REFERENDUMO REIKŠMĖ IR JO TEISINIS REGLAMENTAVIMAS LIETUVOJE

400 0

ŠIAURĖS LIETUVOS KOLEGIJA

UTENOS KOLEGIJOS

VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETO

TEISĖS KATEDROS

TEISĖS STUDIJŲ PROGRAMA

REFERENDUMO REIKŠMĖ IR JO TEISINIS REGLAMENTAVIMAS LIETUVOJE

KURSINIS DARBAS

UTENA 2016

TURINYS

ĮVADAS 3

1. REFERENDUMO SAMPRATA 4

1.1. REFERENDUMAS KAIP TIESIOGINIS DEMOKRATIJOS INSTITUTAS 5

1.2. REFERENDUMŲ KLASIFIKAVIMAS 6

2. REFERENDUMO ATSIRADIMAS LIETUVOJE 9

3. REFERENDUMO INICIJAVIMO IR ORGANIZAVIMO PAGRINDAI LIETUVOJE 15

4. REFERENDUMAS PRAKTIKOJE 23

IŠVADOS. 25

NAUDOTA LITERATŪRA 26

ĮVADAS

Mintis priimti įstatymus bei kitus svarbius tautai sprendimus atsiklausiant jos valios gimė jau tolimoje Antikoje. Jau tada, apie V a. pr. Kristų, Atėnuose tautos susirinkime, kur galėjo dalyvauti visi visateisiai ir pilnametystės (20 metų) sulaukę vyriškos lyties Atėnų piliečiai, buvo priiminėjami įstatymai.

Bėgant amžiams, požiūris į tautos valią ke

eitėsi, kaip keitėsi socialinės, politinė, ekonominės santvarkos. Valstybėms demokratiškėjant, neišvengiamai išryškėjo visos tautos (populus) vaidmuo kuriant savo valstybę, ją valdant bei nustatant jos tolesnio gyvavimo kryptis ir prioritetus.

Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo pažiūras bei veiksmus ir kiekvienas yra laisvas tiek, kiek jis nekenkia kitų laisvei ir gerovei. Asmuo daugybe ryšių yra susijęs su savo tauta – veikdamas tautos ir valstybės labui, jis kuria ir savo gerovę.

Šiuolaikinėms vyriausybėms iškyla nemaža įvairių problemų, ir kartais jos būna labai sudėtingos. Vienas iš sprendimo bū

ūdų – referendumas. Sprendimai, priimti referendumu, yra patys teisėčiausi ir tiksliausiai išreiškia Tautos valią, jie priimami demokratiniu būdu. Demokratiniu būdu priimamų sprendimų tikslas yra ne pats balsavimo procesas, o poreikis nustatyti, kiek piliečių remia tam tikrą alternatyvą. Balsavimo tikslas — pranešti daugumos pi
iliečių interesus.

Viena iš referendumo prielaidų – būtinumas priimti neatidėliotiną sprendimą tam tikru klausimu.

Šio meto Lietuvoje, kaip ir daugelyje demokratiškų valstybių, egzistuoja referendumo, kaip laisvos piliečių valios išraiškos, teisės institutas. Ir nors nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje referendumo įstatymas buvo priimtas palyginti neseniai – 1989 m. lapkričio 3 d. – jis buvo ne vieną kartą naudotas praktikoje bei taisyta jo pirminė redakcija. Tai buvo daroma siekiant jį patobulinti, užtikrinti jo atitikimą demokratiškoms idėjoms bei sureguliuoti referendumo teisės normas su kitais Lietuvos Respublikos įstatymais.

Darbo tikslas: išsiaiškinti referendumo reikšmę ir jo teisininį reglamentavimą Lietuvoje.

Darbo uždaviniai:

1. apibrėžti referendumo sampratą bei svarbą;

2. Apžvelgti referendumo teisinį reglamentavimą.

3. Apibrėžti referendumo inicijavimą ir organizavimą Lietuvoje.

4. Aptarti referendumo reikšmę praktikoje.

Darbo objektas: Referendumo reikšmė ir jo teisinis reglamentavimas Lietuvoje.

