Bendravimo kultūra

Bendravimo kultūra

L’annotation

Domarkaitė A. Culture de communicatin: la thèse sur le préambule des affaires et de gestion/cheflectrice L.Juozaitienė; l’université de Šiauliai, la chère de gestion.- Šiauliai. 2002.- 21p.

La communication est si significative et nécessaire pour l’homme que nous ne pouvons pas nous imaginer notre vie sans elle. Sous la communication l’activité publique, culturelle et productive de l’homme est impossible.

Le but de mon travail, c’est analyser les relation des gens et leur importance dans la vie actuelle. On déjinit l’éducation et la culturele de l’homme en faisant attention à sa manière de communication avec les autres. La communication actuelle des hommes d’affaires d’aujourd’hui est basée sur la tolérance, la politesse, la délicatesse, la correction, le tact.

Turinys

Turinys. 2

Įvadas. 3

I. Bendravimas. 4

II. Dorovė. 6

1. Dorovinė bendravimo kultūra. 6

2. Dorovė ir žmonių bendravimas. 7

3. Dorovinių jausmų kultūra. 8

4. Dorovė ir bendravimo kultūra. 10

5. Dorovė ir etika. 11

III. Pagarba. 12

1. Pagarba žmonėms. 12

2. Pagarbos formos. 13

2.1 Savigarba. 14

2.2. Taktiškumas. 14

2.3. Delikatumas. 15

2.4. Korektiškumas. 16

2.5. Tolerancija. 16

2.6. Mandagumas. 18

2.6.1. Mandagumo esmė. 19

2.6.2. Mandagumas ir bendravimas. 15

2.6.3. Mandagumas ir etika. 15

Išvados. 16

Literatūra. 17

Įvadas

Niekas taip pigiai nekainuoja

ir žmonių taip brangiai nevertinama,

kaip mandagumas.

(N.Servantesas)

Pažinti ir įvaldyti savąjį pasaulį – didelė ir žmogui labai aktuali problema. Nesidomint savimi, gerai savęs nepažįstant, neįmanoma ugdyti ir tobulinti savo pasaulį, puoselėti savo dvasines galias, turtinti save, tapti pilnaverčiu aukštos kultūros žmogumi. Juk pati pirmoji ir bendriausia lotyno kalbos žodžio „kultūra“ reikšmė ir reiškia tai, ką žmogus pats savo pastangomis pertvarko, sukuria, ištobulina. Juk nuo to, kiek pats žmogus tampa tobulesnis, tai yra kultūringesnis, ir priklauso jo bei kitų žmonių gyvenimo pilnumas ir turiningumas, žmogiškųjų santykių darna.

Žmogus visada gyveno ne vienas, todėl reikėjo, atsižvelgiant į aplinkinius, vienaip ar kitaip elgtis. Ilgainiui susiformavo žmonių tarpusavio bendravimo taisyklės, kurių negalima nepaisyti. Taigi bendravimo kultūra – žmonijos kultūros dalis. Ji reikalauja laikytis svarbiausių žmonių bendro gyvenimo taisyklių, gebėti tinkamu tonu kalbėti su žmonėmis, būti paslaugiems, mandagiems bei taktiškiems. Ypač svarbu išsiauklėjusiam žmogui kalbos ir judesio grožis.

Mandagumas priklauso nuo požiūrio į asmenį kaip didžiausia vertybę. Mandagūs gali būti tik dorovingi. Tad norėdami įgyti gero elgesio įgūdžių, turime pirmiausia ugdyti savyje meiles ir pagarbos jausmus žmogui ir visai mūsų aplinkai. Kiekvienam reikia nuolat tobulintis, kritiškai vertinant kiekvieną savo poelgį. Visiškai nesvarbu, kiek turime knygų apie mandagumą. Nors ir atmintinai išmoksime visas gero elgesio taisykles, nebūdami turtingos moralės, kultūringi neatrodysim. Visos pastangos nueis perniek, jei skirsis mūsų darbai ir mintys: apsimesime mandagiais, o galvosime apie negražius dalykus. Vadinasi, mandagūs gali būti tik dėmesingi, jautrūs, tolerantiški, taktiški žmonės.

Jautrumas – savybė, parodanti žmogiškumą, nesavanaudiškumą. Jautrūs žmones visada stengiasi suprasti ir atjausti kitą. Juk kaip gera jausti, kad tavo nelaimei draugas taip pat nėra abejingas. Jam skaudu todėl, kad skaudu tau. Ir tada atrodo, kad lengviau pakelti tą skausmą.

Širdingumas – atvirumas kitam žmogui, meilės artimui forma. Širdingumas – svarbi autentiško bendravimo dorovinė prielaida. „Ne tiek protas, kiek širdis padeda suartėti su kitais žmonėmis ir būti jiems maloniu“ (Ž.de La Briujeras).

Tik tolerantiškas žmogus gali būti pakantus kitų nuomonei, net jeigu ji nesutampa su mūsų pažiūromis.

Taktas pagrįstas žmogiškumu, jautrumu ir pagarba kitiems. Taktiškas žmogus stengiasi elgtis taip, kad nesudarytų rūpesčių aplinkiniams, kad kiti nepasijustume nejaukiai. Kaip ir mandagumas, takto išmokti negalima, nes taktas – tai širdies protas.

Tolerantiškumas – tai elgesio būdas, kai kitas žmogus neužgaunamas, nenumenkinamas jo orumas ir savigarba, išvengiama nesupratimų.

Nemandagūs žmonės šių savybių neturi. Priešingai, yra abejingi viskam, su kuo tiesiogiai nesusiję. Tokie žmonės jaučiasi pranašesni už kitus, tuo parodydami tik savo žemą kultūrą. Geros manieros ilgina žmogaus gyvenimą, nes tausoja nervus. Ir atvirkščiai, dažnai dėl kažkieno nemokėjimo elgtis, kultūros trūkumo, vulgarumo kenčia aplinkiniai, gadinama nuotaika.

I. Bendravimas

Bendravimas žmogui toks reikšmingas ir būtinas, kad be jo negalima įsivaizduoti ir paties žmogaus. Be bendravimo neįmanoma žmonių gamybinė, kultūrinė bei visuomeninė veikla. Bendravimo terminas, turėdamas svarbią, pažintinę, mokslinę vertę, nurodo ir realią visuomeninių santykių puse, apibūdina tokius žmonių tarpusavio ryšių, santykių aspektus, kurie esamomis visuomenės išsivystymo sąlygomis reikalauja įvairiapusio mokslinio sprendimo ir naujų, tobulesnių taktinio sprendimo būdų bei priemonių. Bendravimas nėra toks dalykas, be kurio žmonės galėtų apsieiti. Mes visi esame pasmerkti bendrauti. Visi tarpusavyje, glaudžiai susiję daugybę ryšių. Juk tik kartu veikdami ką nors pasiekiame. Todėl žmonių bendravimas – visuomenės gyvenimo pagrindas. Dar daugiau – kartu yra ir ta pagrindinė dvasinė terpė, kurioje bręsta žmogus. Galėtume net pasakyti, kad žinių mastu bendravimas sukuria žmogų. Todėl akivaizdu – koks žmonių bendravimas, tokie ir žmonės. K.Marksas nurodo, kad universalus gamybinis jėgų išsivystymas yra būtina prielaida, dėl to, kad tik jam esant atsiranda universalus žmonių bendravimas. Bendravimo formavimą ir turinį sąlygoja visuomeniniai santykiai. Tačiau gamybinei ir apskritai visuomeninei santykiai negali realizuotis be žmonių tarpusavio veiklos ir bendradarbiavimo. Norint apibrėžti bendravimo sąvokos turinį reikia nustatyti, kaip ši sąvoka siejasi su visuomeninių santykių, veiklos sąvokomis. „Bendravimas yra tiesiogiai stebima ir išgyvenama realybė bei visuomeninių santykių konkretizacija, jų personifikacija, asmeninė forma. Bendravimas visais atvejais lydi įvairias visuomeninės veiklos formas, bendravime atsiveria žmonių visuomeniniai ryšiai, kurie pasirodo kaip savita ir būtina objektyvių visuomenės dėsnių ir santykių veikimo forma“ (L.Bujavas). Esminė žmonių bendravimo forma yra veikla. Jos pagrindu formuojasi asmenybės vertybinis kryptingumas, dorovinė kultūra.

