Bendravimo kultūra

346 0

Bendravimo kultūra

L’annotation

Domarkaitė A. Culture de communicatin: la thèse sur le préambule des affaires et de gestion/cheflectrice L.Juozaitienė; l’université de Šiauliai, la chère de gestion.- Šiauliai. 2002.- 21p.

La communication est si significative et nécessaire pour l’homme que nous ne pouvons pas nous imaginer notre vie sans elle. Sous la communication l’activité publique, culturelle et productive de l’homme est impossible.

Le but de mon travail, c’est analyser les relation des gens et leur importance dans la vie actuelle. On déjinit l’éducation et la culturele de

e l’homme en faisant attention à sa manière de communication avec les autres. La communication actuelle des hommes d’affaires d’aujourd’hui est basée sur la tolérance, la politesse, la délicatesse, la correction, le tact.

Turinys

Turinys. 2

Įvadas. 3

I. Bendravimas. 4

II. Dorovė. 6

1. Dorovinė bendravimo kultūra. 6

2. Dorovė ir žmonių bendravimas. 7

3. Dorovinių jausmų kultūra. 8

4. Dorovė ir bendravimo kultūra. 10

5. Dorovė ir etika. 11

III. Pagarba. 12

1. Pagarba žmonėms. 12

2. Pagarbos formos. 13

2.1 Savigarba. 14

2.2. Taktiškumas. 14

2.3. Delikatumas. 15

2.4. Korektiškumas. 16

2.5. Tolerancija. 16

2.6. Mandagumas. 18

2.6.1. Mandagumo esmė. 19

2.6.2. Mandagumas ir bendravimas. 15

2.6.3. Mandagumas ir etika. 15

Išvados. 16

Literatūra. 17

Įvadas

Niekas taip pigiai nekainuoja

ir žm

monių taip brangiai nevertinama,

kaip mandagumas.

(N.Servantesas)

Pažinti ir įvaldyti savąjį pasaulį – didelė ir žmogui labai aktuali problema. Nesidomint savimi, gerai savęs nepažįstant, neįmanoma ugdyti ir tobulinti savo pasaulį, puoselėti savo dvasines galias, turtinti save, tapti pilnaverčiu aukštos kultūros žmogumi. Juk pati pirmoji ir

r bendriausia lotyno kalbos žodžio „kultūra“ reikšmė ir reiškia tai, ką žmogus pats savo pastangomis pertvarko, sukuria, ištobulina. Juk nuo to, kiek pats žmogus tampa tobulesnis, tai yra kultūringesnis, ir priklauso jo bei kitų žmonių gyvenimo pilnumas ir turiningumas, žmogiškųjų santykių darna.

Žmogus visada gyveno ne vienas, todėl reikėjo, atsižvelgiant į aplinkinius, vienaip ar kitaip elgtis. Ilgainiui susiformavo žmonių tarpusavio bendravimo taisyklės, kurių negalima nepaisyti. Taigi bendravimo kultūra – žmonijos kultūros dalis. Ji reikalauja laikytis svarbiausių žmonių bendro gyvenimo taisyklių, gebėti tinkamu tonu kalbėti su žmonėmis, būti paslaugiems, mandagiems bei taktiškiems. Ypač svarbu išsiauklėjusiam žmogui kalbos ir judesio grožis.

Mandagumas priklauso nuo požiūrio į asmenį kaip didžiausia vertybę. Mandagūs gali būti tik dorovingi. Tad norėdami įgyti gero elgesio įgūdžių, turime pirmiausia ugdyti savyje meiles ir pa

agarbos jausmus žmogui ir visai mūsų aplinkai. Kiekvienam reikia nuolat tobulintis, kritiškai vertinant kiekvieną savo poelgį. Visiškai nesvarbu, kiek turime knygų apie mandagumą. Nors ir atmintinai išmoksime visas gero elgesio taisykles, nebūdami turtingos moralės, kultūringi neatrodysim. Visos pastangos nueis perniek, jei skirsis mūsų darbai ir mintys: apsimesime mandagiais, o galvosime apie negražius dalykus. Vadinasi, mandagūs gali būti tik dėmesingi, jautrūs, tolerantiški, taktiški žmonės.

Jautrumas – savybė, parodanti žmogiškumą, nesavanaudiškumą. Jautrūs žmones visada stengiasi suprasti ir atjausti kitą. Juk kaip gera jausti, kad ta

avo nelaimei draugas taip pat nėra abejingas. Jam skaudu todėl, kad skaudu tau. Ir tada atrodo, kad lengviau pakelti tą skausmą.

Širdingumas – atvirumas kitam žmogui, meilės artimui forma. Širdingumas – svarbi autentiško bendravimo dorovinė prielaida. „Ne tiek protas, kiek širdis padeda suartėti su kitais žmonėmis ir būti jiems maloniu“ (Ž.de La Briujeras).

Tik tolerantiškas žmogus gali būti pakantus kitų nuomonei, net jeigu ji nesutampa su mūsų pažiūromis.

Taktas pagrįstas žmogiškumu, jautrumu ir pagarba kitiems. Taktiškas žmogus stengiasi elgtis taip, kad nesudarytų rūpesčių aplinkiniams, kad kiti nepasijustume nejaukiai. Kaip ir mandagumas, takto išmokti negalima, nes taktas – tai širdies protas.

Tolerantiškumas – tai elgesio būdas, kai kitas žmogus neužgaunamas, nenumenkinamas jo orumas ir savigarba, išvengiama nesupratimų.

