T E I S Ė S I D Ė J O S R A I D A;T E I S Ė S M O R A L Ė

T U R I N Y S

Į V A D A S …………………………………………………………………………………………. 2

I.T E I S Ė S I D Ė J O S R A I D A ……………………………………………. 3 – 4

II. T E I S Ė S M O R A L Ė

1.Teisė ir dorovė – dvi socialinių normų rūšys ……………….. 5

2.Teisės ir dorovės savitarpio santykis ……………………………. 6

3.Teisės normų ypatybės ………………………………………………. 7

4.Teisės reikšmė žmonijos kultūros kūrimui ……………………… 8

III. T E I S I N Ė A T S A K O M Y B Ė ………………………………………….. 9

I Š V A D O S ……………………………………………………………………………………………….. 10

L I T E R A T Ū R A ……………………………………………………………………………………… 11

ĮVADAS

Senovės Graikijoje buvo padavimas apie tai, kad kartą Dzeusas pasiuntė Epitemėją padalinti pasaulio būtybėms įrankius būvio kovai. Epitemėjas vieniems davė aštrius dantis, kitiems – didelius sparnus, dar kitiems – stiprius dantis ir t.t. Žmogui pritrūko dovanų ir Epitemėjas nusprendė jį apdovanoti visuomenės instinktu. Graikų filosofas Aristotelis laikė, kad žmogus yra linkęs į visuomenės gyvenimą. Dievai ir gyvuliai gali gyventi vieni patys, be visuomenės, o žmogus – ne.

XVIIa. Olandijos filosofas Hugo Grocijus suformulavo tokią pažiūrą: žmogus yra visuomenės karys, jis turi polinkį į visuomenės gyvenimą ir nori gyventi kartu su panašiais į save asmenimis. Tačiau yra ir kita žmogaus prigimties teorija. Anglų filisofas Hobbes tvirtino, kad žmogus žmogui yra vilkas, kad kiekvienas yra pasirengęs ir yra priverstas kovoti su kitais. Abi šios pažiūros turi pagrindą ir yra suderinamos mūsų gyvenime. Žmogus siekia to, kas padeda jam apsisaugoti ir vengia to, kas kas gali jam sutrumpinti gyvenimą arba nutraukti jo gyvybę. Visuomenėje yra ir savitarpio santaikos, ir savitarpio neapykantos pagrindų. Ar asmuo linksta į visuomenę, ar jis jaučia, kad kažkas jį stumia nuo visuomenės – visa tai priklauso nuo visuomenės santykių, o tie santykiai priklauso nuo to, kokia teisė veikia visuomenėje.

Tad žmogus savo prigimtimi yra visuomeniškas. Be to, žmogus gimęs gyvena ir nemiršta dėl to, kad kiti jį maitina, jis kalba dėl to, kad kiti su juo kalba, jis galvoja dėl to, kad greta gyvenantys irgi galvoja, jis myli todėl, kad yra mylimas ir t.t. Žmogus visur ir visada gyvena ne vienas, bet šeimoje, giminėje, bendruomenėje, tautoje ar kitaip kalbant visuomenėje. Jam gyvenant visuomenėje, veikia asmuo, bet veikia ir minia. Visuomenę galima lyginti su laikrodžiu: jis veikia tik tada, kai visos jo dalys yra tinkamai sujungtos.