Žmonių bendravimą sąlygoja daugelis veiksnių. Žmonių dorovinis sąmojingumas, dorovinė kultūra, įsitikinimai, pasaulėžiūra ir kiti svarbūs asmenybės „parametrai“ veiklos ir bendravimo procese ne tik suformuoja, bet grįžtamu būdu veikia ir keičia žmonių tarpusavio santykius ir pačią veiklą, visuomeninę politiką, bendravimo formas.

Sunku įsivaizduoti žmonių bendravimą be palankumo ir abipusės pagalbos, meilės ir altruizmo, tarpusavio supratimo, nuoširdumo, atvirumo. Beje, šiandien žmonių santykiuose juntame vis didėjantį šių vertybių deficitą. Ypač bendravimą padaro nepakeliamą melas, pavydas ir neapykanta. Juk nepasakysi, kad aukšta tų žmonių bendravimo kultūra, kurie yra savanaudžiai ir egoistai, įklimpę į melą ir pavydą, liepsnoja kerštu ir neapykanta.

Galbūt šiame technikos bei robotų amžiuje ir galėtume apsiprasti su tokiu bedvasiu bendravimu. Deja, žmonių santykiuose vakuumo nebūna. Atsiradusia tuštumą greitai užpildo visokia bjaurastis. Žmonių palankumą pakeičia priešiškumas, pagarbą ir meilę – neapykanta, nuoširdumą ir atvirumą – melas ir veidmainiavimas. Šios ydos greitai plinta, supriešina žmones ir ardo bendravimą, aitrina tarpusavio santykius.

Žmonių bendravimą savitai sąlygoja dorovė, jos principai, normos. Asmenybę, kaip bendravimo subjektą apibūdina jos bendrosios bei dorovinės kultūros lygis, dorovinis vientisumas.

Taigi bendravimo kultūros ugdymas nėra mažareikšmis ir vien privatus atskirų asmenų reikalas. Tai ypatingai aktualu šių dienų civilizuotos visuomenės žmonių dorovinio ugdymo problema. Visuomenė negali normaliai funkcionuoti, jei žmonių bendravimo kultūra nuskurdusi ir destruktyvi.

II. Dorovė

Dorovė yra ypatinga žmonių tarpusavio sąveikos forma, kuri sudaro dvasinį bendravimo pagrindą. Doroviškai įprasmintas bendravimas yra ne tik žmonių savitarpio supratimas, palankumas, sugebėjimas prasiskverbti į kito dvasinį pasaulį, vienytis, pasiekti veiksmų harmoniją. Dorovė yra ir specifinis socialinių vertybių įtvirtinimo ir perteikimo būdas, be kurio iš viso nebūtų įmanoma palaikyti ir tobulinti žmonių bendravimą. Dorovė pirmiausia suponuoja vertybinį žmogaus santykį su kitu žmogumi, su socialine aplinka ir visuomene. Taigi ji lemia bendravimo turinį, nusako bendravimo „kokybę“.

1. Dorovinė bendravimo kultūra

Dorovinė bendravimo kultūra – plati ir imli sąvoka. Jos turinys ir lygis priklauso nuo bendravimo žmonių kultūros, nuo jų įdėjimo, politinio, intelektualinio, estetinio išprusimo. Tačiau bendravimo kultūroje, glaudžiai sąveikaudamas su visomis būtinomis dorovinio pasaulio sritimis, lemiama vaidmenį vaidina dorovinis žmogaus turtingumas. Kartais dorovinė bendravimo kultūra sutapatinama su etiketu – išorinių elgesio normų laikymosi. Etiketo taisyklėse atsispindi visuomenėje susiklostę doroviniai žmonių santykiai, taip pat tam tikras estetinis elementas, pasireiškiantis žmogaus elgesio manierų grožiu. Etiketas pagrįstas tomis elementariomis dorovės normomis, kurios išreiškia pagarbą kitam žmogui, jis glaudžiai susijęs su mandagumo taisyklėmis, susiformavusiomis ilgoje žmonijos socialinės raidos istorijoje. Etiketo sritis plati. Jam priklauso daugybė kasdieninio bendravimo bei elgesio normų. Etiketo normų laikymasis – svarbi priemonė, užtikrinanti bendravimo kultūrą. Tačiau nereikia etiketo pervertinti. Jis įgyja tikrąją prasmę tik tuomet, kai grindžiamas žmonių dvasiniu doroviniu turtingumu. Dorovinė bendravimo kultūra priklauso ne tik ir ne tiek nuo atskirų asmenybių, kiek nuo visų bendraujančių sąveikos. Juk bendravimas – tai sudėtinga grįžtamųjų ryšių sistema. Bet koks nesusipratimas, kilęs dėl vieno žmogaus kaltės dažnai lemia ištisą negatyvių poelgių grandinę. Nuo bendro žmonių dorovinės kultūros lygio priklauso pobūdis dorovinio – psichologinio klimato, kuris susiklosto darbo kolektyvuose ir šeimose.

Ypač aktualūs žmonių bendravimo santykiai darbe. Nuo bendravimo kultūros darbe priklauso bendra žmogaus dvasinė savijauta, nuotaika, pasitenkinimas savo veikla. Pagaliau gera savijauta darbe – tai didesnis darbo intensyvumas ir našumas. Sociologų duomenimis, dėl blogos nuotaikos darbo našumas sumažėja dvidešimt ir daugiau procentų, grubūs darbuotojų santykiai, tarpusavio intrigos ir konfliktai labai trikdo bendrą darbą.

2. Dorovė ir žmonių bendravimas

Taigi dorovė susijusi su bendravimu. „Bendravimas yra realus dorovės įsikūnijimas“. Koks žmonių dorovinis gyvenimas, toks ir bendravimas. Dorovė įprasmina bendravimą. Ji tarsi iš šalies veikia patį bendravimą, jį normina, reguliuoja. „Dorovė suponuoja vienokio ar kitokio elgesio būtinybę, sužadina emocinį bendrų vertybių išgyvenimą, pasireiškia entuziazmo ar nusivylimo, pritarimo ar pasmerkimo jausmas“.

Per bendravimą žmogus pasiekia savo būties pilnatvę, įprasmina dorovinį vertingumą. Žmogaus gyvenimas be draugystės, meilės, pasiaukojimo yra nepilnavertis. Taigi bendravimo ryšiai su kitais žmonėmis sudaro pagrindinį kiekvieno dorovinės traukos lauką. Bendravimas yra viena svarbiausių žmogaus dvasinės būties sąlygų. Nors bendravimas ir dorovė yra tarpusavyje glaudžiai susiję, tačiau jie nėra identiški, nes „dorovė yra tarytum kažkiek pakilusi aukščiau už realią bendravimo empiriją, atokiau atsitraukusi nuo bendravimo“. Dorovė įtvirtina tarpusavio supratimą, pagarbą ir palankumą, meilę ir toleranciją. Ji derina ir harmonizuoja žmonių tarpusavio santykius.

