Lietuvos teises istorijos konspektas

986 0

III TEMA

I TEMA. Lietuvos teisės istorijos dalykas

Lietuvos valstybės teisės istorijos dalykas ir vieta kitų teisės mokslų sistemoje, studijavimo metodai ir tikslai.

Lietuvos teisė istorija – tai viena teisės istorijos mokslo dalis, apimanti Lietuvos valstybės teisės raidą nuo jos atsiradimo iki dabar galiojančios teisinės sistemos susiformavimo. Lietuvos teisės istorija, būdama viena iš mokslų šakų ir turėdama tam tikrą vietą teisės mokslų sistemoje, glaudžiai siejasi pirmiausia su teisės teorija, nes viena ir kita naudojasi tais pačiais teisės šaltiniais ir viena kitos pasiekomis. Lietuvos teisės is

storija nagrinėja konkrečių teisės institutų ir reiškinių raidos procesus, teisės teorija tiria teisės požymius, savybes, sąvokų ir kategorijų visumą, bendruosius raidos ypatumus. Lietuvos teisės istorija nagrinėdama Lietuvos teisės šaltinių, konkrečių šakų ir institutų atsiradimą ir raidą iki mūsų laikų, įauga į specialiuosius šakinius Lietuvos teisės mokslus pvz., Lietuvos konstitucinę teisę.

Teisės istorijos mokslo žinios – tai ne vien istorinėje praeityje galiojusių socialinių, ekonominių, politinių, kultūrinių santykių teisinio reguliavimo aprašymas ar konstatavimas. Teisės istorijos moksle dominuoja konkretus istorinis, t.y. tikslus ir apibrėžtas, mokslo ti

iriamasis metodas, kurį taikant teisės raida,kryptys ir tendencijos nagrinėjamos remiantis objektyviomis visuomenės gyvenimo sąlygomis, siejant su aplinkybėmis, kurių esant ir kurioms kintant susiklostė ir rutuliojosi vieni ar kiti teisiniai santykiai.

Lietuvos teisės istorijos, lygiai kaip nacionalinės teisės kiekvienoje kitoje šiuolaikinėje šalyje, st

tudijos – būtinos tos šalies aukštojo teisinio išsilavinimo elementas, nes kuo plačiau suprasti vykstančius teisinius reiškinius įmanoma tik remiantis teisės istorijos žiniomis. Jomis:

pirma,siekiama suteikti būsimiesiems teisininkams būtinų žinių apie pagrindinių teisės institutų ir šakų valstybėje ištakas ir raidą iki dabartinio lygmens ir tu prisidėti prie teisinio švietimo;

antra, teisės istorijos išmanymas padeda suvokti politinės, socialinės ir ekonominės sanklodos veiksnių poveikį konkrečių teisės institutų evoliucijai, socialinę teisės paskirtį;

trečia, teisės istorijos žiniomis norima gerinti būsimojo aukštos kvalifikacijos teisininko, plataus akiračio specialisto intelektualinį išprusimą, plėsti erudiciją ir t.t

Lietuvos teisės istorijos mokslo ir studijų raidos bruožai.

Europos valstybių istorijos studijos, kaip savarankiška mokslo šaka, pradėtos gana vėlai, apie XV – XVI a., kai buvo pradėta politiniu požiūriu vertinti tų valstybių raidos ypatumus. Tuo požiūriu niekuo neišsiskiriančios Lietuvos valstybės &#

#8211; LDK, kurią sukūrė lietuvių tauta, – istorija pradėta domėtis XVI a.Šiuo požiūriu pažymėtina 1582 m. pasirodžiusi M. Strijkovskio “Kronika” ir ypač A.Vijūko – Kojelavičiaus dviejų dalių “Lietuvos istorija” parašyta lotynų kalba ir išspausdinta 1650 – 1669 m.Lietuvos teisės mokslo ir studijų pradžia – 1664 m., o jos ištakos tiesiogiai siejamos su viena iš seniausių Europoje aukštąja mokykla – 1579 m. įkurtu Vilniaus universitetu. Teisės studijos tenkinosi romėnų ir kanonų teisės pagrindų perėmimu. Iškiliausiai tarp pirmųjų Lietuvos teisės istorijos profesorių buvo Ignotas Danilavičius, šį kursą Vilniausuniversitete skaitęs 1814 – 1823 m. Po I.Danilavičiaus teisės istoriją Vilniaus un
niversitete kurį laiką skaitė Juozapas Jaroševičius.

Nuo XIX a. vidurio, o ypač antroje jo pusėje ir XX a. pradžioje, naudodamiesi gausia iš Lietuvos išgabenta dar mokslinėje apyvartoje nebuvusia unikalia medžiaga, į Lietuvos teisės tyrinėjimus ėmė įsitraukti kai kurie sparčiai kylančio rusų teisės mokslo atstovai – S.Beršadskij, I.Lappo, N.Maksimeiko ir kt.

Atkūrus 1918 m. Lietuvos nepriklausomybę, bet Lenkijai okupavus Vilnių ir Vilniaus kratą, 1920 m. visuomenės iniciatyva Kaune įsisteigusių Aukštųjų kursų Teisių skyriuje, kuriame mokslas buvo organizuotas pagal aukštosios mokyklos reikalavimus ir tvarką, Lietuvos teisės istorijai buvo teikiamas išskirtinis dėmesys. 1922 m. Kaune atidarytame Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universitete nuolat veikė Lietuvos teisės istorijos katedra (jai vadovavo A.Janulaitis).

Į Vilniaus universitetą 1940 m. pradžioje perkeltame ir, inkorporavus Lietuvą į SSRS sudėtį, pagal sovietinę sistemą reorganizuotame Teisės fakultete nacionalinė Lietuvos teisės istorija akivaizdžiai užleido turėtąsias pozicijas Sovietų sąjungos ir užsienio teisės istorijai.

1940 – 1941 mokslo metais A.Janulaitis, vedėjavęs fakultete sudarytam Teisės ir valstybės istorijos kabinetui, kartu su į fakultetą atėjusiu Konstantinu Jablonskiu studentams skaitė jau tris, kaip tuomet buvo vadinama – “teisės ir valstybės”, istorijos kursus: Lietuvos TSR, TSRS tautų ir užsienio šalių (pastaroji vadinta tiesiog teisės ir valstybės istorija).

Prireikė aštuoniolikos metų, iš jų septynerių po pakartotinio Lietuvos valstybės atkūrimo, kol 1997 m. pasirodė antras Lietuvos valstybės ir teisės istorijos vadovėlis.

Lietuvos teisės raidos periodizacija ir jos santykis su va

alstybingumo raidos etapais.

Atitinkamai, skirtingai nuo tradiciškai suvoktos Lietuvos valstybės raidos periodizacijos, keičiasi ir Lietuvos teisės raidos periodizacija. Pirminis esminis jos bruožas, vadovaujantis istoriniu metodu, yra teisės kilmė, kaip privalomojo reikalavimo ištakų atsiradimas, sietinas su susiformavusiais visuomenės narių paprotiniais santykiais, kurie ir esti tų reikalavimų pirminiai šaltiniai. Toliau teisės raidą apibūdina jos reguliuotų visuomeninių santykių apimtis bei iškylantis būtinumas tą teisę derinti, t.y. padaryti darnią, ją traktuojant kaip tam tikras reguliuotinų santykių sistemas.

Šis teisės raidos procesas Lietuvos valstybėje, nuo pavienių teisės aktų iki jų suderinimo valstybiniu mastu, kodifikavimo, ir nulemia teisės raidos periodizaciją.Kartu su teisės raida Lietuvos valstybėje vyko ir valdžios organizacijos kokybiniai pokyčiai, tiesiogiai susieti su visuomeninės, ekonominės, kultūrinės sanklodos kaita. Visi šie procesai nulėmė ir valstybės valdymo formų kaitą.Todėl Lietuvos teisės raidos istorijoje atsiranda tam tikrų netekčių, susijusių su valstybingumo praradimais. Tai valstybingumo praradimo ir teisės raidos nuotrūkio nuo 1795 m. iki 1918 m. ir nuo 1940 m. iki 1990 m. tarpsniai, sutrikdę natūralius valstybingumo, visuomenės tobulėjimo procesus bei sukėlę didžiules gyventojų, kultūrinių, socialinių bei ekonominių išteklių netektis.

II TEMA. Teisės formavimasis ir raida nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) susidarymo iki XIV a. pabaigos.

LDK teisės šaltinių rūšys.

Lietuvių tauta savąjį valstybingumą suformavo XIII a. ir, kaip buvo būdinga ano meto valstybėms, sukūrė valstybinį darinį, įvardytą &#

#8211; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK), jėga ir diplomatija sujungusį ne tik jai giminingų padermių (genčių) dalį, bet ir nemažą dalį slavų – ukrainiečių, baltarusių, dalį rusų žemės, dalį moldavų tautos. Kadangi Lietuvos teisės istorijos kurso pagrindinė paskirtis ir tikslas yra pažindinti su Lietuvos valstybės teisės raida, tai ir nulemia, kad jį dėstyti yra pradedama nuo LDK teisės ištakų ir teisės įgyvendinimo būdų, apžvelgiant laiku, bei mažiau dėmesio skiriant kitoms valstybės valdžios ir visuomenės organizacijoms.

LDK raida išsiskiria tuo, kad ji, kaip valstybinė organizacija, būdama kitų kultūrų apsuptyje, susiformavo natūraliai išsirutuliojusios, vadinamosios pagoniškosios kultūros pagrindu, kuri, lietuvių visuomenei einant link tautų kaimynių civilizacijos, nesudarė terpės išgyventi vidinio susipriešinimo, kuris buvo būdingas ano meto krikščioniškajam pasauliui.

Kiekvieno visuomeninio reiškinio raida pasižymi kokybiniais pokyčiais. Lietuvos valstybės teisinių santykių reguliavimo būdai pagal tų požymių kilmę skirstyti į:

paprotinę teisę, kai valstybės valdovo aktuose tik užsimenama, kad bus vadovaujamasi senuoju papročiu kartais net paviešinant jo turinį.

Rašytinę teisę, kai valstybės valdovo ar kitos kompetentingos valstybės institucijos akte aiškiai išdėstomas įteisintas senas arba įtvirtintas naujas visuomeninio santykio teisinio reguliavimo turinys ir tvarka.

Atsiradus valstybėje poreikiui naujus besiformuojančius santykius reguliuoti rašytine forma, iš pradžių jie buvo tvarkyti pavieniais teisės aktais, apimančiais tam tikrą teisės institutą, bei aktais, skirtais socialinėms grupėms ar net pavieniams asmenims, ir taip pereina prie naujo teisės raidos etapo, kuris išsiskyrė tuo, kad pradėta tam tikrus santykius reguliuoti darant išimtis iš papročių nustatytų reikalavimų ir nustatyti kitas taisykles, kurios ir buvo įvardytos privilegijomis. Šalia privilegijų buvo kuriami ir visai nauji teisės aktai reguliuoti naujus susiformavusius santykius, įvardyti nutarimais ir nuostatais. Šiam taisės raidos etapui įsitvirtinant ir tampant dominuojančiu valstybėje, atsiranda poreikis tą naująją privilegijų, nutarimų bei nuostatų teisę sisteminti ir pagaliau kodifikuoti teisynuose, turinčiuose bendravalstybinį pobūdį. Pirmuoju kodifikacijos bandymu laikytinas 1468 m. Kazimiero teisynas. Taigi LDK rašytinės teisės raida pagal kokybinius pokyčius skirstytina į:

privilegijų teisę

kodifikuotą arba statutų, teisę, kuri postatutiniu laikotarpiu buvo papildoma seimų priimamais teisės aktais vadinamais konstitucijomis.

Papročiai ir privilegijos.

Tiesioginių šaltinių apie lietuvių sąlygiškai pagoniškojo laikotarpio (iki 1387 m.) paprotinę teisę, iš kurių būtųgalima spręsti apieto meto krašto teisinį vidaus ekonominių – socialinių santykių reguliavimą, neišliko. XIV a. pabaigoje įvykęs LDK integravimąsi į krikščioniškąją Vakarų Europą skatino ne tiek ekonominės aspiracijos, kiek tarptautinė LDK situacija, nes ji vienintelė šiame regione buvo išsaugojusi iki krikščionybės susiformavusią senąją kultūrą, kuri, vertinant pagal religinės terminologijos standartus, dažnai įvardijama kaip pagoniškoji paniekinamąja prasme.

Lietuvių senosios paprotinės teisės raidos tradicijų perimamumą jau po krikščionybės priėmimo patvirtina ir tai, kad LDK teisė išliko akivaizdžiai pasaulietinė, o tai nebuvo būdinga nei Vakarų, nei Rytų krikščioniškųjų valstybių kaimynių teisei.

Susiformavus Lietuvos valstybei, įvardytai kunigaikštyste, į jos sudėtį buvo įtraukos ir slavų žemės. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino giminės ir jų palikuonys, nusiųsti į slavų žemes, netapo savarankiškais kunigaikščiais. Jie įgydavo valdžią konkrečiose žemėse tik didžiojo kunigaikščio nurodymu. LDK statytiniai neturėjo suverenaus valdovo požymių, būdingų jų pirmtakams slavų kunigaikščiams.

Sričių valdymas ir lietuvių teisės poveikio pobūdis iš esmės keitėsi XIV a. pabaigoje. Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties ir Kęstučio nužudymo centre vykusios valdžios dalybos parodė, kad valstybėje iškilo realus pretendentų dėl sosto vidaus karo ir ateityje pavojus.

Vietininko statuso įvedimas pakeitė LDK sričių valdymo teisinį pobūdį. Prie buvusių sričių kunigaikščių veikė tik jų vietinis valdymo aparatas, tarnavęs tik tos kunigaikštystės poreikiams, o ryšiai su centru oficialiai buvo palaikomi tiesiai per kunigaikštį. Įvedus naujo tipo valdymą – vietininkų pareigybes, srityse susiformavo tiesiogiai nuo Lietuvos didysis kunigaikštis skyrė ne tik sričių centrų, bet ir kitų mažesnių sričių administracinių vienetų urėdus. Vietininkai, pavadinti vaivadomis, dar ilgai atliko savo ankstesnes LDK urėdų funkcijas, kol pagaliau tapo paskirų vaivadijų renkamų savivaldos įstaigų vadovais. Lietuvių teisei skverbiantis į slavišką aplinką, galiojo asmeninis teisės veikimo erdvėje principas. Kiekvienas teisinių santykių dalyvis atsakė pagal savo teisę.

Teisės iš LDK centro plitimą lėmė spartus LDK feodalinės visuomenės darbo pasidalijimas ir tolesnis luomų atsiribojimas. Pirmiausia pagal 1387 m. aktą teisiškai nuo feodalų ir valstiečių pradėjo atsiriboti Vilniaus miestiečiai, po to sparčiai ir kitų LDK miestų.

1447 m. paskelbus bajorų ir valstiečių luomų visuotinį teisinį atsidalijimą, įvyko lietuvių teisės sistemos ir slavų teisės liekanų esminis lūžis. Tai patvirtina 1441 m. privilegija Žemaitijai,LDK privatūs aktai pavieniams bajorams, pradėti skelbti dar Vytautui valdant.Tolesnį transformavimosi reguliavimą iš centro patvirtina kai kurie bendri valstybiniai dokumentai,pvz., 1468 m. Kazimiero teisynas, suvienodinęs baudžiamųjų teismų darbą.

Pradedant 1447 m. bendravalstybine privilegija, tolesnę slavų etninės teisės padėtį lėmė bendra LDK teisinė politika, kurioje įsigalėjo valstybės centrinių žemių teisės primatas ir jos pagrindu suformuotas bajorų luomo imunitetas.

LDK rašytinę ikistatutinę teisę sąlygiškai galima suskirstyti į laikotarpius iki 1447 m. ir po jų iki 1529 m., ji įteisino du pagrindinius – bajorų ir valstiečių – luomus.

Gedimino diplomatijos dokumentai(1322 – 1338) kaip teisės šatinis ir jų santykis su paprotine teise.

Neišlikus tiesioginių Lietuvos teisės šaltinių nuo valstybės susidarymo iki XV a. pabaigos, iš kurių būtų galima spręsti apie to meto krašto teisinį vidaus ekonominių – socialinių santykių reguliavimą. Prie tokių priskirtini ir Gedimino valdymo laikotarpio (1316-1338 m.), kurių dauguma buvo publikuota XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje

Bendroji teisės raidos tendencija rodo, kad LDK iki XIV a. pabaigos vyravo papročiai ir paprotinė teisė, toleruojami didžiojo kunigaikščio valdžios. Transformuojantis politiniams, socialiniams ir ekonominiams santykiams, dalis jų laipsniškai įgavo valstybės rašytinės teisės akto formą ir statusą.

Miestų teisės specifika buvo dvejopa. Išoriškai ji reiškėsi kaip savivaldos teisės, tačiau viduje neturėjo bendros struktūros sistemos. Tai lėmė miesto gyventojų tautinė ir religinė specifika bei profesinis uždarumas.

Šiuose dokumentuose iš esmės nagrinėjami valstybės santykiai su popiežiumi, Hanzos miestais, vienuolių domininkonų ir pranciškonų ordinais, Rygos miestu ir Livonijos ordinu.

Apie Lietuvoje nuo seno buvusią paprotinę teisę užsimenama Gedimino pasiuntinio žodžiuose, pasakytuose Rygoje popiežiaus legatų ir prelatų akivaizdoje. Paprotinė teisė, kaip krašto teisė, minima 1323 m. Gedimino taikos sutartyje su ordinu, su Revelio (Talino) žemės danų vietininku, vyskupais ir Ryga. Dvejopą paprotinę teisę lėmė nemažai veiksnių. Pirmiausia, tai kraštų, pajungtų vienai valdžiai, ankstesnis savaimingas ekonominių – socialinių santykių formavimasis, lėmęs ir savarankišką paprotinių teisių susiformavimą. Paprotinė teisė iš pradžių reiškėsi tik konkrečių administracinių – teritorinių vienetų vietinės valdžios ryšių su centro valdžia nustatymu (viešosios teisės sritis), menkai kišantis į ekonominę – socialinę krašto vidaus organizaciją. Nemažą reikšmę turėjo ir tai, kad tos žemės buvo prijungiamos Kryžiuočių ir Livonijos ordinų karinių puolimų prieš Lietuvą sąlygomis.

Vakarų Europos teisės plitimo LDK galimybė XIV a. pradžioje per prekybinius ryšius su Kalavijuočių ordino įkurtu Rygos miestu.

Teisės kūrimo ir pritaikymo galimybes lemia konkretūs ekonominiai – socialiniai ir politiniai santykiai, ir teisės tėra viena iš specifinių tų santykių raiškos formų.

Rygos teisės recepcija Lietuvoje istoriografų siejama su Gedimino 1323 m. dviem kreipimaisi į Hanzos miestų pirklius ir amatininkus, kviečiant juos atvykti ir garantuojant jiems, kaip privilegiją, santykių reguliavimą remiantis Rygos teise. Livonijos ordinas sutartį sulaužė beveik po ketverių metų, o su Rygos miestu draugiški santykiai išlaikyti iki 1330 metų. Taigi 1323 m. Gedimino taikos sutartimi ir buvo oficialiai pripažįstamas Rygos teisės galiojimas Lietuvoje konkrečiai socialinei grupei. Iš esmės tai turėjo būti pirmoji ir kartu tarpvalstybiniu mastu sankcionuota didžiojo kunigaikščio privilegija ne tik svetimšaliams pirkliams Lietuvoje, bet ir Lietuvos pirkliams, sulyginusi jų teises tiek krašto viduje, tiek už jos ribų. Savivalda nebuvo ius civili, t.y. pilietinės teisės, požymis, o įėjo į viešosios teisės ius publikum sistemą.

Kaip matyti iš 1323 m. sutarties, suteikimas teisės svetimšaliams ir savo pirkliams naudotis Rygos teise (pagal 10 punktą) visai nereiškė, kad tuo metu buvo naikinamas “krašto teisės” jiems galiojimas.

Rygos teisės galiojimo Lietuvoje pagalbinė reikšmė ir netgi laikinas pobūdis pabrėžiamas 1338 m. Gedimino prekybos sutartyje su Livonijos ordinu.

Savivalda pagal Rygos teisę Vilniuje galėjo atsirasti tik jei šiame mieste būtų įteisintos pirklių bendrijos. Be to, neįtikėtina, kad pirklių arba amatininkų kolonija galėtų savo savivaldos organizacijos formas primesti visam miestui.

Teisės taikymo ypatumai

Visų pirma Gediminas, siekdamas pagyvinti krašto ekonomiką, įliejant į ją naujas pajėgas (kalvius, sidabrakalius, odininkus, kurpius, malūnininkus, žvejus ir gydytojus, t.y. įvairių gamybos šakų ir specialybių atstovus), pažada jiems išsaugoti jų įprastą civilinių teisinių santykių sritį bei jų asmens apsaugos baudžiamąsias priemones.

Antras teisinių garantijų aspektas – tai krašto valdovo dispozicijoje esamų baudžiamųjų priemonių naudojimas. Šios priemonės rėmėsi paprotine teise, patirtimi, įgyta ilgamete kova su grėsmingais kaimynais, ir valdovo tarptautiniu autoritetu.

Kaip atskiros nusikaltimų rūšys Gedimino laikotarpiu dokumentuose yra paminėtas sausumos ir vandens kelių saugumo pažeidimas ir plėšikavimas.

Apibendrinant yra pagrindas, kad Gedimino valdymo laikotarpiu LDK galiojo valstybinė (viešoji) teisė ir dvi – lietuvių ir slavų paprotinės privačios teisės sistemos.

Pamedės teisyno (1340 m.) ir LDK paprotinės teisės ryšiai, galiojimo laikas ir erdvė.

Pamedė buvo pirmoji iš vienuolikos prūsų žemių, ordino kolonizuotų XII a. pradžioje. Kodifikuota paprotinė teisė 1340 m. buvo priimta Pamedės prūsų susirinkime.

Ankstyvoji Pamedės teisyno redakcija, susidedanti iš 86 straipsnių, yra datuojama 1340 m., o vėlyvoji, turinti 129 straipsnius, – 1433 metais.

Pamedės teisynas, kaip ir kiti to laikotarpio teisės paminklai, turi ryškų luominį pobūdį.

Teisynas skirtas tam tikram pavergtų prūsų socialiniam sluoksniui, vadinamiesiems laisviesiems prūsams.Vokiečiai (Pamedės teisyno 28 str.) neatsižvelgiant į jų socialinę padėtį, santykiuose su prūsais naudojosi savo teise. Prūsas, prireikus ginti savo interesus pagal teisyno nuostatas, turėjo įrodinėti, kad gali jomis vadovautis.Tai nurodyta teisyno 72 straipsnyje. Remiantis teisyno 17 straipsniu, laisvajam prūsui buvo leista atsisakyti savo privilegijų ir pereiti į valstiečio padėtį. Tokį pasirinkimą galėjo skatinti skirtingos, t.y. lengvesnės sankcijos už to paties pobūdžio nusikaltimus.

Taigi teisyno baudžiamosios nuostatos buvo viena iš priemonių, siekiant į savo pusę patraukti dalį vietos gyventojų, teisės normomis labiau ginant tuos , kurie sueidavo į kontaktą su pavergėjais.

