TEISĖKŪROS SĄVOKA, SUBJEKTAI, BŪDAI IR RŪŠYS

TURINYS

ĮVADAS 4

1. TEISĖKŪROS SĄVOKA, PASKIRTIS BEI TIKSLAI 52. TEISĖKŪROS SUBJEKTAI 73. TEISĖKŪROS BŪDAI 94. TEISĖKŪROS RŪŠYS 10 4.1. Originalioji teisėkūra 10 4.1.1. Deleguotoji (arba įgaliotoji) teisėkūra 10 4.1.2. Tautos teisėkūra – referendumas 10 4.2. Sankcionuota teisėkūra 15

IŠVADOS 17

LITERATŪRA SĄRAŠAS 18

ĮVADAS

Žmogaus teisės ir laisvės, atstovavimas ir atskaitomybė piliečiams, laisvi ir periodiški rinkimai – tai vieni svarbiausių šiandieninės demokratijos institutų, įtvirtintų konstitucijos. Pradėjau nuo demokratijos sąvokos, kadangi tik demokratinėje valstybėje ir visuomenėje galima vienovė tarp valdžios ir tautos, o ypač šis santykis atsiskleidžia teisėkūroje arba įstatymų leidyboje, kuri yra viena svarbiausių valstybės funkcijų ir kartu tautos valios diegimas į įstatymus. Tik demokratinėje valstybėje ir visuomenėje teisėkūros tikslas yra kurti ir leisti tokias teisės normas, kurios užtikrintų pagrindines žmogaus teises bei laisves, kartu garantuojant ir jų įgyvendinimą. Manau, kad teisėkūra – tai viena aktualiausių ir daugiausiai reformų reikalaujanti teisės sistemos dalis, o jos svarba demokratinei valstybei kaip demokratijos vykdytojai – didžiulė. Taigi bandysiu aptarti esminius principus, kuriais vadovaujantis vykdoma pagrindinė valstybės funkcija – įstatymų leidyba arba teisėkūra, siekianti sureguliuoti svarbiausius visuomeninius santykius. Pagrindinis mano darbo tikslas – apibrėžti teisėkūros sąvoką ir suformuluoti bendrąją jos sampratą, aptarti teisėkūros subjektus, būdus bei rūšis.

1. TEISĖKŪROS SĄVOKA, PASKIRTIS BEI TIKSLAI

Pradedant kalbėti apie teisėkūrą, pirmiausia derėtų bent trumpai aptarti teisėkūros sampratą ir apibrėžti esmines jos savybes, paskirtį bei tikslus. Mano nuomone, geriausią teisėkūros sąvokos apibrėžimą pateikia profesorius Alfonsas Vaišvila. Anot jo, teisėkūra – „Tai visuomenės ar įgaliotų valstybės institucijų veikla, kuria siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti teisės normas atsižvelgiant į visų visuomenės narių teisių ir teisėtų interesų apsaugos bei įgyvendinimo poreikius.“ Saulius Katuoka teisėkūrą apibrėžią panašiai: „Teisėkūra – valstybės kompetentingų institucijų ir jų įgaliotų visuomeninių organizacijų ar tautos oficiali veikla teisės normų aktams parengti ir išleisti.“

