ĮVADAS
Norint nagrinėti teisės mokslą, kaip ir kiekvieną mokslą, pirmiausiareikia išsiaiškinti, ką mes nagrinėsime, kadangi pastangos perprastiobjektą, kurio reikšmė nežinoma, yra bevaisės ir betikslės. Taigi, kaip atsirado teisė? P.Leonas “Teisės enciklopedijospaskaitose” mini seną graikų padavimą, kuriame Dzeusas pasiuntęs itinprotingą asmenį Epimetėją, kuris turėjo žemės būtybes apdalinti įrankiaiskovai dėl būvio. Vienai būtybei Epimetėjas davęs aštrius nagus, kitai –didelius sparnus, dar kitai – stiprius dantis. Tačiau žmogui jam pritrūkędovanų ir jis apdovanojęs žmogų visuomenės instinktu. Dėl šios priežastiesžmogus – tai nėra kažkokia atskira būtybė, galinti gyventi savarankiškai.Jis turi stiprų prigimtinį polinkį būti visuomenės dalimi ir dažniausiaisuprantamas bei nagrinėjamas kaip visuomenės dalis. Žmogus be visuomenėsnegali gyventi, kadangi būdamas atsiskyręs jis netenka savo prasmės. Norint suvokti teisę reikia atsakyti į tris klausimus: kuo teisėskiriasi nuo grasinimais paremtų įsakymų ir kuo su jais susijusi? Kuoteisinė pareiga skiriasi nuo moralinės prievolės ir kuo su ja susijusi? Kasyra normos ir kokiu mastu teisę sudaro normos? Daugelio mokslininkų darbųpagrindinis tikslas buvo aiškiai ir neabejotinai atsakyti į šiuosklausimus. Buvo stengiamasi suformuluoti teisės apibrėžimą, kadangi norsnemažai žmonių suprato teisę, niekas nemokėjo jos apibrėžti – apibrėžtiribą, kas yra teisė, o kas ne. Tokią situaciją puikiai iliustruoja posakis“Kai matau dramblį, aš galiu jį atpažinti, bet negaliu apibrėžti”. Taigi,nors teisininkai ir puikiai išmano teisę, tačiau ir joje yra dalykų, ryšių,kurių jie iki galo nesupranta. Kartais galima naudoti grynai verbalinį apibrėžimą, kuris paaiškinažodžius, išreikšdamas juos plačiai paplitusiomis ir visiems suprantamomissąvokomis. Neaiškūs žodžiai apibrėžiami nusakant jų priklausymą kokiai norsgrupei bei taip pat parodant objekto išskirtines savybes, kurios jįatskiria nuo grupės. Pavyzdžiui, “dramblys yra keturkojis gyvūnas, turintisdideles iltis, straublį ir uodegą”. Šis apibrėžimo būdas yra patspaprasčiausias, tačiau jis tinka ne bet kokiems žodžiams paaiškinti. Arapibrėžimas bus tikslus priklauso nuo tam tikrų sąlygų: apibrėžiamasdaiktas turi priklausyti didesnei grupei, kurios pobūdis būtų aiškus.Teisės sąvokos atžvilgiu šis apibrėžimo būdas visiškai netinka, kadanginėra tokios gerai žinomos ir bendros kategorijos, kuri apimtų teisę. Šiakategorija galėtų būti bendroji elgesio normų šeima, tačiau normos sampratataip pat reikalauja atskiro paaiškinimo. Be šio apibrėžimo būdo dar yra irnemažai kitų, tačiau trys pagrindinės problemos, slypinčios klausime “kasyra teisė?” reikalauja platesnio apibūdinimo, kadangi jos yra labaiskirtingos. Teisės, kaip valstybės nustatytų ar sankcionuotų, visiems privalomų,formaliai apibrėžtų, prireikus valstybės prievarta garantuojamų,visuomeninių santykių dalyvių elgesio taisyklių sistemos, samprata ilgąlaiką nekėlė didesnių diskusijų. Susiformavo požiūris į teisę, kaip įsustabarėjusią uždarą visuomenės sistemos dalį. Būdama socialinisreiškinys, teisė dėl tokio požiūrio prarado tiesioginį ryšį su žmogumi, joemocijomis, poreikiais. Žaidžiantys smėlio dėžėje vaikai, darnesuprantantys žodžių valstybė, įstatymas, teisė, suvokia, kas yra teisingair kas ne, kad egzistuoja bendri didžiajai pasaulio tautų daugumaidraudimai. Dėl panašių samprotavimų, teisės tradicijų, įvairių teisėsmokslo raidos krypčių pasaulio teisės moksle susiformavo nemažai teisėssampratų, gerokai besiskiriančių nuo mums įprastos.
1. Teisė
Sudėtinga suprasti teisę kaip reiškinį. Kai teisę apibrėžiame kaiptaisyklių, normų visumą, tai kyla klausimas, kas apibrėžia tas taisykles. Svarbus skirtumas tarp taisyklės ir normos. Vyraujančiojenormatyvistinėje mokykloje teisę apibrėžiame kaip normų visumą. Bet normosir taisyklės sutapatinti negalime. Kas yra plačiau? Jei norma yra taisykliųvisuma, tai norma yra plačiau, bet taip iš tiesų nėra. Taisyklės yraabstrakčiausia sąvoka, kuri įneša neaiškumų. Jei taisyklė yra plačiau neinorma, tai kur yra kita taisyklių dalis? Vadinasi šalia taisyklės yra irkitu reguliatoriai, kurie yra neformali teisė, abstrakčioji teisė. Kodėl svarbu išaiškinti šį skirtumą? Teisės paskirtis – reguliuotižmonių elgesį. Tai pats bendriausias tikslas. Fuleris ir Blekas teigia, kad teisė – institutas, kuris priverčiažmones paklusti nustatytom normom ir taisyklėm. Štai S.A. Komorovas rašo: “Teisė neegzistuoja be valstybės, ji [teisė]yra tiesioginis jos [valstybės] produktas,…[teisė] gimsta iš ypatingosvalstybinės veiklos – teisėkūros procese… teisė yra politikosinstrumentas…”[1]. Anot jo:
TEISĖ kyla iš valstybės išreiškia valdžioje esančių politinių jėgų valstybinę valią
valstybės saugoma yra visuomeninių santykių reguliatorius charakterizuojama: a) formaliu apibrėžtumu, b) normativiškumu, c) sistemiškumu, tai yra teisės normų d) dinamiškumu, bruožai e) nepersonifikuotumu. yra visuotinai reišminga ir visuotinai privaloma.Teisė kaip reguliatorius apima svarbiausius visuomenės reguliatorius.Žodis svarbiausias – sunkiai pritaikomas. Kas yra svarbu ar nesvarbu sunkunustatyti. Dėl to svarbu įvertinti kiekvieną reguliatorių, kuris daropoveikį žmogaus elgesiui. Realiame gyvenime. Teisė, kurią mes suprantame, yra paremta valstybėsgalia. Bet šalia mes vadovaujamės ir kitais reguliatoriais. Pvz., Žirmūnųgreičio matuoklis nustatytas 66 km/h, bet ne 60 km/h, kuris yra leidžiamas.Pati teisė, jos įgyvendinimas yra labai sunkus. Teisė, kuri kyla iš vienožmogaus sąmonės, tampa ,,Law in book”. ,,Law in action” – gyvoji teisė. Jilabai vystoma šiuo metu. Anot Fulerio, Grifito, Makormiko, tai svarbesnisreguliatorius Susiduriame su abstrakčiomis taisyklėmis, vadinamomis gyvąjateise. Abstrakčioji teisė prasidėjo labai senai. Pvz., sausasis įstatymasJAV. Policija, matydama, kad pati yra bejėgė, leisdavo vartoti alkoholį,bet tik tam tikrose vietose. Arba prostitucija – galima tik tam tikruoserajonuose. Olandijoje nors buvo draudžiama, bet buvo neformaliai leistaverstis raudonųjų žibintų kvartaluose. Pastaruoju metu nevalstybinės teisės reikšmė labai išaugo. Taipaskatino: 1. Internetas. Nėra jokių teisės aktų, reguliuojančių Internetą (ES yra projektas). 2. Santykiai tarp valstybių. Kai valstybės bendrauja kaip lygios su lygiomis, kyla klausimas dėl vienos valstybės teisės galiojimo kitos teritorijoje. Kitos valstybės teisė galioja kaip neformali. 