Laikantis šios sistemos, nusikaltimus teisyne galima sugrupuoti taip: valstybiniai, turtiniai nusikaltimai ir nusikaltimai asmeniui. Pirmosios dvi teisės pažeidimųgrupės priskirtinos prie viešųjų,o trečioji – prie privatinių. Tai iš dalies atitiko to meto Vakarų Europos teisinės atsakomybės sampratą.

Pamedės teisyno baudžiamoji teisė, nusikaltimų rūšys, bausmių sistema, baudžiamojo proceso ypatumai ir stadijos.

Pamedės teisyne baudžiamajai teisei skirti straipsniai neturi vientisos sandaros. Valstybiniai nusikaltimai turi ir dispoziciją, ir sankciją. Dispozicija dažniausiai aprašomoji, įvardijanti konkrečią nusikalstamą veiką. Sankcija absoliučiai apibrėžta: nustatoma viena bausmės rūšis ir tikslus jos dydis.

Baudžiamosios teisės normų turinys atskleidžia ir jų sandarą. Tai nusikaltimas – kaltė – bausmė. Visas dėmesys sukoncentruotas į nusikaltimo požymių aprašymą, kaltės nustatymą ir bausmės parinkimą, jeigu ji nežinoma papročiui arba keičia jį.

Kartu Pamedės teisyne išryškėja ir bausmės tikslas. Tai atpildas teisiamajam, kurio esmė valstybiniuose ir turtiniuose nusikaltimuose traktuojama ne kaip nukentėjusiojo patenkinimas, o siekis įbauginti, nes bausmė žiauri arba keleriopai viršija žalos dydį. Paprotinėje teisėje vyravusi kompozicija nustumiama į antrą planą. Ji transformuojasi į bausmę tik nusikaltimuose asmeniui.

Bausmę vykdo tik teismas, kuris už tai gauna pajamų.Ne visai nustatyta baudžiamosios atsakomybės amžius riba. Laikantis įstatymo logikos, baudžiamoji atsakomybė pagal Pamedės teisyną turėjo prasidėti nuo 10 metų.

Nusikaltimų rūšys.

Valstybiniai nusikaltimai.

Šie nusikaltimai apima veikas:

prieš vokiečius;

trukdančias teismo darbui;

pažeidžiančias kelių saugumą;

prieš baudžiavinių santykių įtvirtinimą.

Visoms šioms veikoms būdinga kaltumo prezumpcija t.y. apkaltintas prūsas laikomas kaltas.

Ypatingas dėmesys buvo skiriamas užtikrinti normalų vokiečių teismo darbą. Teismus vykdydavo specialūs pareigūnai – kamereriai ar jų padėjėjai – pakamereriai, turį plačius įgaliojimus atlikti įtariamų padarius nusikaltimą asmenų paiešką, paimti įkaitus, kviesti į teismą. Todėl nusikaltimais, grasinant kaklo išpirka, buvo laikomi:

sistemingas (keturis kartus) neatvykimas į teismą (67 str.);

nusikaltėlio tyčinis slėpimas (38 str.);

trukdymas imti įkaitą (40 str.);

bandymas apkaltinti pareigūnus nesąžiningumu savo ponui (101 str.).

Turtiniai nusikaltimai.

Vagystė.Teisyne aiškiai pastebimas atsakomybės už vagystę individualizavimas. Skiriama atviroji ir slaptoji vagystės, bet pavojingumo pažiūriu skirtumo tarp jų nedaroma. Kai padaroma atviroji vagystė, palengvėja kaltintojo padėtis – jam reikia pristatyti mažiau liudytojų, negu kaltinant slaptąja vagyste (99 str.). Svarbus kaltės įrodymas buvo surastas pavogtas daiktas.

Plėšimas.. Pasitenkinama nurodant, kaip prūsas, apkaltintas plėšimu, gali įrodyti savo nekaltumą (21 str.). Nepateikiama ir sankcija. Manytina, kad į šį nusikaltimą buvo žiūrima kaip į nusikaltimo asmeniui, baudžiant pagal padarytus smurto veiksmus, ir turtinio nusikaltimo sutaptį.

Turto sužalojimas. Šis nusikaltimas apibrėžiamas dviejuose straipsniuose. Viename iš jų nurodoma, kaip turi būti baudžiama už arklio uodegos nupjovimą (34 str.), o kitame – nustatoma įrodinėjimo tvarka, kai, užpuolus prūso namus, sudaužomi vartai ir tvora (46 str.). Sankcija nenurodoma.

Nusikaltimai asmeniui.

Pagal kėsinimosiobjektą jie skirstytini į penkis grupes:

nusikaltimai gyvybei;

nusikaltimai sveikatai;

lytiniai nusikaltimai;

nusikaltimai žmogaus orumui;

namų ramybės ardymas.

Nusikaltimai gyvybei.

Teisyne nustatytas paprastas nužudymas, tyčinis nužudymas ir kvalifikuotas nužudymas. Paprastu suprantamas nužudymas, neturint piktos valios, t.y. dėl neatsargumo, susikivirčijus, susikovus, muštynėse. Apie tyčią kalbama tik viename straipsnyje. Teisme įrodžius, kad veiksmai turėjo tyčinį pobūdį, piktą valią, teisiamasis turėjo išsipirkti savo kaklą (52 str.). Kvalifikuojančiomis nužudymą aplinkybėmis buvo skydo ar ginklų naudojimas (44 str.), moters nužudymas (85 str.), taip pat kai nužudymu buvo paliesti valstybės saugomi interesai.

Nusikaltimai sveikatai. Pamedės teisyne žinomi lengvi sumušimai (kraujo praliejimas ir mėlynių padarymas), sužeidimai, sužalojimai ir galvos sužeidimai.Nusikaltimai sveikatai, kai ir nužudymai, pagal kaltės formą skirstomi į paprastus ir tyčinius. Įrodžius teisme buvus tyčią, teisiamasis turėjo išpirkti savo kaklą (52 str.).

Lytiniai nusikaltimai. Pamedės teisyne randame normą tik apie pasikėsinimą išžaginti. Joje nurodoma, jeigu moteris pasikėsinimą tegali įrodyti krauju ir mėlynėmis, ji gali prisiteisti ti už tuos sužalojimus, kuriais kaltina. Kartu nurodoma, kad taip kaltinant vyrą, jis gali išsiteisinti prisiekdamas, jei drįsta (24 str.).

Nusikaltimai žmogaus orumui. Šiai nusikaltimų grupei priskirtinos dvi veikos. Tai viešas antausio sudavimas ar daikto metimas į žmogų, susiginčijus kaimo bendruomenės susirinkime (41 str.), ir žmogaus lavono išniekinimas, nupjaunant ar nukertant jam galvą (37 str.).

Namų ramybės ardymas. Teisyne numatyta atsakomybė už viešą ramybės ardymą (3 str.) ir namų ramybės ardymą patalpose. Už ramybės ardymą patalpose buvo baudžiama puse bausmės už namų ramybės vieša ardymą (87 str.).

Bausmių sistemą.

Ją sudarė trys bausmių rūšys: piniginė išpirka, kūno sužalojimas ir mirties bausmė.

Piniginė išpirka atsižvelgiant į nusikaltimo pavojingumą ir padarytą žalą, buvo diferencijuota – trejopa: paprastoji; dviguba išpirka; kaklo išpirka.

Kūno sužalojimas. Bausmė nukertant ausį buvo taikoma, kai kaltinamas prūsas neprisipažindavo vogęs, o nusikaltimas buvo įrodytas liudytojų.

Mirties bausmė. Ji grėsė už dokumentų suklastojimą ir vokiečių nuodijimą arba kai nubaustasis kaklo išpirkimu nepajėgė sumokėti šios pinigais išreikštos bausmės.

Baudžiamasis procesas.

Nesudėtingas buvo ir procesas, kai buvo nagrinėjami prūsų ir vokiečių baudžiamieji santykiai. Kitų Pamedės teisyne numatytų baudžiamųjų veikų įrodinėjimo procesas, kai jis vyko tarp prūsų, buvo gana painus ir smulkiai reglamentuotas. Jo esmė nusakyta 15 straipsnyje: “Ginčą laimi tas, kuris turi geresnių įrodymų”.

Kai asmuo įtariamas padaręs nusikaltimą, neigdavo savo kaltę, baudžiamasis procesas paprastai susidėdavo iš trijų stadijų:

parengiamosios;

teisminio rungimosi;

priesaikos.

Neatvykimas į teismą buvo tolygus bylos pralaimėjimui.

Pamedės teisyne buvo numatytos dvi priesaikos rūšys: paprastoji priesaika ir priesaika prieš šventybes.Priesaikos būdą lėmė nusikaltimo sunkumas. Kaltinamojo teismo sprendimo vykdymas buvo užtikrinamas įkaito paėmimu, žinoma, jeigu tai nebuvo mirties bausmė arba sužalojimas nupjaunant ausį. Nuteistasis, garantavęs sprendimo vykdymą įkaitu, turėjo rūpintis pinigų suradimu nukentėjusiajam, kaklo išpirkai ir teismo pajamoms.

III TEMA. Teisės raida nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio privilegijų iki teisės kodifikavimo (XIV a. pabaiga – XVI a. pradžia)

Teisinės Krėvos akto (1385 m.)  pasekmės ir Lietuvos krikštas.

Jogailos asmeninio krikšto įvadinė dalis buvo 1385 m. Krėvos aktas, kurį istorijos šaltinių tyrinėtojai labai taikliai įvardijo Jogailos pažadu dokumentu. Jame nėra dvišalio įsipareigojimo, todėl nėra ir sutarties. Vienašalis Jogailos pažadas paimti į žmonas Jadvygą, jeigu jis taps Lenkijos karaliumi, kitaip nei teisiniu įsipareigojimu, pagrįstu specialia sąlyga, neturėtų būti įvardytas. Jis netgi turi šalį, kuri priima tokį įsipareigojimą, diskredituojančią prasmę.

Krėvos aktu Jogaila pažada, kad imdamas į žmonas Lenkijos karalienę įsipareigoja kartu su broliais pagonimis ir visa tauta priimti krikščionybę katalikų apeigomis, paleisti visus belaisvius abiejų lyčiu Lenkijos krikščionis, pasiuntinius ir karo belaisvius, atgauti teritorinius Lenkijos praradimus bei savo Lietuvos ir Rusios žemes ,,amžinai prišlieti Lenkijos karalystei”.

1386 m. pakrikštytas Jogaila. 1387 m. pakrikštyta Lietuva. 1388 m. Romos popiežius Urbonas VI Jogailą pripažino krikščionimi. Pirmasis Jogailą pasveikino Prancūzijos karalius Karolis VI.

Krikšto padarinys – 3 Jogailos privilegijos:

1) davė pradžią iš naujo organizuojamai Lietuvos bažnyčiai.

2) suteikė teisę krikštą priėmusiai lietuvių bajorijai laisvai valdyti ir paveldėti savo žemes, ji atleista nuo visų kitų patarnavimų didžiajam kunigaikščiui, išskyrus karo prievolę.

3) bizantiškąją bažnyčią apribojo nuo lotyniškosios.

Jogailos privilegijos tapo tolesnio Lietuvos teisės sistemos formavimosi, kurio apogėjus yra net trys XVI a. Lietuvos Statutai, pagrindu. 

Bendravalstybinės teisės LDK paplitimas 1387, 1413, 1434, 1492, 1506 metų žemės privilegijomis ir valstybinių institucijų įsitvirtinimas

Privilegijostai to laikmečio įstatymai, įgiję pastovumo pažymius, proginiai, tačiau negalėję būti savavališkai naikinami, jie iki pat statutų priėmimo veikė greta paprocių teisės, reguliavo reikšmingesnes Lietuvos raidos vidaus ir tarpvalstybinio gyvenimo sritis, turėjo luominį pobūdį, ir tai buvo esminis integracijos, pradėtos Mindaugo ir tęstos Gedimino laikais, į to meto Vakarų Europos kuriamą civilizaciją, procesas.

Lietuvoje žinomos privilegijos iš karto buvo suteikiamos visam luomui, ir tai su apribojimais. Buvo naudojamasi ir asmeninėmis rašytinėmis privilegijomis.Privilegijos buvo: Kataliko bažnyčios, bendravalstybinės,miestų, sričių, tautinių mažumų, asmeninės, didžiojo kunigaikščio ir Ponų tarybos nutarimai ir pan. 

Bendravalstybines privilegijos:

Pirmoji bendravalstybine privilegija (1387 m.):

Lietuvos bajorams, priėmusiems katalikų tikėjimą, numatyta:

1) Leisti kartu su teisėtais savo įpėdiniais naudotis turtu ir laisvai juo disponuoti.

2) Kiekviename paviete bus paskirti po viena teiseėa ir tekūną, vykdysiantį teismo sprendimus.

3) Turėti teisę laisvai savo dukteris ir giminaites leisti už vyrų.

4) Neuždėti bajorams jokios prievolės, išskyrus tik naujų pilių statymą, senų taisymą ir vykdyti karo prievolę.

5) Priėmčs katalikų tikėjimą ir jos atsisakęs – negalės naudotis šios privilegijos teikiamomis teisėmis. 

Antroji bendravalstybine privilegija (1387 m.):

Bajorų luomui ir naujai Katalikų bažnyčiai suteikta privilegija, nustatanti:

1) Kad nė vienas lietuvis ar lietuvė negali vesti rusės ar tekėti už ruso, jei jie prieš tai nepriims katalikų tikybos.

2) Lietuvoje įsteigtos katalikų bažnyčios ir vienuolynai laisvi nuo visų prievolių ir duoklių, o vyskupas ir kunigai savo žemėse igyja nepriklausomą nuo pasaulietinės visą ir išimtinę valdžią. 

Vytauto ir Jogailos bendravalstybine privilegija (1413 m.):

Suteikta Horoldėje Lietuvos bajorijai už aktyvų dalyvavimą ir iškovotą laimėjimą Žalgirio mūšyje. Jos pradžioje pakartotos ankstesnių Vilniaus privilegijų nuostatos, patvirtinusios teises nuosavybės, šeimos narių santykiuose ir karo pareigas, bei iš naujo įtvirtina:

1) Galimybė katalikams bajorams turimas leno teise žemes perleisti valdyti savo žmonoms.

2) Moterims bajorėms pripažįstama paveldėjimo teisė.

3) Bajorai atleidžiami nuo duoklių didžiajam kunigaikščiui.

4) Lietuvoje įvedami Vilniaus ir Trakų vaivadu ir kaštelionų urėdai.

5) Prireikus gali įvykti bajorų suvažiavimai aptarti krašto reikalus.

6) 47 lietuvių bajorų šeimoms suteikiami lenkų herbai.

Ši privilegija faktiškai sankcionavo bajorų turimas žemės valdymo ir politines teises, nes Vytautas, naikindamas sričių kunigaikščius, rėmėsi būtent jais, skyrė juos vietininkais ir kitais urėdais. 

Žygimanto Kęstutaičio privilegija (1434 m.):

Įsigali visai kita bendravalstybinių privilegijų teikimo tvarka. Jas suteikia Lietuvos didysis kunigaikštis dalyvaujant ir pritariant didikams (ne lenkų).

1) Nė vienas kunigaikštis nei bajoras negali būti baudžiamas remiantis slaptu įskundimu ir tik tada, kai teisme, pagal Lietuvos teisę, jo kaltė bus įrodyta.

2) Kunigaikščiai, bajorai ir jų vaikai savo paveldėtus dvarus gali valdyti taip, kaip jie valdomi kituose krikščioniškuose kraštuose.

3) Našlės, iki jos sėdės našlės kėdėje, gali likti mirusiojo vyro paveldėtuose dvaruose, tačiau iš tų dvarų tarnyba – karo prievolė didžiajam kunigaikščiui neturi nukentėti.

4) Kunigaikščių ir bajorų valstiečiai ir valdiniai atleidžiami nuo duoklių didžiajam kunigaikščiui, taip pat nuo visokių darbų dvaruose, išskyrus tik pilių taisymą bei statymą ir kelių tiesimą bei taisymą, ir tuos darbus turi atlikti savo lėšomis.

5) Kunigaikščių ir bajorų rusų teisės sulyginamos su lietuvių teisėmis. 

Aleksandroprivilegija (1492 m.):

Atsidėkodamas už išrinkimą į LDK sostą paskelbė privilegiją, kuria dar labiau susiaurino didžiojo kunigaikščio valdžią. LDK Ponų taryba puikiai sugebėjo išnaudoti šį momentą išplėsti savo teises. Kunigaikštis turėjo paklusti Ponų tarybai: jei jų nuomonės nesutapdavo jis neturėjo teisės pykti ir imtis kažkokių priesšiškų priemonių. Kunigaikštis viską daro su Ponų tarybos pritarimu: dalina žemes, pasirašo sutartis, siunčia pasiuntinius. Pasaulietinės bylos negali būti pavedamos dvarininkų teismam ir atvirkščiai. 

Žygimanto Senojo privilegija (1506 m.):

Šia privilegija iš esmės baigėsi teisės kūrybos bendravalstybiniais aktais.

1) Prelatų, kunigaikščių ir bajorų valstiečiai įpareigojami duoti palydovus didžiojo kunigaikščio pasiuntiniams bei pas jį vykstantiems pasiuntiniams.

2) Paveldėję dvarus kunigaikščiai ir neturintys dokumentų, gali įrodyti savo teisę į nuosavybę liudytojais.

3) Apšmeizęs ir to teisme neįrodęs turi būti baudžiamas griežčiausia bausme.

4) Jokie nutarimai, senieji papročiai nebus keičiami, o naujieji nutarimai nebus daromi be Ponų tarybos žinios, pritarimo ir leidimo

Sritinių privilegijų leidimo priežastys, jų bendrieji bruožai ir santykis su žemės privilegijomis.

Privilegijos Žemaitijai:

Pagrindinė privilegija buvo suteikta 1441 m. Kazimiero, numatanti Žemaitijai tam tikrą politinę autonomiją, oficialiai įvardijant ją Žemaičių kunigaikštyste. Šia privilegija, kaip ir ankstesne, leista žemaičiams rinkti savo seniūną, jo pavaduotojus tijūnus, tvirtinamus didžiojo kunigaikščio. Valdovas kartu atsisakė teisės kurti šiame krašte savo dvarus, patvirtino teises ir laisves, kurias kraštas turėjo Vytauto, Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos valdymo laikais, bei pažadėjo į šį kraštą nesiuntinėti savo teismo pareigūnų. Vladislovas Vaza 1644 m. privilegijoje detalizavo žemaičių seniūno rinkimo tvarką ir tam skirto seimelio sušaukimo procedūrą bei eigą. Žemaitijos turėtos privilegijos liko galioti ligi pat valstybės okupacijos. Net Rusijos imperatoriai, užgrobė LDK. Žemaitijos kunigaikštystės vardą oficialiai buvo įrašę į carų titulą.

Privilegijos Žemaitijai savitumas tas, kad savo nuostatomis ji yra artimesnė bendravalstybinei, taigi jos reiksmė yra labiau vardinė. Svarbiausia, kad joje yra teisė savarankiškai rinkti savo urėdus, t.y. tam tikras administracinis autonomiškumas, ir draudimas didžiajam kunigaikščiui šiame krašte steigti naujus valstybės dvarus.  

Privilegijos slavų sritims:

LDK teisės ištakos slavų srityse – nuo XV a. vidurio. Manoma, kad atskiruose slavų junginiuose teisė galiojo teritoriniu principu. Buvimas šimtmetinėje LDK priklausomybėje bei privilegijose užfiksuotos nuostatos jau buvo kokybiškai naujas teisės raidos etapas, atitinkantis aukštesnes pakopos visuomenės (peraugusios į luominę struktžra) poreikius. Tuo labiau kad beveik tuo pačiu metu šių sričių miestuose pradėta įvedinėti ir įsitvirtina Magdeburgo teisė. Is ankstesnės slavų paprotinės teisės buvo atkritę tai, kas atgyveno. Nebebuvo joje ir tų teisės institutų, be kurių negalėjo išsiversti LDK kunigaikščio Gedimino statytiniai.

Kazimiero Jogailaičio 1447 m. bendravalstybinė prvilegija sudarė galimybes bajorams teisiškai atsiriboti nuo valstiečių ir stambesnių miestų, gavusių savivaldą pagal Magdeburgo teisę, gyventojų. Bajorams buvo suteiktas savarankiškas teisinis imunitetas, į kurį buvo įtraukta ir teisė teisti valstiečius.

Ryšiai su centro valdžia buvo palaikomi remiantis LDK bendravalstybinėmis privilegijomis. Taigi sričių privilegijos yra šios valstybės valdžios padiktuota teisinės valios išraiškos forma. Jos galiojo šalia Lietuvos statutų, kurie buvo pripažinti vieninteliu privilegijuoto luomo santykius reguliuojančiu teisiniu pagrindu. Tai rodo, jog tos privilegijos savo esme buvo ne savarankiškos teisės sistemos, o tik bajorų santykius nustatė pagal vertikaliąją liniją, o sričių – pagal horizantaliąją.Sričių vaivados buvo skiriami didžiojo kunigaikščio. XVI a. pradžioje sričių privilegijas galima laikyti LDK teisinės politikos ir įstatymų norminimo rezultatu, turinčiu tiesioginį ryšį su ekonominiu ir socialiniu santykiu lietuvių ir slavų žemėse raidos ypatumais.   

1501 m. privilegija Bielsko žemei:

1) teismų organizacija:

a) leidžiama naudotis lenkų teise su kai kuriomis išimtimis

b) seniūno kompetencija – užpuolimai, plėšimai, padegimai, išžaginimai. Kitas bylas sprendžia teisėjai.

c) dėl teisėjų sprendimų galima apeliuoti į kunigaikščio teismą

2) bajorų nuosavybės santykiai:

a) bajorai gali laisvai dispunuoti turtu, perleisdami turtą turi gauti kunigaikščio arba seniūno sutikimą

b) perkantys turi sumokėti tam tikrą mokestį

c) našlė turi grįžti į savo namus ir grąžinti kraitį. Jei negrąžindavo – negaudavo paveldo iš tėvo pusės

3) valstybinių prievolių santykiai:

a) didinamas valstiecių lažas

b) bajoras, palengvinęs valstiečiams darbą turi sumokėti baudą į iždą

4) pasitraukdamas nuo šeimininko valstietis turi sumokėti tam tikrus mokesčius

Kiti šio periodo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Ponų tarybos aktai.

Prieš paskelbiant I Lietuvos Statutą, rašytinė Lietuvos teisė buvo papildyta dar kelii, turinčiais savarankišką pobūdį didžiojo kunigaiščio ir Ponų tarybos teisės aktais, vadintais nutarimais, artikulais. 1507 m. Gradino seimo nutarimu visai Lietuviai buvo uždėta sidabrinė. 1509 m. buvo paskelbtas nutarimas dėl išdavikų baudimo. Pagal šį nutarimą, jei tėvas nusikalstų valstybės išdavimu, jo dvarai turėjo būti konfiskuojami didžiojo kunigaiščio naudai, o jo vaikų aprūpinimas priklausė nuo didžiojo kunigaiščio malonės. Tais pačiais metais buvo nustatytas atskiras teismo mokestis – 10% laimėto priteisto ieškinio. 1512 m. Bresto seime priimti etmono artikulai. 1522 m. Gardino seime priimtas nutarimas dėl Vilniaus vaivados Ponų taryboje pirmumoprieš kitus pasauliečius tarybos narius, taip pat nutarimas, jog skiriamiaukštieji urėdai gali būti tik katalikų tikybos asmenys.