Dorovei būdingas normatyvinis pobūdis, ji kelia reikalavimus, kuriuos puoselėja visa visuomenė. Doroviniai reikalavimai turi universalią reikšmę, nes vienodai taikomi visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų visuomeninės padėties ar pareigybių. Visuomeniniai doroviniai reikalavimai išreiškiami dorovinėmis normomis ir principais. Normos yra įtvirtinamos papročių ir viešosios nuomonės. Dorovės normos įpareigoja visuomenės narius palaikyti vienas kitą, teikti vienas kitam pagalbą. Žmonės, gyvendami kartu, turi laikytis tų dorovės normų.

Dorovė prasideda nuo savęs apribojimo kito labui. Ribojantys, reglamentuojantys papročiai ir prisakymai tampa įstatymais, draudžiančiais kenkti kitam. Taip dorovė atsiskleidžia žmogaus santykiuose su kitais.

Bendriausi doroviniai reikalavimai išreiškiami principų forma. Jie atskleidžia dorovės turinį, išreiškia bendrus visuomeninius reikalavimus. Dorovės principai atlieka dorovės kriterijaus vaidmenį. Dorovės principus konkretizuoja dorovės normos. Taigi dorovės esmė ir turinys – tai istoriškai susiklosčiusių principų ir normų visuma.

3. Dorovinių jausmų kultūra

Asmenybės moralinė sąmonė formuojasi kaip intensyvios dorovinių jausmų veiklos rezultatas. Išugdyti doroviniai jausmai – svarbiausia asmenybės dorovinė prielaida. Esmė yra netgi ne tai, kad jausmai perteikia sąmonei dorovinę informaciją apie normas ir draudimus, pasmerkimą ir pritarimą, gėrį ir blogį ir t.t.,– išskyrus jausmus, jokių kitų būdu gauti šios informacijos neįmanoma. Esmę sudaro tai, kad jausmai dorovėje kitaip negu, sakykime, moksliniame pažinime, atlieka ypatingą, nepakeičiamą vaidmenį.

Pagrindinė dorovės funkcija – žmonių elgesio reguliavimas. Šiai funkcijai pavaldūs pažintiniai dorovės momentai tampa elgesiu, imperatyvine vertinamąja reguliacija. Dorovė pasireiškia kaip imperatyvinis vertinamasis orientacijos būdas visame sudėtingame vertybių pasaulyje. Jausmai – pirmieji, subtilūs ir nepakeičiami šių vertybių indikatoriai. Negalima įsivaizduoti dorovės reguliatyvinės funkcijos be intensyvios jausmų veiklos. Jausmai čia yra nepakeičiami, nes jie specifiniu būdu užtikrina dorovės santykinį savarankiškumą ir savitumą. Dorovinių jausmų formavimosi bei vystymosi procesai – tiek istorinėje, tiek atskiro žmogaus dvasios gelmėse sudaro dorovės, kaip savito socialinio reiškinio pagrindą. Doroviniai jausmai – ne kokios nors galingos dorovinės refleksijos „garsinis fonas“ – šia klaidą paneigė išsivystęs psichologijos mokslas, laikas tokių pažiūrų atsisakyti ir etikoje. Šie jausmai, savarankiškai reguliuodami elgesį, kartu užtikrina veiksmingumą sudėtingų dorovinių – psichologinių „kompleksų“, kuriuos sudaro įvairūs emocijų, valios pastangų, racionalių vertinimų, normatyvinių reikalavimų ir kiti dariniai; t.y. tų kompleksų, kurie ir yra pilnaverčiai elgesio reguliatoriai, veiksmingi imperatyvumo šaltiniai, o ne pastovūs, bejėgiai moralizavimo būdai.

Dorovės negalima sutapatinti su didaktiniu pamokslavimu – ji egzistuoja žmonių santykiuose. Netgi dvasinis atskiro individo pasaulis moralus tik tiek, kiek jis atspindi bendrus interesus ir santykius. Dorovė išreiškia pačius subtiliausius niuansus įvairaus lygio ir „rango“ socialinių santykių: asmenybės ir kolektyvo, asmenybės ir visuomenės, asmenybės ir asmenybės, asmenybės ir klasės, kolektyvo ir kolektyvo, klasės ir žmonijos. Doroviniai santykiai viduje susiję su vertybėmis, kurios vienija arba išskiria žmones, lengvina ir kilnina jų gyvenimą arba apsunkina bei pažemina jį. Dorovei dar nepakanka žinoti šias vertybes. Dorovės nėra be vertybių išgyvenimo (ir abipusio išgyvenimo!), be asmeninio, betarpiško emocinio santykio su jomis, be aistringo suinteresuotumo, pasirenkant vertybes. Doroviniai jausmai, pasireikšdami kaip išgyvenimai, kaip privalaus asmenybės gyvenimo „dalis“, užtikrina sociališkai būtina asmenybės elgesio savireguliacija.

Dorovinių jausmų, jų gilumo bei subtilumo ugdymas – svarbiausias asmenybės dvasinės kultūros ir tarpusavio santykių tobulinimo rezervas. Asmenybės dorovinių jausmų pasaulio skurdumas yra žmonių bendravimo daugelio kolizijų, nesėkmių, tragedijų priežastis. Neišsivysčiusių jausmų žmogus sukuria apie save nekomunikabilumo, šiurkštumo ir tuštumo aplinką. Spragos, atsiradusios ugdant dorovinių jausmų kultūra, trukdo žmonių vienybei, susitelkimui. O tai savo ruoštu sudaro sąlygas pašlijusiam, amoraliam asmenybės elgesiui atsirasti.

Objektyvų jausmų turinį sudaro intymus subjektyvus psichologinis apvalkalas. Tačiau šis apvalkalas – ne kokia nors absoliuti kliūtis žmonėms pažinti ir suprasti vieni kitus. Žmonės išviso nieko negalėtų žinoti apie kitų emocinę būseną, jei patys jausmai bendravimo kultūrinio istorinio išsivystymo dėka nebūtų tapę subtiliais dorovinių būsenų registravimo “prietaisais”. Tiek vaizduotė, tiek emocinė dorovinė identifikacija su kita asmenybe, tiek abipusis dorovinis išgyvenimas, tiek intuityvus kito žmogaus būsenos suvokimas, – visa tai leidžia nuolat prasiveržti iš subjektyvumo apvalkalo į dorovinius jausmus, kaip efektyvius vertybių indikatorius, jų dermę ar nedermę išvesti į tarpasmenybinių santykių sritį. Šia prasme dorovinis komunikatyvumas pasireiškia kaip gylių asmenybės dorovinių jausmų bei orientacijų realizavimas.

Doroviniai jausmai išreiškia patį žmonių poreikį bendrauti, suprasti vienas kitą ir t.t. Poreikį, turintį ne tik savo „kiekybinį“ intensyvumą, bet ir kokybinių apibrėžtumą. Tai poreikis ypatingai bendravimo rūšiai – doroviniam bendravimui. Šis bendravimo poreikio dorovinis apibrėžtumas gali keistis. Netgi žmogaus amžiaus etapai turi savo kokybines bendravimo ypatybes. O bendravimo pasikeitimas, žmogui pereinant nuo vieno etapo prie kito, gali turėti ir savų, jų tarpe dorovinių – psichologinių, sunkumų ir kolizijų. Be to, bendravimo poreikiui būdingas intensyvumo kitimas. Kalbant apie bendravimo intensyvumą, norėtųsi pabrėžti dorovinę – psichologinę šio reiškinio pusę.

