręsti, arveikiama teisingai. Įmonės analizė Reikia įvertinti, ką turi įmonė, kaip tai galima išnaudoti, kokie esamųresursų ypatumai. Analizuoti gamybą, marketingo operacijas, organizacinęįmonės struktūrą. Kokie skyrių padaliniai ir ryšiai? Koks valdymas? Kaippriimami sprendimai? Kaip vyksta kontrolė? Ir t.t. Taip pat reikiaįvertinti žmonių sugebėjimus, įgūdžius, kvalifikaciją, pažiūras, vertybesir elgesį, numatyti kokių specialistų reikės ateityje, nuspręsti, ar užteksturimų žinių, ar reikės mokytis. Prekės ir paslaugos analizė Ką ruošiamės pardavinėti? Kas bus vartotojai? Kokia pagrindinė prekės arpaslaugos idėja, kuo ji patraukli pirkėjui dabar? Ar bus perkama po 3-5metų? Ar esate tuo įsitikinęs? Kodėl? Kiek, kur ir kada parduosite? Kokiosbus prekių ar paslaugų apimtys, kainos? Ar pastebite ir analizuojatevykstančias tendencijas? Kaip pasieis įmonės elgesys jei atsižvelgsite įgaliams perspektyvas? Rinkos analizė Įvertinus įmonės tikslus, galimybes, siūlomas prekes ir paslaugas, reikiaatsižvelgti ir į rinkos poveikį. Kaip ir kada pirks? Kokie dar galimipotencialūs pirkėjai? Ar bus patenkinti visi jų poreikiai? Ar po kelių metųpirkėjai norės to paties? Kokie konkurentai yra dabar, kokie bus ateity?Kaip jie gali elgtis? Kokios rinkos augimo ir vystymosi galimybės? Kurialinkme vyksta pasikeitimai, kokios tendencijos? Išteklių nustatymas Ko reikia tikslui pasiekti: pinigų, medžiagų, informacijos, žmonių? Kiekir kokių? Ką jau turi įmonė ir ko trūksta. Paskaičiuoti, kuo turtingi, galgalima panaudoti tai, ką jau turim. Veiklos programa Reikia aprašyti, kas ir kaip bus daroma. Nurodyti atskirus etapus,konkrečius tikslus, terminus, atsakingus žmones. Turint nuoseklų veiksmųplaną, galima kontroliuoti jo eigą. Jau galima įvertinti, kiek apytiksliaireikės pinigų, kaip maždaug viskas vyks. Taip pat reikia numatyti, kas busdaroma nesėkmės atveju. Kokia galima rizika, alternatyviniai sprendimųvariantai? Sunkumai ir uždaviniai Analizės metu išryškės silpnosios verslo vietos. Teks ieškoti, kaipužpildyti atsiradusias spragas. Ruošiant biznio planą, reikia apgalvoti,kaip įveikti būsimus sunkumus. Rizikos įvertinimas Kiekvienas verslas yra susijęs su tam tikra rizika, kliūtimis, abejonėmis,problemomis. Rizikos veiksnių yra gana daug: nuo gaisrų iki streikų,tarptautinių konfliktų, mokesčių politikos pasikeitimų, valiutos kursųsvyravimų, kredito gavimo galimybių ir t.t. Kuo detaliau ir išsamiau šieveiksniai išnagrinėjami verslo plane, tuo labiau verslininku pasitikėsinvestitorius. Todėl reikia bent jau nurodyti rizikos veiksnius, kurie yratikėtini, bei numatyti priemones, kurios padengtų galimus nuostolius.Dažnai yra vartojama schema “kas, jeigu”, pavyzdžiui, kas jeigu konkurentaisumažina kainas, atsiranda nauja technologija, patentai nepripažįstami,nepasitvirtina rinkos prognozės ir t.t. Investitoriai norės žinoti ką apietai mano verslininkas. Nauda Daugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų.
Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgireikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti įsunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis versloplėtotės variantus. Trumpai tariant, verslo planas – tai dokumentas, kuriame aprašyta būsima 3-5 metų įmonės gamybinė ir komercinė veikla. Tai išsamus ir geraiargumentuotas konkrečių ateities veiksmų planas. Jame atsispindi esamaįmonės padėtis, parodytos galimybės ir būdai užsibrėžtam tikslui pasiekti,apskaičiuotos būsimos išlaidos, pajamos, pelnas ir kiti dalykai. Tačiauplanas turi būti kartu ir konkretus, ir lankstus, atsižvelgiant į visasvykstančias aplinkoje permainas. Rašant verslo planą svarbu neužmiršti, kad būsimas investuotojas ieškosverslo plane ne teigiamų dalykų, o stengsis kuo greičiau planą atmesti.Todėl silpnas, nepagrįstas teiginys anotacijoje gali sužlugdyti visą versloplaną. Atskleisti verslo trūkumų anotacijoje nereikia ir negalima, juosradęs skaitytojas gali ir nebeskaityti toliau. Tuo tarpu gerai parašytaanotacija gali įtikinti skaitytoją verslo privalumais. PRODUKCIJOS GAMYBOS KAŠTŲ SKAIČIAVIMAS Ekonomika funkcionuoja, kai veikia trys pagrindiniai elementai: pelnas,konkurencija ir kainų sistema. Verslo įmonės veikloje vienu iš svarbiausiųelementų yra kaštų nustatymas. Įmonė, nustatydama kainas savo produkcijai,pirmiausia siekia padengti gamybos kaštus ir gauti pelną. Kaštus galima apibrėžti kaip išteklius, sunaudotus siekiant tam tikrotikslo ir apskaičiuotus piniginiais vienetais. Ekonominėje literatūrojesutinkamos dvi sąvokos. “kaštai” ir “išlaidos”. Jos vartojamos kaipsinonimai ir abi reiškia produkcijos savikainą. Visos išlaidos, kurias gamintojas turėjo padaryti, sudaro jo gamyboskaštus. Jie yra skirstomi į dvi dalis: kintamuosius kaštus ir pastoviuskaštus. Kintamieji kaštai – tai kaštai, kintantys kartu su produkcijos apimtiesaugimu. Pastovieji kaštai – tai išlaidos, kurios nesikeičia produkcijos kiekiuididėjant arba mažėjant. Kaštų klasifikavimas. Rinkos ekonomikos šalių ekonominėje literatūrojegamybos išlaidos dažniausiai klasifikuojamos pagal 3 požymius: 1. pagal išlaidų rūšis; 2. pagal išlaidų susidarymo vietą; 3. pagal gaminių, darbų, patarnavimų rūšis. Europos Sąjungos šalyse taikoma sustambinta išlaidų straipsniųnomenklatūra. Joje išskiriama: • išlaidos žaliavoms ir medžiagoms; • darbo apmokėjimo išlaidos; • pridėtinės išlaidos, susijusios su energijos, įrengimų naudojimo ir kitomis netiesioginėmis išlaidomis. Lietuvos Respublikos vyriausybė yra parengusi rekomendacinio pobūdžioišlaidų apskaitos skirstymą, kur kaštai skirstomi į tiesioginius irnetiesioginius. Tiesioginiai kaštai – tai gamybos sąnaudos, kurių dydis tiesiogiaipriklauso nuo gamybos (paslaugų) apimties. Dar jie vadinami kintamaisiaiskaštais. Šie kaštai tiesiogiai apskaičiuojami konkrečiam gaminiui irpriklauso nuo šio gaminio gamybos apimties (bendroje