Privilegijos LDK bažnytinėm organizacijom (stačiatikiai, unitai) ir tautinėm grupėm (žydams, totoriams, karaimams, čigonams).

Stačiatikiai:

LDK slavų sričių gyventojai krikščionybę išpažino nuo 988 metų pagal katalikų (stačiatikių) modelį. Rusiškoji stačiatikių bažnyčia iš pradžių buvo tiesiogiai pavaldi Konstantinopolio patriarchui, o nuo 15 a. vid. Atsiskyrė ir tapo savarankiška.

1387 m. Jogailos patvirtintas krikšto aktas buvo skirtas ne tik pagonims lietuviams, bet ir lietuviams, priėmusiems stačiatikybę, pastariesiems grasinant kūno bausmėmis ir leidžiant katalikėms, ištekėjusiosms už stačiatikio, jį pamesti, kaip ir vyrams pamesti savo stačiatikę žmoną. 1413 m. Horodlės privilegija neleido LDK stačiatikiams turėti aukštų pareigų valstybėje ir dalyvauti kunigaikščio taryboje.

Žygimantas Augustas 1563 m. privilegija panaikino draudimus stačiatikiams turėti aukštus valstybės postus. 1596 m. pab. Breste buvo sudaryta dalies LDK stačiatikių ir Katalikų bažnyčios unija, kuri stačiatikius suskaldė į 2 priešingas stovyklas. Vieni pasiliko prie tradicinės Stačiatikių bažnyčios apeigų, kiti tapo unitais.

LDK valdovas, suskilus Stačiatikių bažnyčiai, pasilikusiems prie tradicinio tikėjimo leido naudotis 1573 m. konstitucijoje įtvirtinta sąžinės laisve. 1717 m. seimas uždraudė stačiatikių iškilmingas pamaldas. 1733 m. seimas stačiatikius ir protestantus, įvardijęs juos disidentais, uždraudė rinkti seimo atstovais, teismų nariais, būti valstybės urėdais, t.y. susiaurino politines jų teises.

Unitai:

Unitai dvasininkai ir pasauliečiai turėjo pripažinti popiežių esant bažnyčios valdovu, priimti katalikų kalendorių. Visos bažnytinės ceremonijos ir apeigos abiejose bažnyčiose galėjo būti skirtingos. Unitų kunigams leista vesti. Dėl komunijos priėmimo apeigų palikta spręsti popiežiui. Unitams vyskupams leista laikyti pamaldas katalikų bažnyčiose ir katalikų kunigams unitų bažnyčiose. Katalikų ir unitų santuokos pripažintos teisėtomis. Unitams vyskupams leista turėti vietą senate, o jų dvasininkai atleisti nuo mokesčių. Psauliečiai unitai galėjo turėti vietų valstybės ir didžiojo kunigaikščio tarnyboje. Miestiečių unitų teisės sulygintos su mistiečių katalikų teisėmis. Unitų vyskupai turėjo būti nominuojami Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir įšventinti metropolito. Metropolitas turėjo būti įšventinamas vyskupų ir palaiminamas popiečiaus. Visi stačiatikių iškeikimai dėl unijos sudarymo tarp šių krikščionškos religijos atšakų pripažinti negalioją. Unitai 1839 m. buvo priversti priimti stačiatikybę, o stačiatikiai Rusijos imperatorių aktais tapo privilegijuoti.

Žydai:

Valdant Kazimierui, Trakų žydai 1414 m. gauna savivaldą pagal Magdeburgo teisę, padalijant miestą į 2 dalis. Pagal ją žydai inko savo vaitą iki gyvos galvos, jį tvirtino didysis kunigaikštis. Vaitas teisė ir vykdė bausmes. Valdant Aleksandrui Trakų žydų teisės išplčstos 1492 m. privilegija, kuria jie buvo atleisti nuo muitų. 1495 m. žydai buvo išvaryti iš LDK, konfiskuojant turtą ir atiduodant jį miestų, turėjusių Magdeburgo teisę, vadovams. Leista pasilikti tik perkrikštams.

1507 m. pr. Žygimantas Senasis pakartojo ankstesnių privilegijų Bresto, Trakų, Gardino žydams nuostatas, išplėtė jų nuostatų veikimąLucko, Vladimiro ir kitų LDK miestų žydų bendruomenėms. Ši privilegija vėliau buvo įtvirtintas 1514 m., o kai kurios nuostatos 1526 m. ir 1527 m. Žydų bendruomenės pagausėjo Žygimanto Senojo laikais. Kitaip nei kitų gyventojų grupių, žydų privilegijos buvo įtraktos į visus 3 Lietuvos Statutus. Draudimą žydams laikyti krikščionis tarnus Žygimatas Augustas patvirtino, bet ir čia kiek išplėtė žydų teises naudotis krikščionių patarnavimais. 1588 m. Lietuvos Statute buvo draudžiama eiti valstybinę tarnybą, laikyti krikščionis nelaisvėje.

Vladislovas Vaza 1642 m. suteikė privilegiją žydams kurtis Jurbarke, kurioje nurodė, jog pasitarus su Ponų taryba, jiems leista šiame mieste įsigyti, statyti namus, alikyti alaus daryklas, varyti degtinę ir tai pardavinėti savo namuose, taip pat verstis prekyba turgaus aikštėje.

Totoriai:

1529 m. Lietuvos Statute netiesiogiai nusakyta, kad žemės teismo kompetencijai priskirtose bylose liudytojai gali būti tik Romos ar graikų tikėjimo krikščionys. Taigi totoriai, išpažįstantys musulmonų religiją, nuo šios teisės ir prievolės buvo nušalinti. 1568 m. disysis kunigaikštis išleido privilegiją, patvirtinančią ankstesnes totorių teises, pažadėjo, kad tos jų teisės ir privilegijos, taisant Lietuvos Statutą ir jį spausdinant bus įtrauktos, o atitinkamai Statuto straipsniai, priešingai jų teisėms, turės būti pakeisti.

1670 m. seimo priimtoje konstitucijoje Lietuvai nurodoma, kad totoriams, atliekantiems karinę tarnybą, paliekamos visos ankstesnės privilegijos, iš jų nereikalaujama jokių prievolių, kurias moka vežėjai, prekybininkai ir amatininkai. 1678 m. konstitucijoje nurodoma, kad LDK totoriai baudžiamųjų nusikaltimų bylose savo laisvėmis, kurios numatytos 3 Lietuvos Statute, prilygsta bajorams, tačiau su sąlyga, jog jie visada atliks karinę tarnybą.

Karaimai:

Dokumentas, nustatantis teisinę karaimų padėtį LDK yra 1441 m. privlegija, kurioje:

Trakų karaimams suteikiama Magdeburgo teisė, nustatyta šios teisės kodeksuose, taikytuose ir kituose LDK miestuose

Trakų karaimai pavaldūs tik savo vaitui, o šis – pakvietus valdovui ar jo teismui. Vaitui suteikta teisė karaimus teisti ir priimti sprendimus vadovaujantis Magdeburgo teise

Vaivadai ar seniūnui arba jų vietininkams draudžiama kištis į karaimų teismą, išskyrus atvejus, kai karaimas bylinėtųsi su krikščioniu, nesinaudojančiu šia teise.

Karaimai privalėjo kasmet mokėti valdovui činšą arba mokestį, kaip ir kiti Magdeburgo teisės subjektai. Nuo kitų mokesčių jie atleisti, išskyrus, jei kiltų laikinas visuotinis būtinumas

Trakų karaimams valdovas perleido pusę pajamų iš svarstyklių ir vaško lydyklos su visomis įprastomis iš jų rinkliavomis bei pajamomis.

Šios nuostatos buvo patvirtintos ir šiek tiek išplėstos 1492 m. Aleksandro bei 1507 m. Žygimanto Senojo privilegijomis. Privilegijų papildymais karaimai atleisti nuo visų muito mokesčių, sargybos prievolės ir derliaus nuėmimo valdovo dvare Senuosiuose Trakuose. Be to, patikslinta karaimų vaito ir Trakų vaivados teismų kompetencija, mokesčių mokėjimo tvarka karaimų savivaldos teritorijoje Trakuose, karaimams suteiktos kai kurios papildomos pajamos ir kita. 17 a. Pasvalio karaimų bendruomenė buvo sumaniusi turėti savo atskirą vaitą ir jau buvo gavusi jį patvirtinančią valdovo privilegiją, tačiau netrukus, t.y. 1672 m. privilegija buvo paties valdovo anuliuota, kaip prieštaraujanti ankstesnėms visų Lietuvos karaimų privilegijoms.

Čigonai:

Pirmoji žinoma privilegija čigonams suteikta 1501 m. Aleksandro Vilniuje, iš kurios galima spręsti, kad jau tuomet čigonai turėjo savo savivaldą. Čigonų savivaldai tvarkyti buvo skiriami atskirai LDK ir Žemaitijai vyresnieji iš bajorų tarpo, dažniausiai iki gyvos galvos. 1697 m. Augustas II, atsižvelgdamas į vieno iš savo kilmingųjų valdinių Ivaškevičiaus nuopelnus valstybei bei priešų suniokotą jo turtą, duoda privilegiją, kuria jam suteikia čigonų karaliaus pareigas LDK, įpareigodamas visu tuo, kas atiteko po pirmtako mirties su visomis pajamomis, saugiai disponuoti, prižiūrėti, kad čigonai nedarytų kokios nors žalos valstybei, o kaltus čigonus jis pats, valdžią turėdamas, privalo teisti, atleisti ar prasikaltusius pagal teisę bausti net mirtimi, be jokio pasigailėjimo, apeliacijos ar atidėliojimo. Panašią privilegiją suteikia ir Stanislovas Augustas 1780 m. paskirtam čigonų vyriausiajam, pavesdamas jam čigonus ginti, teisti ir bausti bei imti 15 skatikų mokestį iš kiekvieno. Iš K.V.Radvilos 1778 m. protekcinio rašto Jonui Marcinkevičiui, paskirtam Miro gyvenvietės sėslių čigonų vyresniuoju, matyti, kad jam suteikiama galių čigonus teisti ir bausti, drausti nesėsliems čigonams prekiauti Radvilos žemėse. Po LDK nepriklausomybės žlugimo daugelis čigonų išsikraustė.

LDK teisės kodifikacijos pradmenys Kazimiero teisyne (1468 m.) ir jo galiojimo erdvės

Kazimiero teisyno populiarumą lėmė tai, kad tyrinėtojai jį vertino kaip pirmąjį LDK teisės kodifikacijos bandymą.

Kazimiero teisynas yra vienas iš didžiojo kunigaikščio teisės aktų, kuriuo buvo siekta suvienodinti bajorų luomui ir nuo jų priklausiusiems žmonėms taikytą baudžiamąją politiką bei bausmių už turtinius nusikaltimus skyrimą. Tokį žingsnį skatino intensyvėjantis luomų formavimasis ir socialinis visuomenės diferencijavimasis.

Teisyne įtvirtinamos LDK vyraujančio luomo teisės, todėl negali kilti abejonių dėl jo galiojimo erdvės, nes šis luomas buvo viešpataujantis visoje valstybėje, į kurią įėjo ir slavų žemės. Luominiu principu galiojant teisei, norminiai aktai skiriami tam tikro luomo zmonėms. Jie buvo įgytos teisės turėtojai ir atsakė pagal ją, nesvarbu, kurioje valstybės teritorijoje gyventų.

Bendruomeninė santvarka sukūrė visas ekonomines ir socialines prielaidas susiformuoti luominei visuomenei.

Visuomeniniu požiūriu teisyne asmuo vertinamas kaip tam tikro luomo narys. Tai – bajorai ir priklausomi zmonės. Teisyne užfiksuota teisė jau remiasi ne papročiu, o teisiniu papročiu, tai yra tokia elgesio norma, kurioje susiformavę visuomeniniai santykiai yra įtvirtinti įstatymu leidėjo ir privalomai taikyti konkrečiam luomo atstovui. 

Kazimiero teisyno baudžiamosios teisės bruožaiir teismo proceso ypatumai.

Baudziamosiosteises normos apima vien turtinius nusikaltimus: 

1) Vagystė – į turto vagystėssąvoką, be įprastų daiktų, įėjo ir nelaisvieji valstiečiai. Nelaisvų valstiečių vagystė buvo kvalifikuojama tada, kai perbėgęs valstietis aktyviai talkindavo naujam šeimininkui. Vagyste buvo laikomas ir paklydusio arklio, žirgo arba rastų daiktų pasisavinimas.

Vogimo būdas nusikaltimui kvalifikuoti įtakos neturėjo. Atviroji vagysėe lengvino kaltės įrodymą..

Nusikaltimo (vagystės) subjektai galėjo būti tik bajorai, kadangi sprendimą vykdė tik tas, kuris naudojosi teise į teismo pajamas.

Nusikaltėlis visiškai atribojamas nuo šeimos. Šeima už savo nario vagystę privalėjo atsakyti tik tada, kai apie jo nusikaltimą žinojo arba vogtu daiktu pasinaudojo. Taip buvo siekiama išsaugoti ūkinį vienetą.

2) Miško savavališkas kirtimas ir turto atėmimas užpuolant

Ši norma nukreipta prieš feodalų savivalę, kai kilę jų turtiniai ginčai buvo sprendžiami jėga. 

Baudžiamosios atsakomybės atsiradimo amžiaus riba teisyne nebuvo aiški.

Kaltė įrodyta kai:

1) Vagis sugautas su vogtu daiktu

2) Vagis savanoriškai prisipažino

3) Nusikaltimas įrodytas ,,gerais liudytojais”

4) Vagis prisipažino kankinamas

Detalus įrodymų rinkimo ir įvertinimo reglamentavimas rodo, kokia svarbi vieta teisyne buvo skirta kaltei nustatyti. 

Teisyne bausmės dydis siejamas ne tik su skriauda, bet ir su nusikaltimo kartotinumu, arba recidyvu. Bausme įstatymų leidėjas siekia ne tik patenkinti nukentėjusįjį ir įbauginti nusikaltėlį, bet ir įspėti nusikaltėlį ateityje nenusikalsti (nusikaltimo prevencijos užuomazgos). Recidyvo nusikaltime įrodymas yra baudų už ankstesnę vagystę mokėjimas.

Esminis kriterijus skiriant bausmę buvo nusikaltėlio socialinė padėtis. Priklausomų žmonių atsakomybė detalizuojama kazuistiškai. Bajorai baudžiami didžiojo kunigaikščio, pasitarusio su Ponų taryba, nuožiūra.  

Bausmes valstiečiams:

1) Atlyginti padarytą žalą, kuri buvo lygi pavogto daikto vertei.

Reikalavimai:

a) Žalą atlygina pats nusikaltėlis

b) Jei nusikaltėlis neturėjo savo turto, o šeima žinojo apie nusikaltimą, tai šeima turi atlyginti žalą

c) Jei šeima neturėjo turto, ji turėjo atlyginti žalą darbu

d) Ponui ir šeimos nariams paliekama teisė išsipirkti, padengiant nuostolius

e) Jei nusikaltėlis neturėjo turto atlyginti žalai, o šeima nieko nežinojo, tai pavogtas daiktas buvo grąžinamas nukentėjusiąjam.

2) Bausmių rūšys:

a) Pavogtas daiktas atimamas teismo naudai

b) Jei pavogto daikto nebuvo, tai teismui priteisiama pavogto daikto vertės suma

c) Išplakimas ir įdėjimas į kaladę (tik parobkams-tik tarnams)

d) Pakorimas (taikoma tik recidyvo atveju arba kai pavogtas daiktas buvo karvė, arklys, žirgas) 

Teismo procesas

Teismai skirstomi i dvi rūšis:

1) Bajorų luomo teismai sprendė įvairių vagysčių bylas:

Procesas prasidėdavo nuo nusikaltimo padarymo momento ir susidėjo iš ikiteisminės ir teisminės stadijų. Ikiteisminėje stadijoje nukentėjusysis arba seklys ieškojo nusikaltėlio. Nusikaltėlio suradimas ir jo priklausomybės nustatymas turėjo esminę reikšmę tolesniam procesui, nes teismas buvo organizuojamas ne pagal nusikaltimo padarymo vietą, o pagal nusikaltėlio priklausomybę.

Didžiojo kunigaikščio žmones ir vagyste kaltinamusbajorus teisti privalėjo didžiojo kunigaikščio vietininkas arba tijūnas, o kunigaikščių, ponų ir bajorų žmones – patys bajorai arba jų įgalioti asmenys. Neesant tiesioginių kaltės įrodymų, teisynas leido seklių susektą įtariamąjį kaltinti.

2) Didžiojo kunigaikščio organizuojami teismai dėl bajorų savivalės

Teisyne nustatyta, kad bajorai turejo sudarinėti civilinius teismus kilus ginčams dėl žemės ir kito turto.

a) Trečiųjų teismas – kai ginčo objektas yra žemė. Nepatenkinti nuosprendžiu bajorai galėjo kreiptis į kitą trečiąjį asmenį.

b) Teisėjas – kai kita turtas. Teisėjo nuosprendžiai buvo galutiniai ir neapskundžiami.

Ignoravus ginčą arba pradėjus savivaliauti atsirasdavo bajorų baudžiamoji atsakomybė. Bajoras, patyręs skriaudą dėl savavališko miško kirtimo arba užpuolimo turėjo skųstis didžiąjam kunigaikščiui arba Ponų tarybai.  

Vakarų Europos teisės recepcija Lietuvoje ir Mgdeburgo miesto teisės paplitimas LDKmiestuose.

Magdeburgo teisė susiformavo, kai miestai XII-XIII a. išsikovojo savivaldos teisę. Šios teisės pagrindą ir šaltinius sudarė magdeburgo arkivyskupo Vichmano miestiečiams suteiktos privilegijos, vokiečių suvienodintos paprotinės teisės sisteminis rinkinys ,,Saksų veidrodis” ir prisiekusiųjų teismo praktika. Tai viena iš ekonominio ir socialinio gyvenimo reguliavimo teisinių formų. LDK ji įsitvirtino XV a. Vilnius 1387 m. šią Jogailos suteiktą teisę gavo pirmasis. Per du šimtmečius Magdeburgo teisė įsigalėjo beveik visuose LDK miestuose. Privilegijas suteikdavo ir ponai, miestų savininkai.

Trys miestų persitvarkymo bangos:

1) Iki Žalgirio mūšio (Vilnius, Brestas)

2) Sričių kunigaikštysčių naikinimas (Luckas)

3) Didėjantis luomų atsiribojimas (Kijevas, Gardinas)

Miestuose buvo tvirtinami ir jų statutai. Privilegijas turėjo ir kai kurie amatininkų cechai. Jų nuostatus tvirtindavo miestų savivaldybės. Nuostatais buvo teisiškai visiškai sunormintas amatininko gyvenimas. Tokių privilegijų esmė – cecho monopolinė teisė mieste verstis konkrečiu amatu. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas verslo reikalams. Miestuose buvo ne tik miestiečiai, bet ir kitų luomų atstovai. Tai skaldė miestą į atskiras administracines ir teises sistemų dalis, trukdė augti miestams, laisvai prekiauti, nes luomai reikalavo muitų ir konkuravo su cechais.

XIV a. pabaigoje pradėjo formuotis savarankiška bažnytinė žemėvalda. Čia Magdeburgo teisė negalėjo būti įvesta. Kitos miesto dalies šeimininkas buvo didysis kunigaikštis (visi tarnai kunigaikščio dvare buvo pavaldūs vietininkui). Todėl Magdeburgo teisė galėjo būti taikoma tik tiems miesto gyventojams, kurių nesiekė vyskupo, vaivados ar kitokia autonominė jurisdikcija, t.y. pirkliams, amatininkams, prekybininkams ir likusiai daliai miestiečių, sudariusiai savarankišką luomą, kurį turėjo jungti jų savivaldos institucija – magistratas. Vilniuje 1432 m. nematyti griežto luomų atsiribojimo, nes magistratas buvo pavaldus vaivadai.

Kai vieno luomo atstovas pažeisdavo kito luomo atstovo interesus, tai kildavo klausimas – kuris teismas nagrinės konfliktinę situaciją ir kokia teise vadovausis konflikto ar civilinio ginčo šalys. Kai teisės sistema tokia įvairi, teritoriniu principu jai buvo sunku reikštis, o Magdeburgo teisė veikė būtent teritoriniu principu.

Nuo 1432 m. prasideda naujas miestų raidos etapas. Magdeburgo teisė tampa vienintele miestiečių luomo teise, papročiai išnyksta. Pagrindiniai valstybės teisės sistemų susidūrimai itin suaktyvėdavo, kai keisdavosi valdovai arba jų statusas, nes reikėdavo iš naujo derinti politinių jėgų pusiausvyrą. Nuo 1432 m. visiems Vilniaus miestiečiams krikščionims įsigali viena teisės sistema ir iš dalies kinta teisingumas. Jie patenka į vaito teismo jurisdikcija. Šis teismas sprendžia tokius miestiečių padarytus teisės pažeidimus, kaip vagystės, sumušimai, nužudymai, padegimai ir pan. ir skiria bausmes pagal Magdeburgo teisės nuostatas. Tarpuvaldžio metu (mirus kunigaikščiui) veikė bendri kaptūriniai ir miesto teismai rotušėje.

Visus šiuos pokyčius lemia 1447 m. privilegija, pakėlusi bajorijos luomą į aukštesnę hierarchijos pakopą.

Po Vytauto mirties pradeda atsidalyti valdžios, valdymo ir teismo funkcijos, iki tol sutelktos vienose rankose. Valdovas pamažu netenka realios valdžios. Jo valdžia išlieka tik jo domene ir miestuose. Iškyla Ponų taryba. Formavosi miestų savivaldos vadovaujant vaitui.

Magdeburgo teisės raida miestuose – tai didžiojo kunigaikščio pastangos skatinti prekybą, plėtoti amatus ir kartu stiprinti savo ir valstybės ekonominę bazę. Be to, savivalda buvo suteikiama už tam tikrą atlyginimą.

1463 m. privilegijoje Kauno miestiečiams neleidžiama teisei veikti teritoriniu principu. Polocke, įvedus Magdeburgo teisę, lietuvių ir rusų teisės liko lygios. Šia privilegija Aleksandras siekė sudaryti sąlygas miesto savivaldai ir ginti miestiečius nuo bajorų savivalės, leisti jiems savarankiškai plėtoti prekybą, ugdyti amatus, norėta padidinti savo pajamas.

Magdeburgo teisės plitimas rodo, kad iki šios teisės įsigaliojimo LDK miestuose jau seniai nebuvo vientisos teisės sistemos. Įvedant Magdeburgo teisę, miestuose prasidėjo kokybiškai naujo luomo formavimasis. Šis procesas slinko iš Vakarų Europos pusės į pietus ir rytus.

