Tarptautinio verslo organizavimas

1 Tarptautinė prekybos teorija 21.1 Palyginamojo pranašumo dėsnis. Rikardo modelis. 21.2 Hekšerio – olino modelis. Leontjevo paradoksas. 21.3 Masto ekonomija ir tarptautinė prekyba. 32 Tarptautinės prekybos politika 42.1 Tarptautinės prekybos politikos formos 42.2 Tarptautinės prekybos politikos instrumentai 52.2.1 Muitai 52.2.2 Netarifiniai apribojimai 63 Mokėjimų balansas 93.1 Mokėjimo balansas ir jo struktūra 93.2 Mokėjimų balansą veikiantys veiksniai 103.3 Lietuvos mokėjimo balanso ypatumai 114 Tarptautiniai valiutiniai santykiai 114.1 Valiutos kursas ir jo režimai 114.2 Aukso standartas 124.3 Bretton Wood sistema. Dolerio standartas 134.4 Lansčiojo valiutos kurso režimas 144.5 Fiksuotųjų valiutos kursų zonų nauda ir kaštai 155 Tarptautinis darbo jėgos judėjimas 155.1 Tarptautinio darbo jėgos judėjimo modelis 155.2 Tarptautinio darbo jėgos judėjimo priežastys 155.3 Tarptautinio darbo jėgos judėjimo padariniai 165.4 Tarptautinio darbo jėgos judėjimo pasekmės Lietuvai 186 Tarptautinis kapitalo judėjimas 196.1 Užsienio investicijos 196.1.1 Užsienio investiciją teorijos 206.1.2 Tiesioginių užsienio investicijų formos 216.1.3 Tiesioginių užsienio investicijų priežastys 216.1.4 Tiesioginių užsienio investicijų poveikis salies ūkiui 226.2 Tarptautinė bankininkystė 226.3 Tarptautinės kapitalo rinkos 247 Tarptautinė ekonominė politika 257.1 Tarptautiniai ekonominiai susitarimai ir organizacijos 257.2 Tarptautinė ekonominė politika išsivysčiusiose šalyse 287.2.1 Europos Sąjunga 287.2.2 Japonija 302.2.1 MuitaiMuitai – tai netiesioginiai valstybės mokesčiai, kuriais apmokestinamos eksportuojamos ir importuojamos prekės.Tiek muitų sistema, tiek jos sudedamosios dalys – tarifų lygis, struktūra, pozicijų skaičius, jų funkcijos – dažnai yra tarptautiūnių derybų objektas. Muito subjektai yra juridiniai ir fiziniai asmenys, o mokesčio objektai – per valstybės sieną įvežamos ir išvežamos prekės.Muitai gali būti įvairiai klasifikuojami:1. Pagal muitų ėmimo pobūdį:• Vertybiniai muitai – skaičiuojami kaip fiksuotas procentas nuo įvežamos prekės kainos• Specifiniai muitai – mokami kaip tam tikra suma už prekės vienetą ir apskaičiuojami nuo prekės ir kitų vertybių mato vieneto tvirtu tarifu• Mišrieji muitai – apskaičiuojami vieną muito dalį nurodant procentais nuo prekės vertės, o kitą dalį – kaip pinigų sumą, tenkančią prekės natūriniam matavimo vienetui, įvertinus arba neįvertinus kitas su šiuo vienetu susijusias prekės fizines charakteristikas.2.Pagal judėjimo pobūdį:• Importo muitai – nustatomi importuojamoms prekėms, cirkuliuojančioms vidaus rinkoje.• Eksporto muitai – nustatomi prekėms, eksportuojamos iš šalies.• Tranzito muitai – nustatomi gabenant per šalies teritoriją prekėms siekiant fiskalinių tikslų arba išskirtinėmis aplinkybėmis siekiant apriboti nepageidaujamų prekių srautą.1. Pagal apmuitinimo laiką: • Nuolatiniai muitai – skirti neribotam laikui;• Sezoniniai muitai – skirti laikinam tarptautinės prekybos reguliavimui, ypač sezoninėms prekėms.2. Pagal ekonominius valstybės tikslus ir interesus:• Fiskaliniai (finansinia) muitai – nustatomi prabangos prekėms su neelastiga paklausa, siekiant papildyti valstybės biudžetą. Jie daro įtaką ekonominei šalies politikai ir kartais vadinami ekonominiais muitais.• Antidempinginiai muitai – taikomi tais atvejais, kai prekės įvežamos į šalį žymiai mažesne kaina nei ji nusistovėjusi savoje šalyje, kartais žemesne už savikainą.• Kompensaciniai muitai – taikomi toms prekėms, kurių gamyboje naudotos subsidijos. Kompensacinic muitas neturi viršyti subsidijų dydžio• Diskriminaciniai (specialieji) muitai – naudojami, kai dėl tam tikrų tarptautinės politikos priežaščių kai kurių šalies prekėms nustatomi didesni muitai• Protekciniai (apsaugos) muitai – apmuitinamos importuojamos prekės, norint apsaugoti vienetinius gamintojus nuo užsienio įmonių konkurencijos ir nustatant muito mokesčius eksportuojamoms prekėms, siekiant apsaugoti vartotojus, riboti dficitinių žaliavų ir produkcijos įvežimą.• Išlyginamieji muitai – norint išlyginti importinių ir savos gamybos produkcijos kainas.• Retorsiniai muitai – apmuitinamos prekės ir kitos vertybės tų šalių, kurios labai padidina muitus savoms prekėms.3. Pagal kilmę:• Autonominiai muitai – įvedami valstybės• Konvenciniai (sutartiniai) muitai – įvedami dvišaliu ar daugiašaliu sustarimu• Preferenciniai (pirmenybiniai) muitai – taikomi, norint sudaryti lengvatines sąlygas kai kurių šalių prekėms įvežti.Muitų naudojimą pateisinatys argumentai:• Naujų šakų apsauga.• Strateginių šakų apsauga.• Vietinės gamybos prekių konkurencingumo stiprinimas.• Nedarbo sumažinimas.Neigiamos pasekmės:• Muitai sustabdo ekonomikos vystymąsi, nes mažina tarptautinę prekybą;• Sukuriamas pretekstas atsakomosioms kitų šalių protekcionistinėms priemonėms.• Muitai padidina vartotojų mokamus mokesčius.• Importo muitas netiesiogiai griauna šalies eksportą2.2.2 Netarifiniai apribojimaiNetarifiniai apribojimai – tai administracinis prekybos reguliavimas, kai ekonominiai metodai nepakankamai efektyvūs. Netarifinių apribojimų efektyvumo įvertinimo indeksai:• Įtakos kainai koeficientas – santykis pasaulinės rinkos prekių kainų su vidaus rinkos kainomis, kurio importas ar eksportas apribojamas netarifiniais metodais. Šio koeficiento trūkumas tas, jog ne visos vidaus ir pasaulinės rinkos prekių kainos skirtumas priklauso nuo netarifinių apribojimų.• Dažnumo koeficientas parodo dalį tarifmių pozicijų, padengtų netarifiniais apribojimais. Paprastai tinka netarifinių apribojimų lygiui nustatyti, tačiau neparodo santykinės atskirų importo dalių apribojimo svarbos ir efektyvumo ekonomikai.• Prekybos padengimo koeficientas įvertina importo ir eksporto vertės dalį, padengtą netarifiniais apribojimais. Šio koeficiento trūkumas tas, kad jis neįvertina daug intensyvesnių netarifinių barjerų įtakos.

Kiekybiniai netarifiniai apribojimai – administracinė netarifinio valstybės prekybos reguliavimo forma, nustatanti prekių kiekį ir nomenklatūrą, leidžiamą importuoti ar eksportuoti. Kiekybiniai apribojimai, koordinuojantys tam tikrų prekių prekybą, gali būti įvesti vyriausybės nutarimu vienašališkai arba tarptautiniais susitarimais.Kvota – kiekybinė netarifinė priemonė, nustatyta vyriausybės eksportui arba importui apriboti.

Eksporto kvotos šalyje įvedamos, suderinus su tarptautiniais stabilizaciniais susitarimais, nustatančiais kiekvienos šalies eksporto dalį konkrečiam produktui, arba siekiant sulaikyti deficitinių vidaus rinkos prekių išvežimą. Importo kvotos įvedamps, siekiant apsaugoti vietinius gamintojus, subalansuoti prekybos balansą, reguliuoti paklausą ir pasiūlą vidaus rinkoje, taip pat kaip atsakas į kitų vyriausybių diskriminacinį prekybos politiką.

Pagal apimtį kvotos būna:• Absoliučios – pasiekus kvotos numatytas, tarkim, importo apimtis,daugiau tų prekių į Šalį neimportuojama. • Tarifinės – iki nustatytos produkto kiekio ribos impd. – įvežamas be muito arba taikant labai nedidelį muito tarifą. • Individualios – nustatomos iki absoliučios kvotos kiekvienai šaliai dvišaliais susitarimais, suteikiančiais didelius privalumus eksportuojančioms ir importuojančioms toms šalims, su kuriomis yra glaudas tarpusavio politiniai, ekonominiai ir kt. interesai.

Savanoriški eksporto suvaržymai – tai kiekybiniai eksporto apribojimai, paremti vieno iš partnerių įsipareigojimu apriboti prekybą arba neplėsti eksporto apimties.

Licencijos – vienas iš importo kvotų mechanizmo įgyvendinimo instrumentų, tačiau jos gali būti savarankiškas tarptautinės prekybos ribojimo barjeras.Licencijavimas – išorinės ekonominės veiklos reguliavimas leidimu, išduodamu vyriausybės organų prekės eksportui ar importui, nustatytiems kiekiams ir nustatytam laiko tarpui.

Licencijų rūšys:• Vienkartinė licencija – raštiškas leidimas vienerių melų laikotarpiui įvežti ar išvežti, išduodamas Šalies vyriausybės konkrečiai firmai prekes vienam išorinės prekybos sandoriui įvykdyti;• Generalinė licencija ~ leidimas įvežti ar išvežti konkrečią prekę vienerių metų laikotarpiui, sandorių skaičiaus neapribojus.• Globalinė licencija – leidimas įvežti ar išvežti nurodytą prekę į bet kokią pasaulio šalį nustatytam laikotarpiui, neapribojus kiekio ir kainos.• Automatiška licencija – leidimas, išduodamas nedelsiant po eksportuotojo ar importuotojo pareiškimo gavimo, kuris negali būti atšauktas vyriausybinio organo.

Licencijų paskirstymo būdai:Aukcionas – licencijos pardavimas konkurso keliu. Aiškios pirmenybės sistema – vyriausybės licencijų įvertinimas konkrečioms firmoms, proporcingai jų importo dydžiui tani tikiu laikotarpiu arba proporcingai nacionalinių importuotojų paklausos struktūrai. Licencijų paskirstymas ne kainos pagrindu – vyriausybės licencijos išdavimas firmoms, užtikrinančioms importavimo ar eksportavimo veiklą efe…ktyviausiu būdu.

Paslėptieji netarifiniai apribojimai – tarptautinės prekybos netarifinių reguliavimo priemonių metodai, pagrįsti įvairiais ne muito tipo apribojimais, inicijuojamais šalies vyriausybės ir netgi vietinės valdžios organų. Daugelis paslėptų netarifinių apribojimų pažeidžia tarptautinės prekybos principus. Išskiriamos šios pagrindmės apribojimų rūšys:Techniniai standartai ir kiti reglamentai. Gausėjant tarptautinėje prekyboje naujų prekių, tarp netarifinių apribojimų vis didesnę reikšmę įgauna techniniai ir kitokie specialūs reikalavimai. Formaliai jie keliami tiek savoms, tiek importuojamoms prekėms. Prie techninių reikalavimų priklauso nacionaliniai standartai, sertifikavimo sistemos, prekės kokybės, techninio saugumo, ekologijos reikalavimai, taip pat sanitarijos bei veterinarijos ir sveikatos apsaugos organų ypatingieji prekių pakuotės ir ženklinimo reikalavimai.

Valstybiniai pirkimai – paslėptasis prekybos politikos būdas, reikalaujantis vyriausybines organizacijas ir įmones pirkti nustatytas prekes tik iš nacionalinių gamintojų, nepaisant to, jog šios prekės gali būti brangesnės nei importinės. Tipiškas tokios politikos paaiškinimas yra nacionalinio saugumo reikalavimas.Vietinės gamybos sąlygos – tai importo apribojimas, kuris reikalauja, kad tam tikra proporcija gaminio sudedamųjų dalių butų pagaminta importuojančioje šalyje. Ši proporcija gali būti išreikšta natūrine arba vertine išraiška. Administraciniai delsimai. Šios priemonės neįteisinamos kaip oficialus prekybos apribojimo budai ir jų poveikis netiesioginis, tačiau pagal pasiekiamus rezultatus panašus į licencijų poveikį. Kai kuriose šalyse muitinių ir kitų oficialių institucijų veikimo tvarka tokia paini ir sudėtinga, kad importo įforminimo procedūra užsitęsia iki kelių mėnesių.Finansiniai netarifiniai apribojimai. Siekiant apsaugoti vidaus rinką nuo importo iš užsienio, drauge su kiekybiniais ir užslėptaisiais netarifiniais prekybos Dolitikos metodais naudojami finansiniai netarifiniai apribojimai.

Labiausiai paplitę finansiniai netarifiniai apribojimai yra eksporto subsidijos ir eksporto kreditavimas.Eksporto subsidijos – finansinis netarifinės prekybos politikos metodai, numatantys biudžetines išmokas nacionaliniams eksportuotojams, kai leidžiama pardavinėti prekę kitų šalių pirkėjams daug žemesne kaina nei vidaus rinkoje ir kartu greitinti eksportą. Eksporto subsidijos yra dvejopos:Tiesioginės eksporto subsidijos – piniginės išniokos, skiriamos Šalies vyriausybės eksportuotojui. Tiesioginės eksporto subsidijos irgi yra dvejopos: specifinės eksporto subsidijos, kai nustatoma fiksuota suma už eksportuojamos prekės vienetą; ir vertybinės eksporto subsidijos, kai nustatomas fiksuotas procentas nuo eksportuojamos prekės vertės.Netiesioginės eksporto subsidijos – vyriausybės teikiama parama eksportuotojams, padedant organizuoti užsienyje parodas, muges; pateikiant informaciją apie verslo rinkos konjunktūrą; padedant užmegzti verslo kontaktus. Kai kada netiesioginės eksporto subsidijos vertinamos ne itin palankiai, nes skatina užslėptą eksportuotojų dotavimą, teikiant jiems įvairias verslo lengvatas.Pagrindinis muitų ir eksporto subsidijų skirtumas tas, kad muitai padidina importinių prekių kainas, tuo tarpu eksporto subsidijos kelia eksportuojamų prekių kainas. Importo muitų įvedimas pagerina šalies prekybos sąlygas, padidina santykinę pasiūlą vietinių prekių, konkuruojančių su importu, ir sumažina importo paklausą. Eksporto subsidijos sąlygoja atvirkštinį efektą: pablogina šalies prekybos sąlygas, padidina eksporto kainą ir santykinį eksporto pasiūlą bei sumažina eksportuojamų prekių vidaus paklausą.

