Teisės teorija

432 0

Teisės teorijos konspektas

1. Teisės teorijos charakteristika

Teisės teorija – reikškia teisės, kaip socialinės tikrovės reiškinio stebėjimo, tyrimą, pažinimą. Teisės teorija taip pat įvardijama jurisprudencijos arba tiesiog teisės mokslo terminais.

Teisės teorijos tyrimo objektas – yra visa teisė ir su ja susiję reiškiniai.

Teisės teorijos metodologija:

Pozityvistinė – ji remiasi tik empiriniais pažinimo būdais, kai žinios gaunamos po patyrimo. Teisės turinys priklauso ir yra lemiamas tik socialinių faktų, kaip teisę determinuojanti praktika.

Nepozityvistinis – ir empiriškai (patyrimu paremta) , ir racionaliai (protu, vertybėmis) paremtus pažinimo būdus apjungia.

Teisės teorijos funkcijos:

Nustatyti socialinės tikrovės faktus ir re

eiškinius, jų savybes

Juos paaiškinti

Įvertinti tiriamą tikrovę jos naudingumo ar grėsmingumo žmogaus teisių saugai požiūriu.

2.-3. Teisės tradicija

Tradicija – (perduoti (lot.)) religijos, paročių, įpročių, kultūros paveldas, turintis ypatingą reikšmę visuomenės ir individo gyvensenai.

Teisės tradicija – tai pirmiausia teisės, taip pat religijos, papročių, įpročių ir apskritai kultūros paveldas, formuojantis konkrečias teisės sistemas.

Tesiės tradicijas dažniausiai lemia:

Istorinės ištakos,

teisės šaltiniai,

teisės sąvokų apratas,

specifinis teisinis mąstymas,

pasaulėžiūra.

Civilinės teisės tradicija ir bendrosios teisės tradicija dažnai vadinama bendru vardu – Vakarų teisės tradicija. Būdingiausias požymis lyginant su kitomis teisės tradicijomis yra tai, kad čia teisiniai institutai gr

riežtai atriboti nuo kitų tipų socialinių institutų – religijos, moralės, politikos, papročių, kurie nors ir turi įtakos teisei, bet yra atskirti. Vakarų teisės tradicijoje stengiamasi pabrėžti analitiškumą, nepriklausomumą nuo kitų kokių nors pažiūrų kaip vianą pagrindinių teisinio mąstymo principų.

Bendrosios teisės tradicija – Anglijoje iš

škilo kaip teisėjų kuriama teisė, savo kilme ji yra ne įstatymų, o bylų teisė. Bendrosios teisės tradicijoje svarbiausias teisės šaltinis yra precedentai. Čia galioja sare decisis (laikytis to, kas jau nuspresta) principas – bylos su vienodomis aplinkybėmis turi būti sprendžiamos vienodai. Jei panašus ginčas buvo išspręstas anksčiau, teismas privalo vadovautis argumentais, naudotais ankstesniame sprendime, ir priimti analogišką sprendimą. Tačiau jei teismas nustato, kad ginčas iš esmės skiriasi nuo visų ankstensių atvejų, jis sprendimą priima savo nuožiūra. Vėliau naujasis sprendimas tampa precedentu ir įpareigoja ateityje teismuose nagrinėti analogiškas bylas remiantis stare desisis principu.

Civilinės teisės tradicija (romanų-germanų; kontinentinės teisės tradicija) susiformavo kontinentinėje Europoje perimant ir pritaikant romėnų teisę. Istoriniu požiūriu ši tradicija siekia 450m.pr.m.e. XII lentelių išleidimo datą, tačiau lemiamą įtaką civilinės teisės tr

radicijai padarė 534m. Bizantijos imperatoriaus Justiniano kodifikacija. Romėnų teisės sistema pirmiausia skyrėsi nuo kitų teisės sistemų tuo, kad pasaulietinės teisės normos buvo atskirtos nuo sakralinių be to, romėnų teisės sistema buvo kuriama ne konkretiems, o apibendrinantiems atvejams. Jos sudarė darnią sistemą, kuri, pasitelkus mokslinę teisės interpretaciją, reguliavo įvairiausius turtinius ir asmeninius santykius. Taigi romėnai pirmieji sukūrė teisės sistemą, pagrįstą bendraisiais principais. Pirminis teisės šaltinis civilinės teisės tradicijoje – teisės aktai. Teisės aktų sistema kiekvienoje civilinės teisės tradicijos valstybėje sudaro hierarchinę struktūrą, ku
urios viršūnėje – Konstitucija ir konstituciniai įstatymai. Papročio kaip teisės šaltinio vaidmuo civilinės teisės tradicijoje nėra vienodas. Šioje tradicijoje teisės šaltiniais taip pat yra precedentai ir teisės mokslo doktrina. Šiuo metu precedento reikšmė yra gana didelė: pripažįstama, kad vienur teisėjai praktiniais sumetimais atsižvelgia, o kitur privalo atsižvelgti į ankstesnius analogiškus teismų sprendimus.

