Teisės sistema

16 0

ĮVADAS

Norint nagrinėti teisės mokslą, kaip ir kiekvieną mokslą, pirmiausia

reikia išsiaiškinti, ką mes nagrinėsime, kadangi pastangos perprasti

objektą, kurio reikšmė nežinoma, yra bevaisės ir betikslės.

Taigi, kaip atsirado teisė? P.Leonas “Teisės enciklopedijos

paskaitose” mini seną graikų padavimą, kuriame Dzeusas pasiuntęs itin

protingą asmenį Epimetėją, kuris turėjo žemės būtybes apdalinti įrankiais

kovai dėl būvio. Vienai būtybei Epimetėjas davęs aštrius nagus, kitai –

didelius sparnus, dar kitai – stiprius dantis. Tačiau žmogui jam pritrūkę

dovanų ir jis apdovanojęs žmogų visuomenės instinktu. Dėl šios priežasties

žmogus – tai nėra kažkokia a

atskira būtybė, galinti gyventi savarankiškai.

Jis turi stiprų prigimtinį polinkį būti visuomenės dalimi ir dažniausiai

suprantamas bei nagrinėjamas kaip visuomenės dalis. Žmogus be visuomenės

negali gyventi, kadangi būdamas atsiskyręs jis netenka savo prasmės.

Norint suvokti teisę reikia atsakyti į tris klausimus: kuo teisė

skiriasi nuo grasinimais paremtų įsakymų ir kuo su jais susijusi? Kuo

teisinė pareiga skiriasi nuo moralinės prievolės ir kuo su ja susijusi? Kas

yra normos ir kokiu mastu teisę sudaro normos? Daugelio mokslininkų darbų

pagrindinis tikslas buvo aiškiai ir neabejotinai atsakyti į šiuos

klausimus. Buvo s
stengiamasi suformuluoti teisės apibrėžimą, kadangi nors

nemažai žmonių suprato teisę, niekas nemokėjo jos apibrėžti – apibrėžti

ribą, kas yra teisė, o kas ne. Tokią situaciją puikiai iliustruoja posakis

“Kai matau dramblį, aš galiu jį atpažinti, bet negaliu apibrėžti”. Taigi,

nors teisininkai ir puikiai išmano t
teisę, tačiau ir joje yra dalykų, ryšių,

kurių jie iki galo nesupranta.

Kartais galima naudoti grynai verbalinį apibrėžimą, kuris paaiškina

žodžius, išreikšdamas juos plačiai paplitusiomis ir visiems suprantamomis

sąvokomis. Neaiškūs žodžiai apibrėžiami nusakant jų priklausymą kokiai nors

grupei bei taip pat parodant objekto išskirtines savybes, kurios jį

atskiria nuo grupės. Pavyzdžiui, “dramblys yra keturkojis gyvūnas, turintis

dideles iltis, straublį ir uodegą”. Šis apibrėžimo būdas yra pats

paprasčiausias, tačiau jis tinka ne bet kokiems žodžiams paaiškinti. Ar

apibrėžimas bus tikslus priklauso nuo tam tikrų sąlygų: apibrėžiamas

daiktas turi priklausyti didesnei grupei, kurios pobūdis būtų aiškus.

Teisės sąvokos atžvilgiu šis apibrėžimo būdas visiškai netinka, kadangi

nėra tokios gerai žinomos ir bendros kategorijos, kuri apimtų teisę. Šia

kategorija galėtų būti bendroji elgesio normų šeima, tačiau normos samprata

taip pat reikalauja atskiro paaiškinimo. Be šio apibrėžimo būdo d
dar yra ir

nemažai kitų, tačiau trys pagrindinės problemos, slypinčios klausime “kas

yra teisė?” reikalauja platesnio apibūdinimo, kadangi jos yra labai

skirtingos.