Per didelis importo muitų ir eksporto subsidijų naudojimas gali sukelti paradoksą, kuris daugiau laikomas teorine galimybe nei ekonomine realybe; tai pirmą kartą nustatyta Čikagos universiteto ekonomisto Loido Metslerio.Metslerio paradoksas – importo muitas gali sąlygoti importuojamos prekės vidaus kainos kritimą, o ne kili…mą, kai smarkiai krinta jos santykinė kaina pasaulinėje rinkoje, įvedus muitus. Eksporto subsidija gali sąlygoti importuojamos prekės vidaus kainos kritimą, o ne kilimą dėl per didelio jos santykinės kainos kritimo pasaulinėje rinkoje.Eksporto kreditavimas – finasinis netarifinis tarptautinės prekybos politikos metodas, numatantis vyriausybės finasinį stimuliavimą, norint vertinti eksportą, pasitelkus nacionalines firmas.Eksporto kreditavimas būna kelių formų:• Subsidiniai kreditai nacionaliams eksportuotojams, t.y. kreditai, išduodami šalies bankų mažesne procento norma.• Nacionalinių eksportuotojų eksporto rizikos draudimai apimantys ir komercinę riziką, ir politinę riziką.• Šalies kreditai kitų šalių importuotojams, t.y. išduodami tik esant būtinai sąlygai – pirkti prekes tik iš firmų šalies, suteikiančios tokį kreditą. Eksporto kreditai – tai išorinė pagalba kitoms šalims. Eksporto kreditai gali būti: trumpalaikiai (iki 1 m), vidutiniai (1-5 m.), ilgalaikiai (daugiau nei 5 m.)3 Mokėjimų balansas3.1 Mokėjimo balansas ir jo struktūraMokėjimų balansas – statistinis visų šalies žmonių, įmonių ir valdžios santykių su užsieniu atspindys. Pagrindinis mokėjimų balanso tikslas – parodyti šalies užsienio ekonominių ryšių subalansuotumo lygį.Mokėjimų balansas formuojamas pagal dvejybinio įrašo principą: ta pati operacija įrašoma į debetą ir į kreditą. Visi tarptautiniai sandėriai, didinantys nacionalinės valiutos atėjimą į šalį, mokėjimų sąskaitose užrašomi kaip kreditas (su pliuso ženklu), o tarptautiniai sandėriai, kurie sąlygoja salies valiutos nutekėjimą, užrašomi kaip debetas (su minuso ženklu).Pagal dvejybinio įrašo principą, debetas turi būti lygus kreditui, o mokėjimų balansas – lygus nuliui. Jeigu prekių, paslaugų bei vertybinių popierių eksportas didesnis už prekių, paslaugų bei vertybinių popierių importą, tai bus pereklinis mokėjimi{ balansas. Jeigu prekių, paslaugų bei vertybinių popierių eksportas mažesnis už prekių, paslaugų bei vertybinių popierių importą, tai bus deficitinis mokėjimų balansas.Mokėjimų balansą sudaro einamoji bei kapitalo ir finansinė sąskaita.Einamoji sąskaita atspindi tarptautinių prekių, paslaugų ir kitų grynųjų pajamų judėjimą ir susideda iš tokių dalių kaip; prekių eksportas ir importas (matomoji prekyba; paslaugiį eksportas ir importas (nematomoji prekyba); pajamos (darbo pajamų, investicijų, palūkanų ir kt. srautai) bei einamieji pervedimai (transferiniai mokėjimai tarp šalių).Prekių ir paslaugų eksporto bei importo dalys sudaro vieną svarbiausių einamosios sąskaitos elementų – prekybos balansą. Prekių eksporto augimas mažina einamosios sąskaitos deficitą, o prekių importo augimas jį didina. Kapitalo ir finansinė sąskaita atspindi tarptautinius sandėrius finansiniais aktyvais. Šios sąskaitos tikslas – užregistruoti visus sandėrius, kurie apima tarptautinį skolinimą ir skolinimąsi, turto pirkimus ir pardavimus, susijusius su investicijomis. Kai kapitalas į šalį ateina, t.y. užsieniečiams investuojant į Šalį, tarptautiniai sandėriai užrašomi kaip kreditas (su pliuso ženklu), o kai kapitalas iš šalies išeina, t.y. šalies gyventojams investuojant užsienyje, tarptautiniai sandėriai užrašomi kaip debetas (su minuso ženklu).Kapitalo sąskaitoje registruojami neatlygintini kapitalo pervedimai. Operacijos, atsispindinčios kapitalo judėjimo balanse, dažniausiai numato pakartotinas išmokas ateityje ir tokiu būdu daro įtaką mokėjimų balansui ateinančiais metais arba laikotarpiais.Finansinėje sąskaitoje parodoma užsienio aktyvų ir įsipareigojimų užsieniui kaita. Finansinės sąskaitos neigiamas balansas parodo rezidentų turimų užsienio finansinių aktyvų padidėjimą arba rezidentų įsipareigojimų užsieniui sumažėjimą. Finansinės sąskaitos teigiamas balansas reiškia rezidentų užsienio finansinių aktyvų sumažėjimą arba rezidentų įsipareigojimų užsieniui padidėjimą. Finansinėje sąskaitoje finansiniai aktyvai ir įsipareigojimai nurodomi pagal jų funkcinį požymį:• Tiesioginės investicijos. Tiesioginės investicijos į užsienio šalį susijusios su šalies gyventojų, valdančių verslo įmones užsienyje, nuosavybės padidėjimu. Šis padidėjimas į šalies mokėjimų balansą įrašomas kaip debetas. Tiesioginės užsienio investicijos į šalį yra tokios, kurios padidina užsieniečių, valdančių verslo įmonę šalyje, nuosavybę, ir į mokėjimų balansą yra įrašomos kaip kreditas.• Investicijų portfelis. Jį sudaro nuosavybės vertybiniai popieriai, nepriskirti tiesioginėms investicijoms, vertybiniai skolos popieriai ir kitos finansų rinkos priemonės. • Finansinės išvestinės priemonės, dažniausiai įsigyjamos rizikos valdymo ir apsidraudimo tikslais.• Kitos investicijos, klasifikuojamos pagal finansinių priemonių rūšis: indėliai ir grynieji pinigai, paskolos, įsiskolinimai už prekes ir paslaugas bei kiti finansiniai aktyvai ir įsipareigojimai.• Oficialios tarptautinės atsargos – tai centrinio banko ar kitos jo funkcijas vykdančios institucijos kontroliuojami užsienio aktyvai, kurie prireik…us gali būti panaudoti mokėjimų balanso deficitui finansuoti.3.2 Mokėjimų balansą veikiantys veiksniaiMokėjimų balansui turi įtakos šie veiksniai:1. Cikliniai ekonominiai svyravimai. Jų įtaka mokėjimų balansui paprastai yra netiesioginė. Augant gamybai, žaliavų, įrengimų importas padidėja, o sulėtėjus ekonominio augimo tempams, prekių išvežimas sumažėja. Sparčiai augant ekonomikai, didėja pelnas, todėl kapitalo išvežimo tempai sulėtėja, o kapitalo importas auga. 2. Infliacija. Mokėjimų balansui neigiamos įtakos turi infliacija, kadangi kainų padidėjimas apsunkina prekių išvežimą, sumažina eksportuojamų prekių konkurencingumą bei padeda kapitalams plaukti į užsienį. Infliacija didina mokėjimų balanso nesubalansuotumą.3. Valiutiniai finansiniai veiksniai. Devalvacija dažniausiai skatina eksportą, o revalvacija – importą, kitoms sąlygoms nekintant. Salys importuotojos stengiasi pagreitinti mokėjimus, kadangi, nukritus jų valiutos kursui, jos pralaimi. Šalys, eksportuojančios savo produkciją, stengiasi sulaikyti jiems priklausančios valiutos pervedimą ir gavimą.4. Kapitalo judėjimo masto plėtimas. Išvežant kapitalą iš Šalies, mokėjimų balansas tampa pasyvus, be to, jo išvežimas padeda suplaukti į šalį palūkanoms ir dividendams. Kai yra užsienio kapitalo įplaukų, mokėjimo termino metu šalys skolininkės priverstos sumokėti skolą, palūkanas ir dividendus. Jeigu naudojant kapitalą gaunamos pajamų, viršijančių išlaidas palūkanoms ir paskoloms apmokėti, užsienio kapitalas turi teigiamą įtaką šalių skolininkių mokėjimų balansui.5. Pasikeitimai tarptautinėje prekyboje.

6. Valstybių vystymosi netolygumas.7. Valstybės užsienio išlaidų augimas.8. Kitos sąlygos. Tai nederlius, stichinės nelaimės, katastrofos ir pan. sąlygos, neigiamai veikiančios mokėjimų balansą.4 Tarptautiniai valiutiniai santykiai4.1 Valiutos kursas ir jo režimaiValiutos kursas – tai vienos valstybės pinigų vertė, išreikšta kitos valstybės pinigais, t.y. vienos valiutos perskaičiavimo į kitą valiutą koeficientas, apskaičiuojamas pasiūlos ir paklausos santykiu rinkoje. Valiutos kursas parodo nacionalinės ir užsienio valiutos santykį, kuris nustatomas remiantis valiutą perkamąja galia ir jų santykiu su kitais tarptautiniais piniginiais apskaitosvienetais.Valiutos kursą veikiantys veiksniai:1. Užsienio prekyba. Prekių importas sudaro paklausą užsienio valiutai šalies viduje, o kai užsienio eksportuotojas siūlys gautą mūsų Šalies valiutą užsienyje, sudarys jos pasiūlą. Prekių eksportas, jei mokėjimas gaunamas užsienio valiuta, sudaro užsienio valiutos pasiūlą vidaus rinkoje; arba užsienio importuotojas savo šalyje sudarys paklausą eksportuotojo šalies valiutai.2. Šalies realių pajamų pasikeitimas – didėjant nacionalinėms pajamoms, didės importo paklausa ir gali pablogėti šalies mokėjimų balansas (ypač užsienio prekybos balansas). Didės paklausa užsienio valiutai, ir jos kursas kils, vadinasi, šalies valiuta nuvertęs. Tokį valiutos kurso pasikeitimą gali sukelti šalies nacionalinių pajamų augimas, sąlygotas vidaus paklausos veiksnių. Jeigu nacionalinių pajamų augimą sąlygojo pasiūlos veiksniai(pavyzdžiui, naujų gamtinių išteklių įsisavinimas), tai didės šalies eksportas, gerės šalies mokėjimų balansas, ir tai veiks šalies valiutos vertės augimą.3. Infliacijos tempai – jeigu infliacijos tempai A Šalyje yra didesni negu B šalyje, tai A šalies valiuta pigs, palyginti su B šalies valiuta. 4. Užsienio prekybos balansas – esant teigiamam užsienio prekybos balansui, šalis gauna daugiau užsienio valiutos nei išleidžia.. Jeigu užsienio prekybos balansas yra deficitinis, tai vidaus valiuta parduodama, siekiant iškeisti ją. į užsienio valiutą. Vidaus valiutos pasiūla didėja, taigi jos kursas nukris, o užsienio valiutos kursas pakils.5. Palūkanų skirtumai – investuotojai investuos kapitalą į tą šalį, kur palūkanos didesnes. 6. Pasitikėjimo laipsnis ir spekuliacija – pasitikėjimo šalies politiniu ir ekonominiu stabilumu laipsnis, kuris galbūt remiasi gandais ir prognozėmis, veikia šalies valiutos kursą. 7. Atsiskaitymų už užsienio operacijas pagreitinimas ar uždelsimas – priklausomai nuo to, kokio kurso pasikeitimo laukiama ateityje, importuotojų ir eksportuotojų reakcija bus skirtinga8. Centrinio banko intervencija – CB gali pirkti arba parduoti valiutą, siekdamas palaikyti tam tikrą valiutos kursą; arba siekiant išvengti valiutos devalvacijos (perkama šalies valiuta ir parduodama dalis užsienio valiutos rezervų) ar revalvacijos (Šalies valiuta parduodama mainais į užsienio valiutą, Šalies užsienio valiutos rezervai didėja). CB intervencijos bus sėkmingos, jeigu nėra spekuliacinio spaudimo valiutai.9. Techniniai veiksniai – tokie veiksniai kaip ekonominės informacijos prieinamumas, sezoninis valiutos poreikis.

Valiutos kurso režimas – vyriausybės nurodyta valiutos kurso nustatymo tvarka. Išskiriami du pagrindiniai valiutos kurso režimai -fiksuotas ir lankstusis. Fiksuotasis valiutos kurso režimas yra toks, kai valiutos kursą reguliuoja valstybė.I Lankstusis valiutos kurso režimas yra toks, kai valiutos kursas keičiasi priklausomai nuo valiutos paklausos ir pasiūlos, t.y. kai vyriausybė nesikiša į valiutų rinką.Devalvacija (revalvacija) – šalies valiutos kurso vertės sumažinimas (padidinimas).Be nagrinėtų kraštutinių valiutos kursų režimų, būna ir tarpinių variantų.Išskiriami dar šie valiutos kursų režimai:• Laisvi (ankstieji valiutos kursai;• Reguliuojami lankstieji valiutos kursai, kai kursas iš dalies veikiamasįvairių šalies centrinio banko intervencijų;• “Čiuožiančio pariteto” valiutos kursai, kai vyriausybė garantuoja išanksto nustatytą palaipsnį valiutos kurso keitimą trumpais laikotarpiais,neperžengiant tam tikro laikotarpio ribų.• “Dejure “fiksuotas valiutos kurso režimas.• “Defacto “fiksuo…tas valiutos kurso režimas.• Santykinai fiksuotas valiuotos kurso režimas su nustatyta svyravimo“juosta “.• Vienu metu galiojantys keli valiutos kurso režimai.Tarptautinis konkurencingumas gali būti išmatuotas realiuoju keitimo kursu, kuris parodo santykinę prekių iš įvairių šalių kainą, išmatuotą vienoda valiuta. Perkamosios galios pariteto kursas yra toks jo lygis, kuris tam tikru laikotarpiu atitinka pastovų realųjį valiutos kursą..

Perkamosios galios paritetas – valiutos kurso pokytis lyginamosios valiutos perkamosios galios kitimo atžvilgiu.Perkamoji galia – skirtingų laikotarpių piniginių sumų, reikalingų vienodam prekių kiekiui įsigyti, santykis.4.2 Aukso standartasAukso standartas – pinigų sistema, kurioje vienintele tarptautinių pinigų forma laikomas auksas. Aukso standarto veikimo analizė padeda geriau suprasti valiutinių sistemų su fiksuotuoju valiutos kursu naudojimo pranašumus ir trukumus. Veikiant aukso standarto sistemai, Šalies vyriausybė:1. Nustatydavo savo šalies piniginio vieneto aukso turinį;2. Palaikydavo griežtą savo aukso atsargų ir vidaus pinigų pasiūlos santykį;3. Netrukdydavo laisvam aukso eksportui ir importui.4. Legalūs piniginiai ženklai bitvo laisvai keičiami į auksą (ir atvirkščiai)centriniame banke.Aukso standarto sistemos naudojimo sėkmė paaiškinama Šiomis pagrindinėmis prielaidomis:• Valstybių ir jų piliečių pasitikėjimas aukso standartu ir jo paritetiškumu;• Nuosaiki infliacija;• Laisva (be muitų) ir konkurencinga rinka.Pagrindiniai aukso standarto bruožai:1. Tarptautiniai rezervai. Centriniai bankai didelį dalį savo tarptautinių rezervų laikė aukso pavidalu.2. Nesubalansuoti mokėjimai. Auksas buvo eksportuojamas iš valstybių, turinčiu mokėjimu deficitą, ir importuojamas į valstybes, kurių mokėjimų balansas buvo perteklinis. Aukso srautai finansuodavo nesubalansuotus mokėjimus. 3. “Žaidimo taisyklės”. Turinčios perteklinį mokėjimą balansą valstybės laikėsi pinigų gausinimo politikos, kadangi, padidėjus aukso atsargoms centriniuose bankuose, didėjo ir jų piniginiai įsipareigojimai. Kita vertus, valstybės, kurių mokėjimų balansas buvo deficitinis ir iš kurių auksas buvo išgabenamas, laikėsi priešingos pinigų politikos: centriniams bankams pardavus auksą, jų piniginiai įsipareigojimai mažėdavo. Šalyse, kurių mokėjimų balansas buvo teigiamas, prekių kainos padidėdavo, nes didėjo jų pinigų kiekis, o tose šalyse, kurios turėjo mokėjimų deficitą, prekių kainos sumažėdavo, nes jų pinigų kiekis mažėjo. Kai Šių valstybių grupių tarptautinis konkurencingumas pasikeisdavo, pirmosios grupės valstybių importas padidėdavo, o eksportas sumažėdavo; o antrosios grupės , atvirkščiai, mažėdavo importas ir didėdavo eksportas. Šalių kainų lygių santykis kišdavo tol, kol mokėjimų balansas pasidarydavo pusiausviras, t y. kol sumažėdavo aukso srautai. Svarbi „žaidimo taisyklių” ypatybė buvo ta, jog šalies kainų lygis turėjo kisti, kad būtų išlaikyta stabili viena kaina – Šalies aukso paritetas.4. Prekių kainų lygis. Ketvirtasis aukso standarto bruožas buvo galimybė ilgesnį laiką išlaikyti nepakilusį prekių kainų lygį. Kai piniginio aukso atsargos pasaulyje sparčiai didėjo dėl atrastų naujų aukso telkinių arba dėl naujos ir pigesnės aukso rūdos valymo technologijos, tai daugelio Šalių centriniai bankai pirko auksą tuo pačiu metu, todėl jų pinigų atsargos padidėdavo vienodai. Pakilus prekių kainų lygiams, aukso gavyba pabrangdavo, mažėjo aukso gamyba, ir prekių kainų lygis toliau kildavo mažiau ar net visai nebekildavo. Ir atvirkščiai, jei aukso paklausa padidėdavo, prekių kainų lygiai krisdavo, nes piniginiams tikslams buvo gaunama mažiau aukso. Aukso standarto sistemos pranašumai:1. Stabilus vi aliutų kursai padeda sumažinti netikrumą bei riziką ir kartu skatina tarptautinės prekybos apimties augimą;2. Aukso standartas automatiškai išlygina mokėjimų balansų deficitus. Aukso standarto sistemos trūkumai:

1. Šalys, kuriose veikia aukso standartas, nėra apsaugotos nuo gilių ir ilgų nuosmukio laikotarpių, kai slegia nedarbas, sumažėja pajamos, kyla infliacija. Aukso standarto sąlygomis šalies pinigų politiką gerokai lemia užsienio valiutos paklausos ir pasiūlos pakitimai.2. Aukso standartas galėjo egzistuoti tik tol, kol vienas iš jo dalyvių išeikvodavo savo aukso atsargas. Priešingu atveju iškildavo būtinybė atsisakyti aukso standarto arba devalvuoti valiutą.4.3 Bretton Wood sistema. Dolerio standartasSusitarta sukurti reguliuojamai fiksuotų valiutų kursų sistemą įkurti Tarptautinį valiutos fondą (angį. – International Monetary Fund, IMF). Tarptautinio valiutos fondo (TVF) įkūrimo tikslai:1. Skatinti valiutos keitimą, pradžioje palaikant fiksuotą kursą, nustatytą aukso atžvilgiu (pradinė aukso kaina buvo 35 USD už vieną Trojos unciją (31,1035 g aukso);2. Užtikrinti valiutų konvertuojamumą;3. Sudaryti skolinimosi galimybes šalims su trumpo laikotarpio mokėjimų balanso deficitais.