Magdeburgo teisės bendrieji bruožai: 

Magdeburgo teisės subjektais tapdavo 14 metų sulaukę berniukai ir 13 metų sulaukusios mergaitės. Turto eikvotojai, nebyliai, kurčnebyliai, vyresni kaip 70 metų ir visi kiti, kurie nesugebėjo reikiamai įgyvendinti savo teisių, turėjo ribotą veiksnumą – jiems buvo skiriami rūpintojai. Taip pat apribotos nesantuokinių vaikų teisės: jų turto negalėjo paveldėti jų santuokiniai vaikai. Nesantuokinio vaiko įteisinimas santuoka suteikdavo tik garbės teises, turto nepaveldėdavo. Moterys teisinius veiksmus turėjo atlikti vyro arba globėjo akivaizdoje, o civiliniuose santykiuose su savo vyru – dalyvaujant spec. globėjui. Miestams civiliniuose santykiuose atstovavo burmistrai ir tarėjai. Teisės subjektais taip pat galėjo būti paskirti cechai, ligoninės ir pan. 

Magdeburgo teisės – civilinės, šeimos, baudžiamosios teisės bruožai, teismų organizacija.

Civilinės teisės bruožai :

Nuosavybėsir daiktinė teisė:

Nuosavybės įgijimo ir jos apsaugos būdai buvogana detaliai sureguliuoti. Aiškiai atskirta turto valdymo ir nuosavybės teisė. Savininkas naudojosi savo privilegijuota padėtimi pateikdamas pradinį ieškinį. Dažniausias nuosavybės įgijimo būdas buvo turto paėmimas į savo valdžią ieškinio senaties terminui pasibaigus. Kilnojamojo turto senaties terminas – vieni metai, nekilnojamojo – kiek gali siekti atmintis. Senatimi nebuvo galima įgyti valstybės, bažnyčios turto arba vogto daikto.

Miestiečiai turėjo alodinę teisę į žemės sklypą, tačiau ji neapėmė žemės gelmių. Mokestis nuo žemės sklypo gaunamų pajamų buvo privalomas. Buvo skiriama paveldėta nuosavybė ir įgyta. Įgytu turtu leista disponuoti laisvai, o parduodant tėvoninį turtą, reikėjo gauti įpėdinių sutikimą, nes jie turėjo teisę išpirkti tokį turtą. Siekiant apsaugotimiesto interesus, numatyta tam tikrų apribojimų, kuriais drausta parduoti mieste nekilnojamąjį turtą bajorams ir dvasininkams.

Kilnojamojo turto nuosavybė pereidavo nuo daikto įteikimo momento. Perleidžiant nekilnojamąjį turtą, buvo privaloma jį aprašyti ir kreiptis į teismą dėl įvesdinimo į įgyto turto valdymą. Turtas buvo registruojamas teisme. Savininkas turėjo naudotis savo turtu nedarydamas žalos tretiems asmenims. Dažnai pastatai buvo pastatomi kito asmens žemėje, o jos savininkas gaudavo kasmetines iš anksto numatytas nuomos pajamas. XVI a. su spaudos atsiradimu įteisinamos leidėjo teisės. 

Turto įkeitimo teisė:

Garantuojmi kreditai. Turtas galėjo būti įkeistas su teise valdyti arba be tokios teisės. Įkaitas buvo įrašomas į teismo knygas. Įkeitus turtą keletą kartų, pirmenybę turėjo pirmojo kreditoriaus įrašas. 

Paveldėjimo teisė:

Sūnums ir dukroms suteiktos vienodos paveldėjimo teisės. Palikimą galėjo sudaryti tėvo ir motinos turtas. Specialiąją dalį sūnūs ir dukros gaudavo atskirai, o likusį turtą – bendrai.

Našlė gaudavo įkraitį, o kai jis vyro nebuvo užrašytas, tik trečdalį arba ketvirtadalį santuokoje įgyto turto. Nesantuokiniai vaikai ir turintieji įgimtų defektų neturėjo teisės į paveldėjimą. Buvo leista vaikus nušalinti nuo paveldėjimo.

Žinomas turto paveldėjimas pagal testamentą, kuris turėjo būti surašytas dalyvaujant 7 liudytojams ir arba teisme, arba magistrate. Testamento dalis, prieštaraujanti teisei, negaliojo. 

Prievolių teisė:

Prievolės galėjo pasibaigti jas įvykdant, perduodant kitam asmeniui, atleidžiant nuo prievolės. Kreditorių pretenzijos buvo garantuotos įkeitimo arba laidavimo sutartimis. Laiduotojas atsakė tik nesant skolininko turto.

Pirkimas-pardavimas – pirkliams buvo leista apsikeisti prekėmis. Pardavėjas atsakė už prekių teisėtą įgijimą ir jų fizinę būklę pagal teisės ir prekybos papročius. Sutartys sudaromos dalyvaujant tarpininkams-makleriams.

Paskola – įvykdymo garantas – įkaitas. Įkaitas vadintas fantu. Fantai klasifikuoti į savanoriškus ir priverstinius. Įsiskolinimų ieškiniai pirmiausiai nukreipiami į kilnojamąjį turtą, paskui į nekilnojamąjį ir pagaliau – į asmenį. Neišsigalintis atsiskaityti skolininkas galėjo būti uždarytas į kalėjimą, kol negrąžins skolos arba neatidirbs už skolą. Neispirktas įkaitas tapdavo kreditoriaus nuosavybe.

Nuoma – savininko išskirtinė padėtis. Jis turėjo teisę nutraukti sutartį pirma laiko, jeigu nuomininkas nemokėjo činčo, gadino patalpas arba jų pačiam prireikė. Nuompinigių dydis nustatomas šalių susitarimu arba tame mieste mokama suma.

Ranga – reikalautadarbus atlikti laiku ir kokybiškai. Už padarytą broką rangovas privalėjo mokėti ištaisymo išlaidas ir netęsybas.

Darbo sutartys – draudė išeiti iš darbo pirma sutartyje sutarto laiko. 

Šeimos teisė:

Santuokos sudaromos ir joje kilę klausimai buvo reguliuoti pagal Katalikų bažnyčios kanonų teisės ir kanoniškojo proceso nuostatas. Žinomos ikisantuokinės sutartys – sužadėtuvės, kuriose fiksuotos sudarymo sąlygos. Nepagrįstas vienos šalies sužadėtuvių sutarties nutraukimas leido kitai šaliai reikalauti atlyginti turėtus nuostolius. Tokios sutartys buvo įrasomos į miesto knygą. Žmona įgydavo vyro luomo teises. Vyras tapdavo žmonos globėju ir turėjo teisę ją bausti kūno bausmėmis.

Žmonos kraitį galėjo sudaryti kilnojamas ar nekilnojamas turtas. Nuo XVI a. kraičio garantija buvo įrasoma į miesto knygas. Vyro ir žmonos turtas buvo atskiras, tačiau žmonos turtą valdė vyras.

Šeimoje tėvų valdžia vaikams galėjo būti atimta teismo sprendimu dėl tikybų skirtumo arba motinai ištekant antrą kartą. Žinomas įvaikinimas. Vaikų globa rūpinosi spec. įstaiga. Globėją paskirdavo teismas iš vyriškos lyties giminaičių tarpo ir tai galėjo padaryti priverstinai. Nesantuokinius vaikus globojo motina, o tėvui galėjo būti priteista mokėti jiems alimentus. 
 Baudžiamoji teisė: 

Nusikaltimai skirstomi į viešuosius ir privačiuosius. Atsižvelgiant į tai, bausmės irgi buvo viešos – mirties bausmė, kūno žalojimas arba skausminės ir piniginės baudos nukentėjusiam arba jo šeimai – galvapinigiai, smurto bauda ir atitinkama suma teisėjui. Dar nusikaltimai skirstomi į gėdingus – nužudymas, sužalojimas ir negėdingus – turtinius.

Praktikuota teismo medicinos apžiūra ir įvykio vietos apžiūra. Specialistai turėjo nustatyti, ar žaizdos buvo mirties priežastis. Apžiūros duomenys buvo įrašomi į teismo knygas.

Žinomos tyčios, neatsargumo ir atsitiktinumo sąvokos. Pats nusikalstamo darbo sumanymas dar nebuvo nusikaltimas, išskyrus priešvalstybinius nusikaltimus. Faktinė klaida šalino atsakomybę, o juridinė – ne. Nereikėjo atsakyti, jeigu veiksmai atlikti kaip reakcija į padarytą prievartą arba esant būtinam reikalingumui.

Vaikai iki 12 neatsakė, o nuo 12 iki 14 atsakė, jei veikė sąmoningai. Nepilnamečiams mirties bausmė netaikyta. Už vaiko veiksmus materialiai atsakė tėvas arba globėjas. Psichiškai nesveiki – nebaudžiami. Girtumas neatleido nuo atsakomybės. Atsakomybė buvo individuali.

Baudžiama už baigtą nusikaltimą. Tačiau padarius priešvalstybinį nusikaltimą, bausta už sumanymą ir pasirengimą padaryti nusikaltimą. Už bendrininkavimą visi bendrininkai bausti vienodai. Už prisidėjimą buvo baudžiama vienodai kaip už nusikaltimo padarymą. Kurstytojai ir suteikę pagalbą nusikaltėliui buvo taip pat baudžiami.

Atvejai, šalinantys veikos nusikalstamą pobūdį:

1) Savo teisių apsauga

2) Būtinoji gintis, reikalaujant įrodyti

3) Būtinas reikalingumas, bet tik trūkstant maisto

4) Įsakymo vykdymas 

Bausmės taikymas:

Bausmė švelninama kai:

1) Nusikaltėlis pasidavė miesto malonei

2) Nuo nusikaltimo padarymo praėjo ilgas laiko tarpas

3) Nusikaltėlis kilmingo luomo ir jam dovanoja nukentėjusysis

4) Bloga nusikaltėlio sveikata

5) Nėščia moteris

6) Vagiui grąžinus pavogtus daiktus

Sunkinančios aplinkybės:

1) Suardyta nusistovėjusi tvarka

2) Veika prieš giminaitį, viršininką, tarnyboje aukštesnį, kilmingesnio luomo asmenį

3) Padaryti dideli nuostoliai

4) Asmuo sugautas nusikaltimo vietoje

5) Nusikaltimo kartotinumas

Tokiais atvejais taikyta kvalifikuota mirties bausmė. 

Nusikaltimų ir bausmių rūšys:

Nusikaltimai miestui:

1) Miesto gynybos silpninimas

2) Miesto valdžios neklausymas

3) Teismo sprendimų nevykdymas

4) Įvairių draudimų nepaisymas

5) Viešosios tvarkos pažeidimas

Už išdavystę ir maistą bausta mirties bausme ir turo konfiskavimu.

Nusikaltimų prieš religijos dogmas išaiškinimas ir bausmės skyrimas priklausė bažnyčios teismo kompetencijai. Už skleistas erezijas grėsė atskyrimas nuo bažnyčios, už burtininkavimą, raganavimą – mirties bausmė sudeginant ant laužo. 

Nusikaltimai asmeniui:

1) Gyvybės atėmimas (viešas – mirtis ir slaptas – kaulų traiškymas)

2) Sveikatos sužalojimas (sunkus ir lengvas – piniginė bauda ir mokestis teisėjui)

3) Garbės atėmimas – garbė pažeidžiama veiksmu ar zodžiu. Bausmės – piniginė bauda, mokestis teisėjui.

Atbėgusius į miestą valstiečius išvarydavo arba išplakdavo. Streikai buvo uždrausti. Elgetos buvo legalūs ir nelegalūs. 

Nusikaltimai moralei:

1) Sanguliavus vyrui – mirtis. Kilmingieji galėjo išsipirkti.

2) Sanguliavus moteriai – išplakimas, žymėjimas. Pakartotinai sugavus – paskandinimas.

3) Griežtai bausta už kraujomaišą, homoseksualizmą, prostituciją, išžaginimą, moters pagrobimą. 

Turtiniai nusikaltimai:

1) Didelė, pakartotinė arba bažnytinio turto vagystė – mirtis

2) Maža vagystė – žymėjimas, išplakimas

Žinomos taikos sutartys tarp asmenų. Abi šalys susitaria nepersekioti viena kitos po teismo. Bausmes buvo viešos, tuo buvo siekiama įbauginti. 
Teismų organizacija 

1) Miesto teismą sudarė:

a) vaitui (advokatui) arba jo pavaduotojui lentvaitui pirmininkaujant suolininkų teismas, kuris nagrinėjo baudžiamąsias ir svarbesnes civilines bylas. Šis teismas dirbo kasdien ir į jį galėjo kreiptis visų sluoksnių miestiečiai. Šio teismo 2/3 pajamų atitekdavo didžiąjam kunigaikščiui.

Vaitas buvo skiriamas didžiojo kunigaikščio kaip jo vietininkas ryšiui su miestu palaikyti. Privačių miestų ir miestelių vaitus, miestiečiams pasiūlius tris kandidatus, skirdavo jų savininkai. Vaito teisme suolininkai ir lentvaitas turėjo prisiekti. Teisme posėdžiaudavo nuo 8 iki 12 suolininkų ir raštininkas. Suolininkai negalėjo būti liudininkai teisme, jie turėjo būti blaivūs, turėjo leisti pasisakyti abiem šalim, negalėjo kaltinti, teisinti.

b) miesto tarybos narių susirinkimas pirmininkaujant burmistrui, kuris sprendėmažiau svarbias civilines bylas.

2) Burmistro teismą sudarė:

a) burmistras, renkamas iš miestiečių ir tvirtinamas seniūno ar miesto savininko. Jis turėjo žinoti Magdeburgo teisę.

b) burmistro tarėjai

Dažnai abu teismai posėdžiavo kartu rotušėje, sprendžiant bylas, susijusias su turtiniais santykiais ir nusikaltimais. Sprendimai buvo priimami balsų dauguma, tvirtinami rotušės antspaudu, parašais.

3) Asesorių teismą sudarė:

a) kancleriai

b)žemesni didžiojo kunigaikščio pareigūnai

Miestų teismų sprendimai galėjo būti skundžiami šiam teismui. Privačių miestų teismų sprendimus galėjo skųsti tik jų savininkai. Apeliacija dažnais atvejais buvo apribojama.  

IV tema LDK teisės kodifikavimas XVI a., teisės bruožai ir tolesnė raida iki XVIII a. pabaigos

Pirmojo Lietuvos Statuto (1529 m. ) rengimas

Pirmą kartą mintis sudaryti teisyną išsakyta didžiojo kunigaikščio Aleksandro 1501 m. privilegijoje Voluinės žemei. 1514 m. Vilniaus Seimas pateikė vadovui prašymą sudaryti Lietuvos Statutą. Tai buvo vienas iš pirmųjų aiškesnių reikalavimų kodifikuojant LKD teisę suvienodinti teismų darbą.

Teisyno pirmoji redakcija jau buvo baigta 1522 m. gruodį, vykusiame Vilniaus Seime. Šį statutą sudaryti paskatino tai, jog ligi šiol Lietuvoje nebuvo rašytinių įstatymų sąvado, ir dėl to teisiant bei vykdant teisingumą teisėjai dažnai turėjo vadovautis tik savo sąžine ir protu, o dėl to nuolat kildavę skundų, kurių sprendimas apsunkindavo patį didįjį kunigaikštį. Dėl to ir sudarytas Lietuvos Statutas, kad visoje Lietuvoje vienodai galėtų būti vykdomas teisingumas.

Tačiau pirmasis Lietuvos Statutas įsigaliojo tik 1529 m. rankraščio forma. Statuto pasirodymas uždelstas septynerius metus todėl, kad:

1) Vilniaus aplinkos spaustuvėje nebuvę kanceliarinės kalbos šrifto,

2) politinės priežastys – karo su Maskva trukdžiai;

3) šio Statuto rengėjų abejotina autorystė (vienas iš tikėtinų autorių – žemės maršalkos teismo teisėjas Jonas Radvila).

Pirmojo Lietuvos Statuto rankraščių yra išlikę trys tekstai ir trimis – senąja slavų kanceliarine kalba, lenkų ir lotynų kalbomis. Autentiškas tekstas neišliko.

Statutą sudaro 13 skyrių, turinčių apie 240 straipsnių, vadinamų artikulais.

Antrojo Lietuvos Statuto (1566m.) rengimas

Įgyvendinus pirmojo Lietuvos Statuto galiojimą, įstatymų kodifikavimas nesibaigė, nes rutuliojantis socialiniams santykiams teisė buvo nuolat pildoma naujomis normomis.

Nuolatinis bajorų luomo teisių plėtimas, beveik kiekvieno Seimo nauji nutarimai, bajorų seimelių pavietų ir bajorų teismų suformavimas skatino, kad didikų valdymo laikotarpis pamažu perėjo į bajorų įsigalėjimo ir viešpatavimo laikotarpį. Tam reikėjo iš naujo peržiūrėti Pirmąjį Lietuvos Statutą ir jį keisti.

1544m. Lietuvos Brastos Seime Lietuvos didikai ir bajorai pirmą kartą viešai pareiškė prašymą pataisyti Pirmąjį Lietuvos Statutą, papildant reikalingais naujais paragrafais bei įrašant visas naujas bajorų teises ir laisves, visas jų privilegijas. Pakartotinai Statuto pakeitimo ir papildymo klausimas buvo iškeltas Vilniaus Seime ne vienus metus.

Antrojo Lietuvos Statuto projekte buvo įrašyti esminiai teismų ir administracinės santvarkos pakeitimai,kuriuos atskira privilegija patvirtino 1564 m. Bielsko seimas.

Tačiau Statuto įsigaliojimas užtruko. Vilniaus Seime 1565 m. gruodžio pabaigoje buvo paskelbta kita privilegija, įsteigianti bajorų pavietų seimelius, buvo sudaryti nauji LDK pavietai, juose įsteigiant pavietų teismus ir paskiriant teisėjus. Taip pat pavietuose buvo įsteigta nauja teismo institucija-pakamarės teismas, kurio kompetencijai priskirtos bylos dėl žemės ribų nustatymo.

Antrasis Lietuvos Statutas faktiškai įsigaliojo 1566 m. kovo 11d. Tai atsitiko užtrukus karui su Rusija bei reorganizuojant krašto administraciją ir teismus. Statutas įtvirtino XVI a. vidurio LDK reformas.

Oficialus tekstas buvo parašytas kanceliarine slavų kalba. Antrojo Lietuvos Statuto tekstą sudaro 14 skyrių ir 386 artikulai.

Trečiojo Lietuvos Statuto (1588 m.) rengimas, paskelbimas ir spausdinimas

Tik įsigaliojus Antrajam Lietuvos Statutui jau artimiausiuose seimuose pradėta sudarinėti komisijas jį papildyti, o iš esmės rengti naują, nes tebevykstantys LDK vidaus organizacijos pasikeitimai dar labiau sureikšmino bajorų luomo, miestiečių padėtį valstybėje.Leido bajorijai laisvai disponuoti visu savo nekilnojamuoju turtu, sutikus Ponų tarybai ir leidus Lietuvos seimui, svetimšaliams ir užsieniečiams gauti Lietuvoje dvarų ir t.t.

Papildant ir taisant kai kurias Antrojo Lietuvos Statuto nuostatas ryškėjo jų prieštaringumas, nuostatos nesiderino su visa sistema. Tačiau padaryti sisteminį statuto pakeitimą Seimas nebuvo pajėgus dėl išsilavinimo bei pasirengimo stokos. Be to, seimai tuo metu buvo užimti karo su Maskva dėl Livonijos rūpesčiais ir derybomis su lenkais unijos įgyvendinimo klausimais.

Skubėti rengti naują statutą reikėjo todėl, kad Steponas Batoras pripažino LDK teises, patvirtino Vyriausiąjį Lietuvos tribunolą, įsteigė Vilniaus universitetą, jėzuitų kolegiją.

Rengiant Trečiąjį Lietuvos Statutą prisidėjo ir LDK kanceliarija. Ją sudarė: kancleris, vicekancleris, raštvedžiai, sekretoriai, raštininkai. Per kanclerio ir vicekanclerio rankas ėjo visi svarbūs dokumentai, kurie be jų antspaudų neturėjo galios.

1588 m. Trečiąjį Lietuvos Statutą išleido kancleris Leonas Sapiega, išspausdinant savo lėšomis ir prižiūrint šį darbą. O Statutas patvirtintas buvo didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos.

Trečiajame Lietuvos Statute yra 14 skyrių (kaip ir Antrajame). Tik jie gerokai pakeisti ir papildyti. Artikulai – 488, taip pat pertvarkyti.

Šis Statutas buvo išleistas ne tik kanceliarine slavų kalba, bet du kartus ir lenkų kalba.

LDK teisės raida po Trečiojo Lietuvos Statuto įsigaliojimo

LDK teisės raidos laikotarpis truko daugiau kaip du šimtmečius ir gerokai papildė valstybės teisinę sistemą.

Savitą abejingumą vėlesnei Lietuvos teisei galima aiškinti tuo, kad po Liublino unijos susiformavo vienas Lietuvai ir Lenkijai seimas, priimantis įstatymus. Be to, buvo nuolat eskaluojami kai kurių istorikų teiginiai apie LDK, kaip valstybės, sunykimą po Liublino unijos.

Trečiojo Lietuvos Statuto nuostatos įtvirtino atskirą LDK teritoriją, atskirą iždą, atskirą savo kariuomenę, savo teismus ir savo teisę. Šie valstybės institutai Liublino Unijos aktu liko nepaleisti. Seime LDK ir Lenkijos atstovai skyrium rengė savo valstybėms konstitucijas, skyrium jas priiminėjo, taigi, jos ir galiojo tik atitinkamoje valstybėje. LDK galiojusių konstitucijų originalai buvo skyrium saugomi Lietuvos Metrikoje, o karūnos konstitucijų – Lenkijos Metrikoje.

Baudžiamosios teisės bruožai (Lietuvos Statutų).

Baudžiamoji atsakomybė dažniausiai skirta nusikaltimą padariusiam fiziniam asmeniui. Taigi vyko viešosios ir privatinės nuosavybės atsiribojimas.

Antrajame Statute nemažai nusikaltimų pereina į viešosios teisės sritį, įvertinant juos kaip pavojingus visuomenei. Nusikaltėliai tampa viešai persekiojami. Trečiajame -pabrėžtas nusikalstamos veikos pavojingumas visuomenei, padidėja valstybinių nusikaltimų ir nusikaltimų valdymo tvarkai rūšių skaičius. Bausmė laikoma priemone kovoti su nusikaltimais.

Pirmajame aptarti būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo atvejai, kai asmenys nebaudžiami. Nenumatyta bausmė ir kai asmuo atliko veiksmus su pono įsakymu arba pagal įstatymą. Antrasis ir trečiasis papildė sąrašą aplinkybių, kurios dėl nusikaltusiojo amžiaus ir psichikos ligos, šalino ar švelnino atsakomybę. Tačiau principas, kad niekas neturi kentėti be savo kaltės, išliko. Aptartos nusikaltimą sunkinančios, o kartu ir bausmę didinančios aplinkybės. Antrajame ir trečiajame statutuose nustatytas pakaltinamumo amžius. Statutuose nusikaltimai skirstyti į tyčinius ir netyčinius.

Valstybiniai nusikaltimai Lietuvos Statutuose įtvirtina kaip valdovo įžeidimas ar valdovo didybės išdavimas ir tokiu būdu valdovas sutapatinamas su valstybe. Statutuose aptartas ir teisėjų bei kitų teismo tarnautojų nusikalstamos veikos, nustatyta atsakomybė už neteisingo sprendimo paskelbimą, atsisakymą vykdyti teisingumą, aplaidų pareigų ėjimą ir t.t.

