Vaiko globos teorija ir organizavimo aspektai
Turinys
Įvadas 21. Vaiko globos teoriniai pagrindai 32. Vaiko globos tikslas ir uždaviniai 34. Vaiko globos nustatymo principai 65. Vaiko globos rūšys ir formos 76. Vaiko laikinosios globos samprata 87. Vaiko nuolatinės globos samprata 98. Vaiko globėjas 109. Vaiko globos sistemos formavimosi tendencijos 1110. Vaiko globos organizavimo aspektai užsienio šalyse 17Išvados 21ĮvadasVaiko globa pastaruoju metu tampa viena iš aktualiausių vaiko gerovės klausimų, tokius pasikeitimus įtakoja ekonominės, socialinės, politinės besikeičiančios visuomenės sąlygos. Šie pokyčiai atsispindi šeimose ir vaikuose, dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių vaikai netenka tėvų globos, daro teisėtvarkos pažeidimus, pradeda vartoti narkotikus ir t.t. Daugeliui šeimų, auginančių vaikus, reikalinga psichopedagoginė ir socialinė parama bei pagalba. Likusiam be tėvų globos vaikui yra reikalinga įvairiapusiška ir kokybiška socialinė pedagoginė ir psichologinė pagalba, tačiau tam, kad užtikrinti tokios pagalbos teikimą būtina gerai organizuota vaiko globos sistema. Šiame darbe aptariami vaiko globos teoriniai pagrindai lemiantys vaiko globos organizavimo sistemą, nagrinėjama Lietuvos vaiko globos sistemos formavimosi tendencijos, pateikiami užsienio šalių vaiko globos organizavimo aspektai.1. Vaiko globos teoriniai pagrindaiVaiko globos sistema Lietuvoje formuojasi jau keletą šimtmečių atsižvelgiant į vaiko globos sistemos kitimą, tačiau pirmą kartą vaiko globos teoriniai pagrindai buvo suformuluoti kuriant Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymą 1998 metais (LR Vaiko globos įstatymas, 1998). Šio įstatymo nuostatose tiksliai apibrėžta vaiko globos sąvokos, tikslai ir uždaviniai, globos steigimo principai, globos rūšys ir formos, globos nustatymo ir pasibaigimo pagrindai. Įsigaliojus naujam LR Civiliniam kodeksui (LR Civilinis kodeksas, 2000) šalia globos sąvokos atsirado (tiksliau tariant sugrįžo) rūpybos sąvoka, reikia paminėti, kad pagal naująjį Civilinį kodeksą vaiko globa nustatoma neveiksniam asmeniui, šiuo atveju vaikui iki 14 metų, o rūpyba nustatoma ribotai veiksniam asmeniui t.y. vaikui sulaukusiam keturiolikos metų (LR Civilinis kodeksas, 2000). Šiame darbe vartojama tik globos sąvoka, nes globos ir rūpybos sąvokos iš esmės savo tikslais ir uždaviniais nesiskiria. Šios sąvokos vaiko atžvilgiu skiriasi tik teisiniu aspektu, t.y. nuo keturiolikos metų vaikas įgyja dalinį veiksnumą (LR Civilinis kodeksas, 2000). Naujajame Civiliniame kodekse išsikristalizavo vaiko laikinosios ir nuolatinės globos nustatymo pagrindai, tačiau iš esmės vaiko globos pagrindai nepakito lyginant su LR Vaiko globos įstatymu.2. Vaiko globos tikslas ir uždaviniaiVaiko globos tikslas – užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų augti, vystytis ir tobulėti (LR Civilinis kodeksas, 2000). Vaiko globos tikslas iškelia vieną iš pagrindinių vaiko globos uždavinių – vaiko auklėjimo užtikrinimą, tačiau neaptaria koks turėtų būti pasirinktas auklėjimo modelis, kad vaikas galėtų augti, vystytis ir visapusiškai tobulėti. Auklėjimo modelio pasirinkimas globojant vaiką netekusį tėvų globos yra sudėtingas procesas, kurį nagrinėja auklėjimo teorija. Profesorius B. Bitinas knygoje “Ugdymo filosofija” rašo, kad auklėjimo teorijos tikslas atskleisti, kokių veiksnių dėka individas socializacijos procese perima vienokias ar kitokias vertybes bei jų sistemas (Bitinas, 2000). Pagal B. Bitiną individui vertybinių orientacijų formavimuisi turi įtakos ugdytinio prigimtinės galios, šeima, mokykla, visuomenės informavimo priemonės, pedagogiškai neorganizuota socialinė aplinka ir kt., tačiau auklėjimo procesui ypač svarbu asmenybės poveikio mechanizmai (Bitinas, 2000). Taigi globojamo vaiko auklėjimas yra vienas sudėtingiausių vaiko globos procesų, kuriame teorinės žinios ir žmoniškoji intuicija sudaro bendrą kompleksą, kurio rezultate asmenybė priima arba nepriima visuotinai funkcionuojančių vertybių. Vaiko globos uždaviniai suformuluoti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse detaliau pagrindžia vaiko globos tikslą. Vaiko globos uždaviniai yra šie: 1. paskirti vaikui globėją, kuris rūpintūsi, auklėtų, atstovautų vaikui ir gintų jo teises bei teisėtus interesus. 2. sudaryti vaikui gyvenimo sąlygas, kurios atitiktų jo amžių, sveikatą ir išsivystymą. 3. rengti vaiką savarankiškam gyvenimui šeimoje ir visuomenėje (LR Civilinis kodeksas, 2000).