Darbo metodas: Mokslinės literatūros analizė, dokumentų analizė, apibendrinimo metodas. Analizuojami teisės aktai, dokumentai susiję su referendumo re

eikšme ir jo teisiniu reglamentavimu Lietuvoje, tokiu būdu siekiant įgyvendinti darbo tiksą.

1. REFERENDUMO SAMPRATA

Referendumas – tai svarbiausias tiesioginės demokratijos institutas, pasireiškiantis tiesioginiu rinkėjų balsavimu kokiu nors valstybės ar visuomenės gyvenimo klausimu. Referendumo metu piliečių valia yra išreiškiama balsuojant už vieną ar kitą referendumui pateiktą klausimą. Tuo referendumo procedūra primena rinkimus. Tačiau referendumas ir rinkimai skiriasi rinkėjų valios išreiškimo objektu. Rinkimų metu piliečiai balsuoja už kandidatus į Tautos atstovus arba į kitas renkamas valstybės institucijas, o referendumo objektu yra konkretus referendumui teikiamas klausimas. Referendume šiuo kl

lausimu piliečiai pasisako „taip“ arba „ne“. Skiriasi taip pat rinkimų ir referendumo rezultatų nustatymo procedūros ir tvarka. Jei rinkimų rezultatai gali būti nustatomi tiek pagal mažoritarinę, tiek pagal proporcinę rinkimų sistemą, tai referendumo rezultatai gali būti nustatomi tik remiantis mažoritarine sistema.

Referendumą galima apibrėžti kaip teisės normomis reglamentuotą balsavimo procedūrą, kurios metu rinkimų teisę turintys valstybės piliečiai, vadovaudamiesi savo patyrimu ir vertybinėmis nuostatomis, pareiškia savo valią svarbiausiais Tautos bei valstybės gyvenimo klausimais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, analizuodamas referendumo institutą, yra konstatavęs, jog „pagal teisės teoriją ir konstitucines tradicijas referendumas suprantamas kaip piliečių visuotinis balsavimas konstitucijos, įstatymo ar atskirų jo nuostatų priėmimo, vidaus ir užsienio politikos klausimais. Šio demokratijos instituto esmę nusako du pagrindiniai kriterijai: 1) tautos suverenių galių (suprema potestas) tiesioginis apibūdinimas ir 2) tiesioginės demokratijos įgyvendinimo procese priimtų aktų teisinė reikšmė“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimas „Dėl 1994 m. birželio 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ 1, 9, 12 ir 39 punktų nuostatų, kuriomis buvo pakeisti ar papildyti Referendumo įstatymo 1, 9, 12 ir 32 straipsniai, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“).

Teisinėje literatūroje greta referendumo sutinkama ir kita sąvoka – plebiscitas (lot. plebiscitum – tautos sprendimas). Vieni autoriai laiko šiuos demokratijos institutus sinonimais, kiti bando skirti pagal tikslus, kurių siekiama balsuojant, bei teisines pasekmes. Antai Prancūzijoje plebiscitu laikomas ba

alsavimas, kurio metu piliečiai pritaria ar nepritaria valstybės vadovo vykdomai politikai. Vokietijoje šiuo terminu vadinami visų rūšių balsavimai, tame tarpe ir rinkimų metu. Kartais teigiama, kad plebiscitas – tai balsavimas ypač svarbiais, lemtingais valstybei klausimais. Tai gyventojų apklausa, siekiant išspręsti konkrečios valstybės teritorijos likimą, tai teritorinių ginčų sprendimo būdas tarptautinėje praktikoje. Apibendrinant galima teigti, kad tiek referendumas, tiek ir plebiscitas įvardija tą patį konstitucinį teisinį reiškinį – Tautos balsavimą svarbiausiais šalies gyvenimo klausimais.

Referendumo sąvoka gali būti suprantama dviem prasmėmis. Iš vienos pusės – tai konstitucinės teisės institutas (turi visus institutui būdingus bruožus – teisės normos, reglamentuojančios vienarūšius visuomeninius santykius, normų realizavimo tvarka, atsakomybė už jų pažeidimą, teisinių principų įtvirtinimas). Iš kitos pusės – tai reglamentuota įstatymu balsavimo procedūra, kurios metu rinkimų teisę turintys valstybės piliečiai pareiškia savo valią.