savikainoje). Netiesioginiai kaštai – tai išlaidos, kurių dydis nesusijęs su produkcijosgamyba. Jos nustatomos padaliniui arba visai įmonei. VERSLO INKUBATORIAI Verslo inkubatorius siūlo pradedančioms įmonėms kooperacijos formą, kaigrupė naujų įmonių drauge naudojasi bendrais resursais ir dalinasi šiųresursų naudojimo kaštus. Tipinės inkubatoriaus teikiamos paslaugos yra panašios. Tai yra: • Kontoros (gamybinių patalpų, konferencijų kambario) nuoma; • Ryšio priemonės (telefonas, faksas, pašto dėžutė, elektroninis paštas, teleksas); • Kontoros įrangos nuoma (kompiuteris, kopijavimo mašina, baldai); • Administracinės paslaugos (sekretoriavimas, vertimas); • Apsauga; • Kavinė; • Didmeniniai įvairių prekių užpirkimai su nuolaida; • Įvairios verslo konsultacijos; • Finansinė pagalba; • Verslo informacijos paieška ir pateikimas; • Reklama; • t.t. Lietuvoje verslo inkubatorius – tai viešoji įstaiga, kuri inkubuojamiemsūkio subjektams palankiomis sąlygomis nuomoja patalpas ir teikia verslovaldymo paslaugas (informaciją, konsultacijas, mokymą ir pan.),tarpininkauja gaunant finansinę paramą bei diegiant naujas technologijas irmokslo naujoves versle.4. NAUJOS ĮMONĖS VALDYMAS
IŠTEKLIŲ NAUDOJIMO SVARBIAUSI ELEMENTAI IR JŲ VALDYMAS Išteklių vadybos tikslas – efektyvus išteklių panaudojimas, siekiantfirmos tikslų. Pačioje veiklos pradžioje firmos vadybininkai bus atsakingiuž reikšmingų sprendimų, susijusių su tokiais klausimais, priėmimą: Kokieištekliai reikalingi? Iš kur juos gauti? Kaip jie bus panaudoti? Kaip buskontroliuojamas ir prižiūrimas jų naudojimas? Išteklių smulkioje firmoje vadyba koncentruojasi į 4 pagrindines sritis:veiklą, žmones, marketingą ir finansus. VEIKLA Gamybos procesai: Reikalinga įranga (įrengimai); Finansavimo kaštai irmetodai; Veiklos sistemos ir kontrolė; Darbo saugumo reguliavimas; Kokybėskontrolė; Apmokymas. Žaliavos: Produktai ir paslaugos, kurie bus perkami; Tiekėjai; Kaštai irkreditų terminai; Pirkimų užsakymų sistemos; Saugojimo (sandėliavimo)sistemos. Patalpos: Išsidėstymas; Vietos/erdvės reikalavimai; Nuoma, draudimas;Aplinkos kontrolė; Įmonės zonos; Draudimas. Kontoros įranga: Telefonų sistemos; Baldai; Kompiuterinė įranga;Kanceliarinės prekės; Kt. Vadybos sistemos: Apskaitos sistemos; Finansinė vadybos informacija;Valiutų (VP – stock) kontrolė; Užsakymų knyga; Nuolaidos; Sutartinių kainųnustatymas. Teisė ir draudimas: Darbdavių atsakomybės draudimas; Gaisro ir kitųvagysčių draudimas; Pelno nuostolių draudimas; Visuomenės lojalumas;Profesinis identitetas; Žmonių draudimas; Inžinierinių gedimų draudimas;Įdarbinimo teisinis reguliavimas; Kompanijos teisiniai reguliavimai;Ženklas, simbolis; Parduotuvės išdėstymas; Vitrinos; Prekybininkai;Brošiūros. Paskirstymas: Tarpininkų naudojimas (didmeninė prekyba, mažmeninė prekyba,užsakymai paštu); Eksporto agentai; Fizinis paskirstymas ir transportas;Tikrinimas (inspections); Pakavimas. Pardavimų administravimas: Užsakymų knygos vertinimas; Užsakymųpatvirtinimas; Kvotų nustatymas / įvertinimas; Apmokėjimų terminai irsąlygos; Sąskaitų (skolų) raštai; Vartotojų užklausimai; Eksportodokumentacija; Nusiskundimai ir atsakymai. FINANSŲ SRITIS: Pardavimai: Važtaraščių, sąskaitų išrašymas; Prekybos žurnalas; Apmokėjimųprocedūros; Bankas: gryni pinigai, čekiai; Asignavimo raštai; Turtopardavimas; Sugadinti čekiai. Debitoriai: Ataskaitos; Papildomi pranešimai telefonu; Tiekimo sustabdymodata; Teisinių pasekmių taikymo data; Nurašymo data; Informacija apiedebitorius (skolų senumo analizė). Bankiniai reikalai: Einamoji sąskaita; Čekių knygutė; Palūkanos; Bankomokesčiai; Kreditinės kortelės. Mokesčiai: Įvairūs įmonių mokesčiai. Įsigijimai (pirkimai): Užsakymai; Kaštų kontrolės sistemos; Išlaidųsąskaitos; Tiekėjų paieškos; Prekių priėmimo sistema. Kreditoriai: Paskolų terminai; Važtaraščių administravimo; Patvirtinimas;Mokėjimų sistema; Informacija apie kreditus. Finansinės veiklos įrašai: Žurnalai (pirkimai, pardavimai); Pinigųžurnalas; Pinigų srautų planavimas; Sąskaitų valdymas (pelno, nuostolio);Auditas; Sąskaitų rūšiavimas. Finansavimo šaltiniai: Banko paskolos; Akcininkų investicijos; Valstybėsparama; Jungtinis kapitalas; Išorinis investavimas. FIRMOS IŠTEKLIŲ VALDYMO PROCESAS Pagrindinė smulkaus verslo įmonės savininko veiklos sritis yra ištekliųparinkimas, įsigijimas ir kontrolė. Tai apima daugelį išteklių, kuriuoskontroliuoja vadovas: patalpas, žaliavas, medžiagas, mašinas, žmones,įrangą ir sistemas bei žmogiškuosius išteklius. Veiklos pradžioje pirmas klausimas, kurį reikia apsvarstyti – kokio tipopatalpos yra reikalingos, kur ir kaip jas išdėstyti ir kt. Galima
sugrupuoti pagrindinius vadovui – savininkui iškylančius klausimus: Kurišdėstyti verslą? Kokio tipo patalpos reikalingos? Koks yra teisinis irfinansinis įsipareigojimas? Ar geras patalpų pasiekiamumas? Ar yra tinkamospatalpos? Medžiagos/žaliavos – daugumoje smulkių firmų, ypač gamybos ir mažmeninėsprekybos, prekių arba medžiagų įsigijimas yra pradinė vadybos veikla.