NVO vaidmuo teikiant socialines paslaugas

823 0

ĮVADAS

Nevyriausybinių organizacijų atsiradimas siejamas dar su Viduramžiais susikūrusiais labdaros fondais, teikiančiais labdarą ir paramą benamiams, šelpiančiais vargšus miestelėnus. Pirmoji organizacija (ne pelno siekianti) buvo panaši į šiais laikais egzistuojančius Caritus ir kitas dvasinio pobūdžio paremtas labdaros organizacijas, kurios teikia savo nemokamas paslaugas ir paramą beglobiams, benamiams žmonėms. Tikslių duomenų apie tai, kada Lietuvoje susikūrė pirmoji nevyriausybinė organizacija – nėra, tačiau pirmąja tokia save laiko Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija, šalyje įsikūrusi dar IX amžiuje ir veikianti pagal atskirą Lietuvos raudonojo Kryžiaus draugijos įstatymą.

Dalyvaudamas vi

isuomeninėje veikloje bei dirbdamas nevyriausybinių organizacijų informacijos centre savanoriu, turėjau galimybę gana nuodugniai susipažinti su visuomeninių organizacijų (trečiojo sektoriaus) veikla bei įtaka visuomenėje.

Šią kursinio darbo temą pasirinkau neatsitiktinai:įdomu buvo panagrinėti esamą Lietuvoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų vaidmenį, teikiant socialinės paslaugas.

Savo darbe apsiribojau Vilniuje ir Klaipėdoje veikiančių visuomeninių organizacijų patirtimis, kadangi šies modeliai man yra geriausiai pažįstami.

Darbo problematika – įstaigų teikiančiu socialines paslaugas, finansavimo iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto tvarka neskatina efektyviai naudotis turimus išteklius, taupyti lėšas, nesudaro galimybių aktyviau į šį procesą įsitraukti nevyriausybinėms or
rganizacijoms, užkerta kelią NVO teikti socialinės paslaugas visuomenei.

Šio darbo tikslas – panagrinėti nevyriausybinių organizacijų vaidmenį, teikiant socialines paslaugas Lietuvos Respublikoje.

Kursinio darbo objektas – NVO teikiamos socialinės paslaugos.

Uždaviniai:

• Paaiškinti teikiamų socialinių paslaugų sampratą, bei raidos etapus.

• Aptarti nevyriausybinių organizacijų teisinio reguliavimo problemas.

• Panagrinėti NVO ir va
aldžios institucijų santykių galimybes, teikiant socialines paslaugas Lietuvoje.

• Pateikti NVO socialinių paslaugų programų finansavimo šaltinius.

Darbo struktūra susideda iš nuodugnaus supažindinimo apie nevyriausybinių organizacijų atsiradimą ir vystymasį Lietuvoje, su teisės normų, reglamentuojančių nevyriausybinių organizacijų veiklą, analizė, nevyriausybinių organizacijų specializacija socialinių paslaugų teikime bei jų ir savivaldybės bendradarbiavimas socialinių paslaugų teikimo srityje.

Darbe pateikiama keletas nevyriausybinų organizacijų apklausos, apie trečiojo sektoriaus institucijos Lietuvoje, bei NVO kaip nepelno siekančios organizacijos vaidmenį. Remiamam ir Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie reglamentuoja visuomeninių organizacijų veiklą teikiant socialines paslaugas, jų veikimo principus ir tikslus. Savo rašomame darbe išsamiai išaiškinsiu: kas tai yra socialinės paslaugos, jų rūšys bei kas kontroliuoja tokiu programų veiklą ir vertinimą.

PROFESINIŲ KOMPETENCIJŲ SĄRAŠAS

Veiklos sritys Profesinės kompetencijos

Teisinis konsultavimas

1. Gebėti pateikti teisinę informaciją.

2. Mokėti dalykiškai bedrauti.

Teisinis auditas 3. Mokėti naudotis teisės no

orminiai aktais.

4. Žinoti teisės normų realizavimo formas.

Teisės norminių aktų ir lokalinių dokumentų kūrimas bei jų laikymosi priežiūra

5. Žinoti privačių ir viešosios teisės subjektų veiklą reglamentuojančių dokumentų priėmimo tvarka.

Tesės subjektų teisių gynimas ir teisėtų interesų atstovavimas 6. Gebėti atstovauti teisės sujektą visose teisėsaugos ir kitose valstybinės valdžios institucijose, įstaigose ir organizacijose.

7. Sugebėti teisingai kvalifikuoti teisės pažeidimus.

I. 1. NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ ATSIRADIMAS IR VYSTYMASIS

Nevyriausybinių organizacijų atsiradimo prielaidos glaudžiai susijusios su pilietinės visuomenės bei pilietiškumo sampratomis. Neretai literatūroje pateikiami skirtingi ir net prieštaringi pilietinės visuomenės teoriniai modeliai. Pilietinė vi

isuomenė suprantama kaip „savanoriškų nevyriausybinių ir tiesiogiai nuo valdžios nepriklausomų formalių ir neformalių piliečių grupių, institucijų ir jų asociacijų visuma bei normatyvinis tokią visumą reglamentuojančių nuostatų karkasas.“ T. Parsonas,remdamasis sociologine E. Durkheimo tradicija, pabrėžia integracijos, solidarumo ir bendruomenės reikšmę moderniojoje visuomenėje, kurią sudaro asociacijos bei normos. Visuomeninė bendruomenė – integruojantis visuomenės posistemis, kurio funkcija – diferencijuotos socialinės sistemos integracija, institucionalizuojant socialiai priimtinas bei taikomas kultūrines vertybes bei normas. T. Parsonas išskiria šiuos moderniųjų asociacijų principus: savanoriškumas (t.y. galimybė laisvai įstoti ir išstoti – normatyvinis asociacijos laisvės principas); narių lygybė, apsprendžianti horizontalią o ne hierarchinę asociacijos struktūrą; procedūros, kurios nustato diskusijų bei balsavimo taisykles. Gesellschaft tipo solidarumas, pasiektas konsensuso keliu, – ideali savanoriškos asociacijos forma.

Pagal Parsons’ą visuomeninės bendruomenės atskyrimą nuo kultūrinės, ekonominės bei politinės sistemos ėmė trys moderniosios revoliucijos – industrinė, demokratinė bei švietimo. Demokratinė revoliucija sukūrė naujus solidarumo bei kolektyviškumo tipus, kur visi nariai turi lygias ne tik pilietines, bet ir politines teises; industrinė revoliucija sukūrė rinkos ekonomiką, kuri paveikė nepriklausomas socialines normas, santykius bei institucijas; švietimo revoliucija įtakojo stratifikacijos paternus, suteikdama daugiau lygių galimybių, o universitetai skatino asociatyvinių socialinės integracijos paternų, kurie skirasi nuo biurokratinių įtakojamų valstybės bei individualistinių įtakojamų rinkos ekonomikos, vystymąsi.

R.Dahrendorf pabrėžia ypatingą pilietinės visuomenės vaidmenį šiuolaikinėse

demokratijose, suprasdamas pilietinę visuomenę ka
aip individų, turinčių lygias teises, kurios įgyja

socialinių normų pavidalą, darinį. Vystantis moderniajai visuomenei, didėja jos materialinė

gerovė, tačiau, kad sukauptos materialinės gėrybės būtų tolygiai paskirstomos, būtinas pilietinės

visuomenės egzistavimas. Šiuolaikinėse visuomenėje, pilietinė visuomenė yra demokratijos garantas. Pilietinės visuomenės egzistavimas – pagrindinė individo laisvės sąlyga, tačiau

pilietines teises dažnai riboja ekonominis nepajėgumas, todėl prigimtinės teisės – susirinkimų ir

žodžio laisvė yra būtinas pilietinių teisių papildinys.

Nepaisant pilietinės visuomenės teorijų prieštaringumo, galima teigti, kad modernioji pilietinės visuomenės sąvoka plačiąją prasme apima visas nuo valstybės nepriklausomas formalias ir neformalias organizacijas, pagrįstas savanoriškos asociacijos principais.

Seniausiomis nevyriausybinėmis organizacijomis yra laikomos Krikščionių bažnyčios ir jų dvasinės (nuo VI a. benediktinai) bei pasaulietinės (nuo XII a) organizacijos. Lietuvos katalikų bažnyčia, kaip organizacija, oficialiai pradėjo veikti XIV amžiuje. Ji susirašinėjo su vidaus ir užsienio institucijomis, dokumentaliai fiksavo sprendimus, nurodymus nuomones, gaudavo atsakymus. Bažnyčios veikla valstybės viduje apėmė religinę – auklėjamąją (pastoracija), ūkinę, kultūrinę šviečiamąją (mokyklos, spaustuvės, knygų leidyba ir kt.), karitatyvinę (labdara, globos namai), sveikatos (ligoninės, vaistinės) ir kitas sritis. Tai yra tos pačios sritys, kurios tradiciškai priskiriamos ir dabartinėms nevyriausybinėms organizacijoms.

Pirmosios visuomeninės organizacijos, susibūrusios sąlyginai ne religiniais pagrindais

XIV a. Lietuvoje buvo brolijos. Brolija dažnai būdavo amatininkų cecho pirmtakė.