3. Vaiko globos pagrindinės sąvokos
Pirmą kartą Lietuvoje vaiko globos pagrindinės sąvokos buvo apibrėžtos Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatyme 1998 metais. Šiuo metu tiek mokslinėje literatūroje, tiek šnekamojoje kalboje vartojama keletas sąvokų apbūdinančių vaiką netekusį tėvų globos, dažniausiai vartojamos yra šios sąvokos: beglobis, bešeimis (Braslauskienė, 2001), našlaitis, rastinukas, pamestinukas ir kt. Visas išvardintas sąvokas galima apibūdinti keliais žodžiais – tai likęs be tėvų globos vaikas (LR Vaiko globos įstatymas, 1998). Pagal Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymą likusį be tėvų globos vaiką apibūdina aštuonios pozicijos:1. našlaitis, kurio tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų yra miręs;2. kurio tėvai arba artimieji giminaičiai nežinimi (rastas vaikas); 3. kuris įstatymų nustatyta tvarka paimtas iš tėvų (apribotos terminuotai arba neterminuotai tėvystės teisės);4. kurio tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra žinomi ir jų ieškoma;5. kurio tėvai arba turimas vinintelis iš tėvų paskelbti mirusiais arba pripažįstami nežinia kur esančiais;6. kurio tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų pripažinti neveiksniais;7. kurio tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali juo rūpintis dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių;8. kurio tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, prižiūri, neauklėja, daro neigiamą įtaką, ir jo fiziniam ir psichiniam saugumui yra pavojus (LR Vaiko globos įstatymas, 1998). Vaiko globa šaltiniuose apibrėžiama įvairiai, L. Jovaiša aiškinamąjame pedagogikos terminų žodyne vaiko globą vadina – dėl kurių nors priežasčių tėvų globos netekusių vaikų valstybinė jų teisių apsaugos ir auklėjimo forma. Vaikai auginami, auklėjami kūdikių ir vaikų namuose, internatinėse mokyklose, padedama juos įsūnyti, įdukrinti, teikiama materialinė parama ir t.t. (Jovaiša, 1993). S. Ruxton knygoje “Children in Europe” rašo, kad vaiko globos sąvoka dėl lingvistinių ir konceptualių skirtumų kiekvienoje šalyje gali būti vadinama ir suprantama skirtingai (Ruxton, 1996). Pavyzdžiui anglų kalboje žodžiai “care” (rūpinimasis, glo…ba) ir “community” (bendruomenė) turi daug reikšmių priklausomai nuo turinio ir dažnai neturi ekvivalento kitose kalbose. Prancūzų, Italų kalbose savoka “education” (švietimas) turi žymiai platesnią reikšmę lyginant su anglų kalboje vartojamu žodžiu “schooling”(mokslas, mokymas, treniravimas), kuris taikomas mokymui bei socialinės ir psichologinės pagalbos teikimui šeimai apibūdinti (Ruxton, 1996). Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatyme suformuluota vaiko globos sąvoka apima vaiko priežiūrą, auklėjimą bei asmeninių ir turtinių teisių bei teisėtų interesų atstovavimą ir gynimą, tačiau svarbiausia yra tai, kad čia lygias teises tapti vaiko globėju įgyja fizinis asmuo (šeima) ir juridinis asmuo (šeimyna ir institucija). Vaiko globa – tai likusio be tėvų globos vaiko patikėjimas fiziniam ar juridiniam asmeniui (šeimyna ar globos institucija), jo priežiūra, auklėjimas, asmeninių ir turtinių teisių bei teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas (LR Vaiko globos įstatymas, 1998). Globojamas vaikas – tai vaikas, kuriam nustatyta globa (LR Vaiko globos įstatymas, 1998). Vaiko globėjas – fizinis ar juridinis asmuo, kuriam patikėta likusio be tėvų globos vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas (LR Vaiko globos įstatymas, 1998). Vaiko artimieji giminaičiai – senoliai, broliai ir seserys, vaiko tėvų broliai bei seserys (LR Vaiko globos įstatymas, 1998).4. Vaiko globos nustatymo principaiSiekiant užtikrinti vaiko globos tikslo ir uždavinių įgyvendinimo organizuojant vaiko globą yra būtina laikytis vaiko globos nustatymo principų. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą vaiko globos steigimo principai yra penki (LR Civilinis kodeksas, 2000):• Vaiko interesų pirmumas. Imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų, turi būti atsižvelgiama į svarbiausią kriterijų – vaiko interesus (Sakalauskas, 2000). .Vaiko interesai – tai pirmiausia įstatymuose numatytos vaiko teisės ir galimybė šias teises įgyvendinti konkrečioje situacijoje. ( LR Aukščiausiojo Teismo Senato 1999 12 31 d. nutarimas Nr. 24 “Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant įvaikinimo bylas”). Pagrindines vaiko teises ir laisves reglamentuoja Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija (ratifikuota 1995 m.) ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (priimtas 1996 m.).
• Pirmumo teisę tapti vaiko globėjais turi vaiko artimieji giminaičiai, jeigu tai atitinka vaiko interesus. Parenkant vaiko globėjus pirmiausia JTO Vaiko teisių konvencijoje yra įtvirtinta principinė nuostata, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be globos ir priežiūros (Sakalauskas, 2000). Tačiau vaikui, netekusiam tėvų globos, ypač aktualu parinkti tinkamus globėjus. Atsižvelgiant į vaiko interesus (JTO Vaiko teisių konvencija, 1995) yra būtina (jeigu yra galimybė) išsaugoti vaiko giminystės ryšius, tai susiję su vaiko teise išsaugoti savo identiškumą, todėl yra teikiama pirmumo teisė tapti globėjais vaiko artimiesiems giminaičiams.• Vaiko globa šeimoje. Pasak psichologo G. Valicko (Valickas, 1997), nuo pat pirmųjų kūdykio gyvenimo akimirkų prasideda jo socializacijos procesas, kurį galima apibūdinti kaip egzistuojančių elgesio normų ir vertybių sistemų, socialinių vaidmenų interiorizaciją, socialinės patirties perėmimą bei atgaminimą asmenybės veiklos ir bendravimo metu. Taigi šeima yra svarbiausia terpė, kurioje vaikas gali sėkmingai augti, vystytis ir tobulėti. Nesant galimybei vaikui augti savo tėvų šeimoje pirmumo teisė teikiama vaiko globai šeimoje, jeigu tai nepažeidžia vaiko interesų.