Įsigyjamos žaliavos skiriamos į 2 pagrindinius tipus: • Prekės pardavimui: arba modifikuotos, arba nepakitusios. Tai apima atsargas gamintojui, mažmenines atsargas parduotuvėje, maisto ingredientus restorane ir statybines medžiagas statybos pramonėje. • Vartojimo vienetai: netiesiogiai paremiantys verslą. Tai apima kanceliarinius reikmenis, reklaminę medžiagą ir kt. • Įrengimai. Smulkios firmos infrastruktūra daugiausia yra sudaryta išįvairių įrengimų kategorijų, kurios apima: • Gamybines mašinas ir įrengimus, t.y. specifiška, priklausomai nuo gamybos proceso tipo; • Komunikaciniai įrengimai – telefonas, faksas, duomenų apdorojimo sistemos; • Biuro ar prekybos salės baldai: įvaizdis taip pat kaip ir funkcionalumas įtakos smulkios firmos baldų pasirinkimą; • Sisteminiai įrengimai: ši kategorija rodo didėjančią išlaidų smulkiam verslui tendenciją. Tai apima kompiuterių naudojimą, įtraukiant duomenų apdorojimo apskaitas, duomenų bazes ir atsargų kontrolę. Draudimas. Jo tikslas – minimizuoti riziką. Kadangi smulkios firmos yraypatingai pažeidžiamos ir jautrios nelaimėms, svarbi vadybos funkcija bustinkamos draudimo politikos (siekiant sušvelninti nesėkmės efektą)pasirinkimas. Privalomas draudimas – kai kuriose srityse nėra pasirinkimo – draudimasprivalomas: • Darbdavio įsipareigojimų draudimas – draudimas nuo darbuotojų pretenzijų, kurie patiria susižalojimus, suserga dirbdami. Reikalaujamas įstatymu. • Trečiosios šalies pervežimo priemonių draudimas – kompanijos pervežimo priemonės yra tų pačių teisinių reikalavimų, kaip ir privačių pervežimo priemonių subjektas ir reikalauja trečios šalies draudimo. • Specifinis draudimas – kai kuriuose kontraktuose nurodoma draudimo reikalavimo sąlyga. Patalpų nuoma reikalauja, kad nuomininkas apdraustų turtą/nuosavybę. Savanoriškas draudimas. Kitos draudimo rūšys yra mažiau įsipareigojančios,bet mažiau ar daugiau tinkančios tam tikroms verslo aplinkybėmis arbapriklausančios nuo vadovo – savininko. Jos apima: • Gaisrus ir vagystes – susijusios su patalpomis; • Sulūžimai, sudužimai – įrengimai gali būti apdrausti dėl remonto kaštų atsipirkimo sulūžimų ir sugedimų atvejų; • Pelno praradimas – gaisro, vagystės, lūžimų ir kt. nelaimių atveju, maža firma gali kentėti ne tik dėl pakeitimo arba remonto kaštų, bet pelno praradimo; • Asmeninis draudimas: vadovams – savininkams paprastai patariama pasirūpinti gyvybės, sveikatos ir pensijų politika, kad apsaugotų savo šeimas ir save. Vadybos informacinės sistemos. Menedžmento informacinės sistemos tampa visreikalingesnės ir teikiančios pagalbą smulkaus verslo vadovui,“žongliruojančiam” su kintamaisiais, kurie veikia jo verslą.Kompiuterizuotos sistemos smulkiai firmai ne tik vis labiau padeda paruoštidokumentaciją bet taip pat ir vykdyti jos kontrolę. SMULKIŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ VALDYMAS Smulkios ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkastiesiogiai vadovauja visiems darbuotojams, kurių yra nedaug, ir pats atsakouž įmonės veiklą, o svarbiausia – už finansus ir prekybą. Jam pavaldusdažniausiai tik vienas asmuo – gamybos meistras ar brigadininkas. Irstrateginė, ir operatyvi veikla yra įmonės savininko – vadovo prerogatyva. Smulkių firmų skiriamasis bruožas – jo paprastumas ir negausus valdymoaparatas. Smulkios firmos vadovas – ypatingas vadovo tipas,besiorientuojantis į naujoves ir rizikuojantis. Pati paprasčiausia organizacinė smulkios įmonės valdymo struktūra yratokia: prezidentas, viceprezidentas, realizavimo specialistas. Didėjantįmonės apimčiai, didėja ir valdymo grupės. Valdymo aparate gretinamosįvairios profesijos. Dažnai firmos vadovas kartu užsiima buhalterija,finansais, realizavimu, tiekimu, kainomis ir reklama. Akcinėse ir uždarose akcinėse bendrovėse bendram vadovavimui renkamadirektorių taryba. Jos optimali sudėtis – penki nariai. Dalis jų dirbafirmoje, kiti kviečiami iš šalies. Direktoriai gali būti bankininkai,valdymo konsultantai, stambių firmų valdytojai, juristai ir kt.specialistai. Iškilę klausimai čia sprendžiami greitai, lanksčiai irpaprastai, kadangi tai priklauso nuo vieno ar kelių pagrindinių firmosvadovų. VERSLO ĮMONĖS FINANSINĖS VEIKLOS VERTINIMAS Praktikoje net ir mažiausių firmų veikloje susikaupia daug finansinėsinformacijos, kuri atspindi firmos ypatumus. Ši informacija nagrinėjamapasitelkus finansinių rodiklių grupes. Firmos finansinių rodiklių panoramayra labai plati, nors šių rodiklių analizės tikslai gali būti skirtingi, otai natūraliai susiaurina reikalingų rodiklių ratą. Pvz., kreditoriaianalizuoja firmų finansines ataskaitas pagal jų kreditinį pajėgumą, t.y.gebėjimą sugrąžinti skolas. Jei firmai suteikiama trumpalaikė paskola, taibankas siekia išsiaiškinti, ar firma yra likvidi, t.y. ar ji finansiškaipajėgi laiku grąžinti trumpalaikes paskolas. Jei firma gauna ilgalaikępaskolą, tai kreditorius nori iš anksto žinoti, ar jis laiku gauspalūkanas, kokiomis dalimis ir kada bus grąžinama paskola. Kreditoriaidomisi, kaip firmoms sekasi įsisavinti investicines paskolas ir nuo kadajos duos pelną. Tiek įmonės valdytojai, tiek savininkai firmos finansinębūklę dažniausiai vertina pagal tai: • kaip efektyviai firma sugeba naudoti savo turtą; • iš kokių šaltinių finansuojamas turtas; • kokia yra firmos finansinė rizika • koks yra firmos pelningumas, vieta rinkoje ir galimybė išlaikyti arba pagerinti šiuos parametrus. AB ir UAB akcininkai daugiausia domisi, kokie akcijų emisijos rezultatai,ar jie ne per daug rizikuoja investuodami savo lėšas į akcijas. Visa tairodo, kad ir firmų finansinių rodiklių analizės ratas gali būti labaiskirtingas. Todėl kiekvienam verslininkui būtina žinoti finansinių rodikliųskaičiavimą, jų prasmę, nes be jų negalima suvokti savo realios padėtiesrinkoje, finansinės rizikos ir perspektyvų, konkurentų elgsenos, pranašumųir trūkumų. Verslo įmonės būklės įvertinimas santykiniais rodikliais Santykinių rodiklių (koeficientų) analizė – tai finansinių ataskaitųanalizė, padedanti interpretuoti atskirų finansinės ataskaitos sumųtarpusavio ryšį. Analizuojant finansinių ataskaitų duomenis, koeficientaiyra grupuojami į pagrindines penkias grupes, tačiau svarbiausi yra šie: 1. Mokumo (likvidumo) rodikliai (pvz., ‘Trumplaikiai aktyvai’ / ‘Trumpalaikiai įsipareigojimai’). 2. Įsiskolinimo rodikliai (pvz., ‘Nuosavas kapitalas’ / ‘Ilgalaikiai įsipareigojimai’). 3. Pelningumo (rentabilumo) rodikliai (pvz., ‘Grynasis pelnas’ / ‘Pardavimų pajamos’). 4. Veiklos valdymo efektyvumo rodikliai. 