Magdeburginių miestų amatininkai ir pirkliai, sudarę didžiausią gyventojų dalį, gamybiniais

pagrindais telkėsi į profesinius susivienijimus – cechus ir gildijas. Cechai tu
urėjo savo vėliavas,

bažnyčiose altorius. Aukščiausiasis cecho valdymo organas – visuotinis narių susirinkimas. Visi

nariai dalyvavo cecho valdyme, rengdavo bendrus susirinkimus, tvirtindavo įstatus, rinkdavo

pareigūnus: seniūną, iždininką, raktininką, stalininką, altoriaus seniūną. Nevyriausybinių

organizacijų kolegialus valdymas yra išlikęs ir iki šių dienų.

Pirmosios moderniosios NVO, interalia, buvo Didžiojoje Britanijoje užregistruotos dar XVIII a. viduryje: 1760 metais susikūrė Pirmoji Katalikų Asociacija, o 1769 metais – Teisių akto paramos draugija. Nuo XIX a. pradžios nevyriausybinių organizacijų smarkiai daugėjo ir ėmė vaidinti vis didesnį vaidmenį teisinių, humanitarinių, ekonominių bei socialinių reikalų tvarkyme. JAV – grupės prieš vergovę susikūrė 1810 metais ir veikė iki pilietinio karo, blaivybės judėjimas – 1820 -1830 metais, moterų organizacijos pradėjo veikti nuo 1848 metų, o 1886 metais įkurta -Amerikos darbo federacija.

Panašios nevyriausybinių organizacijų istorinės raidos tendencijos pastebimos ir Lietuvoje. Carinės Rusijos okupacijos metais Vilniuje pradėjo plačiai veikti slaptosios organizacijos, labiausiai minėtini masonai. Masonų veikla turėjo savo centralizuotą sistemą, laikėsi griežtos konspiracijos bei narystės, pagrindiniu veiklos tikslu laikė Respublikos atkūrimą, prieš tai paruošiant tautą būsimam sukilimui, be to, netiesiogiai palaikė ir globojo studentiškas organizacijas: šubravcus, filomatus, filaretus ir kt. 1858 metais prasidėjo vyskupo M.Valančiaus įkurtų blaivybės brolijų veikla, kuriai priklausė net 97 procentai visų šalies gyventojų, daugelis seniausių Lietuvos nevyriausybinių organizacijų buvo susijusios su socialine globa ir parama, o 1900 metais Vilniuje veikėjau 26 labdaros ir paramos įstaigos.

Nevyriausybinių organizacijų veiklą iki 1018 metų Lietuvoje ribojo tuo metu galiojantys carinės Rusijos įstatymai. Tarpukario Lietuvoje nevyriausybinės organizacijos išgyveno suklestėjimo periodą. 1937 m. sausio l d. Vidaus reikalų ministerijoje buvo įregistruotos 7774 draugijos, sąjungos ir jų padaliniai, pvz.: „Pieno lašo“ draugija (įkurta -1923 metais), Lietuvos vaiko draugija (1924 metais), Žydų sveikatos draugija „Ozė“ (tai tarptautinė organizacija, kurios centras buvo Paryžiuje, o 1922 metais Kaune buvo įregistruotas jos filialas), Angelo sargo vaikų organizacija (įkurta 1922 metais), Skautų sąjunga (1918 metais) ir kt.

Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje nevyriausybinių organizacijų veiklos kryptys ir

tikslai buvo šie:

a) tautinio atgimimo skatinimas;

b) kultūros ir švietimo veikla,

c) auklėjimas ir ugdymas;

d) socialinė globa ir parama.

Tačiau, minėtų organizacijų veikla buvo varžoma tuo metu galiojančiais Lietuvos įstatymais, todėl kalbėti apie ne pelno organizacijų sistemą sudėtinga, nes ši sistema kūrėsi vangiai. Nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentavo 1919m. priimtas įstatymas apie draugijas ir jį pakeitęs 1936 metų Draugijų įstatymas, kuris vidaus reikalų ministrui suteikė išimtinę teisę suteikti leidimus steigti draugijas. Šis įstatymas nustatė griežtą draugijų kontrolę, privertė jas vesti tam tikros formos sąrašus, draugijų narius suskirstė į tris kategorijas (beteisius, nevisateisius, visateisius). Pagal minėtą įstatymą turėjo būti perregistruotos visos senosios draugijos, kai kurioms grėsė pavojus būti likviduotoms. Šis įstatymas tuo metu buvo labai kritikuojamas, tačiau nemažai nelabai demokratiškų nuostatų „persikėlė“ ir į 1995m. priimtą visuomeninių organizacijų įstatymą ( minimalus narių skaičius, užsieniečių narystės apribojimai, organizacijos sustabdymo bei uždarymo tvarka, perregistravimo reikalavimai).

Tarybinės santvarkos metais iš esmės buvo pakeistas požiūris į nevyriausybines

organizacijas ir jų veiklos principus, žinoma, visuomenė rado būdų, kaip atstovauti ir garantuoti

savo interesus. 1984 metais Lietuvoje veikė 6 kūrybinės sąjungos (architektų, žurnalistų ir t.t.);

72 mokslinės ir mokslinės – techninės draugijos, 5 sporto draugijos, 36 medikų draugijos ir 20 kitų įvairia veikla užsiimančių draugijų. Tačiau, kaip ir visose valstybinio reguliavimo srityse, taip visuomeninėje veiklos srityje, visas vadovaujamasis ir kontroliuojamasis vaidmuo priklausė

valstybei bei vienos partijos ideologijai. Todėl visos šios organizacijos dėl savo tiesioginės

prigimtinės priklausomybės vadintinos kvazinevyriausybinėmis organizacijomis.

Trečiasis sektorius buvo suprantamas kaip valdžios rankų prailginimas. Visuomeninės organizacijos veikė daugiausiai kultūros ir sporto srityse, profsąjungos, kūrybinės bendrijos, vaikų ir jaunimo organizacijos (pionieriai ir komjaunimas), telkusios žmones, organizavusios laisvalaikio užimtumą, siekė pagrindinio tikslo – ugdyti tarybinį pilietį. Šias organizacijas steigė, kontroliavo ir finansavo valdžia.

1992 m. spalio 25d. dieną priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją buvo įtvirtinti nevyriausybinių organizacijų kūrimosi principai teisinės valstybės požiūriu. Konstitucijos 35 straipsnio nuostatos laiduoja piliečiams teisę laisvai vienytis į bendrijas, ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Pagrindiniai nevyriausybinių

organizacijų formavimo principai buvo detalizuoti įstatymuose.

Kaip matyti, nevyriausybinių organizacijų teisinio reglamentavimo vienu įstatymu buvo atsisakyta, todėl šiuo metu Lietuvoje galioja net keletas įstatymų, nustatančių nevyriausybinių organizacijų teisinį statusą – visuomeninių organizacijų, asociacijų, labdaros ir paramos fondų bei viešųjų įstaigų įstatymai. Asociacijos, viešosios įstaigos, labdaros ir paramos fondai bei visuomeninės organizacijos tapo Lietuvos nevyriausybinių organizacijų sistemos pagrindu, Be šių pagrindinių ne pelno organizacijų egzistuoja daugybė specifinių, kurios yra skirtos veiklai vienoje ar kitoje siauresnėje srityje.

Lietuvoje nevyriausybinių organizacijų sistema formavosi, veikiant tarpukario Lietuvoje įtvirtintais nevyriausybinių organizacijų kūrimosi principais.O dabartinė nevyriausybinių organizacijų sistema priklauso nuo to, kaip ji suprantama ir kokiais principais veikia šiuolaikinėje visuomenėje.

I. 2. TEISĖS NORMOS, REGLAMENTUOJANČIOS NVO SOCIALINĘ VEIKLĄ

Aktyvi ir greita nevyriausybinių organizacijų teikiamų viešųjų paslaugų plėtra reikalauja šios socialiai naudingos žmonių veiklos rūšies atitinkamo teisinio reguliavimo mechanizmo. Šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose, kurie reglamentuoja nevyriausybinių organizacijų veiklą Lietuvoje, galima aptikti nemažai trūkumų ir prieštaravimų ne tik juos aiškinant, bet ir taikant. Efektyvių teisinių standartų paieška ir jų nustatymas tapo aktualiu klausimu nevyriausybinėms organizacijoms, vykdančioms socialinės paramos, kultūros, švietimo ir tyrimų, viešosios tvarkos užtikrinimo ir kt. funkcijas, nes siekiama užtikrinti profesionalių ir aukštos kokybės šių paslaugų teikimą. Pasitelkus socialines normas ir teisės aktus galima vadovautis tokia politika, kurioje: pirma, būtų skatinama nevyriausybinių organizacijų veikla, antra, butų apsisaugojama nuo nepageidaujamų tendencijų arba to, kas nepriimtina nevyriausybinių organizacijų vykdomai veiklai.