Nemandagūs žmonės šių savybių neturi. Priešingai, yra abejingi viskam, su kuo tiesiogiai nesusiję. Tokie žmonės jaučiasi pranašesni už kitus, tuo parodydami tik savo žemą kultūrą. Geros manieros ilgina žmogaus gyvenimą, nes tausoja nervus. Ir atvirkščiai, dažnai dėl kažkieno nemokėjimo elgtis, kultūros trūkumo, vulgarumo kenčia aplinkiniai, gadinama nuotaika.

I. Bendravimas

Bendravimas žmogui toks reikšmingas ir būtinas, kad be jo negalima įsivaizduoti ir paties žmogaus. Be bendravimo neįmanoma žmonių gamybinė, kultūrinė bei visuomeninė veikla. Bendravimo terminas, turėdamas svarbią, pažintinę, mokslinę vertę, nurodo ir realią visuomeninių santykių puse, apibūdina tokius žmonių tarpusavio ryšių, santykių aspektus, kurie esamomis visuomenės iš

šsivystymo sąlygomis reikalauja įvairiapusio mokslinio sprendimo ir naujų, tobulesnių taktinio sprendimo būdų bei priemonių. Bendravimas nėra toks dalykas, be kurio žmonės galėtų apsieiti. Mes visi esame pasmerkti bendrauti. Visi tarpusavyje, glaudžiai susiję daugybę ryšių. Juk tik kartu veikdami ką nors pasiekiame. Todėl žmonių bendravimas – visuomenės gyvenimo pagrindas. Dar daugiau – kartu yra ir ta pagrindinė dvasinė terpė, kurioje bręsta žmogus. Galėtume net pasakyti, kad žinių mastu bendravimas sukuria žmogų. Todėl akivaizdu – koks žmonių bendravimas, tokie ir žmonės. K.Marksas nurodo, kad universalus gamybinis jėgų išsivystymas yra būtina prielaida, dėl to, kad tik jam esant atsiranda universalus žmonių bendravimas. Bendravimo formavimą ir turinį sąlygoja visuomeniniai santykiai. Tačiau gamybinei ir apskritai visuomeninei santykiai negali realizuotis be žmonių tarpusavio veiklos ir bendradarbiavimo. Norint apibrėžti bendravimo sąvokos turinį reikia nustatyti, kaip ši sąvoka siejasi su visuomeninių santykių, veiklos sąvokomis. „Bendravimas yra tiesiogiai stebima ir išgyvenama realybė bei visuomeninių santykių konkretizacija, jų personifikacija, asmeninė forma. Bendravimas visais atvejais lydi įvairias visuomeninės veiklos formas, bendravime atsiveria žmonių visuomeniniai ryšiai, kurie pasirodo kaip savita ir būtina objektyvių visuomenės dėsnių ir santykių veikimo forma“ (L.Bujavas). Esminė žmonių bendravimo forma yra veikla. Jos pagrindu formuojasi asmenybės vertybinis kryptingumas, dorovinė kultūra.

Žmonių bendravimą sąlygoja daugelis veiksnių. Žmonių dorovinis sąmojingumas, dorovinė kultūra, įsitikinimai, pasaulėžiūra ir

r kiti svarbūs asmenybės „parametrai“ veiklos ir bendravimo procese ne tik suformuoja, bet grįžtamu būdu veikia ir keičia žmonių tarpusavio santykius ir pačią veiklą, visuomeninę politiką, bendravimo formas.

Sunku įsivaizduoti žmonių bendravimą be palankumo ir abipusės pagalbos, meilės ir altruizmo, tarpusavio supratimo, nuoširdumo, atvirumo. Beje, šiandien žmonių santykiuose juntame vis didėjantį šių vertybių deficitą. Ypač bendravimą padaro nepakeliamą melas, pavydas ir neapykanta. Juk nepasakysi, kad aukšta tų žmonių bendravimo kultūra, kurie yra savanaudžiai ir egoistai, įklimpę į melą ir pavydą, liepsnoja kerštu ir neapykanta.

Galbūt šiame technikos bei robotų amžiuje ir galėtume apsiprasti su tokiu bedvasiu bendravimu. Deja, žmonių santykiuose vakuumo nebūna. Atsiradusia tuštumą greitai užpildo visokia bjaurastis. Žmonių palankumą pakeičia priešiškumas, pagarbą ir meilę – neapykanta, nuoširdumą ir atvirumą – melas ir veidmainiavimas. Šios ydos greitai plinta, supriešina žmones ir ardo bendravimą, aitrina tarpusavio santykius.

Žmonių bendravimą savitai sąlygoja dorovė, jos principai, normos. Asmenybę, kaip bendravimo subjektą apibūdina jos bendrosios bei dorovinės kultūros lygis, dorovinis vientisumas.

Taigi bendravimo kultūros ugdymas nėra mažareikšmis ir vien privatus atskirų asmenų reikalas. Tai ypatingai aktualu šių dienų civilizuotos visuomenės žmonių dorovinio ugdymo problema. Visuomenė negali normaliai funkcionuoti, jei žmonių bendravimo kultūra nuskurdusi ir destruktyvi.

II. Dorovė

Dorovė yra ypatinga žmonių tarpusavio sąveikos forma, kuri sudaro dvasinį bendravimo pagrindą. Doroviškai įprasmintas b

. . .

10. Vincentas Žemaitis. Elgesio kultūra: žodynėlis. V. 1998m.

11. Vincentas Žemaitis. Gerumas. V. 1993m.

12. Gražina Miniotaitė. Reliatyvizmas ir tolerancija. V. 1997m.

Komentuokite!