I.Kantas sakė: “Dauguma mūsų poelgių atitinka pareigą, bet pažiūrėję iš arčiau į žmonių užmačias ir siekimus, visur susiduriame su jų brangiuoju Aš, kuris visada išlenda į priekį, o ne griežtu pareigos įsakymu, kuris daugelį kartų reikalautų prieštarauti pačiam sau. Ir čia nereikia būti dorovės priešu, o tik šaltakrauju stebėtoju, kuris aistringą gėrio siekimą ne iš karto priima kaip tikrą, kad tam tikrais momentais (ypač bėgant metams ir tobulėjant sprendimo galiai, kurią patyrimas iš dalies išmoko, o iš dalies išmiklina stebėjimui) leistume sau suabejoti, ar pasaulyje iš tikrųjų yra tikroji dorybė. Ir, kad neatsisakytume mūsų pareigos idėjų, o sieloje neišbluktų pagrįsta pagarba pareigos dėsniui, niekas kitas čia mūsų negali apsaugoti, kaip tik aiškus įsitikinimas, kad, jei ir niekados nebūtų buvę poelgių, išplaukiančių iš tokių švarių šaltinių, tai juk čia ir kalbama visiškai ne apie tai, ar yra taip, ar kitaip, bet apie tai, kad protas pats sau ir nepriklausomai nuo jokių kitų reiškinių įsako, kaip reikia elgtis.”

TEISES IDĖJOS RAIDA

Kas yra teisė?

Mąstant apie teisės ryšio su žmonių interesais istoriją, neįmanoma suformuluoti visiems laikams bendros teisės sampratos, nebent tik abstrakčią: teisė – tai visuotinai privalomo elgesio taisyklė, garantuota valstybės prievarta.

Konkretus teisės turinys priklauso nuo epochos, kurioje formuluojama ta teisė ir ja naudojamasi. Dėl skirtingų tikslų galima išskirti dvi jos raidos stadijas:1.Ikikapitalistinė arba neišplėtotos teisės stadija2.Kapitalistinės teisės epocha

Civilizacijos pradžioje nebuvo aiškaus teisių ir pareigų skirtumo, nes buvo pradinė visuomenės narių lygybė, pagrįsta kolektyviniu darbu ir kolektyviniu vartojimu. Vartojimo apimtis ir kokybė griežtai nepriklausė nuo diferenciacijos pareigų, kurių vykdymu buvo kuriami vartojimo reikmenys. Teisių ir pareigu vienovė pradėjo formuotis atsiradus darbo specializacijai ir individualiems gamintojų mainams bei iškilus būtinybei tuos mainus grįsti lygiavertiškumu darbo, įdėto į mainų objektus. Iš čia – privačiosios teisės raida.

Priešinga jai tendencija pradėjo formuotis ėmus tvarkyti viešąjį visuomenės gyvenimą – pagrindinių socialinių grupių (klasių) santykius ne teise, o jėgos persvara. Jėga ėmė nustatinėti visuomenės nariams teisių ir pareigų santykį. Tie, kurie buvo ekonomiškai ar politiškai stiprūs, ėmė perkėlinėti savo pareigas pavergtiesiems. Todėl jie liko be pareigų, o pavergtieji – be teisių. Nuo tada viešąjį visuomenės gyvenimą pradėjo tvarkyti ne teisė, o įstatymas, kuris labai dažnai savivaliavo teisės atžvilgiu. Bet kuri stipriojo sąvivalė, įforminta įstatymu, imta vadinti “teise”. Įvyko teisės ir įstatymo išsiskyrimas ir buvo paskelbta valstybės (stipriojo) valia. Teisė buvo ilgam užmiršta ir susiaurinta iki “teisės principo”. Todėl tuo metu funkcionavo dvi teisės sampratos: viena iš jų teisę suprato kaip stipriojo valią, paverstą visuotinai privalomo elgesio taisykle, o kita – kaip kaip priešingų interesų derinimą kompromisu.

Pirmąjai teisės sampratai atstovavo viešoji teisė, antrajai – privačioji teisė (civilinė), kuri rėmėsi šalių lygiateisiškumu, mainų lygiavertiškumu bei teisių ir pareigų pusiausvyra, nes reguliavo turtinius laisvų piliečių santykius (Atėnų, Romos miestų demokratija).