3. Įmonės veikiančios daugelyje valstybių nustato taisykles, galiojančias viso pasaulio padaliniuose. Valstybė nesinaudoja savo teise privatizacijos procesuose (Mažeikiųnaftos privatizacija). 4. Nevyriausybinės organizacijos nustato savo elgesio modelius ir savo etikos lygį. Teisė keičiasi ir vystosi, o anksčiau minėti atvejai tai iliustruoja.Todėl turime konstatuoti, kad šalia valstybinės egzistuoja ir nevalstybinė,neformali teisė. Iš kur atsiranda ta galia, kuri nustato teises? Socialinės normos – tai, kas padeda išreikšti pačias normas. Normos yra dviejų rūšių: 1. Etikos – padeda derinti žmonių interesus ir tikslus. 2. Techninės – padeda siekti konkrečių veiksmų. Norma (lot.) – taisyklė, nurodymas, matas; – tokia žmonių santykius reguliuojanti nuostata, kurią lemia žmogaus psichologinė veikla. Ji funkcionuoja, kai yra tikslingai priimta. Norma: 1. Nurodymas, komanda, įsakymas. 2. Leidžia ir riboja. 1) ir (2) yra Kelzeno 5 požymiai. Hartas į normą sutalpina ir normatyvumą ir normalumą. Normalumas – law in action, kas suteikia normai normalų gyvenimą. Dworkino pozicijoje akcentas – normos santykis su principais. Jis yra Harto įpėdinis, dirbo Oxforde profesoriumi. Kritikavo Hartą.
Vienareikšmiško atsakymo nėra. Normą reikia suprasti kaip elgesioreguliatorių. Ir Hayekas, Hartas, Kelzenas, Dworkinas sutinka, kad žmogaus elgesį reguliuoja socialinės normos. Jos įtakoja pasirinkimą, motyvaciją. Svarbu tirti žmonių tarpusavio santykius. Toks tyrimas sunkus. Norma deda pagrindus visuomenės vystymuisi. Jei mes atsakome į klausimą, kas lemia žmonių elgesį, tai galime atsakyti į daug kitų klausimų. Žmogaus elgesys reguliuojamas visur. Koks elgesio reguliavimo mechanizmas? Kas yra normų išeities taškas?
Hayekas – normų atsiradimo išeities taškas yra žinojimas. Kaip visosvisuomenės žinojimas, kuris pasiskirstė tarp visuomenės ir reikalavimo, kadkiekvienas žmogus įneštų savo indėlį į visuomenės žinojimą. Negali būtitaip, kad žmogus ar visuomenė viską žino. Toks žinojimo ribotumas lemiatai, kad dalijamasi žinojimu. Pvz., žmogus nežino visų fizikos dėsnių, betvairuoja mašiną. Froidas yra pasakęs, kad abstrakčias taisyklės formuojasiinstinktyviai. Žmogus yra instinktyvus padaras ir žinojimas jam nesvarbus. Kam reikalingos taisyklės, jei mes nežinome, bet elgiamės pagalinstinktus. Tikslas – riboti netikėtumus. Taisyklių esmė – informacija apie tai, ko nereikia daryti. Kadaegzistuoja taisyklės, kiekvienas žmogus pats nusprendžia – jų laikysis, arne. Froidas, Hiumas, Hayekas teigia, kad taisyklės – artikuliuotas žmogauselgesio apibendrinimas apie nepageidaujamą elgesį. Hiumas (už abstrakčias taisykles) – artikuliuotos taisyklės egzistuojatik todėl, kad žmogaus protas pernelyg menkas visuomenėje sukurti irišlaikyti sudėtingą tvarką visuomenėje. Taisyklių atsiradimo pagrindas – visuomenės vystymasis. Visuomenėdarydama klaidas, sukuria taisykles. Svarbu išsiaiškinti, kurias taisykles žmogus pasirenka ir kaip. Hayekas teigia, kad žmogus protingas tiek, kad jis pasirenka ne dėlto, ar jam tai naudinga ar na, bet dėl to, ar jam tai nesukels problemų.Draudimų laikymasis padeda reguliuoti ateitį. Jei elgesys nutolsta nuotaisyklių, tai daro ateitį baugią. Faktas – kokios taisyklės ir kokia visuomenės išvada apie tastaisykles bebūtų, ji vis tiek neatsako į visus klausimus. Kiek bebūtųžmonių, kaip jie besielgtų, neįmanoma numatyti žmonių elgesio. Todėl betkokios taisyklės nepadeda išvengti netikėtumų, nebent padeda juos sumažinti(atsako į klausimą – kas bus, jei aš pasielgsiu taip). Kyla klausimas, ar visos taisyklės vienodos visiems žmonėms? PagalHayeką, taisyklės visuomenėje turi būti universalios – taikomos visiems
lygiai ir vienodai. Visuomenėje yra bandymai kurti taisykles ir jas taikytinevienodai. Tai reikalauja subjektyvių sprendimų. Tačiau subjektyvūssprendimai mažina netikėtumų išvengiamumą – mažinama galimybė, kadtaisyklės pasieks tikslą. Kiekvienas žmogus turi požiūrį į taisykles. Kiekvienas žmogus darantissavo veiksmą, turi būti nuoseklus. Jis turi turėti gaires, kurios nurodytų,kaip elgsis kiti. Besikeičiančios aplinkybės čia taip pat turi savovaidmenį. Taisyklių artikuliavimas ir bandymas nuspėti ateitį reikalaujaelgesį derinti su kitais žmonėmis. Taisyklių apibendrinimas lemia tai, kadžmogus siekdamas įgauti daugiau žinojimo, stengiasi koordinuoti savoveiksmus. Kiekvienas žmogus yra besikeičiančioje aplinkoje, elgiasiinstinktyviai, koordinuodamas savo elgesį su aplinkiniais. Atsiranda norma– pirminė taisyklė. Taisyklių atsiradimas yra sąlygotas to, kad žmogaus žinojimas yraribotas (dėl to reikia artikuliuoti jau turimas žinias). Žmogus gyvenavisuomenėje ir dėl besikeičiančių aplinkybių, dėl jų sudėtingumo jam sunkunuspėti, kurie veiksmai yra geriausi. Kiekvienas žmogus stengiasi atliktiveiksmus nuosekliai, idant galima būtų nuspėti, kaip elgsis kiti.Nuspėjamumas kaip elgsis kiti ir sukuria tą sąrangą, kuri leidžia gyventikartu. Visuomenės sandara leidžia atsirinkti aplinkybes, kurios svarbiosžmogui, leidžia nuspėti, kaip elgsis kiti. Ribotas fakto žinojimas lemia, kad žmogus privalo koordinuoti savoveiksmus. Jis paklūsta taisyklėms, vietoj to, kad jis bandytų kiekvienąatskirą atvejį, apie kurį žino kiekvienas atskiras žmogus, įvertinti,remdamasis ribotais faktais. Dėl to kalbame apie apibendrinimus. Žmogusremiasi arba savo faktais, t.y. daro taip, kaip jam atrodo, kad reikiadaryti, arba artikuliuota (apibendrinta) patirtimi. Artikuliuota patirtis –tai normos pagrindas. Remiamasi ir kitų patirtimi. Teisės normos pagal apibendrinimą yra nuo pačių abstrakčiausių ikilabai bendrų, išdėstytų, formalizuotų (pvz., žmogus, eidamas į bažnyčią,nusiima kepurę – tokia taisyklė neįtvirtinta niekur).Kalbos institutas egzistuoja socialinėje plotmėje. Kaip ji atsirado? Gyvojikalba vystosi daug greičiau nei profesoriai rašo knygas. Kalbos vystymuisinėra prižiūrėtojų.2. Teisės šakos
2.1 Civilinė teisė
Civilinės teisės sąvoka Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių –visuomeniniai santykiai. Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis –teisiniai santykiai. Išskiriamos dvi teisės rūšys: pozityvioji teisė, prigimtinė teisė. Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yrasankcionuotas valstybės prievarta. Prigimtinė teisė – tai amžinų ir nekintančių normų visuma. Jųpagrindą sudaro išsamus vaizdinys apie žmogų, žmogaus giminės tapatumąlaike ir erdvėje, žmogaus reikmių nekintamą pobūdį. Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normasskirstė į dvi dideles grupes: į viešąją teisę ir privatinę teisę. Viešoji teisė: – nustato viešosios valdžios organizaciją irreguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybės organais, susivienijimais,bendruomenėmis bei kt. viešaisiais junginiais; – gina valstybės interesus; – jos reguliuojamiems santykiams būdinga valdžia ir pavaldumas.
Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji tarptautinė teisė.
Privatinė teisė: – reglamentuoja privačių asmenų santykius; – jos reguliuojami santykiai grindžiami privačios autonomijos, lygiateisiškumo, nepavaldumo principais. Paprastai privatinei teisei priskiriamos civilinė (įskaitant iršeimos teisę), prekybinė, darbo, agrarinė (ekologinė) ir tarptautinė teisė. Svarbiausia privatinės teisės šaka – civilinė teisė. Civilinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių irvienas kitam nepavaldžių subjektų visuomeninius turtinius santykius ir sujais susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtiniussantykius.Civilinio teisinio reguliavimo dalykas. Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeniniussantykius reguliuoja civilinė teisė. LR CK 1 str. sakoma, kad šis kodeksas reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklostančius tarp fizinių asmenų, juridinių asmenų ar organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso. Įstatymų numatytais atvejais kodeksas taip pat reguliuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius (nesusijusius su turtiniais).
Pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra turtiniaisantykiai.Civilinės teisės funkcijos ir uždaviniai. Teisės funkcija – tai jos poveikis, vaidmuo, paskirtis, įtvirtinant,organizuojant bei vystant visuomeninius santykius. Teisė kaip visuomeniniųsantykių įtvirtinimo, organizavimo bei vystymo veiksnys atlieka dvisvarbiausias funkcijas: reguliavimo ir apsaugos. Atskirose teisės šakosejos pasireiškia nevienodai. Baudžiamoji, baudžiamojo ir civilinio procesoteisė daugiausiai atlieka apsaugos funkcijas. Civilinėje teisėje pagrindinėvieta skiriama pozityviam visuomeninių santykių reguliavimui, t.y.reguliavimo funkcijai. Civilinės teisės paskirtis – teisiškai veiktisusiklosčiusius turtinius, taip pat asmeninius neturtinius santykius tarpvienas kitam nepavaldžių subjektų, organizuoti tuos santykius taip, kad jiefunkcionuotų remiantis visuomenės vystymosi dėsningumais, pagal visuomenėsporeikius, kad būtų užkertamas kelias atsirasti ir plėstis visuomeneižalingiems santykiams. Pagal Civilinės teisės normų poveikio visuomeniniams santykiamspobūdį tikslinga skirti dvi reguliavimo funkcijos rūšis: statišką ir
dinamišką. Statiškos reguliavimo funkcijos poveikis reiškiasi tuo, kadatitinkami Civilinės teisės institutai įtvirtina visuomenei bei valstybeipageidautinus visuomeninius santykius (nuosavybės teisės institutas –nustato nuosavybės teisės subjektus, turinį, objektus ir t.t., autorinėsteisės institutas, išradimų teisės institutas ir kt.). Dinamiškareguliavimo funkcija pasireiškia tuo, kad civilinės teisės normų poveikisnukreipiamas į visuomeninių santykių dinamikos įforminimą, tų santykiųkeitimą, tobulinimą, skatinimą atsirasti naujiems visuomeniniamssantykiams, atitinkantiems žmogaus ir visuomenės poreikius. Nors civilinė teisė iš esmės yra reguliacinio pobūdžio, tačiau jivykdo ir apsaugos funkciją. Pažeidus Civilinės teisės normas bei kitųasmenų subjektines teises, tos normos numato ir sankcijas, kurių tikslas –atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo: pvz., savininkas arteisėtas valdytojas gali išreikalauti daiktą iš svetimo, jei jis neteisėtaijį valdo, reikalauti atlyginti žalą ar nuostolius, reikalauti per teismąpaneigti garbę bei orumą žeminančią informaciją, jei ji neatitinkatikrovės, ir pan. Visuomeninių santykių teisinio įtvirtinimo faktas, numatytossankcijos, kurios gali būti taikomos pažeidus civilinės teisės normas, beabejo, vaidina ir tam tikrą auklėjamąjį bei įspėjamąjį vaidmenį. Todėlmanoma, kad Civilinė teisė atlieka ir auklėjimo funkciją. Pagrindinis Civilinės teisės uždavinys – nukreipti žmonių, įvairiųorganizacijų, taip pat valstybės institucijų veiklą ta linkme, kad būtųsparčiau vystoma privatine nuosavybe pagrįsta visuomenės ekonominė bazė irsudarytos sąlygos vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenųmaterialinius ir dvasinius poreikius. Remdamiesi išdėstytu, galime suformuluoti Civilinės teisės sampratosapibrėžimą: Civilinė teisė – tai teisės normų sistema, skirta teisiškaireguliuoti vienas kitam nepavaldžių subjektų turtinius santykius, kuriųobjektas turi tiesiogiai išreikštą ar numatomą vertę, taip pat tiek suturtiniais susijusius, tiek ir nesusijusius asmeninius neturtinius beiorganizacinius santykius, siekiant sukurti privatine nuosavybe pagrįstąvisuomenės ekonominę bazę, kuri sudarytų sąlygas vis geriau patenkintifizinių bei juridinių asmenų materialinius bei dvasinius poreikius.2.2 Administracinė teisė
Administracinės teisės dalykas ir sąvoka.Pagrindinė teisės paskirtis – reguliuoti visuomeninius santykius. Todėlteisės reguliavimo dalykas visada yra visuomeniniai santykiai.Atsižvelgiant į šių santykių ypatumus bei jų reguliavimo metodą, teisėskaidoma į savarankiškas šakas. Norint apibrėžto administracinę teisę,reikia išryškinti jo reguliavimo dalyką. Administratio (lot.) – valdyti, vadovauti. Administracinė teisė – valdymoteisė, teisės apie valdymą šaka. Išvada: administracinės teisės dalykas yravisuomeniniai santykiai, kurie susiklosto valstybinio valdymo procese. Teisės teorijoje valstybinis valdymas yra viena iš pagrindinių valstybėsveiklos rūšių. Siaurąja prasme valstybinis valdymas vadinamas vykdomąjaveikla. Vykdomąją veiklą atlieka valstybės valdymo institucijos (valstybėsvykdomieji organai). Jų pagrindinė paskirtis – organizuoti atstovaujamųjųorganų priimtų aktų įgyvendinimą. Išvada: administracinės teisės dalykas –visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto valstybės organų vykdomojojeveikloje. Administracinės teisės reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai,kurie susiklosto:1. Valstybės valdymo organų veikloje (sudaro pagrindinę grupę);2. Savivaldybės vykdomųjų institucijų veikloje;3. Kitų valstybės organų (Seimo, teismų, prokuratūros) vidinėje veikloje. Pvz., Seime – Seimo valdyba, vidinių