5. Išteklių valdymo rodikliai. NAUJOS VERSLO ĮMONĖS FINANSAVIMO TIKSLAI IR INSTRUMENTAI Kiekvienos verslo įmonės sėkmingas funkcionavimas neatsiejamai susijęs sudviejų veiklos tikslų: likvidumo ir rentabilumo užtikrinimu. Įmonė,siekdama išlikti rinkoje turi siekti, kad jos veikla būtų kiek galimapelningesnė ir vykdyti savo finansinius įsipareigojimus kitiems ūkiosubjektams ir valstybei, t.y. būti likvidžia. Todėl ir įmonės finansavimopolitiką galima apibrėžti kaip ekonomines – finansines priemonesdidinančias įmonės likvidumą ir rentabilumą. Verslo įmonė privalo disponuoti tokiu kapitalo kiekiu, kad: • Vykdytų šiandien mokėtinus finansinius įsipareigojimus kitiems ūkio subjektams; • Finansuotų suplanuotus investicijų projektus. Jei įmonė vertinama kaip likvidi, tai reiškia, kad ji disponuoja pakankamukapitalo kiekiu šioms sąlygoms vykdyti. Todėl kaip vieną iš finansavimotikslų galima apibrėžti kaip įmonės likvidumo užtikrinimą. Reikia paminėti,kad likvidumas yra struktūrinis, kurį parodo ketvirtiniai ir metiniaibalansai, ir disponuojamas turtas, t.y. įmonės sugebėjimas kiekvieną dienąpadengti savo trumpalaikius įsipareigojimus. Vertinant įmonės likvidumą yravisų pirma kreipiamas dėmesys į balansinį likvidumą. Įmonės vykdomą finansavimo politiką įtakoja taip pat ir rentabilumodidinimas. Negalima vienašališkai pasakyti kas – likvidumas ar rentabilumas– turi didesnę reikšmę įmonės funkcionavimui. Bet kokiu atveju abiejų šiųtikslų pastovus siekimas yra būtina sąlyga sėkmingai verslo įmonės veiklaiir bent vieno jų nepaisymas gresia sankcijomis įmonės savarankiškumui. Čiareikia paminėti, kad laikino įmonės nerentabilumo pasekmes galima pašalintiįvairių rezervų pagalba, tuo tarpu net ir neilgas laiko tarpas, kurio metuįmonė negali vykdyti savo finansinių įsipareigojimų gali turėti skaudžiasir ilgalaikes pasekmes prestižui ir įmonės savarankiškumui. Finansavimo požiūriu likvidumo ir rentabilumo siekimas gali būti vienaskitam prieštaringi. Kaip pavyzdžius galima paminėti situacijas,pasitaikančias įmonei: Didesni rezervai (nenumatytoms išlaidoms padengti) didina įmonės likvidumolaipsnį. Tačiau laikyti visiškai likvidžius rezervus (grynus pinigus) yrabrangu, nes jie nėra kur nors investuojami ir neduoda pajamų. Tai sąlygojarentabilumo sumažėjimą. Rentabilumo (pelno maksimizavimo) siekimas yra susijęs su apmokestinimu(pelno, pajamų mokesčiu). Ekstremaliais atvejais tai gali turėti lemiamąreikšmę pasirenkant finansavimo formą ar strategiją. Kadangi likvidumodidinimą galima traktuoti kaip reinvesticijas, todėl tam nukreiptos lėšosneapmokestinamos ar apmokestinamos mažesniu tarifu. Finansavimo instrumentus reikėtų išskirti į dvi grupes: • Išorinis finansavimas • Vidinis finansavimas. Taip atskiriant kreipiamas dėmesys ar finansavimo metu gaunamas efektasyra pasiekiamas pritraukiant kapitalą iš už įmonės ribų (kreditai,paskolos, subsidijos, įstatinio kapitalo didinimas) ar panaudojant įmonėsveiklos rezultatus, vidinius įmonės išteklius. Kartais firma negali vykdyti įsipareigojimų, nes įplaukos ir išlaidos buvoblogai įvertintos ar dėl kitų priežasčių įmonė nedisponuoja reikalingaispinigais. Tuo atveju finansinė pusiausvyra pažeidžiama. Tokia padėtisįmonei gresia bankrotu, nes kreditoriai gali kreiptis į teismą. Praktikojeyra skiriami du atvejai. Kai firmos sugebėjimas vykdyti įsipareigojimus yrasutrikęs laikinai – vadinama nepakankamu likvidumu, kitas atvejis, vedantisį bankrotą – tai ilgalaikis nesugebėjimas vykdyti įsipareigojimus. Siekiant naują įmonę apsaugoti nuo bankroto savininkas kitų finansiniųpadalinių vadovais turi sudaryti finansavimo planus įvairiemslaikotarpiams, kurie tiksliai įvertina susiklosčiusią padėtį. Ilgesniamlaikotarpiui finansiniai planai tik gali prognozuoti būsimą situaciją. Dažnai verslo įmonių savininkams tenka skolintis pinigų, todėl būtinažinoti kada naudinga skolintis. Kada skolinto kapitalo palūkanos yramažesnės negu įmonės veiklos rentabilumas, tai padidėjęs skolintaskapitalas gerokai gali padidinti nuosavo kapitalo rentabilumą ir vidutinępalūkanų normą. Prieš imant paskolą reikia kruopščiai apskaičiuoti kiek ji naudingaįmonei. Esant normalioms sąlygoms skolinti pinigai turi uždirbti pajamųdaugiau negu reikia sumokėti palūkanų, kitaip paskola taps nuostolinga irdar labiau sukomplikuos padėtį. Vidinio finansavimo formas galima suskirstyti į 3 grupes: • Finansavimas iš pelno • Turto struktūros pasikeitimai • Specialūs fondai Visos šios formos gaunamos balanso politikos pasekoje. Jos poveikį galimaapibūdinti trimis efektais. Finansavimo efektas – specialiems rezervams priskirtos lėšos negali būtiateityje priskirtos pelnui ir kartu paskirstytos. Mokesčių efektas – kai į ateitį nukeliamos išlaidos, o kartu ir mokesčiai,ko pasekoje tuo pat metu padidėja likvidumas. Patikimumo efektas – rezervų sudarymas rodo, kad įmonė yra numačiusi savoveiklos rizikos veiksnius ir pasiruošusi juos neutralizuoti. Finansavimas iš pelno, kuris paliekamas įmonėje ir neišdalinamassavininkams. Turto struktūros pakitimai tai turto balansinė ir reali vertė, kuri nevisada sutampa, todėl nebūtinų įmonės ūkinei – komercinei veiklai priemoniųir turto pardavimas gali gerokai padidinti nerealizacinį pelną. Viena iš žymiausių JAV konsultacinių firmų “Solomon Brother” teigia, kadtipiškas firmos finansavimas vidinių ir išorinių šaltinių sąskaita turėtųpasiskirstyti taip: Vidiniai finansavimo šaltiniai – 60%, Išoriniaifinansavimo šaltiniai – 40%. Tai reiškia, kad vidinio finansavimo dalis kiekvienam lite sudaro 60centų, išorinio – 40 centų. Vidinis finansavimas susidaro sumuojant investicijas iš amortizaciniųatskaitymų fondo (49 ct) ir investicijas, daromas nepaskirstyto pelnosąskaita (11 ct). Išorinis finansavimas (40ct) vykdomas išleidžiant ir parduodant naujasakcijas (5 ct), taip pat imant paskolas (35 ct). Šiuo pasiūlymu reikėtųpasinaudoti naujos įmonės steigėjams. ALTERNATYVIOS ĮMONĖS VEIKLOS FINANSAVIMO RŪŠYS: LIZINGAS, FAKTORINGAS, FORFEITINGAS Kaip alternatyvos bankinėms paskoloms išsivysčiusiose Vakarų Europosšalyse ir jau Lietuvoje