Pastaruoju metu nevyriausybinių organizacijų veiklą Lietuvoje reglamentuojančius teisės aktus galima sugrupuoti į du blokus:

1 bloką sudaro bendro pobūdžio teisės aktai, kurių normos taikomos subjektams, vykdantiems viešojo administravimo funkcijas valstybėje ir įgyvendinantiems žmogaus teisę burtis į visuomeninius susivienijimus. Šį teisės normų bloką galima suskirstyti į 2 grupes:

a) teisės normos, kuriomis nustatomi pagrindiniai nevyriausybinių organizacijų veiklos organizavimo principai:

– konstitucinės teisės normos (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė jungtis su kitais asmenimis į visuomeninius susivienijimus apima keletą teisių. Teisę steigti bendrijas, asociacijas, teisę įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje. Konstitucijoje numatytas tik vienas apribojimo pagrindas – šių susivienijimų tikslai ir veikla neturi būti priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Nors Konstitucijoje minimos bendrijos ir asociacijos, A. Normantas , komentuodamas šį straipsnį, pažymi, jog ši formuluotė apima įvairias visuomeninių susivienijimų formas : visuomenines organizacijas, religines bendrijas, asociacijas ir kt);

– tarptautinių sutarčių normos (Europos Konvencija dėl tarptautinių nevyriausybinių organizacijų juridinio asmens statuso pripažinimo nustato bendruosius tarptautinių nevyriausybinių organizacijų veiklos principus; tiek Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija, tiek Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įtvirtina pagrindinius žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo principus , iš kurių vienas – teisė burtis į asociacijas ir kitus visuomeninius susivienijimus);

– įstatymų normos: Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, kuriame nevyriausybinės organizacijos priskiriamos prie viešųjų juridinių asmenų ir turi specialųjį teisnumą, t.y. jie gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams; Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, kuriame įtvirtintas nevyriausybinių organizacijų, kaip viešojo administravimo subjekto, statusas, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas, priskiriantis nevyriausybines organizacijas prie socialinių paslaugų teikėjų ir pan. ;

b) teisės normos, kurios netiesiogiai susijusios su nevyriausybinių organizacijų veikla, tačiau be kurių praktinio įgyvendinimo negalima išsiversti (tai teisiniai santykiai, susiklostantys finansų, darbo, mokesčių mokėjimo, labdaros ir paramos gavimo srityje ir pan., pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymas, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas).

2 bloką sudaro specialaus pobūdžio teisės aktai, kurių normos tiesiogiai taikomos nevyriausybinėms organizacijoms. Ši bloką taip pat būtų racionalu skirti į dvi grupes:

a) teisės normos, tiesiogiai taikomos atskirų rūšių nevyriausybinėms organizacijoms: visi šios grupės teisės aktai reglamentuoja organizacijų (asociacijų , visuomeninių organizacijų, viešųjų įstaigų ir kt. ) steigimo, įstatų registravimo, veiklos kontrolės, veiklos sustabdymo bei pasibaigimo tvarką ir pan. Todėl, analizuodami šiuos teisės aktus, kreipsime didesnį dėmesį į atskirų statusų nevyriausybinių organizacijų ypatumus, panašumus bei skirtumus.

1) Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatyme įtvirtinamas visuomeninės organizacijos, kaip naryste paremtos organizacijos, statusas. „Visuomeninė organizacija – tai Lietuvos Respublikos piliečių ir užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, savanoriškas susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, kurie nėra priešingi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tenkinti ir įgyvendinti“ . Įstatymas reglamentuoja, kad visuomeninės organizacijos nariai gali būti tik fiziniai asmenys , sulaukę 18 m. amžiaus ( išimtys taikomos vaikų ir jaunimo visuomeninėms organizacijoms). Visuomeninės organizacijos veikla turi būti numatyta įstatuose.

2) Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas asociaciją apibrėžia kaip „juridinių bei fizinių asmenų savanorišką susivienijimą, vykdantį asociacijos narių nustatytus ūkinius, ekonominius, socialinius, kultūros, švietimo, mokslinio tyrimo uždavinius bei funkcijas“. Įstatyme asociacijos reglamentuojamos labai panašiai kaip ir visuomeninės organizacijos, skiriasi tik asociacijos ir visuomeninės organizacijos narių teisinis statusas (asociacijos nariais gali būti Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys) , tai, jog asociacijos veikla yra orientuota į jos narių grupinių interesų tenkinimą, bei nustatomas minimalus narių skaičius ( trys). Nors apibrėždamas asociacijų sąvoką, įstatymas nurodo, kokiose srityse vykdytini asociacijos uždaviniai ir funkcijos (ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje ir t.t.), tačiau tai neatlieka svarbaus vaidmens, nes šios sritys gana plačiai suformuluotos. Todėl, anot R. Simašiaus, „drąsiai galima teigti, kad tikslų, motyvų bei veiklos pobūdžio prasme asociacijos ir visuomeninės organizacijos yra visiškai vienodi dariniai“.

3) Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas nustato pagrindinį viešųjų įstaigų statuso bruožą, išskiriantį ją iš kitų nevyriausybinių organizacijų – tai yra jos organizavimą įnašų į į registruojamą kapitalą pagrindu. „Viešoji įstaiga – tai šio įstatymo nustatyta tvarka iš dalininkų (savininko) turto įsteigta ne pelno organizacija, veikianti, veikianti socialinėje, švietimo, mokslo, kultūros, sporto, ar kitose panašiose srityse ir viešai teikianti šių sričių paslaugas visuomenės nariams, taip pat savivaldybės tarybos sprendimu iš savivaldybės turto įsteigta ne pelno organizacija, teikianti paslaugas keleivinio transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio, komunalinio ūkio ar kitose panašiose srityse“ . Viešosioms įstaigoms įstatyme yra numatyta reali galimybė vykdyti veiklą, kurią visi laiko komercine, ir tuo pačiu metu nustatyta pareiga išlaikyti ne pelno organizacijos esmę bei veiklos principus.

4) Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondų įstatymas numato šių nevyriausybinių organizacijų organizavimosi formą, kuomet paskiriant tam tikrą turtą, yra įsteigiamas teisės subjektas, neturintis narių, o šio subjekto struktūra ir valdymas remiasi steigėjais, t.y. steigėjai priima esminius sprendimus fonde. Šiame įstatyme jau pats pavadinimas nurodo, kuo fondas užsiima – labdara ir parama. „Fondas – tai neturinti narių ne pelno organizacija, kurios veiklos tikslai yra labdara arba (ir) parama mokslo, kultūros, švietimo, meno religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos apsaugos ir kitoms labdaros ir paramos įstatymo nustatytoms sritims.“

b) teisės normos, reglamentuojančios nevyriausybines organizacijas pagal jų specifinę veiklos rūšį arba tik vienos konkrečios organizacijos veiklą ( pvz., Lietuvos Respublikos religinių bendrijų ir bendruomenių įstatymas, Lietuvos Respublikos meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymas, Lietuvos Respublikos muziejų įstatymas ir Lietuvos Respublikos bibliotekų įstatymas).

Galiu teigti, kad šios organizacijos neatitinka nevyriausybinių organizacijų požymių, o esti tik visuomeninių organizacijų porūšiai.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuojančių teisės šaltinių yra pakankamai daug ir įvairių, ir jie sukuria išsamią ir palankią teisinę aplinką šioms organizacijoms. Tačiau juos paanalizaves susidurtiau su teisės normų neapibrėžtumo, įstatymų „pertekliaus“, konkretumo ir kompleksiškumo stoka šioje srityje. Specialių, tik tam tikrą veiklą reglamentuojančių, įstatymų atsiradimą sąlygoja : pirma Lietuvoje klostosi tradicija specialiu įstatymu pabrėžti socialinio reiškimo unikalumą, antra, dažnai siekiama spręsti problemas ne taisant bendrus įstatymus, dėl kurių tos problemos ir kyla, bet reikalaujant specifinių išimčių.

Būtinybę įstatymais nuosekliai ir kompleksiškai sureguliuoti nevyriausybinių organizacijų veiklą ir nustatyti aiškią valstybės koncepciją bei finansavimo ir bendradarbiavimo mechanizmą šių organizacijų atžvilgiu pabrėžė Lietuvos mokslininkai (D.Gineitienė, V. Domarkas ir kt.) bei nevyriausybinių organizacijų vadovai. Tos pačios teisinio reguliavimo problemos buvo keliamos 2002 m. gruodžio 20 d. vykusiame „Septintajame Lietuvos nevyriausybinių organizacijų forume“, kuriame ypač daug diskusijų ir pritarimo sulaukė naujuose nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuojamuose įstatymų projektuose numatyta galimybė visoms nevyriausybinėms organizacijoms užsiimti ūkine – komercine veikla.

Apibendrinant, galiu teigti, kad nevyriausybinių organizacijų sistema būtų žymiai nuoseklesnė, jei užsiimančios specifine veikla organizacijos nebūtų išskirtos kaip atskiros rūšies organizacijos, o veiktų pagal bendruosius statutinius įstatymus ir specifinę veiklą reglamentuojančius įstatymus.

I. 3. TEIKIAMŲ SOCIALINIŲ PASLAUGŲ SAMPRATA, BEI RAIDOS ETAPAI

Teikian socialinę paramą socialiai pažeidžiamiems visuomenės nariams, buvo ieškoma veiksingesnių, racionalesnių, tikslinesnių paramos organizavimo būdų. XVIII ar XIX a. socialinę paramą piniginėmis išmokomis, daiktais, tiesioginėmis paslaugomis teikė tie patys darbuotojai, organizacijos, o XX a. daugelyje šalių prasidėjo spartus socialinio darbo specializavimas ir socialinės paramos sistemos diferencijavimas. Dėl šių proesų socialinės paramos sistema kaip sistema, susidedanti iš dviejų posisteminių posistemių: piniginės socialinės paramos ir specialistų, parengtų šiam darbui atlikti, ir socialinių paslaugų, kaip nepiniginės paramos formos, ir socialinių darbuotojų šioms paslaugoms teikti. Dar XIX a. pabaigoje labdaros organizacijų susivienijimai, kovojantys, kad nebūtų įvesta valstybinė piniginė parama, teikiama pagal bendrus pajamų dydžio kriterijus, išskyriau dvi paramos formas: „ vargšų rėmimą ir „ globos darbą“, o tai, mano nuomone, iš esmės yra skirtingos pgalbos formos. Pirmu atveju padeda valstybė, teigdama piniginę paramą, tačiau ši parama turi būti teikiama išimtiniais atejais ir tik derinant su globos darbu.Antru atveju dirbdamas individualus socialinis darbas, kurį geriausiai gali atlikti labdaros organizacijos, o ne samdomi valstybės tarnautojai.