Daug dėmesio Statutuose skirta nusižengimams prieš asmens garbę, nusikaltimams dorovei (t.y. išžaginimas, prostitucija, ištekėjusios moters ištvirkavimas). Numatyta atsakomybė ir už sąvadavimą.

Civilinės teisės bruožai (Lietuvos Statutų)

Lietuvos Statutų normomis, reguliuojančiomis žemės nuosavybę, ir buvo įtvirtintas bajorų luomo ekonominis, politinis viešpatavimas.

LDK žemės nuosavybės teisinių santykių pagrindą sudarė dvi žemės nuosavybės rūšys: alodas (formavosi iš natūraliai išaugusios bendruomeninės nuosavybės, išsiskiriant vidutiniams ir stambiems ūkiams) ir lenas (vykdant grobiamuosius karus ir prijungiant prie savo valstybės žemės plotus).

Kodifikuojant nuosavybės teisę, visuose trijuose Statutuose aiškiai apibrėžtos žemės nuosavybės rūšys – tai didžiojo kunigaikščio domenas; ponų ir stambių bajorų alodinė nuosavybė ir už tarnybą gauta leno teisėmis žemė bei laisvųjų valstiečių asmeninės žemės nuosavybė. Pirmajame Lietuvos Statute bajorams leidžiama laisvai disponuoti tik trečdaliu turimo dvaro, prieš tai gavus didžiojo kunigaikščio leidimą. Kitus du trečdalius dvaro įkeisti už skolas, tačiau tik kai įsiskolinimo suma atitikdavo įkaitovertę. Bajoro užtarnauti dvarai (lenas) netapdavo jo visiška nuosavybe, nes, pasitraukus iš tarnybos,toks dvaras likdavo valdovo ar kito savininko nuosavybe.

Lietuvos Statutai numatė ir bendrosios nuosavybės institutą miškams, kiekvienam bendrasavininkiui suteikiant teisę keisti mišką iš savo lauko pusės. Taip pat Statutai saugojo žemės nuosavybę nuo neteisėto jos naudojimo. Pvz.: svetimoje žemėje rastas lobis dalytas lygiomis tarp savininko ir radėjo; medžioti ir žvejoti svetimuose plotuose buvo draudžiama.

Trečiasis Statutas bajorams suteikė išimtinę teisę į žemės nuosavybę. Kiti asmenys neturėjo teisės įgyti ir valdyti bajorų dvarų ir žemių. Pradedant Antruoju Statutu aptartos kreditorių teisės. Lietuvos Statutuose buvo nustatytas paveldėjimas pagal testamentą ir įstatymą. Testamentas turėjo būti pateiktas didžiajam kunigaikščiui arba pavieto urėdui. Testamentui rašyti reikalauta turėti gerą atmintį ir sveiką protą.

Lietuvos Statutų šeimos teisės bruožai

Prasideda nuo santuokos sudarymo sąlygų, atsižvelgiant ne tik į susituokiančiųjų fizines savybes, bet ir jų padėtį luominėje visuomenėje. Amžius buvo vienas iš esminių teisinių santykių požymių, nulėmusių asmens teises ir pareigas. Kitas reikalavimas – normali psichikos būsena. Pagal 1566 m. ir 1588 m. Statutus tėvų ir vaikų teisiniai santykiai galėjo atsirasti tik iš teisėtos santuokos, kurią lėmė tam tikri reikalavimai. Faktinė, o ne bažnytinė santuoka, nesantuokiniai vaikai, gimę iki santuokos, iškilusi į viešumą sutuoktiniams žinoma artima giminystė ar svainystė, taip pat dvipatystė arba dvivyrystė buvo svarbiausios kliūtys, dėl kurių tie santykiai buvo negalimi. Svetimų vaikų įvaikinimas nebuvo leidžiamas.

Teisė nevaržomai susituokti galutinai įtvirtinta Antrajame ir Trečiajame Statutuose.

Trečiajame Statute yra nuostata, leidžianti laisvam žmogui su savo žmona badmečio laikui parsiduoti į nelaisvojo padėtį.

Visų trijų Lietuvos Statutų galiojimo laikotarpiu reguliuotų šeimos nuosavybės santykių sritį LDK nulėmė trys esminiai dalykai. Tai šeimos luominė priklausomybė – bajoro šeima, miestiečio šeima, valstiečio šeima, turtinis pajėgumas ir turto paskirstymas tarp sutuoktinių. Statutuose apspręstos ištuokų galimybės, tėvų ir vaikų turtiniai santykiai (ypač per paveldėjimo teisės institutą, t.y., kai mirdavo vienas iš tėvų).

LDK teisėje labai griežtai žiūrėta į moters ištvirkavimą. Antrajame ir Trečiajame Statutuose buvo numatyti du turto priėmimo globai būdai – pagal testamentą, kuriame turtas išvardytas, ir pagal globėjo aktą. Globėjo veiklą galėjo prižiūrėti kiti globotinių artimieji arba teismas iškelti reikalavimus dėl jo nušalinimo.

V tema. LDK teismų sistema.

Teismai, susiformavę iki XVI a.

Teismo funkcijas atliko administraciniai organai. Jas vykdė vaivados, seniūnai, vietininkai, Žemės maršalka, dvarų laikytojai kiekvienas savo valdose. Aukščiausias teismo organas buvo d. kunigaikštis ir Ponų taryba. Nepatenkinti žemesnių teismų sprendimais skųsdavosi apeliacine tvarka d. kunigaikščiui. Ponus teisė pats d. kunigaikštis, o kai jo nebūdavo ponų taryba. D. kunigaikštis sprendė žemės, žmonų kraičio garantijų ginčus, globos, duotinių raštų ir privilegijų galiojimo, luominės bajorų priklausomybės bylas bei paveldėjimo klausimus. Taip pat valstybinių nusikaltimų, savavališko muitų muitų įvedimo, žemės užvaldymo, tarnybinių nusikaltimų karo prievolėsneatlikimo ir panašias bylas. Ponų taryba buvo aukščiausiasis teismo organas kartu d. Kunigaikščiu. Ponus teisė pats d. kunigaikštis, o kai jo nebūdavo ponų taryba. Kadangi d. kunigaikštis daugiau būdavo Lenkijoje kaip jos karalius, tai aukščiausiojo teismo funkcijas vykdė Ponų taryba, Ji buvo apeliacinė instancija seniūnų ir vaivadų išspręstoms byloms ir kaip pirmoji instancija teisė ponus, valdininkus ir stambius žemvaldžius. Ponų tarybos sprendimus buvo galima apskųsti d. kunigaikščiui

Lietuvos didžiojo kunigaikščio teismas

D.kunigaikštis buvo valstybės vadovas palaikant santykius su užsieniu, vyr. karo vadas ir vyriausiais teisėjas. Iki 1477 m. Žemės privilegijos d. kunigaikštis buvo aukščiausias teisėjas visiems valdiniams. Nepatenkinti žemesnių teismų sprendimais skųsdavosi apeliacine tvarka d. kunigaikščiui. Ponus teisė pats d. kunigaikštis, o kai jo nebūdavo ponų taryba. D. kunigaikštis sprendė žemės, žmonų kraičio garantijų ginčus, globos, duotinių raštų ir privilegijų galiojimo, luominės bajorų priklausomybės bylas bei paveldėjimo klausimus. Taip pat valstybinių nusikaltimų, savavališko muitų muitų įvedimo, žemės užvaldymo, tarnybinių nusikaltimų karo prievolės neatlikimo ir panašias bylas.

Ponų tarybos teismas

Ponų taryba buvo kolektyvinis stambių feodalų diktatūros organas. Galutinai šios tarybos sudėtis nusistovėjo Aleksandro ir Žygimanto I laikais. Vyresnieji ponai (vyskupai, vaivados, kaštelionai, Žemaičių ir Lucko seniūnai, žemės ir rūmų maršalkos ir žemės paiždininkis), su kuriais tardavosi d. kunigaikštis. Ponų taryba buvo aukščiausiasis teismo organas kartu d. Kunigaikščiu. Ponus teisė pats d. kunigaikštis, o kai jo nebūdavo ponų taryba. Kadangi d. kunigaikštis daugiau būdavo Lenkijoje kaip jos karalius, tai aukščiausiojo teismo funkcijas vykdė Ponų taryba, Ji buvo apeliacinė instancija seniūnų ir vaivadų išspręstoms byloms ir kaip pirmoji instancija teisė ponus, valdininkus ir stambius žemvaldžius. Ponų tarybos sprendimus buvo galima apskųsti d. kunigaikščiui. Dėl ko teisė kaip d. kunigaikščio nebūdavo žiūrėti į prieš tai esantį.

Maršalkos teismas

Žemės maršalkos valdžia galiojo d. kunigaikščio rūmuose ir apskritai jo buvimo vietoje. Maršalka turėjo jurisdikciją būdamas prie d. kunigaikščio. Jis skelbė teismo nuosprendžius ir galėjo skirti net mirties bausmę. D. kunigaikščiui mirus, Žemės maršalka šaukė kunigaikščių ir ponų suvažiavimą. Didysis maršalka seimų metu žiūrėjo tvarkos, turėjo teisę areštuoti ir bausti nusikaltėlius, jam pavaldūs rūmų maršalkai.

Vaivados teismas

Vaivadą skyrė d. kunigaikštis arba rinko vaivadijos feodalai. D. kunigaikštis šiuos rinkimus turėjo patvirtinti. Vaivada atliko karines, administracines ir teismo funkcijas. Vaivada žiūrėjo, kad visi žemvaldžiai atliktų prievoles valstybei, buvo Ponų tarybos narys.Jis perduodavo d. kunigaikščiaui gyventojų prašymus, rekomenduodavo skirti į tarybą, suteikti žemės valdas. Centriniame paviete priklausė teisėjo teisėjo pareigos, necentriniuose pavietuose jie buvo kariniais viršininkais. Mirus žemės teismo teisėjui, vaivada šaukė pavieto seimelį kandidatams d. kunigaikščiui tvirtinti. Vaivada teisė žydus visoje vaivadijoje. Magdeburgo miesto teisę turinčiuose miestuose vaivada rūpinosi miesto apsauga ir tvarka.

Vietininko teismas

Į VALSČIUS IR SENIŪNIJAS BUVO SKIRIAMI VIETININKAI IR SENIŪNAI Dvarai buvo atiduodami valdyti laikytojams. Šie urėdai turėjo valdų valdymo, teismo ir ūkininkavimo teises. Vietininkas iš teismo pajamų 2 trečdalius turėjo atiduoti valstybės iždui. Šis teismas teisė vidutinius ir smulkius bajorus

Tijūno teismas

Žemaitijos vietos valdininkai buvo valsčių tijūnai, pavaldūs Žemaičių seniūnui. Tijūnai atliko dvarų laikytojų funkcijas. Valsčių tijūnai buvo stambūs ir įtakingi bajorai. Kiekvienas d. kunigaikščio valsčius turėjo tijūną. Valstiečiai buvo priklausomi nuo kunigaikščio tijūnų. Didesniuose valsčiuose jiems talkino vadinamieji pristavai. Prižiūrėjo , kaip mokamos duokles, už nepaklusnumą valstiečius teisė.

Teismų reforma teisės kodifikacijos eigoje XVIa viduryje ir iki XVIII a pabaigos.

1564 m. Bielsko seime d. kunigaikštis išleido privilegiją dėl naujų teismų ir kunigaikštystės administracinio – teritorinio suskirstymo į pavietus. 1565 m. Vilniaus seimas suskirstė teritoriją į 30 pavietų, kiekvienas buvo teismo apygarda .1566 m. Statutas numatė 3 teismus: 1. Žemės 2.Pilies 3. Pakamario ( apie kiekvieną aprašyta toliau ir išsamiau).

Didesnių teismo organų sistemos pokyčių neįvyko. XVIIa. Sumažėjo žemės ir pakamario teismų reikšmė. Pilies teismas išplėtė savo veiklą ir sprendė ne tik baudžiamąsias , bet ir civilines. Didikai tiesiog kreipdavosi į Vyriausiąjį tribunolą, todėl jo kompetencija išsiplėtė. Asesorių teismas atsisikyrė nuo karaliaus ir tapo įrankiu kanclerio rankose. Seimo teismas sprendė paiždininkio bylas, baudė bajorus už melagingą priesaiką, teisėjus už blogą pareigų atlikimą. Teisingumas buvo netobulas, bajorai nevykdė teismų sprendimų.

XVIII a antroje pusėje pradėjo formuotis kapitalistiniai santykiai, todėl keitėsi ir teismų sistema. Žemės, pilies, pakamario teismai sujungti į vieną Žemės teismą. Šis teismas buvo I instancijos ir dirbo nuolat. Antrosios instancijos teismas buvo Vyriausiasis tribunolas. Žemės teismas sprendė visas bajorų bylas. Miestuose civiliniai teismai buvo atskirti nuo baudžaimųjų. Buvo trys civilinių teismų instancijos : burmistras ir 4 teisėjai – pirmoji instancija, miestų zoninis teismas – apeliacinė instancija ir asesorių teismas. Asesorių teismas prižiūrėjo visų kitų teismų veiklą. Miestų zoninis teismas sprendė baudž. Bylas pirmaja instancija. Apeliacinį skundą buvo galima paduoti tik dėl bylų, kuriose nusikaltėlis kaleti ilgą laiką. Miestų teismams buvo žinybingos visų miestų gyventojų bylos, tarp jų ir bajorų, miestiečių bylos.

Žemės teismas

Žemės teismas nepriklausė nuo administracijos ir susidėjo iš teisėjo, pateisėjo ir raštininko. Kunigaikštisšaukdavo pavieto bajorų suvažiavimą , į kurį atvykdavo paviete turintys nuosavas žemes. Suvažiavime iš teisėsdalykus išmanančių bajorų buvo renkami teisėjas, pateisėjas ir raštininkas. Teismo nariai buvo skiriami iki gyvos galvos arba iki suteikimo aukštesnių pareigų. Teismo nariai sudarė kolegiją, kur kolegialiai sprendė bylas. Teismui talkino vaivados pakirtas vaznys, kuris kviesdavo į teismą bylos šalis, liudydavo teisme, vykdė teismo sprendimus. Žemės teismas organizuodavo 3 sesijas per metus. Žinybingos buvo karo tarnybos atlikimo ir žemėvaldos teisių pažeidimo bylos. Be to nagrinėjo skundus dėl trečiųjų ir kuopos teismų sprendimų nevykdymo, ginčus dėl bajorų kilmės ir luomo, grasinimų atvejus.

Pilies teismas

Pilies teismas gynė bajorų gyvybę, turtą ir garbę. Teismo pirmininkas buvo pavieto seniūnas. Kadangi seniūnas turėjo kitų funkcijų, bylas dar sprendė ir paseniūnis bei pilies urėdai. Seniūnas dar skirdavo pilies teismo teisėją ir raštininką iš bajorų tarpo. Pagal Statutą šie bajorai turėjo išmanyti teisę, būti vietinės kilmės, krikščionys ir mokėti baltarusių kalbą. Teismas posėdžius pradėdavo kiekvieno mėnesio pirmą dieną ir trukdavo 2 savaites. Teismas vedė savo knygas. Pilies teismas buvo baudžiamasis teismas , kuris sprendė tokias bylas : bajorų namų užpuolimo, padegimo, plėšimų kelyje, išžaginimo, vagystės, sukčiavimo, nužudymo. Pilies teismas teisė tik tikruosius savarankiškus bajorus, o kitus teisė seniūnas kaip kunigaikščio vietininkas.

Pakamario teismas

Pakamario teismas sprendė žemės ežių bylas, nes tuo metu kildavo daug žemės ginčų. Jų dar padaugėjo prasidėjus valakų reformai, nes buvo naikinami rėžiai ir apkeičiamos žemės. Pakamariai į pavietus pradėti skirti nuo 1565 m. Iš pradžių kunigaikštis skyrė savo nuožiūra, o po to bajorai į pakamario vietą rinko 4 kandidatus, iš kurių kunigaikštis paskirdavo vieną. Pakamaris sprendė bylas žemės ginčo kilimo vietoje, skirdavo kuopos teismo vietą, vedė teismo knygas, dalyvaudavo dalijantis paveldėtą žemę, turėjo pavaduotoją.

Kaptūrinis teismas

Šis teismas po didž. Kunigaikščio mirties sprendė visas bylas , nes tuo metu sustodavo visų teismų ir kitų įstaigų veikla. 1587 m. bajorų suvažiavimas numatė, kad šis teismas susideda iš pilies, žemės, teismų teisėjų ir pakamario.

Trečiųjų teismas

Bylos šalys galėjo susitarti ir sudaryti trečiųjų teismą. Abi šalys pasirinkdavo vieną teisėją- superarbitrą. Kitus po vieną ar po du prašyadavo kiekv. Šalis ir jie vadinosi arbitrais. Šio teismo sprendimai buvo įrašomi į žemės teismo knygas.

Asesorių teismas

Jo pirmininkas buvo kancleris. Teismas susidėjo iš sekretoriaus, raštininko, referendoriaus ir 4 senatorių. Sprendė bajorų iždo bylas ir buvo apeliacinė instancija didž. Kunigaikščio miestų miestiečių byloms. Taip pat sprendė didž. Kunigaikščio žemių valdytojų ir privačių asmenų žemės ginčus.

Kuopos teismas

Teismas sprendė Didž. Kunigaikščio dvarų valstiečių bylas . Teismą sudarydavo 3 teisėjai. Kiekv. Šalis skirdavo teisėją, o trečią pasirinkdavo abi šalys. Baudžiamos bylos buvo sprendžiamos nusikaltimo vietoje, civilinės dėl žemės arba nuganymų tame sklype. Sprendimai skelbti žodžiu, jo nevykdant šalis galėjo skųsti žemės teismui.

Specialieji teismai.

Juos sudarė kaptūrinis teismas, dvasinis tribunolas,iždo tribunolas, Iždo komisijos teismas, Etmono teismas, karo komisijos teismai

Etmono teismas

Buvo Didysis Lietuvos etmonas ir lauko etmonai, vadovavę kariuomenei ir tvarkė jos reikalus. Etmonas buvo karo vadas. Jam pavaldus lauko etmonas vadovavo samdytai kariuomenei. Etmonas turėjo teisę atleisti bajorus nuo karo tarnybos dėl ligos ar kitų priežasčių, karo metu vykdė teisėjo funkcijas.

Vyriausiasis Lietuvos tribunolas

Lietuvos bajorai norėdami savarankiškumo siekė turėti savo aukščiausiąjį teismą. 1581 m. Varšuvos seimas leido įsteigti Lietuvos vyriausiąjį tribunolą. Kiekviena vaivadija ir pavietas į tribunolą rinko 2 teisėjus, o Žemaičių seniūnija 3 vieniems metams. Jei viena bylos šalių buvo dvasininkas, bylą nagrinėjo 4 dvasininkai ir 6 teisėjai pasauliečiai. Vyriausiasis tribunolas nagrinėjo skundus dėl žemės, pilies, pakamario teismų, dėl vaivadų, seniūnų ir jų vietininkų nagrinėtų bylų sprendimų. Vėliau ir Iždo tribunolo bei karo teismų sprendimų. Kaip I instancijos teismas nagrinėjo bylas dėl žemesniųjų teismų teisėjų nesąžiningumo, valdininkų veiksmų, bylų vilkinimo.Sprendimas buvo galutinis.

Dvasinis tribunolas

Nagrinėjo bylas, susijusias su jiems priklausomais gyventojais. Bažnyčia savo žinioje turėjo visas mokyklas ir ligonines, jai pavesta neturtingų žmonių globa.

Iždo tribunolas

Įsteigtas 1613 m. ir nagrinėjo mokesčių bylas, tikrino iždininko ataskaitas. Buvo Seimo renkami 2 -7 senatoriai ir 16-26 bajorų rūmų atstovai tribunolo nariais Vėliau deputatus į Iždo tribunolą rinko pavieto seimeliai po du iš kiekvieno.

Iždo komisijos teismas

Čartoriskių iniciatyva buvo sudaryta didžioji iždo komisija. Komisijos pirmininkas buvo paiždininkas ir etmonas Komisijos narius rinko seimas 2 metams iš karaliaus pasiūlytų kandidatų. Atsakinga buvo seimui. Turėjo 16 narių. Rūpinosi kunigaikštystės iždo pajamų didinimu, kelių gerinimu, ekonomikos plėtra, pramonės ir prekybos plėtimu, komunikacijomis ir transportu. Sprendė finansines ir prekybines bylas bei ginčus.

Karo komisijos teismas

Sudaryta Čartoriskių iniciatyva . Komisijos pirmininkas buvo paiždininkas ir etmonas Rūpinosi kariuomenės organizavimu, apmokymu ir jos biudžetu. Sprendė kareivių bylas. 1776 m. dėl etmono rungčių su karaliumi likviduota ir funkcijos perduotos Nuolatinės tarybos Kariuomenės departamentui.

Edukacinės komisijos teismas

Sudaryta Čartoriskių iniciatyva . Komisijos pirmininkas buvo vyskupas. Ši komisija tyrėjo autonomines teises. , priklausė karaliui ir seimui. 1775 m. konstitucijos pagrindu perduota universitetai, gimnazijos, viešosios mokyklos. Komisijos narius skyrė karalius.Rūpinosi mokytojų ruošimu, rengė mokomąsias programas, instrukcijas ir sprendė šiose srityse kylančius ginčus.

Teismo procesas.

Teismo procesą reguliavo seniausias šaltinis – 1387 m. Jogailos žemės privilegija bajorams katalikams bei sričių privilegijos, vėliau LDK 1468 m. Kazimiero teisynas . Šis teisynas suteikė bajorams teisti ir bausti savo priklausomus žmones. Tačiau pagrindinis – tai Lietuvos Statutai. 1529 m. Pirmojo Statuto šeštas skyrius reguliavo teismo procesą. Detaliau apie civ. Ir baudž. Procesą toliau.

Civilinių bylų proceso ypatumai

Procesas vyko rungimosi būdu. Naudota lažybų forma. Šalys išdėstydavo savo reikalavimus, savo teiginiams pagrįsti nurodydavo liudytoją, dokumentą. Prieš teismą dėdavo į kepurę ir eidavo lažybų iš pinigų, kad liudytojas pasakys taip. Jei lažybų kita šalis nepriimdavo, byla buvo pralaimėta. Priešingai bylos šaliai buvo leidžiama pasirinkti kitos šalies 1 ar 2 liudytojus. Žemės ginčo metu šalys turėjo nurodyti po 9 liudytojus. Vienai šaliai neatvykus į teismą, bylą laimėdavo atvykusioji šalis.

Baudžiamųjų bylų proceso ypatumai

Lietuvos Statutai nustatė procesinius reikalavimus kai kuriems nusikaltimams. Galiojo formalios įrodymų teorijos principai. Jei atvykdavo ne visi reikalaujami liudytojai, bausmė buvo skiriama mažesnė. Nusikaltimą padarius bajorų valdiniams, teisingumą vykdė patys bajorai. Asmuo , kaltinamas vagyste, galėjo įrodyti, kur daiktą pirko ir įrašė į Žemės teismo knygas. Jei buvo rastas pardavėjas, jis turėjo įrodyti, iš kokio asmens gavo daiktą. Trečias asmuo įrodęs iš kur gavo daiktą už vagystę neatsakydavo, bet prarasdavo sumokėtus pinigus.