Socialinių grupių (klasių), piliečių ir valstybės santykius reguliavo viešoji teisė, kuri rėmėsi jėga ir nelygiateisiškumu. Visiems privalomo elgesio taisykle galėjo virsti interesas tik tos socialinės grupės, kuri turėjo fizinės, karinės, ekonominės jėgos persvarą. Priešingų grupių interesai buvo ne derinami, o slopinami. Todėl vienų teisės virto privelegijomis, o kitų pareigos – prievolėmis. Tokia “teisė” įtvirtino ne socialinę santarvę ir rimtį, bet vienų viešpatavimą.

Privačioji (civilinė) teisė liko autentiškos teisės oaze, nes jos nepasiekė šis susipriešinimas, todėl ji sugrįžo į žmonių santykius.

Totalitariniai režimai visada propaguoja jėgą, todėl jie buvo ir yra suinteresuoti apibrėžti teisę ne kaip teisių ir pareigų vienovę, o tik kaip “privalomo elgesio taisyklę”, kad nereikėtų parodyti koks nustatomų teisių ir pareigų tarpusavio santykis, nebūtų demaskuojama valdžios savivalė kuriant teisę.

TEISĖ IR DOROVĖ- DVI SOCIALINIŲ NORMŲ RŪŠYS

Kapitalistinės teisės epochos ištakos slypi vergvaldinės ir feodalinės epochos civilinės teisės vertybiniuose, metodoliginiuose pagrinduose. Visuomenė kaip tik ir demokratėjo civilinės teisės principus verčiant visos teisės principais. Tai buvo išplėstinės teisės demokratijos pradžia. Viešoji teisė buvo garantuota vien valstybės prievarta, o civilinė teisė – pačių santykio dalyvių abipuse nauda ir tik atskirais atvejais įsikišdavo valstybės prievarta, bet ji tai darė ne siekdama pavergti asmenį, bet padėti jam išlikti socialinės santarvės objektu. Nuo tada teisės skirstymas į viešąją ir privačiąją (civilinę) nebetenka principinės reikšmės, nes santykiams tarp piliečių ir santykiams tarp socialinių grupių ar piliečių santykiams su valstybe, jos institucijoms galioja ta pati civilinė teisė – pačių santykio dalyvių abipuse nauda ir tik atskirais atvejais įsikišdavo valstybės prievarta, bet ji tai darė ne siekdama pavergti asmenį, bet padėti jam išlikti socialinės santarvės objektu.

Yra autorių, kurie laikosi kitokios teisės tipologijos. Jie skiria keturispozityviosios teisės raidos etapus (P.Leonas):1.Stipriojo teisė2.Kumščio teisė3.Valdžios teisė4.Pilietinės visuomenės teisėPirmieji trys etapai yra laikomi neišplėtotos teisės pavyzdžiais, nes rėmėsi jėga. Jie priskiriami ikikapitalistinei teisei. Ketvirtasis teisės etapas ženklina teisės iškilimą virš valdžios autoriteto ir yra būdingas teisinės valstybės teisei.

Dar genialusis I.Kantas pajuokė juristus, kad šie neįstengia paprastai paaiškinti, kas yra teisė, kad jie iešką teisės sąvokos nustatymo. Ir dabar dar iškyla ginčų dėl teisės sąvokos apibrėžimo. Bet jei yra sąvoka, tai yra ir jos turinys. Protingas žmogus kelia sau įvairius tikslus ir veikdamas laikosi tam tikrų taisyklių, kurios yra vadinamos normomis. Teisė priklauso etikos normoms, ji yra etinė (socialinė) norma. Žmogus gyvena visuomenėje ir jo veiksmai, tikslai susiduria su kitų žmonių veiksmais ir tikslais. Juos reikia suderinti, koordinuoti ir nustatyti tokias normas, kurių laikantis žmonės vienas kitam nepakenktų. Teisės normos kaip tik ir yra tos normos, kurios derina ir koordinuoja mūsų visų veiksmus. Yra dvi socialinių normų rūšys – teisės ir dorovės. Ir vienos, ir kitos normos – tai liepimai atitinkamai veikti ir nurodymai ko negalima daryti. Dorovė reikalauja geros valios ir žiūri veikimo motyvų, o teisė pasitenkina legalia valia, sutinkančia su įstatymų valia ir motyvų nežiūri. Kitaip kalbant, dorovė normuoja pasielgimus iš sielos vidaus, o teisė – tik išorės pasielgimus. Taip skyrė teisę nuo kitų etikos normų garsusis XVIIIa. filosofas I.Kantas.