Žmogaus socialinė raida – tai procesas, praplečiantis žmogaus pasirinkimo galimybes. Apskritai galima rinktis iš daugybės alternatyvų, kurios laiku bėgant kinta. Tačiau bet kuriame visuomenės gyvenimo lygyje žmogus privalo turėti galimybę pasirinkti tris svarbiausius dalykus – ilgai ir sveikai gyenti, įgyti žinių bei apsirūpinti ištekliais, reikiamais normaliam gyvenimo lygiui pasiekti. Nesant šių pagridinių dalykų, daugelio kitų pasirinkimo galimybių dažniausiai nebūna.

Valstybės socialinė politika – tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirsymas atsižvelgiant į gaunamų pajamų dydį ar jų praradimą arba nemokamą socialinių paslaugų teikimą pakankamai aprūpintiems piliečiams. Pagrindinis žmonių gyvenimo šaltinis yra darbo pajamos. Tam tikra visuomenės dalis – seni žmonės, invalidai, ligoniai – negali dalyvauti darbo rinkoje. Kitaip juos galiu pavadinti socialinės atskirties grupe. Kad galima būtų užtkrinti tokių žmonių normalų gyvenimą, jais turi pasirūpinti valstybė. Tuo tikslu kuriama socialinės apsaugos sistema, kurios esmė – lėšas perskirstyti tarp darbingų ir nedarbingų asmenų bei gaunančiųjų mažas pajamas .

Terminas „socialinės paslaugos“ labai populiarus, kai kalbama apie šiuolaikinės valstybės pagalbą žmogui, apie vadinamos gerovės valstybės teikiamas socialines garantijas. Socialinių paslaugų termino, jų turinio samprata yra skirtinga, kai kalbama apie socialinę sritį, socialinę infrastruktūrą. Jeigu plačiuoju požiuriu visuomenei teikiamos paslaugos, kaip švietimo, sveikatos priežiūros, socialinės paslaugos, sporto, laisvalaikio, kultūros paslaugos. Socialinių paslaugų samprata: tai paslaugos, kurias teikia šiuolaikinė socialinė apsaugos sistema, apimant aštuonias socialines rizikas. Jos apima sveikatos priežiūros paslaugas; ikimokyklinio ugdymo paslaugas; vadinamąsias asmenines socialines paslaugas, teikiamas įvariuose socialinės globos įstaigose vaikams, seniems žmonėms, neįgaliesiems, rizikos grupių žmonėms; apgyvendinimo paslaugas suteikiant socialinį būstą; įdarbinimo paslaugas; pajamų palaikymo paslaugas.

Socialinėje statistikoje skiriamos dvi socialinės apsaugos formos: piniginės pašalpos ir paslaugos. Pagalba teikiama ne pinigais vadinama, socialinės apsaugos sistemoje ir apskaitoma kaip socialinės paslaugos.

Socialinės paslaugos siauriuoju požiūriu apibrėžiamos socialinė apsaugos sistemos kontekstu, kaip šios sistemos dalis, kuriomis siekiama panaikinti socialinę atkirtį, remti asmenų lygiateisiškumą, įsitraukimą į bendruomenę teikiant paslaugas labiausiai pažeidžiamoms žmonių grupėms – senyvo amžiaus žmonėms, neįgaliems, šeimoms, vaikams, jaunimui, bedarbiams ir benamiams.

Socialinės paslaugos išskiriamos iš socialinės apsaugos sistemos remiantis keturiais kriterijais: tai pagalba nepinigine forma, tikslo – kai siekiama padėti socialiai pažeidžiamiems visuomenės nariams, užtikrinti jų į visuomenės gyvenymą, finansavimo būdas – teisė į paslaugas dažniausiai neparemta kliento įnašų mokėjimu; bei išlaidų kompensavimo būdo-tai valstybės subsidijuojamos paslaugos, klientai už jas moka ne rinkos kainomis arba apskritai už jas nemoka. Terminas „socialinės paslaugos“ neapima sveikatos priežiūros, švetimo, kultūros, sporto paslaugų, paslaugų, kurios remiamos per socialinio draudimo sistemą ar yra tik paprasta pinigų perdavimo akcija. Tokiomis socialinių paslaugų samprata ir remiuosi šiame darbe. Socialinės paslaugos šiame darbe analizuojamos kaip pagrindinė socialinio darbo, socialinės pagalbos organizavimo forma šiuolaikinėje valstybėje. Socialinės paslaugos – įstorinės socialinio darbo organizavimo raidos elementas. Šiandiena jos reiškia visuomenės teisinius įsipareigojimus teikti pagalbą, ją organizuoti laikantis įšlaidų atsipirkimo, įstaigų veiklos efektyvumo ir racionalumo principų. Socialnių paslaugų esmę, pagrindą sudaro profesionalų arba savanorių, viešųjų, ne pelno ar pelno teikėjų pagalbos veikla, atliekamas socialinis darbas. Pagal turinio, organizavimo požiuriu socialinio darbo ir socialinių paslaugų sąvokų tapatinti negalima. Socialinės paslaugos turinio požiūriu apima platesnį veiklos lauką negu socialinis darbas, socialinio darbo paslaugų teikimas. Šiandienėje valstybėje socialinis darbas dažniausiai atliekamas kaip socialinės paslaugos teikimas. Pagal pagalbos tikslą tiek socialinis darbas, tiek socialinės paslaugos yra tapatūs dalykai. Tikslas – atkurti, padėti palaikyti asmens santykius su visuomene, kai jis pats nepajėgia to padaryti. Pagalbos objektas ir socialinis darbas, ir socialinės paslaugos yra tapatūs dalykai. Pagalbos objektas – individas, šeima, bendruomenė. Pagalbos turinio, organizavimo požiūriu socialinio darbo ir socialinių paslaugų sąvokų tapatinti negalima. Socialinės paslaugos turinio požiūriu apima platesnį veiklos lauką negu socialinis darbas, socialinio darbo paslaugų teikimas. Šiandienėje valstybėje socialinis darbas dažniausiai atliekamas kaip socialinės paslaugos teikimas.

I. 4. NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ SPECIALIZACIJA SOCIALINIŲ PASLAUGŲ TEIKIME

Pastaruoju dešimtmečiu NVO reikšmė socialinių paslaugų srityje ypač padidėjo ir didėja. Kuriantis ir plintant naujiems socialiniams judėjimams, žlugus socialistiniams režimams Rytų Europoje, gerovės valstybės patiriant krizę, buvo iš naujo atrastas sektorius tarp valstybės ir rinkos, platus nevyriausybinių organizacijų spektras ir jo reikšmė teikiant socialines paslaugas idėja. Visi sutaria, kad siekiant įveikti valstybės garantijų ir rinkos nepakankamumą socialinių paslaugų srityje, būtina labiau remtis nevyriausybinių organizacijų teikiamomis paslaugomis. NVO sektoriui priskiriamas naujas vaidmuo sprendžiant kylančias socialinės paramos teikimo srityje problemas.

Socialinės apsaugos srityje nevyriausybinės organizacijos atstovauja ir teikia paramą įvairioms socialiai pažeidžiamoms ar atsidūrusioms nepalankioje padėtyje žmonių grupėms. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas numato, kad socialines paslaugas šalia valstybinių viešojo administravimo subjektų teikia ir nevyriausybinės organizacijos. Savivaldybių institucijoms yra įstatymiškai įtvirtinta pareiga, organizuojant socialinių paslaugų teikimą, bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis. Deja, įstatymas išsamiau nepaaiškina bendradarbiavimo mechanizmo. Apie tai, mane informuoja ir mano pačio pateiktos nevyriausybinėms organizacijoms sudarytos anketos (preidas Nr. 2). Juose didžioji daguma pildančių organizacijų atsakė, jog didžioji priežastis trukdanti NVO socialinių paslaugų teikimo veiklai ir plėtrai Lietuvoje vystytis yra netobula teisinė bazė. Socialinėje srityje veikia labai įvairios nevyriausybinės organizacijos – teikiančios socialinę pagalbą jaunimui, moterims, pagyvenusiems žmonėms, invalidams ir kt.(pvz., Lietuvos invalidų draugija, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga ir kitos).

Nevyriausybinės organizacijos specializuojasi šių socialinių paslaugų

teikime visuomenėje:

• Vaikų globa ir socializacija.

• Neįgaliųjų asmenų ugdymo ir globos įstaigos.

• Paslaugos pagyvenusiems asmenims.

• Darbas su rizikos grupių žmonėmis.