ypač paplitusios tokios finansavimo rūšys kaiplizingas, faktoringas, forfeitingas. Lizinginės operacijos – tai nauja finansavimo rūšis, finansiškai padedantito norinčioms įmonėms. Ekonominiu požiūriu lizingas – tai ilgalaikiskreditas prekine forma, kai išnuomotos priemonės savininkas už suteiktądaiktinę paskolą gauna palūkanas. Lizingui būdinga trišalė sutartis, t.y.kai sandoryje dalyvauja trys šalys – lizingo davėjas nuomotojas, lizingogavėjas nuomininkas ir objekto gamintojas tiekėjas. Faktoringas – tai ypatinga trumpalaikio finansavimo forma, susijusi suapyvartinio kapitalo kreditavimu. Šiuo metu tai universali sistemaaptarnaujanti tiek eksportinę, tiek ir vidaus tiekėjo veiklą. Faktoringopagrindas – tai perleidimas faktoringo kompanijai neapmokėtų mokėjimųreikalavimų, kurie atsiranda prekių, paslaugų realizavimo bei komerciniokredito suteikimo procese. Įmonei suteikusiai komercinį kreditą būnanepalanku laukti, kol klientas atsiskaitys. Tuomet tiekėjas galipasinaudoti faktoringo paslaugas teikiančios firmos pasiūlymais. Ji superkaiš tiekėjų klientų įsipareigojimus už tam tikrą mokestį. Gali būti perimtosir tokios funkcijos : įsiskolinimų apskaita, išreikalavimas ir rizika,susijusi su skolininko nemokumu. Operacija, panaši į eksportinį faktoringą yra forfeitingas. Tai eksportokreditavimas superkant komercinius vekselius ir kitus mokėjimo reikalavimuspagal užsienio prekybos kontraktus. Tokiu būdu visa eksportuotojo rizikaperduodama forfeitoriui, kuriam, siekiant apginti savo interesus reikiagarantijos iš importuotojo šalies patikimiausio banko. Forfeitingooperacijos kaina viršija kitą kreditavimo formų kainą, tačiau josprivalumas yra tas, kad yra paprasta apiforminimo procedūra ir visa rizikatenka forfeitpriui. VERSLO MOKESČIAIVerslininkas pirmiausia turi išstudijuoti bendrą informaciją apie visusmokesčius ir svarbiausius jų bruožus. Tai būtina žinoti jau prieš steigiantįmonę. Priklausomai nuo įmonės teisinės formos priklauso mokamų mokesčiųskaičius. Steigiant įmonę labai svarbu žinoti ir mokesčių lengvatas. 1. Koeficientų reikšmė, privalumai, trūkumai, pasirinkimas 1.1. Finansinių koeficientų reikšmė ir privalumai Analizė, panaudojant finansinius rodiklius, yra labai plačiai paplitusiatliekant tarpįmoninę bei tam tikro laikotarpio analizę [9]. Vartodamifinansinius rodiklius, galime nesunkiai palyginti skirtingų įmoniųfinansines ataskaitas bei jų veiklos rezultatyvumą įvairiais požiūriais,taip pat vienos įmonės skirtingų laikotarpių finansinius rodiklius,nustatyti jų kitimo tendencijas. Prieš analizės atlikimą, būtina įsitikinti, ar pasirinktos ataskaitos yrasuderintos metodiniu bei struktūriniu požiūriu. Visus rodiklius tikslingasugrupuoti į dvi grupes: vidinius ir išorinius. Vidiniai rodikliai yra tie,kurių apskaičiuojamieji elementai, t.y. skaitikliai ir vardikliai, galibūti apskaičiuojami paimant duomenis iš finansinių ataskaitų. Išoriniaislaikytini tokie, kurių viena dalis neatsispindi finansinėse ataskaitose. Ūkinėje praktikoje dauguma vadovų sugeba laisvai operuoti absoliučiaisdydžiais, pavyzdžiui, žmonių skaičiumi, tonomis, valandomis, kilometrais irt.t., ir nepakankamai – santykiniais dydžiais. Tačiau kyla klausimas, kodėlreikia nagrinėti santykinius dydžius? Atsakymas toks: joks skaičius negalibūti akivaizdus ir reikšmingas nepalyginus jo su kitu skaičiumi. Kadsuteiktume skaičiui reikšmę, reikia jį palyginti su kitu, ypač jeigu norimeįvertinti įmonės ūkinės veiklos būklę ar tam tikrą asmeninio gyvenimosituaciją. Taigi santykinis dydis, gautas palyginus du skaičius, yra daugakivaizdesnis negu absoliutus dydis. Pavyzdžiui, izoliuotai žiūrint įišlaidas, dar negalima padaryti apibendrinančios išvados, bet palyginus jassu rezultatu ar nauda, gauta padarius tas išlaidas, tai padaryti jaugalima. Santykinis rodiklis gali būti patobulintas ieškant galimybių pakeisti vienąiš jo sudedamųjų dalių arba apskaičiuojamų elementų (skaitiklį, vardiklįarba abu). Ūkines operacijos gali būti vykdomos didinant pardavimus, esanttoms pačioms sąnaudoms, arba mažinant sąnaudas, tenkančias tai pačiaipardavimų apimčiai. Tolygus veiksnių poveikis tiek skaitikliui, tiek irvardikliui yra vienas iš santykinių rodiklių privalumų. Taigi santykiniųrodiklių naudojimas eliminuoja absoliutinių rodiklių trūkumus. Pavyzdžiui,absoliutus išlaidų augimas daro įspūdį, kad jas reikia mažinti, kai josgali būti sąlygojamos gamybos apimties augimo. Tokios klaidingos išvadosnepadarysime jeigu apskaičiuosime santykinį rodiklį. Galima paminėti santykinių rodiklių privalumus, palyginti su absoliutiniaisdydžiais, pateikiant šiuos pavyzdžius [9]. 1. Transportas. Kai kalbama apie jo efektyvumą, galima pasakyti, kad automobilis į paskyrimo vietą nuvažiuoja per n val. Bet tai mes galime apibūdinti objektyviai tik tada, jeigu žinome transporto priemonės greitį, t.y. km per valandą. 2. Produkcija. Pavyzdžiui, dvi įmonės per tą patį laikotarpį pagamino po 2000 staklių. Tačiau abu šie rodikliai neparodo, ar įmonės dirbo efektyviai. Tarkime, kad pirmoji įmone gamino produkciją su 50 darbuotoju, o antroji – su 100. Galima daryti išvadą, kad pirmoji įmonė dirbo efektyviau negu antroji. Pirmosios įmones našumas 40 staklių vienam žmogui, o antrosios – tik 20. Žinoma, pirmoji įmone gali būti nerentabili, bet tai jau kitas klausimas. 3. Pelnas. Abi įmones gavo po 5000 Lt pelno. Kuri įmone pelningesnė? Jeigu A įmone gavo šį pelną, gavusi 50 000 Lt pajamų, tai A įmone bus pelningesne tuo atveju, jeigu jos pelningumas bus 10% pardavimų sumos, o B įmones -1%. 