Tam tikslui kiekvienai Šaliai buvo priskirta fondų dalis, arba kvota, kurią šalis turėjo įnešti į TVF kaip savo pradinį kapitalą. Kvota paremta penkiomis šalies charakteristikomis: 1) BNP; 2) tarptautiniais rezervais; 3) importu; 4) eksporto kintamumu; 5) eksporto kintamumu su BNP. TVF numatė šias valiutinio mechanizmo veikimo taisykles:1. Tarptautinių atsiskaitymų liberalizaciją, t.y. valiutų konvertuojamumą;2. Tarptautinių atsiskaitymų stabilumą, t.y. valiutinių paritetų nekeičiamumą;3. Mokėjimų balansų pusiausvyros palaikymą.

Mokėjimų balansų pusiausvyrą buvo numatyta palaikyti trimis būdais:1. Siekiant padidinti eksportą ir mažinti vidaus vartojimą, vykdyti griežtą vidaus ekonominę politiką;2. Sukurti TVF kredito mechanizmą, leidžiantį padėti toms šalims, kurios patiria laikinų užsienio atsiskaitymų sutrikimų;3. Taikyti kraštutinę priemonę – valiutų devalvavimą.Prireikus sureguliuoti ryškius mokėjimų balanso pusiausvyros pažeidimus, TVF leido kiekvienai valstybei, šio fondo narei, keisti valiutos vertą iki 10 proc. ribos be atskiro fondo leidimo. Tokiu būdu buvo stengiamasi užkirsti kelią savavališkoms Šalių valiutų devalvacijoms, naudotoms kaip ekonomikos vystymosi stimulai. Kadangi šalys sutiko nustatyti savo valiutų kursus dolerio atžvilgiu, buvo įtvirtintas dolerio standartas – valiutinė sistema, pagrįsta dolerionaudojimu.Breton Vudo sistema numatė naudoti auksą ir dolerį kaip tarptautinius valiutos rezervus. Doleris buvo pripažintas pasauliniais pinigais dėl dviejų pagrindinių priežasčių:1. JAV po Antrojo pasaulinio karo ekonomiką buvo labiau išvystyta negu kitose pasaulio valstybėse;2. JAV sukaupė daug aukso ir nuo 1934 m. iki 1971 m. vykdė aukso supirkimo ir pardavimo užsienio finansų organams politiką pagal fiksuotą kainą – 35 doleriai už unciją. Todėl doleris buvo tapąs faktišku aukso pakaitalu.

Dolerio standarto sistemai būdingi trūkumai:1. Ši sistema neturėjo automatinio pusiausvyros pažeidimų taiptautiniuose mokėjimuose sureguliavimo mechanizmo. 2. JAV įsigijo neišeikvojamų užsienio valiutos rezervų – JAV vyriausybė visuomet galėjo padengti savo Šalies mokėjimų balanso deficitą, spausdindama daugiau dolerių. Jeigu JAV susidarydavo maži mokėjimų balanso deficitai, dolerio atsargos kitų pasaulio Šalių centriniuose bankuose išlikdavo mažai tepakitusios.

Fiksuotojo valiutos kurso režimo privalumas tas, kas jis sukuria stabilesnę aplinką eksportuotojams ir importuotojams. Jeigu valiutos kursas yra fiksuotas, prekiautojai tikėsis, kad kursas bus toks pat ateityje, ir jiems nereikės jaudintis dėl kurso rizikos.

Fiksuotojo valiutos kurso režimo trūkumas tas, kad jis visiškai atmeta valiutos kurso keitimo galimybę, t.y. negali prisitaikyti prie nominaliųjų ir realiųjų deformacijų. Šalys, kuriose infliacijos tempai aukštesni negu jų tarptautinių konkurentų, laipsniškai taps mažiau pajėgios konkuruoti tarptautinėse rinkose.4.4 Lansčiojo valiutos kurso režimasLaisvi laukstieji valiutos kursai – tai tokie valiutos kursai, kai vyriausybė ir centriniai bankai nesikiša į valiutų rinką, ir nusistovi valiutos pasiūlos ir paklausos sąlygojamas valiutos kursas.Esant laisviems lankstiesiems valiutos kursams, šalys neribotai išlaiko skirtingus vidaus infliacijos tempus. Jei aukštų infliacijos tempų šalyje, valiutos kursas mažėja vienu metu, tai perkamosios galios paritetas bus išlaikytas, ir taiptautinis konkurencingumas išliks nepakitęs. Šalyse, kur infliacijos tempai aukštesni nei jų konkurentų, faktiškas valiutos kursas mažėja, o šalyse, kur infliacijos tempai mažesni nei konkurentų, – valiutos kursas padidėja. Esant laisvam lanksčiajam valiutos kurso režimui užsienio valiutos rezervai išlaikomi pastovūs, mokėjimų balansas lygus nuliui.Reguliuojami lankstieji valiutos kursai tokie valiutos kuisai, kuriems esant centriniai bankai kišasi į užsienio valiutų rinką trumpuoju laikotarpiu, stengdamiesi sumažinti valiutos kurso svyravimus arba pakeisti juos vyriausybės norima linkme.Lanksčiųjų valiutus kursų privalumai:• Lankstusis valiutos kursas automatiškai reaguoja į rinkos pasikeitimus, t.y. negalimi neteisingi įvertinimai.• Lanksčiojo valiutos kurso sąlygomis mokėjimo balanso pažeidimai, kuriuos gali sąlygoti tarptautinių kainų, kastų ar palūkanų skirtumai, savaime pašalinami, t.y. šalyje galima vykdyti ekonominę politiką, kuriai negresia išorės jėgų įtaka.• Šalims nereikia ginti esamo valiutos kurso, taikant vidaus paklausą ribojančią ekonominę politiką, t.y, lankstusis valiutos kursas šalies vyriausybei teikia daugiau laisvės įgyvendinti visuminės paklausos politiką. Lanksčiųjų valiutos kursų trūkumai:• Lanksčiųjų valiutų kursų svyravimai gali sugriauti tarptautinės prekybos ir investicijų sistemą, be to, didėja rizika tarptautinėje prekyboje, nes neįmanoma nuspėti galimo kurso pasikeitimo.• Lanksčiojo valiutos kurso svyravimai gali sukelti didelių vidinių ekonominių problemų, t.y. jei kristų nacionalinės valiutos vertė, užsieninės prekės brangių, ir žmonės jų pirktų mažiau, taigi – importinių prekių kainų didėjimas vėl sąlygotų vidaus infliacijos atsiradimą.• Manoma, kad lanksčiojo valiutos kurso režimas nuo 1973 m. sukėlė didelius valiutų kursų svyravimus.4.5 Fiksuotųjų valiutos kursų zonų nauda ir kaštaiFiksuotųjų valiutos kursų zonų nauda.Aukštesnis ekonominės integracijos taip valstybių laipsnis ir fiksuotasis valiutos kursas didina valiutinį efektyvumą šalies, kai ji susieja savo valiutos kursą su zonos valiuta. Kuo platesnė tarpusavio prekyba ir gamybos veiksnių mainai, tuo didesnę naudą sąlygoja fiksuotasis valiutų kursas. Fiksuotųjų valiutos kursų zonų kaštai. Fiskuotosios valiutos zonos kursas susijęs su tam tikrais kaštais, kurie atsiranda šaliai prisijungus prie fiksuotosios valiutos kurso zonos ir pradėjus vykdyti bendrą monetarinę politiką.Kuo didesnė ekonominė integracija, tuo mažesni ekonominio stabilumo nuostoliai.

Nepaisant fiksuotojo valiutos kurso sistemos Žlugimo, fiksuotosios valiutos kursas taikomas kai kurių šalių ekonomikoje, ir net Lietuvoje. Bet griežta žodžio prasme šis valiutos kursas taikomas retai, kai nustatomas administraciniu būdu. Belgijoje ir Liuksenburge buvo sudaryta valiutinė sąjunga prieš eurą ir tas atvejis vadinamas de jure. Faktiškai fiksuotas kursas yra vadinamas de factor, šis susitarimas buvo tarp Austrijos ir Vokietijos iki euro įvedimo.

5 Tarptautinis darbo jėgos judėjimas5.1 Tarptautinio darbo jėgos judėjimo modelis5.2 Tarptautinio darbo jėgos judėjimo priežastysTarptautinį darbo jėgos judėjimą arba migraciją veikia daugybė priežasčių. Tarp migracijos priežasčių dažniausiai nurodomos ekonominės, politinės, ideologinės, rasinės, etninės ir kitos. Didžiausią reikšmę darbo jėgos migracijai turi ekonominiai motyvai.Tai priklauso nuo jo demografinių ir kitų asmeninių savybių. Todėl visos darbo jėgos migracijos priežastys skirstomos į dvi dalis, t.y. makrolygio ir mikrolygio migracijos veiksnius.Makrolygio veiksniai – tai tam tikros objektyvios sąlygos, kuriose gyvena ir dirba žmogus. Jos formuoja tam tikrą migracijos aplinką. Svarbiausi ekonominiai migracijos veiksniai yra šie:

• nevienodi Šalių ekonominio išsivystymo lygiai;• šalių gyvenimo lygio skirtumai;• darbo užmokesčio (pajamų) dydžio skirtumai;• užimtumo ir nedarbo lygiai šalyse;• valstybės ir vietinės valdžios verslo sąlygų, mokesčių politika ir t.t.Šių veiksnių įtaką tarpusavyje susiję ir sąveikauja. Nustatyta, kad ekonomiškai motyvuotas migracijos potencialas kyla, kai šalių ekonominio išsivystymo lygiai skirtingi, kai vyrauja ryškūs skirtumai tarp grynųjų pajamų lygių, ypač taip darbo užmokesčio lygių emigracijos ir imigracijos.Darbo užmokesčio pasiskirstymo įtaka migracijai susijusi su vidutinių darbo užmokesčių lygiu. Šalyse, kuriose vidutinis kvalifikuotų ir nekvalifikuotų darbuotojų darbo užmokesčių skirtumas mažesnis, žmogiškojo kapitalo investicijų grąža žemesnė nei kitose šalyse. Kvalifikuoti ir profesiunalūs šių. šalių darbuotojai turi didžiausią pelną iš emigracijos į šalis, kuriose kvalifikuotų ir nekvalifikuotų darbuotojų vidutinis uždarbių skirtumas didelis. Nekvalifikuoti darbuotojai šalyse su vienodesniais darbo užmokesčiais yra gerai apmokami, palyginti su vietiniais nekvalifikuotais darbuotojais, ir todėl mažiau linkę migruoti.Šalyse, kuriose pirmenybė teikiama lygaus darbo užmokesčio paskirstymo politikai, gali smukti vidutinė darbuotojų kokybė. Todėl savaime susiformuoja imigrantų ir emigrantų atranka, palaikanti vidutinę darbuotojų kokybę. Labai produktyvūs darbuotojai migruos į šalis, kuriose galės gauti didesnį pelną iŠ savo talento (ar ten, kur daugiau uždarbio liktų dėl mažesnių mokesčių). Mažiau produktyvius darbuotojus trauks į šalis, kuriose jų pajamas padidins vykdoma darbo užmokesčio perskirstymo politika. Sis efektas geriausiai matomas ten, kur nėra teisinių migracijos apribojimų.Mikrolygio migracijos veiksniai – tai subjektyvios sąlygos, žmonių individualūs motyvai, lemiantys migracijos pasirinkimą. Svarbiausi mikrolygio ekonominiai veiksniai yra šie:• amžius; (kuo vyresnis žmogus, tuo jo apsisprendimo migruoti tikimybė mažesnė ir atvirkščiai)• išsilavinimo lygis; (aukštesnį išsilavinimą arba patirtį turintys darbuotojai daug efektyviau ieško darbo alternatyviose darbo rinkose)• Šeiminė padėtis; (susituoke žmonės linkę mažiau migruoti, negu vieniši)• migracijos atstumas;( kuo didesnis atstumas, tuo migrantas turi mažiau informacijos apie darbo galimybes toje vietoje. Su atstumu didėja ir transportavimo kaštai. Todėl migrantai dažniausiai pasirenka tas šalis, į kurias anksčiau išvyko šeima, draugai ir artimieji)• kalbos barjeras, • žinios apie šalį.Be minėtų mikrolygio migracijos veiksnių, tarptautiniam darbo jėgos judėjimui įtakos turi tokie specifiniai veiksniai kaip valstybės politika, imigracijos kvotos ir emigracijos kliūtys, politinės represijos ir karai, ekologiniai šalies veiksniai ir kt.Darbo jėgos migracijos potencialas atsiranda, jeigu vienoje šalyje egzistuoja stūmimo veiksniai, o kitoje – traukos veiksniai (lentelė). Paprastai traukos veiksnys susiformuoja imigracijos šalyje, kurioje aukštesnis išsivystymo lygis ir palankios darbo sąlygos traukia darbo jėgą iš silpniau ekonomiškai išsivysčiusią šalių, ir atvirkščiai: stūmimo veiksnys kyla emigracijos šalyje, kur žemas išsivystymo lygis, blogos darbo rinkos sąlygos (pvz., užimtumo perspektyvų stoka, nedarbas, mažos pajamos) tarsi išstumia darbo jėgą iš šalies ieškoti geresnių darbo ir gyven…imo sąlygų kitur.STŪMIMO VEIKSMAI TRAUKOS VEIKSMAIŽemesnis bendras ekonominis ir socialinis lygis Aukštas šalies ekonominis ir socialinis išsivystymo lygisŽemesnis nei kitų šalių bendras šalies gyvenimo lygis Aukštas šalies gyvenimo lygisDidelis nedarbas šalyje Didelis užimtumo lygis ir įsidarbinimo galimybėsŽemas darbo užmokesčio (pajamų) lygis šalyje Aukštas darbo užmokesčio (pajamų) lygis šalyjeNeefektyvi valstybės ir vietinės valdžios verslo sąlygų, mokesčių politika Efektyvi valstybės ir vietinės valdžios verslo sąlygų, mokesčių politikaBe jau minėtų migraciją veikiančių traukos ir stūmimo veiksnių, reikėtų atsižvelgti ir į tokį aspektą kaip žmogiškojo kapitalo investicijos, nes darbuotojų migracija gali būti apibūdinama ir kaip žmogiškojo kapitalo investicijos forma.Žmogiškasis kapitalas – tai tos žmogaus savybės, kurių dėka jis gali gauti pajamas, t.y. žmogaus kvalifikacija, žinios, patirtis ir pan. Sis kapitalas gali būti padidintas specifinėmis investicijomis, kurios reikalauja dabartinių kastų, bet padidina būsimąsias gyvenimo pajamas.5.3 Tarptautinio darbo jėgos judėjimo padariniaiAtskirų visuomenės grupių požiūriu, vienoms darbo jėgos migracija gali būti naudinga, kitoms gali daryti neigiamą poveikį. Pvz., didelis imigrantų srautas gali labai padidinti tam tikros darbo rūšies pasiūlą ir žymiai sumažinti darbo užmokestį. Priimančiosios šalies darbdaviams tokia situacija naudinga, tačiau jos vietiniai gyventojai dėl sumažėjusio darbo užmokesčio bus nepatenkinti.Išskiriami bent penki atvejai, kai migracija gali sukelti sąlyginai neigiamą poveikį migruojančiam asmeniui.1. Sprendimai migruoti grindžiami galima nauda ir dažniausiai yra priimami, remiantis netikra informacija ir neaiškiomis aplinkybėmis. Dažniausiai nauda, kurios buvo tikimasi iš migracijos, nepatiriama. Taip atsitinka tada, kai migrantas visai neranda darbo, kai pragyvenimas būna brangesnis negu laukta, kai psichologiniai kaštai, susiję su buvimu toli nuoŠeimos ir draugų, yra didesni negu tikėtasi 2. Migrantas nebūtinai patiria naudą iš uždarbio pirmaisiais imigravimo į Šalį metais. Tyrimai rodo, kad kai kurie migrantai pirmuosius persikėlimo metus uždirbo mažiau negu ankstesnėje savo darbovietėje, tačiau vėlesniais metais dažniausiai užmokestis padidėja. Kitaip sakant, kai kurie migrantai priima trumpalaikį užmokesčio sumažėjimą kaip investicinius kaštus į greitesnį ateities užmokesčio padidėjimą.3. Gyvenimo uždarbio padidėjimai nereiškia, kad migrantai būtinai gaus tokius pat metinius užmokesčius kaip pasirinktos šalies piliečiai. Migrantų įgūdžiai ne visada perkeliami į kitą regioną (dėl darbo pobūdžio) ar į kitą šalį (dėl kalbos ar kitų veiksnių). Dėl įgūdžių stokos migruojantys darbuotojai gali gauti mažesnius atlyginimus negu tokį pat darbą dirbantys šalies piliečiai.4. Šeimos uždarbis iš migracijos nereiškia, kad užmokesčio naudą patiria abu dirbantys sutuoktiniai. Tyrimai parodė, kad vidutiniškai migracija padidina vyro uždarbį, bet sumažina Žmonos, bent jau pirmuosius penkerius metus. Akivaizdu, kad žmona migruoja dėl vyro aukštesnio atlyginimo ir sunkesnio darbo. Tokia emigracija padidina šeimos pajamas, bet sumažina žmonos paskatą dirbti, jos rinkos galimybes.5. Tai, kad migracija migruojančiam žmogui atsiperka (pajamos viršija migracijos kastus), nereiškia, jog dabartinis darbo užmokestis viršija ankstesnio darbo užmokestį.

