NVO vaidmuo teikiant socialines paslaugas

56 0

ĮVADAS

Nevyriausybinių organizacijų atsiradimas siejamas dar su Viduramžiais susikūrusiais labdaros fondais, teikiančiais labdarą ir paramą benamiams, šelpiančiais vargšus miestelėnus. Pirmoji organizacija (ne pelno siekianti) buvo panaši į šiais laikais egzistuojančius Caritus ir kitas dvasinio pobūdžio paremtas labdaros organizacijas, kurios teikia savo nemokamas paslaugas ir paramą beglobiams, benamiams žmonėms. Tikslių duomenų apie tai, kada Lietuvoje susikūrė pirmoji nevyriausybinė organizacija – nėra, tačiau pirmąja tokia save laiko Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija, šalyje įsikūrusi dar IX amžiuje ir veikianti pagal atskirą Lietuvos raudonojo Kryžiaus d

draugijos įstatymą.

Dalyvaudamas visuomeninėje veikloje bei dirbdamas nevyriausybinių organizacijų informacijos centre savanoriu, turėjau galimybę gana nuodugniai susipažinti su visuomeninių organizacijų (trečiojo sektoriaus) veikla bei įtaka visuomenėje.

Šią kursinio darbo temą pasirinkau neatsitiktinai:įdomu buvo panagrinėti esamą Lietuvoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų vaidmenį, teikiant socialinės paslaugas.

Savo darbe apsiribojau Vilniuje ir Klaipėdoje veikiančių visuomeninių organizacijų patirtimis, kadangi šies modeliai man yra geriausiai pažįstami.

Darbo problematika – įstaigų teikiančiu socialines paslaugas, finansavimo iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto tvarka neskatina efektyviai naudotis turimus išteklius, taupyti lėšas, nesudaro galimybių aktyviau į
į šį procesą įsitraukti nevyriausybinėms organizacijoms, užkerta kelią NVO teikti socialinės paslaugas visuomenei.

Šio darbo tikslas – panagrinėti nevyriausybinių organizacijų vaidmenį, teikiant socialines paslaugas Lietuvos Respublikoje.

Kursinio darbo objektas – NVO teikiamos socialinės paslaugos.

Uždaviniai:

• Paaiškinti teikiamų socialinių paslaugų sampratą, bei raidos etapus.

• Aptarti n
nevyriausybinių organizacijų teisinio reguliavimo problemas.

• Panagrinėti NVO ir valdžios institucijų santykių galimybes, teikiant socialines paslaugas Lietuvoje.

• Pateikti NVO socialinių paslaugų programų finansavimo šaltinius.

Darbo struktūra susideda iš nuodugnaus supažindinimo apie nevyriausybinių organizacijų atsiradimą ir vystymasį Lietuvoje, su teisės normų, reglamentuojančių nevyriausybinių organizacijų veiklą, analizė, nevyriausybinių organizacijų specializacija socialinių paslaugų teikime bei jų ir savivaldybės bendradarbiavimas socialinių paslaugų teikimo srityje.

Darbe pateikiama keletas nevyriausybinų organizacijų apklausos, apie trečiojo sektoriaus institucijos Lietuvoje, bei NVO kaip nepelno siekančios organizacijos vaidmenį. Remiamam ir Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie reglamentuoja visuomeninių organizacijų veiklą teikiant socialines paslaugas, jų veikimo principus ir tikslus. Savo rašomame darbe išsamiai išaiškinsiu: kas tai yra socialinės paslaugos, jų rūšys bei kas kontroliuoja tokiu programų veiklą ir vertinimą.

PROFESINIŲ KOMPETENCIJŲ SĄRAŠAS

Veiklos sritys Profesinės kompetencijos

Teisinis konsultavimas

1. Gebėti pateikti t

teisinę informaciją.

2. Mokėti dalykiškai bedrauti.

Teisinis auditas 3. Mokėti naudotis teisės norminiai aktais.

4. Žinoti teisės normų realizavimo formas.

Teisės norminių aktų ir lokalinių dokumentų kūrimas bei jų laikymosi priežiūra

5. Žinoti privačių ir viešosios teisės subjektų veiklą reglamentuojančių dokumentų priėmimo tvarka.

Tesės subjektų teisių gynimas ir teisėtų interesų atstovavimas 6. Gebėti atstovauti teisės sujektą visose teisėsaugos ir kitose valstybinės valdžios institucijose, įstaigose ir organizacijose.

