V. A. Graičiūnas

2739 0

1. VYTAUTAS ANDRIUS GRAIČIŪNAS (1898-1952)

V. A. Graičiūnas gimė 1898 m. rugpjūčio 17 d. Čikagoje, JAV, gydytojo – politiko emigranto iš Lietuvos, žinomo visuomenės veikėjo šeimoje. Nuo pat vaikystės troško mokslo, siekė žinių, todėl baigęs mokyklą stojo mokytis toliau. 1914–1917 m. studijavo Čikagos universiteto Administracijos ir komercijos fakultete, kartu dirbo pramonės įmonėse tekintoju, normuotoju, ekonomistu. Čia jis įgavo pradinių praktinių žinių ir teorijos vadybos žinių, čia atsiskleidė jo kaip gamybos organizatoriaus talentas. Baigęs karo aviacijos mokyklą, savanoriškai išėjo į armiją. 1917-1919 m

m. jis tarnavo JAV kariuomenėje, dalyvavo I pasaulinio karo mūšiuose Vakarų fronte, ą. 1919 m. studijavo Prancūzijoje, Grenoblio universitete, o 1920-1923 m. – garsiame Armoro technologijos institute Čikagoje, kurį sėkmingai baigė ir gavo bakalauro laipsnį mašinų gamybos technologijos srityje. V. A. Graičiūnas netapo kadriniu karininku, o gyvenimą paskyrė veiklai pramonei, gamybai. Išryškėjo jo kaip neeilinio specialisto sugebėjimai. Savo kadrų įskaitos asmens lape jis įrašė, kad gerai moka anglų, prancūzų, vokiečių, rusų ir, žinoma, lietuvių kalbas, o kiek silpniau ir olandų k
kalbą. Būtent tai ir leido jam laisvai naudotis pasauline moksline literatūra, bendrauti su žmonėmis ir įvairių šalių įmonių specialistais bei mokslininkais.

1919-1920 bei 1923-1925 m. Graičiūnas įvairiose Čikagos, Milvokio, Niujorko firmose dirbo vadybos patarėju. Taigi nuo pat gamybinės veiklos pradžios G
Graičiūnas visas savo žinias skyrė konsultacijoms vadybos klausimais. Tačiau prigimtis traukė Graičiūną į tėvų žemę – Lietuvą. 1926 m. grįžęs į Lietuvą, jis įsitraukė į pramonės ir šalies ekonomikos kūrimą ir formavimą. Dirbo Kaune brolių Šmitų, vėliau „Metalo“, fabrike techniniu vedėju. Firmos vadovybei jis pateikė rimtą gamybos plėtimo programą: pasiūlė šio fabriko bazėje įkurti koncerno „Ford Motors“ automobilių surinkimo įmonę, galėsiančią patenkinti didelės Rytų Europos dalies šios produkcijos poreikius. Programa buvo paremta ne tik jauno inžinieriaus entuziazmu, plačiais užmojais, bet ir jo asmeniniais ryšiais su garsiojo Henrio Fordo sūnumi, su kuriuo jis mokėsi institute Čikagoje. Tačiau negavęs paramos savo idėjoms, jau 1927 m. rudenį Graičiūnas išvyko į Vakarų Europą, kur sėkmingai organizavo dideles įmones, analizavo ir sprendė veikiančių įmonių ekonomines i
ir organizacines problemas. Pirmiausiai jis įsidarbino Šveicarijoje, kur įgijo naują specialybę – tapo valdymo konsultantu. Tuo metu tai buvo visai nauja, labai gerai reta ir gerai apmokama profesija šis darbas jam sekėsi – palyginti per trumpą laiką jis spėjo padirbėti ne tik Šveicarijoje, bet ir Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Anglijoje, Ispanijoje, Italijoje. Konsultacijas galėjo teikti tik aukštos kvalifikacijos specialistas, turintis gilių teorinių ir praktinių žinių. Toks jis ir buvo. Darbas įvairiose šalyse dar labiau kėlė jo dalykinę kvalifikaciją, formavo jį kaip b
būsimą pasaulinio masto vadybininką ir mokslininką. V. A. Graičiūnas taip pat buvo įsteigęs savo konsultacinę firmą, kurios centras buvo Paryžius, o filialas Olandijoje.

1929 m. jis dalyvavo ketvirtajame Tarptautiniame Vadybos kongrese Paryžiuje. Šiuo laikotarpiu Graičiūnas parašė vienintelį savo teorinį darbą – straipsnį „organizacijos vidiniai ryšiai“ (Relationship in organization), kuris buvo parengtas autoriui artimai bendradarbiaujant su žymiu vadybos specialistu, Tarptautinio vadybos instituto Ženevoje direktoriumi Lindelu Arviku (Lyndall F. Urwick). Valdymo kontrolės apimties teoriją Graičiūnas pirmą kartą paskelbė 1933 m. Ženevoje Tarptautinės darbo organizacijos biuletenyje „Bulletin of the International Management Institute“, čia ji buvo išspausdinta anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. 1937 m. ši teorija buvo perspausdintas JAV, Niujorke, Kolumbijos universiteto specialiame straipsnių rinkinyje „Administracijos mokslo apžvalga“, o 1969 m. pakartotinai buvo išspausdintas Niujorke serijoje „Pakartotinės ekonomikos klasikų publikacijos“. Lietuvių kalba šis straipsnis išspausdintas tik 1988 m. Taip buvo sukurta V. A. Graičiūno valdymo apimties teorija ir formulė, įėjusi į pasaulinės vadybos klasiką.