. Neigiamas imigracijos poveikis:• Neigiamas poveikis darbo rinkoms. Darbo jėga iš silpnai išsivysčiusių šalių žymiai pigesnė negu iš ekonomiškai išsivysčiusių šalių. Todėl galimas darbo jėgos kainos mažėjimas ir nedarbo išaugimas.• Priimančių valstybių piliečiai jaučia neigiamas imigracijos pasekmes savo gaunamoms pajamoms. Darbuotojai migrantai pasiryžę dirbti už mažesnį atlyginimą kvalifikuotą darbą, o tai išstumia vietinę darbo jėgą iš kai kurių regionų ar pramonės šakų.• Gyvenimo kokybės standartų blogėjimas. Galimi socialiniai ar etniniai konfliktai tarp atvykėlių ir vietinių gyventojų.

Teigiamos imigracijos pasekmės yra šios:• Vietinių gyventojų skaičius išsivysčiusiose pasaulio valstybėse nebedidėja. Mažėja jaunų darbuotojų, galinčių užimti laisvas darbo vietas Europoje, o tai skatina imigraciją.• Žmogiškojo kapitalo padidėjimas. Dėl „protų nutekėjimo” problemos, išsivysčiusiose šalyse galima prognozuoti suklestėjimą tam tikrų sektorių, kuriuose specialistų pasiūla nacionalinėje darbo rinkoje neatitinka paklausos.• Išsivysčiusios šalys apsirūpina pigia darbo jėga tose srityse, kuriose vietiniai darbuotojai atsisako dirbti arba kelia tokiam darbui per daug sąlygų.• , Šalių pasienių gyventojų iš silpniau išsivysčiusių šalių aktyvi migracija sudaro palankesnes sąlygas konkurencijai pasienio regionuose.

Neigiami emigracijos aspektai:• „Protų nutekėjimo” problema.• Sumažėjęs gamybos veiksnių panaudojimas. nekvalifikuotų asmenų nedarbas augs, kartu mažės bendrojo vidaus produkto gamybos apimtys, atsiras įtampa nekvalifikuotos darbo jėgos rinkoje• Namų ūkių išlaidų ir santaupų s…umažėjimas. • Gamybos apimties ir pajamų vienam gyventojui sumažėjimas. Išvykusių kvalifikuotų darbuotojų vietas ne visada užims kiti, nes tokių specialistų gali ir pritrūkti, o darbuotojų mokymas ir kvalifikacijos kėlimas ilgai trunka ir yra brangus. • Vidutinio darbo jėgos kvalifikacijos lygio šalyje sumažėjimas.

Žemos kvalifikacijos ar nekvalifikuotų migrantų srautas gali būti nenaudingas priimančiajai šaliai dėl didėjančios konkurencijos, darbo užmokesčio pokyčių, socialinės įtampos. Dažniausiai žemos kvalifikacijos ar nekvalifikuoti migrantai migruoja nelegaliai, o tai gali prisidėti prie Šešėlinės ekonomikos formavimo priimančioj oje šalyje, kelti pavojų visuomenės saugumui. Nelegali migracija gali turėti ir teigiamą reikšmę šalies ekonomikai: didelis nelegalių imigrantų srautas padidina bendrąją vartojimo paklausą, ir šie imigrantai moka netiesioginius mokesčius, pirkdami prekes ar paslaugas. Dažniausiai jie gauna žymiai mažesnį darbo užmokestį nei vieliniai darbuotojai, dirbantys tą patį darbą, tokiomis pačiomis sąlygomis. Todėl kai kuriose šalyse nelegali migracija toleruojama. Požiūris į nelegalius migrantus ir į migrantus priklauso nuo tos šalies migracijos politikos, įstatymų, taisyklių.5.4 Tarptautinio darbo jėgos judėjimo pasekmės LietuvaiLietuvai atkūrus nepriklausomybę pasikeitė darbo jėgos migracijos pobūdis; tai lėmė esminiai ekonominiai, politiniai ir socialiniai pokyčiai. Darbo jėgos migracija tapo labiau priklausoma nuo rinkos dėsnių, pasikeitė jos srautų judėjimo kryptys, t.y. dėl pasikeitusios politinės padėties iškilo emigracijos problema, pakito imigracijos pobūdis ir mastai.Politiniai pokyčiai turėjo lemiamą įtaką ir emigraciniams srautams į Vakarų Šalis. Jie pakeitė sovietinio laikotarpio griežtų teisinių reikalavimų pobūdį, panaikino “sienas” tarp Rytų ir Vakarų ir liberalizavo judėjimą. į Vakarus. Politiniai ir teisiniai pokyčiai sudarė sąlygas vėliau pasireikšti ekonominių ir socialinių veiksnių motyvuotai migracijai. Ekonominių veiksnių sąlygotą šio laikotarpio darbo jėgos migraciją sukėlė dvejopo pobūdžio veiksnių grupės, veikusios kaip stūmimo iš šalies veiksniai:1. Žemesnis Lietuvos socialinis, ekonominis išsivystymo lygis bei žmonių gyvenimo lygis nei kitose šalyse;2. Naujų socialinių ir ekonominių problemų atsiradimas ir jų aštrėjimas (pavyzdžiui, Šalies gamybos apimties smukimas, nuolatinis nedarbo didėjimas, žemas nominalusis ir nedaug besikeičiantis realusis darbo užmokestis, vis mažėjančios užimtumo galimybės, neefektyvi socialinė garantijų sistema ir pan.).

Be politinių veiksnių, didelę ir bene svarbiausią įtaką turi ekonominiai veiksniai, sukuriantys darbo jėgos migracijos dėsningumus, sąlygojamus įvairių ekonominių rodiklių, veikiančių migracijos intensyvumą bei pobūdį.

Iš Lietuvos emigruojantys tam tikros kategorijos darbininkai sukelia skirtingas pasekmes Lietuvos makroekonomikai. Todėl darbo jėgos migracijos nauda ir kaštai labai priklauso nuo to, kokiai darbo jėgos kategorijai priklauso migruojantis asmuo. 5.2 lentelėje pateikti pagrindiniai naudos ir kaštų elementai, esant laisvam darbuotojų judėjimui.Išvykstančios darbo jėgos kategorijos Nauda Kaštai Darbuotjas migrantas be šeimos Didėja BVP, jei emigrantas pajamas išleidžia Lietuvoje arba jas perveda namuose likusiai šeimai Mažėja BVP, nes emigranto pajamos didina tos šalies BVP, kurioje jis dirbaDarbuotojas migrantas su šeima Mažėja socialinių išmokų poreikis Kad šeima galėtų įsikurti kitoje šalyje, parduodamas turtas, išvežamos santaupos; Mažėja namų ūkio išlaidos, o kartu ir šalies BVPBedarbiai Mažėja nedarbas dėl vadinamojo nedarbo eksporto; Didėja BVP vienam gyventojui –Kvalifikuota darbo jėga „Protų sugrįžimas“, sugrįžta pajamos dėl reemigracijos ir ekonomikos augimo; Parsivežama naudingos patirties;Padidėja užsienio kapitalo investicijų į darbui imlias šakas „Protų nutekėjimas“;Sumažėja taupymas dėl santaupų eksporto;Padidėja išlaidų, skirtų papildomos kvalifikacijos darbo jėgos subsidijavimui, poreikis;Neigiamas poveikis pažangai mokslaui ir technologijaiNekvalifikuota darbo jėga Nedarbo eksporto padidėjimas;Grįžtama, įgijus naujos darbo patirties –Didžiausią nauda patiriama, kai emigruoja bedarbiai ir nekvalifikuota darbo jėga. Pagrindinė šių darbininkų emigravimo nauda – „nedarbo eksportas“. Lietuvos vyriausybė siekia kiek galima sumažinti nedarbą, o „nedarbo eksportas“ kaip tik ir sumažina nedarbą. Šių darbininkų kategorijos emigravimas praktiškai nesukelia valstybei jokių neigiamų padarinių.Visiškai priešingai veikia kvalifikuotų darbininkų emigracija iš Lietuvos: tai sukelia daugiau neigiamų padarinių nei naudos. Didesnė nauda iš šios emigracijos galima tik ilguoju laikotarpiu, kai, pagerėjus Lietuvos ekonominiai situacijai, kvalifikuoti darbininkai sugrįš.6 Tarptautinis kapitalo judėjimas6.1 Užsienio investicijosUžsienio investicijos – bet kokio funkcionuojančio kapitalo perkėlimas į kitą valstybę.Tiesioginės užsienio investicijos – tai ilgalaikiai kapitalo įdėjimai kreditų ar nuosavybės teisės forma į užsienio įmonę, kontroliuojamą investuotojo.Portfeiinė užsienio investicija – tai mažesnė kaip 10 proc. balsavimo teisių užsienio investicija; paprastai ji laikoma netiesiogine.Kitomis užsienio investicijomis laikomi visi finansiniai ryšiai su užsieniu, kurie nepriskiriami nei tiesioginėms, nei portfelinėms investicijoms. Tai gali būti ilgalaikės ir trumpalaikės paskolos, taip pat paskolos, gautos valstybės vardu ir su valstybės garantija, prekybinės skolos, užsienio juridinių ir fizinių asmenų indėliai bankuose bei kiti panašūs finansiniai įsipareigojimai.Tiesioginis užsienio investuotojas – tai fizinis asmuo, akcinė arba neakcinė valstybinė ar privati įmonė, vyriausybė, tarpusavyje susijusių akcinių ir (arba) neakcinių įmonių grupė, turinti tiesioginio investavimo įmonę užsienio šalyje.Tiesioginio investavimo įmonė – tai akcinė arba neakcinė įmonė, kurioje tiesioginiam užsienio investuotojui priklauso 1/10 ar daugiau visų balsavimo teisių akcinėje bendrovėje arba tam ekvivalentiška dalis neakcinės įmonės kapitale. Tiesioginio užsienio investicijas sudaro ne tik pirminis kapitalo investavimas, bet ir visos vėlesnės operacijos tarp tiesioginio užsienio investuotojo ir investavimo įmonės, t.y.:• Tiesioginiam užsienio investuotojui tenkanti įmonės nuosavo kapitalo dalis (priklausomai nuo turimų balsavimo teisių, t.y. nuo turimos įstatinio kapitalo dalies);• Reinvesticijos – tiesiogiai užsienio investuotojui priklausanti pelno dalis, kuri jam epaskirstyta dividendų forma, o likusi įmonėje (taip pat procentais nuo turimų balsavimo teisių);• Tiesioginio užsienio investuotojo ilgalaikės ir trumpalaikės paskolos, suteiktos investavimo įmonei (paskolos, gautos valstybės vardu ir paimtos su Vyriausybės garantija, nėra tiesioginės užsienio investicijos);• Kitas įmof kapitalas – tai tiesioginio užsienio investuotojo ir investavimo įmonės prekybinės skolos, priskaičiuoti, bet neišmokėti dividendai, privilegijuotos akcijos, nesuteikiančios teisių į turtą likviduojant įmonę, palūkanos už paskolas ir t.t.

Investuotojai skirstomi į tris pagrindines grupes:1. Fiziniai asmenys;7. Finansiniai investuotojai;3. Strateginiai investuotojai.

Fiziniai asmenys – tai žemiausio finansinio pajėgumo grupė, kadangi ją sudaro atskiri asmenys, o ne jų grupės. Finansiniai (arba instituciniai) investuotojai – tai finansinės kompanijos, kurios valdo joms patikėtus finansinius išteklius. Finansinė investicija koncentruota į likvidžių akcijų ar obligacijų valdymą, t.y. tų akcijų, kuriomis galima laisvai prekiauti rinkoje. Visada būtina išskirti strategines ir finansines investicijas. Finansinės investicijos yra tokios, kai firma perka akcijas, obligacijas, kitą finansinį turtą, norėdama suformuoti portfelį. Strateginė investicija koncentruota į įmonės įsigijimą ir valdymą. Pagrindinis konceptualus strateginės ir finansinės investicijos skirtumas tas, kad pirmoji reikalauja tiesioginės investavimo kontrolės, o antroji nereikalauja jokios investavimo vadybos.Strateginiai investuotojai dėl savo korporacinių tikslų vienaip ar kitaip investuoja į kitus juridinius subjektus. (Lietuvoje strateginius investuotojus galima būtų padalyti į užsienio strateginius investuotojus ir Lietuvos strateginius investuotojus)6.1.1 Užsienio investiciją teorijosPirmosios užsienio investicijos atliktos XVIII XIX amžiuje. Jas lėmė įmonių, unikalių ir vertingų išteklių produkcijos gamyba, paieška ir noras užsitikrinti ilgalaikį dalyvavimą išteklių gavimo centruose. Tuo tikslu vyko vario paieška Čilėje, naftos paieška Vidurio Rytuose. Išteklių poreikis gamybai dažnai siejosi su kitais investicijas priimančiais šalies privalumais: tarptautiniu konkurencingumu, produkto gyvavimo ciklu.Tris pastaruosius dešimtmečius užsienio investicijas nusako kapitalo mobilumas ir žemų darbo kaštų pastovumo kombinaciją. įeiti į užsienio kapitalo rinkas įmones skatina užsienio rinkos pranašumai: ekonomikos akiratis, produkcijos diferenciacija, finansiniai ištekliai ir jėga, technika ir žinios.Dažniausiai pasitaikančios užsienio investicijų teorijos:1. Monopolinių privalumų teorija teigia, jog turėjimas svarbių privalumų, sukuriančių monopolistinį pranašumą šalies viduje, suteikia galimybę per užsienio investicijas įsiskverbti į užsienio rinkas. Tokiu būdu užtikrinami konkurenciniai privalumai – tai kompanijos specifinės charakteristikos, kurios leidžia kompanijai veikti efektyviau nei konkurentai, siekiant gamybos efektyvumo, mažesnės kainos, geresnio serviso ir t.t. konkrečioje šalyje. Tokie ranašumai gali būti, pavyzdžiui, aukštesnė technologija, visuotinai žinomas firmos ženklas ar sutaupymas dėl gamybos masto.2. Internacionalizacijos teorija remiasi sutarčių sudarymo kaštais, patiriamais sudarant sutartis; tai derybų, kontrolės, sutarties pasirašymo kaštai. Tiesioginės užsienio investicijos prieš kitas alternatyvas pasirenkamos todėl, jog sutarčių (licencijų, privilegijų, tiekimo ir pan.) sudarymo ir vykdymo kaštai pernelyg aukšti ir egzistuoja didesnė kompanijos veiklosužsienyje rizika nei pačiai įmonei turint ir valdant savo padalinius užsienyje. Internacionalizacijos sąvoką Ši teorija aiškina kaip kompanijos plėtimąsi, skverbiantis į naujas rinkas, pereinant į naujas jos prekių gyvavimo ciklo stadijas. Optimalus sprendimas dėl tiesioginių užsienio investicijų turi būti priimtas, įvertinus produkto stadiją, firmos konkurencinius privalumus beialternatyvių projektų kastus.3. Eklektinė teorija. Nors internacionalizacijos teorija ir nurodo, kodėl firmos pasirenka užsienio investicijas kaip įėjimo į užsienio rinkas būdą, ji nenusako, kodėl produkcija turi būti gaminama (parduodama) užsienyje. Si problema buvo įvertinta eklektinėje teorijoje, kuri sujungė monopolijos ir internacionalizacijos privalumus, kad būtų suformuota bendra užsienioinvesticijų teorija. Ši teorija naudinga tuo, kad įgalina priimti sprendimą ne tik atsižvelgiant į kainas ar paklausos veiksnius, bet ir įvertinti rinkos dydį, rizikingumą, vietą ir t.t. Sprendimas apie investicijas turi būti priimtas, atsižvelgiant į šias tris veiksnių grupes:• savininko privalumus – apimančius kompanijos konkurencinius privalumus, tokius kaip turimą technologiją, valdunio struktūros lankstumą, galimybę gauti kreditavimą plėtrai ir pan.;• vietos privalumus – apimančius tikslinės šalies rinkos kainų tendencijas, ekonominę ir politinę šalies riziką, rinkos reguliavimą;• tarptautinius privalumus, kuriuos įgis firma, įėjimui į užsienio rinką tiesiogines investicijas naudodama vietoj kitų galimų alternatyvų.4. Tarptautinio produkto gyvavimo ciklo teorija plačiai taikoma marketinge, tarptautiniuose ekonominiuose santykiuose, įgyja dar vieną aspektą, susijusį su informacija, technologijomis ir darbo jėgos kaštais kuriant produktą. Ši teorija teigia, kad naujiems produktams sukurti reikia aukštos kvalifikacijos darbuotojų ir didelių kapitalo įdėjimų, kurie koncentruojasi itin išsivysčiusiose šalyse. Čia sukurtiems produktams pasiekus brandos stadiją, kai atsiranda daug konkurencingų produktų, šių gamyba perkeliama į besivystančias šalis, ir taip įgyjama kainų pranašumo dėl pigios darbo jėgos ir masinė…s gamybos efekto. Produkto gyvavimo ciklo teorija paaiškina užsienio investavimą, t.y. atsižvelgiant į produkto gyvavimo stadiją, galima nustatyti, kada naudingiau produktą gaminti pirminėje bendrovėje, o kada investuoti ir gaminti užsienyje.5. Sekimo teorija. Kartais kompanija priverstinai investuoja užsienyje. Tokius atvejus aiškina sekimo paskui klientus arba sekimo paskui konkurentus teorijos. Yra daugybė kompanijų, kurios parduoda savo produkciją užsienyje netiesioginiu būdu, t.y, jų gaminiai yra kitų kompanijų gaminių komplektuojamosios dalys. Jei pastarosios kompanijos plečia savo veiklą užsienio šalyse, joms gali ekonomiškai (pavyzdžiui, dėl transportavimo kaštų) neapsimokėti pirkti šias dalis. Tuomet, nenorėdamos prarasti klientų, savo veiklą kartu plečia ir pirmosios kompanijos.6.1.2 Tiesioginių užsienio investicijų formosIšskiriamos šios tiesioginių užsienio investicijų formos 1. Naujų įmonių statyba. Si tiesioginių užsienio investicijų forma reikalauja pradėti visas operacijas nuo pačios pradžios, t.y. nuo vietos statyboms įsigijimo ir statybos vykdymo. Investuojanti įmonė gali pasirinkti vietą, geriausiai atitinkančią reikalavimus, ir sukurti modernias, šiuolaikines gamyklas. Tam dažnai pritariama, nes tokios investicijos, sukuria daug naujų darbo vietų. 2. Užsienyje veikiančių įmonių pirkimas. Šios tiesioginių užsienio investicijų formos paskatos yra akivaizdžios. Juk investuotojas greitai perima visišką įsigytas struktūros kontrolę – jis iš karto gauna pastatus, įrengimus, darbuotojus, patentus ir platinimo tinklą. Tačiau investuotojas prisiima ir pirktosios įmonės finansinius, valdymo ir kitus įsipareigojimus. Be to, pirkdamas veikiančias įmones, jis susiduria su kapitalo poreikiu.3. Bendros su užsienio kapitalu ir užsienio kapitalo įmonės. Tokio tipo įmonės sukuriamos tada, kai dvi ar daugiau įmonių sutaria vystyti bendrą veiklą. Bendra su užsienio kapitalu įmonė – tai tokia bendradarbiavimo su užsienio partneriais forma, kuriai būdinga bendra gamybinė ir komercinė veikla, bendras valdymas, pelno ir rizikos pasidalijimas, žsienio kapitalo Įmonė – ūkio subjektas, kurio nuosavas kapitalas priklauso užsienio investuotojui. Bendros su užsienio kapitalu ar užsienio kapitalo įmonės skatinamos mokesčių ir muitų lengvatomis, joms teikiamos investuotojų pelno, pajamų dividendų bei interesų gynimo garantijos. Be to, leidžiama savo pelną, pajamas ar dividendus išvežti vidaus rinkoje nupirktų prekių bei paslaugų forma arba reinvestuoti į ūkį. Bendrų su užsieniu įmonių kūrimas apsaugo nestabilios ekonomikos šalis nuo vidaus ūkio subjektų žlugimo ir užsieniečių kontroles rizikos.6.1.3 Tiesioginių užsienio investicijų priežastys