Vaikų globos ir socializacijos srityje veikiančių organizacijų yra gausu, įvairi jų veikla bei teikiamos paslaugos: nuo būrelių, kultūrinės veiklos bei popamokinio užimtumo iki šeimyninių vaikų globos namų, kuriuose beglobiams vaikams teikiama visapusė priežiūra. Tam tikrame miesto rajone veikiančios nevyriausybinės organizacijos bendradarbiauja su mokyklomis, seniūnija, vietiniais policijos komisariatais, vaikų teisių apsaugos tarnybomis ir yra neblogai susipažinę su rajone esama vaikų padėtimi, jų galimybėmis turiningai leisti laisvalaikį, interesais. Orientuodamosi į šiuos duomenis, nevyriausybinės organizacijos rengia savo veiklos programas, orientuotas į vaikų laisvalaikį bei užimtumą, užsiima prevencine veikla. Vaikų globa dažniausiai užsiima organizacijos, turinčios didesnį metinį biudžetą, gerai žinomos visuomenėje (SOS vaikai, Vilniaus Arkivyskupijos Caritas, Katalikių moterų sąjunga ir kt.), šias organizacijas paprastai gausiai remia užsienio rėmėjai. Šių organizacijų globojamiems vaikams suteikiama visapusiška priežiūra, jiems stengiamasi suteikti kuo geresnes ir panašias į namų sąlygas, jaukumą ir šilumą. Pabuvojes Lietuvos nevyriausybinų organizacijų susitikyme Klaipėdoje, kalbinau, labdaros ir paramos fondo “Visos Lietuvos Vaikai” prezidentę Eleną Kubilienę, apie organizacijos veiklą.

“Mūsų įstaigos misija – padėti vaikams našlaičiams, vaikams, likusiems be tėvų globos, socialiai remtinoms šeimoms ir savo kompetencijos ribose ginti jų teises. Organizacija veikia daugiau nei 14 metų. Per šį laikotarpį vieni mūsų globojami vaikai užaugo ir paliko mus, tačiau kasmet ateina vis kiti vaikai, kuriems reikia pagalbos. Vaikai mūsų veiklos kontekste yra tiek mažamečiai, paaugliai, tiek ir jaunuoliai. Keičiasi laikai, tačiau kaip bebūtų apmaudu – našlaičių ir nuskriaustų vaikų buvo ir bus ateityje.pilnametystės sulaukę, siekiantys mokslo.

Agentūra įregistruota 1990 metais, 1994 metais suteiktas labdaros fondo statusas.

SOS vaikai bendradarbiauja su panašius tikslus turinčiomis Lietuvos ir užsienio organizacijomis, siekdama skleisti gailestingumo bei pagalbos šeimai ir vaikams pasaulio patirtį – padėdamas kitam, padėsi sau.

Vis dar sunki Lietuvos socialinė padėtis, atsainus visuomenės požiūris į vaikystę, šiandienai aktualios problemos: narkomanijos plitimas tarp vaikų, mėginimas nusižudyti, bėgimas iš namų, vengimas mokytis ir kitas asocialus elgesys padiktavo SOS vaikai veiklos programas. Visi mūsų globojami vaikai priklauso rizikos grupei (yra patyrę fizinę, seksualinę bei kitokią prievartą), todėl jiems reikalinga visapusiška pagalba. Vaikų sodybose su vaikais gyvena-dirba “mama” ar “teta”, samdomi darbuotojai bei savanoriai – sąžiningi, gyvenimo prasmę suvokiantys žmonės, kuriems keliamas svarbiausias reikalavimas – mylėti kiekvieną vaiką be išimties, su kiekvienu surasti būdų pokalbiui, deryboms. Svarbiausias gyvenimo kartu principas – išlaikyti pagarbą ir meilę vieni kitiems, išmokyti vaiką suvokti, kas tai yra darbas ir poreikis būti naudingu.

Taip pat į mūsų veiklos akiratį dažnai pakliūva ir pagalbos prašosi moterys, kurios yra tapusios savo smurtaujančių vyrų ar prostitucijos bei įvairių priklausomybių aukomis. Tai būna besilaukiančios ar su mažamečiais vaikais gatvėje atsidūrusios, taip pat iš užsienio deportuotos moterys. Šioms moterims suteikiame laikiną prieglobstį mūsų dviejose Vaikų sodybose (pav.Nr.1). Čia jos pailsi, atgauna emocinę pusiausvyrą, viltį ir norą keisti savo gyvenimo būdą, vėliau prisideda ir įsitraukia į organizacijos veiklą, gali save realizuoti, pasijunta reikalingos. Kitos paauginusios vaikus ir sustiprėjusios, išeina savais keliais ir labai norėtųsi tikėti, kad nebe klystkeliais” teigė Eleną Kubilienę (priedas Nr. 1).

Pav. Nr. 1 Vilniaus vaikų sodyba

Kitos nemažiau svarbios Lietuvoje organizacijos – tai neįgaliųjų asmenų ugdymo ir globos įstaigos. Programas negalės žmonėms dažniausiai rengia nevyriausybinės organizacijos, į kurias susibūrė asmenys, turintys artimųjų su negalia. Jų veikla skirta negalios žmonių integracijai į visuomenę, švietimui, turiningam laisvalaikio praleidimui. Kita jų veiklos dalis orientuota į pagalbą negalios žmonių artimiesiems – konsultacijos, informacija, tarpusavio palaikymas ir pagalba. Tik susibūrę į bendrijas, negalės žmonių artimieji tampa realia jėga, galinčia daryti įtaką visuomenėje, kovojant už neįgaliųjų integraciją į visuomenę, už jų teises ir stengiantis pakeisti negalės žmonių stereotipus.

Lietuvos visuomenėje gausėjant pagyvenusių žmonių skaičiui, vis didesnė reikšmė teikiama jų vietos visuomenėje suradimui bei stabilizavimui. Nevyriausybinės organizacijos, teikiančios paslaugas pagyvenusiems asmenims, sudaro jiems galimybę reintegruotis į bendruomenę, sprendžia jų užimtumo, saviraiškos problemas, inicijuoja savipagalbos judėjimą, šelpia ir teikia paramą bei labdarą vienišiems pagyvenusiems asmenims.

Darbas su rizikos grupių žmonėmis, tai – viena iš naujausių ir besivystančių nevyriausybinių organizacijų veiklos sričių. Daug pavojų visuomenėje kelia alkoholizmas, narkomanija, AIDS, sudėtinga yra bausmę atlikusių asmenų padėtis. Viena iš pagrindinių veiklos sričių šioje sferoje yra prevencijos funkcija. Kadangi prevencinę veiklą reikia pradėti vystyti su kuo jaunesniais asmenimis, pagalba rizikos grupių asmenims siejama su prevenciniu darbu su vaikais ir paaugliais. Svarbus yra veiklos tęstinumas, kai vystoma savipagalba: asmenys, turėję alkoholizmo ar narkomanijos problemų padeda kitiems įveikti panašius sunkumus. Dalis organizacijų dirba tiek su asmenimis, turinčiais priklausomybę, tiek su jų artimaisiais, aplinka. Alkoholikų bei narkomanų žmonoms, vaikams, motinoms lygiai taip pat reikalinga parama, konsultacijos, informacija.

Nuomonę, jog pilietinė visuomenė yra artimai susijusi būtent su socialinėmis atskirtimis, įrodo ir turimi tyrimų duomenys. Jais remiantis galiu teigti, jog apie 52% visų NVO inicijuojamų projektų yra skirta socialinėms atskirtims – jomis gali būti laikomos tokios socialinės grupės:

– socialiai remtini asmenys, šeimos, kaliniai. alkoholikai (18% visų veiklos projektų);

– vaikai, jaunimas, moksleiviai (16% visų veiklos projektų);

– neįgalūs, sutrikusio intelekto, ligoniai (12% visų veiklos projektų);

– moterys (6% visų veiklos projektų).

Tai, jog NVO dirba šių grupių labui, teikdamos įvairiausias socialines paslaugas, materialinę paramą ir pan., neskatina šių socialinių atskirčių iniciatyvos tinkamai artikuliuoti ir atstovauti savo interesus (žr. 1-ąją lentelę).

Lentelė Nr.1 NVO veikla: interesų atstovavimas ir socialinių paslaugų teikimas

Kaip rodo statistiniai duomenys, tų grupių, kurioms yra teikiama daugiausiai socialinių paslaugų, interesai yra mažiausiai atstovaujami.

Beto, NVO dalyvauja ne tik socialinės atskirties mažinimo procese, ugdydamos, šviesdamos, finansiškai ir morališkai remdamos savo veiklos objektus, jos pačios išranda socialines atskirtis. Pavyzdžiui, galime pastebėti, jog pagal formuluojamus NVO veiklos tikslus socialine atskirtimi yra ir visi suaugę Lietuvos gyventojai, nes jie, neva, dėl netinkamos Vyriausybės politikos realiai negali naudotis savo pilietine teise žinoti specializuotą informaciją ir jas naudotis (pvz.: smulkaus verslo vystymo galimybės). Arba – tai dažnesnis atvejis – NVO sukuria keliagubos socialinės atskirties grupes, kaip antai pagyvenusios moterys su regėjimo negalia, arba specifines socialinės atskirties grupes, sakykime – verslininkai su regėjimo negalia.

Tačiau socialinės atskirties problema yra kita nei vien formalus kurios nors socialinės grupės pilietinių teisių apribojimas. Iš esmės, kiekviena socialinei atskirčiai priskirtina grupė artimiausiu metu gali tikėtis, jog bus supilietinta ir žinos būdus savo pilietinėms teisėms realizuoti. Taip, sakykim, nutinka Lietuvos čigonams, kurie per praėjusius 1989 metus tapo viena įdomiausių grupių kai kurioms NVO, kurios organizavo daugkartines ekspedicijas materialinėms gėrybėms dalinti, vaikų poilsio stovyklas ir pan.