• Brolių ir seserų neišskyrimas išskyrus tuos atvejus, kai tai pažeidžia vaiko interesus.Atsižvelgiant į vaiko interesus (JTO Vaiko teisių konvencija, 1995), tai yra vaiko teisė į identiškumą išsaugant šeimos ryšius. Vadovaujantis šia nuostata likusį be tėvų globos vaiką negalima išskirti su broliais ir seserimis, tokiu būdu organizuojant vaiko globą yra būtina ieškoti galimybių brolis ir seseris įkurdinti vienoje globos vietoje (šeimoje, šeimynoje ar institucijoje). Šis principas nėra taikomas tais atvejais, kai tai pažeidžia vaiko interesus, pvz.: dėl sveikatos būklės vaikui yra reikalinga nuolatinė medicininė priežiūra ir globa ir kt.• Vaikui, galinčiam išreikšti savo nuomonę, suteikiama galimybė būti išklausytam ir jo nuomonė yra svarbi priimant sprendimus. Pagal JTO Vaiko teisių konvenciją viena iš pagrindinių vaiko teisių yra teisė suformuluoti savo pažiūras ir laisvai jas reikšti visais su juo susijusiais klausimais (JTO Vaiko teisių konvencija, 1995). JTO Vaiko teisių konvencijoje nurodyta, jog vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą instituciją bet kokio su juo susijusio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu.5. Vaiko globos rūšys ir formosPagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą vaiko globos rūšys yra dvi:1) laikinoji globa,2) nuolatinė globa (LR Civilinis kodeksas, 2000)..Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse išskiriamos trys vaiko globos formos:1. Vaiko globa šeimoje – ne daugiau kaip penkių vaikų globa (bendras vaikų skaičius šeimoje su savais vaikais – nedaugiau kaip penki vaikai) natūralioje šeimos aplinkoje. Bendras vaikų skaičius gali būti didesnis, kai neišskiriami broliai ir seserys (LR Civilinis kodeksas, 2000).2. Vaiko globa šeimynoje – globos forma , kai juridinis asmuo (šeimyna) globoja šesis ir daugiau vaikų (bendras vaikų skaičius šeimynoje su savais vaikais – ne daugiau kaip dvylika vaikų) šeimos aplinkoje. Bendras vaikų skaičius gali būti didesnis, kai neišskiriami broliai ir seserys arba mažesnis, jeigu globojamas neįgalus vaikas (LR Civilinis kodeksas, 2000).3. Vaiko globa institucijoje –likęs be tėvų globos vaikas apgyvendinamas valstybinėje arba nevyriausybinėje vaikų globos institucijoje, kai nėra galimybės jo globoti šeimoje arba šeimynoje (LR Civilinis kodeksas, 2000).6. Vaiko laikinosios globos samprataVaiko laikinoji globa – tai laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas šeimoje, šeimynoje ar institucijoje (LR Civilinis kodeksas, 2000). Vaiko laikinosios globos tikslas – grąžinti vaiką į šeimą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą vaiko laikinoji globa nustatoma, kai vaiko:1) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma (kol teismas tėvus pripažins nežinia kur esančius arba paskelbs mirusiais);2) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių;
3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar psichinį smurtą, ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui (iki teismo tvarka vaikas bus atskirtas nuo tėvų) (LR Civilinis kodeksas, 2000).Vaiko laikinoji globos pasibaigimo pagrindai taip pat yra numatyti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Vaiko laikinoji globa baigiasi, kai vaikas:1) gražinamas tėvams,2) sulaukia pilnametystės arba yra emancipuojamas,3) nustatoma nuolatinė globa (rūpyba),4) įvaikinamas,5) susituokia (LR Civilinis kodeksas, 2000).7. Vaiko nuolatinės globos samprataNuolatinė vaiko globa nustatoma be tėvų globos likusiems vaikams, kurie esamomis sąlygomis negali grįžti į savo šeimą, ir jų priežiūra, auklėjimas, teisių bei teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas pavedamas kitai šeimai, šeimynai ar vaikų globos institucijai (LR Civilinis kodeksas, 2000). Vaiko nuolatinės globos nustatymo pagrindai yra penki, kai vaiko:1) abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų yra miręs,2) abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų teismo paskelbti mirusiais arba pripažinti nežinia kur esančiais,3) vaikas įstatymų nustatyta tvarka atskirtas nuotėvų,4) tėvystės ar artimos giminystės ryšiai nuo vaiko radimo dienos nenustatyti per tris mėnesius,5) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nustatyta tvarka pripažinti neveiksniais (LR Civilinis kodeksas, 2000).Vaiko nuolatinė globa baigiasi, kai vaikas:1) sulaukia pilnametystės arba emancipuojamas,2) grąžinamas tėvams,3) įvaikinamas,4) susituokia (LR Civilinis kodeksas, 2000). Apibendrinant reikia pažymėti, kad vaiko globos diferencijavimą į laikinąją ir nuolatinę globos rūšis bei tris vaiko globos formas lėmė keletas priežasčių:1) laikinosios globos įvedimas suteikė galimybę vaikui, dažniausiai iš nedarnios (asocialios) šeimos, nenutraukti galutinai giminystės santykių su šeima, o esant galimybei grįžti į savo šeimą (2000 m. į savo šeimas sugrįžo 788 vaikai);2) tokiu būdu įteisinta vaiko globa šeimynoje ir nevyriausybinėje vaikų globos institucijoje, nes iki to momento buvo pripažinta globa tik valstybiniuose vaikų globos namuose ir šeimoje.3) užsienio šalių patirtis.8. Vaiko globėjas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyta, kad vaiko globėju gali būti skiriamas fizinis arba juridinis asmuo. Vaiko globėjas parenkamas atsižvelgiant į jo asmenines savybes, sveikatos būklę, sugebėjimą būti globėju (rūpintoju), jo santykius su netekusiu tėvų globos vaiku (LR Civilinis kodeksas, 2000).. Juridiniu vaiko globėju gali būti šeimyna, valstybinė vaikų globos institucija, savivaldybės pavaldumo vaikų globos namai (grupė) ir įvairių tipų nevalstybiniai vaikų globos namai. Vaiko globėjas atlikdamas savo pareigas privalo:1) užtikrinti vaiko fizinį ir psichinį saugumą;2) rūpintis vaiko sveikata ir mokymusi;3) auklėti vaiką; 4) spręsdamas klausimus, susijusius su vaiko interesais, bendradarbiauti su suinteresuotomis valstybės ir vietos savivaldos institucijomis;5) netrukdyti vaikui bendrauti su tėvais, jei tai nekenkia vaiko interesams;6) palaikyti ryšius su vaiko tėvais, informuoti vaiko tėvus ar artimuosius giminaičius, jeigu jie to pageidauja, apie vaiko vystymąsi, sveikatą, kokymąsi ir kitaais svarbiais klausimais;7) rūpintis vaiko laisvalaikiu, atsižvelgdamas į jo amžių, sveikatą, išsivystymą bei polinkius;8) rengti vaiką savarankiškam gyvenimui ir darbui šeimoje ir visuomenėje (LR Civilinis kodeksas, 2000).