vykdomųjų funkcijų institucija.Administracinės teisės mokslas teoriniu požiūriu nagrinėja administracinėsteisės normas ir teisinį visuomeninių santykių reguliavimo mechanizmą,remdamasis teoriniais apibrėžimais formuluoja bendras administracinėsteisės sąvokas ir mokslo kategorijas, tiria valstybinio valdymo dėsningumusir administracinių teisinių santykių tarpusavio ryšius, tiriaadministracinės teisės normų realizavimo praktiką ir valdymo organųfunkcionavimo klausimus, rengia teisės normų raidos prognozes, teikiarekomendacijas tobulinti normas ir santykius, rengia kodifikavimoprogramas, normų aiškinimo teorinius pagrindus, padeda tobulinti valstybėsvaldymo mechanizmą. Administracinės teisės mokslas vykdo 3 pagrindines funkcijas:1. Teorinę funkciją – padeda plėtoti bendrąją valstybės ir teisės teoriją;2. Taikomąją funkciją – rengia pasiūlymus tobulinti valdymo reguliavimą, sudaro sąlygas mokyti teisės dalykų – programos, vadovėliai;3. Auklėjamąją funkciją – propaguoja teisines žinias, formuoja teisinę gyventojų sąmonę. Tyrimai atliekami mokslo tiriamuosiuose institutuose, aukštosiosemokyklose. Yra ir praktinio pobūdžio institucijos. Yra ir mokslinio tyrimometodai – sociologinis, istorinis, statistinis, lyginamasis ir t.t. Administracinės teisės mokslas susijęs ir su kitomis teisės šakomis,valdymo mokslu – tiria socialines valdymo problemas ir pan. Administracinės teisės mokslas svarbus ir organizuojant bei tobulinantvaldymo mechanizmą.Šaltiniai: konstitucija, Seimo, Lietuvos respublikos vyriausybės nutarimai,prezidento dekretai ir t.t.Administracinės teisės ir gretimų teisės šakų santykisAdministracinė teisė glaudžiausiai siejasi su konstitucine teise.Konstitucinė teisė išreiškia visuomenės ir valstybės santvarką, valstybinėsvaldžios, aparato principus, santykius su savivaldos organais, pagrindinespiliečių teises ir laisves, subjektų teisinę padėtį ir pan. Tai –
pagrindinė teisės šaka, nes jos svarbiausios normos yra ir kitų teisės šakųpagrindas, aukščiausios juridinės galios šaltinis. Konstitucinė teisė yrateisės sistemos rūšis, kuri yra pagrindas atsirasti ir vystytis kitomsteisės šakoms. Šiuos visuomeninius santykius reguliuoja ir konstitucinėsteisės normos, ir administracinės teisės normos. Konstitucinė teisė nustatobendrus teisės subjektų pradmenis, jų veiklos principus, o administracinėteisė realizuoja juos detalizuodama, nustato konstitucinės teisės numatytųprincipų įgyvendinimo tvarką. Pvz., švietimo ir mokslo sistema – kaipįdiegti konstitucines nuostatas sprendžia Vyriausybė. Administracinėsteisės nuostatoms artimos ir žemės ūkio, finansų teisės nuostatos. Dar:žodžio, demonstracijų laisvė priklauso konstitucinei teisei, bet yranumatyta mitingų tvarka, reikalavimai – tai susiję su administracine teise.Konstitucinės teisės normos reguliuoja atstovaujamosios valdžios funkcijųvykdymą, o administracinės teisės normos – vykdomųjų (valstybės valdymo)organų funkcijas. Bet yra ir neteisingų dalykų, pvz., administraciniaiteismai nagrinės bylas kylančias iš administracinių teisinių santykių beidėl rinkimų teisės pažeidimų – pastarasis dalykas priklauso priekonstitucinės, o ne administracinės teisės normų (rinkimų komisija – nevaldymo organas).2.3 Baudžiamoji teisė
Baudžiamoji teisė – teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaipnusikalstamas ir numato už šių draudimų pažeidimus atitinkamas bausmes arbakitas poveikio priemones kaip šios veikos pasekmes, taip pat atleidimą nuobausmės ar bausmės palengvinimą. Baudžiamoji teisė skiriasi nuo kitų teisėsšakų, nes:1) nereguliuoja visuomeninių santykių, kuriais tenkinami žmonių poreikiai;2) skirta saugoti vertybes;3) paskirtis – uždraudžia tokias veikas, kurios daro žalą; pateikiamasišsamus draudžiamų veikų sąrašas;4) nėra svarbi reguliuojamoji funkcija.Objektyvioji pusė (jus poenale) – visuma įstatymo numatytų draudimų arįsipareigojimų, išdėstytų teisės normose.Subjektyvioji pusė (jus puniendi) – parodo, kokią teisę turi valstybėnubausti nusikaltėlius. Ji turi šią teisę, nes teisės normų pagrindu imasireguliuoti tvarką visuomenėje. Baudžiamosios teisės esmė yra ta, kad jos normomis nustatoma svarbiųvisuomenės gėrių, t.y. teisinių gėrių (baudžiamosios teisės dalykas),apsauga, o už padarytus pažeidimus grasinama atitinkamomis sankcijomis.Baudžiamoji teisė gina tokias svarbias vertybes kaip gyvybė, orumas,nuosavybė, valstybės egzistavimo sąlygos ir t.t. Pasirenkant kokius gėriusreikia saugoti, pagrindu yra jų svarba visuomenėje ir jiems padarytos žalospobūdis. Aptariant teisinių gėrių gynybą baudžiamosios teisės priemonėmisreikėtų pažymėti, kad:1) šių gėrių gynyba yra galima, jeigu jų struktūra formalizuota, t.y. jiegali turėti formalizuotą loginę išraišką;2) kriminalizuojant, turi būti atsižvelgta į tokių reiškinių paplitimą,teisėsaugos organų galimybes patraukti kaltus asmenis atsakomybėn, ir įkitus veiksnius.Baudžiamųjų normų paskirtis – apsaugoti tam tikrus visuomeninius santykius,o tai apsaugai realizuoti jos turi nustatytas sankcijas (teisės pažeidėjuinumatomi tam tikri asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai. Baudžiamosiosteisės normos realizuojamos naudojant imperatyvinį metodą: taikomostiksliai laikantis normų reikalavimų ir naudojant valstybės prievartą.Baudžiamojo teisinio santykio subjektai: vienoje pusėje fizinis, sulaukęstam tikro amžiaus, asmuo, pakaltinamas ir padaręs pavojingą veiką, kitojepusėje – valstybė, jai atstovauja teisingumo institucija. Baudžiamoji teisė – materialioji, o baudžiamasis procesas ir bausmiųvykdymo teisė – formalioji. Pirma apibrėžia nusikalstamų veikų ratą irbausmes už jų padarymą. Procesinė teisė nustato, kokia tvarka turi būtinusikaltusiam asmeniui inkriminuotas padarytas nusikaltimas ir paskirtabausmė. Kaltės įrodinėjimas turi būti atliktas taip, kad nebūtų pažeistospagrindinės žmogaus teisės, kad galėtų įrodyti savo nekaltumą. Bausmiųvykdymo teisė – sprendžia kaip turi būti įvykdyta teismo paskirta bausmė,nustato tokią bausmių vykdymo tvarką, kad būtų pasiekti bausmės tikslai,taip pat sureguliuoja nuteistųjų teisinę padėtį, jų auklėjimo, mokymo,darbo klausimus. Taigi baudžiamoji teisė, baudžiamasis procesas ir bausmiųvykdymo teisė sudaro tam tikrą visumą, kuri teisiškai sureguliuoja visusklausimus susijusius su padaryto nusikaltimo išsiaiškinimu, kaltojo asmensnubaudimu ir paskirtos bausmės realizavimu – tai kriminalinės teisės šakos.