1.2. Kaip pasirinkti santykinius rodiklius? Mokslinėje-metodinėje literatūroje yra aprašoma šimtai skirtingų finansiniųkoeficientų. Kiekvienas jų yra tinkamas tam tikroms įmonių rūšims (akcinėmsbendrovėms, bankams, investiciniams fondams, draudimo bendrovėms ir pan.),tam tikriems ekonomikos sektoriams ir pan. Taigi iškyla finansinių rodikliųpasirinkimo problemą. Žemiau aptarsime pagrindinius momentus, į kuriuosbūtina atsižvelgti, konkrečiai įmonei renkanti tam tikrą finansiniųrodiklių grupę arba sąranką. Prieš pasirenkant įmonei vertinimo santykinius rodiklius, reikia nustatytianalizės tikslus ir įmonės vystymosi perspektyvas. Bet kokios veiklos, tametarpe ir analizės atlikimo, pagrindas yra konkrečių tikslų nustatymas.Taigi būtina nustatyti, ar siekiama atlikti kompleksinę įmonės veiklosanalizę, ar įvertinti jos pelningumą, o gal sugebėjimą padengti savofinansinius įsipareigojimus ir pan. Jeigu žinoma, ko įmonė nori pasiekti, tada vartojant santykinius rodiklius,galima nustatyti, kiek ji yra pažengusi ta kryptimi, pavyzdžiui, žinodami,jog įmonė siekia dešimties procentų dydžio grynojo pelningumo iš kiekvienopardavimų lito, tai atlikta pelningumo analizė parodys realią situaciją irneatitikimą iškeltiems tikslams. Jeigu įmonė turi keletą tikslų, tada reikia nustatyti jų reikšmingumą(rangą). Kai vienas tikslas pasiekiamas, kitas tampa pagrindinis. Tačiauprioritetai irgi keičiasi priklausomai nuo išorinių veiksnių. Pasirenkantsantykinius rodiklius, taip pat reikia žinoti, kokie įmonės padaliniaiprisidėjo prie tų tikslų siekimo ir kokie yra tų padalinių poskyriai.Kiekvienam padaliniui turi būti nustatytas specifinis tikslas, suderintassu bendrais įmonės tikslais. Taigi, pasirenkant santykinius rodiklius,reikia vadovautis tokiais principais [9]: 1. Jeigu įmanoma, tikslinga išrinkti vieną santykinį rodiklį, kuris apibūdintų laimėjimų lygį, taip pat kartu su kitais rodikliais parodytų, kokiu būdu laimėjimai galėtų būti patobulinti. 2. Pasirenkami rodikliai turėtų būti logiškai ar matematiškai tarpusavyje susieti ir kad tai galima būtų įrodyti. 3. Reikia vengti pseudosantykinių rodiklių. Pseudosantykiniai rodikliai yra tie, kurie apskaičiuojami dalijant tarpusavyje logiškai nesusietus dydžius, nors matematiškai panašius į santykinius rodiklius, pavyzdžiui, sumokėtų palūkanų ir pardavimų santykis (%). Sumokėtos palūkanos, ypač jei mokamos už pastovią paskolą, nepriklauso nuo realizacijos apimties, todėl palūkanų procentas gali būti lyginamas ne su realizacijos apimtimi, o su skolos dyžiu. Pardavimai, tenkantys vienam gamybos darbuotojui, irgi nėra geras santykinis rodiklis, nes įmonė gali parduoti ne tik savo gamybos, bet ir pirktus gaminius, kas nėra jų darbo rezultatas. 4. Vadovui neturi būti pateikiami tie rodikliai, kurių pasikeitimui vadovas negali turėti įtakos, t.y. daryti poveikio. 5. Santykinis rodiklis turi įvertinti materialų veiksnį, o ne trivialų. 6. Santykinis išlaidų rodiklis turi teikti informaciją apie naudą, kad vadovas visada tai turėtų mintyje. 7. Santykinių rodiklių, kuriuos gauna vadovas, skaičius turi būti minimalus. Be to, reikia atminti, kad nėra idealios santykinių rodiklių sistemos, kuri patenkintų visų įmonių vadovus, tiktų visoms ūkio šakoms ir visiems laikams. Su paskutiniu teiginiu susiję dar trys rodikliu sudarymo principai: ✓ ⎫ Įvairioms šakoms, ir įmonėms, jeigu jos funkcionuoja skirtingai, reikalingi skirtingi santykiniai rodikliai. ✓ ⎫ Įmones viduje, skirtingiems valdymo lygmenims irgi reikalingi skirtingi santykiniai rodikliai, nes vadovų atsakomybė yra nevienoda ✓ ⎫ Vadovo poreikis specifiniams rodikliams keičiasi, jeigu keičiasi jo problemos. Šie principai rodo, kad kartkartėmis (tarkime, kartą per metus) kiekvienasvadovas turėtų gauti tam tikrus rodiklius ir atsisakyti tų, kurienesuteikia jam informacijos, reikalingos valdymo sprendimams priimti.Gyvenime yra tendencija, kad informacija, kurią vadovas gauna, nuolatdidėja. Tai susiję su informacinės arba žinių eros įsigalėjimų, kuriosesminis bruožas yra tai, kad pagrindiniu gamybos veiksniu tampaspecializuota informacija arba žinios (aišku tuo pačiu ir sugebėjimas jąkryptingai bei efektyviai panaudoti). Tačiau tos informacijos kokybė galigerėti tik tada, kai jos kiekis nuolat yra mažinamas. Todėl labai svarbu, jog pagrindinis santykinis rodiklis, jo naudojimas arbajo interpretavimas būtų toks, kad net [9]: 1) 1) norint pasiekti “gerą” rodiklį, nebūtų užkertamas kelias tokiai įmonės veiklai, kuri duotų naudos, 2) 2) geras rodiklis netaptų tokių veiksmų padariniu, kuris neduoda įmonei naudos. Pirmos situacijos rizika atsiranda tada, kai, pavyzdžiui, sąnaudosatsiranda ir yra pripažįstamos viename laikotarpyje, o nauda neparodoma ikikito laikotarpio pradžios. Antros situacijos rizika atsiranda dažniausiaitada, kai pagalbinio santykinio rodiklio lygį atspindi veiksmas, darantisteigiamą įtaką tik daliai įmonės veiklos, bet galintis sukelti visos įmonėsnuosmukį. 1.3. Koeficientų trūkumai Analizuojant finansinius santykinius rodiklius, svarbu suprasti ne tik jųprivalumus, bet ir trūkumus. Finansinių ataskaitų vartotojai skirstomi į 3pagrindines grupes [3]: a) a) Vadovai santykinius rodiklius naudoja firmos ūkinės veiklos analizei, kontrolei ir tobulinimui. b) b) Tie, kurie analizuoja kreditus (teikiant banko paskolas, skiriant reitingus obligacijoms), santykinius rodiklius nagrinėja norėdami įvertinti firmos skolų apmokėjimo galimybes. c) c) Tie, kurie analizuoja vertybinius popierius, domisi bendrovės veiklos efektyvumu, augimo perspektyvomis, firmos sugebėjimu mokėti savo obligacijų palūkanas. Naudojantis santykinių rodiklių analize, jai būdingi trūkumai reikalaujaapdairumo. Norint atlikti palyginamąją analizę firmose su dideliu padaliniųskaičiumi skirtingose šakose, sunku parinkti šakų vidurkius sugretinimui.Pačios firmos rodiklių palyginimas su šakos vidutiniais santykiniaisrodikliais – tai nebūtinai optimalus tikslas. Žymiai svarbesni gali būtišakos lyderių santykiniai rodikliai. Dažnai infliacijos ir sezoniškumo pokyčių įtakoje iškreipiami metiniai šakųsantykiniai rodikliai. Jų apskaičiavimą gali paveikti iškraipymai, kuriuossąlygoja skirtinga, tačiau visuotinai pripažinta įmonės veiklos apskaitospraktika. Jei firma apskaitoje dirbtinai pagerina finansines ataskaitas, santykiniairodikliai bus klaidinantys. Sunku pasakyti, kuris rodiklis yra “geras”, okuris “blogas”. Viską lemia firmos finansiniai reikalai. Pagaliau, yra daugfirmų, turinčių ir stiprius, ir silpnus santykinius rodiklius, ir jų visumaišreiškia tikrąją firmos finansinę būklę. 