Analizuodami asmens sąmonę mes matome, kad vienais atvejais žmogus tik jaučiasi turįs pareigą vienaip ar kitaip veikti, o kitais atvejais jis jaučia ne tik savo pareigą vykdyti tą, ką norma liepia, bet ir kito asmens įgaliojimą reikalauti, kad jis vykdytų tą, ką ta norma liepia. Kai norma liepia mylėti savo artimą ir žmogus yra verčiamas ją vykdyti, jis jaučia tik pareigą ir daugiau nieko. Tačiau kai norma sako, kad reikia grąžinti skolą, skolininkas jaučia pareigą grąžinti skolą ir supranta, kad kreditorius gali reikalauti, kad skola būtų grąžinta.

Pirmoji normų rūšis yra dorovinės normos, antroji – teisinės normos. Dorovė tik liepia atitinkamai elgtis, o teisė ne tik liepia atitinkamai elgtis arba nesielgti, bet ir įgalioja kitą žmogų, kad tas taip, o ne kitaip elgtusi. Reikalavimas yra tas teisės normos ypatumas, kurio neturi dorovės norma. Teisės reikalauti yra dvejopa reikšmė: ji praplečia asmens valią, patiekdama jai naują veikimo dirvą, bet drauge ji varžo asmens valią, neduodama jai veikti iš vieno paties asmens noro. Teisės norma nepalieka savo normų vykdymo laisvai žmogaus valiai, bet duoda tam tikrų priemonių, kad būtų galima priversti ją vykdyti. Tos priemonės yra teismas, jo sprendimų vykdymas, bausmės.

XIXa. teisininkas R.Jeringas pripažino teise tik tas normas, kurios remiasi išorine priverčiamąją jėga. Jis sakė, kad teisė yra juridiškai apgintas interesas ir tik tos normos yra teisės normos, kurių vykdymas yra priverčiamas. Jo manymu žmogus iš prigimties yra egoistas ir egoizmas yra pakankamas žmogaus ragintojas. Bet paraginti žmogų dirbti visuomenei egoizmas negali, nes yra per silpnas ankstinas, nes dauguma yra neišsilavinę, žemažiūriai ir nesupranta kokia jiems bus nauda iš to, kad jie vykdys savo pareigas. Reikia pašalinti tas kliūtis ir įrankis joms pašalinti kaip tik yra teisė. Dauguma teisininkų su tokia nuomone nesutinka ir nurodo, kad yra daug teisės normų, kurios neturi priverčiamojo pobūdžio. Pvz., viešoji teisė nustato parlamento teises ir pareigas ir jas vykdyti neverčia.

Istorija rodo, kad teisė ir dorovė gimsta ir auga visuomenėje. Ir teisės , ir dorovės normos yra socialinės normos. Teisė yra tas dorovės minimumas be kurio visuomenė negali gyventi ir augti. Teisė – yra žemesnis dorovės laipsnis. Taip teigė XIXa. vokiečių teisininkas Jelinekas. Jis pabrėžė, kad teisė ir dorovė gimsta ir auga ne atskirame asmenyje iš jo vidaus, dvasios, bet visuomenėje. Tarp dorovės ir teisės yra didelis savitarpio sąryšis, o koks yra jų santykis?

Dorovės ir teisės normos dvejopai veikia žmogų. Jos yra žmogaus elgesio motyvai ir ragina žmogų daryti vienus veiksmus arba susilaikyti nuo kitų veiksmų. Dorovės ir teisės normos veikia mūsų sielą, keičia ją, ugdo mumyse atitinkamus polinkius ir įpročius. Jos turi auklėjamąją reikšmę.