Tačiau teisėkūros sąvoką galima skirtingai traktuoti remiantis skirtingomis teisės doktrinomis. Pavyzdžiui, pozityviosios teisės paskirtis – užtikrinti pagrindines žmogaus teises atsižvelgiant tik į valstybės interesus, teisę tapatinant su įstatymu. Taigi, teisę suprantant kaip valstybės sukurtą visuotinai privalomą elgesio taisyklę, teisėkūros funkcijos kaip ir išnyksta. Tuo tarpu lyginant pozityviąją teisės sampratą su prigimtine, kurią galima traktuoti kaip visuotinai pripažintų prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių visumą, įstatymų leidyba jau ne savavališko pobūdžio, o atsižvelgianti į objektyvias, pačiame žmoguje slypinčias vertybes. Kadangi teisėkūra yra priklausoma nuo teisės sampratos, atsižvelgiant į tai, jos turinio apimtį galime skirti dviem skirtingais aspektais:1) teisėkūra siaurąja prasme – kompetentingų valstybės institucijų veikla, kuriant teisės normas. Šios prasmės pagrindą sudaro norminių teisės aktų kūrimo procesas. Jis apima įvairias stadijas: pradedant nuo teisės akto poreikio nustatymo, projekto rengimo ir t.t., baigiant įstatymo priėmimu ir paskelbimu. 2) Teisėkūra plačiąja prasme – tai visos teisės bei jos struktūrinių dalių (idėjų, doktrinų, teisinių santykių ir pan.) kūrimas ir formavimo procesas. Šia prasme teisėkūros procesas prasideda nuo teisinių idėjų ir baigiasi teisės normų realizavimu. Tačiau, nepaisant skirtingų teisėkūros supratimų, veikla ruošiant, keičiant bei leidžiant teisės aktus priklauso valdančiosioms valstybės institucijoms. Kalbant apie teisėkūrą kaip apie teisinių idėjų virtimą teisinėmis normomis, reikėtų pabrėžti pagrindinius jos tikslus. Mano nuomone, svarbiausi yra šie: Kurti, redaguoti, panaikinti ar papildyti teisės normas;  Tobulinti vientisą teisės normų sistemą, reguliuojančią visuomeninius santykius; Diegti tautos valią į įstatymus bei kitus teisės aktus; Suteikti įstatymuose esančioms taisyklėms bendrą privalomąjį pobūdį;
 Užtikrinti socialinių interesų tolesnę juridizavimosi eigą;  Padėti teisei ir įstatymams tapti socialine vertybe, išreikšiant bendrus visuomenės siekius ir interesus, bendrą valią, įkūnijant teisingumą; Formuluoti teisės normas, siekiant u-tikrinti žmogaus teisių saugą ir jų įgyvendinimą; Užtikrinti įstatymų ir kitų teisės aktų kokybę, aiškumą, jų veiksmingumą, lankstumą bei stabilumą; jie turi būti pakankamai aiškūs ir vienareikšmiai, kad juos būtų galima realizuoti; Kurti atvirą, teisingą, darnią, pilietinę visuomenę ir prigimtines žmogaus teises bei laisves gerbiančią teisinę valstybę (Konstitucijos preambulė, II ir kiti skirsniai).

2. TEISĖKŪROS SUBJEKTAI

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė turi ne bet kuris subjektas. Tai speciali, griežtai apribota ir Konstitucijoje įtvirtinta teisė. Pagrindinis teisėkūros subjektas, esant atstovaujamosios demokratijos sąlygoms, yra tam tikros teisėkūros vykdymui įgaliotos valstybės institucijos. Įstatymų leidybos teisė patikima parlamentui – valdžios institucijai, kurią sudaro tautos išrinkti atstovai. Atstovaudami visuomenei jie išreiškia jos įvairius interesus. Įstatymų leidžiamajai valdžiai atitekus tautos atstovams užtikrinama demokratija ir tautos savivalda.Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau Konstitucijos) 68 straipsnyje numatyta, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisė priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei bei kitoms valdymo institucijoms. Reikia pažymėti, kad ir pati tauta turi galimybę tiesiogiai priimti įstatymus; tai taip pat įtvirtinta Konstitucijos 68 str., kuriame teigiama, kad 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti seimui įstatymo projektą, kurį Seimas privalo svarstyti. Tauta, kaip įstatymų leidybos subjektas, gali pareikšti savo valią ir referendumu.Taigi svarbiausiame valstybės įstatyme, Konstitucijoje, kaip viename pagrindinių teisėkūros šaltinių, įtvirtinti pamatiniai nacionalinės teisės principai ir vertybės, apibrėžti įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turintys subjektai, taip pat nustatyta valdžios institucijų turima kompetencija, priimant tam tikrus teisės aktus, pagrindiniai įstatymų priėmimo ir įsigaliojimo tvarkos reikalavimai, kiti esminiai dalykai, susiję su teisėkūra.