Baudžiamosios teisės vieta valstybės teisės sistemoje: priešingai negukitos teisės šakos nesukuria jokių prielaidų formuotis tarpusaviosantykiams ir nereguliuoja pozityvių visuomeninių santykių. Pagrindinisuždavinys – užkristi kelią tokių santykių formavimuisi. Kaip kitos teisėsšakos gina visuomeninius gėrius, bet kitokiomis priemonėmis. Baudžiamojiteisė susijusi su konstitucine, administracine teise bei su tarptautineteise, nes vis daugiau klausimų sprendžiami tarptautinėmis sutartimis. Taippat baudžiamoji teisė susijusi su civiline bei finansine teise, bet šisryšys yra daug silpnesnis. Baudžiamosios teisės funkcijos – pagrindinės teisinio poveikiovisuomeniniams santykiams kryptys:1) bendroji prevencija, baudžiamaisiais draudimais siekiama užkirsti kelią
nusikaltimams apskritai. Tai priklauso nuo nusikaltimų išaiškinamumo beiatsakomybės neišvengiamumo;2) represinė funkcija, pagal sankcijas suvaržomos žmogaus teisės(asmeniniai, turtiniai suvaržymai). Sankcijos rūšis priklauso nuonusikaltimo pavojingumo ir asmens, kuris tokį nusikaltimą padarė. Taip patyra galimybė nusikaltusį asmenį atleisti nuo atsakomybės, o atliekamąbausmę sumažinti;3) informacinė funkcija, turi apsaugoti nuo neteisėtų veiksmų žmones, kurienėra linkę nusikalsti, bet tokius veiksmus gali padaryti dėl nežinojimo;taip pat, kad baudžiamosios teisės priemonėmis galėtų pasinaudotinukentėjęs nuo nusikaltimo padarymo asmuo;4) individualioji prevencija (pataisomoji funkcija), bausmės turi sulaikytinuo pakartotino nusižengimo, taikant baudžiamąjį įstatymą tikimasi, kad toasmens elgesys pasikeis. Dažnai tam turi įtakos bausmės griežtumas, bausmėsatlikimo sąlygos, taip pat kaip padedama atlikus bausmę susirasti darbą,butą. Baudžiamosios teisės normomis saugomi ne visi žmonių interesai,atsižvelgiant į jų specifiką dar vadinami teisiniais gėriais, o tik kaikurie. Baudžiamoji teisė saugo juos pasirinktinai, pagal svarbą visuomenėjeir jiems padarytos žalos pobūdį. Gina: gyvybę, orumą, lytinę laisvę,nuosavybę, valstybės santvarką ir kt.2.4 Darbo teisė
Darbo teisės normos reguliuoja visuomeninius santykius,atsirandančius dirbant arba glaudžiai susijusius su darbu.
Darbo teisė reguliuoja santykius tarp žmonių, kurie realizuojafizinius, protinius, intelektualinius sugebėjimus. Darbo teisės šakos pagrindinis uždavinys – nustatyti tokias darbojėgos panaudojimo sąlygas, kurios užtikrintų normalų socialinį darbuotojųir darbdavių bendradarbiavimą, darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygas. Darbo teisė – teisės šaka, kuri reguliuoja siaurai suprantamusvisuomeninius darbo santykius ir glaudžiai su jais susijusius kitusvisuomeninius santykius. Teisė domina ne santykis su procese dalyvaujančiuobjektu, o santykis su kitais žmonėmis, dalyvaujančiais procese. Darbo teisė yra teisės šaka, reguliuojanti visuomeninius darbo irtarnybos santykius bei glaudžiai su jais susijusius, aptarnaujančius irsudarančius jiems sąlygas normaliai funkcionuoti.
2.5 Ekologinė teisė
Pradžią davė gamtos išteklių naudojimo reguliavimas. Pirmu ištekliubuvo žemė – pagrindinis žmonių naudojimo objektas. Kiti ištekliai: miškas,vandenys ir pan. Susiformavo žemės teisė plačiąja prasme, į jos sudėtį įėjonormos, kurios reguliavo ir kitus išteklius. Vėliau iškilo būtinybėsavarankiškai reguliuoti ir santykius dėl kitų išteklių naudojimo (miškų,žemės gelmių ir t.t.); išsiskyrė atitinkamos teisės šakos. Tapo būtinaaplinkos apsaugos santykius reguliuoti savarankiškai (didėjo užterštumas).Susiformavo aplinkos apsaugos teisė. XX a. viduryje išryškėjo priešinga tendencija: tų santykiųintegracijos procesas, kuris buvo sąlygotas dėsningumų, vykstančių gamtoje.Nutarta reguliuoti šiuos santykius remiantis vieningais principais –ekologinė teisė. Visi ekologiniai reikalavimai sudaro sistemą. Vienųreikalavimų laikymasis sąlygoja būtinumą laikytis kitų reikalavimų. Visągamtą apsaugoti galima tik laikantis visų ekologinių reikalavimų, vadinasireikia vieningo teisinio reguliavimo. Ekologinė teisė – tai kompleksinė teisės šaka, kurią sudaro visumateisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, kylančius užtikrinantracionalų gamtos išteklių naudojimą ir apsaugą, jų atstatymą ir gausinimą,saugant ir gerinant gamtinę aplinką, siekiant užtikrinti ekologiniusvisuomenės poreikius. Ekologinės teisės dalyką sudaro visuomeniniai ekologiniai santykiai,kuriais realizuojama visuomenės ir aplinkos sąveika.Ekologinių santykių specifiką lemia jų objektas – aplinka, kaip sudėtingaekologinė sistema. Aplinka – tai gamtoje funkcionuojanti visuma tarpusavyjesusijusių elementų (žemės paviršius, gelmės, oras, vanduo, augalai, gyvūnaiir t.t) bei juos vienijančios natūralios ekosistemos. Ekologinių santykiųspecifiką nulemia siekimas išsaugoti aplinką kaip sistemą. Kiekvienojevalstybėje saugoma ne aplinka apskritai, bet tik tam tikra jos geografinėdalis, kurios atžvilgiu galioja valstybės jurisdikcija.