Daugelis dorovinių asmenybės savybių priklauso nuo mokėjimo išsaugoti intensyvų, harmoningą bendravimą su vienais žmonėmis ir siaurinant jį – su kitais. Įkyrumas – arba uždarumas, nedrausmingumas arba per didelis drausmingumas,– kaip dorovinė – psichologinė žmonių savybė, daug priklauso nuo teisingo bendravimo. Tinkamai reguliuoti ne tik savo asmeninį gyvenimą, veiklą, bet ir harmoningai bendrauti su kitais žmonėmis – uždavinys, turintis ne tik savo psichologinių, bet ir dorovinių problemų. Pavyzdžiui, smulkūs susidūrimai, vaidai, nesusipratimai, neatidumas, nemandagumas kolektyve priklauso nuo susiklosčiusių bendravimo tradicijų. Svarbu ugdyti tokius žmonių bruožus, kaip tarpusavio pagalbą, rūpinimasis vienas kitu, mandagumas ir ypač delikatumas. Pastaroji savybė – labai svarbus dorovinės bendravimo kultūros rodiklis: ji padeda išvengti daugybės nereikalingų „stresinių“ situacijų, apsieiti be nereikalingų nuoskaudų, įžeidinėjimų, kurie dažnai ir atsiranda dėl nedelikatumo bendravime. Nedelikatumas – ne tiktai grubumo, bet ir dvasinio sustabarėjimo palydovas. Delikatumas – tai ne vien etiketo reikalavimas, bet ir viduje humaniško, rūpestingo požiūrio į kito žmogaus dvasinį pasaulį išraiška.

4. Dorovė ir bendravimo kultūra

Vidinę žmogaus kultūrą koncentruotu būdu išreiškia dorumas. Dorovė lemia žmogaus santykius su pačiu savimi ir kitais žmonėmis. Jos pagrindu klostosi konkrečios elgesio taisyklės. Tos taisyklės reguliuoja žmonių santykius, kuriuos sutaurina ir įprasmina. Tik doras žmogus tegali būti kultūringas. Nedorumas jį atskiria nuo kultūros. Nedoro žmogaus kultūringumas yra netikras, išoriškas. Tikrai kultūringas asmuo – tai pirmiausia doras žmogus.

Vadinasi, bendravimo kultūrą ne tik išreiškia, bet ir įprasmina dorumas. Tuomet kai dorovė degraduoja, neišvengiamai įsigali egoizmas, agresyvumas, žiaurumas, šiurkštumas bei kitos didelės ydos. Kartu ir žmonių bendravimo kultūra neišvengiamai suprastėja, nuskursta ir sunyksta.

Taigi netenka abejoti, kad dorovės ir bendravimo kultūros ryšys yra glaudus. Tačiau negalima būtų teigti, kad dorovė ir bendravimo kultūra yra vienareikšmės sąvokos. Bendravimo kultūra visomis vidinėmis sąsajomis yra giliai suaugusi su dorove, bet kartu ji iš dalies savarankiška. Kitaip tariant, bendravimo kultūros turinį sudaro įvairios žmonių bendravimo formos, pagrįstos dorove.

5. Dorovė ir etika

Etiketo taisyklės nesuformuluojamos tiesiog pagal dorovės principus ir normas. Doroviniai reikalavimai, išreikšti dorovės normomis, yra labai apibendrinti. Renkantis kasdieninį elgesį, dorovės normos leidžia reikštis nacionaliniams, etniniams ypatumams, atskiro žmogaus ar grupės kūrybingumui. Visuotinumas, bendrumas ir ypatingumas šia prasme vienas kitam nė kiek neprieštarauja. Dorovinėse normose neaiškinama ir nereglamentuojama, kaip turėtų žmogus elgtis kiekvienu konkrečiu atveju. Tuo tarpu etiketo taisyklės detalizuoja ir konkretizuoja, siūlo įvairias rekomendacijas konkretiems elgesio atvejams.

Žmonių tarpusavio santykių kultūra reiškiasi visose bendravimo srityse, pradedant asmeniniais santykiais šeimoje ir baigiant laikysena vienas kito atžvilgiu gatvėje ar kitose viešo intensyvaus žmonių susitikimo vietose. Daugeliui bendravimo formų būdinga tai, kad atskiras žmogus su kitu siejasi anonimiškai, nuasmenintai, išoriškai. Šia prasme itin išryškėja individo elgesio priklausomybė ir ryšys su dorovės normomis, su bendrąja žmogaus dvasine kultūra. Mandagus, taktiškas elgesys su kitais žmonėmis visose situacijose ir visuomet susijęs su reikalavimu gerbti kitą žmogų, laukiant iš jo to paties.

Išorinė bendravimo kultūra, išreiškiama mandagumu, geru tonu, etiketo taisyklių ir normatyvų laikymusi ir individualiu jų taikymu visais konkrečiais bendravimo atvejais, išsiugdoma tik turint tvirtą dorovinės kultūros pamatą. Visos elgesio taisyklės, taip pat ir etiketas, netiesiogiai išreiškia bendresnį žmogaus supratimą ir grindžiamos savitu bendrabūvio idealu. Tikra dvasinė, dorovinė žmogaus kultūra susidaro socialinio aktyvumo pagrindu, gyvenimą grindžiant dvasinėmis vertybėmis, siekiant žmogaus vertų tikslų.

Išorinio bendravimo kultūra yra susijusi su paprastų dorovės normų laikymusi. Paprastos dorovės normos – sudėtingo ir ilgaamžio istorinio proceso padarinys. Tam tikru mastu jos apima santykius tarp artimų žmonių, požiūrį į moterį, motiną, vaikus, senų ir jaunų tarpusavio supratimą, stipresnio ir silpnesnio santykį ir pan. Sudarydamos bet kokio normalaus bendravimo pagrindą, paprastos dorovės normos išreiškia natūralų žmonių ir visuomenės norą nustatyti tarpusavio santykius, ryšius, pagrįstus žmoniškumu, teisingumu, paprastumu, tarpusavio pagalba, garbingumu, kuklumu.

III. Pagarba

Pagarba – fundamentali dorovės sąvoka, suponuojanti žmonių santykius, kurie grindžiami nelygstamu kiekvieno asmens vertingumo pripažinimu.

Pagarba išreiškiama daugybe būdų: Įvairiais pagarbos ženklais ir simboliais (etikos), susivaldymo, organizuotumu, punktualumu. Pagarbumas – tai dėmesingumas kitam žmogui, gebėjimas jį išklausyti ir suprasti. Negerbiame kitų, kai su jais elgiamės nemandagiai, šiurkščiai, netaktiškai. Išskirtinė pagarba reiškiama aukštesnę padėtį užimantiems, vyresniems žmonėms.

1. Pagarba žmonėms

Visa dorovinė kultūra, jos turinys persmelkti viena pagrindine idėja – pagarba žmonėms. O pastaroji grindžiama nepalyginamu žmogaus vertingumo ir jo orumo pripažinimu.

Kadangi žmogaus vertingumas nėra kažkoks neleistinas dydis, o sukuriamas prasmingais darbais, doru gyvenimu, tauriais poelgiais, tai ir pagarba žmonėms nėra vien abstrakti sąvoka. Ji turi konkretų turinį, skirtingas pasireiškimo pakopas ir formas.

Žinoma, didžiausios pagarbos vertė ne tik įžymūs, turintys didelių nuopelnų visuomenei, bet taip pat ir paprasti, sąžiningai dirbantys savo darbą, dorai gyvenantys žmonės. Be abejo, yra ir tokių asmenų, kurie savo darbais, veiksmais ir poelgiais nenusipelno kitų pagarbos.