Taigi reziumuojant, galima teigti, kad demokratinėje valstybėje ir būtent Lietuvos Respublikoje pagrindiniai teisėkūros subjektai yra:1) tauta (referendumų būdu);2) parlamentas;3) valstybės vadovas (prezidentas);4) vyriausybė;5) piliečiai (Lietuvos Respublikoje surinkus 50 tūkstančių piliečių parašų).Tuo tarpu prof. A. Vaišvila išskiria dar kelis subjektus, tai – ”teismai ir piliečiai, įgyvendinantys savo subjektines teises (testamentų, civilinių sandorių, darbo sutarčių sudarymo subjektai. Teisėtai sudarytai ir galiojančiai civilinei sutarčiai naujasis CK pripažįsta įstatymo galią (6.189 straipsnis. Sutarties galia. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią.). Tai reiškia, kad piliečių sutartimi sukurta individuali elgesio taisyklė negali būti atšaukta ar pakeista jokiu įstatymo lydimuoju (poįstatyminiu) aktu, o tik įstatymu, ir tokiu, kuris nepažeistų konstitucinių žmogaus teisių.“

3. TEISĖKŪROS BŪDAI

Remiantis valstybės aktyvumu kuriant teisę, skiriami keli teisės normų kūrimo būdai:1) originalioji teisėkūra – sukuriama nauja, visuomenėje neegzistavusi teisinio reguliavimo priemonė – elgesio taisyklė;2) sankcionavimas – tai oficiali kompetentingos valstybės institucijos procedūra, kuria patvirtinama (sankcionuojama) jau esama elgesio taisyklė suteikiant jai teisės normos statusą – visuotinį privalomumą;3) ratifikavimas – speciali sankcionavimo rūšis, kai parlamentas vadovaudamasis tam tikra procedūra patvirtina tarptautinės sutarties, deklaracijos, konvencijos nustatytą elgesio taisyklę, suteikia jai įstatymo galią ir kartu įtraukia ją į nacionalinės teisės sistemą.

4. TEISĖKŪROS RŪŠYS

Atsižvelgiant į prieš tai minėtus teisės normų kūrimo būdus, įstatymų leidybą galima skirstyti į atitinkamas rūšis. Tai:1) originalioji teisėkūra;2) sankcionuota teisėkūra.

4.1. Originalioji teisėkūra

Tai kompetetingų valstybės institucijų (parlamento, prezidento, vyriausybės, ministerijų, departamentų, savivaldybių tarybų, jų valdybų ar kitų valstybės institucijų) kūrybinė veikla, kuria sukuriama nauja elgesio taisyklė – teisės norma.

4.1.1. Deleguotoji (arba įgaliotoji) teisėkūra – tai tokia originaliosios teisėkūros rūšis, kai viena kompetentinga valstybės institucija (pavyzdžiui, parlamentas) paveda kitai valstybės institucijai (pavyzdžiui, prezidentui ar vyriausybei) išleisti įstatymo galią turintį teisės normų aktą. Tokių teisėkūros pavyzdžių galima rasti Ispanijos, Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Italijos ir kitų valstybių konstitucijose, kurių normose yra įtvirtinti tokio įstatymų leidybos delegavimo atvejai ir nustatomos jo ribos bei garantijos. Kitų šalių nacionalinėse teisės sistemose, kurių konstitucijose įstatymų leidybos delegavimas nenustatytas, tokios teisės perdavimas iš leidžiamosios valdžios rankų į vykdomosios bus laikomas neteisėtu. Pavyzdžiais galėtų būti šios šalys – Turkija, Bulgarija, Čekija, Slovakija bei kitos. Taip pat ir „Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įstatymų leidybos delegavimas nenustatytas, todėl Vyriausybė gali priimti tik poįstatyminius teisės aktus.“

Pagal subjektą originalioji teisėkūra gali būti priskirta ir tautai, kurį savo valią išreiškia referendumų būdu.