I. 5. NVO IR SAVIVALDYBĖS BENDRADARBIAVIMAS SOCIALINIŲ PASLAUGŲ TEIKIMO SRITYJE

Vis tik per tuos 14 metų nuo nepriklausomybės atgavimo, pasiekta nemaža pažanga tiek NVO srityje, tiek jos santykyje su valdžia. Kai pradėjo organizacijos kurtis, jos turėjo galvoti kaip išgyventi, ir kaip išsikovoti vietą visuomenėje, kuri turi skaudžią postkomunistinę patirtį. Tačiau jau šiandienai pačios organizacijos regi poreikį savo veiklą kreipti ir į valdžios pusę, t.y. reikia dirbti ne tik sau ir visuomenei, bet taip pat reikia eiti į kontaktą su valdžia, nes kartu dirbant galima daugiau pasiekti, nei dirbant atskirai:

“Aš kaip prisiminiau, kad kai įsikūrė šeimos centrai, tai iš pradžių buvo labai daug darbo su žmonėm. Ir dirbi, ir kažkokie atradimai, susivokimai, klausimai dėl to kaip išgyventi, kad galėtum toliau tęsti darbą. Kažkaip nebuvo kaip toks akcentas, kad bendrauti ar bendradarbiauti su valdžios institucijom. Tiek įdomu tie žmonės su kuriais dirbi ir tiek tų problemų, kad ir dieną naktį dirbk ir darbo užteks. Tai dabar tikriausiai ateina kitas etapas, kai matai tuos žmones ir kai matai, kad tie įstatymai gali įtakoti tų žmonių gyvenimus geriau ar blogiau. Jeigu turėsim tokius įstatymus kaip mokytojus, tais įstatymais sakoma kas gerai ir kas negerai. Tada pradedi galvot apie jų reikšmę. Gal tada suvokiam, kad čia reikia kažką daryti. Nesakysim, kad tada pradžiugom, nes darbo daugėja. Bet kartu atėjo tas laikas kai mes pamatėm, kad reikia ir į tą pusę krypti” konstatovo Klaipėdos miesto socialinės paramos skyriaus vedėja Audronė Liesytė (priedas Nr.1) Ypač tie santykiai pažengė socialinėje srityje, kur tiek valdžia suvokia šioje srityje dirbančių organizacijų svarbą ir organizacijos jaučia stiprų palaikymą, tai akivaizdžiai regima Kauno savivaldybės socialinių reikalų skyriuje.

Jei anksčiau abi pusės nepažinojo viena kitos visiškai ir nežinojo ko tikėtis, tai šiandien jau pasiektas tam tikras pasitikėjimo lygis. Organizacijos įrodė, kad jos gali dirbti, kartais net geriau nei valstybinės institucijos. O Kauno savivaldybė įrodė, kad ji pasiruošusi eiti į dialogą:

“Ir mūsų pusėj buvo tokia baimė ir iš vyriausybinių organizacijų tas pats buvo. Bijojo, kad galbūt nepajėgs ar tai dar kažkaip tai: skirsim pinigus, o jie nesusitvarkys. Bet keletui metų praėjus ir buvo įrodyta, kad veikiama kryptingai, aiškiai, ir daugiau nebekyla klausimų, kad savivaldybė galėtų kažkaip ignoruot ar ir tos organizacijos negalėtų atlikt tų darbų, dėl kurių yra susitarta su savivaldybe” pastebėjo Klaipėdos miesto socialinės paramos skyriaus vedėja Audronė Liesytė (priedas Nr. 1)

Tačiau nors jau daug pasiekta, dar laukia ilgas kelias iki stabilių santykių palaikymo. Iš dalies NVO ir valdžios institucijų santykių įtatymas priklauso ir nuo to kaip suvokiama jų svarba.

Bendradarbiavime tarp NVO ir savivaldybės per projektus galima išskirti keletą lygių:

1) Kai organizacija savivaldybę mato tik kaip finansavimo šaltinį, tai jų santykiai yra gana paviršutiniški, t.y. nei organizacija nei savivaldybė nieko kito viena iš kitos nesitiki kaip tik – organizacija gauti finansavimą, kad galėtų dirbti savo darbą, o savivaldybė – kaip sėkmingai ir saugiai investuoti pinigus, kad jie būtų neprarasti ir tuo pačiu būtų padarytas darbas.

2) Kai organizacijos palaiko ryšius keletą metų su savivaldybe, jų bendravimas gali peraugti iš oficialaus ir struktūruoto paslaugų siūlymo ir pirkimo, kur pateikiami projektai ir gaunamas finansavimas ir tuo užsibaigia bendras darbas, į „tiesioginį bendrą darbą“. Abi pusės būdamos tam tikros socialinės srities atstovės, viena kitą geriau pažindamos suvokia, kad kartu dirbant galima daug efektyvesnį rezultatą pasiekti. Šiuo atvejų užsimezga glaudesnis ryšys, kai institucijos dalinasi praktika, patirtimi, bei keičiasi paslaugomis. Toks bendradarbiavimas ypač praktikuojamas tarp organizacijų dirbančių socialinėje srityje ir savivaldybės socialinių reikalų skyriaus bei vaiko teisių apsaugos tarnybos.

Pastaruoju atvejų valdžios institucijos teikdamos NVO finansavimą turi sukaupusios duomenų bazę: kokios organizacijos teikia kokias paslaugas ir kokius projektus vykdo, tad iškilus klausimui kviečiasi jas į konsultaciją, arba žino kur nukreipti žmones, kuriems reikia vienokių ar kitokių paslaugų. O tuo tarpu organizacijos gali kreitis dėl konsultacijos – kaip elgtis vienokiu ar kitokiu atveju. Pavyzdžiui, socialinių reikalų skyrius gavo pranešimą, kad yra žmogus, kuriam reikalinga pastogė, o biudžetinėse nakvynės namuose visos vietos užimtos, tad jos kreipiasi į nevyriausybines organizacijas, kurios teikia apnakvindinimo paslaugas, kad jos priglaustų tą žmogų. O iš kitos pusės organizacijos turėdamos krizinę šeimą gali konsultuotis su socialinių reikalų skyriumi kaip toliau elgtis, ar atimti iš jos vaikų globos teises, ar dar toliau dirbti su ja:

“Kadangi socialinėje srityje tai mes nuo 1999 m. pagal sutartį bendradarbiavom su vaiko teisių apsaugos tarnyba. Tai yra irgi savivaldybei priklausanti organizacija. Kita sritis kur bendradarbiaujam – tai yra tiesioginis darbas ir tiesioginės konsultacijos atvejų, tų socialinių atvejų peržiūros, kur turim karta per mėnesį kartu su vaiko teisių apsaugos tarnyba susitikimus. Va pas mus arba pas juos, arba dar kokioj panašioj organizacijoj. Ir aptariam tada jau konkretų darbą kaip dirbam. Kadangi ten socialinis darbas su šeima, kaip vyksta tas darbas, galbūt perduoti pavyzdžiui socialiniu reikalu skyriui šeimą ar nukreipti kitai pagalbai” nusakė nevyriausybinės organizacijos pirmininkė Nijolė Kaušpedienė (priedas Nr. 1)

Tokiam bendradarbiavimui reikia, kad abi pusės būtų suinteresuotos. Organizacijos turi kiek gali plačiau pateikti informacijos apie savo veiklą, reklamuoti save, o tuo tarpu valdžios institucijos turi domėtis kokios organizacijos kokią veiklą vykdo, turi atsiliepti į organizacijų kvietimą apsilankyti, susipažinti su jų situacija. Tik pažindamos viena kitą galės sėkmingai bendradarbiauti. Jurgita savo organizacijos pristatymą savivaldybės atstovams laiko reikšminga kokybiško bendravimo dalimi, tad jaučiamas poreikis užmegztų ryšių nenutraukti:

“Mes kviečiam miesto savivaldybės tarybos socialinių reikalų komitetą paprastai kiekvienais metais. Pasikviečiam pas save ir pristatom savo programą, veiklą. Parodom kokie pasiekti rezultatai. Ir pernai metais už ataskaitinį laikotarpį turėjom iš socialinių reikalų komiteto su jos pirmininke tokį gana ilgą aptarimą, pristatymą čia pas mus ir jie gerai įvertino mūsų veiklą” nusakė nevyriausybinės organizacijos pirmininkė Nijolė Kaušpedienė (priedas Nr.1)

Apibendrinant galima teigti, kad tiesioginis darbas yra ne tik projektų parašymas pagal pateiktus savivaldybės reikalavimus ir jų finansavimas, bet ir šių sektorių tolimesnis darbas įgyvendinant šiuos projektus. Kitaip tariant tiek organizacijos tiek valdžios institucijos keičiasi paslaugomis, konsultuojasi iškylančiais klausimais bei dalinasi patirtimi.

I. 6 . NVO SOCIALINIŲ PASLAUGŲ PROGRAMŲ FINANSAVIMO ŠALTINIAI

Nevyriausybinių organizacijų dažniausiai veikla susideda iš projektų kūrimo ir jų tolimesnio įgyvendinimo. Kadangi jos yra ne pelno siekiančios ir valstybės nefinansuojamos, kitaip vadinamos – neiždinės, pinigų savo veiklai įgyvendinti tenka ieškoti įvairiuose fonduose: privačiuose, tarptautiniuose ir panašiai, kurie yra suinteresuoti NVO veikla tam tikroje srityje. Projektai – tai organizacijų idėjos, kurias nori įgyvendinti vienoje ar kitoje srityje. Vieni projektai gali būti vienkartiniai – pavyzdžiui surengti renginį, kiti ilgesnės trukmės – įkurti vaikų priežiūros centrą ir panašiai. Šioms socialinėms idėjoms paramos organizacijos ieško fonduose.