7. Sugebėti teisingai kvalifikuoti teisės pažeidimus.

I. 1. NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ ATSIRADIMAS IR VYSTYMASIS

Nevyriausybinių organizacijų atsiradimo prielaidos glaudžiai susijusios su pilietinės visuomenės bei pilietiškumo sampratomis. Neretai literatūroje p

pateikiami skirtingi ir net prieštaringi pilietinės visuomenės teoriniai modeliai. Pilietinė visuomenė suprantama kaip „savanoriškų nevyriausybinių ir tiesiogiai nuo valdžios nepriklausomų formalių ir neformalių piliečių grupių, institucijų ir jų asociacijų visuma bei normatyvinis tokią visumą reglamentuojančių nuostatų karkasas.“ T. Parsonas,remdamasis sociologine E. Durkheimo tradicija, pabrėžia integracijos, solidarumo ir bendruomenės reikšmę moderniojoje visuomenėje, kurią sudaro asociacijos bei normos. Visuomeninė bendruomenė – integruojantis visuomenės posistemis, kurio funkcija – diferencijuotos socialinės sistemos integracija, institucionalizuojant socialiai priimtinas bei taikomas kultūrines vertybes bei normas. T. Parsonas išskiria šiuos moderniųjų asociacijų principus: savanoriškumas (t.y. galimybė laisvai įstoti ir išstoti – normatyvinis asociacijos laisvės principas); narių lygybė, apsprendžianti horizontalią o ne hierarchinę asociacijos struktūrą; procedūros, kurios nustato diskusijų bei balsavimo taisykles. Gesellschaft tipo solidarumas, pasiektas konsensuso keliu, – ideali savanoriškos asociacijos forma.

Pagal Parsons’ą visuomeninės bendruomenės atskyrimą nuo kultūrinės, ekonominės bei politinės sistemos ėmė trys moderniosios revoliucijos – industrinė, demokratinė bei švietimo. Demokratinė revoliucija sukūrė naujus solidarumo bei kolektyviškumo tipus, kur visi nariai turi lygias ne tik pilietines, bet ir politines teises; industrinė revoliucija sukūrė rinkos ekonomiką, kuri paveikė nepriklausomas socialines normas, santykius bei institucijas; švietimo revoliucija įtakojo stratifikacijos paternus, suteikdama daugiau lygių galimybių, o universitetai skatino asociatyvinių socialinės integracijos paternų, kurie skirasi nuo biurokratinių įtakojamų valstybės bei i
individualistinių įtakojamų rinkos ekonomikos, vystymąsi.

R.Dahrendorf pabrėžia ypatingą pilietinės visuomenės vaidmenį šiuolaikinėse

demokratijose, suprasdamas pilietinę visuomenę kaip individų, turinčių lygias teises, kurios įgyja

socialinių normų pavidalą, darinį. Vystantis moderniajai visuomenei, didėja jos materialinė

gerovė, tačiau, kad sukauptos materialinės gėrybės būtų tolygiai paskirstomos, būtinas pilietinės

visuomenės egzistavimas. Šiuolaikinėse visuomenėje, pilietinė visuomenė yra demokratijos garantas. Pilietinės visuomenės egzistavimas – pagrindinė individo laisvės sąlyga, tačiau

pilietines teises dažnai riboja ekonominis nepajėgumas, todėl prigimtinės teisės – susirinkimų ir

žodžio laisvė yra būtinas pilietinių teisių papildinys.

Nepaisant pilietinės visuomenės teorijų prieštaringumo, galima teigti, kad modernioji pilietinės visuomenės sąvoka plačiąją prasme apima visas nuo valstybės nepriklausomas formalias ir neformalias organizacijas, pagrįstas savanoriškos asociacijos principais.

Seniausiomis nevyriausybinėmis organizacijomis yra laikomos Krikščionių bažnyčios ir jų dvasinės (nuo VI a. benediktinai) bei pasaulietinės (nuo XII a) organizacijos. Lietuvos katalikų bažnyčia, kaip organizacija, oficialiai pradėjo veikti XIV amžiuje. Ji susirašinėjo su vidaus ir užsienio institucijomis, dokumentaliai fiksavo sprendimus, nurodymus nuomones, gaudavo atsakymus. Bažnyčios veikla valstybės viduje apėmė religinę – auklėjamąją (pastoracija), ūkinę, kultūrinę šviečiamąją (mokyklos, spaustuvės, knygų leidyba ir kt.), karitatyvinę (labdara, globos namai), sveikatos (ligoninės, vaistinės) ir kitas sritis. Tai yra tos pačios sritys, kurios tradiciškai priskiriamos ir dabartinėms nevyriausybinėms organizacijoms.