Induistinė teisės tradicija – remiasi hinduizmo pasaulėžiūra, teigiančią, kad visi fenomenai ir dievybės sudaro vienovę.

Esminiai hinduistų įsitikinimai yra:

visi hinduistai dalyvauja kastų sistemoje.

Hinduizmas remiasi karmos, arba atlygio įstatymu.

Hinduistų raštuose kasta yra skarlinė socialinė sistema, nes jos kilmė dieviška – tad kastos kritikuoti negalima. Pagrindinė jas remianti samprata yra kastos filosofija. Šiame gyvenime atlikti žmogaus darbai (karma) lemia, kokiame kūne, padėtyje ir kastoje jis atgims ateinantį gyvenimą. Perėjimas iš žemesnės kastos į aukštenę įmanomas tik po mirties per reinkarnaciją. Ši tikėjimo sistema išmaniai remia bendruomenės stabilumą ir tiksliai apibrėžtus socialinius santykius. Kiekviena grupė turi savus papročius ir jos nariai privalo paklusti tiems papročiams. Tai dharma – jų elgesio principas. Hinduistinė pasaulėžiūra tvirtina, kad asmens individualumas yra tik iliuzija. Svarbiausias tokios pažiūros padarinys – absoliutus tikėjimas fatalizmu: pats žmogus negali kontroliuoti savo gyvenimo aplinkybių. Tokia pasaulėžiūra užtikrina vakariečiams visiškai nesuprantamą susitaikyma su esama padėtimi ir nekovojimą dėl savo teisių.

Hinduistų dvaisininkai-teisininkai nėra saistomi griežtų teisinių reikalavimų. Teisnumas ir teisingumas reiškiami ti

ik kastos įstatymo kontekste. Hinduizmas kategoriškai tvirtina visas pažiūras ir praktikas esant vienodai teisingas, jegu tam tikra grupė jas laiko teisingomis. Įstatymai ir įsakymai yra tik laikinos priemonės, nulemtos būtinybės, jos kyla iš konkrečių gyvenimo aplinkybių ir keičiasi kartu su jomis. Induistinės teisės tradicijos teismuose teisė vaidina tik rekomendacinį vaidmenį, nes net dharma nurodo bendras gaires, reikalaujančias atsižvelgti į esamas sąlygas. Indijos nacionalinio išvadavimo lyderis M.Gandhi taikiai atvedė į Indijos nepriklausomybę, siekiančią dirbti be jokių konkrečių įsipareigojimų religinių interesų grupėms, bet nepaisant to teisės aktuose įtvirtintų nuostatų, šiandien ištikimybė savo religijai ir kastai vis dar užima sekuliarų valstybės idealų vietą.

Kinų ir japonų teisės tradicija remiasi kofucianistine ir budistine tradicija, o Kinijoje dar ir daoistine tradicija, kur teisei tenka tik antraeilis, susitarimus, moralę, papročius ir religiją papildantis vaidmuo.

Konfucijus (551-479m.pr.m.e.) žymus kinų mąstytojas filosofas, pirmosios filosofijos mokyklos įkūrėjas epistemologijos, etikos, socialinės ir politinės filosofijos pradininkas. Konfucijaus ir jo darbų tęsėjų išmintis virto sistema, Vakaruose žinoma kaip konfucianizmas. Konfucijaus mokymas nukreiptas į: harmoniją tarp žmogaus ir gamtos bei žmonių tarpusavio santykius. Santykiuose su gamta žmonių elgesys turi atitikti naturalią tvarką, o santykiuose tarp žmonių turi viešpatauti susitarimo ir konsenso paieška. Konfucianizmo vertybių kertinis akmuo yra šu (atjauta arba tarpusavio priklausomybė). Kinijoje ir Japonijoje teisei tenka tik papildantis –

subsidiarus vaidmuo. Japonijoje kilus konfliktui būtina pamąstyti, ar anksčiau viena iš šalių nepadarė kitai kokios nors paslaugos, ar ši neturi grąžinti „dėkingumo“ skolos, dėl kurios negalima pareikšti ieškinio ir negalima kategoriškai reikalauti ją grąžinti, tačiau vis dėlto galima jos tikėtis, nes tai atitinka nerašytinę, tačiau socialinę-etinę moralaus gyvenimo elgesio normą“. Abstraktus normų pobūdis iki šiol yra svetimas Japonijai. Japonams svarbiausia yra – giri – elgesio normos, tradicijos žmonių tarpusvaio santykių rūšims ir besiremiančios tarpusavio prieraišumo jausmu – ninjo, vieninjinčiu individus. Japonams kur kas svarbiau doroviniai ryšiai, taikos, harmonijos trapusavio santykiuose išlaikymas negu kova dėl savo teisų teisme.