Lentelė Nr. 3 Kokie pagrindiniai NVO finansavimo saltiniai 2004 m.

Valstybė taip pat prisideda prie NVO veiklos remdama jų projektus. Kaip pavyzdį imant Klaipėda kontekstą. Klaipėdos miesto savivaldybės atskiri skyriai turi įkūrę fondus, kurie yra skirti NVO veiklai remti. Žvelgiant iš NVO ir valdžios santykių (konkrečiau vietos valdžios) perspektyvos, tai galiu teigti, kad pirminis kontaktas užsimezga tarp NVO ir valdžios, kai organizacijos kreipiasi į juos dėl finansavimo:

“Pirmiausia tai kas be abejo svarbiausia organizacijoms – išlikimo klausimas, jų finansinė parama, finansinė parama per projektus.”

“Paprastai pagrindinis dalykas ką mes darom, tai teikiam savivaldybei projektus, bet ir gaunam finansavimą. Kaip tik neseniai patvirtino mūsų projektą socialinių reikalų skyrius ir jau rašom sutartis. Tai čia būtų pagrindinis dalykas, ko mes tikimės iš savivaldybės, kad jie pirktų mūsų paslaugas.” teigė nevyriausybinių organizacijų informacijos centro projektų koordinatorė Dainora Kalendorytė (priedas Nr.1)

Lentelė Nr.4 Koks pagrindinis NVO finansavimo saltinis turetu buti ateityje

Nevyriausybines organizacijas pagal jų veiklą galima suskirstyti į tam tikras grupes: į tas, kurios veikia socialinėje paslaugų srityje, kaip, pavyzdžiui, įvairūs dienos centrai, šeimos centrai, kurie dirba su šeimomis, vienišais žmonėmis, vaikais, bei teikia kitas socialines paslaugas; į tas kurios dirba kultūros srityje, pavyzdžiui rengia įvairius renginius; į tas, kurios dirba švietimo srityje, pavyzdžiui organizuoja paskaitas, mokymus ir panašiai. O savo ruožtu savivaldybė yra suskirstyta į atskirus poskyrius kaip kultūros, sveikatos, švietimo ir ugdymo, socialinių reikalų ir t.t. Kiekvienas skyrius kiekvienais metais gauna iš savivaldybės paskirstytą biudžetą iš kurio „viena eilutė“ yra skiriama ir NVO veiklai, kuri atitinka to skyriaus prioritetus, finansuoti.

Atskiri savivaldybės skyriai turi savo politiką ir struktūrą kaip turi būti pateikiami projektai, kaip juos atrinkti, kurie yra tinkami finansavimui, ir kaip turi būti atsiskaitoma. Kaip vienas iš pavyzdžių galėtų būti socialinių reikalų skyrius, kuriame nuo 1998 metų, buvo griežtai sureglamentuotas finansinės paramos teikimas nevyriausybinėm organizacijom. Ir po šiai dienai ši tvarka veikia.

Kaip galima spręsti iš Dainora Kalendorytės pasakojimo, visa projektinio bendravimo struktūra – pirmiausia tai reglamentas, patvirtintas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu. Socialinių reikalų skyrius parengia prioritetus ir teikia juos miesto savivaldybės tarybos socialinių reikalų komitetui, kuris jiems pritaria, arba padaro kažkokias pataisas. Tada skelbiamas konkursas vietinėje spaudoje arba interneto puslapyje. Tada yra du mėnesiai paraiškų teikimui. Yra parengtos atitinkamos paraiškų formos, tai yra eilė klausimų, į kuriuos turi būti atsakyta. Organizacijos turi pateikti po tris paraiškų formas. Pateiktas paraiškas skaito sudarytos komisijos, kurias, pasak Dainora Kalendorytė, sudaro įvairių sričių ekspertai:

“Į komisiją yra įtraukiami po tris socialinio skyriaus atstovus vienas vaiko teisių apsaugos tarybos atstovas, trys NVO atstovai, kuriuos vėl deleguoja socialinių NVO sąjunga. Ir su patariamojo balso teise įeina aukštųjų mokyklų socialinio darbo ar kitų fakultetų deleguoti asmenys. Trys komisijos nariai skaito vieną projektą ir užpildo atitinkamas vertinimo formas, kurios vėlgi yra patvirtintos savivaldybės tarybos nutarimu. Ir teikia savo išvadas dėl finansavimo: finansuoti, nefinansuoti, finansuoti kažkuria dalimi.” nusakė nevyriausybinių organizacijų informacijos centro projektų koordinatorė Dainora Kalendorytė (priedas Nr.1)

Socialinių reikalų skyrius neapsiriboja vien tik paraiškų priėmimu ir įvertinimu, bet stengiasi kuo artimiau susipažinti su organizacija jos veikla, ypač naujomis organizacijomis. Šiuo atveju yra naudojama praktika apsilankyti toje organizacijoje, pasižiūrėti kaip vyksta darbas. Kartais pačios organizacijos kviečiasi savivaldybės narius, kad įvertintų jų darbą, pažangą. Tokia praktika padeda ne tik susipažinti su organizacija iš vidaus, bet kartų ir įvertinti jos darbo kokybę.

Organizacijos pagal savo veiklos sritį atsirenka fondus, kuriems teikia savo projektus finansavimui. Vienos organizacijos apsiriboja konkrečia sritimi kaip pavyzdžiui psichologinės pagalbos teikimu. Tai ji ir ieško finansavimo tuose fonduose, kurie remia šią sritį. Klaipėdos savivaldybėje taip pat yra atskiri skyrių fondai, į kuriuos tokia organizacija gali teikti savo prašymą finansuoti. Tačiau yra daug ir tokių organizacijų, kurių veikla vystoma jau keletą metų ir jos neapsiriboja viena konkrečia veikla. Tokios organizacijos savo projektus teikia net keliems savivaldybės fondams, taip gaudamos didesnę paramą ir tuo pačiu susipažindamos plačiau su savivaldybės struktūromis, jų darbo pobūdžiu ir reikalavimais.

Paraiškos, NVO socialinei veiklai vykdyti, teikdamos keliems savivaldybės skyriams, organizacijos turi didesnę tikimybę gauti finansavimą, bet tuo pačiu susiduria ir su nevienoda struktūrų skaidrumu skirtinguose skyriuose.

NVO ir valdžios institucijų bendradarbiavimas per projektus Klaipėdoje turi savo ypatumų ir taisyklių. Šie santykiai yra reglamentuojami pačios savivaldybės.

Analizuojant trečiosios lentelės diogramą, aš nustačiau, jog šiuo metu pagrindiniai NVO finansavimo šaltiniai yra savivaldybės (34,3%), ministerijos (23,8%) ir Lietuvoje veikiantys užsienio fondai (23,8%). Ši nuomonė atitinka tendencijas, kokią NVO biudžeto dalį sudarė vieno ar kito finansinio šaltinio lėšos.

Kokia dalis NVO 2004 m. pasinaudojo skirtingais finansavimo šaltiniais:

– buvo paremtos valdžios institucijų – 81% NVO

– pasinaudojo 2% pajamų mokesčio – 63,8%

– gavo užsienio fondų paramą – 54,3%

– buvo paremtos verslo įmonių – 49,5%

– buvo paremtos fizinių asmenų – 43,8%

– užsiėmė ūkine veikla – 40%

– nario mokestį taikė – 37,1%

Atsakant į klausimą, kokie pagrindiniai finansavimo šaltiniai turėtų būti ateityje, nevyriausybinės organizacijos yra linkusios pabrėžti vietinių fondų vaidmenį, ūkinę-komercinę veiklą (21%) ir 2% pajamų mokesčio lėšos (20%).

Menkiausiai ateityje tikimasi paramos iš fizinių asmenų (1,9%) ir Lietuvoje veikiančių užsienio fondų bei ambasadų (6,7%).

II. DARBO METODAI , PRIEMONĖS BEI REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

Aš panaudojau keletas priemonių etapų, norint įgyvendinti darbo metodus:

1. Pirmajame etape ėmiausi aiškinti apie teikiamų socialinių paslaugų sampratą, bei raidos etapus. Rėmiausi gana skirtingų literatūros sąrašu, Lietuvos Respublikos norminiais aktais bei interneto svetainėmis.

2. Antrajame darbo metodų etape stengiausi aptarti nevyriausybinių organizacijų teisinio reguliavimo problemas, teisės normas, reglamentuojančios NVO socialinę veiklą. Didelį informacijos kiekį gavau analizuodamas anketas (priedas Nr.2). Šiose anketose, kurias užpildė Klaipėdos miesto nevyriausybinės organizacijos, dominuoja problemos, su kuriomis jos susiduria, kaip socialines paslaugų teikėjos.