Išskiriamos penkios tiesioginių užsienio investicijų priežasčių grupės:Rinkos veiksniai. Pagrindinis veiksnys yra rinka, jos dydis, galimi augimo tempai. Papildomi rinkos segmentai padeda užtikrinti atitinkamą pelno lygį ir lyderio pozicijas. Prekybos barjerai. Tiesioginės užsienio investicijos leidžia panaikinti prekybos barjerus ir suteikia teisę veikti kaip vietinei įmonei, neveikiamai muitų tarifų ir kitų prekybinių apribojimų. Kastų veiksniai. Dauguma tarptautinių įmonių padeda išgauti retas žaliavas ir taip užtikrina pigesnes žaliavas savai produkcijai. Dėl transportavimo išlaidų firma vengia importuoti žaliavas iš kurios nors šalies, ypač kai ji planuoja pagamintą produktą parduoti vartotojams toje šalyje, iš kurios tiekia žaliavas. Tokiomis sąlygomis, pravartu gaminti (vystyti) produktą šalyje, kurioje yra reikalingų žaliavų. Investicinis klimatas. Investicijas skatina teigiamas visuomenės požiūris į tiesiogines užsienio investicijas, politinis stabilumas, nuosavybės maži apribojimai, valiutos kurso reguliavimo veiksniai, tarptautinės prekybos stabilumas, palanki mokesčių struktūra, draugiški tarpusavio šalių santykiai. Bendri veiksniai. Tai gali būti didesnio pelno siekimas, firmos įvaizdžio kūrimas ir kt.6.1.4 Tiesioginių užsienio investicijų poveikis salies ūkiuiNagrinėjant tiesiogines užsienio investicijas, svarbu žinoti, kokį poveikį jos gali turėti šalies ūkiui. Priimančiosios šalies vyriausybės ir investuotojo santykiai labai nevienareikšmiški. Viena vertus, šalis pripažįsta ir vertina užsienio investicijų įtaką šalies ekonomikai, kita vertus, bijo užsieniečių dominavimo. Teigiamas poveikis. Tiesioginės užsienio investicijos per pastaruosius 40 metų labai prisidėjo prie ekonominio pasaulio vystymo; jos traukia kapitalą į projektus, kurių vietinis kapitalas negalėtų patenkinti. Šis procesas panaudojamas technologijų pritaikymui, regionų ar Šalies ekonominiam vystymui. Besivystančiose valstybėse tiesioginės užsienio investicijos yra vienintelis būdas vystyti ūkį nepatraukliuose projektuose, diversifikuojant industrinę bazę ir mažinant Šalies priklausomybę nuo vieno iki kelių ūkio sektorių.Įmonės lygyje tiesioginės užsienio investicijos suintensyvina konkurenciją ir ekonominę naudą, didina produktyvumą ir mažina kainas. Intensyvesnė konkurencija apima naujas technikas, produktus, paslaugas ir idėjas.Patirtis rodo, kad daugiausiai užsienio investicijų sulaukia tos Šalys, kuriose stabili politinė ir ekonominė padėtis, tvirta nacionalinė valiuta ir palanki investicijoms aplinka. Išsivysčiusios šalys minėtas sąlygas visiškai patenkina, todėl jų investicinis klimatas vertinamas retai. Tiesioginės užsienio investicijos teigiamai veikia ilgalaikius mokėjimo balansus. Tačiau naujos darbo vietos yra viena svarbiausių užsienio investicijų priėmimo priežasčių. Mokami atlyginimai tarptautinėse firmose yra didesni nei vidaus įmonėse; be to, tobulėja darbo jėga, gerėja jos kokybė. Tiesioginių užsienio investicijų teigiamų poveikių kombinacija leidžia pasiekti bendro gyvenimo lygio kilimą, šalies įtakos stiprėjimą pasaulinėje rinkoje ir tarptautinėje konkurencijoje.Neigiamas poveikis. Pastebima stipri valdžios priklausomybė nuo užsienio investuotojų, ne visada dalijamasi gaunama nauda su Šalimi, priėmusią investicijas. Šalies Ūkis įgyja technologinę priklausomybę nuo užsienio investicijas suteikusio subjekto. Be to, tarptautinės įmonės, atlikdamos bendrus mokslinius tyrimus, panaudoja investicijas priėmusios šalies žmonių idėjas ir žinias, sukelia “proto nutekėjimą1′. Bendrai galima teigti, kad užsienio investicijos veikia šalies kultūrą. Taigi šalis, priėmusi užsienio investicijas, nesulaukia teigiamo efekto, užsienio investicijos sukelia šalies ūkio ekonomikos sumaištį, nestabilumą. Kyla nesutarimų dėl darbo užmokesčio, tiekėjų sistemoje dėl žaliavų kainų, užsienio6.2 Tarptautinė bankininkystėBankai gali internacionalizuoti savo veiklą įvairiais būdais. Paprasčiausias ir pigiausias būdas – korespondentinė bankininkystė. Korespondentiniai santykiai tarp bankų — tai visos galimos bendradarbiavimo tarp dviejų bankų formos, o korespondentinis bankas – tai bankas, teikiantis tam tikras paslaugas (operacijas) kitam bankui. Šios paslaugos susijusios su fondais (sąskaitų aptarnavimas, tiesioginės paskolos), garantijų teikimas, tarpusavio prekyba vertybiniais popieriais, valiuta, tarptautiniai atsiskaitymai ir t.t.Ilgalaikis rezultatyvus dviejų bankų bendradarbiavimas įmanomas tuomet, kai jų pagrindas – abipusis pasitikėjimas, Šia prasme įvertintos trys rizikos grupės, Tai rizika:• būdinga šaliai (šalies rizika);• susijusi su tam tikrų bankų finansiniu patikimumu (finansinio patikimumo rizika);• susijusi su tam tikros operacijos specifika (operacijos rizika).Finansinio patikimumo rizika ar operacijos rūšies rizika gali būti sumažintos specialiomis apsaugos ir draudimo priemonėmis. Bankams įvertinti galima naudoti reitingo sistemą. Be abejo, reikalinga nuolatinė kontrolė vykdant rizikingus įsipareigojimus ir sugebėjimas gerai analizuoti partnerio balansą.Korespondentiniai ryšiai į kompleksinį bankų bendradarbiavimą gali peraugti tik per tam tikrą laikotaipį: pradžioje vykdomos paprastos standartinės operacijos, o vėliau gali būti sudaromos sudėtingos individualios sutartys. Tarpbankiniai korespondentiniai ryšiai leidžia bankams sumažinti išlaidas, operatyviau atlikti klientų aptarnavimo operacijas, įveikti sunkumus, didinti pajamas atliekant tarpbankines operacijas.Korespondentinius ryšius tarp bankų tikslinga praktikuoti tik tada, kai jie padeda padidinti banko pajamas.Į užsienio rinkas bankai gali įeiti ir per atstovybes. Atstovybė suteikia informaciją apie banko finansines paslaugas, tačiau pati negali teikti Šių paslaugų Bankai gali įkurti ir filialą arba antrinį banką. /Tarptautinės bankų paskolos susideda iš dviejų rūšių finansinių kreditų: 1) vieno banko teikiama paskola; 2) keleto bankų arba bankų sindikato teikiama paskola. Paskolos laikomos tarptautinėmis, jeigu jos suteikiamos užsienio subjektui arba yra denominuotos užsienio valiuta.

Ofšorinė bankininkystė yra viena perspektyviausių ofšorinio verslo sričių, dažnai laikoma net prestižiškiausia ofšorine veikla. Šiuo metu ofšoriniuose centruose gali veikti trijų tipų bankai:• tarptautinės klasės bankų padaliniai ar antrinės struktūros;• ribotos licencijos bankai;• on-line bankai, veikiantys tik per internatą arba per kilus bankus. Ofšorinei bankininkystei vystyti nėra būtina steigti banką. Gali būti steigiama ir banko tipo kredito įmonė. Ofšoriniai bankai dažniausiai kuriami dėl trijų priežasčių: siekiant užmegzti santykius su stambiais bankais, užsiimti bankininkyste arba norint išvengti didelių sąnaudų banko operacijoms. Retkarčiais ofšoriniai bankai kuriami siekiant prisijungti prie tarptautinio korespondentinių sąskaitų tinklo.

Poreikis įsteigti tarptautiną organizaciją – Tarptautinių atsiskaitymų banką (TAB) atsirado 20 amžiaus pradžioje. 1930 m. sausio mėn. vykusioje Hagos konferencijoje nutarta imtis būtinų veiksmų tokiai organizacijai įkurti. Pagal konferencijoje priimtus banką įkurti numačiusius tarpvyriausybinius susitarimus, buvo sudaryta šešių šalių (Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Italijos ir^ JAV) centrinių bankų grupė, kuri ir įsteigė Tarptautinių atsiskaitymų banką Šveicarijoje, Bazelio miestel930 m. gegužės 17 d.TAB – tai bankas, kurio indėlininkai yra centriniai bankai ir tarptautinės finansų institucijos. Bankas atlieka operacijas ir su komerciniais bankais, tačiau tik sutikus tos šalies centriniam bankui. 86 proc. akcinio kapitalo akcijų priklauso šalių narių centriniams bankams, likusi dalis – kitoms finansų institucijoms. Banke indėliais laikoma didelė pasaulio valiutos rezervų dalis (daugiau kaip 80 šalių centrinių bankų). Jis valdo apie 10 proc. pasaulio valiutos rez…ervų.Didžiausieji TAB dalininkai yra penki Europos centriniai bankai, turintys po 47 677 akcijas. Tai Belgijos, Vokietijos, Didžiosios Brilanijos, Prancūzijos ir Italijos bankai, taip pat JAV Federalinė rezervų sistema, disponuojanti 39 540 akcijų.TAB atlieka dvi pagrindines finansines operacijas: saugo ir investuoja aukso bei užsienio valiutos atsargas; užtikrina likvidumą finansinių neramumų metu.Bankas gali atlikti šias operacijas:1. Skolintis iš centrinių bankų už auksą, įsakytinius vekselius (tratas) ir kitas trumpalaikes pirmojo likvidumo obligacijas arba kitus patvirtintus vertybinius popierius.2. Diskontuoti, rediskontuoti, pirkti ar parduoti įsakytinius vekselius, čekius ir kitas trumpalaikes visiško likvidumo jų patvirtintas ar nepatvirtintas, įskaitant iždo vekselius ir kitus tuo metu rinkoje esančius vyriausybės trumpalaikius vertybinius popierius.3. Pirkti ir parduoti vekselius savo arba centrinių bankų sąskaita.4. Pirkti ir parduoti kitus apyvartinius vertybinius popierius (išskyrus akcijas) savo arba centrinių bankų sąskaita.5. Diskontuoti centriniams bankams vekselius, paimtus iš jų vertybinių popierių, portfelio, ir rediskontuoti centrinių bankų vekselius, paimtus iš savo vertybinių popierių portfelio.6. Atidaryti ir tvarkyti depozitines sąskaitas centriniams bankams.7. Priimti depozitus iš centrinių bankų į depozitinę sąskaitą; depozitus, susijusius su atikėtinio sutartimis, kurios gali būti sudarytos tarp banko ir vyriausybių dėl tarptautinių atsiskaitymų; kitus depozitus, kurie priklauso TAB funkcijų sferai.Tačiau bankas negali atlikti kai kurių įprastiems bankams būdingų funkcijų, pvz, išleisti vekselių, kurie apmokami pateikus pareiškėjui; priimti įsakytinius vekselius (tratas); atidaryti einamąsias sąskaitas vyriausybių vardu.Teigiamai vertina tam tikrus specifinius TAB tarpbankinių santykių bruožus, tokius kaip:Saugumas. Dėl „Keturių A” kapitalo stiprumo reitingo ir dėl pagrindinių pasaulio centrinių bankų paramos TAB įsipareigojimas yra tokios kokybės kaip ir aukščiausiąjį reitingą turinčių išsivysčiusių šalių vyriausybių įsipareigojimai.Likvidumas. TAB apskaita tvarkoma taip, kad prireikus centrinių bankų indėlininkai galėtų atsiimti visas savo lėšas. Ekstremaliais atvejais tai reikštų, kad būtų įmanoma surinkti keletą milijardų dolerių per valandą.Konfidencialumas. Centrinis bankas, veikiantis per TAB, taip savas ir rinkos turi „skydą”, kuris gali turėti lemiamą reikšmę, kai iškyla bankų „apgulties” pavojus, kada rinka gauna signalą, kad koks nors centrinis bankas susidūrė su dideliais sunkumais.Be to, TAB turi suvereno imunitetą, todėl gali apginti savo klientus nuo nepagrįsto jų turto arešto ar blokavimo. Čia indėliai yra visiškai apsaugoti nuo nesąžiningų kreditorių veiksmų nacionaliniuose teismuose ar kitais atvejais.TAB banko nariu Lietuvos bankas tapo 1931 m. kovo 31 d. ir buvo vienas iš pirmųjų aštuonių centrinių bankų TAB narių. Tada Lietuvos bankas įsigijo 500 pirmosios emisijos akcijų. 1992 m. birželio 30 d. 62-ajame TAB susirinkime buvo atkurta Lietuvos banko narystė ir akcininko teisės. Lietuva atgavo ten prieš karą laikytą Lietuvos banko auksą (0,6 t), senovinius baldus ir akcijas (1000 vnt). 1992 m. liepos 15 d. kompensacija už akcijas bei palūkanos ir dividendai atskaityti į Lietuvos bankui atidarytą sąskaitą, Tai sudarė apie 7,5 mln. Šveicarijos frankų.6.3 Tarptautinės kapitalo rinkosTarptautinės vertybinių popierių rinkos. Jeigu firmai neužtenka vidinių finansavimo išteklių, ji kreipiasi arba į banką, arba į tarptautines vertybinių popierių rinkas, kurias sudaro euroaklyvų rinka ir tarptautinių obligacijų rinka.Euroaktyvų rinka yra bendrinis terminas, taikomas daugybei trumpalaikio ir ilgalaikio finansavimo formų. Iki euroaktyvų rinkos susiformavimo originali finansavimo forma buvo vadinama aktyvų išleidimo galimybė. Tai buvo susitarimas, kuriuo remdamasi kompanija, jai prireikus, galėjo pasiskolinti iš banko lėšų pagal iš anksto nustatytą palūkanų normą aktyvų, kuriuos nupirkti įsipareigojo finansinių institucijų grupė, forma.

