T E I S Ė S I D Ė J O S R A I D A;T E I S Ė S M O R A L Ė

14641 0

T U R I N Y S

Į V A D A S .............................. 2

I.T E I S Ė S I D Ė J O S R A I D A .................. 3 – 4

II. T E I S Ė S M O R A L Ė

1.Teisė ir dorovė – dvi socialinių normų rūšys ........ 5

2.Teisės ir dorovės savitarpio santykis ............ 6

3.Teisės normų ypatybės ................... 7

4.Teisės reikšmė žmonijos kultūros kūrimui ......... 8

III. T E I S I N Ė A T S A K O M Y B Ė .................. 9

I Š V A D O S .............................. 10

L I

T E R A T Ū R A .............................. 11

ĮVADAS

Senovės Graikijoje buvo padavimas apie tai, kad kartą Dzeusas pasiuntė Epitemėją padalinti pasaulio būtybėms įrankius būvio kovai. Epitemėjas vieniems davė aštrius dantis, kitiems – didelius sparnus, dar kitiems – stiprius dantis ir t.t. Žmogui pritrūko dovanų ir Epitemėjas nusprendė jį apdovanoti visuomenės instinktu.

Graikų filosofas Aristotelis laikė, kad žmogus yra linkęs į visuomenės gyvenimą. Dievai ir gyvuliai gali gyventi vieni patys, be visuomenės, o žmogus – ne.

XVIIa. Olandijos filosofas Hugo Grocijus suformulavo tokią pažiūrą: žmogus yra vi

isuomenės karys, jis turi polinkį į visuomenės gyvenimą ir nori gyventi kartu su panašiais į save asmenimis.

Tačiau yra ir kita žmogaus prigimties teorija. Anglų filisofas Hobbes tvirtino, kad žmogus žmogui yra vilkas, kad kiekvienas yra pasirengęs ir yra priverstas kovoti su kitais.

Abi ši
ios pažiūros turi pagrindą ir yra suderinamos mūsų gyvenime. Žmogus siekia to, kas padeda jam apsisaugoti ir vengia to, kas kas gali jam sutrumpinti gyvenimą arba nutraukti jo gyvybę. Visuomenėje yra ir savitarpio santaikos, ir savitarpio neapykantos pagrindų. Ar asmuo linksta į visuomenę, ar jis jaučia, kad kažkas jį stumia nuo visuomenės – visa tai priklauso nuo visuomenės santykių, o tie santykiai priklauso nuo to, kokia teisė veikia visuomenėje.

Tad žmogus savo prigimtimi yra visuomeniškas. Be to, žmogus gimęs gyvena ir nemiršta dėl to, kad kiti jį maitina, jis kalba dėl to, kad kiti su juo kalba, jis galvoja dėl to, kad greta gyvenantys irgi galvoja, jis myli todėl, kad yra mylimas ir t.t. Žmogus visur ir visada gyvena ne vienas, bet šeimoje, gi

iminėje, bendruomenėje, tautoje ar kitaip kalbant visuomenėje. Jam gyvenant visuomenėje, veikia asmuo, bet veikia ir minia. Visuomenę galima lyginti su laikrodžiu: jis veikia tik tada, kai visos jo dalys yra tinkamai sujungtos.

I.Kantas sakė: “Dauguma mūsų poelgių atitinka pareigą, bet pažiūrėję iš arčiau į žmonių užmačias ir siekimus, visur susiduriame su jų brangiuoju Aš, kuris visada išlenda į priekį, o ne griežtu pareigos įsakymu, kuris daugelį kartų reikalautų prieštarauti pačiam sau. Ir čia nereikia būti dorovės priešu, o tik šaltakrauju stebėtoju, kuris ai

istringą gėrio siekimą ne iš karto priima kaip tikrą, kad tam tikrais momentais (ypač bėgant metams ir tobulėjant sprendimo galiai, kurią patyrimas iš dalies išmoko, o iš dalies išmiklina stebėjimui) leistume sau suabejoti, ar pasaulyje iš tikrųjų yra tikroji dorybė. Ir, kad neatsisakytume mūsų pareigos idėjų, o sieloje neišbluktų pagrįsta pagarba pareigos dėsniui, niekas kitas čia mūsų negali apsaugoti, kaip tik aiškus įsitikinimas, kad, jei ir niekados nebūtų buvę poelgių, išplaukiančių iš tokių švarių šaltinių, tai juk čia ir kalbama visiškai ne apie tai, ar yra taip, ar kitaip, bet apie tai, kad protas pats sau ir nepriklausomai nuo jokių kitų reiškinių įsako, kaip reikia elgtis.”