3. Trečiame etape nagrinėjau NVO ir savivaldybės bendradarbiavimą socialinių paslaugų teikimo srityje. Analizavau LR norminius aktus. Kokie teisiniai santykiai tarp Valstybės ir nevyriausybinių organizacijų veiklos. Kalbinau suinteresuotas abi puses. Man mielai padėjo padėti Klaipėdos miesto socialinės paramos skyriaus vedėja Audronė Liesytė (priedas Nr.1), Klaipėdos miesto NVO informacijos centro projektų koordinatoriai. Jų išsakyta informacija padėjo suprasti tikrasias jų bendradarbiavimo tikslų problemas bei uždavinius.

Įvykdes iškeltus šio mano darbo uždavinius ir priemonės, buvo sudarytos geresnės sąlygos didinti socialinių paslaugų, tarp NVO ir visuomenės, savarankiškumą ir tenkinti jiems būtinų socialinių paslaugų poreikius. Lietuvos Respublikos nevyriausybinės organizacijos efektyviau organizuos socialinių paslaugų teikimą ir racionaliau naudos turimus išteklius, plėsis NVO socialinių paslaugų teikėjų rinka, didės socialinių paslaugų įvairovė. Mano darbo rezulatais bus pasiekta nevyriausybinių organizacijų socialinių paslaugų teikimo kokybė ir nustatys reikalavimus atitinkančios socialinės paslaugos.

NVO vaidmuo kaip tikslas – visuomenės socialinė reabilitacija ir integracija į visuomėnę, teikiant socialines paslaugas.

Nepaisant didelių pastangų, socialinės atskirties problema išlieka ir ją galima (su kai kuriomis išlygomis) pavadinti autostigmatizacija. Kitaip sakant, niekas negali būti tikras, jog socialinės atskirties grupė pripažins tokį jai priskiriamą statusą, o jei ir pripažins, ar naudosis savo pilietinėmis teisėmis. O jei ir naudosis – ar NVO sektoriaus pageidaujama kryptimi?

III. IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS

Sprendžiant iš nevyriausybinių organizacijų rėmimo iš Vilniaus miesto biudžeto dinamikos bei valdininkų pastangų įtraukti visuomeninių organizacijų atstovus į miesto socialinių reikalų sprendimą, trečiojo sektoriaus reikšmė mūsų visuomenėje didėja. Remiantis mano tyrimo duomenimis, visuomeninės organizacijos pateisina savivaldybės atstovų į jas sudedamas viltis: jos sėkmingai vykdo savo programose numatytą veiklą, rengia naujus projektus, plečia savo veiklos sritis, pritraukdamos lėšų iš kitų rėmėjų. Bendradarbiavimo su nevyriausybinėmis organizacijomis srityje lyginant su kitais Lietuvos miestais bei rajonais toliausiai yra pažengusi Vilniaus miesto savivaldybė, kurios patirtį bendros veiklos socialinėje srityje drauge su trečiuoju sektoriumi ir apžvelgiau savo kursiniame darbe. Gerindama bendradarbiavimo modelį, ji ieško naujų ir efektyvių bendradarbiavimo su trečiuoju sektoriumi metodų. Dalyvaudami respublikiniuose seminaruose, Vilniaus bei Klaipėdos miesto savivaldybės atstovai supažindina suinteresuotus kituose rajonuose bei miestuose veikiančių savivaldos institucijų darbuotojus bei visuomeninių organizacijų atstovus ir dalinasi šia naudinga patirtimi. Pažangios informacijos skleidimas yra naudingas visuomeninėms organizacijoms, kurios ateityje turės galimybę bendradarbiauti su savo miesto ar rajono savivaldybe. Paskatintos valdžios organų paramos galės steigtis naujos nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla yra labai reikšminga ypač kaimo vietovėse. Negaliu nepaminėti realios naudos savivaldos institucijoms, kurios spręsdamos vietos socialines problemas galės remtis bei vaisingai bendradarbiauti su toje vietovėje veikiančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, tačiau daugiausiai išloš visuomenė, socialiai remtini, vieniši asmenys, kurie turės galimybę daugiau gauti kvalifikuotos pagalbos.

Siekiant padidinti NVO veiklos efektyvumą socialinių paslaugų teikime, šioms organizacijoms reikia dažniau taikyti įvairesnes ir naujoviškesnes įtakos technikas, kurių dėka jos galėtų pasiekti, kad būtų atsižvelgta į jų nuomonę.

Reikia stengtis plėtoti ir gilinti NVO darbuotojų kompetenciją įvairių nemokamų

mokymų, konsultacijų, susitikimų su įvairių sričių specialistais. Tai leistų

pakelti NVO darbuotojų kvalifikaciją ir sudarytų sąlygas tapti stipresnėms pačioms

organizacijoms.

Nevyriausybinėms organizacijoms reikia stengtis perimti kuo daugiau valstybės ir

savivaldybių funkcijų įvairiose srityse, nes tai būtų jų funkcionavimo užtikrinimo

veiksnys. Tai taip pat leistų užtikrinti ir pastovų finansavimo šaltinį.

Reikia skatinti piliečių, dalyvaujančių NVO veikloje, įtraukimą į įvairias komisijas

bei komitetus, kurie nagrinėja iškilusias problemas. Tai padėtų giliau suprasti

klausimo esmę bei efektyviai priimti optimalų sprendimą, tokiu būdu pasiekiant

abipusę naudą.

Sprendimų priėmimo procesas taptų paprastesnis, efektyvesnis ir objektyvesnis, jei

jame dalyvautų NVO, suburiančios tam tikru klausimu suinteresuotus piliečius,

todėl reikia stengtis kuo daugiau sudaryti galimybių NVO pareikšti savo nuomonę

socialinės sferos svarstomu klausimu. Priėmus sprendimą, reiktų stengtis kuo aktyviau ir kuo plačiau įtraukti nevyriausybines organizacijas dalyvauti priimto sprendimo įgyvendinimo

procese.

IV. LITERATŪROS SĄRAŠAS

Norminiai aktai

1. Lietuvos Respublikos 1936 metų Draugijų įstatymas // Lietuvos valstybės teisės aktai (1918 02 16 – 1940 06 15). – Vilnius: Teisės institutas, 1996

2. Lietuvos Respublikos Konstitucija Žin., 1992, Nr. 33-1014

3. Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas // VŽ. 1996, Nr. 68-1633

4. Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondų įstatymas // VŽ. 1996, Nr. 32-787

5. Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymas // VŽ. 1995, Nr. 18-400

6. Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas // VŽ. 1996, Nr. 32-786

7. Normantas A. Konstitucijos II skyriaus Žmogus ir valstybė komentaras // Valstybė ir teisė. 2000. Nr. 4-6 P.293

8. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas// VŽ. 1996 Nr. 104-2367

9. Lietuvos Respublikos 1936 metų Draugijų įstatymas // Lietuvos valstybės teisės aktai (1918 02 16 – 1940 06 15). – Vilnius: Teisės institutas, 1996

Papildoma literatūra

1. Butėnas D. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinių ir visuomeninių institucijų istorijos bruožai XIII-XVIII a. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1997. P.105

2. Dahrendorf R. The Modern Social Conflict: An Essay on the Politics of Liberty. Los Angeles: University of California Press, 1990. P.35

3. Gineitienė D., Domarkas V. Visuomeninių organizacijų įtaka viešojo administravimo institucijoms. Kaunas: Technologija, 2000. P.37

4. Hudson M. Managing Without Profit. The Art of Managing Third Sector Organizations. London: Pequin books, 1999. P.420

5. Krupavičius A. Interesų grupės: sandara, klasifikacija ir efektyvumas // Šiuolaikinė valstybė. Kaunas: Technologija, 1999. P.157

6. Nevyriausybinių organizacijų valdymas. Kaunas: KNOPC, 2001. P.221

7. NGO Co-operation for Social Inclusion of People with Disabilities. – Belgium: IBF

8. Normantas A. Konstitucijos II skyriaus Žmogus ir valstybė komentaras // Valstybė ir teisė. 2000. Nr. 4-6 P.293

9. Parsons T. The Social Systems. New York, 1951, P.15

10. Praktinis vadovas Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms. – Vilnius: Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, 1998. P.8

11. Poviliūnas A. „Pilietinė visuomenė“ iš Rimkutė J. Žmogaus socialinė raida, Vilnius, 2001.

12. Šimašius R. Ne pelno organizacijos: reglamentavimas Lietuvoje ir Vakarų patirtis. Vilnius: NVO informacijos ir paramos centras, 1999. P.33

International Consulting, 2001. P.58

Naudingi šaltiniai internete

1. www.ngonet.org (prisijungimo laikas: 2005 11 05)

2. www.nisc.lt (prisijungimo laikas: 2005 11 18)

3. www.sic.lt (prisijungimo laikas: 2005 11 05)

4. http://www.ciaonet.org/book/buj01/buj01_02.pdf. (prisijungimo laikas: 2005 11 05)

5. www.vrk.lt (prisijungimo laikas: 2005 11 07)

6. www.knopc.lt (prisijungimo laikas: 2005 11 05)

7. http://www.socmin.lt (prisijungimo laikas: 2005 11 10)

Naudojausi kitų nevyriausybinių organizacijų tyrimais

1. Trečiojo sektoriaus institucijos Lietuvoje: Situacijos apžvalga, 2005 (Klaipėdos NVO informacijos centro socialinis tyrimas, 2005 m. kovas-balandis)

Priedas Nr.1

Organizacija Interviu trukmė

Nevyriausybinės organizacijos direktorė 10 min.

Nevyriausybinės organizacijos direktorė 15 min.

Savivaldybės atstovas 30 min.

Nevyriausybinės organizacijos informacijs centro koordinatorė 30 min.

Komentuokite!