Pirmosios visuomeninės organizacijos, susibūrusios sąlyginai ne religiniais pagrindais

XIV a. Lietuvoje buvo brolijos. Brolija dažnai būdavo amatininkų c
cecho pirmtakė.

Magdeburginių miestų amatininkai ir pirkliai, sudarę didžiausią gyventojų dalį, gamybiniais

pagrindais telkėsi į profesinius susivienijimus – cechus ir gildijas. Cechai turėjo savo vėliavas,

bažnyčiose altorius. Aukščiausiasis cecho valdymo organas – visuotinis narių susirinkimas. Visi

nariai dalyvavo cecho valdyme, rengdavo bendrus susirinkimus, tvirtindavo įstatus, rinkdavo

pareigūnus: seniūną, iždininką, raktininką, stalininką, altoriaus seniūną. Nevyriausybinių

organizacijų kolegialus valdymas yra išlikęs ir iki šių dienų.

Pirmosios moderniosios NVO, interalia, buvo Didžiojoje Britanijoje užregistruotos dar XVIII a. viduryje: 1760 metais susikūrė Pirmoji Katalikų Asociacija, o 1769 metais – Teisių akto paramos draugija. Nuo XIX a. pradžios nevyriausybinių organizacijų smarkiai daugėjo ir ėmė vaidinti vis didesnį vaidmenį teisinių, humanitarinių, ekonominių bei socialinių reikalų tvarkyme. JAV – grupės prieš vergovę susikūrė 1810 metais ir veikė iki pilietinio karo, blaivybės judėjimas – 1820 -1830 metais, moterų organizacijos pradėjo veikti nuo 1848 metų, o 1886 metais įkurta -Amerikos darbo federacija.

Panašios nevyriausybinių organizacijų istorinės raidos tendencijos pastebimos ir Lietuvoje. Carinės Rusijos okupacijos metais Vilniuje pradėjo plačiai veikti slaptosios organizacijos, labiausiai minėtini masonai. Masonų veikla turėjo savo centralizuotą sistemą, laikėsi griežtos konspiracijos bei narystės, pagrindiniu veiklos tikslu laikė Respublikos atkūrimą, prieš tai paruošiant tautą būsimam sukilimui, be to, netiesiogiai palaikė ir globojo studentiškas organizacijas: šubravcus, filomatus, filaretus ir kt. 1858 metais prasidėjo vyskupo M.Valančiaus . . .

11. Poviliūnas A. „Pilietinė visuomenė“ iš Rimkutė J. Žmogaus socialinė raida, Vilnius, 2001.

12. Šimašius R. Ne pelno organizacijos: reglamentavimas Lietuvoje ir Vakarų patirtis. Vilnius: NVO informacijos ir paramos centras, 1999. P.33

International Consulting, 2001. P.58

Naudingi šaltiniai internete

1. www.ngonet.org (prisijungimo laikas: 2005 11 05)

2. www.nisc.lt (prisijungimo laikas: 2005 11 18)

3. www.sic.lt (prisijungimo laikas: 2005 11 05)

4. http://www.ciaonet.org/book/buj01/buj01_02.pdf. (prisijungimo laikas: 2005 11 05)

5. www.vrk.lt (prisijungimo laikas: 2005 11 07)

6. www.knopc.lt (prisijungimo laikas: 2005 11 05)

7. http://www.socmin.lt (prisijungimo laikas: 2005 11 10)

Naudojausi kitų nevyriausybinių organizacijų tyrimais

1. Trečiojo sektoriaus institucijos Lietuvoje: Situacijos apžvalga, 2005 (Klaipėdos NVO informacijos centro socialinis tyrimas, 2005 m. kovas-balandis)

Priedas Nr.1

Organizacija Interviu trukmė

Nevyriausybinės organizacijos direktorė 10 min.

Nevyriausybinės organizacijos direktorė 15 min.

Savivaldybės atstovas 30 min.

Nevyriausybinės organizacijos informacijs centro koordinatorė 30 min.

Komentuokite!