Vadinasi, pagarba priklauso nuo to, kiek pats žmogus vertas pagarbos. Kiekvienas gali pakelti savo žmogiškąjį vertingumą ir pelnyti didesnę pagarbą, bet taip pat kiekvienas gali ir degraduoti kaip asmenybė, ir prarasti savo orumą bei kitų žmonių pagarbą. Iš tikrųjų niekas taip žmogaus nepažemina, kaip jis pats savo negarbingu gyvenimu ir nedorais veiksmais. Žmogus doroviškai degraduodama pamažu praranda savo žmogiškąjį vertingumą ir pelno kitų žmonių nepagarbą.

Nors kiekvienas nusipelno skirtingą pagarbą, tačiau kiekvienam reiškiama pagarba visuomet turi būti didesnė, negu jos vertas konkretus žmogus. Kažkiek turime gerbti ir tokį žmogų, kuris, atrodo, visai nevertas mūsų pagarbos. Todėl mūsų visuomenėje žmogiškai elgiamasi net su nusikaltėliais, negarbingais žmonėmis. Su žmogžudžiais, chuliganais veiksmingai kovojama, o demagogai, intrigantai demaskuojami ir pasmerkiami. Bet mes negalime su chuliganu elgtis chuliganiškai, o kovodami su intrigantais, naudoti intrigas. Tokie veiksmai prieštarauja žmogaus orumui. Juk negalime garbingų tikslų siekti negarbingomis priemonėmis.

Taigi ir tarp verslininkų turi būti pagarba. Jie jokiu būdu negali siekti sunaikinti savo konkurentų.

Todėl mūsų visuomenėje skiepijama ir ugdoma kuo didesnė pagarba ir pakantumas kiekvienam žmogui. Bendraudami su kitais žmonėmis darbe, šeimoje, gatvėje, turime būti jiems jautrūs ir žmogiški, pastabūs ir atlaidūs.

Išsiauklėjęs visuomet gerbia kitą žmogų, jo orumą. Pagarba žmogui yra būdinga visoms elgesio formoms, sudaro jų giluminį, dorovinį pagrindą. Visi gerai žinome, ką mums reiškia netaktiškumas, šiurkštus kito žmogaus elgesys mūsų ar artimųjų atžvilgiu, kaip jis užgauna, žeidžia savigarbą, jausmus. Kai kalbame apie gerą išsiauklėjimą, turima galvoje tinkamas natūralus situacijų elgesio taisyklių taikymas žmonių tarpusavio bendravime visose gyvenimo srityse.

Išsiauklėjęs žmogus gerbia pats save ir todėl šiurkštus, netikęs elgesys su kitais jam yra nepriimtinas kaip žeidžiantis jo paties orumą, žeminantis jį kitų akyse. Netgi konfliktinėje situacijoje toks asmuo geba išlaikyti taktą arba net likviduoti įtampą, kivirčo židinį.

2. Pagarbos formos

Pagarba kitam žmogui reiškiama įvairiomis formomis. Visas jas sunku išvardinti. Paminėsiu tik kai kurias.

Pirmiausiai pagarba kitiems žmonėms išreiškiama mūsų bendru organizuotumu, dosnumu, tiksliu bendro darbo, bendrų priedermių, įsipareigojimo laikymosi, punktualume, sąžiningume, žodžių tesėjime ir t.t. Įstaigoje ar įmonėje, kurioje dirbame, paskelbtas susirinkimas. Skelbime nurodytas laikas praėjo, darbuotojai lūkuriuoja, gaišta, o susirinkimas vis dar nepradedamas, nes kažko laukiama, kažkas dar neparengta. Kitą kartą susirinkimas pradedamas laiku, bet atskiri darbuotojai dar ilgai varsto duris, ateina gerokai pavėlavę.

Menka mūsų kultūra, jei nebranginame savo ir kitų laiko, jei blogai organizuojame bendrus renginius, jei esame netikslūs ir nepunktualūs, nepaisome kolektyvo ar kitų žmonių interesų. Taip darome ne tik žalą, trikdome bendrą darbą, bet pirmiausia negerbiame kitų žmonių, o kartu, žinome, ir savęs pačių.

Pagarba žmonėms nėra visuotinas atlaidumas ir nereiklumas. Reiklumas sau ir kitiems kaip tik ir išreiškia pagarbą žmonėms.

Pagarba kitiems žmonėms pasireiškia jautrumu ir atidumu, kitų interesų ir aspiracijų supratimu, nesavanaudiška pagalba, geranoriškumu, palankumu. Pagarbiai elgtis su žmogumi – tai pirmiausia jį suprasti ir atjausti, neužgauti jį ir neįskaudinti, neapkalbėti ir nežeminti, nemenkinti ir neignoruoti jo nuopelnų.

2.1 Savigarba

Pagarba kitiems žmonėms yra susijusi su paties žmogaus savigarba. Savigarba – tai vienas svarbiausių žmogaus savimonės bei jo vidinės savikontrolės formų. Tik save gerbiantis žmogus gali garbingai elgtis, būti žmogiškas ir sukurti darnius santykius su kitais žmonėmis. „savigarba nėra narcizinis savimi pačiu gėrėjimasis, o siekimas būti pagarbos vertam. Save gerbti – tai rūpintis savęs nesuteršti nei nešvariais tikslais, nei nešvariomis priemonėmis, tai rūpintis vertingiau gyventi, vykdant žmogiškąjį pašaukimą“ (J.Girnius).

Kas negerbia kitų žmonių, juos žemina, nepaiso jų interesų, tas negerbia ir savęs. Gerbdamas kitus, kiekvienas išreiškia savąjį vertingumą ir žmogiškąjį orumą. Tik brangindami kitą žmogų, pripažindami jo žmogiškąjį vertingumą bei orumą, mes ir patys išreiškiame savo tikrąją žmogišką esmę, rodome mūsų žmogiškumą ir nusipelnome visų pagarbos. Vadinasi, savigarbos jausmas nusako, tai kiek žmogus reiškia pats sau, kaip jis suvokia savąjį orumą, kiek save vertina kaip žmogų.

Savigarbus žmogus visuomet atitinkamu būdu apsisprendžia ir garbingai elgiasi. Toks žmogus niekuomet nepažemins savęs negarbingais, blogais darbais ar poelgiais. Savigarbus žmogus yra savarankiškas ir pastovus, nuoseklus ir principingas. Jis elgiasi garbingai net ir tuomet, kai jau gresia nemalonumai.

2.2. Taktiškumas

Žmogaus taktiškumas dažniausiai pasireiškia tose situacijose, kur iš bendrų dorovės normų nėra aišku, kaip konkrečiai reikia elgtis. Būti tolerantiškam tai pirmiausia gebėti suprasti kitą žmogų, jo charakterio savybes ir dvasinę būseną, mokėjimas atspėti nuotaikas, įvertinti situaciją, numatyti savo veiksmus, žodžių, gestų, reakcijos pasekmes, kitų žmonių galimą požiūrį į tavo elgesį. Taktiškumas remiasi pakantumu, kuris pirmiausia reikalauja nugalėti išankstinį priešiškumą nusistatymą santykiuose su kitais. Taktiškas žmogus – tai geras žmogus. Gerumas pasireiškia pagarba ir meile kitam žmogui, pakantumu ir dėmesingumu jam, mandagumu ir taktiškumu, pakanta ir atlaidumu, geradaryste.