Apibendrinant vaiko globos teorinius pagrindus būtina pažymėti, kad jų įgyvendinimas iš esmės priklauso nuo vaiko globos sistemos organizavimo mechanizmo, kuris pastaraisiais metais yra nuolat tobulinamas.9. Vaiko globos sistemos formavimosi tendencijosPastaruoju metu vykstančios permainos, naujos socialinės ekonominės sąlygos, realus ir potencialus nedarbas, smunkantis gyvenimo lygis labiausiai atsisipindi šeimose auginančiose vaikus. Gausėja silpnų ir skurstančių šeimų, kurios savo jėgomis negali įveikti susidariusių sunkumų. Nuolat didėja nedarnių (asocialių) šeimų skaičius, nuo 1995 m. savaivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybų įskaitoje nedarnių (asocialių) šeimų padaugėjo 1.9 karto, o vaikų jose 57 procentais (2001 m. duomenimis nedarnių (asocialių) šeimų skaičius buvo 18114, o jose vaikų 40276) (Vaiko teisių apsaugos tarnybos prie SADM duomenys, 2001). Socialiniame pranešime 2000 m. sakoma, kad kasmet apie 3 tūkst. vaikų (2000 m. – apie 2.5) tūkst. vaikų) iš nedarnių (asocialių) šeimų, iš šeimų, kuriose vieno iš tėvų nėra, o kitas vaikais nesirūpina, kai abiems vaiko tėvams ar vieninteliam esamam tėvui yra nrterminuotai apribotos tėvystės teisės, kai tėvai įkalinimo įstaigoje, suteikiama valstybės globa. Tokios pagalbos reikėtų žymiai didesniam vaikų skaičiui. Nedarnių (asocialių) šeimų skaičius labai priklauso nuo alkoholizmo paplitimo lygio. (Socialinis pranešimas, 2001). Tai nėra pilnas tokių šeimų sąrašas, nes jis priklauso nuo to, kiek savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybos dėl didelio darbo krūvio ir koordinacijos tarp atskirų institucijų, atsakingų už vaikų teisių apsaugą, stokos yra pajėgios išsiaiškinti tokių šeimų skaičių. Daugelio šių šeimų vaikų padėtis yra ypač sunki.
Valstybė ratifikavusi Jungtinių Tautų Vaiko teisių konfenciją įsipareigoje užtikrinti visapusišką paramą vaikui dėl įvairių socialinių, ekonominių, moralinių priežasčių netekusiam tėvų globos (JTO Vaiko teisių konvencija, 1995).. Įgyvendinant šią konvencijos nuostatą pastaraisiais metais vaiko globa tapo viena iš aktualiausių socialinės apsaugos sistemos sričių. Vaiko globa – tai valstybės teikiama socialinė paslauga vaikui ir jo šeimai, kuri dėl moralinių, socialinių, ekonominių, sveikatos ar teisinių sunkumų negali užtikrinti jam tėvų globos. Ši valstybės teikiama socialinė paslauga įvairiais laikmečiais buvo skirtingai suprantama ir teikiama, tačiau visais laikais globojant beglobį vaiką buvo siekiama ugdyti dorą, išmintingą, veiklų ir atsakingą pilietį. Lietuvos vaiko globos formavimosi sistemą galima būtų suskirstyti į keletą etapų: • 1918 –1940 m. Tarpukario Lietuvoje teikiamos socialinės paslaugos ir vaikų globa.• 1940 –1945 m. Antrojo Pasaulinio karo laikotarpio vaiko globos sistema.• 1945 – 1990 m. Tarybinė vaikų globos sistema – Vaiko institucinė globa.• 1990 – 1998 m. Pereinamasis laikotarpis – Visuomeninės iniciatyvos metai.• 1998 liepos 1 d. Vaiko globos sistemos reforma – Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymas. Minėti vaiko globos formavimosi etapai savo struktūra, ugdymo sistema bei vertybėmis įtakojo šiuo metu veikiančią vaiko globos sistemą. Ypač didelę įtaką vaiko globos sistemai turi tarybiniais metais susiformavusi institucinė vaikų globos sistema. Tarybiniais metais prioritetas buvo teikiamas vaiko globai ir ugdymui institucijoje. Vaikų globos institucijų veiklą koordinavo sveikatos, švietimo ir socialinės apsaugos ministerijos. Kūdykių namai tiesiogiai priklausė Sveikatos apsaugos ministerijai, čia dirbo daugumoje medikų personalas ir visos teikiamos paslaugos buvo priskiriamos medicininei priežiūrai. Švietimo ir mokslo ministerijai tiesiogiai priklausė vaikų globos namai, specialiosios internatinės mokyklos, bendrojo lavinimo mokyklos internatai, vaikų globos ir auklėjimo namai. Šiose institucijose dirbo (ir dabar dirba) pedagogai – auklėtojai, jų veikla organizuojama pagal nustatytas švietimo ir mokslo ministerijos ugdymo programas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai priklausė vaikų pensionatai, kuriuose apgyvendinami vaikai su ypač sunkia kompleksine negale. Iki šiol valstybinėse vaikų globos institucijose tiesiogiai su vaikai…s dirbančio personalo struktūroje dominuoja pedagogai (70 %), medicininis personalas sudaro 14 %, socialinio darbo specialistai 6 %, kiti tiesiogiai su vaikais dirbantys specialistai ( medikai, psichologai ir pan.) 11 % (Darbo santykių tyrimo instituto duomenys, 2001). Tačiau pastarąjį dešimtmetį tarybinių laikų vaikų globos sistema negalėjo patenknti ir aprūpinti vis didėjančio beglobių vaikų skaičiaus, todėl šią spragą jau nuo 1985 m. sėkmingai stengiasi užpildyti visuomeninės organizacijos. Šių organizacijų inciatyva buvo įkurti įvairių tipų nevalstybiniai vaikų globos namai, (parapijiniai, laikinos vaikų globos namai) kurių aplinka yra žymiai artimesnė šeimai, nes tai daugumoje vietų skaičiumi nedidelės, kuriose sudarytos šeimai artimos vaiko gyvenimo sąlygos. Kalbant apie visuomeninių organizacijų iniciatyvą steigiant nevalstybines vaikų globos institucijas ir teikiant socialines vaiko globos paslaugas, svarbią vietą užima šeimynos, kurios šiuo metu yra savivaldybių pavaldume ir turi savo tinklą (2000 m. duomeninis šeimynų viso yra 49). Šeimyna – tai juridinis asmuo (šeimyna) globojantis 6 ir daugiau vaikų šeimos aplinkoje. Šeimyną pagal savo struktūrą ir juridinį veiklos reglamentavimą galima priskirti tiek šeimai globojančiai vaikus, tiek institucijai. Tai yra tarpinė grandis tarp šeimos ir institucijos vaiko globos sistemoje. Tačiau savivaldybės gana vangiai žiūri į šeimynų steigimą, tik 50 % savivaldybių palaiko šeimynų kūrimą (Darbo santykių tyrimo instituto duomenys, 2001). Šeimynos steigimo procesas trunka gana ilgai, vidutiniškai apie pusę metų, o kai kurių net daugiau kaip metus. Didžiausia šeimynų problema yra tai, kad trečdalis šeimynų motinų ar tėvų neturi jokio profesinio pasirengimo. Aukštąjį arba aukštesnįjį profesinį pasirengimą turi apie pusę šeimynų tėvų ir motinų, be to labai trūksta savaivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų nuoseklaus metodinio darbo su šeimyna. Atsižvelgiant į vakarų šalių patirtį, ypač Skandinavijos šalių, šeimynos turėtų būti rengiamos profesionaliam darbui su netekusiu tėvų globos vaiku ir jo šeima. 1998 m. priimtas Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymas pradėjo vaikų globos sistemos reformą, kurios pagrindiniai akcentai yra šie:• Priėmė nuostatą, kad kievienam likusiam be tėvų globos vaikui būtų nustatyta globa ir paskirtas globėjas.• Suteikė prioritetą vaiko globai šeimoje, kaip alternatyvai institucinei globai.• Įteisino vaiko globą šeimynoje ir nevyriausybinėje vaikų globos institucijoje.• .Nustatė dvi vaiko globos rūšis – laikinąją ir nuolatinę globas ir įteisino tris vaiko globos formas – šeimoje, šeimynoje, institucijje. • Padidino vaiko globos pašalpą nuo 1,5 MGL iki 4 MGL (500 Lt) per mėnesį, taip pat įteisino nuostatą, kad vaiko globos pašalpa eina paskui vaiką, jeigu jis yra globojamas šeimoje, šeimynoje ar nevyriausybinėje vaikų globos institucijoje. Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymo įsigaliojimas iš esmės nepalietė tarybiniais laikais susiformavusios vaiko institucinės globos sistemos. 1997 m. valstybinės vaikų globos ir ugdymo institucijos su steigėjo teisėmis buvo perduotos apskričių pavaldumui, kurios nesiėmė reformuoti minėtų institucijų. Viena iš pagrindinių akcentų yra tai, kad šiose institucijose yra teikiamos mišrios paslaugos (švietimo, socialinės ir medicininės paslaugos), iš vienos pusės tai yra patogu, nes visas vaikui reikalingas paslaugas gauna vienoje vietoje, ypač jeigu tai yra vaikai su negale. Iš kitos pusės tokios institucijos (specialiosios internatinės mokyklos) yra labai uždaros, sunku įvertinti paslaugų kokybę, nes vaikas dažniausiai čia yra globojamas ir mokomas. Tokių institucijų auklėtiniams sulaukus pilnametystės sunku integruotis į visuomenę, sunku rasti darbą, nes dažnai įgyta specialybė nėra paklausi. Tačiau dauguma valstybinių vaikų globos ir ugdymo institucijų savo iniciatyva dalyvauja įvairiose programose, po truputį keičia nu…sistovėjusias auklėjimo bei vidaus tvarkos nuostatas, kaip vieną iš pavyzdžių galima paminėti – šeimynas. Vaikų globos namuose vaikai apgyvendinami šeimynomis, tai yra taikomas brolių ir seserų neišskyrimo principas. Šeimynose gyvena įvairaus amžiaus 10 – 12 vaikų. Tokioms šeimynoms yra skiriamos patalpos (poilsio kambarys, miegamieji, vonia, tualetas bei virtuėlė), kuriomis naudojasi tik šeimynos nariai. Šis vaikų gyvenimo modelio organizavimas taikomas didesnėje pusėje globos institucijų (51%), 27 % institucijų tik dalinai taiko šeimynų principą, o 21% visai netaiko (Darbo santykių tyrimo instituto duomenys, 2001). Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu 2001 m. buvo atliktas mokslinis tyrimas, kurio metu buvo įvertinta savivaldybių ir apskričių vaikų globos ir spec. ugdymo institucijų veiklos analizė. Tyrimo rezultatai parodė, kad Lietuvoje įvyko esminis lūžis vaikų globos institucinėje struktūroje – pradėjo dominuoti vaiko globa šeimoje ir šeimynoje. Tačiau reikia pažymėti, kad per pastaruosius metus nesumažėjo stacionarios globos poreikis (Darbo santykių tyrimo instituto duomenys, 2001). Šį esminį vaiko globos sistemos lūžį lėmė vaiko globos pašalpos padidinimas iki 500 Lt – žymiai padidėjo vaikų, globojamų šeimose skaičius. Dabartiniu metu vaikų globos struktūra pagal globos vietų skaičių yra sekanti: vaikai globojami šeimose ir šeimynose vidutiniškai sudaro 47%, 42 % yra globojami stacionariose vaikų globos įstaigose ir 11 % dienos (bendruomeninė) globa. Atskirose savivaldybėse ir apskrityse ši struktūra labai skiriasi, pvz. Šiaulių apskrityje vaiko globa šeimoje ir šeimynoje apėmė 62 % visų globos vietų, tai Vilniaus apskrityje tik 38 % (Darbo santykių tyrimo instituto duomenys, 2001). Dauguma savivaldybių, kurių teritorijoje yra valstybiniai vaikų globos namai, nėra suinteresuotos steigti šeimynų ar stacionarių savivaldybinių vaikų globos namų. Maždaug pusėje savivaldybių stengiamasi palaikyti ir remti globos šeimose ir šeimynose organizavimą, tačiau kai kuriose savivaldybėse globos steigimas šeimose netgi stabdomas arba reikalaujama vaiką nukreipti į stacionarias globos institucijas. Pasitaiko atvejų kai sprendimas patalpinti į apskrities instituciją priimamas siekiant išspręsti vaikų pavežėjimo problemas ar taupant savivaldybės socialinių išlaidų fondą. Valstybiniuose vaikų globos namuose ir specialiosiose