1935 m. V. A. Graičiūnas galutinai apsigyveno Lietuvoje, Kaune – dirbo civiliniu tarnautoju – vadybos patarėju Krašto apsaugos ministerijos įstaigose, buvo aktyvus visuomenininkas. Tais pačiais metais apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. Iš pradžių gyveno vienas, o 1936 m. į Lietuvą grįžo ir jo žmona, JAV ir Vakarų Europoje pagarsėjusi dramos a
artistė Unė Babickaitė, su kuria susituokė 1924 m. Niujorke. Jiedu apsigyveno gražioje Kauno vietoje – prie Vytauto parko, Vaižganto gatvėje. 1936–1939 m. dirbo Ginklavimo valdyboje, Aviacijos dirbtuvėse, Lietuvos filmo bendrovėje, organizavo vadybos kursus įmonių specialistams. 1938 m. kartu su grupe bendradarbių ir vadybos entuziastų iš kitų įstaigų – P. Lesauskiu, V. Juodeika, P. Buskumi, J Šimkum ir kitais įsteigė Mokslinės vadybos draugiją šio mokslo idėjoms propaguoti. Kurį laiką pats Graičiūnas buvo jos pirmininku, vėliau – sekretoriumi. Be to, aktyviai dalyvavo autoritetingo „Naujosios romuvos“ žurnalo bičiulių klubo veikloje, pasisakydamas jo posėdžiuose kultūros, ekonomikos, pramonės vystymo, urbanizacijos ir kitais klausimais.

1940–1941 m. Graičiūnas – Techninio skyriaus viršininkas Vietinės pramonės liaudies komisariate. 1941-1944 m. vokiečių okupacijos laikotarpiu – Verslų ūkio generalinės direkcijos vadybos patarėjas. 1944 m. kaip daugelis inteligentų nepasitraukė į Vakarus, o kartu su žmona Une Babickaite pasiliko Kaune ir 1944-1946 m. dirbo Liaudies Komisariatų Tarybos Pramonės skyriaus vedėju, vėliau – „Lietstatprojekto“ Tyrimų skyriaus viršininku. 1945–1948 m. buvo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Statybos fakulteto docentas, dėstė statybų vadybą, rengė kandidatinę disertaciją. Tuo pačiu metu dėstė ir Kauno politechnikume. Prasidėjus kovos su kosmopolitizmu kampanijai, 1948 m. buvo atleistas iš universiteto ir vėl ėmėsi vadybos konsultanto darbo – 1948-1951 m. tobulino gamybos organizavimą Kauno „Kotono“ i
ir „Silvos“ fabrikuose. 1951 m. pavasarį buvo suimtas, apkaltintas šnipinėjimu JAV naudai, ryšiais su JAV žvalgyba bei antisovietine propaganda ir nuteistas dešimčiai metų tremties. 1952 m. Sausio 9 d. neišlaikęs kalėjimo sąlygų Vytautas Graičiūnas nusižudė Olžeraso lageryje, Prokopjevsko rajone, Kemerovo srityje, Sibire. Nusižudymo aplinkybės iki šiol neištirtos. Ir tik 1988 m. rugpjūčio 15 d. jis buvo reabilituotas. Kartu reabilituota ir jo žmona, nors ji, lageryje sulaukusi J. Stalino mirties, išėjo į laisvę jau 1953 m. balandžio 10 d. Mirė U. Graičiūnienė 1961 m . rugpjūčio 1 d.

1970 m. V. A. Graičiūnas buvo išrinktas į pasaulio vadybos teorijos kūrėjų dešimtuką ir iki šiol yra vienas dažniausiai cituojamų Lietuvos mokslininkų. Jonas Rudokas apie jį parengė ir išleido knygą „Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire: Vytautas Andrius Graičiūnas„ (Vilnius, 1989).

1998 m. Aleksoto mikrorajone, Birutėje, V. A. Graičiūno vardu pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233).

1998 m. KTU Vadybos ir ekonomikos fakultete (Laisvės Al. 55) jo vardu pavadinta 504 auditorija. Šios auditorijos stenduose yra ekspozicija apie V. A. Graičiūno mokslinę veiklą.

1998 09 03 prie namo (Vaižganto g. 14) atidengta memorialinė lenta : „Šiame name 1935–1951 m. gyveno žymus vadybos mokslininkas, Lietuvos vadybos draugijos įkūrėjas, Vytauto Didžiojo . . .

Komentuokite!