4.1.2. Tautos teisėkūra – referendumas

Tautai pavesta teisėkūra (referendumas) – manau, tai vienas ryškiausių valstybės vykdomos demokratijos atspindžių, kai greta kompetentingų valstybės institucijų konstitucija suteikia teisę ir piliečiams išreikšti savo valią priimant tam tikrus įstatymus visuotino balsavimo keliu. Taigi „Referendumas – tai svarbiausias tiesioginės demokratijos institutas, pasireiškiantis tiesioginiu rinkėjų balsavimu tam tikru valstybės ar visuomenės gyvenimo klausimu. <…> Taip pat referendumą galima apibrėžti kaip teisės normomis reglamentuojamą balsavimo procedūrą, kurios metu rinkimų teisė turintys valstybės piliečiai, vadovaudamiesi savo patyrimu ir vertybinėmis nuostatomis, pareiškia savo valią svarbiausiais tautos bei valstybės klausimais.“ Prof. A. Vaišvila pateikia iš esmės panašų referendumo sąvokos apibrėžimą: „Referendumas – tai tokia teisėkūros rūšis, kai pati tauta visuotinu balsavimu priima konstitucijos ar konkretaus įstatymo nuostatas, reglamentuojančias vidaus ir užsienio politiką.“ Jau pačioje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje skelbiama, kad „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“ (Lietuvos Respublikos Konstitucija 9 straipsnis 1 dalis). Šiuo būdu ir buvo priimtas 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnis: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.“ Šiuo metu ši nuostata gali būti pakeista tik kitu tautos referendumu, jei už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę.

Pagal teisės teoriją bei konstitucines tradicijas referendumas yra suprantamas kaip piliečių visuotinas balsavimas konstitucijos ar atskirų jos nuostatų, taip pat įstatymo, vidaus ir užsienio politikos klausimais. Taigi šio tiesioginės demokratijos instituto esmę nusako du pagrindiniai bruožai arba kriterijai:1) tautos suvenerių galių (supreme potestas) tiesioginis pareiškimas;2) priimtų speciali juridinė galia, kuri konkretinama tokiais požymiais:a) tik referendumu gali būti pakeičiamos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ ir XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos (1996 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 1 straipsnis);