Norint daryti kratą pas bajorą, reikėjo paimti vaznį ir 2 kviestinius. Įtariamą padarius vagystę paprastą žmogų kankino, kad prisipažintų. Baudžiamasis procesas buvo luominio pobūdžio su bendruomeninės santvarkos likučiais. Buvo formalių dalykų.

VI TEMA. LDK teisinio reguliavimo pagrindai ir jų raida iki valstybės okupacijos (XVI a. Ipusė-XVIII a. pab.)

Bendrieji valstybės valdžios teisinio reguliavimo principai.

LDK valstytybės,kaip savarankiško darinio , raida apėmė šešių šimtų m.,laikotarpį,kuris istoriografijoje pagal valdžios galių pobūdį pariodizuojamas įvairiai.Tačiau LDK valdžia teisės raidos požiūriu formavosi nuo absoliučios monarchijos iki valdžių savarankiško išsiskaidymo.1)valstybės valdovo valdžią;2)Ponų tarybą;3) teismą,turintį galią įgyvendinti teisingumą pagal jo suvokimo lygmenį visuomenės raidoje.

LDK Didžiojo kunigaikščio valdžia

Ekoniminį did.kunig. valdžios pagrindą sudarė žemės plotai, miškai, pievos vandenys.Socialinė jo atrama buvo vidutiniai ir smulkūs bajorai.Did. kunig.gaudavo karinių duoklių ir rinkliavų, taip turėjo daug pajamų.D.k. rinko kunigaikščiai ir ponai iš valdančiosios dinastijos.D.k. buvo renjkamas galingiausiais iš kunigaikščių,kurio klausė ir kurį rėmė kiti kun., ir bajorai. D. K., buvo valstyb. Vadovas palaikantis santykius su užsieniu,vyr. karo vadas ir vyr. teisėjas.Šalių viduje jį vadino šeiminku.Jis skyrė feodalus į valstybines pareigybes ir už tai duodavo jiems žemės.Iki Vytauto valdymo LDK susidėjo iš atskirų žemių.Valstybę vienijo politiškai tik did.kun.,valdžia.Valdžios stiprėjimą rodo did.kun. aparato didėjimas.Nuo 15a. Vid.DL valdžia silpnėjo.Lemiamą reikšmę čia turėjo ekonominių ir politiniųbajorų teisių išplėtimas ir sutartiniai ryšiai su Lenkija.Did. kung. Nominalai išliko vyriausiuoju kariuyomenės vadu.

Ponųtaryba. LDK seimas,jo transformavimas po 1569 Liublino unijos.

Ankstyvosios monarchujos laikotarpiu LDK valdžioje dalyvavo tik valdovo aplinkos žmonės.Vėliau Jogaila ir Vytautas jau nepriiminėjo svarbių sprendimų be did.k.,tarybos.Taip ji virto į Ponų tarybą.Ji nebuvo nuolatinis organas.Ponų tarybos sudėtis nusitovėjo Aleksandro ir Žygimanto I valdymo metais.Pon. t., buvo de jure ir de fakto.Did.k.negalėjo keisti nutarimų,priimtų kartu su P.t.,negalėjo be šios tarybos pritarimo vykdyti nutarimo.skirti į valstybės tarybą,leisti iždo lėšas.Narius skyrė did.kun.,ponų sutikimu.Jos pranduolį sudarė stambiausių feodalų šeimos.Teisės aktus be did.k. Ponų taryb. Priimdavo retai.

Ponų t. Suvažiavimai – seimai, kuriuos šaukė valdovas,Aleksandro valdymo laikotarpiu įvyko trys.Juose svarstyti karo tarnybos,sienų ir pilių priežiūros, krašto gynybos,teisės kodifikavimo ir teismų pertvarkymo reikalus.Seimas buvo aukščiausias valstybinės valdžios organas.1565m. pradėjus valstybės administracinę reformą,įsteigiant pavietus ir juose pradėjus rinkti seimelius.Šių seimelių pasiuntiniai atstovavo pavieto bajorams seime.Jie įgijo sprendžiamąjį balsą.Po 1569m. Liublino unijos LDK viešasis politinis gyvenimas persikėlė į bendrą su Lenkiją seimą,kuris iš pradžių vykdavo Varšuvoje, o nuo 1673m. kas trečia sesija- – Gardine.

Seimeliai atovaudamo regiono interesus piknaudžiaudavo net nutraukdami sema, todėl 1655m. įteisinus seimo nario liberum veto statutą,pakako ir vieno seimelio pasiuntinio.Kiekvienas įstatymas turėjo būti priimtas vienbalsisi.Daugeliu atvejų seimo veiklą tapo beveisė.Nuo XVIa. Iki XVIIa.pabaigos,tuomet kai buvo bendras LDK IR Lenkijos karalystės seimas nieko nenuveikė net 25 kartus.Taip pat ir abiejų valstybių valdovui būnant Augustui II, nei vienas seimas nebuvo rezultatyvus.Seimas susidėjo iš Atstovų rūmų ir Senato.Valdovas nebuvo seimo dalis,nors jis šaukdavo seimą.Bendrąjį LDK ir Lenkijos karalystės seimą sudarė 170 pavienių pasiuntinių ir 140 senatorių.Teisės aktų , reguliavusių seimo veiklą,raida rodo, kad LDK ir Lenkijos valdovo valdžia nuo XVIa. buvo sistemingai ribojama.Nuo XVIIa.pusės iki XVIIIa. vidurio jo galios labai sisilpnėjo,nes jis neturėjo veto teisės.Seimai iširdavo dėl didikų prieštaravimų, užsienio diplomatų veiklos beibajorrijos ginčų.Priimtos seime Konstitucijos neįsigaliodavo.Nepavyko sukurti ir bendro abiejų tautų kodekso,nes Ldk jtam nepritarė, nes nesiderino su 1588 Lietuvos statutu.

LDK iždas XVIa. vid. ir XVIII a. pabaiga

Iki XVIa. nebuvo daroma skirtumo tarp did. k. ir valstybinių pajamų.Ižd. tvarkė LDK žemės iždininkas,kuriam padėdavo kunigaikįčio dvaro iždininkas.Mokesčių mokėtojai skirstyti pagal tuo metu egzistavusius lyuomus ir diferencijuotą apmokestinimąį – valstiečius, miestiečius, pirklius, prekybininkus,amatininkus.Apie XVIa. vidury

keičiantis LDK valdovo politiniam statusui,susidarė valstybės iždo pertvarkymo į asmeninį didžiojo kunigaikščio iždą ir viešąjį – valstybės iždą prielaidų.Į valdovo asmens iždą plaukdavo pajamos iš kai kurių valstybinių turtų ir muitų.Jų vienintelis šeimininkas buvo pats didysis kunigaikštis.Valstybės viešojo iž. Įplaukos – valstybės žemių,pinigųkalimo ir muitų(naujųjų) pajamos,ir didelitik nr nuolatiniai seimo skirti mokesčiai.Tas pajamas tvarkė didysis kunigaik.ir seimas,kartu sudarantys vykdomąją valdžią.Po Liublino unijos tiek LDK tiek Lenkijos bajorija ,pradėjo vengti apmokestinti savo pajamas,todėl jos buvo nenuolatinės irtai sudarė sunkumus tinkamai tvarkyti valstybės gyvenimą.1588 seimo aktu buvo atskirtas nuo vbendrojo valstybės iž.ir įsteigtas asmeninis Lietuvios did.kun. iž.Iždą rinko administracijos vadovai, žemės iždininkai. Po 1607 konstitucijos jie turėjo teisę visas valdovo pajams imti savo žinion.Pajamos kurios nebuvo skirtos valdovo iždui, ėjo į Valstybės – viešąjį iždą.Pajamos buvo dvejopos1) nuolatinės2)seimo nustatyti mokesčiai.Pajmų LDK duodavo kas antri metai ir Rygos svaro muitas,įvestas 1582,ir imtas iš pirklių.Mokesčiai buvo panašus su 16 amž pradžia.tai – žemės, miestų,turtų, verslo, kapitalo,svaigiųjų gėrimųmokesčiai.Iždą pildė ir dvasininkai jų pašalpos vadinamoa anatomis.Nepaprastąsias pajamas sudarė karo kontribucijos ir grobis.tačiau tai nenuolatinai.LDK iždas priklausė nuo iždiniko kuris tvarkė ir buvo teisiškai įgaliotas tvarkyti šalies pinigus.Apyskaita priklausė nuo iždininko sąžiningumo,todėl ne visada buvo teisinga.

LDK karo tarnyba

Krašto ginti iš seno būdavo šaukiama bajorija.Bet jau XVI a. ji labai neoriai eidavo į karą, todėl kaskart vis daugiau tekdavo naudoti samdytą kariuomenę.LDK buvo netoli dvidešimties tūkstančių smulkiųjų žemės savininkų bajorų šeimynos.Atskirų stambių bajorų buvo 81 šeima.Ponai ir kunigaikščiai kuo daugiau turėjo baudžiauninkų tuo daugiau turėjo pristatyti kareivių.Bajorai kurie turėjo mažai baudžaininkų pvz. Aštuonias baudžianinkų ūkio tarybas, turėjo eiti kariuomenėn patys.Dvasininkai taip pat turėjo atlikti karo prievolę ir pristatyti kariuomenei priklausantį skaičių kareivių.

1557m. Valakų reforma

LDK prijungtose žemėse laikomose valdovo nuosvybe, buvo vykdoma reforma.Jos esmė buvo ta, kad tuščiuose plotuose naujas apgyvendintas asmuo gaudavo maždaug vienodo dydžio žemės plotą,padalytą į laukus sėmainai,nustatant jo valdymo ir mokesčių santykį su valdovo dvaruŠi reforma buvo įgyvendinta Valakų nuostatais,priimtas.1557 m. balandžio 1 dieną ir tų pačių metų spalio 20d.pataisymais.Ją vykdė revizoriai ir matininkai.Visa valstiečių žemė buvo paimta į feodalinį žemės fondą.Buvo sudaromi sklypai,valstiečius kiemus perkeldavo į vidurinį lauką ir jie isikurdavo juostuoje priekelio.Taip susidarė gatviniai kiemai.Reformos vykdytojai turėjo žiūrėti.kad kiekviena valstiečio šeima gautų žemės tiek,kad galėtų iš jos pragyventi ir atlikti prievoleŽemės buvo suskirstytos pagal keturias rūšis.Naujos taisyklės buvo miestiečiams ir pirkliasms,rūpintasi didinti pramonę.Reforma teisiškai atribojo bajorus ir valstiečius bei nustatė griežtą lažo įgyvendinimą,numatant baudas.Reforma buvo apimamos visos žmonių gyvenimo ir ūkio sritys,siekiant vieno – padidinti valstybės pajamas paisant ne tik vienadienių poreikių,bet siekiant nuolatinio gerėjimo.Tačiau tai pasireiškė praktiškai valtiečių teisių siaurininmu ir faktiiniu baudžiavos ivedimu.Valakų reforma truko 20 metų.LDK iždo pajamos padidėjoketurgubai.Sukurta žemėnaudos sistema gyvavo iki baudžiavos panaikinimo.

LDK ir Lenkijos karalystės santykių raida 1569 m. Liublino unijos išdavoje iki šių valstybių okupacijos.

XVIa. vid.Lenkijos didikai sustiprino ekspansiją į Rytus ir pradėti kurti unijos su Lietuva projektus, kad prasiskverbti į Baltarusijos ir Ukrainos žemes.Abiejų šalių interesai Livonijos taip pat buvo bendri.Lietuvos feodalai, matė kad vieni neįstengs išlaikyti baltarusių ir ukrainiečių žemių ir todėl turėjo pradėti derybas su Lenkija dėl unijos.1569 LIEPOS 1 DIENĄ Liubline pasirašė aktą lygiomis teisėmis kaip tarptautinė dviejų valstybių sutartis .Liub.un. nesukūrė bendros valstybės.Lietuva ir Lenk. Buvo lygiateisės sąjungos narės.Bendri organai sudaromi tik gynybos ir užsienio politikos klausimais.Liko Lietuvos teritorija ir sienos kelios tautos ,sava teismų sistema,kariuomenė ir finansai, vietos valdymo organai, savarankiškas teismas, bendras karalius ir seimas ne virš abiejų santykių, o dualistiniai (iš abiejų).Valstybungumas yra, suverenintetas liko visaias vidaus reikalai ir nebuvo sprendžiami karo ,taikos ir užsienio politikos klausimai.Šis aktas sukūrė savotišką dviejų valstybių junginį,kurio lig šiol nebuvo.Unijos aktas paliko daug spragų,kurias dar padidino lietuvių noras savarankiškai gyventi ir savo valstybės tradicijos.Tačiau Liet. palengva artėjo prie Lenkijos.Liet bajorai nuolat lenkėjo ir kartu su lenkų valdžia kovojo dėl luominių teisių plitimo.Tuo būdu XVIIa. Buvo bandoma galutinai sujungti valstybes,tačiau nepavyko,nes abi valstybės žlugo ir jų žemės buvo užgrobtos kaimynų.

LDK IR 1791m. gegužės 3 d. KONSTITUCIJA

Ketverių metų reformą seimas siekė išsaugoti Lenkijos valstybingumą,apginti mirtino pavojaus akivaizdoje atsidūrusią nepriklausomybę.1791 geg.3 d. Supapranstinta procedūra buvo priimta Konstitucija,pavadinta „Valdymo įstatymu“.Konstitucija keitė ne valstybės tipą , o formą.Jos priėmimu nebuvo sutelkta visų jėgų esminei nepriklausomybės išsaugojimo problemai spręsti,susidarė vidaus problemos,kuriomis pasinaudojo išorinės jėgos ir tai lėmė valstybinio darinio žlugimą.Konstitucija garantavo bajorams visas privataus ir politinio gyvenimo teises ir prerogatyvas.Šias teises turėjo tik dvarininkai.Konsc. tik deklaratyviai skelbė valstiečių globą.Konsc.garantavo asmens laisvę atvykusiams iš užsienio ir pabėgialiams.Konstitucija parengta taip kad panaikintų buvusios Lietuvos ir Lenkijos valstybingumą dualizmą konfederaciją.Apie valstybę jau kalbama kaip apie vientisą politinį vienetą vadinama Lenkija.Tačiau ši konstitucija turi ir pranašumų – atsisakyta seime liberum veto,pakeičiant jį daugumos principu.Lietuvos valstybingumo ši konstitucija ne tik neišreiškė, bet gana drąstiškai juos neigė.

VII TEMA LDK teisinė mintis ir mokslas.

Teisinės minties raida

Teisinė mintis apima gana platų mąstymo akiratį, ja gali būti išreikštas bet kurio asmens požiūris į valstybės raidos perspektyvas, visuomenės teisinius santykius, šių santykių kaitą, į teisės kūrybą ar jos vertinimą. LDK teisės minties pradmenys siejami su teisės kultūros paveldu – pirmieji – XII a. t. aktai – 1253 m. Mindaugo privilegija Livonijos pirkliams; 1322 – 1324 m. Gedimino susirašinėjimaisu popiežiumi,Hanzos miestais; 1371 m. Algirdo laiškas Konstantinopolio patriarchui. Šiuose dok. išsakytas oficialus požiūris konkrečiais tarpvalstybiniųryšių klausimas bei į savo valdomą valstybę. PVZ.: Algirdo atsakymas imperatoriui Karoliui IV į jo siūlymą krikštytis, atskleidžia Lietuvos valstybės modelį ir kuriamą jos ateitį. Algirdas atsakyme išdėsto tokias sąlygas: visi Rytprūsiai ir Karaliaučius – Lietuvai, V.Europa neturi kliudyti Lietuvai užvaldyti visas rusų gyvenamas žemes, kad visos lietuvių gyvenamos teritorijos turi būti sujungtos. Panašiai mąstė ir Vytautas, tačiau nepavykus iškraustyti ordinų, nutarta krikštą įgyvendinti per Lenkiją. Jogailos vestuvės lėmė nemažai santykių naujovių tarp Lenk. ir Liet. Reikėjo sugyventi skirtingoms sistemoms. Šiuose santykiuose formuojasi ideologinis frontas, plačiau atskleidžiantis teisinės minties klodus. Jų plėtrai postūmį duoda XVI a. V. Europos renesanso kultūros idėjos. LDK siekia įtvirtinti politinį ir socialinį savitumą. Tai imasi įgyvendinti kodifikavimu, formuoja vientisą teisės sistemą. Lietuvai įgyvendinant šiuos tikslus, o Lenkijai laikantis kitų pažiūrų kildavo teisinių politinių diskusijų. Ideologinės priešpriešos grindžiamos tautų skirtinga istorine praeitimi, tradicijomis, tikslais. LDK savarankiškumo idėja kaip priešprieša lenkiškajai išsilaikė iki XVIII a. pab., kol abi valstybės buvo sunaikintos.

LDK kanclerio Goštauto teisinės pažiūros

Raštuose karalienei Bonai Sforsai – bijojo Liet. Lenk. sujungimo į vieną valstybę. Anot jo kiekviena valstybė priklauso nuo savitų tautos papročių, įgimtų polinkių. Jo užrašai aiškiai rodo jį turėjus išsakyti savo nuomonę apie valdžios institucijų santykį abiejuose valstybėse. Atkreipia dėmesį į vidaus politikos problemas, kylančias dėl LDK sudarančios dvitautės valstybės – lietuvių ir rusėnų. Jo įsitikinimu lietuviai turi istoriškai suformuotus valstybės interesus, rusėnai – skirtingas prigimtines savybes, kurios gali juos padaryti priešais. Taip pat jis tarsi darė įtaką bendro valdovo vykdomai politikai per jo aplinką, arba norėjo bent duoti suprasti kokių jis laikosi pažiūrų, būdamas faktinis LDK vyriausybės – Ponų tarybos vadovas.

Roizijaus, Rotundo teisinės pažiūros

Savitos Lietuvos apraiškų matyti ir ispano Rozijaus, Rotundo darbuose. V. Europos humanistų propaguota mintis kurti įstatymus laikantis istorinės Romos įgyvendintų principų, Lenkijoje skirtingai nuo Lietuvos nebuvo populiari, todėl Rozijus pasitraukė į Vilnių. Jis Žygimantui Augustui teigė: „Juk respublika tampa ne ta visuomenė, kuriai duoti įstatymai ir teisinga teisė, o ta, kuri įstatymais ir teisinga teise yra valdoma.“ Lotynų k. išleido studiją „Šventosios Lietuvos tribunolo sprendimai“, kuria skatino teismuose remtis įstatymais. Rotundas parašė publicistinę ir humanistinę Lietuvos istoriją „Lenko pasikalbėjimas su lietuviu“- tai tarsi Lietuvos politinio savarankiškumo manifestas. Čia iškelta laisva asmenybė – tautos istorijos kūrėja, kad valstybė esanti žmogaus darinys, todėl žmogaus protas joje egzistuojančią tvarką. Jis siekė suderinti teisės galią su stipria didžiojo kunigaikščio valdžia. Taip pat teigė, kad visuomenė ir tauta sudaryta iš lygiateisių žmonių, luominę priklausomybę lemia ne tik kilmė, bet ir doros ypatybės. Tėvynės gerovė priklauso nuo piliečių gerovės. Rotundas gynė katalikiškąjį požiūrį, įrodinėjo, kad dvasininkų luomas svarbiausias.

Lietuvio teisinės pažiūros

Publicistas. Jo traktatas „Apie totorių, lietuviųir maskvėnų papročius“ – 1550 m. Jis kvietė Žygimantą Augustą suimti LDK valdžią į rankas ir reformomis pažaboti bajorų savivalę. Pirmiausia reikia atgaivinti paprotinę teisę (perimtą iš romėnų). Tiki ne dievo, bet įstatymo tiesa. Teisė duoda tautai valstybės būvį; bet įstatymų vykdymą prižiūri valdovas. Vytauto valstybė iškeliama kaip idealas, kurio turi siekti Žygimantas Augustas.

Volano teisinės pažiūros

Publicistas, kalvinizmo ideologas. Neigė organinės visuom. egzistavimą. Visuomenė sudaryta ne iš luomų, o iš lygių individų, kuriuos sukūrė gamta. Remiantis teise, kuriamus įst. laikė Dievo išradimu ir dovana išmintingiems žmonėms. Laisvė- didžiausia žmonijos gėrybių. Ją saugoti svarbiausias valstybės uždavinys. Laisvė turi dvejopą prigimtį: individo įgimta (prigimtinė teisė) ir kuriama žmonių bendrijos. Pagal jį yra tokios teisės rūšys: Amžinoji- pasaulio tvarkos idėja esanti dievo prote; Prigimtinė- atspindi dieviškąją teisę gamtoje; Žmogiškoji – žmonių teisė, konkretus pavidalas- įst.; Dieviškoji- taisanti prigimtinės ie žmonių teisės trukumus. Remdamasis Aristoteliu, teigia, kad jei įst. nutolsta nuo įgimtos dorumo taisyklės- ardo piliečių sąjungą ir tarp žmonių pasėja maišatį bei vergiją. Žvelgdamas į LDK visuomenę mato 3 luomus- kilmingųjų (kurie atlieka karinę tarnybą, budi gindami tėvynę), miestiečių (kurie užsiima prekyba, importu, eksportu) ir žemdirbių. Dvasininkijai skirtingai nuo Rotundo neskyrė ypatingos svarbos. Volanas ir Rotundas sutarė dėl požiūrio į valdovo ir įstatymų santykį: valdovas gali elgtis tik taip kaip siūlo įst., teisė visų piliečių ir karaliaus valdovė.

Daukšos teisinės pažiūros

Išvertė į lietuvių kalbą J. Ledesmos Katekizmą, o 1599 m. J. Vujeko „Postilę“. Jis laikomas lietuvių kalbos spausdinto rašto pradininku. Postilėje pritarta, kad kalba esminė tautos ir valstybės atspirtis. Tačiau valstybės kalbos pagrindu laikė – tėvų kalbą. Gimtoji kalba turi ypatingos svarbos tautos religiniam bei politiniam gyvenimui. Kalba – bendras meilės ryšių, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę, visą gerovę. Sunaikink – ją užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio gyvybę ir garbę.

Remiantis visomis šiomis pažiūromis galime teigti, kad nuo XVI a. prad. teisinei minčiai skirta įtvirtinti savitą valstybingumo raidą, pagrįstą iš antikos kildinama tradicija. Priežastys lėmusios koncentruotą plitimą Lietuvoje: Noras įveikti valstybingumo silpnėjimą; Sukurti darnią teisės sistemą valstybėje, kuri būtų įtvirtinta sąlygine luomų lygybe, apgintos valstiečių miestiečių teisės, slopinamos bajorų politinės ambicijos.