internatinėse mokyklose daugėja vaikų, kurie čia pakliuvo iš socialiai pažeistų šeimų, dėl skurdo. Tokie vaikai neturi specialiųjų poreikių ir jiems nėra būtina gyventi vaikų globos institucijose. Šios situacijos rodo, kad socialinės paramos šeimai sistema bendruomenėje nėra pakankama, be to savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų ir apskričių administracijos veiklos koordinavimo mechanizmas nėra įstatymiškai reglamentuojas. To pasekoje savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybos labiau suinteresuotos į savivaldybių vaikų globos namus nukreipti pažangesnius vaikus, o į apskričių vaikų globos institucijas nukreipia linkusius nusikalsti vaikus. Tokia vaikų diferenciacija nėra pagrįsta ir lemia “sunkiausių” vaikų koncentraciją valstybinėse įstaigose. Didžioji dauguma vaikų globos namų ir specialiųjų bendrojo lavinimo mokyklų –internatų gana pasyviai žiūri į vaiko globos organizavimą šeimoje ir šeimynoje, čia galima įžvelgti šių įstaigų darbuotojų pasipriešinimą globos struktūros pokyčiams dėl netekimo bei šeimyninės globos organizavimo įstatyminės bazės nepakankamumo. Šiuo klausimu Lietuva nėra išskirtinė šalis, vakarų Europos šalyse šeimyninės globos įsivyravimas ir stacionarios globos žymus sumažėjimas vyko 1970 – 1990 m. Pagrindinė kliūtis tiek vakarų Europoje, tiek Lietuvoje yra platus stacionarios globos įataigų tinklas. Vienas iš pagrindinių Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymo o dabar jau galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso principų yra netekusiam tėvų globos vaikui nustatyti laikinąją arba nuolat…inę globą. Atlikto tyrimo duomenys rodo (Darbo santykių tyrimo instituto duomenys, 2001), kad atskiro pavaldumo globos namuose vaikų pasiskirstymas pagal globos nustatymo statusą iš esmės skiriasi. Valstybiniuose vaikų globos namuose palyginti didelė dalis (apie 27 %) vaikų gyvena nenustačius nei laikinosios, nei nuolatinės globos, o savivaldybiniuose vaikų globos namuose tokie vaikai tesudaro 6 %. Nevyriausybinių organizacijų vaikų globos namuose praktiškai visiems vaikams yra nustatyta globa. Lyginant vaikų iš kaimo ir miesto globos namuose skaičių galima daryti išvadą, kad vaikams iš kaimo vietovių globa reikalinga dažniau, t.y. daugiau kaip 50 % vaikų globos namų gyventojų sudaro kaimo vaikai. Skaičiuojant 1000 – čiui kaime gyvenančių vaikų iki 15 metų tenka 6,7 globojami vaikai globos namuose. Tuo tarpu iš 1000 –čio miesto vaikų tik 3,3 globojami vaikų globos namuose. Kalbant apie vaikų globą institucijose, pastaruoju metu išryškėja esminiai skirtumai, analizuojant vaikų, grąžintų į šeimas skaičiaus kitimą įvairaus pavaldumo įstaigose. Iš savivaldybinių ir nevyriausybinių organizacijų vaikų globos namų į šeimas grąžinama apie 60 – 70 % vaikų, tai iš valstybinių beveik dvigubai mažiau – 38 %. Šis faktas verčia daryti išvadą, kad Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymo nuostatų įgyvendinimas per paskutinius trejus metus labiausiai palietė vaiko globą šeimoje, šeimynoje, nevyriausybinėse vaikų globos institucijose bei savivaldybių pavaldumo globos namuose. Tačiau kartu yra būtina galvoti apie valstybinių globos įstaigų globos koncepcijos keitimo būtinumą, kadangi dabartinis jų statusas ir juridinis veiklos reglamentavimas neįpareigoja ir nesudaro galimybių dirbti su vaikų šeimomis, o savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybos neturi realių galimybių plėtoti šio tipo veiklą. Apskritai vertinant vaiko globos sistemos formavimosi tendencijas galima daryti bendrą išvadą, kad vaiko globos reformos pasekoje padidėjo skaičius vaikų, kuriems buvo nustatyta globa, grįžusių į savo šeimas iš visų tipų vaikų globos institucijų. Šį procesą galima vertinti kaip esminę vaiko globos filosofijos koncepcijos kitimą teigiama linkme.10. Vaiko globos organizavimo aspektai užsienio šalyseŠeima kuriasi meilės pagrindais. Ją saisto imtymiausi dvasios ir kūno bei kraujo ryšiai. Šeima iškelia žmogų į aukštesnę gyvenimo plotmę.Šeimoje turi atlikti ne vien žmogaus, bet vyro ar žmonos, sūnaus ar duktės, brolio ar sesers vaidmenis ir pareigas. Jokia kita bendruomenė negali atlikti šių funkcijų, ypač šeimos dvasios, šeimyniškų santykių. Teigiama, kad atimti iš žmogaus šeimos gyvenimą reiškia atimti didžiąsias žmogiškąsias vertybes tėvų meilę vienas kitam, meilę vaikams, vaikų meilę tėvams, intymiausią žmogaus ryšį su žmogumi, didžiausią žmogiškąjį artumą, tikėjimą, rūpestį vienas kitu, individualių poreikių patenkinimą ir t. t. (Barkauskaitė, 1999) Tačiau visose visuomenėje atsiranda vaikų dėl įvairių socialinių, moralinių, ekonominių bei teisinių priežasčių netekusių tėvų globos. Kiekviena visuomenė šią problemą sprendžia skirtingai, priklausomai nuo tautos tradicijų ir papročių. Vakarų Europa turi senas vaiko globos tradicijas, pradedant nuo našlaičių prieglaudų prie bažnyčių ir vienuolynų, didelių vaikų globos institucijų klestėjimo XIX – XX a. viduryje iki šeimyninės ir bendruomeninės globos. Keičiantis vaiko globos struktūrai kartu keitėsi ir tėvų globos netekimos priežastys. Jeigu vakarų Europoje ir Skandinavijoje prieš keletą dešimtmečių pagrindinė tėvų globos netekimo priežastis buvo vieno tėvų mirtis ir vaikų apleistumas (dažniausiai tai vadinami vaikai pamestinukai), tai