Tas pats taikytina ir Kinijai, manoma, kad padorus žmogus neturi gerbti teisės ir netgi galvoti apie ją, o visų pirma turi keisti save. Jis turi vadovautis ne teisiniais motyvais, o harmonijos ir taikos siekiu. Penkių konfucianizmo dorybių – žmogiškumo, teisingumo, iškilimngumo, lojalumo ir išmintingumo – bei in ir jang (gėrio blogio, moteriškumo vyriškumo, dienos ir nakties) principo. Gėris susipynęs su blogiu, ir tai, kas vienam atrodo gera, gali būti bloga kitam. Todėl niekada nevalia kategoriškai tvirtinti, kad tai esą gera, o tai bloga.

XIXa. Tam, kad galėtų bendradarbiauti su vakarais ir išlaikytų savo konkurencingumą, kinų ir japonų teisės tradicijos šalyse vakarietišku pavyzdžiu buvo priimti kodeksai, išleisti kiti teisės aktai. Tačiau t. . .

Teisės pažeidimas

Teisėtas elgesys – tai asmenų ir organizacijų, elgesys nepriekaištingas teisės normų reikalavimams.

Teisėtą elgesį apibūdina tokie požymiai:

Konkretaus asmens elgesys atitinka teisės normų reikalavimus ir reiškiasi toje socialinių santykių srityje, kuri yra reguliuojama teisės normų.

Elgesys visuomenei būtinas arba bent pageidautinas.

Daugiau ar mažiau sąmoningas elgesys – asmuo žino, ko ir kodėl siekia savo elgesiu; teisėto elgesio sąmoningumą sudaro asmens elgesio motyvai, elgesio pobūdis ir elgesio tikslai.

Teisėto elgesio rūšys:

Pagal aktyvumo laipsnį:

Veikimas

Neveikimas

Pagal elgesio motyvus:

Įsisamonintas elgesys remiasi asmens įsitikinimu, kad naudinga elgtis teisei nepriešingu būdu, kad teisėtas elgesys palaiko visuomenėje socialinę santarvę ir rimtį, nes garantuoja santykio dalyviams abipusę naudą.

Marginalinis arba ribinis elgesys – tai elgesys, linkęs pažeisti, bet dėl tam tikrų priežasčių nevirstantis teisės pažeidimu.

Konformistinis arba prisitaikėliškas elgesys yra tada kai asmuo paklūsta teisės reikalavimams, giliau nesuprasdamas jų laikymosi prasmės arba sąmoningai į tai nekreipia dėmesio.

Socialiai aktyvus elgesys tai aukščiausio lygio teisėtas elgesys, pasireiškiantis visuomenei naudinga veikla, kuria siekiama įvertinti žmonių santykiuose teisės viešpatavimą ir kuri pozityviosios teisės požiūriu ne visada teisėta.

Teisės pažeidimas – tai teisei priešinga, kalta asmenų ar organizacijų veikla, kuria padaroma žalos įstatymo saugomoms piliečių teisėms, teisei – tiems interesams arba apskritai teisinei tvarkai. Teisės pažeidimas tai asmens naudojimasis subjektinėmis teisėmis sąmoningai atsisakant vykdyti pareigas, kurių vykdymą įstatymas laiko būtina asmens naudojimosi subjektinėmis teisėmis visuomenėje legalumo sąlyga.

Teisės pažeidimo požymiai:

Teisės pažeidimo subjektas – asmuo fizinis arba juridinis pažeidęs teisės normų reikalavimus.

Teisė gali būti pažeista veikimu arba neveikimu.

Teisės pažeidimas yra neteisėta t.y. teisei priešinga veikla.

Teisės pažeidimas yra pavojinga visuomenei veikla.

Teisės pažeidimo sudėtis:

Teisės pažeidimo subjektas – asmuo pažeidęs normų reikalavimus.

Teisės pažeidimo objektas – tai teisės normų saugomos asmeninės, socialinės ir kitokios vertybės.

Objektiniai tiesės pažeidimo požymiai:

Veika

Veikos padariniai

Tiesioginis priežastinis veikos ir žalos ryšys.

Subjektiniai teisės pažeidimo požymiai:

Veikos motyvai

Tikslai

Kaltė

Teisės pažeidimo rūšys (pagal pavojingumo laipsnį):

Nusikaltimai – visuomenei pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), kuri aprašyta baudžiamajame įstatyme, kuria kėsinamasi į itin svarbias teises saugomas vertybes ir už tai numatyta laisvės atėmimo bausmė.

Nusižengimai – mažiau pavojingos visuomenei veikos (neužtraukia baudžiamosios atsakomybės). Priskiriami:

Administracinės teisės pažeidimai – priešingos teisei, kaltas tyčinis ar netyčinis veikimas ar neveikimas, kuriuo kesinamasi į valstybinę arba viešają tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę.

Civilinės teisės pažeidimai – deliktai (pvz.: skolininkas laiku negražina kreditoriui skolos).

Drausminiai nusižengimai – įstaigos darbo vidaus taisyklių pažeidimas.

 

Komentuokite!