Teisės, kaip valstybės nustatytų ar sankcionuotų, visiems privalomų,

formaliai apibrėžtų, prireikus valstybės prievarta garantuojamų,

visuomeninių santykių dalyvių elgesio taisyklių sistemos, samprata ilgą

laiką nekėlė didesnių diskusijų. Susiformavo požiūris į teisę, kaip į

sustabarėjusią uždarą visuomenės sistemos dalį. Būdama socialinis

reiškinys, teisė dėl tokio požiūrio prarado tiesioginį ryšį su žmogumi, jo

emocijomis, poreikiais. Žaidžiantys smėlio dėžėje vaikai, dar

nesuprantantys žodžių valstybė, įstatymas, teisė, suvokia, kas yra teisinga

ir kas ne,
kad egzistuoja bendri didžiajai pasaulio tautų daugumai

draudimai. Dėl panašių samprotavimų, teisės tradicijų, įvairių teisės

mokslo raidos krypčių pasaulio teisės moksle susiformavo nemažai teisės

sampratų, gerokai besiskiriančių nuo mums įprastos.

1. Teisė

Sudėtinga suprasti teisę kaip reiškinį. Kai teisę apibrėžiame kaip

taisyklių, normų visumą, tai kyla klausimas, kas apibrėžia tas taisykles.

Svarbus skirtumas tarp taisyklės ir normos. Vyraujančioje

normatyvistinėje mokykloje teisę apibrėžiame kaip normų visumą. Bet normos

ir taisyklės sutapatinti negalime. Kas yra plačiau? Jei norma yra taisyklių

visuma, tai norma yra plačiau, bet taip iš tiesų nėra. Taisyklės yra

abstrakčiausia sąvoka, kuri įneša neaiškumų. Jei taisyklė yra plačiau nei

norma, tai kur yra kita taisyklių dalis? Vadinasi šalia taisyklės yra ir

kitu reguliatoriai, kurie yra neformali teisė, abstrakčioji teisė.

Kodėl svarbu išaiškinti šį skirtumą? Teisės paskirtis – reguliuoti

žmonių elgesį. Tai pats bendriausias tikslas.

Fuleris ir Blekas teigia, kad teisė – institutas, kuris priverčia

žmones paklusti nustatytom normom ir taisyklėm.

Štai S.A. Komorovas rašo: “Teisė neegzistuoja be valstybės, ji [teisė]

yra tiesioginis jos [valstybės] produktas,.[teisė] gimsta iš ypatingos

valstybinės veiklos – teisėkūros procese. teisė yra politikos

instrumentas.”[1]. Anot jo:

TEISĖ

kyla iš valstybės

išreiškia valdžioje esančių politinių jėgų valstybinę valią

valstybės saugoma

yra visuomeninių santykių reguliatorius

charakterizuojama: a) formaliu apibrėžtumu,

b) normativiškumu,

c) sistemiškumu,

tai yra teisės normų

d) dinamiškumu,

bruožai

e) nepersonifikuotumu.

yra v

visuotinai reišminga ir visuotinai privaloma.

Teisė kaip reguliatorius apima svarbiausius visuomenės reguliatorius.

Žodis svarbiausias – sunkiai pritaikomas. Kas yra svarbu ar nesvarbu sunku

nustatyti. Dėl to svarbu įvertinti kiekvieną reguliatorių, kuris daro

poveikį žmogaus elgesiui.

Realiame gyvenime. Teisė, kurią mes suprantame, yra paremta valstybės

galia. Bet šalia mes vadovaujamės ir kitais reguliatoriais. Pvz., Žirmūnų

greičio matuoklis nustatytas 66 km/h, bet ne 60 km/h, kuris yra leidžiamas.

Pati teisė, jos įgyvendinimas yra labai sunkus. Teisė, kuri kyla iš vieno

žmogaus sąmonės, tampa ,,Law in book”. ,,Law in action” – gyvoji teisė. Ji

labai vystoma šiuo metu. Anot Fulerio, Grifito, Makormiko, tai svarbesnis

reguliatorius Susiduriame su abstrakčiomis taisyklėmis, vadinamomis gyvąja

teise.