Ekologiniai teisiniai santykiai – t.y. valiniai ekologinės teisėsnormomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kylantys sąveikaujantvisuomenei ir aplinkai. Pagal poveikio aplinkai formas, visus ekologinius teisinius santykiusskirstome į tam tiktas grupes: 1. gamtos išteklių naudojimo santykiai 2. santykiai, susiję su teršiančių medžiagų emisija į aplinką 3. aplinkos būklės atkūrimo santykiai 4. naudingųjų aplinkos savybių panaudojimo, nepaimant jų iš aplinkos, santykiai (aplinkos naudojimo poilsio, sveikatingumo reikmėms santykiai). 5. įvairių saugomų teritorijų steigimo santykiai, siekiant jas išsaugoti dėl ekologinės-kultūrinės vertės. 6. teritorijų planavimo ir ūkinės veiklos projektavimo santykiai – santykiai atsirandantys reguliuojant žmonių įsikišimą
2.6 Finansinė teisė
Finansinės teisės dalykas ir samprata. Finansų teisės dalyką sudaro visuomeniniai finansiniai santykiai,kurie atsiranda valstybei įgyvendinant finansinę veiklą. Jo požymiai:– paskirstomasis pobūdis; per finansinius santykius paskirstomosnacionalinės pajamos tarp valstybės, ūkio subjektų ir gyventojų;– finansinius santykius vienija vienas tikslas – siekiama gauti valstybėspajamas; reguliuojama valstybės finansinė politika ir sudaromos prielaidosvalstybės funkcijų įgyvendinimui;– organizacinis pobūdis; finansiniai santykiai atsiranda ir egzistuojabūtinai dalyvaujant valstybei, kuri organizuoja visą finansinę veiklą;
– ekonomiškai pagrįsti; atsiradimą sąlygoja valstybės poreikiai gautipajamas, kurios sudaro valstybės veiklos finansinį pagrindą;– piniginis pobūdis; per finansinius santykius surenkamos piniginės lėšos įvalstybės fondus ir naudojamos valstybės reikmėms. Finansų teisės dalykas – visuma finansinių santykių, atsirandančiųvalstybei kaupiant lėšas savo fonduose ir naudojant tokias lėšas savofunkcijų realizavimui. Pagal galiojimo (atsiradimo) sritis:– lėšų kaupimo santykiai (mokesčių mokėjimo, rinkliavų);– valstybinių lėšų paskirstymo (valstybinėms programoms; valstybės veiklossritims);– valstybės lėšų naudojimo;– lėšų kaupimo ir naudojimo kontrolės (finansų kontrolė). Finansų teisė – sistema teisės normų, kurios reguliuoja finansiniussantykius, atsirandančius valstybei kaupiant ir naudojant savo finansiniusišteklius. Įgyvendinant valstybės finansinę veiklą susidaro daug santykių,kurie sureguliuojami finansų teisės normomis. Finansinės veiklos formos – kompetentingų institucijų veiklosišraiška. Pagal pobūdį skirstoma: 1) teisinės; 2) neteisinės. 1 – turinįsudaro kompetentingų institucijų veikla, susijusi su Finansų teisės normųsukūrimu ir tokių normų taikymu. Finansinių aktų ypatumas – jie ne tiksukuria Finansų teisės normas, bet ir nustato finansines užduotiskonkrečiam subjektui. 2 – kompetentingų institucijų veiksmai, kurienesukelia jokių teisinių pasekmių, tačiau sudaro sąlygas tokioms pasekmėmsatsirasti.Finansų teisė susijusi tik su pinigais, kurie yra valstybės nuosavybė.2.7 Konstitucinė teisė
Konstitucinė teisė – yra pagrindinė teisės šaka, kurios normosreguliuoja visuomeninius santykius, susijusius su valstybinės valdžiosįgyvendinimu, valstybės institucijų sudarymo principais, tvarka, nustatotarpusavio ryšį, apibrėžia konstitucines piliečių teises, laisves irpareigas. Tarybiniu laikotarpiu buvo Valstybinė teisė, atkūrus Nepriklausomybę– Konstitucinė teisė. Konstitucinės teisės šaltinis yra idėjos pradmenys. Pagrindinisteisės šaltinis yra Lietuvos respublikos Konstitucija 2. Konstitucinė teisė laikoma išskirtine, pamatine teisės šaka,nacionalinės teisės sistemoje. Ji įtvirtina pagrindinius principus, kuriuosturi atitikti kitų teisės šakų normos.Konstitucinė teisė reguliuoja visas svarbiausias visuomenės gyvenimo sritis Sumanymą keisti ar papildyti LR Konstituciją turi teisę pateiktiSeimui ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300tūkstančių rinkėjų. Nepaprastosios padėties ir karo padėties metu Konstitucija negalibūti taisoma.
2 priimta 1992 m. spalio 25 d. tautos referendumu 2.8 Agrarinė teisė
Agrarinės teisės sąvoka. Santykis su kitomis teisės šakomis. Tai kompleksinė specializuota teisės šaka, apjungianti žemės,civilinės, verslo, darbo, administracinės ir tarptautinės viešosios teisėsnormas, tikslu reguliuoti visuomeninius teisinius santykius žemės ūkiogamybinės veiklos srityje. Šios teisės šakos atsiradimą lėmė tai, kad žemėsūkiui reikia specifinės teisės šakos, reikalaujančios specialaus teisinioreguliavimo. Pradėjo kurtis žemės ūkio įmonės, kurioms reikėjo priimtispecialius nuostatus, reguliuojančius tokių įmonių steigimą ir veiklą.Agrarinė teisė pakeitė iki tol buvusią kolūkinę teisę. Agrarinė teisė neturi savarankiškos vietos teisės sistemoje, nes jiremiasi daugelio kitų teisės šakų normomis. Dėl to ji ir yra kompleksinė.Teisiniams santykiams reguliuoti agrarinė teisė pasitelkia administracinės,civilinės, darbo, finansų teisės normas. agrarinei teisei taikomipagrindiniai šių teisės šakų nuostatai, jų pagrindu kuriamos agrarinėsteisės normos. Agrarinė teisė kuriama atsižvelgiant į žemės ūkio gamybosspecifiką, o, pvz., administracinė, darbo – į reguliuojamus visuomeniniussantykius, todėl šių teisės šakų normos ne visada atspindi žemės ūkioypatumus. Kadangi agrarinė teisė yra kompleksinė teisės šaka, todėl nėravieningo reguliavimo dalyko. Agrarinės teisės dalykas suvokiamas plačiąjair siaurąja prasme. Siaurąja: žemės ūkio produkcijos gamybos santykiai,susiklostantys žemės ūkio įmonių veiklos procese, taip pat turtiniai,civiliniai, žemės naudojimo, darbo, mokestiniai santykiai. Plačiąja:subsidijavimo ir kreditavimo santykiai, valstybės paramos santykiai, žemėsūkio produkcijos importo ir eksporto, ekologiniai, kaimo vietoviųišsaugojimo nuo miestų plėtimo santykiai. Agrarinės teisės santykių turinį sudaro subjektai ir objektai.Subjektai: * valst. institucijos; * savivaldos inst.; * komercinės ir nekomerc. organiz.; * ūkininkai ir individualūs verslininkai.