b) referendumo priimtos nuostatos ar kitas sprendimas yra galutinis ir nereikalingas kurios nors institucijos patvirtinimas;c) referendumu priimti sprendimai, įstatymų nuostatos , skirtingai nuo Seimo priimtų įstatymų, įsigalioja kitą dieną po to, kai paskelbiami (Lietuvos Respublikos referendumo 33 straipsnis 2 dalis);d) referendumu priimtos nuostatos ar kitas sprendimas gali būti pakeisti ar panaikinti irgi tik referendumu (Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 34 straipsnis 1 dalis). Tai reiškia, kad tautos sprendimą gali pakeisti ar panaikinti ne valstybės institucija, o tik pati tauta kitu savo sprendimu.Dalyvavimas referendume yra laisvas ir grindžiamas demokratiniais rinkimų teisės principais – visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Teisę dalyvauti referendume turi visi Lietuvos piliečiai, kuriems sukakę 18 metų, išskyrus asmenis, teismo pripažintus neveiksniais. Visiems suteikiama teisė agituoti visais referendumo klausimais, tačiau draudžiama tai daryti likus iki referendumo pradžios 24 valandoms bei pačią referendumo dieną.Svarbi referendumo teisinio reguliavimo stadija yra referendumo iniciatyvos teisės reguliavimas. Pagal Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 8 straipsnį referendumo iniciatyvos teisė priklauso : Seimui – jis ją gali įgyvendinti daugiau nei 1/3 narių balsų siūlymu; Piliečiams, kurie šią teisę pagal įstatymą įgyvendina ne mažiau kaip 300 000 rinkimų teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių reikalavimu.Reikalavimas dėl referendumo paskelbimo adresuojamas Lietuvos Respublikos Seimui, kuriame turi būti nurodyta siūlomos priimti įstatymo nuostatos ar svarbiausias Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimas, kuris pateikiamas spręsti referendumui. Pagal įstatymą, piliečių iniciatyvos teisei paskelbti referendumą dėl konkretaus gyvenimo klausimo įgyvendinimo nustatomas trijų mėnesių terminas, kuris skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos piliečių iniciatyvinės grupės, kurią turi sudaryti ne mažiau kaip dešimt rinkimų teisę turinčių asmenų, įregistravimo Vyriausioje rinkimų komisijoje. Per šį terminą surinkus 300 000 Lietuvos piliečių parašų dėl reikalavimo skelbti referendumą, iniciatyvinė grupė surašo baigiamąjį aktą, kuris su piliečių reikalavimais įteikiamas Vyriausiajai rinkimų komisijai, o pastaroji privalo dokumentus patikrinti per 15 dienų. Jei per tris mėnesius nesurenkamas reikalingas skaičius parašų, tai tolesnis jų rinkimas nutraukiamas. Vėl reikšti iniciatyvą dėl referendumo tuo pačiu klausimu galima ne anksčiau kaip po vienų metų.
Jei visos šios sąlygos įvykdomos, reikalavimas dėl referendumo paskelbimo nagrinėjamas toliau bendra tvarka. Tada Lietuvos respublikos Seimas Seimo statuto ir referendumo įstatymo 12 straipsnio nustatyta tvarka priima nutarimą dėl referendumo paskelbimo. Jo vykdymo data skiriama ne vėliau kaip po 3 mėnesių nuo nutarimo priėmimo dienos. Referendumus Lietuvoje organizuoja ir vykdo referendumo įstatymo 14 straipsnio 1 dalies numatytos komisijos, kurių sudarymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 12, 15 it 17 straipsniai. Pagal Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 33 straipsnio 5 dalį Lietuvos Respublikos įstatymo nuostatos ar kitas sprendimas laikomi priimtais, jeigu per referendumą jiems pritarė daugiau kaip pusė įtrauktų į sąrašus piliečių. Kaip minėjau anksčiau, referendumu priimtos nuostatos ar sprendimai skelbiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir įsigalioja kitą dieną po paskelbimo.

Referendumų klasifikacijos

Kiekvienoje valstybėje referendumas yra unikalus reiškinys, atspindintis konkrečios visuomenės ir valstybės ypatumus. Teisinėje literatūroje pateikiama įvairių referendumų klasifikacijų. Remiantis V. Čirkinu, referendumai skirstomi į: 1) Pagal teritoriją, kurioje vyksta referendumas:a) nacionalinis, vykstantis visos valstybės mastu ir visoje teritorijoje;b) vietos referendumas, vykstantis federacijos dalyje, autonominiame vienete.2) Pagal būtinumą vykdyti referendumą:a) privalomas arba imperatyvusis – kai pačioje Konstitucijoje numatyta, jog sprendimas tam tikrais klausimais turi būti priimtas tik referendumo pagalba. (Ši nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 148 straipsnyje);b) fakultatyvinis , kuris organizuojamas konstitucijoje ar įstatyme numatytų subjektų, turinčių referendumo iniciatyvos teisę, nuožiūra.3) Pagal referendume keliamų klausimų pobūdį:a) konstitucinis – kai referendume balsuojama už naujos Konstitucijos projektą (pavyzdžiui, 1992 m. spalio 25 d. referendumas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo);b) paprastasis – kai vykdomas referendumas ne konstitucinio pobūdžio, o paprastais klausimais. (Lietuvoje tokių referendumų buvo daugiau nei dešimt, pavyzdžiui, 2004 m. referendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą);4) Pagal parlamento dalyvavimą:a) Ikiparlamentinis – tai referendumas, vykdomas prieš priimant konkretų įstatymą parlamente, norint sužinoti piliečių nuomonę šiuo klausimu;