2. FinansiniAI koeficientai ir jų grupės 2.1. Finansinių koeficientų grupavimas Kaip jau minėjome įmonių finansinei būklei vertinti naudojama labai daugskirtingų bei įvairių koeficientų. Jie apskaičiuojami remiantis įmonėsfinansinių ataskaitų informacija bei išorine informacija (pavyzdžiui,vertybinių popierių biržos prekybos rezultatais). Įvairūs koeficientaiskiriasi savo svarba ir panaudojimo tikslais. Dažnai vieni finansiniaikoeficientai yra išvedami iš kitų, taigi jie yra tarpusavyje susiję. Kadangi finansinių koeficientų yra daug, tai jie finansinės analizėsteorijoje yra klasifikuojami į atskiras grupes. Toks grupavimas palengvinajų nagrinėjimą. Pažymėtina, kad įvairūs finansinės analizės praktikai bei teoretikailaikosi skirtingų grupavimų principų, tačiau galima rasti nemažai irbendrumų. Knygoje “Finansinė analizė” [9] išskiriamos tokios santykiniųkoeficientų grupės: 1. 1. Pelningumo. 2. 2. Trumpalaikio ir ilgalaikio mokumo. 3. 3. Veiklos efektyvumo. 4. 4. Kapitalo rinkos. Nacionalinės vertybinių popierių biržos parengtoje rodiklių skaičiavimometodikoje [4] akcinių bendrovių rodiklių skaičiavimui siūloma taikyti šiųpenkių grupių finansinius koeficientus: 1. 1. Likvidumo. 2. 2. Pelningumo. 3. 3. Finansų struktūros. 4. 4. Turto panaudojimo efektyvumo. 5. 5. Rinkos vertės. Finansų analitikui didelės reikšmės į finansinių koeficientų grupavimąteikti nereikėtų, svarbu suprasti šių koeficientų prasmę, apskaičiavimometodiką bei taikymo ypatumus. Todėl pernelyg nesigilindami į grupavimosubtilybes, panagrinėsime pačius pagrindinius finansinius koeficientus,suskirstydami juos į pelningumo, likvidumo (mokumo), finansų struktūros,turto panaudojimo efektyvumo (apyvartumo) bei rinkos vertės grupes.Nagrinėdami rodiklius remsimės įvairių autorių darbais [1, 2, 4, 5, 6, 7,8, 9, 10]. 2.1. Pelningumo koeficientai Pelningumo rodikliai yra pagrindiniai rodikliai, kuriais remiamasiatliekant finansinę analizę, nes: a) a) jie geriausiai apibendrina galutinius įmonės pasiekimus, irb) b) pagal juos yra sprendžiama, kokią realią naudą gaus akcininkai ir investitoriai, rizikuodami investuoti savo kapitalą. Akcinio kapitalo pelningumas (nuosavybės grąža) rodo, kiek pelno gaunamakiekvienam akcinio kapitalo piniginiam vienetui. Jis apskaičiuojamas taip: [pic]Šiuo rodikliu matuojama paprastųjų akcijų savininkų investicijųpelningumas. Kuo jis didesnis, tuo geresnis. Turto pelningumo rodiklis (turto grąža) rodo, ar įmonė efektyviai vartojasavo turtą. Jis yra taip apskaičiuojamas: [pic]Šis rodiklis parodo visų investicijų įmonėje pelningumą. Kuo jis didesnis,tuo geresnis. Grynasis pelningumas parodo, kiek grynojo pelno tenka vienam pardavimųlitui. Jis apskaičiuojamas taip: [pic]Tai bene plačiausiai vartojamas rodiklis. Kuo jis didesnis, tuo geresnis. Panašią prasmę turi bendrasis pelningumas. Jis taip apskaičiuojamas taip: [pic]Bendrasis pelningumas parodo, kiek grynojo pelno tenka vienam pardavimųlitui. Kuo jis didesnis, tuo geresnis. 2.3. Mokumo (likvidumo) rodikliai Mokumo arba likvidumo rodikliai apibūdina firmos finansinį patikimumą.Likvidumo rodikliai parodo, ar įmonė pajėgs apmokėti savo įsipareigojimus,pasibaigus terminui. Atliekant finansinę analizę dažniausiai skaičiuojami bendrojo ir skubauspadengimo koeficientai. Bendrojo padengimo koeficientas padeda nustatyti, kiek trumpalaikis turtasviršija trumpalaikius įsipareigojimus. Jis taip apskaičiuojamas taip: [pic]Šis koeficientas geriausiai parodo, kokiu laipsniu trumpalaikių kreditoriųteisės yra padengtos turtu, kurį lengva paversti pinigais. Kuo jisdidesnis, tuo artimiausiu metu saugesnė situacija. Vakarų Europos šalysemanoma, kad patenkinamas likvidumo rodiklio lygis svyruoja nuo 1,2 iki 2,0.Greitojo arba kritinio padengimo koeficientas yra santykis tarp didžiausiolikvidumo turto komponentų ir trumpalaikių įsipareigojimų. Jis nustatomastaip: [pic]Vakarų Europos šalyse manoma, kad šis rodiklis turėtų būti lygus maždaug 1ar net dar mažesnis. 2.4. Finansų struktūros rodikliai Įsipareigojimų arba mokumo rodikliai parodo įmonės sugebėjimą vykdyti savoilgalaikius ir trumpalaikius finansinius įsipareigojimus verslopartneriams, bankams, mokesčių institucijoms. Svarbiausias įsipareigojimų grupės rodiklis yra skolos – nuosavybėssantykis. Manoma, kad santykis 1:2 yra normalus, t.y. maždaug pusėfinansavimo šaltinių turėtų būti skolinami. Jis apskaičiuojamas taip: [pic]Taip pat apskaičiuojamas skolos koeficientas, – tai santykis tarp įmonėsskolų ir viso turto: [pic]Skolos čia apima tiek ilgalaikius, tiek trumpalaikius įsipareigojimus.Kreditoriai pirmenybę teikia žemiems skolos santykiniams rodikliams, nesbankroto atveju tai sumažina jų nuostolių riziką, o savininkai pirmenybęteikia aukštesnio lygio finansiniam svertui, nes jie siekia padidinti pelnąbei išlaikyti firmos kontrolę. Optimalus skolos lygis yra daugumosakademinių ir praktinių diskusijų objektas. Kitas svarbus finansų struktūros santykinis rodiklis – palūkanų padengimokoeficientas. Jis apskaičiuojamas dalijant pelną iki palūkanų ir mokesčiųišskaitymo (earnings before interest and taxes – EBIT) iš palūkanų: Šiskoeficientas parodo, koks gali būti minimalus veiklos pelnas, kad įmonė darpajėgtų mokėti metines palūkanas.