TEISES IDĖJOS RAIDA

Kas yra teisė?

Mąstant apie teisės ryšio su žmonių interesais istoriją, neįmanoma suformuluoti visiems laikams bendros teisės sampratos, nebent tik abstrakčią: teisė – tai visuotinai privalomo elgesio taisyklė, garantuota valstybės prievarta.

Konkretus teisės turinys priklauso nuo epochos, kurioje formuluojama ta teisė ir ja naudojamasi. Dėl skirtingų tikslų galima išskirti dvi jos raidos stadijas:

1.Ikikapitalistinė arba neišplėtotos teisės stadija

2.Kapitalistinės teisės epocha

Civilizacijos pradžioje nebuvo aiškaus teisių ir pareigų skirtumo, nes buvo pradinė visuomenės narių lygybė, pagrįsta kolektyviniu darbu ir kolektyviniu vartojimu. Vartojimo apimtis ir kokybė griežtai nepriklausė nuo diferenciacijos pareigų, kurių vykdymu buvo kuriami vartojimo reikmenys. Teisių ir pareigu vi

ienovė pradėjo formuotis atsiradus darbo specializacijai ir individualiems gamintojų mainams bei iškilus būtinybei tuos mainus grįsti lygiavertiškumu darbo, įdėto į mainų objektus. Iš čia – privačiosios teisės raida.

Priešinga jai tendencija pradėjo formuotis ėmus tvarkyti viešąjį visuomenės gyvenimą – pagrindinių socialinių grupių (klasių) santykius ne teise, o jėgos persvara. Jėga ėmė nustatinėti visuomenės nariams teisių ir pareigų santykį. Tie, kurie buvo ekonomiškai ar politiškai stiprūs, ėmė perkėlinėti savo pareigas pavergtiesiems. Todėl jie liko be pareigų, o pavergtieji – be teisių. Nuo tada viešąjį visuomenės gyvenimą pradėjo tvarkyti ne teisė, o įstatymas, kuris labai dažnai savivaliavo teisės atžvilgiu. Bet kuri stipriojo sąvivalė, įforminta įstatymu, imta vadinti “teise”. Įvyko teisės ir įstatymo išsiskyrimas ir buvo paskelbta valstybės (stipriojo) valia. Teisė buvo ilgam užmiršta ir susiaurinta iki “teisės principo”. Todėl tuo metu funkcionavo dvi teisės sampratos: viena iš jų teisę suprato kaip stipriojo valią, paverstą visuotinai privalomo elgesio taisykle, o kita – kaip

kaip priešingų interesų derinimą kompromisu.

Pirmąjai teisės sampratai atstovavo viešoji teisė, antrajai – privačioji teisė (civilinė), kuri rėmėsi šalių lygiateisiškumu, mainų lygiavertiškumu bei teisių ir pareigų pusiausvyra, nes reguliavo turtinius laisvų piliečių santykius (Atėnų, Romos miestų demokratija).

Socialinių grupių (klasių), piliečių ir valstybės santykius reguliavo viešoji teisė, kuri rėmėsi jėga ir nelygiateisiškumu. Visiems privalomo elgesio taisykle galėjo vi

irsti interesas tik tos socialinės grupės, kuri turėjo fizinės, karinės, ekonominės jėgos persvarą. Priešingų grupių interesai buvo ne derinami, o slopinami. Todėl vienų teisės virto privelegijomis, o kitų pareigos – prievolėmis. Tokia “teisė” įtvirtino ne socialinę santarvę ir rimtį, bet vienų viešpatavimą.

Privačioji (civilinė) teisė liko autentiškos teisės oaze, nes jos nepasiekė šis susipriešinimas, todėl ji sugrįžo į žmonių santykius.

Totalitariniai režimai visada propaguoja jėgą, todėl jie buvo ir yra suinteresuoti apibrėžti teisę ne kaip teisių ir pareigų vienovę, o tik kaip “privalomo elgesio taisyklę”, kad nereikėtų parodyti koks nustatomų teisių ir pareigų tarpusavio santykis, nebūtų demaskuojama valdžios savivalė kuriant teisę.

TEISĖ IR DOROVĖ- DVI SOCIALINIŲ NORMŲ RŪŠYS

Kapitalistinės teisės epochos ištakos slypi vergvaldinės ir feodalinės epochos civilinės teisės vertybiniuose, metodoliginiuose pagrinduose. Visuomenė kaip tik ir demokratėjo civilinės teisės principus verčiant visos teisės principais. Tai buvo išplėstinės teisės demokratijos pradžia. Viešoji teisė buvo garantuota vien valstybės prievarta, o civilinė teisė – pačių santykio dalyvių abipuse nauda ir tik atskirais atvejais įsikišdavo valstybės prievarta, bet ji tai darė ne siekdama pavergti asmenį, bet padėti jam išlikti socialinės santarvės objektu. Nuo tada teisės skirstymas į viešąją ir privačiąją (civilinę) nebetenka principinės reikšmės, nes santykiams tarp piliečių ir santykiams tarp socialinių grupių ar piliečių santykiams su valstybe, jos institucijoms galioja ta p

. . .