Taktiškumas – savotiškas saiko jausmas, kito žmogaus vidinės būsenos ir nuotaikos supratimas. Tai sugebėjimas suvokti kitą, mokėjimas „išskaityti“ iš žmogaus veido, išraiškos, balso intuacijos, laikysenos dvasinę būklę ir bendraujant į ją atsižvelgti. Taktiškas elgesys remiasi kito žmogaus ir savo paties orumu ir savigarbos pripažinimu.

Taktišką elgesį aiškiausiai apibūdina tokia žmogaus nuostata, kai jis kitiems asmenims siekia nedaryti nemalonumų sąmojingai.

Kai kuris asmuo nori sąmoningai kitą žmogų įžeisti, užgauti jo orumą ir panašiai, tokios netaktiško elgesio apraiškos pažeidžia dorovės normas ir doroviniu požiūriu būna vertinamos neigiamai. Vadinasi, esama pagrindo tvirtinti, kad taktiškumas ir dorovingumas tarp savęs siejasi, bet jie nėra tapatūs. Dera atminti, jog bet koks dorovinės normos pažeidimas, nesiskaitymas su ja yra netaktas.

2.3. Delikatumas

Jeigu žmogus yra jautrus ir švelnus kitiems žmonėms, atidus jų išgyvenimams ir rūpesčiams, interesams bei siekiams, visuomet subtiliai jiems dėmesingas, jis yra delikatus. Vadinasi, delikatumas glaudžiai susijęs su taktiškumu. Be taktiškumo nėra delikatumo. Bet delikatumas ir taktiškumas ne tapačios sąvokos. Delikatumas – tai ypatingas, labai subtilus taktiškumas.

Delikatus žmogus pasižymi dideliu atidumu artimiesiems, skrupulingu jų dvasinės būsenos, išgyvenimų, permainų, įžvalgumu. Bendraujant su kitais žmonėmis jam būdingas švelnumas bei kartu dorovinis tvirtumas ir principingumas. Tokio žmogaus jautrumas nepasyvus, o veiksmingas, aktyvus, jis ne tik giliai išgyvena kito žmogaus nelaime ar rūpesčius, bet visuomet pasirengęs jam padėti, veiksmingai jį palaikyti.

Įvairiose mandagumo taisyklėse atsispindi tautos, krašto nacionalinio charakterio, buities ypatybės, kurios kitos kultūros žmogui gali būti keistos ar net „juokingos“. Delikatus žmogus sugeba atsižvelgti į šias aplinkybes, gerbia nacionalinius žmonių tarpusavio elgesio ypatumus, nerodo atvirai savo stebėjimosi ar kokiu nors būdu nedemonstruoja tolesnio požiūrio, kuris šeimininkus galėtų įžeisti, užgauti. Tai labai svarbu, nes mūsų dienomis tenka nuolat bendrauti su kitų tautų atstovais, lankytis pas juos svečiuose, dalyvauti šventėse, apeigose ir pan.

Delikatumas nesiderina su meilikavimu, savanaudišku pataikavimu, dirbtiniu veidmainišku nuoširdumu. Jis svetimas bet kokiam išoriškumui, pigiam sentimentalumui, išoriškas, netikras delikatumas yra atstumiantis ir net papiktinantis.

Be delikatumo neįmanoma sukurti aukštos žmonių bendravimo kultūros, įtvirtinti jautrų dėmesingumą ir pagarbą žmonėms. Išmokti delikatumo, įprasti jautriai reaguoti į visą kas vyksta žmonių aplinkoje, gebėti subtiliai bendrauti su artimaisiais žmonėmis, draugais, bendradarbiais yra nelengvas menas. Jį reikia kantriai ir nuolat įvaldyti.

2.4. Korektiškumas

Korektiškumas – teigiama dorovinė charakterio savybė, pasireiškianti elgesio palankumu ir taktiškumu, kito asmens orumo gerbimas. Korektiškas žmogus apdairus ir dėmesingas, bendraudamas su žmonėmis pirmenybe teikia ne sau, o kitiems.

Korektiškumas labiausiai išryškėja neįprastoje, nepalankioje, žmogų žeminančioje situacijoje. Tokioje situacijoje korektiškas žmogus ramiai susivaldo, net ir į užgaulų elgesį reaguoja mandagiai ir taktiškai. Vadinasi, korektiškumas pasireiškia žmogaus gebėjimu bet kokiomis aplinkybėmis elgtis kultūringai ir išsaugoti savo gerą vardą.

2.5. Tolerancija

Šiandien, kaip niekad anksčiau, ne tik plačiajame pasaulyje, bet ir Lietuvoje labai daug kalbama apie toleranciją. Tolerancija – tai lotynu kalbos žodis reiškiantis pakanta, kantrybe, atlaidumą, sugebėjimą, mokėjimą pakęsti, neprieštarauti, nesiginčyti, nešokti priešais su savo nuomone, kaip vienintele teisinga.

Filosofinėje literatūroje galima rasti daug įvairių tolerancijos apibrėžimų, aiškinimų, klasifikacijų. Šiuo atveju priimtinesnė minimalistinė tolerancijos samprata, dar kitaip vadinama negatyviąja tolerancija. Ji reiškiasi pakantumu kitiems ir kitokioms pažiūroms.

Tolerancija nebūtinai turi sietis su pagarba, todėl ją galima apibrėžti tokiomis sąvokomis, kaip netrukdymas, susilaikymas, neįkyrumas ir pan. Čia būtina paminėti dar viena jos bruožą: tolerancija visada sąlygoja viena ar kita vertybių sistemą, vadinasi, visada toleruojami neabsoliučiai visi veiksmai ir idėjos, o tik tos, kurios „išsitenka“ pačiame atkampiausiame pozityvaus jų vertinimo pakraštyje. Aišku, jog tokiu atveju netikslinga kalbėti apie netolerancijos toleravimą.

Tolerancijos fenomenas, kaip reiškinys, iš tikrųjų yra būdingas vien tik žmogui, kaip asmenybei, sąmoningai valios laisvę turinčiai ir ja disponuojančiai būtybei, o kartu ir tokių būtybių visumai – visuomenei. Už asmenybės ir konkrečios visuomenės ribų kalbėti apie toleranciją kaip reiškinį, be abejo, galima tik metaforiškai, t.y., netiesiogine ir nespecifine šio žodžio sąvokos reikšme apibrėžiant bei įvardijant tai, kas iš tikrųjų nėra ir negali būti nei tolerancijos pasireiškimas, nei jos tyrinėjimų objektas.

Vadinasi, suvokdami ir apibrėždami toleranciją kaip dorovinį reiškinį, būdinga vien tik žmogui ir visuomenei, mes įgauname ir tam tikrų išankstinių teisių bei įsipareigojimų pačios tolerancijos turinio atžvilgiu. Kitaip tariant, tik pagrįsdami toleranciją kaip etikos mokslo kategoriją, mes tuo pačiu įgauname ir tam tikrų teisių į ją kaip reiškinį, jo turinį. O pamatas visam tam, be abejo, ir yra žmogus, kaip doroviškai atsakinga būtybė.

Tolerantiškumas arba netolerantiškumas vien žmogaus santykiuose su kitu žmogumi, visuomeninėse situacijose, netgi dorovės normomis, kartu yra ir tam tikra priemonė, būdas ir jį patį apibrėžti, doroviškai charakterizuoti. Maža to visi iš kasdieninio bendravimo su įvairiais žmonėmis žinome, jog su tolerantišku, taktišku, mandagiu žmogum nepalyginamai lengviau ir maloniau yra bendrauti, negu kad su žmogumi, visų šių dvasinių ypatybių neturinčiu.