Abstrakčioji teisė prasidėjo labai senai. Pvz., sausasis įstatymas

JAV. Policija, matydama, kad pati yra bejėgė, leisdavo vartoti alkoholį,

bet tik tam tikrose vietose. Arba prostitucija – galima tik tam tikruose

rajonuose. Olandijoje nors buvo draudžiama, bet buvo neformaliai leista

verstis raudonųjų žibintų kvartaluose.

Pastaruoju metu nevalstybinės teisės reikšmė labai išaugo. Tai

paskatino:

1. Internetas. Nėra jokių teisės aktų, reguliuojančių Internetą (ES yra

projektas).

2. Santykiai tarp valstybių. Kai valstybės bendrauja kaip lygios su

lygiomis, kyla klausimas dėl vienos valstybės teisės galiojimo kitos

teritorijoje. Kitos valstybės teisė galioja kaip neformali.

3. Įmonės veikiančios daugelyje valstybių nustato taisykles, galiojančias

viso pasaulio padaliniuose.

Valstybė nesinaudoja savo teise privatizacijos procesuose (

(Mažeikių

naftos privatizacija).

4. Nevyriausybinės organizacijos nustato savo elgesio modelius ir savo

etikos lygį.

Teisė keičiasi ir vystosi, o anksčiau minėti atvejai tai iliustruoja.

Todėl turime konstatuoti, kad šalia valstybinės egzistuoja ir nevalstybinė,

neformali teisė. Iš kur atsiranda ta galia, kuri nustato teises?

Socialinės normos – tai, kas padeda išreikšti pačias normas.

Normos yra dviejų rūšių:

1. Etikos – padeda derinti žmonių interesus ir tikslus.

2. Techninės – padeda siekti konkrečių veiksmų.

Norma (lot.)

– taisyklė, nurodymas, matas;

– tokia žmonių santykius reguliuojanti nuostata, kurią lemia žmogaus

psichologinė veikla. Ji funkcionuoja, kai yra tikslingai priimta.

Norma:

1. Nurodymas, komanda, įsakymas.

2. Leidžia ir riboja.

1) ir (2) yra Kelzeno 5 požymiai. Hartas į normą sutalpina ir normatyvumą

ir normalumą. Normalumas – law in action, kas suteikia normai normalų

gyvenimą.

Dworkino pozicijoje akcentas – normos santykis su principais. Jis

yra Harto įpėdinis, dirbo Oxforde profesoriumi. Kritikavo Hartą.

Vienareikšmiško atsakymo nėra. Normą reikia suprasti kaip elgesio

reguliatorių.

Ir Hayekas, Hartas, Kelzenas, Dworkinas sutinka, kad žmogaus elgesį

reguliuoja socialinės normos. Jos įtakoja pasirinkimą, motyvaciją. Svarbu

tirti žmonių tarpusavio santykius. Toks tyrimas sunkus. Norma deda

pagrindus visuomenės vystymuisi. Jei mes atsakome į klausimą, kas lemia

žmonių elgesį, tai galime atsakyti į daug kitų klausimų. Žmogaus elgesys

reguliuojamas visur. . . .

LITERATŪRA

1. Rūta Bakševičienė. Teisė – kas tai? Kelios teisės sampratos // Teisė. –

1996. T30.

2. Herbert L.A.Hart. Teisės samprata. – V.: Pradai, 1997.

3. Petras Leonas. Teisės enciklopedijos paskaitos. – V.: Pozicija, 1995.

4. S. Katuoka. Valstybės ir teisės pagrindinės kategorijos. V., 1997.

5. A. Vaišvila. Atvira visuomenė ir teisinė valstybė // Teisės problemos.

1998. Nr. 1.

6. Valstybės ir teisės teorija. Red. S. Vansevičius. V., 1989.

7. В.С. Нерсесянц. Философия права. M., 1997.

8. С.А. Комаров. Теория государства и права. M., 1998.

———————–

[1] С.А. Комаров. Общая теория государства и права. М., 1998.

Komentuokite!