b) Poparlamentinis – vykdomas po įstatymo priėmimo parlamente, siekiant jį patvirtinti;c) Neparlamentinis – tai toks referendumas, kai įstatymas priimamas parlamentui nedalyvaujant.5) Pagal sprendimo pobūdį:a) patvirtinantis referendumas – tokio referendumo priimtam sprendimui nereikia papildomo patvirtinimo (tai įtvirtinta ir Lietuvos respublikos referendumo įstatymo 34 straipsnyje);b) konsultacinis – tai toks referendumas, kai į rinkėjų pateiktą nuomonę referendumu, parlamentas gali atsižvelgti arba ne.

Pavyzdžiui Davidas Butleris siūlė referendumus klasifikuoti pagal jų iniciatorius ir referendumu sprendžiamus uždavinius: 1) Valdžios rengiami referendumai. Nuo valstybės valdžios priklauso ar referendumas bus surengtas, ar gautas rezultatas bus įpareigojantis valdžios atžvilgiu, ar tik patariamasis. Tai fakultatyviniai referendumai. Juose pateikiami klausimai gali būti patys įvairiausi. Iniciatyvos teisė skelbti tokį referendumą priklauso valstybės valdžiai. Šie referendumai vyksta daugumoje šalių;2) Konstituciškai būtini referendumai. Konstitucijose jau įtvirtinta tam tikra rūšis priemonių, kurios turi būti patvirtintos piliečių prieš joms įsigaliojant; 3) Referendumai pagal piliečių peticijas ar reikalavimus. Šiuo referendumu yra ribojama atstovaujamoji valdžia. Piliečio iniciatyva pateiktas įstatymo projektas ir atmestas referendumo metu nėra įgyvendinamas, nors ir būtų priimtinas valdžiai;4) Referendumai piliečių iniciatyva. Bet kuris pilietis turi teisę pateikti peticiją, ir jei referendumu surenkamas reikiamas skaičius rinkėjų balsų, šis teisės aktas įsigalioja nepaisant valdžios institucijos noro ar nenoro.

Pastarųjų dviejų tipų referendumai organizuojami tik Šveicarijoje ir kai kuriose Amerikos valstijose. Galimas ir kitos referendumų skirstymas: Sprendžiamieji referendumai – tai tokia tautos valios pareiškimo teisėkūros forma, kai tauta visuotinu balsavimu priima įstatymus ar jų nuostatas.Patariamieji referendumai – yra tie, kuriems teikiami svarstyti svarbiausi šalies gyvenimo klausimai, kai valdžios institucijos siekia sužinoti tautos nuomonė konkrečiu klausimu, kurį valstybės institucijos rengiasi reglamentuoti.Ratifikaciniai referendumai – tai teisėkūros forma, kai tauta išreiškia pritarimą ar nepritarimą valstybės institucijų pasirašytai tarptautinei sutarčiai, konvencijai, deklaracijai.

Taigi nagrinėjant referendumą kaip tiesioginės demokratijos institutą, galima paminėti ir kelias jo teigiamas bei neigiamas savybes. Manau, kad sprendimai priimti referendumu, yra patys geriausiai ir teisėčiausi, kadangi tokiu būdu tiksliausiai išreiškiama Tautos valia – jie priimami betarpiškai pačių piliečių. Keičiasi ir rinkėjo požiūris į įstatymą, nes jis pats dalyvavo jį priimant. Taigi referendumas remiasi laisvų individų valia. Tačiau referendumų priešininkai teigia, kad daugumos valdymas ne visada teisingas, todėl referendumas – gan netobula procedūra. Jie teigia, kad dažnai eiliniai piliečiai nesugeba daryti protingų sprendimų, todėl juos turėtų priimti kvalifikuoti specialistai. Vadinasi, galime teigti, kad referendumas kiekvienoje demokratinėje valstybėje bus politiškai ir ideologiškai efektyvus tuo atveju, jeigu jo organizavimo tikslai bus suprantami daugumai piliečių, jei piliečiai nebus dezinformuojami demokratiniais šūkiais ir klaidingomis socialinėmis vertybėmis, jei bus užtikrintas viešumas organizuojant ir pravedant referendumą.Taigi referendumas yra dar vienas būdas teisės normų aktų leidyboje dalyvauti ir tautai, leidžiantis jai pareikšti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu, kuriant ar keičiant tam tikras konstitucines nuostatas bei sprendžiant kitus valstybei ir visuomenei svarbius klausimus.