1.1. REFERENDUMAS KAIP TIESIOGINIS DEMOKRATIJOS INSTITUTAS

Referendumas, kaip tiesioginės demokratijos institutas, turi seną ir turtingą istoriją. Literatūroje nurodoma, kad pirmas referendumas įvyko 1439 metais Šveicarijoje, Berno kantone. Vėliau, 1778 metais keletas Amerikos valstijų referendumu patvirtino savo konstitucijas. Referendumai vyko Prancūzijoje, Italijoje, Danijoje, Norvegijoje ir daugelyje kitų pasaulio valstybių. 19 amžiaus pabaigoje buvo toliau tobulinamos referendumo organizavimo procedūros, įteisintas slapto balsavimo principas. Jau XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje eilės valstybių konstitucijose buvo įtvirtinta galimybė referendumo būdu spręsti šalies vidaus ir kai kuriuos tarptautinius kl

lausimus. Antai Šveicarijos konstitucijoje dar 1912 m. buvo įtvirtinta nuostata, pagal kurią referendumu turėjo būti tvirtinamos tarptautinės sutartys, sudaromos ilgesniam nei 15 metų arba neterminuotam laikui. Po pirmojo pasaulinio karo referendumo institutas buvo įvestas daugelio Europos valstybių konstitucijose. Be tradicinių klausimų, susijusių su įstatymų nuostatų patvirtinimu, referendumo būdu buvo numatyta spręsti ir iškilusius konfliktus tarp valstybės konstitucinių institucijų. Po II pasaulinio karo referendumų taikymo praktika dar labiau paplito. Referendumai tapo labai populiaria piliečių valios išreiškimo forma. Vien Europoje šiuo laikotarpiu surengta gerokai per 100 referendumų.

Kiekvienoje valstybėje referendumas yra unikalus reiškinys, atspindintis konkrečios visuomenės ir valstybės ypatumus, jos aktualijas. Šiuo aspektu referendumą galima laikyti savotišku visuomeninių vertybių nustatymo būdu.

Antai Prancūzijoje po II pasaulinio karo daug dėmesio ir politinio rezonanso sulaukė referendumai dėl 1958 m. Konstitucijos priėmimo, Konstitucijos keitimas dėl prezidento rinkimų tvarkos 1962 m., karo Alžyre nutraukimo ir pan. Anglijoje pasaulio visuomenės dėmesį pritraukė 1975 m. referendumas dėl šios šalies įstojimo į Europos Ekonominę bendriją ir narystės joje. Ispanijoje 1986 m. vyko reikšmingas bendranacionalinis referendumas dėl šalies dalyvavimo NATO struktūrose klausimu. Plačiai komentuojamas ir 1994 m. surengtas referendumas Norvegijoje dėl šios valstybės stojimo į Europos Sąjungą. Pastaruoju metu didelio atgarsio sulaukė referendumai kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse dėl prisijungimo prie Sutarties dėl Konstitucijos Europai (vadinamosios Europos Konstitucijos).

1.2. REFERENDUMŲ KLASIFIKAVIMAS

Doktrinoje e. . .

Lietuvos Respublikos Konstitucija 1992 m. spalio 25 d; //Valstybės žin.,1992-08-06 Nr.100

LTSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. lapkričio 3 d. “LTSR referendumo įstatymas” – pirminė redakcija, // Žin., 1989, Nr.33 – 445;

“Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas” – su pakeitimais ir papildymais iki 1999 11 01; Valstybės žin., 1997.Nr 118-3046; 1998. Nr., 59-1657.

“Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas” – 1992 m. liepos 9 d. // Žin., 1992, Nr.221 – 635;

M.Maksimaitis “Tiesioginė demokratija Lietuvos konstitucinėje teisėje”, // Teisė. Mokslo darbai 1994 (Nr.28), 43 – 51 p.

Birmontienė, T. ir kt. (2001). Lietuvos konstitucinė teisė: vadovėlis. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras. P.24-32.

www.lrkt.lt

www.google.lt

http://lt.wikipedia.org/wiki/

11. www.infolex.lt/‎

12. http://www.vrk.lt/

1 LR referendumo įstatymo 32str.3d pirminė redakcija// Valstybės žin.,1989, Nr 33-445

2 2 LR Seimo rinkimų įstatymo 34str. 1d.// Valstybės žin.,1992, Nr 22-635

Join the Conversation