Tarptautinė obligacijų rinka vis dar sudaro pagrindinę tarptautinių vertybinių popierių rinkos dalį. Tarptautinėje obligacijų rinkoje gali būti prekiaujama užsieninėmis obligacijomis, euroobligacijomis ir pasaulinėmis obligacijomis.Užsienio kompanijų išleistos obligacijos kitose šalyse ir denominuotos tos šalies valiuta vadinamos užsieninėmis obligacijomis. Euroobligacijų pagrindinis požymis -jos yra denominuotos kita valiuta negu šalies, kurioje jos parduodamos. Euroobligacijų emitentai yra stambios korporacijos, visuomeninės institucijos, tarptautinės organizacijos, vyriausybės, tuo rodydamos savo kapitalo paklausą. Pajamos, gautos iš euroobligacijų, dažniausiai neapmokestinamos. Euroobligacijų trukmė paprastai yra 10-15 metų.Pasaulinės obligacijos – tai nacionalinių ir euroobligacijų mišinys; jos registruojamos kiekvienoje nacionalinėje vertybinių popierių biržoje pagal tos šalies reikalavimus. Pasaulinės obligacijos paprastai išleidžiamos keliose rinkose vienu metu, pvz., Azijoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Iki šiol pasaulinės obligacijos sudaro nedidelę tarptautinės obligacijų rinkos dalį.Tarptautinės akcijų rinkos. Užsienio firmos dažnai išleidžia akcijas kitų šalių rinkose ir įtraukia akcijas į pagrindinių pasaulio biržų sąrašus {Londone, Niujorke ar Tokijuje). Užsieninių akcijų emisijomis siekiama praplėsti investuotojų bazę ir prieiti prie kapitalo rinkų, kuriose akcijų paklausa didelė.Nuo 1990-ųjų smarkiai išaugo euroakcijų rinka. Euroakcijų emisija yra firmos akcijų pardavimas vienu metu keliose šalyse per investicinius bankus. Išleistos euroakcijos įtraukiamos į Tarptautinės vertybinių popierių biržos, esančios Londone, sąrašus.Privataus investavimo rinka irgi plačiai paplitusi ir nevieša kapitalo rinka. Privataus investavimo atveju firma skolinasi arba parduoda akcijas vienam stambiam investuotojui. Toks investuotojas sutinka neparduoti skolink įsipareigojimų, ty. laukia, kol firma atiduos skolą arba išpirks savo akcijas. Tokie vertybiniai popieriai nėra parduodami antrinėje rinkoje. Šitaip firma sutaupo laike ir lėšų, kadangi norinti prekiauti vertybiniais popieriais viešai firma tur registruotis nacionalinėje vertybinių popierių biržoje, mokėti jai mokesčius sutvarkyti reikalingus dokumentus ir kt.7 Tarptautinė ekonominė politika7.1 Tarptautiniai ekonominiai susitarimai ir organizacijosViena svarbiausių tarptautinių ekonominių susitarimų, turėjusių įtaką pasaulinės prekybos liberalizavimui – bendrasis susitarimas dėl muitų ir prekybos (angį. – General Agreement on Trade and Tariffs, GATT), veikęs nuo 1947 metų.Bendrojo susitarimo dėl muitų ir prekybos tikslas – laisvesnės ir teisingesnės prekybos propagavimas, mažinant muitus ir šalinant kitas kliūtis tarptautinei prekybai.Sio susitarimo pagrindu buvo apibrėžtos tarptautinės prekybos elgesio taisykles šalims narėms. Keletas svarbiausių taisyklių yra šios:1. Didžiausio palankumo nacijos principas, kuriuo remiantis bet kokios muito nuolaidos ar kiti prekybos taisyklių pakitimai, dėl kurių susitarė dvi ar daugiau Šalių, turi įsigalioti visoms nacijoms nariams, t.y. siekiama, kad tarptautinėje prekyboje nebūtų diskriminacijos;2. Muitų, sąjungos ir laisvosios prekybos regionai yra leistini, t.y gali egzistuoti tokie susitarimai kaip Šiaurės Amerikos laisvos prekybos sutartis (NAFTA), nors tai ir pažeidžia pirmąją taisyklą;3. Importo kvotos neleistinos;4. Eksporto subsidijos neleistinos;5. Dempingas neleistinas. Jeigu nukentėjusios šalys sėkmingai įrodo, kad buvo griebtasi dempingo ir padaryta žala, taisyklės leidžia įvesti kompensacinį muitą;6. Savanoriški eksporto suvaržymai leistini.Bendrasis susitarimas dėl muitų ir prekybos padėjo vidutiniškai 33 proc. sumažinti muitų tarifus prekyboje tarp išsivysčiusių šalių, panaikinti daug netarifinių apribojimų. Supaprastinus netarifinius apribojimus, pasiektas:• susitarimas dėl valstybinio supirkimo, atvėręs amerikiečių eksportuotojams papildomas užsienio rinkas;• susitarimas dėl techninių barjerų, padidinąs importą;• susitarimas dėl subsidijų ir kompensacinių muitų padėjo partneriams priimti apsaugos priemones tuo atveju, jei materialiniai nuostoliai atsiranda Šalies importuotojos Šakose, importuojant produkciją dirbtinai sumažintomis kainomis;• JAV tekstilės pramonei buvo suteiktos papildomos galimybės eksportuoti savo gaminius į Vakarų Europą,

1995m. įkurta Pasaulio prekybos organizacija (angį. – Worid Trade Organization, WTO), perėmusi iki tol veikusio Bendrojo susitarimo dėl muitų ir prekybos funkcijas ir patirtį bei Šiuo metu vienijanti daugiau nei 140 pasaulio valstybių. Pagrindiniai Pasaulio prekybos organizacijos (toliau PPO) įkūrimo motyvai buvo įtvirtinti ir suvienodinti valstybių narių įsipareigojimus dėl priimamų sprendimų, sustiprinti administracinius institucijos gebėjimus, ypač sprendžiant ginčus tarp jos narių, pakelti derybų dėl tarptautinės prekybos klausimus į aukštesnį tarptautinių derybų ekonominiais klausimais lygį.PPO veikla apima:• daugiašalių nuostatų, reglamentuojančių prekybinius valstybių santykius, įgyvendinimą bei tarptautinės prekybos vykdymo pagal šiuos nuostatus kontrolėj• daugiašalių derybų tarptautiniais prekybos klausimais rengimą;• tarptautinio arbitražo veiklą;• bendradarbiavimą su kitomis tarptautinėmis organizacijomis. PPO organizacinė truktūra yra tokia:• aukščiausias organas – ministrų konferencija, kuri renkasi kas 2 metai, priima bendrus sprendimus;• PPO sekretoriatas, įsikūręs Ženevoje, jame dirba apie 500 darbuotoju.• generalinė Taryba, kurią sudaro: prekybos prekėmis taryba, savo ruožtu susidedanti iš 32 komitetų; prekybos paslaugomis taryba, kurios sudėtyje yra 5 komitetai; intelektualaus turto nuosavybių teisių taryba ir 8 įvairūs komitetai.• prekybos politikos priežiūros organas;• nesutarimų sprendimo organas. Jo sudėtyje yra ginčų sprendimo grupės, apeliacinis teismas.

PPO sprendimų mechanizmas. Priimant sprendimus PPO, stengiamasi pasiekti konsensuso, arba bent 2/3 ar 3/4 balsų daugumos, priklausomai nuo svarstomo klausimo. Kiekviena šalis turi po 1 balsą, bet kai kurių balsai svaresni.Ginčai tarp Šalių sprendžiami šiais etapais (PPO nenagrinėja atskirų kompanijų pareikštų pretenzijų, o tik vyriausybių pareikštas pretenzijas):…/ etapas. Vykdomos tarpusavio derybos , kurioms skiriamaiki 60 dienų. Jeigu abi pusės per 60 dienų nepriima abipusiai priimtino sprendimo, pereinama į 2 etapą;2 etapas. Ginčų sprendimo organo sudėtyje sudaroma ekspertų grupė, kuri per 9 mėn. priima sprendimą. Jeigu paduodama apeliacija dėl sprendimo, terminas pratęsiamas iki 12 mėn., ir pereinama į 3 etapą;3 etapas. Ginčo svarstymas apeliaciniame komitete;4 etapas. Sprendimo įgyvendinimas. Siekdama išvengti arba apriboti įvairus prekybinius ginčus tarp valstybių, PPO reguliariai tiria, kaip atskiros šalys laikosi pasirašytų sutarčių; reikalauja, kad Šalys atliktų savianalizę ir pateiktų ją PPO; organizuoja informacijos apie šalis rinkimą ir įvertinimą.

Pasaulio bankas, įkurtas 1944 m., susideda iš penkių artimai susijusių instituciją: Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko ,Tarptautinės plėtros asociacijos, Tarptautinės finansų korporacijos , Tarptautinės daugiašalės investicijų garantiją agentūros ir Tarptautinio investicinių ginčų sprendimo centro. Pasaulio banko Šalių narių interesams atstovauja Valdytojų taryba ir Vašingtone esanti Direktorių taryba. Kiekviena iš Šių Šalių turi balsavimo teisę. Šalių balsavimo teisė pagrįsta akcijų nuosavybe, kuri tiesiogiai susijusi su valstybės ekonominiu pajėgumu pasaulio ekonomikoje. Turtingiausių pasaulio šalių dvidešimtukas turi lemiamą įtaką Pasaulio banko sprendimams. Palyginkime, Lietuva turi tik 0,11 proc, balsų, JAV – 16,52 proc, Japonija – 7,93 proc, Didžioji Britanija – 4,34 proc. balsų. Pasaulio banko funkcijos:• paskolų teikimas;• investicijų šaltinių paieška;• tarptautinis arbitražas;• informacijos teikimas apie rinkos konjunktūrą ir investicijų galimybes įvairiose Šalyse.Pasaulio bankas ryšius palaiko tik su vyriausybėmis arba per jų įsteigtas ekonominio vystymo agentūras, tačiau tiesiogiai su verslininkais.Pasaulio bankas suteikia dviejų tipų paskolas:• investavimo paskolas;• sureguliavimo paskolas.Investavimo paskolos suteikia finansavimą įvairiai veiklai, kuria siekiama kurti būtinas fizines ir socialines infrastruktūras, reikalingas skurdui sumažinti ir stabiliai plėtrai. Sureguliavimo paskolomis suteikiama greita pagalba šalims, kurioms būtinas išorinis finansavimas vykdyti struktūrinėms reformoms konkrečiame sektoriuje ar visoje ekonomikoje. Paskolos remia politinius ir institucinius pokyčius, reikalingus stabiliai ir tinkamai plėtrai vystyti. Dažniausi sureguliavimo paskolų instrumentai – struktūrinės ir sektorinės paskolos. Kiti sureguliavimo paskolų tipai parenkami pagal specifinius besiskolinančiojo poreikius; tai programinės ir specialios struktūrinio sureguliavimo paskolos bei atstatymo paskolos.

Naftą eksportuojančių šalių organizacija sieja vienuolika besivystančių šalių, glaudžiai susijusių su nafta ir naftos produktų prekyba. Narystė yra atvira kiekvienai šaliai, kuri turi pakankamai naftos išteklių, kad ją galėtų eksportuoti, ir kuri visiškai pritaria organizacijos nuostatoms. Kadangi organizacijos narėms nafta labai svarbi ekonomikos vystymuisi, šių šalių tikslas yra užtikrinti pastovumą ir harmoniją naftos rinkoje, reguliuojant naftos tiekimą taip, kad pasiūla atitiktų paklausą. Taigi OPEC tikslas yra koordinuoti, suvienodinti naftos eksportavimo politiką tarp organizacijos narių, norint užtikrinti teisingas, stabilias ir nešališkas kainas naftos tiekėjams; pastovų, efektyvų ir ekonomišką naftos tiekimą vartotojams; teisingą pelno paskirstymą tarp investavusių šalių.

Ekonominio vystymosi ir bendradarbiavimo organizacija įsteigta 1961 metais ekonominei pažangai ir pasaulinei prekybai skatinti. Ekonominio vystymosi ir bendradarbiavimo organizacijai priklauso 30 labiausiai pasaulyje išsivysčiusių valstybių OECD palaiko glaudžius ryšius su kitomis 70 pasaulio Šalių ir to dėka siekia. pasaulinių tikslų. OECD darbas apima ekonominius ir socialinius aspektus, taip pat makroekonomiką, prekybą, švietimą, išs…ivystymą ir plėtrą, mokslo ir naujovių diegimą. Svarbiausi OECD tikslai:• užtikrinti šalių narių ekonominį augimą ir užimtumą, finansinį stabilumą, gyvenimo lygio kėlimą;• suteikti pagalbą trečiojo pasaulio šalių ekonominiam vystymuisi;• skatinti pasaulinės prekybos vystymąsi.Organizacijos būstinė įkurta Paryžiuje, jai atstovauja 1000 asmenų. OECD šalių narių atstovai yra sukūrę valdžios tarybą, kuri rengia ataskaitas, teikia patarimus bei konsultacijas komitetams ir paskirsto kasmetinį biudžetą. OECD turi šiuos komitetus: apskaitos, neprekybinių operacijų, pagalbos vystymuisi, ekonominės padėties ir vystymosi problemų tyrimų, techninės pagalbos, turizmo, darbo jėgos, mokslinių tyrimų, kadrų rengimo, energetikos ir pramonės.Vienas svarbiausių OECD komitetų – Prekybos Komisija – nagrinėja taiptautinės prekybos aspektus, skatina prekybinę paramą ir siekia stiprios, laisvos ir normomis paremtos prekybos sistemos. Prekybos Komisija organizuoja privačias ir viešas konsultacijas su įvairiomis pilietinėmis organizacijomis ir sąjungomis, taip pat palaiko glaudžius ryšius su šalimis nepriklausančioms šiai organizacijai! ir kviečia jas dalyvauti kuriant bendras planus. OECD patirtis leidžia išspręsti daugelį prekybos konfliktų, kylančių dėl stiprėjančios konkurencijos.Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas – tarptautinis bankas, įsteigtas remiantis 1990 m. gegužės 29 d. Paryžiuje pasirašytu susitarimu tarp OECD šalių. Maltos, Kipro, aštuonių Vidurio ir Rytų Europos šalių, Europos Bendrijos ir Europos investicijų banko.Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko tikslai – remti rinkos ekonomikos kūrimą ir skatinti privatų verslą VRE ir NVS Šalyse, remti projektus, kurie prisideda prie buvusios centralizuotos ekonomikos struktūrinio pertvarkymo, demonopolizavimo, privatizavimo. 2002 m. EBRD turėjo 62 narius, tarp kurių buvo 60 valstybių bei dvi institucijos – Europos Bendrija ir Europos investicijų bankas.EBRD skatina privataus sektoriaus plėtra investicijomis, panaudodamas tam užsienio ir nacionalinį kapitalą. Bendradarbiaudamas su privačių verslininkų struktūromis, komerciniais bankais, investiciniais fondais, kredito įstaigomis ir valstybinėmis eksporto bei kredito agentūromis, bankas su jomis dalijasi ir rizika. EBRD priima tik turinčius aiškų ekonominį pagrindimą komercinius projektus, neduoda garantijų eksporto kreditams, neteikia prekybos paslaugų. Kreditai, priklausomai nuo konkretaus projekto reikalavimų, paprastai išduodami nuo 5 iki 10 metų laikotarpiui.

Šiuo metu EBRD Lietuvoje finansuoja 34 investicinius projektus, jų bendra vertė – 1,478 mlrd. Lt. Tarp banko finansuojamų projektų 5 – valstybinio sektoriaus projektai, bendra šiam sektoriui suteiktų paskolų suma siekia 692,7 mln. Lt. EBRD investicijos į 29 privataus sektoriaus projektus siekia 785,3 mln. Lt. Vienas svarbiausių EBRD finansuojamų projektų Lietuvoje yra Ignalinos AE pirmojo bloko uždarymas.Siaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartis pasirašyta 1994 m. sausio 1 d. tarp JAV, Kanados ir Meksikos.Siaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartimi siekiama paskatinti prekybos ir investicijų padidėjimą, pašalinus muitus ir sumažinus netarifinius apribojimus tarp šalių narių, garantuoti efektyvią intelektualinės nuosavybės teisių apsaugą ir jų įgyvendinimą kiekvienoje šalyje. NAFTA grindžiama lygiateisiškumo ir tarpusavio sąveikos principais, ji apima ne tik tradicinę prekybą, bet ir paslaugų, investicijų liberalizavimą, laisvą verslininkų judėjimą regione. Tačiau NAFTA negali būti traktuojama kaip muitų sąjunga – ji nesuvienodina muilų importuojamai produkcijai iš trečiųjų šalių. Vadinasi, ekonominiu požiūriu – tai žemiausia ekonominės integracijos pakopa.