Objektai: * žemė (dvejopa prasme: kaip pagrindinis, formuojantis visą šakos specifiką objektas ar kaip derlingas dirvožemio sluoksnis); * darbinė veikla su žeme; * žemės ūkio produkcijos gamyba; * finansinė veikla.
2.9 Tarptautinė teisė
Atsiradus visuomenei iškilo poreikis reglamentuoti visuomenės nariųsantykius, atsiradus valstybėms – valstybių santykius. Pirmasis asmuoDžeramas Bentamas 3 XVIII a. pabaigoje pirmą kartą pavartojo terminąTarptautinė teisė. Iki to naudotas lotyniškas terminas jus gentium (tautųteisė). Po to – teisė tarp tautų. Tarptautinės teisės dalykas – tarptautiniai santykiai. Jie išplaukiauž vienos valstybės ribų. Tarptautinės teisės normos negali reglamentuotisantykių, kurie susiklosto valstybės viduje. Vienas iš pagr. principų:nesikišimo į valstybės vidaus reikalus.Tarptautinė teisė susideda iša) sutartinių irb) paprotinių normų.Nacionalinės teisės sistema turi hierarchiją. Tai įstatymai (konstitucija,
paprastieji), poįstatyminiai aktai. Tarptautinės teisės subjektai: 1) valstybės, 2) organizacijos, 3)tautos, siekiančios nepriklausomybės, 4) valstybinio pobūdžio vienetai(Šventas sostas), 5) laisvieji miestai, 6) fiziniai asmenys (tik tamtikrose srityse: žmogaus teisės srityje, kai išnaudoti visi vidaus gynimobūdai).Kiekvienas tarptautinės teisės subjektas turi turėti neatskiriamuspožymius: teisnumą ir veiksnumą.Teisnumas – galėjimas turėti teises ir pareigas.Veiksnumas – galėjimas realizuoti savo vardu teises ir pareigas.3 anglų filosofasTeisnumo ir veiksnumo pasireiškimo būdai: (pagal Braunli)1) galėjimas sudaryti tarptautines sutartis;2) galėjimas būti tarptautinių organizacijų narėmis (valstybėms);3) galėjimas būti tarptautinio teisminio proceso šalimi (pareikštipretenziją ir dalyvauti kaip šalis byloje);4) galėjimas atsakyti (būti tarptautinės teisinės atsakomybės subjektu).Reiktų skirti 2 kategorijas: teisės subjektas ir teisinių santykiųsubjektas.Teisinių santykių subjektas – tai asmuo, turintis konkrečias teises irpareigas, o teisės subjektas išvis turi teises ir pareigas. TAUTOS Tauta tampa tarptautinės teisės subjektu, jeigu laikomasi šių sąlygų:1) ta tauta siekia nepriklausomybės, valstybingumo;2) tauta turi jai atstovaujančias institucijas, per kurias ji įgyvendinaatitinkamas teises ir pareigas. Kas sudaro tautos kaip tarptautinės teisės subjekto pagrindą? Tautossubjektiškumo pagrindą sudaro tautos suverenitetas. Jis leidžia tautaisiekti nepriklausomybės, valstybingumo. Leidžia vystyti kalbą, kultūrą,papročius, propaguoti religiją, naudotis visais mineraliniais irbiologiniais resursais, kurie yra toje teritorijoje, kur gyvena tauta. TAUTINĖS MAŽUMOS Jos irgi tarptautinės teisės subjektai, nes tai apsprendžiakonvencijos. Tautinės mažumos gali turėti politinę, kultūrinę tautosautonomiją.Tautinės mažumos negali turėti politinio savarankiškumo. TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS Tai išvestiniai subjektai. Jų kaip subjektų pagrindą nustatovalstybės, ir tai daro tarptautinės sutarties pagalba, nurodydamosatitinkamas veiklos kryptis, struktūrą, teises ir pareigas.Nežiūrint to, kad tarptautinių organizacijų vaidmuo stiprėja, jos vis vienantraeiliai išvestiniai subjektai.
LAISVIEJI MIESTAI Tai savotiški subjektai, nes miestas turi priklausyti valstybei.Tačiau atskirų miestų padėtis istoriškai gali būti neaiški (pvz., Berlynas,Vatikanas, Gdanskas, Klaipėda, Maltos ordinas). Šie miestai tarptautinėsteisės subjektais tampa dėl tarptautinės sutarties. INDIVIDAI Lietuva, pasirašiusi Žmogaus teisių apsaugos konvenciją, piliečiaiįgyjo teisę kreiptis į Tarptautinį žmogaus teisių teismą. Be to,diplomatinė konsulinė teisė atskiroms kategorijoms asmenų nustato tamtikras privilegijas. Be to, asmuo gali būti tarptautinės atsakomybėssubjektu (Niurnbergo ir Japonijos kariniai tribunolai). Valstybės kaip pagrindiniai tarptautinės teisės subjektai. Valstybės – pagrindiniai tarptautinės teisės subjektai dėl keliųpriežasčių: pasaulis organizuotas valstybių egzistencijos pagrindu.Esminiai pokyčiai pasaulyje galimi tiek pozityvių, tiek negatyvių valstybiųveiksmų dėka. Tarptautinės teisės normas kuria valstybės. Teisės teorijoje pateikiami valstybės požymiai. Pirmą kartą valstybėskaip tarptautinės teisės subjekto požymiai buvo nustatyti 1933 metaisMontevidejo konvencijoje. Tai regioninė konvencija. Ją pasirašė JAV beiLotynų Amerikos valstybės. 1 straipsnyje nurodomi šie valstybės kaiptarptautinės teisės subjekto požymiai:1) nuolatiniai gyventojai;2) apibrėžta teritorija;3) vyriausybė;4) galėjimas užmegzti santykius su kitomis valstybėmis.Tarptautinės teisės literatūroje minimi ir kiti valstybingumo kriterijai:a) civilizacijos lygis;b) demokratijos laipsnis;c) valstybės funkcijų turėjimas;d) pasiruošimas laikytis tarptautinės teisės normų.Būtent dėl šių požymių labiausiai ginčijamasi. Remiantis Montevidejokonvencija reikia nagrinėti tuos 4 valstybės požymius.