Ir dorovė ir teisė siekia vieno ir to paties tikslo – garantuoti visuomenės buvimą, padėti jai augti ir eiti teisingu keliu. Todėl ir jų turinys yra bendras – asmens neliečiamumas, šeimos gyvenimas, turto padalinimas ir naudojimas, valdžios uždaviniai ir jos santykiai su piliečiais ir t.t. Visa tai tvarko dorovė ir teisė, bet kiekviena iš jų eina savo keliu:1.Dorovė uždeda pareigas asmeniui, o teisė vienam uždeda pareigas, o kitą įgalina reikalauti, kad jis atliktų savo pareigas.2.Kadangi asmuo, remdamasis teisės norma gali reikalauti iš kito pareigų atlikimo, tai tas reikalavimas gali būti paremtas prievarta, jėga. Dorovės srityje negali būti taikoma prievarta, nes niekas negali reikalauti pareigos vykdymo.3.Teisė reikalauja, kad pareiga būtų atlikta ir ji nežiūri asmens dvasios nuotaikos, kai jis vykdo pareigą, todėl teisės normos yra tipiškos. Dorovės pareigos gali būti atliekamos tik liepiamajam norint, priversti jį jas atlikti negalima.4.Teisės normos turi būti aiškios, suformuluotos, išvardijami teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar išnykimo pagrindai. Meilė, pasigailėjimas ir į juos panašūs reikalavimai negali būti teisės normuojami. Moralės normoje išsakoma tik bendra pareiga (nevok; nekalbėk netiesos; mylėk savo artimą kaip save patį).5.Kartais teisės normos gali atrodyti neapribotos, bet taip atrodo tik paviršutiniškai apie jas mąstant. Iš tikrųjų yra kitaip. Pvz. laivo kapitono, gydytojo pareigos yra aiškiai suformuluotos ir jeigu jų poelgiai sieks toliau negu teisė iš jų reikalauja, gausime dorovės pasielgimus.

6.Teises normas vykdant retai yra žiūrima asmens elgesio motyvų, o dorovės normas vykdant,visuomet žiūrima kas verčia asmenį taip, o ne kitaip pasielgti.

Teisės ir moralės santykis nėra formalus ir išorinis. Jos viena kitą papildo, viena kita remiasi. Moralės skelbiamos vertybės yra tas orientyras, kuriam turi paklusti įstatymų leidėjas formuluodamas konkrečias teisės normas. Moralė formuluoja pageidaujamą reikalavimą gerbti žmogaus teises, o teisės normos tą reikalavimą paverčia privalomu. Todėl teisės normos dažnai yra ir moralės normos. Amoralus įstatymas negalinis būti teisinis įstatymas.

Juridinės (teisinės) normos yra dorovinių normų atspindys ir negali prieštarauti dorovei, tačiau kartais tarp jų yra priešingumų, nes visuomenės gyvenime nieko absoliutaus nėra. Taigi, kad ir vienodas yra galutinis dorovės ir teisės normų tikslas, būtent žmogaus visuomenės gyvenimo tvarkymas ir tobulinimas, tačiau teisės normos daug kuo skiriasi nuo dorovės normų.

Vis dėlto esama priešingumų tarp dorovės ir teisės. Pagrindinės teisės normų ypatybės yra šios:

1.Dorovės norma uždeda tik pareigą. Teisės norma reikalauja vykdyti prisiimtą įsipareigojimą.2.Teisės norma teigiamai veikia tuos, kuriuos ji įgalioja reikalauti: žmogus darosi drąsus, pasitiki savimi, nesižemina. Teisės sąmonė daro žmogų piliečiu, kuris gerbia savo asmenį.3.Teisės normos gali būti vykdomus per įgaliotinius, o dorovės normos – tik paties liepiamojo.4.Dorovės pareigos gali būti atliekamos tik liepiamajam norint (“kokia bus apie mane bendradarbių, šeimos, tautos nuomonė, jeigu aš pasielgsiu ne taip kaip priimta”), priversti jas vykdyti negalima. Teisės pareigos gali būti vykdomos prievartos būdu, o dorovė – tiktai taikos priemonėmis.5.Teisės normoje yra įkūnyta privaloma egoizmo ir altruizmo vienovė (pusiausvyra), o dorovėje gali būti tik altruizmas. Tuo moralinis altruizmas skiriasi nuo teisinio altruizmo.