Europos laisvosios prekybos asociacija tai laisvos prekybos zona, įkurta 1960 m. sausio 4 d., septynioms valstybėms (Austrijai, Danijai, Didžiajai Britanijai, Norvegijai, Portugalijai, Švedijai ir Šveicarijai) pasirašius vadinamąją Stokholmo konvenciją.Pagrindinis EFTA tikslas -… liberalizuoti tarpusavio prekybą, prisidėti prie visos Europos rinkos kūrimo ir skatinti prekybą pasaulyje. Šalys susitarė panaikinti importo muitus ir kiekybinius apribojimus, numatė svarbias apsaugos ir antidempingo priemones.Pietryčių Azijos tautų asociacija įkurta 1967 m. Bankoke Indonezijos, Malaizijos, Filipinų, Singapūro ir Tailando susitarimu. Vėliau prie ASEAN prisijungė Brunėjus (1984 m.), Vietnamas (1995 m.), Laosas ir Mianmaras (1997 m.) ir Kambodža (1999 m.). ASEAN BVP sudaro 737 mlrd. JAV dol., bendra prekybos apimtis – 720 mlrd. JAV dol.ASEAN siekia ekonominio augimo, socialinės pažangos ir kultūrinio vystymosi regione, akcentuojant lygybės, parlnerystės, taikios visuomenės principus Pietryčių Azijos šalyse. 1977 m. priimtas prefercncinis prekybinis susitarimas, kuris suderino muitus prekyboje tarp asociacijos narių. Vėliau, 1992 m. Singapūre buvo pasirašytas susitarimas dėl ekonominės kooperacijos sustiprinimo, į kurį buvo įtrauktas Azijos laisvosios prekybos zonos sukūrimo projektas. Pagrindinis Azijos laisvos prekybos zonos tikslas – padidinti ASEAN regiono konkurencinius pranašumus. Penktajame ASEAN aukščiausio lygio susitikime 1995 m. Bankoke buvo priimtas Aukščiausiosios ekonominės integracijos dokumentas, kuriame nustatytos Azijos laisvosios prekybos zonos realizavimo programos.Ekonominė integracija pradėta nuo Trans-ASEAN sukūrimo, t.y. transporto tinklo, apimančio tiek greitkelius, geležinkelius, pagrindinius uostus ir jurų linijas, tiek vidinius vandens kelius ir pagrindines civilinės aviacijos linijas. ASEAN skatina kooperaciją ir vietinėje telekomunikacijoje. Trans-ASEAN energijos tinklai jungia ir energetinės sistemos bei dujotiekių vystymo tarp regiono Šalių projektų.Azijos plėtros bankas yra daugiašalė finansinė nepelno siekianti vystymo institucija, įkurta 1966 m. mažinti skurdui Azijos ir Ramiojo vandenyno pakrančių šalyse. Azijos plėtros bankas turi 61 šalis nares. Valdytojų Taryba, kurią sudaro vienas atstovas iš kiekvienos Šalies narės, susitinka kasmet. Jie renka dvylikos narių Direktorių tarybą, ADB prezidentą ir pirmininką. Išskiriamos šios ADB funkcijos:• teikti paskolas ir investicijas besivystančių šalių ekonominiam ir socialiniam plėtojimui;• teikti techninę pagalbą planuojantiems ir vykdantiems vystymo projektus ir rogramas;• remti investicijas į viešąjį ir privalųjį kapitalą;• teikti pagalbą koordinuojant ekonominio vystymosi politiką Šalims narėms.ADB veikla susijusi ir su Žmogiškųjų išteklių stiprinimu, moterų statuso visuomenėje įtvirtinimu, aplinkos apsauga, teisinėmis ir politinėmis reformomis, privataus sektoriaus vystymu.Azijos-Okeanijos ekonominė kooperacija sukurta 1989 m., siekiant ekonominės integracijos ir augimo skatinimo visame Ramiojo vandenyno regione. Azijos-Okeanijos ekonominei kooperacijai priklauso 21 šalis.AOEC, sudaranti beveik pusę viso pasaulio eksporto ir importo, yra galingiausia prekybinė grupė. AOEC tikslas – skatinti prekybos ir investavimo liberalizavimą regione. Daug dėmesio skiriama vietiniam verslui plėtoti ir nedarbui šalyse mažinti. AOEC skatina savo nares taikyti tinkamą makroekonominę politiką, kuri stimuliuotų vidaus paklausą, pritrauktų daugiau investicijų. Be to, AOEC yra nustačiusi aplinkosaugos ir darbo standartus savo narėms, rūpinasi tokiomis sritimis kaip mokymasis, sveikatos apsauga, smulkaus verslo kūrimu ir moterų integracija į verslą….7.2 Tarptautinė ekonominė politika išsivysčiusiose šalyse7.2.1 Europos SąjungaVienas svarbiausių Europos Sąjungos tarptautinės ekonominės politikos bruožų – Europos pinigų sistemos sukūrimas ir funkcionavimas. Skirtingų valiutų egzistavimas ir dėl to kylanti valiutinė rizika bei didelės pinigų pervedimo sąnaudos trukdė kapitalui laisvai judėti. Iškilo būtinybė įvesti bendrą valiutą ir sukurti efektyvią atsiskaitymų sistemą, kuri leistų ne tik pašalinti minėtus sunkumus, bet ir sustiprinti EEB poziciją pasaulyje. Nutarta įkurti Ekonominę ir pinigų sąjungą ir įvesti bendrą valiutą – eurą. EMU įkūrimą ir euro įvedimą, galima suskirstyti į tris etapus.1 etapas (1990 m. liepa — 1993 m. spalis). Europos viršūnių tarybos susitikime, vykusiame 1989 m. Madride, nutarta, kad pirmasis etapas turi prasidėti 1990 m. liepos mėn., panaikinus visus barjerus laisvam kapitalo judėjimui. Pirmame etape pasiektas didesnis EEB šalių ekonomikų suartėjimas, pagal konsultaciją koordinuojant ekonominę ir pinigų politiką, priimta nuostata, draudžianti privilegijuotą skolinimąsi iš finansų institucijų. Svarbus argumentas, paskatinęs ekonominės ir pinigų sąjungos įkūrimą, buvo sėkmingas Europos pinigų sistemos funkcionavimas, dėl ko sumažėjo valiutų kurso svyravimai, infliacijos lygis ir ilgalaikių palūkanų normos. Pirmajame etape pasiekti tokie rezultatai:1. baigtas bendrosios rinkos kūrimo procesas – panaikinti visi buvę laisvojo kapitalo judėjimo barjerai;2. sukurti ekonominės politikos konvergencijos ir koordinavimo rėmai, kurių pagrindą sudarė konvergencijos programos, kurios buvo rengiamos atskirai kiekvienai valstybei; jų tikslas – paskatinti EEB valstybes kurti panašią ekonominę aplinką visoje EMU, daugiausia dėmesio skiriant infliacijos ir biudžeto deficito mažinimui bei nacionalinių valiutų stabilumui. Šių programų vykdymą Europos Taryba įvertina p.agal kiekvieną valstybes konvergencijos kriterijų;3. įgyvendinta nuostata, draudžianti privilegijuotą skolinimąsi iš finansinių institucijų.

1992 m. vasario 7 d. pasirašyta Mastrichto sutartis (dar vadinama Europos Sąjungos sutartimi). Pagal šią sutartį nuo 1993 m. sausio 1 d. įkuriama nauja politinė sąjunga, pavadinta Europos Sąjunga (ES), pakeitusi EEB.Mastrichto sutartyje buvo numatyti tam tikri konvergencijos kriterijai, kuriuos turi atitikti valstybės, siekiančios įstoti į EMU:1. Infliacija negali būti didesnė už trijų ES valstybę narių, kuriose žemiausiais infliacijos lygis, infliacijos vidurkį daugiau kaip 1,5 procentinio punkto. Toks kainų stabilumas turi būti ilgalaikis;2. Bendrojo Šalies biudžeto deficitas negali sudaryti daugiau kaip 3 procentus BVP arba jis turi sparčiai ir nuosekliai artėti prie šio lygio;3. Valstybės skola turi būti ne didesnė kaip 60 procentų BVP arba ji turi sparčiai ir nuosekliai mažėti;4. Ilgalaikių vertybinių popierių palūkanų normos negali būti didesnės už trijų ES valstybių narių, kuriose žemiausias infliacijos lygis, ilgalaikių vertybinių popierių palūkanų normų vidurkį daugiau kaip 2 procentiniais punktais; 5. Šalies nacionalinė valiuta turi būti stabili ir mažiausiai dvejus metus neperžengti nustatytų svyravimo ribų euro atžvilgiu, dalyvaujant valiutos kurso mechanizme (pagrindinis sunkumas taikant Šį kriterijų susietas su 1993 m. priimtu sprendimu išplėsti valiutos kurso ribas iki 15 proc. valiutos kursų mechanizmo, nors remiantis EB sutarties nuostatomis, normaliomis laikomos 2,25 proc. svyravimo ribos).Šie kriterijai yra svarbiausi sprendžiant apie šalies galimybes tapti EMU nare. Kartu atsižvelgiama į rinkos integracijos laipsnį, mokėjimų balansą ir plėtros tendencijas, darbo jėgos kainų plėtojimąsi bei kitus ekonominius rodiklius ir pagal tai daroma išvada apie šalies gebėjimą ateityje atitikti konvergencijos kriterijus.2 etapas (1993 m. lapkritis – 1998 m. gruodis) – tai pasirengimas EMU. Jo uždaviniai: įkurti instituciją, kurios pagrindu vėliau būtų formuojamas Europos centrinis bankas; pasiekti, kad nacionaliniai centriniai bankai būtų ne…priklausomi; suderinti ir kontroliuoti konvergencijos rodiklius.Siekiant garantuoti centrinių bankų nepriklausomybę šiame etape priimti teisiniai aktai, draudžiantys monetarinį valstybinio sektoriaus finansavimą centrinių bankų sąskaita ES Šalyse. Be to, uždrausta prisiimti kitų ES narių valstybinio sektoriaus įsipareigojimus.1995 m. gruodžio 15-16 d. Madride vykusiame susitikime nutarta naująją Europos valiutą pavadinti euru ir nustatytas euro įvedimo tvarkaraštis. Numatytos trys laipsniško perėjimo prie euro fazės bei šių fazių žingsniai:A fazė (nuo 1998 m. sausio mėn. 1 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d.): 1) ES valstybių, tapsiančių EMU narėmis, paskelbimas; 2) ECB įkūrimas; 3) euro monetų ir banknotų pristatymas.B fazė (nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d.): 1) Bendrosios Savarankiškumą ir papraščiausia euro išraiška; 2) euro ir nacionalinių valiutų tarpusavio keitimo kursai fiksuojami negrįžtamai; 3) pinigų, kapitalo, valiutų ir tarpbankinės rinkos pereina prie euro; 4) naujos valstybių skolos išreiškiamos eurais.C fazė (nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. birželio 30 d.): 1) euro monetų ir banknotų išleidimas į apyvartą; 2) nacionalinių valiutų monetų ir banknotų išėmimas iš apyvartos; 3) visų finansinių operacijų atlikimas eurais, nacionalinių valiutų egzistavimo pabaiga.3 etapas (1999 m. sausio 1 d. – 2002 m. liepa) – EMU veiklos pradžia, apėmusi bendrosios valiutos įvedimą ir nacionalinių valiutų panaikinimą; Europos centrinio banko ir Europos centrinių bankų sistemos veiklos pradžią.1999 m. sausio 1 d. negrįžtamai užfiksuoti euro ir EMU narių nacionalinių valiutų tarpusavio keitimo kursai. Šiais kursais buvo vadovaujamasi pereinamuoju laikotarpiu, kol nacionalinės valiutų išraiškos nustojo egzistuoti. Nuo trečiojo etapo pradžios euras tapo vienintele visaverte, savarankiška EMU valiuta. Pradinis naujosios valiutos kursas nustatytas remiantis 1999 m. sausio 1 d. ekiu kursu, imant lygiavertį euro ir ekiu santykį- 1:1.Euras tarptautinėje valiutų sistemoje. Euro įvedimas skatina monetarinės sistemos pokyčius, kurie turės vykti pereinant prie dviašės sistemos. Euras tampa antra pasaulio valiuta pagal tokius kriterijus kaip ekonomikos dydis, stiprumas, stabilumas bei nepriklausomybė nuo išorinių trukdžių, pasaulinė prekyba, valiutų kursų kontrolės vengimas, kapitalo rinkų platumas ir likvidumas.7.2.2 JaponijaJaponijos geografinė padėtis, politinė situacija, prekių paskirstymo sistemos uždarumas, nusistovėję ilgalaikiai partnerystės ryšiai, prekybos kompanijų sogoshosha ir keiretsu, kontroliuojančių didžiąją dalį Šalies importo ir eksporto, veikla sąlygojo jos rinkos uždarumą. Šalies išteklių skurdumas nulėmė Japonijos importo struktūrą, kurios pagrindą sudarė medžiagos, žaliavos, kuras, o ne gatavi produktai. Japonijos vidinę paklausą buvo stengiamasi patenkinti Šalyje pagaminta produkcija. Po Antrojo pasaulinio karo Japonijos vyriausybės tikslas buvo skatinti eksportą ir sukurti pramonę, gaminančią substitutus importuojamiems produktams. 1955 m. Japonija prisijungė prie Bendrojo susitarimo dėl muitų ir prekybos bei, vykdydama jo reikalavimus, turėjo panaikinti nemažą dalį importo barjerų. Iki 1965 m. Japonijos užsienio prekybos balansas buvo neigiamas, o nuo 1968 m. jis pradėjo sparčiai didėti.

Išskiriamos dvi pagrindinės Japonijos makroekonominės politikos stadijos: 1) 1950-1970 m., kai Japonijos vyriausybė turėjo tiesioginę išteklių paskirstymo kontrolę; 2) nuo 1970 m., kai vyriausybės vaidmuo tapo liberalus. Vyriausybinio ir pramoninio sektoriaus kooperacija, aukštų technologijų įvaldymas, palyginti nedidelės lėšos gynybai (1 proc. BNP) padėjo Japonijai nepaprastai greitai tapti antra technologiškai stipriausia valstybe po JAV ir trečia didžiausia šalimi pagal ekonomiką po JAV ir Kinijos. Viena iš įsidėmėtinų jos ekonomikos ypatybių yra labai stiprūs gamintojų, tiekėjų ir pardavėjų ryšiai. Antras bruožas – darbo garantijos iki gyvenimo pabaigos. Deja, abu bruožai pamažu nyksta. Pramonė, vienas svarbiausių Japonijos ekonomikos sektorių, yra labai priklausoma nuo importuojamų medžiagų ir kuro. Mažiausias sektorius -žemės ūkis – subsidijuojamas ir labai saugomas, Čia pasiekiamas beveik didžiausias pasaulyje derlingumas. Japonija eksploatuoja didžiausią pasaulyje žvejybinį laivyną ir sugauna beveik 15 proc. pasaulio žuvies.Kita vertus, Japonijos rinka išlieka kur kas uždaresnė nei daugumos kitų išsivysčiusių valstybių. Tokį jos uždarumą rodo keli požymiai. Pirma, Japonija linkusi neimportuoti tų pramonės Šakų prekių, kuriuos pati eksportuoja. Antra, Japonijos rinkoje prekių kainos aukštesnės nei atitinkamų prekių kainos pasaulinėje rinkoje, Trečia, nepaisant importo padidėjimo, Japonijos importo santykis su BNP išlieka sąlygiškai žemas (apie 3,7 proc), palyginti su kitomis išsivysčiusiomis šalimis.