2.5. Turto panaudojimo efektyvumo (apyvartumo) koeficientai Apyvartumo rodikliai padeda įmonės vadybininkui išsiaiškinti, kaip yravaldomos įmonės nuosavos ir skolintos lėšos. Yra daug apyvartumo rodiklių,tačiau mes apsiribosime tiktai keliais.Ilgalaikio turto apyvartumas nustato, kokia pardavimų apimtis tenkakiekvienam ilgalaikių aktyvų litui. Šis rodiklis taip apskaičiuojamas: [pic]Kuo jis didesnis, tuo geriau. Jeigu jis per mažas, tai reikia arba didintipardavimus, arba parduoti dalį ilgalaikio turto. Viso turto apyvartumas parodo, kokia pardavimų apimtis tenka kiekvienamturto litui. Jis randamas pagal formulę: [pic]Šis rodiklis parodo viso įmonės turto naudojimo efektyvumą. Kuo jisdidesnis, tuo geriau. Atsargų apyvartumas – apskaičiuojamas pardavimus dalijant iš atsargųvertės: [pic]Jis rodo prekių ir gamybos panaudojimą per metus. Kuo šis santykisdidesnis, tuo daugiau turimos atsargos atliko apyvartų per metus. Tačiaudidelis santykis gali rodyti mažas atsargas ir didelį pakartotinų užsakymųskaičių. Kai įmonės parduoda prekes skolon, tampa svarbi laiko trukmė tarp pardavimolaiko ir apmokėjimo momento. Tokiu būdu apskaičiuojamas pirkėjų skolųapmokėjimo laikas. Jis randamas pirkėjų įsiskolinimą dalijant iš vienosdienos vidutinių pardavimų (dažniausiai dalinama iš 360 dienų): [pic]Šis rodiklis parodo vidutinį dienų skaičių, kada produkcija yra apskaitomakaip pirkėjų įsiskolinimas. 2.6. Rinkos vertės koeficientai Rinkos vertės finansiniai rodikliai skaičiuojami įmonių, kurių akcijos yrakotiruojamos vertybinių popierių biržose, analitikų. Kapitalizacija yra lygi paprastųjų akcijų skaičiaus sandaugai su akcijosrinkos kaina. Įmonės kapitalizacija arba rinkos vertė – tai suma, kuriąinvestuotojas turėtų sumokėti, norėdamas rinkoje įsigyti įmonę konkrečiulaiko momentu. Skaičiuojant įmonės kapitalizaciją, atsižvelgiama tik įfaktinį išleistų paprastųjų akcijų skaičių sandorio (pardavimo) momentu.Jei per metus įmonė išleido vieną ar kelias papildomas emisijas, taikapitalizacija perskaičiuojama nuo padidinto įstatinio kapitaloįregistravimo dienos. Pelnas akcijai. Yra keli šio rodiklio skaičiavimo variantai. Pateiksimepagrindinio pelno vienai akcijai skaičiavimo formulę: Grynasis pelnas – Privilegijuotųjų akcijų dividendai Vidutinis svertinis paprastųjų akcijų skaičius apyvartoje Šis santykis nurodo grynojo pelno dalį, kuri yra akcijos savininkonuosavybė. Kainos ir pelno akcijai santykis (P/E): Akcijos rinkos kaina Pelnas akcijai Kainos ir pelno santykis atspindi, kiek investuotojas moka už vieną įmonėspelno litą. Jo pagalba galima palyginti dvi ar daugiau įmonių, nes jisnustato akcijos rinkos kainos ir jai tenkančio pelno dalies ryšį. Dividendai akcijai rodo paskirstytino pelno dalį, tenkančią vienaipaprastajai akcijai: Dividendai – privilegijuotųjų akcijų dividendai Paprastųjų akcijų skaičius 3. Du Pont’o analizė [pagal 10] Du Pont’o sistema – tai dažnai naudojamas metodas įvertinti firmosrentabilumui akcentuojant savininkų nuosavybės pelningumą (ROE). 1.paveiksle matyti Du Pont’o metodo grafinis vaizdas. Metodas buvo sukurtasJAV E. I. Du Pont’o bendrovės užsakymu. Du Pont’o lygtis pradedama tokiuoriginaliu savininkų nuosavybės pelningumo (ROE) apibrėžimu: ROE = grynasis pelnas / paprastųjų akcijų vertė Toliau šis santykis apibūdinamas trijų svarbiausių veiklos veiksmingumorodikliu – rentabilumo, vertybinių popierių su nustatytu ir nenustatytupelningumu santykio ir kapitalo panaudojimo – funkcija. Šiems ryšiamsparodyti reikia perrašyti savininkų nuosavybės pelningumo (ROE) lygtį. ROEyra lygus bendrojo kapitalo pelningumo (ROA) ir nuosavybes koeficiento /daugiklio (EM) sandaugai. ROE yra ROA produktas ir kartu bendro pelningumomatas. EM yra vertybinių popierių su nustatytu ir nenustatytu pelningumusantykio matas. Taigi: [pic] Suskaldžius ROA dalimis, matoma, kad kapitalo pelningumas yra ribiniogrynojo pelno (angl. net profit margin, NPM) – rentabilumo mato ir bendrojokapitalo apyvartumo (angl. total asset turnover, TAT) – bendrojo turtopanaudojimo mato – rezultatas. [pic]Derinant tarpusavyje abi lygtis gaunama išplėstinė Du Pont’o lygtis, jirodo firmos savininkų nuosavybės pelningumą: [pic] [pic]1. pav. Du Pont’o metodo grafinis vaizdasIŠVADOS Galima padaryti šias išvadas: 1. Finansiniai koeficientai yra plačiai naudojami atliekant tarpįmoninę bei tam tikro laikotarpio finansinę analizę. Tai grindžiama tuo, kad santykinis rodiklis parodo dviejų skaičių santykį. 2. Pasirenkant finansinius koeficientus, visų pirma, reikia nusistatyti įmonės bei analizės tikslus. Taip pat darbe pasiūlyta eilė principų, kuriais reikia vadovautis, renkantis finansinius koeficientus. 3. Finansiniams koeficientams yra būdingi tam tikri trūkumai, kurie reikalauja apdairumo. 4. Įvairūs autoriai skirtingai grupuoja finansinius koeficientus. Galima išskirti šias grupes: pelningumo, mokumo (likvidumo), finansų struktūros, turto panaudojimo efektyvumo (apyvartumo) bei rinkos vertės. 5. Remiantis finansiniais koeficientais buvo sukurtas Du Pont’o metodas, kuris naudojamas įmonių rentabilumo įvertinimui. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. 1. Buškevičiūtė E., Mačerinskienė I. Finansų analizė. Kaunas: Technologija, 1998.2. 2. Gaidienė Z. Finansų valdymas. K.: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 1995.3. 3. Įmonės finansų valdymas. Parengė V. Darškuvienė. Kaunas: Technologija, 1997.4. 4. Įmonių finansinė analizė: rodiklių skaičiavimo metodika. V.: NVPB, 1999. 43 p.5. 5. Jovaiša A. Kaip parengti verslo planą. V.: Pačiolis, 1997. 255 p.6. 6. Kvedaraitė V. Firmos finansinė analizė. Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1996. 61 p.7. 7. Kvedaraitė V. Firmų finansinių rodiklių palyginamoji analizė. Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1995. 36 p.8. 8. Kvedaraitė V. Įmonės finansų valdymas. Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1997. 63 p.9. 9. Mackevičius J., Poškaitė D. Finansinė analizė. V.: Katalikų pasaulis, 1998. 631 p.10. 10. Obi Cyril Pat. Verslo finansų pagrindai. Kaunas: Technologija, 1998.