IŠVADOS
Teisės funkcijos – vaidmuo, kurį atlieka teisė arba tam tikras teisėsinstitutas, ir konkrečios subjektų elgesio teisinio reguliavimo kyptys.Kadangi teisė glaudžiai susijusi su valstybe, tai teisės funkcijos sutampasu valstybinės valdžios funkcijomis. Valstybės veikla vykdoma teisinėmisformomis, remiantis teisės aktais, kurie nustato šios veiklos turinį beipobūdį. Teisės funkcija reiškia tam tikrą veiklos kryptį, arba teisėssocialinės paskirtį, arba ir viena, ir kita. Pagal pozityvistinę koncepciją– poveikio kryptis, pagal liberaliąją – socialinė teisės paskirtis, pagalšiuolaikinę – ir viena, ir kita. Šiuo pagrindu galima būtų išskirti ekonominę, ekologinę, socialinę irkitas funkcijas, kurios identiškos valstybės funkcijoms. Pagal valstybinėsvaldžios subjektus funkcijos gali būti įstatymų leidžiamoji, įstatymųvykdomoji ir teisminė. Teisės funkcijos klasifikuojamos pagal: Teisės sistemą arba šakas (bendrosios, tarpšakinės, šakinės,institutų, teisės normos) Poveikio žmonių elgesiui būdus, realizavimo formą (reguliacinė(dinaminė arba statinė), apsauginė). Kuo mažiau demokratiškesnė visuomenė, tuo labiau dominuoja apsauginė,kuo demokratiškesnė – tuo labiau reguliacinė. Teisės funkcijos gali būti klasifikuojamos pagal tai, kokiuspagrindinius uždavinius sprendžia: 1. Kryptys, kurios išreiškia teisės kaip visuomeninių santykių
reguliatoriaus specifiką, jos teisinę reikšmę šiems santykiams.Svarbiausias uždavinys – visuomeninių santykių sureguliavimas, jųįtvirtinimas. Socialinis teisingumas bei laisvė – uždavinys sprendžiamasreguliacinės funkcijos pagalba. Reguliacinė funkcija – tokia teisiniopoveikio kyptis, kuriama siekiama garantuoti visuomeninių santykiųorganizaciją, jų funkcionavimą ir vystymąsi. Reguliacinė funkcija susijusisu su šeimos, turtiniais, finansiniais ir kitais santykiais. Jipasireiškia: 1) santykių įtvirtinimu teisės norminiuose aktuose. Taireiškia, kad teisės normos suteikia privalomą teisinę formą tiemssantykiams, kurie yra normalaus visuomenės funkcionavimo pagrindas.Valstybės organų sudarymo tvarka, kompetencija, piliečių teisės, laisvėsbei pareigos ir kt.; 2) teisė garantuoja visuomeninių santykiųorganizavimą, tobulėjimą bei vystymąsi. Toks teisės poveikis pasireiškiavisuomeninių santykių ekonominėje, socialinėje sferose reguliavimu. Šioreguliavimo pasekoje nustatoma geriausia visuomeninių santykių tvarka,atitinkanti valstybės gyventojų interesus. Teisė įtvirtina esamų santykiųpakeitimo, tobulinimo galimybę, naujų santykių kūrimą (pvz., kai teisėsnormose įtvirtinamos naujos nuosavybės formos). 2. Apsaugos funkcija – tokia teisinio poveikio kryptis, kuri skirtaapsaugoti, visuomeninius santykius nuo veiklos, neatitinkančios teisėsreikalavimų. Ši funkcija pasireiškia: 1) nustatant draudimus atlikti tamtikras veikas; 2) nustatant teisės sankcijas už nustatytų veikų atlikimą;3) teisės sankcijų asmenims, padariusiems teisės pažeidimus, taikymas. Apsauginė funkcija dažniausiai turi statikos elementų. Reguliacinėfunkcija gali būti: reguliacinė dinaminė arba reguliacinė statinė. Reguliacinė dinaminė reiškia, kad nustatomos gyvenimo aplinkybės,kurios sąlygoja vienų ar kitų teisinių pasekmių atsiradimą. Jos pagrindas –teisės normos, kurios teisinių priemonių pagalba dalyvauja socialiniuoseprocesuose. Subjektai turi galimybę maninpuliuoti savo teisėmis irpareigomis. Reguliacinė statinė įtvirtina tam tikrus statusus visuomenėje. Jospagalba soiekiama garantuoti socialinių teisinių vertybių stabilumą(valstybės formos įtvirtinimas, politinės sistemos principų įtvirtinimas). Šių funkcijų išskyrimas yra daugiau teorinis, nes praktiškai apsauginėfunkcija, kaip ir regulaicinė funkcija, realizuoja teisės socialinępaskirtį, t.y. sureguliuoti visuomeninius santykius ir garantuoti jųstabilumą ir nepriklausomybę nuo išorinio neigiamo poveikio. Per apsauginęfunkciją teisė tam tikru būdu apsaugo ir gina socialines vertybes,nurodydama asmenims ir organizacijoms jų interesų realizavimo teisėtus irtikslingiausius kelius. Teisinis poveikis – tai terminas, apibrėžiantis teisės poveikiovisuomeniniams santykiams formas ir būdus, t.y. teisės principųrealizavimas, draudimų nustatymas, nustatymas normų, reglamentuojančiųvisuomenės gyvenimą, valstybės institucijų veiklą, visuomeniniųorganizacijų veiklą. Teisinis poveikis apima ir teisinį reguliavimą –teisinių santykių sutvarkymą teisės normų pagalba. Teisės vaidmuo – teisės reikšmė valstybės ir visuomenės gyvenime,atsižvelgiant į teisės funkcijas. Teisės uždavinys – politinė, socialinė, ekonominė problema, kurią turiišspręsti teisė. Uždavinys nurodo nuolatinį arba laikiną, artimiausią argalutinį tikslą, kurį turi pasiekti teisė. Nė vienas uždavinys negali būtiišspręstas, nerealizavus teisės funkcijų. Uždaviniai netiesiogiaiapsprendžia funkcijų egzistavimą. Teisės funkcionavimas – teisės veikla socialinėje sistemoje. Taiveikla einamuoju momentu. Tuo tarpu teisės funkcija atspindi tiek dabartį,tiek ateitį. Teisės funkcionavimas – teisės funkcijų realizavimas,įgyvendinimas visuomeniniuose santykiuse. Teisės funkcijos yra realizuojamos tokiomis informomis: Informacine (išaiškinimas adresatams) Orientacine (tam tikrų teisinių nuostatų formavimas) Teisine (teisinių priemonių taikymas=teisinio reguliavimo mechanizmas) Reformuojant teisės sistemą Lietuvoje buvo padaryta klaidų, todėldaugelio žmonių požiūris į teisę šiuo metu yra neigiamas ir dėl tonesilaikoma teisinių normų. Dabartinis vaizdas tikriausiai būtų kitoks, jeiNepriklausomybės atkūrimo pradžioje būtų pasirinkta moderni teisės sistemaar bent jau žymiai pakeista paveldėta klasės valios išraiškos teisėssamprata. Teisę Lietuvoje būtų galima suvokti kitaip – kaip susiformavusiųtautoje, valstybės sankcionuotų ar būtinų valstybei funkcionuotivisuomeninių santykių dalyvių elgesio taisyklių visuma, kurios funkcionuotųpritariant daugumai šalies gyventojų ir būtų garantuotos valstybėssankcijomis.LITERATŪRA
1. Rūta Bakševičienė. Teisė – kas tai? Kelios teisės sampratos // Teisė. –1996. T30.2. Herbert L.A.Hart. Teisės samprata. – V.: Pradai, 1997.3. Petras Leonas. Teisės enciklopedijos paskaitos. – V.: Pozicija, 1995.4. S. Katuoka. Valstybės ir teisės pagrindinės kategorijos. V., 1997.5. A. Vaišvila. Atvira visuomenė ir teisinė valstybė // Teisės problemos.1998. Nr. 1.6. Valstybės ir teisės teorija. Red. S. Vansevičius. V., 1989.7. В.С. Нерсесянц. Философия права. M., 1997.8. С.А. Комаров. Теория государства и права. M., 1998.
———————–[1] С.А. Комаров. Общая теория государства и права. М., 1998.