Aukštųjų teisės mokyklų studijos LDK

Teisės mokslas kaip menų sistemos dalis ir specializacija pradėjo rastis tik XIII a. pirmiausia Bolonijoje, Paryžiuje. 1579 m. įsteigta Vilniaus akademija, joje mokoma buvo pagal vakarų tradicijas, bet teisės fakultetas nebuvo įkurtas. Tik 1644 m. LDK kancleriui K.L. Sapiegai užrašius Vilniaus akademijai fundaciją įsteigti teisės fakultetą ir teisės profesoriams išlaikyti, 1645 m. įkurtas teisės fakultetas: 3 katedros – 2 kanonų teisės, viena civilinės, dirbo iš Bavarijos pakviesti profesoriai. (prof.A.Olizarovijus parašė traktatą „Apie politinę žmonių visuomenę. Jis prigimtinės teisės teorijos šalininkas. Anot jo teisinės normos negali įtvirtinti žmonių nelaisvės. Ne tik bajorai bet ir valsričiai yra valstybės piliečiai). 1655 m. karas su Maskva nutraukė Vilniaus akademijos darbą. Po jo jėzuitai neatkūrė teisės fakulteto, o kanonų teisė buvo dėstoma teologijos fakultete. XVIII a. LDK mokslą palietė švietėjiškos idėjos. 1781 m. Vilniaus akademija reorganizuota į Lietuvos vyriausią mokyklą ir perduota Edukacinės komisijos žinion. Joje įsteigta Moralinių mokslų kolegija, kurios programoje numatyta dėstyti kanonų ir romėnų, prigimtinę ir tarptautinę, taip pat LDK galiojusią teisę, apibūdinant jos santykį su lenkijos teise.

9 tema ATKURTOS LIETUVOS VALSTYBĖS TEISĖ (1918-1940 m.).

išskiriami 2 etapai : 1. Parlamentarizmo 2. Autoritarizmo po 1926 m. perversmo.

Sąlygos, dėl kurių tapo galimas Lietuvos valstybingumo atkūrimas:

Jau pirmaisiais Pirmojo pasaulinio karo metais aktyviausia Lietuvos inteligentijos dalis kėlė politinės autonomijos Rusijos imperijoje mintį.

1915 m. rudenį okupavus vokiečiams Lietuvos teritoriją, Lietuvos visuomenės veikėjai ryžosi panaudoti mėginimas atkurti nepriklausomybę.

Papildomas impulsas – Vokietijos ir Austrijos vengrijos vyriausybių 1916 m. lapkričio 5 d. nutarimas atkuti Lenkijos valstybę.

1917 m. vasarį carizmo Rusijoje žlugimas, sustiprinęs pavergtųjų tautų pasitikėjimą savo jėgomis.

Tačiau tuo pat metu kilo grėsmė patekti į kitos galingos kaimynės – Vokietijos – priklausomybę. Vokietijai planuojant pajungti sau okupuotą Lietuvą, lkietuvių veikėjams pasiūlyta prie vokiečių karinės administracijos sudaryti “Pasitikėjimo tarybą”. Tam sušaukta lietuvių atstovų konferencija išrikti tarybos sudėčiai. Konferencija dirbo 1917 m. rugsėjo 18-23 d. Priimtoje rezoliucijoje skelbiamas lietuvių tautos pasiryžimas, siekiant laisvos Lietuvos raidos, jos etnografinėse sienose sukurti demokratinias pagrindais sutvarkytą lietuvos valstybę.

1917 m. gruodžio mėn. deryboms su Rusija breste, tarp Vokietijos vyriausybės ir Lietuvos tarybos atstovų susitarta, kad Vokietija Lietuvai suteiks savarankiškumą, bet pastaroji turės įsipareigoti užmegzti sąjunginius ryšius su pirmąja.

Lietuvos tarybos1917 m. gruodžio 11 d. pareiškimas dėl Lietuvos valstybės atstatymoir sąjungos su Vokietija. .Vokietijai delsiant pripažinti Lietuvos nepriklausomybę.Remiantis tautų apsisprendimo teise Tarybos 1918 m.vasario 16 d. pareiškimas dėl nepriklausomos, demokratinias pagrindais sutvarkytos Lietuvos valstybės su sostine Vilniumi atstatymo ir tos valstybės atskyrimo nuo visų valstybinių ryšių, kurie buvę su kitomis tautomis.

Vasario 16 Aktas tapo svarbiausiu XXa. Atkurtos Lietuvos valstybės konstitucinę reikšmę turėjusiu aktu. Juo iš esmės rėmiasi moderniosios Lietuvos valstybės buvimas ir visi vėlesnieji – laikiniejiir nuolatiniai – jos konstituciniai dokumentai.

Pirmoji laikinoji konstitucija

1918 m. rudenį ,. kai karinis Vokietijos pralaimėjimas nekėlė abejonių irdėl to jai teko atsisakyti pretenzijų į užgrobtas šalis lapkričio 2 d. Lietuvos valstybės taryba priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius dėsnius.

Šis nedidelis konstitucinis dokumentas ( 6 skr., suskirstyti į 29 str.) įstatymų leidžiamuoju orgenu paskelbė Valstybės tarybą, įstatymų iniciatyvos teisę suteikė Valstybės tarybai ir Ministrų kabinetui. Vykdomąją valdžią pavedė Valstybės tarybos prezidiumui, sudarytam iš prezidento ir 2 -jų viceprezidentų. Taigi Valstybės Tarybos Prezidiumą konstitucija laikė ne tik vadovaujančia Tarybos institucija, bet ir kolegialiu valstybės vadovu, laikinai vykdančiu”aukščiausios vyriausybės funkcijas. Valstybės tarybos vardu skelbiančiu įstatymus, kviečiančiu ministrą pirmininką, tvirtinančiu Ministrų kabineto sudėtį. Šią savo valdžią Prezidiumas vykdė kartu su Ministrų kabinetu, solidariai atsakingu Valstybės tarybai ir turinčiu turėti jos pasitikėjimą. Griežtai kolegialų institucijos pobūdį rodė nuostata, kad kiekvienam Prezidiumo aktui reikėjo ne tik Ministrų kabineto atstovo konstrasignacijos, bet ir visų 3-jų jos narių parašų.

Konstitucijoje skelbiama visų piliečių lygybė prieš įstatymus, luomų privilegijų nebuvimas, asmens, buto ir nuosavybės neliečiamybė, tikybos , spaudos, žodžio, susirinkimų, draugijų laisvės, kurios “kilus karui, gresiančiam sukilimui ar raiaušėms galėjo būti suvaržytos.

Srityse, kuriose nėra išleista naujų įstatymų, laikinai lieka tie kurie yra buvę prieš karą, kiek jie neprieštarauja šiems Pamatiniams Dėsniams.

Konstitucijos keitimo teisė pavesta tai pačiai Valstybės tarybai. 2/3 balsų dauguma bent pusei jos narių pareikalavus.

Konstitucijos Pamatinuose dėsnuose neaptarti klausimai: nepaskelbta respublika, nenustatyta Valstybės tarybos ir jos prezidiumo sudarymo tvarka, jų įgaliojimų terminai.

Įgyvendindamas priimtuosius Konstitucijos Pamatinius Dėsnius Valstybės tarybos prezidiumas 1918 m. lapkričio 11 d. patvirtino pirmąją laikinąją vyriausybę Ministrų kabinetą, sudarytą ne koalicijos, o darbo pagrindu, nors faktiškai vyravo dešiniųjų srovių atstovai.

Pirmieji atkurtos valstybės įstatymai buvo skirti viešąjai tvarkai. Sudarytas Ministrų kabinetas ir įstatymu reglamentuota teismų sistema. Savanoriškumo pagrindu imta kurti kariuomenė, pradėta formuoti diplomatinė tarnyba. Vietose besikuriančias valdžios ir savivaldos institucijas mėginta reglamentuoti 1918 m. gruodžio 17-20 d. išleistais trimis vidaus reikalų ministro aplinkraščiais. Įstatymams skelbti1919-12-29 pradėtas leisti oficialus leidinys”Laikinosiops vyriausybės žinios”, nuo 1920-06-22- “Vyriausybės žinios”

Valstybės taryba 1919 m. balandžio 4 d. peržiūrėjo Lietuvos Valstybės Pamatinius Dėsnius ir priėmė naują redakciją. Iš esmės tebuvo pakeista centrinių valstybės organų sistema – svarbiausi tapo vykdomosios valdžios organai – kolegialų Valstybės tarybos Prezidiumą pakeitęs vienasmenis Valstybės prezidentas, taip pat Ministrų kabinetas. Prezidento rinkimų tvarkos nereglamentavo. Prezidentui suteikė išimtinę teisę šaukti Valstybės tarybos sesijas ir jas paleisti, o laikotarpiu tarp sesijų ar per jų pertraukas – pačiam leisti įstatymus. Prieš tai priimtus ministrų kabineto. Prezidento išleistų įstatymų jau nereikėjo teikti Valstybės tarybai. Prezidentui pavedė tvirtinti Valstybės tarybos priimtus įstatymus, tačiau prezidento veto galėjo būti įveiktasTarybos tą patį įstatymą priėmus antrą kartą. Valstybės tarybai buvo pavesta kontrolioti Ministrų kabineto veiklą. Naujas skyrius – dėl Valstybės kontrolės.

Taigi naujoji konstitucija teisiškai įtvirtino tolesnį valdžios telkimą vykdomosios valdžios institucijose, ženklai sumtelėdama iš turėtų pozicijų Valstybės tarybą ir jos prezidiumą. Valstybės taryba 1919-04-04 valstybės prezidentu išrinko A.Smetoną, o 1919-04-16 d. prazidento aktu ji buvo paleista. Iki spalio ji nebuvo šaukiama. Nepaisant organizacinių priemonių, laikinosios vyriausybės vaidmuo kuriamoje valstybėje buvo ribotas, nes Lieruva tebepriklausė Vokietijai. Tik 1919 liepos 11 d. vokiečių kariuomenė paliko Lietuvą. Nors nebuvo nustatytos valstybės sinos, didelė dalis pietryčiuose buvo likusi lenkų rankose, klaipėdos kraštas – administruojamas prancūzų rengamasi sušaukti Steigiamąjį seimą.

Lietuvos valstybės atkūrimo skelbimas Steigiamajame seime ir Steigiamojo seimo laikinoji konstitucija.

1919-10-30 Valstybės tayba priėmė Steigiamojo seimo rinkimų įstatymą. Į pirmą posėdį susirinkęs Steigiamasis seimas priėmė rezoliuciją kad, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, jis proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaip demokratinę, etnologinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie buvę su kitom valstybėm.

Stegiamojo seimo buvimas griovė 1919 m. Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių nuostatas, todėl 1920m. birželio 10 d. Steigiamasis seimaspriėmė Laikinąją Valstybės konstituciją.

Sudarė 7 skyriai, juose 18 str. Praplėtė aukščiausiosios valstybės valdžios subjekto sampratą – Lietuvos sąvoka apimdamas ir nelietuvius krašto gyventojus. Valstybės valdymo forma- demokratinė respublika. Steigiamajam seimui pavesta išimtinė teisė leisti įstatymus ir prižiūrėti jų vykdymą, tvirtinti valstybės biudžetą ir ratifikuoti tarptautines sutartis. Įstatymų iniciatyvos teisė pavedama Steigiamajam seimui ir ministrų kabinetui. Aseimo nario asmens neliečiamumas.

Vykdomoji valdžia pavesta steigiamojo seimo renkamam respublikos prezidentui. Jam pavesta kvieti Ministrą Pirmininką, pavesti jam sudaryti Ministrų kabinetą, tvirtinti jau sudarytą ir priimti jo atsistatydinimą, skirti valstybės kontrolierių, atstovauti Respublikai, skirti pasiuntinius ir priimti akredituojamus svetimų valstybių atstovus, skirti aukštesnuosius valstybės valdininkus, skelbti įstatymus, naudotis bausmės dovanojimo teise. Visus Prezidento aktus turėjo kontrasignuoti Ministrų kabineto atstovas.

Iškeldama neterminuoto ir neatšaukiamo Steigiamojo seimo vaidmenį, konstitucija sumažino Prezidento rekšmę- jo teisės įstatymų leidyboje apsiribojo Steigiamojo seimo išleistų įstatymų skelbimu. Konstitucija nenustatė Prezidento kadencijos laikydama jį renkamu visam šios Konst-jos galiojimo laikui. Iki bus išrinktas Prezidentas jo funkcijas pavedė Steigiamojo Seimo pirmininkui, jis taip pat turėjo pavaduoti Prezidentą jam mitus, atsistatydinus ar susirgus.

Siekiant politinių jėgų kompromiso Prezidentas apskritai nebuvo renkamas – jo pareigas ėjo Steigiamojo Seimo pirmininkas.

Laikinoji konstitucija , lyginant su 1919 m. Laikinosios Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais praplėtė piliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašą, įtraukdama korespondencijos neliečiamumą, sąžinės ir streikų laisvę. Taip pat mirties bausmės bei titulų panaikinimą.kilus karui, ginkluotam sukilimui ar kitiems pavojingiems neramumams Steigiamasis Seimas gali skelbti karo ar kitą nepaprastąją padėtį. Nepaprastosios padėties metu sustabdomas deklaruotų teisių ir laisvių veikimas.

Rengdamasis žemės reformai, Steigiamasis seimas konstitucijoje neužsiminė apie nuosavybės teisę.

Konstitucijoje nenustatyta jos keitimo ar papildymo tvarka – tai turėjo savaime išplaukti iš Steigiamojo seimo prigimties ir paskirties.

Laikinosios konstitucijos 1920m. priėmimas teisiškai užbaigė Lietuvos valstybės kūrimosi ir laikinųjų vyriausybių laikotarpį.

Lietuvos valstybės konstitucinė teisė.

1922 m. Lietuvos valstybės konstitucija.

Nepriklausomybės metais pasiektas demokratinės respublikos ekonominių ir socialinių santykių dominavimas ( savo pažanga nesiskirainčių nuo ano meto Vakarų Europos valstybių). Tai buvo sukurta būtent teisės aktų, kuriuos per šį raidos etapą priėmė LR teisėkūros institucijos, pagrindu.. Lietuvoje ištisai vadovautasi nacionaliniais taisės aktais, tapr kurių ypatingai svarbios Lietuvos valstybės konstitucijos. Politinės to meto sąlygos Lietuvoje ir aplink ją pasižymėjo nepaprastu demokratinių jėgų pakilimu. Visos šios aplinkybės turėjo lemiamą įtaką nuolatinės Lietuvos konstitucijos pobūdžiui.

Sudaryta iš preambulės ir 15 skyrių, suskirstytų į 108 str. savo pagrindiniais bruožais atitiko bendrus demokratinių konstitucijų reukalavimus. Preambulėje pažymima, kad ją per savo įgaliotus atstovus priėmė Lietuvos tauta. Lietuvos valstybė skelbiama nepriklausoma demokratine respublika ir deklaruojama , kad suvereni valstybės valdžia priklauso tautai, kuri suprantama , kaip turinčių rinkimų taisę piliečių visuma. Užfiksuotas formalus teisinis konstitucijos prioritetas kitų teisės šaltinių sistemoje. Tai atsispindėjo straipsniuose, nurodančiuose, kad valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas konstitucijai, bei nustattančiuose ypatingą tvarką jai pakeisti. Konstitucija nesanti tiesioginio veikimo teisinis aktas – privaloma įstatymų leidėjui , one piliečiui ar valstybės institucijai. Keisti ri papildyti konstituciją tegali seimas 4/5 visų atstovų balsų dauguma.. Numatė referendumo galimybę. šIos konstitucijos galiojimo metu nebuvo padaryta nė vieno pakeitimo.

Pilietybės teisinis reguliavimas.skelbė Lietuvos pilietybės teisės įgyjimą ir nustojimą, vadovaujantis atitinkamu pilietybės įstatymu.Trukmė, svetimšliams išgyventi lietuvoje 10 metų, nuo 1918 -02-16, natūralizacija įgyti pilietybępirmąjį dešimtmetį tapo neįmanoma.Pilietybės įgyjimas optacija – regalmentuoti keletu tarptautinių susitarimų su rusija, Latvija, klaipėdos krašto konvencija ir kt. Lietuvos pilietybės galima netekti įgyjus kitos valst, pilietybę arba ilgaiu kaip 2 metus gyvenant be užsienio apso ar su negaliojančiu užsienyje. Asmenys, neturintys pilietybėslaikomi svetimšaliais, gyvenimo Lietyvoje taisykles nustatė 1923 m.Svetimšaliams gyventi įstatymas.

Teisinė piliečių padėtis. Kontitucija iškėlė asmenybę ,skelbė ją visuomeninio gyvenimo centru. Konstitucijoje nekalbama apie žmogų, visais atvejais minimos piliečio teisės ir laisvės.Piliečių lygiateisiškumas nepaisant lyties, kilmės , tautybės, tikėjimo. Skelbiamas demokratinių teisių ir laisvių sąrašas: asmens ir buto neliečiamumas, tikėjimo ir sąžinės laisvė, susirašinėjimo slaptumas, žodžio ir spudos, ssusirinkimų ir sąjungų laisvės, peticijų bei įstatymų iniciatyvos teisės.tuo pačiu metu daugumą straipsnių palydėdavo pastbomis apie teisių ir laisvių galiojimą įstatymų ribose pvz. Žodžio ir spaudos laisvė leidžaiam suvaržyti, jei to reikai dorai ar valstybė tvarkai saugoti.. tuo būdu deklaruojama galimybės riboti teises ir laisves tik įstatymo keliu. Svarbiausioms konstitucinėms piliečių teisėms ir laisvėms reglamentuoti naudojami 1919-10-10 Draugijų įstatymas, 1919-11-30 Spaudos įstatymas, 1920-02-21 Susirinkimų įstatymas ir jų pataisymai ir papildymai. Iš esmės prieštaraujant skelbiamai tikėjimo ir sąžinės laisvei konstitucijoje nustatytas privalomas tikybos dėstymas mpokyklose. Ypatingosios padėties atveju Ypatingieji valstybės apsaugos įstatai( spec. įstatymas karo padėties režimui reguliuoti) įtvirtino karo komendantų teisę leisti gyventojams privalomus įsakymus.

Aukščiausiųjų valstybės institucijų sistema. Suverenią valstybės valdžią pripažinusi tautai, ją vykdyti konstitucija pavedė Seimui, 2-narei Vyriausybei : Prezidentas + Ministrų kabinetas., teismui. Į primą vietą aiškiai iškėlė parlamentą. Įstatymų leidžiamoji valdžia pavesta Seimui – 1 nerių rūmų nuolatinė atstovaujamoji institucija renkama 3 metams.Teisinę seimo padėtį reglamentavo 1924 m. Seimo statutas. Seimas: leidžia įstatymus, tvirtina valstybės biudžetą ir jo vykdymą, ratifikuoja svarb. Tarptaut. Sutartis, sprendžia karo or taikos klausimus, tvirtina nepaprastosios padėties įvedimą. Prižiūri Vyriausybės darbą. Įstatymų iniiatyvos subjektai 25 tūkst. Turinčių Seimo rinkimų teisę piliečių, ministrų kabinetas ir Seimo atstovai. Teisė skelbti Seimo priimtus įstatymus priklausė Respublikos prezidentui – 21 d. nuo tam tikro teisės akto gavimo. Per tą laiką galėjo grąžinti seimui pakartotinai svarstyti, tokį įstatymą Seimui vėl priėmusabsoliučia atstovų balsų dauguma, Prezidentas privalėjo jį skelbti. Seimas prižiūri vyriausybės darbus teikdamas paklausimus ir skirdamas revizijas. Ministrų kabinetas solidariai atsakė už bendrą Vyriausybės politiką, o kiekvienas ministras – už savo darbą. Respublikos prezidentą rinko seimas 3 metams. Formaliai prezidentui uteiktos reikšmingos teisės : pagrindinis valstybės sutarčių reprezentantas, galėjo dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose, skirti aukštus pareigūnus,vadovauti ginkluotosioms pajėgoms, skelbti nepaprastąją padėtį ir kt., tačiau faktiškai Prezidentas nebuvo įtakinga politinė figūra. Prezidento mandato gavimas iš Seimo bei visiškas kadencijų sutapimas darė Prezidentą priklausomą nuo Seimo, ribojo jo savarankiškumą. Be to 2/3 atstovų balsų daugumą Seimas galėjo nušalinti Prezidentą nuo pareigų arba iškelti jam baudž. Bylą.Ministrų kabinetas ( ministras pirmininkas ir ministrai) traktuojamas kaip bendrosios kompetencijos valst. Organas. Konstitucija nedetalizuodama kabineto kompetencijos, skelbė, kad kabinetas vykdo respublikos konst-ją ir įstatymus, veda vidaus ir užsienio politiką, saugo respublikos teritorijos neliečiamybę ir vidaus tvarką. Visi prezidento aktai įsigaliodavo tik juos konrasignavus Ministrų kabineto atstovui.

Teismas.Ankstesnėse laikinosekonstitucijose nebuvo užsimenama apie teismus. Pagal šią konstituciją teismas 1)priima sprendimus vadovaudamasis tik įstatymu.2) teismo sprendimai daromi LR vardu. 3)keisti ar naikinti teismo sprendimus gali tik teismas. Teismas visiems piliečiams lygus.karius dėl tarnybos nusikaltimų teisia tam tikri teismai. Ypatingieji teismai steigiami tik karo metu.

Rinkimų teisė. Seimo rinkimai vykdomi visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, taikant proporcinę rinkimų rezultatų nustatymo sitemą. Rinkti galėjo piliečiai ne jaunesni kaip 21 metų, o būti išrinktais ne jaunesni 24 metų.

Savivaldybės.Kai kurioms ūkio sritims suteikiama tam tikra savivalda, ją įgyvendinančios institucijos turi bendradarbiauti su valst. Valdžia, norminant ūkio gyvenimą. Ši nuostata įgyvendinta sukūrus Prekybos ir pramonės bei žemės ūkio rūmus. Teritorinuose administraciniuose vienetuose vietos reikalams tvarkyti numatyta konstruoti vietos savivaldybes. Jomis buvo valsčiaus taryba ir viršaitis. Apskritiezs taryba ir valdyba, miesto taryba ir burmistras. Didžiausią rekšmę pagal 1921 m. savivaldybių rinkimų įstatymą turėjo valsčių tarybų rinkimai, nes tik jas rinkėjai rinko tiesiogiai. Aukštesnių apskričių – tarybų narius turėjo savo posėdžiuose rinkti valsčių tarybos.

Konstitucinė Klaipėdos krašto padėtis.Pagal valstybės santvarkos forma lietuva – initarinė valstybės, bet į jos sudėtį įėjo autonominis Klaipėdos kraštas.Klaipėdos krašto autonomijos ribas nustatė 1924 m. konvencija dėl klaipėdos teritorijos ir jos priedėliai – Klaipėdos teritorijos statutyas, Klaipėdos uosto ir Tranzito statutai. Klaipėdos kraštas oficialiai tapo Lietuvos valstybės dalimi, nors centrinės Vyriausybės teisės jame buvo ribotos. Pagal konvenciją kraštas sudaro teritorinį Lietuvos valstybės vienetą, besinaudojantį įstatymų leidybos, teismų, administracijos ir finansų autonomija. Vykdydamos savo galią autonominės Klaipėdos krašto institucijos turėjo laikytis bendrųjų Lietuvos konstitucijos principų. Aukščiausiomis autonominėmis klaipėdos krašto institucijomis buvo Seimelis ir Direktorija. Seimelis – atstovaujamoji institucija renkama 3 metams. Vyriausybei krašte atstovavo gubernatorius. Prie seimelio kaip patariamoji institucija ekonominiais ir finansų klausimais veikė Ekonominė taryba. Direktorija sudaroma 2 etapais – gubernatorius skyrė pirmininką, šis kitus 4 Direktorijos narius. Direktorija prižiūrėjo viso krašto administraciją. Guberbatorių skyrė LR Prezidentas. Gubernatorius galėjo sušaukti seimelį nepaprastąjai sesijai, baigti ir atidėti jo sesijas, paleisti pirma laiko. Apskričių savivaldybės institucijos buvo apskričių seimeliai – apskrities viršininkas + gyventojų renkami seimelio naraiai.