6.Dorovės normos “gyvena” žmonių sąmonėje. Jos nefiksuotos specialiuose valstybės aktuose, neturi griežtos sistemos. Jos visuotinai neprivalomos. Teisės normos, atvirkščiai, yra suformuluotos oficialiuose valstybės aktuose ir sudaro vieningą sistemą vien todėl, kad jos yra visuotinai privalomos ir šitaip jas pateikus, jų paprasčiau laikytis.

Labai vaizdingai teisės ir dorovės susidūrimą aprašė genialusis V.Šekspyras “Šeiloke”. Šeilokas teisme reikalauja savo skolininko Antonijaus svaro mėsos: “ Mėsos svaras, kurio aš reikalauju, yra mano brangiai pirktas; jis mano ir aš jo reikalauju. Jei jūs atsisakot man jį duoti, aš spjaunu ant jūsų įstatymų. Tada aišku, kad Venecijos teisė neverta yra nė skatiko. Aš reikalauju įstatymo. Mano teisė paremta mano raštu”.“Aš reikalauju įstatymo” – tai aiškus vaizdas teisės nesutikimo su dorove, nes dorovė šiuo atveju neremia Šeiloko reikalavimo.

Teisės ir dorovės normų reikšmė žmonių gyvenime yra ta, kad jos ragina egtis teisingai ir nurodo kaip nedera elgtis, jos stiprina vienus papročius, jausmus ir polinkius ir naikina kitus. Tokiu būdu ir vienos, ir kitos normos auklėja žmones, daro juos tobulesniais ir geresniais. Šalies ekonominis skurdas ar klestėjimas priklauso nuo milijonų asmenų ūkiško veiklumo, šeimininkų energijos, sumanumo drąsiai ir su pasitikėjimu sudarinėti ūkinius planus ir juos vykdyti. O visoms šioms žmonių būdo ypatybėms išauklėti būtina sąlyga yra teisėtumas, t.y. visų socialinio gyvenimo sričių tvarkymas pagal teisės dėsnius.

Mes esame daug skaitę apie žmonių gyvenimą seniausiais laikais. Tais giliais senovės laikais nebuvo nei miestų, nei kaimų, nebuvo jokių trobesių. Nebuvo neis sodų, nei dirbamų, nei apsėtų laukų, nei kelių. Buvo tik miškai, ežerai, pelkės, upės, pievos. Nuo audros ir šalčio pirmykščiai žmonės slapstėsi olose, dangstėsi augalų lapais ar žvėrių kailiais, mito girių vaisiais, uogomis, šaknimis arba žalia mėsa, nes dar nežinojo kas yra ugnis. Toks žmogus beveik nekalbėjo, dainų ir muzikos irgi nebuvo, o linksmumas ir liūdnumas buvo reiškiamas atskirais garsais.

Palyginkime tuometinį jų pasaulį ir gyvenimą su dabartiniu pasauliu, dabartiniu gyvenimu. Dabartinis pasaulis visai kitoks. Visa tai, kuomi dabartinis pasaulis skiriasi nuo senovės pasaulio – tai žmogaus veikimo vaisius. Žmogaus veikimas yra kultūros kūrimas.

Kas yra kultūra? Tai viskas, kas žmogaus įgyta ir įgyjama kaupiant žinias, kuriant dailės kūrinius, valdant gamtos jėgas ir t.t. Pirmiausia žmogui reikia pažinti tai, kas jau yra. Priešais pažinimą yra statomas kūrimas. Kultūros augimas – tai stengimasis įgijus senas kultūros vertybes tuojau kurti naujas.