4.2. Sankcionuota teisėkūra

Ji nesukuria originaliosios teisės normos, o tik sankcionuoja (patvirtina) jau egzistuojančią elgesio taisyklę, t.y. skelbia ją teisės norma ir įpareigoja garantuoti jos vykdymą valstybės prievarta. Sankcionuotosios teisėkūros pavyzdžiai gali būti papročių sankcionavimas. 1990 m. Lietuvos Aukščiausioji Taryba nutarimu sankcionavo paprotį gruodžio 25 d. švęsti Kalėdas, arba Kristaus gimimo šventę. Paprotinė elgesio taisyklė susiformuoja anksčiau už valstybė ir nepriklausomai nuo jos. Valstybė (parlamentas) gali sankcionuoti ne tik papročius, bet ir visuomeninių organizacijų ar žemesnių valstybės institucijų sukurtas elgesio taisykles.Iki šiol Lietuvoje kai kurias technines normas (Kelių eismo taisykles) sankcionuoja Vyriausybė, paversdama jas socialinėmis teisinėmis, o juridinės galios požiūriu – įstatymo lydimojo akto normomis. Tačiau už kai kuriuos tokių normų pažeidimus numatyta net baudžiamoji atsakomybė (BK 281 str.). jeigu už įstatymo lydimajame akte nustatytų draudimų pažeidimą gali atsirasti baudžiamoji atsakomybė, tai įstatymo lydimasis aktas juridinės galio požiūriu prilyginamas įstatymui. Tai sukelia teisės aktų hierarchijos painiavą. Draudimai, už kurių pažeidimus numatoma baudžiamoji atsakomybė (įkalinimas), privalo turėti įstatymuose nustatytų draudimų formą, nes pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją pagrindines asmens teises gali riboti tik įstatymas: „Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kurias yra nustatęs įstatymas.“ (20 str. 2 d.) tai reiškia, kad jeigu įstatymo skiriamos kriminalinės bausmės, tai jos turi būti skiriamos tik už pažeidimus tokių draudimų (asmens teisių ribojimų), kurie irgi nustatyti įstatymo. Sankcijas nustatantis teisės aktas negali būti didesnės juridinės galios, negu tas teisinio reguliavimo aktas, kuris tą draudimą formulavo. Būtent čia išryškėja praktinė reikšmė jau minėto skirtumo, kad baudžiamieji įstatymai yra skirti ne teisės subjektų teisiniam statusui, vadinasi, ir ne draudimams nustatyti, o tik reguliacinių teisės normų, šiuo atveju – administracinių įstatymų, nustatytiems draudimams (įpareigojimams) baudžiamosiomis sankcijomis garantuoti. Baudžiamoji atsakomybė gali atsirasti pažeidus tik įstatymo, o ne jo lydimojo akto nustatytą draudimą. Vadinasi, jeigu už Kelių eismo taisyklių pažeidimą nustatoma baudžiamoji atsakomybė, tai šių taisyklių sankcionavimas turėtų būti įforminamas ne Seimo nutarimu, o įstatymu.

Sankcionuotos teisėkūros rūšis yra ir tarptautinių sutarčių ratifikavimas (lot. ratus – teisėtas, facio – darau, tvirtinu (darau teisėtą). Ši teisėkūros procedūra atėjo iš valdovų absoliutizmo laikų, kai monarchas tvirtino savo atstovo pasirašytą sutartį. Tai kontrolės forma, ar atstovas pasirašė sutartį neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų. Konstitucinėse valstybėse ratifikavimas tapo priemone parlamentams dalyvauti vyriausybės vykdomoje užsienio politikoje.„Privačioji teisėkūra“ – tai piliečių priimami individualių teisės normų aktai, skirti kuriai nors jų subjektinei teisei įgyvendinti (civilinės sutartys, testamentai).