Tolerantiškas žmogus visada yra visa galva aukštesnis už šią dvasios vertybe nepasižymintį arba ir visai jo neturintį dar ir tuo, kad būdamas pakantesnis, atlaidesnis kitam žmogui jis kartu sugeba ir daug ko iš kito žmogaus pasimokyti – tiek iš to, ką mato negera, neigiama esant, tiek ir iš to, ko jam galbūt pačiam trūko, lito neišugdyta, neišpuoselėta. Sugebėdamas toleruoti t.y., iš anksto neatmesti, neatsiriboti nuo daugelių pačių įvairiausių dalykų, poelgių, vertinimų mokslo ar meno teorijų, reiškinių ir t.t., tolerantiškas žmogus žymiai greičiau bręsta, tobulėja ir mokosi, kaip visapusiška individualybė, kaip asmenybė. Netolerantiški žmonės dažniausiai, nors anaiptol ne visada, būna ir labiau riboti, ne tokie kūrybingi, imlūs aplinkai, įvairioms įtakoms, madoms, srovėms, kultūros, mokslo ir meno kryptims ir pan. Jų uždarumas, fanatiškumas neretai slepia ir tam tikrą intelektualinės prigimties ribotumą, nepajėgumą, nenorą nei šviestis, nei tobulėti.

Bene, pagrindinė tolerancijos kaip reiškinio, jos savitumo, specifiškumo problema, kurią aptarus ir apibrėžus galime bent jau tikėtis, jog tolerancijos, kaip žmonių tarpusavio santykių dorovinio fenomeno reikalingumas visuomenėje irgi turėtų paaiškėti.

Tokių vaistų nuo socialinio, dorovinio pobūdžio destrukcijų, nukrypimų, nepageidautinų tendencijų ar reiškinių visuomenė apskritai neturi. Jų ir negali būti. Taigi ir tolerancija tėra tik viena iš amžinosios žmonijos kovos už pažangą, demokratiją, šviesesnę ateitį priemonių. Viskas juk galiausiai priklauso nuo mūsų pačių, mūsų padorumo, žmogiškumo, supratingumo ir geros valios.

2.6. Mandagumas

Kalbėdami apie žmonių bendravimo, elgesio kultūros problemas, dažnai vartojame mandagumo sąvoką. Niekas neabejoja mandagumo svarba kultūringam žmonių bendravimui, geriems tarpasmeniniams santykiams, tačiau daugelis pastebi, kad ne visi žmonės, ne visur ir ne visada yra mandagūs.

Mandagumas – pagrindinė elgesio kultūros struktūrinė dalis, viena svarbiausių žmonėms išreiškiamos pagarbos išorinių formų. Artimos sąvokos: palankumas, paslaugumas, delikatumas ir kt. Mandagumo priešingybė – nemandagumas, pasireiškiantis nepagarbumu žmonėms, šiurkštumu ir cinizmu. Mandagumas glaudžiai susijęs su išsiauklėjimu. Tik išsiauklėję žmonės gali būti mandagūs. Jis taip pat artimai siejasi ir su etiketu. Mandagumas grindžiamas išsiauklėjimu, o etiketas mandagumu.

Mandagumas išreiškiamas taktiškumu, korektiškumu, delikatumu ir kitomis elgesio kultūros formomis. Jis gali būti reiškiamas raštu, žodžiu, manieromis, veido mimika, gestais ir kitomis išorinėmis elgsenos bei laikysenos formomis. Mandagumas virsta patvaria žmogaus charakterio savybe, kad pagarbumas žmonėms tampa įprastu dalyku.

Mandagumo taisyklės padeda žmonėms bendrauti, harmonizuoti jų tarpusavio santykius, pasiekti didesnį abipusį supratimą, sukuria būtina žmonių bendravimui dorovinę – psichologinę atmosferą. Todėl mandagumas laikomas labai brangintina žmonių kultūringo elgesio vertybe.

Tad privalome būti mandagūs, jeigu norime tapti tikrai civilizuoti, kultūringi žmonės, gyventi ir kurti demokratinėje visuomenėje. Nepuoselėdami savy mandagumo, pasmerktume save nekultūringumui, degradacijai. Taigi be mandagumo virstume stačiokais ir storžieviais, nemokančiais gražiai paprašyti, atsiprašyti, padėkoti, paklausti. Taptume vieniši, vienas kitam nereikalingi. Nemokėtume elgtis, negalėtume bendrauti… Todėl mandagumas turi būti ne tik bendra žmonių elgesio norma, jų dorybė ar vertybė, bet ir vidinis kiekvieno žmogaus imperatyvas: visur ir visada su visais žmonėmis elgtis mandagiai.

2.6.1. Mandagumo esmė

Mandagumas remiasi pažiūra į žmogų kaip aukščiausią vertybę, todėl reikalauja bet kokioje situacijoje su žmogumi elgtis jaukiai ir pagarbiai, būti palankiam, dėmesingam ir paslaugiam.

Mandagumo esmę atskleidžia šios žmogaus savybės: palankumas, dėmesingumas, paslaugumas. Visos jos nėra įgintos, o išugdomos, turtina savo vidinį pasaulį, ugdant valią, formuojant charakterį, įsisavinant elgesio kultūros taisykles.

Palankumo dėka atsiranda abipusis pasitikėjimas, noras bendrauti. Tai žmonių sutarimo, draugiškumo, meilės prielaida. Palankumas reiškiamas laikysena, veido išraiška, net šypsena. Mandagų bendravimą sunku įsivaizduoti be šypsenos. Palanki šypsena maloniai nuteikia, sušildo žmonių tarpusavio santykius. Palankumo priešybė – priešiškumas. Jeigu žmogus nusiteikęs kitų atžvilgiu priešiškai, su juo sunku bendrauti, jo mandagumas – „šaltas“, apsimestinis, išorinis. „Tikrą mandagumą būtina traktuoti kaip pareiga, nes mes apskritai turime jausti palankumą kitiems“(G.Hėgelis).

Dėmesingumas – tai labai svarbi žmogaus savybė, gebėjimas susitelkti, valdyti savo dėmesį, nukreipti jį norima linkme. Tu privalai būti dėmesinga viskam, ką matai… Šis gebėjimas greitai ir nepastebimai įžvelgti žmones nepapratai svarbus gyvenime ir reikia skrupulingai jį savyje ugdyti. Priešingai, išsiblaškymas, kuris yra ne kas kitą kaip nerūpestingumas ir dėmesio stoka tam, kas vyksta aplinkui, žmogų padaro labai panašų į kvailį arba pamišusį. Akivaizdu, kad nedėmesingas, išsiblaškęs žmogus dažnai patenka į keblias situacijas, yra palaikomas nemandagiu.

Mandagus žmogus ne tik palankus ir dėmesingas kitiems, bet ir paslaugus, t.y. visada pasiruošęs padėti, suteikti reikiamą paramą. Toks žmogus geranoriškai nusiteikęs, atidus ir pastabus. Įkyrus, „perspaustas“ dėmesingumas ar paslaugumas kalba apie žmogaus neišsiauklėjimą, o ne apie jo mandagumą. Nemandagu spoksoti į nepažįstamą žmogų, nužvelginėti, nulydėti jį akimis, įkyriai siūlyti savo paslaugas ir pan. Pareiga būti mandagiam skatina žmogų kurti ir tobulinti save, elgtis pagal dorovės reikalavimus, niekada nepažeisti kito žmogaus orumo. Pareiga šeimai, draugams, artimiems skatina būti jiems dėmesingiems, palankiems, skatina suprasti, užjausti, nesavanaudiškai padėti. Taip privalome elgtis ir su nepažįstamais žmonėmis, nes „kitas asmuo – ne tuščia vieta, bet reikšminga būtybė, su kuria reikia skaitytis“(K.Stoškus).