pastaraisiais dešimtmečiais ėvų globos netekimo priežasčių ratas žymiai išsiplėtė. Daugiausia globos reikia vaikams dėl tėvų alkocholizmo, psichinės sveikatos problemų, vienišos tėvystės (motinystės) ir smurto bei prievartos šeimoje (Kalland, Sinkkonen, 2001) Suomijose apie 1 % vaikų nuo bendro vaikų skaičiaus yra globojami, iš jų apie 48 % globojami šeimose, 40% gyvena vaikų globos institucijose ir 12 % yra globojami naujo tipo šeimose – profesionali globa. Suomijoje 1999 metais buvo atliktas tyrimas (Kalland, Sinkkonen, 2001) , kurio tikslas buvo įvertinti nuolatinę vaiko globą šeimoje ir išsiaiškinti dėl kokių priežasčių globa buvo nutraukta.. Tyrimo metu buvo tirti 234 vaikai nuolat globojami šeimose penkių metų laikotarpyje t.y. nuo 1993 sausio mėnesio iki 1997 gruodžio mėnesio. Tyrime dalyvavę vaikai pagal lytį buvo pasiskirstę sekančiai: 44 % mergaičių ir 56 % berniukų. Pagal pateiktą informaciją 24 % vaikų sveikatos sutrikimų turėjo jau kūdykystėje, 38 % buvo nustatyta vystymosi ar sveikatos sutrikimų globos metu. Daugumoje tėvų problemos buvo susiję alkoholio arba kitų narkotinių medžiagų (tai sudaro 76% visų atvejų), 6 % atvejų vaikų motinos buvo nepilnametės, 9 % tėvų naudojo fizinę prievartą prieš vaikus, parktiškai visose šeimose vyravo chaotiškas gyvenimo būdas ir prievarta (Kalland, Sinkkonen, 2001). Tyrimo rezultatai parodė (Kalland, Sinkkonen, 2001), kad 26 vaikai (11 %) paliko savo nuolatinius globėjus, iš jų: 10 vaikų buvo grąžinti tėvams, 10 vaikų buvo įkurdinti vaikų globos institucijose, 4 vaikams buvo paskirta kita globėjų šeima, 1 vaikas apsigyveno su patėviu, 1 vaikas buvo apgyvendintas pas senelius. Likusieji 208 vaikai ir toliau yra globojami tose pačiose šeimose kur buvo apgyvendinti, tik reikia paminėti , kad 18 iš jų buvo įvaikinti savo globėjų ir dar 6 vaikų įvaikinimo procesas šiuo metu vyksta. Atlikus rezultatų analizę paaiškėjo, kad yra ryšys tarp globėjų šeimos galėjimo turėti savo vaikų (fertiliy) ir vaiko globos vietos pakeitimo priežasčių. 78 vaikai buvo apgyvendinti globėjų šeimose, turinčiose savo vaikų, iš jų 19 globojamų vaikų buvo perkelti į kitą globos vietą. Iš 155 vaikų apgyvendintų globėjų šeimose, kurie neturi savo vaikų, tik 6 vaikams buvo pakeista globos vieta. 112 vaikų buvo apgyvendinti globėjų šeimose, kurios turėjo kitus globojamus arba įvaikintus vaikus, tik 4 vaikai išvyko iš globėjų šeimų (Kalland, Sinkkonen, 2001). Apibendrinant tyrimo rezultatus galima daryti išvadą, kad geriausia netekęs tėvų glo…bos vaikas adaptuojasi globėjų šeimose, kurios neturi savo vaikų, nepriklausomai nuo to ar šeima turi kitus globojamus ar įvaikintus vaikus. Taip pat tyrimo metu buvo nustatyta, kad kai kuriais atvejais vaikai grąžinti tėvams nebuvo apsaugoti nuo tėvų prievartos ir smurto, todėl tyrimo išvadose akcentuojamas būtinumas visapušiškai ištirti tėvų pasirengimą paimti savo vaiką (Kalland, Sinkkonen, 2001). Lyginant Suomijoje atliktą tyrimą su Lietuvoje turimais duomenis: 2000 metais 105 atvejais atsisakyta globėjų ir 124 atvejais – globėjai atsisakė globoti vaikus, tai sudaro apie 3 % nuo bendro šeimose globojamų vaikų skaičiaus (7500) ( Vaikų teisių apsaugos tarnybos prie SADM, 2001). Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybos pagrindine priežastimi dėl kurios yra atsisakoma globėjų įvardija pasirengimo globoti vaikus trūkumą. Lietuvoje asmenims, norintiems globoti vaikus, išskyrus artimuosius giminaičius, mokymo kursai buvo įvesti tik nuo 1998 metų. Suomių mokslininkai teigia, kad siekiant išvengti globojamo vaiko globos vietos kaitaliojimo atvejų būtina įvertinti ir atsižvelgti į globėjų šeimos poreikius bei globojamo vaiko interesus. (Kalland, Sinkkonen, 2001). Jungtinėse Amerikos Valstijoje dėl vyraujančios demokratiškos vaiko globos šeimoje federalinės politikos susiformavo “kinship care” sistema (Geen, 2000) – taip tradiciškai vadinama neformali vaiko globa. Kinship išvertus į lietuvių kalbą reiškia – giminystė. Ši globos forma pradėta naudoti, kaip alternatyva formaliai vaiko globai šeimoje. 1997 metų duomenimis apie 1,3 milijono vaikų gyveno pas gimines (privati kinship care), apie 194 tūkst. vaikų buvo globojami kinship principu šeimose (kinship foster care) ir 284 tūkst. vaikų globojami savanoriškai kinship. (Geen, 2000) Kinship globos forma tapo populiaria dėl keleto priežasčių:• Žymiai išaugo skaičius vaikų, kuriuos reikia paimti iš biologinės šeimos;• Sumažėjo formalių vaiko globėjų skaičius;• Vaikų gerovės tarnybos pradėjo skirti dėmesį neformaliai vaiko globai pas vaiko gimines (kinship). Šiuo metu vaiko globai giminių šeimoje teikiamas prioritetas;• Galiausiai fedaralinis ir kiti teismai pripažino giminaičių teisę tapti vaiko globėjais (foster parents) ir gauti finansinę kompensaciją už tai (Geen, 2000). 