IŠVADOS

Teisinėje sistemoje teisėkūra užima vieną iš svarbiausių vietų, o jos tobulinimas turi būti vienas iš pagrindinių valstybės vykdomos politikos tikslų. Teisėkūra taip pat yra būtina grandis nustatant bei keičiant visuomenės santvarką. Kuriant bei tobulinant jau sukurtą teisinę sistemą, kuriamas ir politinis, kultūrinis bei moralinis pagrindas teisinei valstybei. Taigi savo kursiniame darbe bandžiau apibrėžti teisėkūros sąvoką, jos pagrindines savybes, paskirtį ir tikslus, kurių vienas esminių yra padėti įstatymams tapti socialine vertybe, išreiškiančia visos visuomenės interesus bei valią, įtvirtinant teisingumą. Žinoma, teisėkūra kaip ir visa teisinė valstybės sistema priklauso nuo joje vyraujančios teisės sampratos, tačiau aš teisėkūrą analizavau demokratijos principų atžvilgiu. Todėl kaip vieną svarbiausių teisėkūros principų, kurie naudojami sukurti efektyviai teisės sistemai, išskirčiau demokratiškumo principą, kuris įtvirtina visų visuomenės sluoksnių dalyvavimą kartu su valdžia kuriant teisę. Taip pat negalima pamiršti ir teisingumo, teisėtumo ir kitų teisėkūros principų, kurių kiekvienas savaip pasireiškia įstatymų leidyboje. Teisėkūros subjektai – tai griežtai įtvirtinta konstitucinė norma. Pagrindinė teisė leisti įstatymus suteikta tautos išrinktiems atstovams bei pačiai tautai referendumo būdu. O įstatymų leidybos iniciatyvos teisė turi ne tik tauta, jos išrinkti atstovai, t.y. parlamento nariai, bet ir valstybės vadovas, t.y. prezidentas, bei vyriausybė.

Teisėkūra valstybėje gali būti vykdoma įvairiais būdais ir formomis, kurias nustato pati valstybė. Pagrindinės formos yra originalioji kūryba, kurios vienas pagrindinių bruožų – piliečių įtraukimas i teisėkūros procesą referendumų pagalba (tai vienas esminių demokratijos institutų, įtvirtintų Konstitucijoje), sankcionavimas ir ratifikavimas. Taigi taip trumpai aptariau pagrindinius savo darbo aspektus, glaustai atskleidžiau jo turinį. Pabaigoje norėčiau pridurti, kad, mano nuomone, teisėkūra nėra ar bent jau neturėtų būti sustabarėjęs procesas, ji turėtų keistis kartu keičiantis ir mūsų gyvenimui, tokiu būdu tobulėdama bei suteikdama visuomenei didesnį pasitikėjimą teise ir būtent valstybės politika.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Norminiai aktai

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija// Valstybės žinios, 1992 m. Nr. 33 – 1014.2. Lietuvos Respublikos piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymas// Valstybės žinios, 1999 m. Nr. 1 – 5.3. Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas// Valstybės žinios, 1989 m. Nr. 33 – 445.

Specialioji literatūra

1. T. Birmontienė, E. Jarašiūnas, E. Kūris ir kt. „Lietuvos konstitucinė teisė“, Vilnius, 2001m.2. S. Katuoka „Valstybės ir teisės teorijos pagrindinės kategorijos“, Vilnius, 1997 m.A. Vaišvila „Teisės teorija“, Vilnius, 2004 m.3. S. Vansevičius „Valstybės ir teisės teorija“, Vilnius, 2000 m. 4. Чиркин В. Е. Конституционное право зарубежных стран, Москва, 1997 m.