Mandagus žmogus dažnai pavadinamas taktišku, delikačiu, tolerantišku. Šios žmogaus savybės tarpusavyje susijusios, viena kitą įtakoja. Norint būti mandagiam, reikia būti pakančiam ir taktiškam. Žmogaus taktiškumas priklauso nuo pakantumo.

Yra dar viena savybė, nuo kurio priklauso mandagumas. Tai – jautrumas. Ši savybė rodo žmogaus gerumą, žmogiškumą, nesavanaudiškumą. jautrus žmogus negali būti abejingas kitam žmogui. Jautrus žmogus pasižymi empatiškumu – gebėjimu įsijausti į kito žmogaus vidinį pasaulį, suprasti jo nuotaikas ir emocijas, pažvelgti į aplinka ir save kito akimis. Empatija padeda suprasti ir priimti kitus žmones, kurie yra ne tokie, kaip mes. Empatija ugdo pasitikėjimą ir artumą tarp žmonių.

2.6.2. Mandagumas ir bendravimas

Vienas didžiausių ir svarbiausių žmogaus poreikių yra poreikis bendrauti. Visas žmogaus gyvenimas – tai bendravimas, nuolatiniai kontaktai su kitais žmonėmis. O juk kiekvienas kontaktas reikalauja mandagumo. Bendraudamas žmogus mokosi, bręsta, kuria save ir savo gyvenimą. Bendravimas vienija žmones. Doroviškai įprasmintas bendravimas leidžia žmogui įveikti izoliacijos ir vienišumo jausmą, teikia jam pasitikėjimą savimi, laiduoja dvasinę pusiausvyra, galimybę būti savimi, išsaugoti savo individualybe. Daugeliui bendravimas tampa vertybe. Apie tai rašė A.Egziuperi: „yra tik viena vertybė – tai žmogaus ryšys su žmogumi“. Vargu ar toks ryšys būtų įmanomas be abipusio palankumo, dėmesingumo, pagarbos. Todėl mandagumas – taip pat vertybė. Tai socialinė vertybė, nes tik mandagumo dėka bendraudami žmonės randa savo reikšmingumo pripažinimą ir patvirtinimą. „Dėmesys, pagarba žmogui, taktas bendraujant su juo padeda pajusti savo vertę, stiprina pasitikėjimą savo jėgomis, skatina iniciatyvą, veiklumą“ (K.Stoškus). mandagumas padeda siekti sėkmės tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Mandagumas turi didelį poreikį bendravimui. Beveik visada mandagų žmogų laikome geresniu ir simpatiškesniu už nemandagų. Su mandagiu žmogumi bendrauti lengva ir paprasta. Deja, nemandagūs žmonės dažnai susiduria su tam tikrais nesklandumais. Mandagumas padeda bendrauti, harmonizuoti tarpusavio santykius, pasiekti abipusį žmonių supratimą. Ne tik mandagumas veikia bendravimą, bet ir bendravimas įtakoja mandagumą.

2.6.3. Mandagumas ir etika

Mandagumas yra glaudžiai susijęs su etiketu. Etiketas remiasi mandagumu. Mandagumas pasireiškia išorinėmis elgesio formomis, vadinamomis manieromis, kurias reglamentuoja ir įtvirtina etiketas. Etiketo reikalavimai etinėje literatūroje dažnai vadinami mandagumo normomis, geromis manieromis, etiketo taisyklėmis – mandagumo reikalavimais. Etiketas – tai papročiais virtusios žmogaus elgesio taisyklės. „Mandagumas yra tas pats etiketas tik nusakomas turinio aspektu, o etiketas – tai mandagumas, nusakomas formos aspektu“ (K.Stoškus). Iš esmės šiomis sąvokomis apibūdinama tinkama elgsena, t.y. geras ir gražus elgesys, atitinkantis visuomenėje įsitvirtinusias elgesio kultūros normas.

Šiandien visos elgesio ir tarpusavio santykių normos bei taisyklės grindžiamos žmogaus savaiminio vertingumo pripažinimu. Todėl mandagumas – tai elgesys, neleidžiantis pažeisti kito žmogaus orumo, tai dėmesys ir pagarba kiekvienam žmogui. Žmonių gyvenimas, tarpusavio santykiai, bendravimo formos įvairiose visuomenės vystymosi formacijose buvo reglamentuojami atitinkamų elgesio normų, kurios kito ir formavosi kartu su visuomenės raida, kultūros kitimu. Mandagumas, grindžiamas laisvu žmogaus apsisprendimu, tampa bendra elgesio norma. „Tinkamos elgsenos taisyklės visada buvo ir tikriausiai bus laikomos dvasios, jėgų santykio, socialinės struktūros išraiška“ (I.Volf).

Išvados

Be žmonių bendravimo neįmanoma jokia žmogiškoji veikla. Bendravimas – būtina visuomenės egzistavimo sąlyga. Bendravimo formas ir turinį sąlygoja visuomeniniai santykiai. Tačiau visuomeniniai santykiai negali realizuotis be žmonių tarpusavio veiklos ir bendravimo. Žmonių bendravimas – tai ne beasmenė visuomeninių santykių reiškimosi forma, o realių, konkrečių žmonių tarpusavio sąveika.

Bendravimas yra tiesiogiai stebima ir išgyvenama realybė bei visuomeninių santykių konkretizacija, jų personifikacija, asmeninė forma. Bendravimas visais atvejais lydi įvairias visuomeninės veiklos formas, bendravime atsiveria žmonių visuomeniniai ryšiai, kurie pasirodo kaip savita ir būtina objektyvių visuomenės dėsnių ir santykių veikimo forma.

Žmonių bendravimą savitai sąlygoja dorovė, jos principai, normos. Asmenybę, kaip bendravimo subjektą, apibūdina jos bendrosios bei dorovinės kultūros lygis, dorovinis vientisumas.

Žmonių tarpusavio santykiai labai sudėtingi ir prieštaringi, neretai konfliktiški. Pasiekti bendravimo darną nėra labai lengvas dalykas. Mes dažnai pamirštame, kad bendravimas daugiausia priklauso nuo abiejų partnerių bendravimo kultūros. Ar galės susiderinti asmenys, jeigu vienas jų bus aukštos kultūros išsiauklėjęs ir mandagus, o kitas grubus cinikas? Tokiu atveju jie negali būti lygiaverčiai bendravimo partneriai. Todėl turime siekti, kad kiekvienas būtų bent minimaliai išsiauklėjęs ir įvaldęs bendravimo kultūros pagrindus.

Literatūra

1. Etikos etiudai – 3. Dorovinė bendravimo kultūra. V. 1979m.

2. Etikos etiudai – 6. Dorovinės vertybės. V. 1982m.

3. Etikos etiudai – 5. Kultūra, dorovė, asmenybė. V. 1981m.

4. Elgesio kultūra. V.1980m.

5. Straipsnių rinkinys: Iš tolerancijos istorijos. V. 1992m.

6. Irena Maciulevičienė. Mandagumas. V. 1996m.

7. Jūratė Drevinskienė. Mandagumo abėcėlė. V. 1992m.

8. Romanas Plečkaitis. Tolerancija. V. 1998m.

9. Vincentas Žemaitis. Bendravimo barjerai. V. 1996m.

10. Vincentas Žemaitis. Elgesio kultūra: žodynėlis. V. 1998m.

11. Vincentas Žemaitis. Gerumas. V. 1993m.

12. Gražina Miniotaitė. Reliatyvizmas ir tolerancija. V. 1997m.