7.3 Tarptautinė ekonominė politika besivystančiose šalysePriklausomai nuo ekonominės padėties, besivystančios šalys skirstomos į tris grupes:1. temo pajamų lygio šalys (Indija, Pakistanas, dauguma Afrikos Šalių);2. Žemesnio nei vidutinio pajamų lygio šalys (Kinija, mažosios Lotynų Amerikos šalys, kai kurios buvusios sovietinio bloko šalys, dalis Afrikos šalių);3. Aukštesnio nei vidutinio pajamų lygio šalys (didžiosios Lotynų Amerikos šalys, dalis Pietų Azijos šalių, Pietų Afrika, dauguma Rytų ir Centrinės Europos šalių). Šioje grupėje išskiriamos vadinamosios naujosios industrinės šalys – Brazilija, Argentina, Meksika, Malaizija, Honkongas, Izraelis, Singapūras, Pietų Korėja, Taivanas.Pagal Jungtinių Tautų klasifikaciją prie naujų industrinių Šalių priskiriamos tos valstybės, kurios pagal daugelį ekonominių rodiklių gerokai pralenkia kitas trečiojo pasaulio šalis ir artėja prie JAV bei Europos Sąjungos šalių. Pagrindiniai ekonominiai rodikliai, kuriais remiantis įvertinamas šalių ekonominis pajėgumas, yra šie: BVP apimtis vienam žmogui, vidutiniai BVP didėjimo tempai apdirbamosios pramonės lyginamasis svoris BVP, pramonės gaminių eksportas ir jų dalis visame eksporte, pramonės produkcijos konkurencingumas pasaulinėje rinkoje, tiesioginių užsienio investicijų apimtis ir kt.Išskiriami šie pagrindiniai besivystančių Šalių bruožai, sąlygoją skirtingus ekonominius rezultatus:1. Gamtinių išteklių stoka. Gamtinių išteklių trūkumas arba jų priklausymas išsivysčiusių šalių korporacijoms; dide…li jų eksportuojamų žaliavų ir žemės ūkio produkcijos kainų svyravimai turi įtakos besivystančių šalių ekonominei pusiausvyrai ir stabilumui.2. Darbo ištekliai. Daugeliui besivystančių Šalių būdingas gyventojųperteklius, aukštas nedarbo lygis, neefektyvus ir žemas darbo našumas. 3. Kapitalas. Dėl nestabilios politinės padėties, didėjančios infliacijos, mokesčių sistemos kitimo, vengimo mokėti mokesčius, didesnių palūkanų, didesnio investavimo objektų pasirinkimo besivystančių Šalių gyventojai perveda savo indėlius ir investuoja santaupas į pramoninių išsivysčiusių šalių ekonomiką- taip išvežama žymi kapitalo dalis. Pagrindinė besivystančioms Šalims suteiktų paskolų dalis patenka į rankas tų, kurie galiausiai tas lėšasinvestuoja irgi išsivysčiusiose Šalyse. Dėl to atsilikusių šalių kapitalo importas nepanaudojamas kapitalo kūrimo procesui spartinti ir darbo našumui kelti. 4. Technologiniai pasiekimai. Išsivysčiusiose Šalyse naujos technologijos paprastai diegiamos, esant santykinai ribotam labai kvalifikuotos darbo jėgos trūkumui ir santykiniam pagrindinio kapitalo pertekliui. 5. Socialiniai ir kultūriniai apribojimai. Savitos kultūrinės vertybės ir papročiai, tradiciniai socialinės aplinkos ypatumai ir religiniai aspektai mažina galimybes plėtoti efektyvią gamybos specialiž, Ją ir prekybą, investicijas.6. Institucinės kliūtys. Besivystančiose šalyse plačiai paplitusi korupcija ir kyšininkavimas, neefektyvi mokesčių sistema, tendencingi politiniai riboja šalių ekonominį vystymąsi.

Ekonominis dualizmas. Dažnai toje pačioje Šalyje egzistuoja santykinai kapitalui imlus, aukštų atlyginimų pramonės sektorius ir labai neturtingas tradicinis žemės ūkio sektorius. Vieno ūkio dalijimas į du sektorius, kurie pasirodo esantys skirtingo išsivystymo lygių, vadinamas ekonominiu dualizmu, o ūkis – vadinamas dvilypiu ūkiu.Nėra tikslaus dvilypio ūkio apibrėžimo, bet bendrai dvilypis ūkis yra toks, kuriame yra “modernus” sektorius (dažniausiai gaminantis gamybines prekes, apsaugomas nuo importo konkurencijos), labai skirtingas nuo likusios ūkio dalies keliais požiūriais:1. Produkcijos vertė, tenkanti vienam darbuotojui, daug didesnė moderniame sektoriuje nei likusiame ūkyje. 2. Santykinai didelį produkcijos vertę, tenkančią vienam darbuotojui, atitinka ir didesnis atlyginimų tarifas. 3. Nors atlyginimai gamybiniame sektoriuje aukšti, tačiau pajamos iš kapitalo nėra būtinai didesnės.4. Didelė produkcijos vertė, tenkanti vienam darbuotojui moderniame sektoriuje, tik iš dalies priklauso nuo didesnio produkcijos kapitalo imlumo. Besivystančių Šalių gamybos kapitalo imlumas dažnai daug didesnis negu žemės ūkio (tai netinka išsivysčiusioms šalims, kur žemės ūkis yra visiškai kapitalui imlus).5. Daugeliui besivystančių šalių būdinga nuolatinio nedarbo problema. Rytų Azijos šalių ekonominiai ypatumai. Daugelio Rytų Azijos šalių spartaus ekonominio augimo priežastis – apdirbamosios pramonės vystymas ir gamybos apimčių didinimas, arba industrializacija.Pirmasis industrializacijos etapas Rytų Azijos šalyse buvo susijęs su lengvosios pramonės (tekstilės, perdirbimo pramonės) plėtra; tai aprūpintų vidaus rinką reikalingiausiomis prekėmis, kitaip tariant, buvo vykdoma importo pakeitimo vietine produkcija politika, importui taikant didelius muitus ir kvotas. Rytų Azijoje (Taivane, Pietų Korėjoje) panaikinta stambi žemėvalda, o žemė perduota į valstybinį žemės fondą, iš kurio vėliau buvo parduodama visiems norintiems ją dirbti. Antrajame industrializacijos etape Rytų Azija pradėjo vykdyti į eksportą orientuotą industrializaciją, nes jos vidaus rinkos buvo perpildytos. Importo pakeitimo politika buvo tik parengtinis etapas, kai gamyba pereina į naują augimo stadiją, pagaminta pramonės produkcija imama eksportuoti. Tada jau eksporto rėmimas arba didinimas, o ne importo mažinimas, didina produkcijos gamybos apimtį ir pajamas.Ekono…minė Azijos krizė (1997-1998 m.). Azijos krizė prasidėjo po nepaprasto kelis dešimtmečius trukusio ekonominio augimo. Paskutinį dešimtmetį iki ekonominės krizės pradžios metinis Pietryčių Azijos šalių BNP augimas siekė 8 proc, bendrosios pajamos vienam gyventojui Pietų Korėjoje padidėjo dešimt kartų, Tailande – penkis kartus, Malaizijoje – keturis kartus, be to, bendrosios pajamos vienam gyventojui Honkonge ir Singapūre viršijo išsivysčiusių šalių vidurkius. Iki krizės (1996 m.) Azija pritraukė beveik pusę kapitalo įplaukų į besivystančias šalis – 100 mlrd. dol., o Azijos eksportas padvigubėjo iki 1/5 viso pasaulio eksporto.Regiono šalių ekonominę griūtį sąlygojo vidinių (silpnos institucinės struktūros, atskaitomybės stoka) ir išorinių veiksnių (nekontroliuojami kapitalo srautai, valstybių jautrumas svyravimams išorinėse rinkose, vėliau nesėkminga Tarptautinio valiutos fondo politika) sąveika. Pagrindiniai veiksniai, sukėlę Azijos krizę, buvo šie:• Nepasisekęs per didelis spaudimo sumažinimas Tailande ir kitose regiono šalyse, pasireiškęs užsienio deficitu ir akcijų kritimu;• Per ilgai išlaikytas dirbtinis valiutos kursų palaikymas, paskatinęs užsienio skolinimąsi;• Aplaidus požiūris į taisykles ir finansinį vadovavimą, sukėlęs stiprų bankų paskolų portfelio kokybės pablogėjimą;• Prasidėjus krizei, padėtį pablogino ir politinės abejonės reformomis, o tai vėliau turėjo įtakos valiutų ir akcijų rinkai. Nenoras imtis griežtų monetarinių priemonių ir likviduoti nemokias finansines institucijas prisidėjo prie neramumų finansų rinkoje.Pagrindinė problema, sąlygojusi ekonominės krizės prielaidas, buvo silpnos finansinės sistemos, valiutos nuvertėjimas, per gausus skolinimasis iš užsienio, skaidrios politikos stoka tarp vyriausybės, verslo ir bankų sektoriaus. 7.4 Lietuvos makroekonominė politika.7.4.1 Pinigų politika ir kapitalo judėjimasStrateginis Lietuvos pinigų politikos tikslas – pinigų stabilumas palaipsniui pereinant prie kainų stabilumo, ir integracijos bei konvergencijos su ES skatinimas. Tai pasiekiama įgyvendinus tarpinį tikslą- išlaikius stabilų valiutos kursą. Numatomi Šie pagrindiniai uždaviniai:• lito susiejimo su doleriu orientaciją pakeisti euro orientacija;• skatinti finansų rinkos plėtrą, švelninant per didelius pinigų rinkos palūkanų svyravimus, kylančius dėl ne fundamentalių trumpalaikių ar sezoninių veiksnių, taip pat skatinant palūkanų suartėjimą su tarptautinėmis;• priartinti pinigų politikos taikomas priemones prie Europos centrinio banko praktikos. Pinigų politikos tikslus ir uždavinius numatoma pasiekti nuosekliai įgyvendinant šias priemones: toliau taikant valiutų valdybos modelį, tiesiogiai susiejant litą su euru, plėtojant atviros rinkos operacijas ir ribojant rezidentų skolinimąsi užsienyje.Vienas didžiausių ekonominės politikos laimėjimų nuo pereinamojo laikotarpio pradžios – esminis infliacijos sumažėjimas. Infliacija tapo kontroliuojama vykdant griežtą pinigų politiką (griežtai kontroliuojant pinigų emisiją) ir išlaikant fiksuotą lito kursą.Tokia pinigų politika sudaro palankias prielaidas makroekonominiam stabilumui ir finansų” sistemos raidai. Potencialus pavojus, kad infliacija gali padidėti, kyla dėl darbo užmokesčio pokyčių.Lietuvos bankas fiksuoto lito kurso sąlygomis negali kontroliuoti pinigų pasiūlos, savarankiškai nustatyti vidaus palūkanų normos. Lietuvos vidaus palūkanų norma priklauso nuo fundamentalių verčių (palūkanų normų kitose šalyse ir šalies – įskaitant valiutos – rizikos premijos) ir nuo specifinių vidaus veiksnių, įskaitant sezoninio pobūdžio priežastis. Palūkanų pokyčiai labai priklauso nuo pokyčių tarptautinėje rinkoje ir šalies rizikos. Pagrindinės priemonės – tai atpirkimo sandorių operacijos, indėlių aukcionai ir vienos naklies paskolos. Šios priemonės jau sėkmingai taikomos pinigų rinkos cikliniams svyravimams išlyginti.

Lietuvai, kaip nedidelei valstybei, turinčiai labai atvirą ekonomiką, išori…nis lito stabilumas labai svarbus makroekonominei plėtrai. Lietuvos banko pagrindinis tikslas – siekti kainų stabilumo – įgyvendinamas naudojant fiksuotojo valiutos kurso strategiją ir taikant valiutų valdybos principus. . Makroekonominį stabilumą numatoma palaikyti vykdant griežtą pinigų politiką ir stabilaus nacionalinės valiutos keitimo kurso politiką.Strateginė problemos perspektyva – ilgalaikis pinigų politikos poveikis (aukštos palūkanų normos) ir mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficitas. Aukštos palūkanų normos, išliekančios ilgą laiką, neigiamai veikia verslą ir investicijas, o tai gali pakirsti ekonominio augimo perspektyvas. Infliacijos kontrolė vien tik pinigų politikos priemonėmis gali reikšti, kad didės ekonominės ir socialinės išlaidos. Infliacijos kilmės analizė rodo, kad potencialų pavojų kelia didėjantis darbo užmokestis ir valstybės remiamų sektorių (energetikos sektoriaus, komunalinio ir šilumos ūkio) kainos. Būtina koordinuoti pinigų ir pajamų politiką užkertant kelią infliacijai didėti ir kartu neperkeliant antiinfliacinės politikos krūvio ekonominiam augimui. Dėl šių priežasčių įmonių ir bankų sektoriuose turi būti skatinama laisva konkurencija.

7.4.2 Pajamų politika, ūkio konkurencingumo didinimas ir užimtumo politikaPajamų politika yra labai svarbus Lietuvos makroekonominio stabilizavimo, užimtumo ir ūkio konkurencingumo didinimo veiksnys. Ūkio konkurencingumo didinimas apima didelę šalies ekonominės veiklos įvairovę – bendrą ekonominę būklę, privatizacijos mastą, infliacijos kontrolę, valstybės skolos lygį, pinigų ir fiskalinę politiką, kapitalo judėjimo liberalizavimą, ūkio atvirumo laipsnį ir t. t. Tačiau vienas svarbiausių Šalies konkurencingumo rodiklių yra darbo našumo didėjimas. pastaraisiais metais, siekiant didinti Lietuvos ūkio konkurencingumą tarptautinėje rinkoje, planuojamas darbo užmokesčio didinimo tempo mažėjimas iki susilyginimo su darbo našumo tempu, o vėliau darbo našumas kils sparčiau negu darbo užmokestis.Taigi pajamų politikos priemonės, derinant darbo užmokesčio kilimą su darbo našumo didėjimu, Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategijoje traktuojamos ne tik kaip Lietuvos ūkio konkurencingumo didinimo, bet ir kaip svarbi šalies gyventojų pajamų didėjimo priemonė. Svarbi priemonių kryptis tobulinant darbo apmokėjimo formavimo procesą, modernizuojant pramonę ir plečiant darbdavių ir samdomųjų dialogą, yra teisinio reglamentavimo pagrindo sukūrimas. Artimiausiu metu numatoma patobulinti darbo santykių reguliavimą, padidinti kolektyvinių susitarimų galimybę dėl darbo apmokėjimo ir jo tvarkos, taip pat parengti minimalaus darbo užmokesčio principus. Šios priemonės bus derinamos su ES reikalavimais socialinių santykių reglamentavimo srityje.Vidutinės trukmės laikotarpiu planuojamos įgyvendinti perkvalifikavimo programos bei skurdo mažinimo priemonės padės kelti darbo našumą. Bus siekiama, kad valstybės atskirų sričių, (fiskalinės, užimtumo, sveikatos apsaugos, švietimo, smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo, regioninės plėtros) politika turėtų ir skurdo mažinimo komponentą. Kadangi privataus sektoriaus darbo užmokestis nustatomas laisvų sutarčių tarp darbdavių ir samdomųjų pagrindu, tai pagrindinis pinigų politikos uždavinys, siekiant ūkio konkurencingumo ir darbo našumo didinimo, ~ išvengti darbo vieneto sąnaudų didėjimo. Privataus sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimą Vyriausybė reguliuoja nustatydama minimalią mėnesinę algą, o darbo apmokėjimo konkretūs dydžiai ir sąlygos nustatomos kolektyvinėse arba individualiose darbo sutartyse. Valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimą reguliuoja įstatymai ir Vyriausybės nutarimai, nustatomos konkrečių pareigų apmokėjimo dydžių ribos atsižvelgiant į darbo sudėtingumą, atsakomybę, darbo sąlygas, darbuotojų kvalifikaciją ir darbo rezultatus. Gyventojų pajamų didėjimas ir darbo našumo kilimas – pagrindiniai darbo ir užimtumo politikos tikslai. Atsižvelgiant į tai, turi būti didinamas darbo rinkos lankstumas ir i…šteklių mobilumas, darbo vietų skaičius, investicijos į žmogaus kapitalą (į švietimo sistemą), mažinamas nedarbas. Situaciją darbo rinkoje labiausiai lemia bendra šalies ūkio plėtra ir ekonominė būklė. Naujos technikos taikymas, įmonių bankrotai, žemės ūkio restruktūrizavimas skatina darbuotojų persiskirstymą tarp veiklų, reikalauja didesnio jų profesinio mobilumo, didina besikreipiančių į darbo biržas asmenų skaičių.Skatinant užimtumą Lietuvoje, numatoma parengti Nacionalinį užimtumo veiksmų planą. Šiuo planu, kuris rengiamas atsižvelgiant į ES užimtumo politikos kryptis, siekiama ir kito tikslo – pasirengti ES užimtumo politikos koordinavimui. Bus sudarytos palankesnės sąlygos smulkiam ir vidutiniam verslui plėtoti, naujoms darbo vietoms kurti. Tai didins dirbančiųjų ir mažins bedarbių skaičių. Tarptautinės darbo jėgos migracijos srityje vidutinės trukmės laikotarpiu numatoma inicijuoti ir sudaryti dvišales socialinės apsaugos bei abipusio piliečių įdarbinimo sutartis su valstybėmis, tarp kurią ir Lietuvos vyksta didžiausia gyventojų migracija.

7.4.3 Tarptautinių ekonominių santykių politikaDėl Lietuvos ūkio specifikos, t.y. jos dydžio ir atvirumo, užsienio prekyba ir finansiniai ryšiai daro didelę įtaką Šalies ekonominės aplinkos stabilumui, ūkio restrukturizavimui ir ekonominiam augimui. Lietuvos užsienio prekybos rodikliai liudija didelį Lietuvos ūkio atvirumo ir integravimosi į pasaulio ekonomiką laipsnį. Lietuvos užsienio prekybos apyvarta lygi Šalies BVP. Lietuvos prekybos režimas yra vienas liberaliausių, o importo muitai – vieni iš mažiausių Rytų ir Centrinės Europos šalyse. Lietuvos konvencinių muitų tarifų pramoninėms prekėms aritmetinis vidurkis – tik 2,5 procento (1998 m. gruodžio 1 d.), o žemės ūkio produktams ir maisto prekėms — 14,2 procento.Užsienio prekybos politikoje Lietuva stengiasi vadovautis ES ekonominiais ir politiniais orientyrais, sudarydama laisvosios prekybos sutartis tik su tomis trečiosiomis šalimis, kurios turi tokias sutartis su ES; Laisvosios prekybos sutartys pasirašytos su ES, EFTA, Estija, Latvija, Lenkija, Čekija, Slovakija, Slovėnija, Turkija ir Vengrija. Vyksta derybos su Rumunija ir Bulgarija. Pradėta tikslinti naują, suderintą su ES reikalavimais, Laisvosios prekybos sutartį su Ukraina.