Kultūros vertybių tarpe yra ir teisė. Tik teisė turi ypatingos reikšmės kultūros kūrime: ji yra būtina sąlyga norint sėkmingai kurti kultūrą. Ji padeda žmonijai siekti savo idealo. Ten, kur viešpatauja anarchija, kur nėra teisinės tvarkos, ten nėra ir negali būti kultūros kūrimo. Kultūra kuriama ten, kur teisėta tvarka saugoja esamas gėrybes ir garantuoja naujų kūrimą. Apskritai teisė sudaro sąlygas žmogui kurti ir tobulinti kultūrą, tačiau ypatingai patogias sąlygas sudaro ta teisės dalis, kuri leidžia žmonėms dirbti ne po vieną, o grupėmis, bendrovėmis. Žmonės, dirbdami po vieną, niekada nebūtų pasiekę tokio kultūros laipsnio, koks jis yra dabar. Dabar mes matome juridiniuose santykiuose dalyvaujančius ne tik atskirus fizinius asmenis, bet ir pačias žmonių grupes, vadinamuosius juridinius asmenius.

Žmogus visada siekė gerinti gyvenimo sąlygas ir kurti kultūrą. Savo veiksmuose jis vadovavosi teise, kuri leido jam jungti savo jėgas su kitų asmenų jėgomis. Naudodamasis teisės duotomis priemonėmis, žmogus galėjo savo ir kitų jėgas sujungti. Labai svarbų vaidmenį kultūros kūrime vaidina valstybė. Pažiūrėkime, kiek daug žmonių gauna darbo, o turėdami jį jie tuo pačiu kuria savo kultūrą. O mokyklos, periodinė spauda, knygų leidimas, pramonės ir žemės ūkio tvarkymas, teatro ir apskritai meno palaikymas – visa tai be savo valstybės valdžios arba visai negalėtų būti vykdoma arba bent negalėtų būti vykdoma tokiose ribose, kokiose visa tai yra vykdoma.

Valstybė kaip ir juridiniai asmenys yra teisės kūriniai. Visada tai reikia prisiminti ir branginti teisę kurti kultūrą.

Būti atsakingam – tai būti pareigingam: suvokti, kad naudojimasis teisėmis yra tik tiek legalus, leistinas, kiek jis ranatuojamas pareigos nepažeisti kito asmens teisių, o pažeidimo atveju – įsipareigojimu atlyginti padarytą žalą

Mes vėl grįžtame prie dorovės ir teisės normų. Žmogus negali būti visavertis teisinių santykių subjektas, kol negali būti atsakingas. Pareiga yra tas kriterijus (svarstyklės), kuris vieno teisę įvertina, suvienodina su tokia pačia kito asmens teise.

Kas yra teisinė atsakomybė? Atsakomybės apibrėžimų yra daug, bet matomai teisingiausi yra tie, kurie atsakomybę sieja su pareiga. Atsakomybė – tai asmens suvokimas, kad jis naudojasi teisėmis nuolat būdamas visuomenėje, ir dėl to yra jai nuolat įpareigotas. Visiškai atsakingais laikomi tik laisvi ir veiksnūs asmenys. Niekas visuomenėje negali turėti absoliučių (nuo pareigų nepriklausomų) teisių, nes atleisti nuo pareigų – tai atleisti nuo atsakomybės. Teisinė atsakomybė yra kildinama iš pačios teisės prigimties. Kaip mes suprasime teisę, toks ir bus mūsų požiūris į teisinę atsakomybę. Suvokimas, kad pareigų nevykdymas reikš atitinkamos teisės praradimą ir yra teisinė atsakomybė.