Kol vyravo etatistinė (normatyvistinė) teisės samprata, tol teisinė atsakomybė buvo suprantama tik kaip valstybės prievarta teisės pažeidėjui taikant jam asmeninio, turtinio, organizacinio pobūdžio ribojimus.. Atsakomybė pradedama teisės pažeidimu ir baigiama teisės pažeidėjo teisių suvaržymu. Šiomis sąlygomis net sunku įsivaizduoti, kad yra galima teisinė atsakomybė, kuri nėra susijusi su valstybės sankcijų (prievartos) taikymu.

Pagrindas formuotis naujam požiūriui į teisinę atsakomybę atsiranda su pilietine (demokratine) teisės samprata, kuri teisę aiškina ne tik kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovę ir ją plėtoja kaip įrankį ne įtvirtinti, bet palaikyti politinį režimą, tačiau ir apsaugoti žmogaus teises, garantuoti abipusę santykio dalyvių naudą. Aiškinant teisinę atsakomybę ne iš valdžios, o piliečių interesais, ją reikia kildinti ne iš valstybės valios, o iš individų lygiaverčių mainų – iš subjektinių teisių ir pareigų vienovės ir suprasti ją kaip pačių piliečių ir kaip valstybės akciją. Valstybė įsikiša į piliečių tarpusavio santykius tik ten ir tik tada, kur ir kada patys piliečiai negali teisėtomis priemonėmis išspręsti savo problemų, t.y., kai jie nepajėgia vykdyti vienas kitam pareigų nedalyvaujant valstybės institucijoms.

Iš to galima daryti išvadą, kad jei atsakomybė teisinė, tai jos turinys gali būti atskleistas tik remiantis pačia teisės esme, kurios formali išraiška – subjektinių teisių ir pareigų vienovė.

Teisinė atsakomybė – tai teisinis įsipareigojimas teisės subjektams garantuoti naudojimąsi savo teisėmis atitinkamu pareigų vykdymu nurodant, kad tokių pareigų nevykdymas virs atitinkamų teisių praradimu.

Taip suprantama teisinė atsakomybė formuoja asmens įsitikinimą, kad jis pareigas vykdo ne dėlto, kad tokio elgesio iš jo reikalauja įstatymas, o todėl, kad pareigų vykdymu jis legalizuoja savo teises visuomenėje, kad jo teisės pareigų vykdymas susiderina su kitų asmenų teisėmis, pasidaro santykinis, kad atsisakydamas vykdyti pareigas jis praranda tų pareigų garantuojamas savo teises.

I Š V A D O S

Referate trumpai apibrėžta teisės idėjos raida ir pagrindinis dėmesys skiriamas teisės moralei (dorovei).

Teisės ir moralės (dorovės) santykis nėra formalus ir išorinis. Jos viena kita papildo ir viena kita remiasi. Moralės skelbiamos vertybės yra tas orientyras, kuriam paklusta įstatymų leidėjas formuluodamas konkrečias teisės normas. Pozityvioji teisė negali prieštarauti prigimtinei teisei, todėl teisės normos priklauso nuo moralės normų. Moralė formuoja reikalavimą gerbti žmogaus teises, o teisės normos tą reikalavimą paverčia privalomu. Todėl teisės normos dažnai yra moralės normos. Amoralus įstatymas negali būti teisinis įstatymas.

Referate paaiškinta kuo teisė skiriasi nuo dorovės, išvardintos pagrindinės teisės normų ypatybės. Kalbėta ir apie teisės reikšmę kultūros kūrimui.

Teisinė atsakomybė – tai suvokimas, kad pareigų nevykdymas reikš atitinkamos teisės praradimą. Žmogus negali būti visavertis teisinių santykių subjektas, kol negali būti atsakingas. Pareiga yra tas kriterijus (svarstyklės), kuris vieno teisę įvertina, suvienodina su tokia pačia kito asmens teise.

L I T E R A T Ū R A

1.Kantas I. Dorovės metafizikos pagrindai. V. – 1980.

2.Leonas P. Teisės enciklopedija. K. – 1931.

3.Vaišvila A. Teisės teorija. V. – 2000.

Komentuokite!