1978 metais kongresas priėmė du įstatymus, kurie įpareigojo valstijas pripažinti ir nustatyti vaikui globą giminaičių šeimoje. Šis įstatymas pirmiausia buvo taikomas indėnų vaikams, kurie turėjo būti apgyvendinami giminaičių šeimoje. Vėliau Vaiko gerovės įstatymas (1980) papildytas nuostatomis, kad valstijos turi įkurdinti vaiką šeimos aplinkoje, netoli tėvų namų ar artimųjų, siekiant geriau užtikrinti jo interesais. Todėl kai kuriose valstijose giminaičių globa tapo prioritetine ir populiaria vaiko globos forma. Daugumoje valstijų yra nustatyti vaiko globos giminaičių šeimoje standartai, tačiau lyginant su standartais taikomais globėjų šeimoms (foster family) pastarieji yra žymiai mažesni (Geen, 2000). Kinship globėjų šeimos gauna labai mažą arba visai negauna psichologinio – pedagoginio paruošimo vaiko globai, be to dažnai neturi pakankamai gyvenamojo ploto, baldų ar kitų vaikui būtinų reikmenų. Dažniausiai kinship vaiko globėjais tampa seneliai, kurie jau senokai neaugino vaikų, vyresnio amžiaus ir dažnai yra vieniši. Taip pat lyginant su globėjų šeimomis, seneliai turi mežesnį išsilavinimą ir dėl to gauna mažesnes pajamas. Kinship globėjai turi teisę gauti finansinę kompensaciją už patirtas išlaidas globojant vaiką, tačiau vaiko globos pašalpa kiekvienoje valstijoje yra mokama įvairiai, bet visumoje yra mažesnė už globėjų šeimos gaunamą pašalpą. Dėl šios priežasties pastaruoju metu yra poreikis reformuoti kinship sistemos finansinę politiką siekiant pilnai subsidijuoti vaiko globą (Geen, 2000). Jungtinėse Amerikos valstijose prieš 25 metus buvo pradėta taikyti standartizuota glo…bėjų įvertinimo, atrankos ir mokymo sistema (PRIDE) (Pagee, Pasztor, 2001). Ši sistemą 1991 metais pradėta taikyti Olandijoje, Vokietijoje, Belgijoje ir rytų Europos šalyse (išskyrus Lietuvą ir Latviją). Programa yra labai universali ir todėl pritaikoma įvairiose šalyse turinčiose skirtingą vaiko globos sistemą ir tradicijas, jos turinys orientuotas į vaiko globėjams būtinas žinias penkiose srityse: vaiko apsauga ir priežiūra, vaiko vystymosi poreikių analizė ir jų tenkinimas, pagalba tarpusavio santykiuose tarp vaiko ir jo šeimos, vaiko saugumo ir tarpusavio santykiai, komandinio darbo pagrindai.. PRIDE programą sudaro keturi lygiai:• Pirmasis lygis – Informacijos. asmenims norintiems globoti vaikus pateikiama pirminė informaciją vaiko globą. Paprastai tai atliekama organizuojant dviejų dienų seminarą, kuriame dalyvauja jau turintys patirtį globėjai, socialiniai darbuotojai.• Antrasis lygis – Žinių ir supratimo. Šiame lygmenyje globėjams yra padedama sužinoti ir suprasti globėjo kompetenciją, kaip partnerio rolę vaiko apsaugoje. Globėjams yra organizuojamas 5 dienų seminaras.• Trečiasis lygis – Gebėjimų ir įgydžių taikymas Įgytas žinias globėjai bando modeliuoti įvairiose situacijose priimdami neformalius sprendimus ir bendradarbiaudami su institucijomis atsakingomis už vaiko globos organizavimą.• Ketvirtasis lygis – Įgytų žinių taikymas praktikoje. Šiame lygyje globėjai įgytas žinias ir įgūdžius integruoja į praktinį darbą (Pagee, Pasztor, 2001). PRIDE programos konceopcijos esmė yra ta, kad globėjo kompetencija ir žinios yra įgyjamos keturių lygmenų mokymo procese, taip pat lygiagrečiai įgyjama nauja praktinė patirtis Ši globėjų mokymo programa buvo sėkmingai pritaikyta vakarų Europos šalyse ir Vengrijoje (Pagee, Pasztor, 2001).Išvados1. Vertinant vaiko globos sistemos formavimosi tendencijas galima daryti bendrą išvadą, kad vaiko globos reformos pasekoje padidėjo skaičius vaikų, kuriems buvo nustatyta globa, tačiau kartu išaugo vaikų skaičius grįžusių į savo šeimas iš visų tipų vaikų globos institucijų. Šį procesą galima vertinti kaip esminę vaiko globos filosofijos koncepcijos kitimą teigiama linkme. 2. Vaiko globos teorinių pagrindų įgyvendinimas iš esmės priklauso nuo vaiko globos sistemos organizavimo mechanizmo, kuris pastaraisiais metais yra nuolat tobulinamas. 3. Pastaraisiais metais Lietuvoje įvyko esminis lūžis vaikų globos institucinėje struktūroje – pradėjo dominuoti vaiko globa šeimoje ir šeimynoje4. Įvertinant užsienio šalių patirtį vaiko globos organizavime galima daryti išvadą, kad siekiant vaiko globos efektyvumo yra būtina įvertinti ir atsižvelgti į vaiko poreikius bei interesus.Literatūra ir šaltiniai
1. Barkauskaitė M. Vaikų globos ir rūpybos Lietuvoje istorinės pedagoginės raidos apžvalga. – Vilnius. – 1998. 2. Bitinas B. Ugdymo filosofija.- Vilnius.- 20003. Braslauskienė R. Bešeimių vaikų socialinių – pedagoginių situacijų globos namuose tyrimas//Pedagogika. – 2001.- Nr. 504. Jovaiša L. Pedagogikos terminai. – Kaunas.- 19935. Sakalauskas G. Vaiko teisių apsauga Lietuvoje.- Vilnius. – 2000.6. Socialinis pranešimas 2000 m. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. – Vilnius. – 2001.7. Socialinis ugdymas I – II d. – VPU., – Vilnius. – 1999.8. Valickas G. Psichologinės asocialaus elgesio ištakos. – Vilnius. – 1997.9. Darbo santykių tyrimo institutas, Mokslinis tyrimas: “Regiono (apskrities, savivaldybės) įvairaus tipo vaikų globos ir spec. ugdymo įstaigų veiklos organizavimo ir finansavimo sisteminis įvertinimas”, 2001;
10. Lietuvos Respublikos vaikų teisių apsaugos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos – Informacija apie vaikus ir jų globą už 2000 m., – 2001.11. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (Žin., 1995, Nr. 60 – 1501)12. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (Žin., 2000, Nr. 74)13. Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymas, 1998, Nr. VIII-674 (Žin., 1998, Nr. 35 – 933, 2000 Nr. 58 – 1702) neteko galios 2001 07 01.14. Lietuvos Respublikos valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus įstatymas, 1994, Nr. I-621 (Žin., 1994, Nr. 89 – 1706)