Kol vyravo etatistinė (normatyvistinė) teisės samprata, tol teisinė atsakomybė buvo suprantama tik kaip valstybės prievarta teisės pažeidėjui taikant jam asmeninio, turtinio, organizacinio pobūdžio ribojimus.. Atsakomybė pradedama teisės pažeidimu ir baigiama teisės pažeidėjo teisių suvaržymu. Šiomis sąlygomis net sunku įsivaizduoti, kad yra galima teisinė atsakomybė, kuri nėra susijusi su valstybės sankcijų (prievartos) taikymu.

Pagrindas formuotis naujam požiūriui į teisinę atsakomybę atsiranda su pilietine (demokratine) teisės samprata, kuri teisę aiškina ne tik kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovę ir ją plėtoja kaip įrankį ne įtvirtinti, bet palaikyti politinį režimą, tačiau ir apsaugoti žmogaus teises, garantuoti abipusę santykio dalyvių naudą. Aiškinant teisinę atsakomybę ne iš valdžios, o piliečių interesais, ją reikia kildinti ne iš valstybės valios, o iš individų lygiaverčių mainų – iš subjektinių teisių ir pareigų vienovės ir suprasti ją kaip pačių piliečių ir kaip valstybės akciją. Valstybė įsikiša į piliečių tarpusavio santykius tik ten ir tik tada, kur ir kada patys piliečiai negali teisėtomis priemonėmis išspręsti savo problemų, t.y., kai jie nepajėgia vykdyti vienas kitam pareigų nedalyvaujant valstybės institucijoms.

Iš to galima daryti išvadą, kad jei atsakomybė teisinė, tai jos turinys gali būti atskleistas tik remiantis pačia teisės esme, kurios formali išraiška – subjektinių teisių ir pareigų vienovė.

Teisinė atsakomybė – tai teisinis įsipareigojimas teisės subjektams garantuoti naudojimąsi savo teisėmis atitinkamu pareigų vykdymu nurodant, kad tokių pareigų nevykdymas virs atitinkamų teisių praradimu.

Taip suprantama teisinė atsakomybė formuoja asmens įsitikinimą, kad jis pareigas vykdo ne dėlto, kad tokio elgesio iš jo reikalauja įstatymas, o todėl, kad pareigų vykdymu jis legalizuoja savo teises visuomenėje, kad jo teisės pareigų vykdymas susiderina su kitų asmenų teisėmis, pasidaro santykinis, kad atsisakydamas vykdyti pareigas jis praranda tų pareigų garantuojamas savo teises.

I Š V A D O S

Referate trumpai apibrėžta teisės idėjos raida ir pagrindinis dėmesys skiriamas teisės moralei (dorovei).

Teisės ir moralės (dorovės) santykis nėra formalus ir išorinis. Jos viena kita papildo ir viena kita remiasi. Moralės skelbiamos vertybės yra tas orientyras, kuriam paklusta įstatymų leidėjas formuluodamas konkrečias teisės normas. Pozityvioji teisė negali prieštarauti prigimtinei teisei, todėl teisės normos priklauso nuo moralės normų. Moralė formuoja reikalavimą gerbti žmogaus teises, o teisės normos tą reikalavimą paverčia privalomu. Todėl teisės normos dažnai yra moralės normos. Amoralus įstatymas negali būti teisinis įstatymas.

Referate paaiškinta kuo teisė skiriasi nuo dorovės, išvardintos pagrindinės teisės normų ypatybės. Kalbėta ir apie teisės reikšmę kultūros kūrimui.

Teisinė atsakomybė – tai suvokimas, kad pareigų nevykdymas reikš atitinkamos teisės praradimą. Žmogus negali būti visavertis teisinių santykių subjektas, kol negali būti atsakingas. Pareiga yra tas kriterijus (svarstyklės), kuris vieno teisę įvertina, suvienodina su tokia pačia kito asmens teise.

L I T E R A T Ū R A

1.Kantas I. Dorovės metafizikos pagrindai. V. – 1980.

2.Leonas P. Teisės enciklopedija. K. – 1931.

3.Vaišvila A. Teisės teorija. V. – 2000.