1926 m. gruodžio 17 d. įvykus perversmui visoje Lietuvos teritorijoje įvesta karo pdėtis galiojo ir klaipėdos kraštui, o jai vykdyti iš centro buvo skiriamas karo komendantas.

Posūkis į autoritarizmą. 1928 m. konstitucija.

1926-12-17 valstybės perversmas įvyko be pasipriešinimo. Tačiau tai buvo konstitucinės santvarkos Lietuvoje žlugimas. Po perversmo užėmusioms valdžią jėgoms 1922 m. konstitucija netiko, todėl nuspręsta konstituciją taisyti. Apie teisėtą, pačios konstitucijos nustatytą jos taisymo tvarką, panaudojant Seimą šįsyk nebuvo kalbama. Vyriausybė nuėjo lengviausiu keliu: 1928m. gegužės 25 d.oficialiai paskelbtas Prezidento dekretuotas dokumentas Lietuvos Valstybės Konstitucija. Tačiau buvo įtraukta nuostatą, kadji ne vėliau kaip per 10 metų bus patikrinta referendumu.

Pakartojo daugelį 1922 m. konst-jos nuostatų. Tačiau savo esme abi konst-jos labai skyrėsi. Būdingiausias skirtumas – vykdomosios valdžios, pirmiausiai prezidento galių išplėtimas, autoritarinių elementų į valst. Valdymą įdiegimas, tuo pat metu išsaugant pagrindinių demokratinių institutų regimybę ( parlamentarizmo). Atsisakyta Prezidento rinkimų seime, jam rinkti numatyta speciali rinkikų kolegija(ypatingieji tautos atstovai). Rinkimų tvarką nustatys spec. įstatymas. Prezidento kadencija – 7 metai. Prezidentas netik Vyriausybės ( vukd. Valdžio), bet ir aktyvus įstatymų leidžiamosios valdžios subjektas.. Svarbiausia Prezidento teisė- tarp seimo sesijų vykdyti pačiam seimo funkcijas: leisti įstatymus, tvirtinti valst. Biudžetą bei jo vykdymą, ratifikuoti tarptaut.sutartis, kelti ministrams dėl valstybės išdavimo ar tarnyb. nUsikaltimo baudž.bylas.

Seimas nebėra nuolat dirbanti institucija, dirba kasmet šaukiamomis 2 sesijomis, kurios abi galėjo trukti iki 6 mėn.. Prezidentas gavo teisę savo iniciatyva (arba 3/5 seimo atstovų pasiūlius) sušaukti Seimo neeilinę sesiją. Taip pat jis galėjo baigti sesijas, paleisti Seimą pirma laiko. Pirmam seimui sušaukti jokių terminų nenumatoma. Faktiškai seimas buvo sušauktas po 10 metų pertraukos.

Prezidento įstatymams nenumatytas veto, tuo tarpu Seimo priimtiems įstatymamsveto pavestas prezidentui, kurį seimas galėjo įveikti ne mažesne kaip 2/3 balsų dauguma.

Nuo Prezidento priklausė ir Ministrų kabinetas. Prezidentas gavo teisę pats skirti ir atleisti ministrą pirmininką, o jo teikimu ir kitus ministrus.taip pat paleisti visą kabinetą ar atskirus ministrus.. Pastaruoju atveju Ministrų kabineto atstovo kontrasignacijos prezidento aktams nereikėjo. Buvo reikalaujama, kad kabinetas turėtų Seimo pasitikėjimą, tačiau nepasitikėjimui pareikšti būtina 3/5 Seimo atstovų dauguma.

Seimo rinkimams nustatyti tie patys visuotinio, lygaus, tiesioginio ir slapto balsavimo bei proporcinės rinkimų sistemos reikalavimai, tačiau amžiaus cenzas rinkėjams – 24 metai, renkamiesiems – 30 metų. Pagalbinė įstatymų leidime institucija – Valstybės taryba (sudaryta iš specialistų).

1928 m. konstitucija vienas pirmųjų Europoje konstitucinių aktų, pasukusių nuo demokratijos į autoritarizmą.

Naujo požiūrio į valstybę ir visuomenę įtvirtinimas 1938 m. Lietuvos konstitucijoje.

Delsimas sušaukti seimą lietuvą pavertė valstybe su vienpartine sistema. Nesant parlamento rinkimų ir valdžią monopolizavus tautininkams, kitos politinės partijos neteko galimybės atlikti svarbiausią savo funkciją – siekti valdžios. Oficialai vienpartinė sistema įgyvendinta, kai 1936 m. vasario 6 d. vidaus reikalų ministras paskelbė uždarąs visas partijas išskyrus tautininkų.1928 m. konstitucija buvo pasenusi ir užuot rengę jos nustatytą 10 metų laikotarpio referendumą imtasi naujos konstitucijos. Priėmė Seimas 1938m. vasario 11 d.

Savo turiniu naujas aktas. 21skyrius, suskirstytas į 156 str. Autoritarinio pobūdžio.Lietuvos valstybė respublika, jos priešaky – Prezidentas, jis vadovauja valstybei. Prezidento rinkimų tvarka ir laikas nepasikeitė. Prezidentas :reprezentuoja valstybę, priima svetimų valstybių atstovus, daro kita kas konstitucijos ir įstatymų jam pavesta. Nurodoma prezidento teisė skirti ir atleisti valstybės kontrolierių ir kitus įstatymo nustatytus pareigūnus. Prezidentas – vyriausiasis ginkl.pajėgų vadas, galėjo skirti ir atleisti kariuomenės vadą.. Jam suteikta teisė skelbti nepaprastąjį metą. Prezidentas, vyriausybei pasiūlius sprendė mobilizacijos, karo ir taikos klausimus. Prezidentas skyrė Seimo rinkimus. Jam suteikta teisė sušaukti seimo sesijas ir nesibaigus laikui jas uždaryti. Taip pat jam suteikta teisė sušaukti neeilinę sesiją ir nustatyti joje svarstytinus klausimus, taip pat ją uždaryti. Pavesta paleisti seimą išbuvusį 5 metus, taip pat galimybė paleisti seimą anksčiau laiko.

Išimtinai seimo kompetencijai konstitucija tepavedė savo statuto bei konstitucijos pakeitimo projekto priėmimą. Apskritai seimas pagal šią konstituciją neturėjo išimtinės įstatymų leidybos teisės – jam nesant įstatymus leidžia Prezidentas. Seimui pavesta svarstyti ir priimti tik įstatymų projektus, kurie įstatymais tapdavo tikPrezidentui juos patvirtinus ir paskelbus. Per 30 dienų prezidentas galėjo įstatymą grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti. Seimui priėmus šį įstatymą prezidentas privalėjo jį skelbti arba paleisti seimą. Tik naujai išrinktas seimas galėjo įveikti prezidento veto.. Panaši procedūra vetuojant Seimo priimtą konstitucijos pakeitimo projektą. Prezidentas naudojosi teise ratifikuoti tarptautines sutartis. Taip pat jam pavesta tvirtinti seimo priimtą valst. Biudžetą, tačiau seimo nesant arba nepriėmus, Vyriausybė galėjo tiesiogiai teikti prezidentui tvirtinti.

Vyriausybę sudarė jau tik Ministras pirmininkas ir ministrai, pavadinti ministrų taryba, o prezidentas į vyriausybės sudėti neįtrauktas ( kaip 1922m. ir 1928 m. konst-se). Ministrą pirmininką ir jo teikimu ministrus skyrė ir atleido prezidentas. Prezidento kompetencijoje sutikimas kelti dėl tarnybinio nusikaltimo bylą ministr. Pirmininkui, ministrams, valst. Kontrolieriui. Tokiems Prezidento aktams nereikėjo Vyriausybės atstovo kontrasignacijos. Tuo išplėstos valst. Vadovo galios. Vyriasybė menkai tepriklausė nuoi Seimo – apie seimo pasitikėjimą vyriausybe neužsimenama.

Suteikusi plačias teises prezidentui konst-ja nustatė, kad jis neatsako už savo galios veiksmus, o už kitus veiksmus taip pat negali būti traukiamas kol vadovauja valstybei. Pajungdama prezidentui ne tik vyraisybę, bet ir seimą, atsisakė valdžių paskirstymo. Netaikytina teismui. Teismas skelbiamas nepriklausomu.

Apibūdinant piliečio ir valstybės santykius pirmenybė teikiama valstybei.

Pilietybė įgyjama gimimu, jungtuvėmis ar kitu šeimyniniu ryšiu, taip pat optavimu ir atgavimu. Piliečiu galėjo tapti apsigyvenęs Lietuvoje lietuvis nenustatant terminų, iš nelituvi – išgyventi 10 metų. Numatytos įstatymu nustatyti dvigubos pilietybės negalimumo išimtys. Pilietybės netekimas negyvenimas Lietuvoje 2 metus ir už veikmus prieš valstybės saugumą leista pilietybę atimti. 1939 m. įsigaliojo naujas piliertybės įstatymas.Juo natūralizacijos sąlygos sugriežtintos.

Piliečių teisės ir pareigos- pilietis įpareigotas naudojimąsi savo teisėmis derinti su valstybės tikslais ir jiems paklusti. Tik po to išvardintas taisių ir laisvių sąrašas: sąžinės laisvė, asmensir buto neliečiamumo, susižinojimo paslaptis, kilnojimosi, visuomeninio veikimo( sujungtos spaudos draugijų ir susirinkimų, kurias valstybė įsipareigojo saugoti, tačiau žiūrėti , kad nebūtų veikiama valstybei kenksminga kryptim), peticijos laisvė. Visuomeninio darbo valdybos įstatymas, pagal kurį ministrui pirmininkui pavestaprižiūrėti žodinę agitaciją, spaudą, sąjungas meną, kino filmų cenzūra. Po metų šio funkcijos perduotos VRM Spaudos ir draugijų skyriui. Nepaprastosios padėties įvedimas sustabdo visas konstitucines piliečių teises ir laisves ( išskyrus sąžinės laisvę).

Tautos ūkis. Valstybės įsipareigojimas saugoti nuosavybės teisę – tai reiškė, kad nuosavybė vertinama ne kaip asmens teisė, o kaip bendros ūkio sistemos dalis.. asmuo įpareigotas savo asmeninį savininko interesą derinti prie valstybės intereso.. Verslo sritims nustatyta funkcinė savivalda, bet valstybė prižiūri ūkio ir jo įmonių veiklą. Taip pat numatyta aktyvi valstybės pozicija šeimos, motinystės, švietimo, darbo, socialiniop aprūpinimo dalykuose – tuo atsisakant liberalizmo pažiūrų.

Administracinė teisė.

Menkai išplėtota. Administr.teisei priskirtos nuostatos išsklaidytos atskiruose aktuose.

Administracinis teritorinis sutvarkymas. 1919-06-26 apskričių sienų ir jų centrų įstatymas, jame nurodyti 31 apskrities centras ( išskyrus Klaipėdos kraštą), įvardyti 20 apskričių valsčiai, dėl likusių nurodant, kad jų sienos bus nustatytos vėliau po okupacijos. 1933 m. Apskričių ir valsčių sąraše nurodytos 20 apskričių, jų teritorija suskirstyta į 249 valsčius. Atgavus vilniaus kraštą 1939 m. papildyta dar 3 naujomis apskritimis. Klaipėdos kraštas suskirstytas į 3 apskritis.

Administracinis aparatas. 1. Ministrų kabinetas. Aukščiausioji valdžia savo funkcijas vykdė per centrines valdymo institucijas -Respublikos prezidentą, Ministrų kabinetą ir ministerijas. Faktiškai centrinės galios – Ministrų kabinetas, tačiau hierarchijos viršūne laikytas prezidentas. Ministrų kabinetas traktuojamas kaip bendros kompetencijos valst. Institucija ( skirtingai nei prezidentas). Ministrai už atitinkamą vadovavimą šakai atsakingi politiškai Seimui, baudž.tvarka – Vyriausiajam tribunolui. Jie galėjo priimti vykdomuosius sprendimus, skelbti administracinius aktus, skirti atleisti daugelį tarnautojų. Ministerijų centrinis aparatas paprastai skirstomas į departamentus. Ministerijų sąrašas pradžioje nuolat kaitaliojosi , vėliau nusistovėjo. 8 ministerijos išvardintos 1924 m. įstatyme Ministerijų kabineto etatai. 3 ministerijos Finansų (valstybės įplaukomis rūpinosi jos Mokesčių departamentas), Žemės ūkio ir Susisiekimo rūpinosi Lietuvos valstybės ekonominės politikos rengimu ir įgyvendinimu. Be jų buvo Vidaus reikalų ( vadovavo viešosios tvarkos apsaugai, kovai su nusikaltamumu, vietiniam valdymui, prižiūrėjo vietos savivaldybes, rūpinosi sveikatos ir socialine apsauga, statybų prižiūra, tikybos reikalais) Teisingumo ( vadovavo teismų sistemai, prokuratūrai, notariatui ir kalinimo vietoms), švietimo, Krašto apsaugos (svarbi karinė valdymo žinyba, krašto apsaugos ministras – visos kariuomenės viršininkas, jam tiesiogiai pavaldūs kariuomenės vadas,ir kai kurie kiti aukštieji pareigūnai, kariuomenės vadui pavestas karinis ginkluotųjų pajėgų rengimas ir vadovavimas karinėms operacijoms, Lietuvos teritorija suskirstyta į 3 karines apygardas, ginkluotosios pajėgos sudarytos iš kadrinės kariuomenės,naujokų rezervo, atsargos ir apsaugos) ir Užsienio reikalų (1919-1920 m. siekiama tarptautinio Lietuvos pripažinimo vėliau veikla tapo įvairesnė – įgyvendinti valstybės užsienio politiką,ekon. Ryšius su užsienio valst, konsuliniai reikalai). Valstybės kontrolierius , savarankiška, nepriklausanti nuo Ministrų kabineto valstybės valdymo institucija valstybės kontrolei tvarkyti. Klaipėdos krašto ir Vilniaus krašto administracija (pavesta rūpintis švietimu, sveikata, socialine apsauga, viešąja tvarka ir pan.)

Privatinė teisė.

Šaltiniai.Naudojamasi svetimais privatinės teisės kodeksais. Plačiausiai receptuoti bendrieji buvusios Rusijos imperijos privatinei teisei skirti įstatymai. Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo 1 dalis tapo LR civiliniu kodeksu. Liertuvos Užnemunėje galiojo 1804 m. prancūzų Civilinis kodeksas – klasikinės civilinės teisės kodifikacija ( visų lygybės įstatymui principas), taigi buvo kitokio pobūdžio nei rusų. Prancūzijos civilinis kodeksas 1808 m.prekybos kodeksas, kartu su hipotekai skirtais 1818 ir 1825 m. įstatymais, 1825 m. iš naujo parengta Lenkijos karalystės civilinio kodekso 1 knuga ir 1836 m. santuokos įstatymas- pagrindiniai tarpukaryję galioję Lietuvos užnemunėje įstatymai. Vilniaus krašte užgrobus lenkams formavosi Rytų žemių teisė. Po 1939 m. greta Lietuvoje susiformavusios teisės vilniaus krašte galėjo būti naudojami Lenkijos Rytų žemių civilinės teisės nuostatai. 1923-1939 m. Klaipėdos krašte tarptautinio teisės akto 1924 m. konvencijos ir jos priedėlių nustatyta, kad civilinė ir prekybos legistacija priklausanti vietos institucijų kompetencijai – paliktas galioti 1900 m. Vokietijos civilinis kodeksas – tiems laikams šiuolaikiškaiusias ir moderniausias, besiremiantis klasikiniais civilinės teisės principais, taip pat liko galioti Vokietijos Prekybos kodeksas kiti Vokietijos ir prūsijos teisės šalstiniai. Teisės partikuliarizmo įveikimo būtinumas ir reikšmė – teisės margumas skatino dažnai sunkiai sprendžiamas kolizijas. Darydamas receptuotų civilinių ir prekybos įstatymų pakeitimus, Lietuvos įstatymų leidėjas daugiausia nivelizavo plačiausiu mastu naudotus rusų imperinius įstatymus. Mažiausiai novelizuoti liko pabaltijo gubernijų civiliniai įstatymai. Akivaizdų poveikį darė ir tarptautinia teisiniai dokuemntai 1938 m. Lietuvos Latvijos, estijos sudarytos konvencijos vekselių ir čekių įstatymams suvienodinti. Tarp privatinės teisės šaltinių buvo taikomas paprotys pagal rusijos teisę reguliavo daugelį valstiečių teisinių santykių – paveldėjimo ir globos santykius, taip pat sprendžiant smulkius turtinius ginčus. Svarbi taip pat teismų praktika.

Civilinio teisinio santykio subjektai greta fizinių asmenų pripažino ir juridinius asmenis, turėjusius teisę įgyti ir perleisti turtą, gauti paveldėjimą, sudaryti sutartis ir atsakyti teisme. Juridinioasmens statusą turėjo visų rūšių bendrovės. Juridiniam asmeniui atsirasti reikalaujama, kad jis nustatyta tvarka būtų pripažintas valstybės. 1924 m. priimtas akcinių bendrovių įstatymas.

Daiktinės teisėsbruožai. Nuosavybės teisės amžinumas ir paveldimumas. Kai valstybei naudinga, nekiln. Turtą galima nusavinti, laikinai paimti 1922 m. Įstatymas dėl atlyginimo už priverčiamą nekilnojamųjų turtų nusavinimą. Nusavybė laikoma visiškąja. Nevisiškoji laikoma, kaisavininko teisę valdyti , naudoti ir disponuoti ribojo pašalinių asmenų turimos teisės ; servitutų teisė ir kt. nuosavybės teisė įgyjama tik įstatymų nustatyta tvarka.

Prievolių teisė. Rusijos civiliniai įstatymai reglamentavo prievoles kylančias iš žalos padarymo( deliktų) ir kylančias iš sutarčių.Asmuo tyčia ar ne padaręs nuostolius turėjo atlyginti.Tėvai atsakingi už mažamečius vaikus, samdytojai už jų pavedimu samdytojų atliktus veiksmus, gyvulių laikytojai už jų padarytą žalą. Sutartys galėjo būti sudaromos namine tvarka žodžiu ir raštu ir notarine forma. Reglamentuojamos pirkimo – pardavimo suratys. Esminė sąlyga – šalių susitarimas sumokėti pinigus. Turto nuomos sutartyje turėjo būti nurodytas nuomos objektas, terminas ir atlyginimo dydis. Labai paplitusi buvo žemės nuoma. Nakilnojamojo turto, jūtų , upių laivų nuomos sutartys turėjo būti sudaromos raštu, kito turto nuomos sutartims užteko žodinio susitarimo.Lietuviški Civilinių įstatymų pakeitimo įstatymai draudė didesnes nei 12 proc. Metines palūkanas pagal paskolos sutartis. Kai palūkanų dydis nebuvo nurodytas kreditorius turėjo teisę reikalauti iš skolininko iki 6 proc.per metus.Samdos sutarčiai reglamentuoti išleista keletas įstatymų.drausta samdyti paauglius, jaunesnius nei 14 metų, draudžiamas moterų ir 14-16 metų paaiglių nakties darbas. Samdiniams išdirbusiems 1 metus, nustatytos kasmetinės 12 darbo dienų atostogos( mokamos). Klaipėdos krašte ir užnemunėje sutarčių vykdymą buvo numatyta užtikrinti nekiln.turto įkeitimu ( hipoteka).. specialūs įstatymai reglamentavo savitą skolos (kredito) raštą – vekselį.

Santuokos ir šeimos teisė. Iš esmės laikomasi šeimos teisės principų, įtvirtintų Rusijoje. Vienintele santuokos forma – bažnytinė santuoka. Civilinė metrikacija galiojo tik Klaipėdos krašte. Santuokinis amžius vyrams 18 metų, moterims 16. Įsatymai draudė tuoktis be tėvų, globėjų leidimo. Galimybę santuoką pripažinti negaliojančia įstatymas ribojo , galima tik šiais pagrindais: nebuvo sutuoktinių laisvo sutikimo, neturėta nustatyto amžiaus, artimas giminystės, svainystės ryšys, nepanaikinta ankstesnė santuoka ir kt. vyras oficialiai laikytas šeimos galva. Sutuoktiniu drauge gyvenimas pripažįstamas nepakeliamu, jei antrasis su juo ar vaikais žiauriai elgiasi, sunkiai įžeidžia. Turtiniams sutuoktinių santykiams būdingas vyro ir žmonos turto atskirumas. Užnemunėje žmonos turtą valdė vyras.

Paveldėjimo teisė. Įtvirtino nuosavybės šventumą ir nepajudinamumą ir po savininko mirties. Pripažino paveldėjimą tiek pagal testamentą, tiek pagal įstatymą. Oficiali galia pripažįstama ne tik notariniam, bet ir naminiams testamentams. Naminį surašant palikėjo ranka 2 liudytojai, ne palikėjo ranka – 3 liudytojai., testatoriui turint sveiką protą ir tvirtą atmintį. Savižudžių surašyti testamentai pripažįstami netikrais.Mirusiam palikus gimininį turtą ar nepalikus testamento paveldėtojus nurodė įstatymas.Artimiausią paveldėjimo teisę turėjo žemutinės eilės giminaičiai, jei jų nebuvo – šalutinės.

Baudžiamoji teisė.

Šaltiniai.1903 m. Rusijos baudžiamasis statutas. 1918 m. Laikinasis Lietuvos teismų ir ir jų darbo sutvarkymo įstatymas. Išleistaper 30 įstatymų, skirtų pakeisti ir papildyti kai kuriuos Baudž. statuto straipsnius.1919 m. ypatinagas valstybės apsaugos įstattymas, rinkimų laisvės apdraudimo įstatymas, 1924 m.Tranzito taisyklės, Muitinių įstatai. 1928 m.Lygtinio nuteisimo įstatymas. 1929 m. emigracijos įstat.,ir kt. Klaipėdos krašte galiojo 1871 m. Vokietijos Baudžiamasis kodeksas,. Taip pat liko galioti Vokietijoje ir Prūsijoje išleisti baudžiamieji pridedami įstatymai.

Bruožai. Nusikaltimas – kiekviena žmogaus veika, kuri ją darant buvo draudžiama baudž.įstatymu. ir už kurią nustatyta bausmė. Nusikalstamos veikos suskirstytos į 3 grupes: 1)už kurias numatyta mirties bausmė, sunkiųjų darbų kalėjimas vadinami didiausiais nusikaltimais2)tvirtovės ar paprasto kalėjimo bausmė – tiesiog nusikaltimais.3)areštas arba piniginė gauda – nusižengimais. Būtinas nusikaltimo požymis- kaltė.Kaltės formos – tiesioginė ir neties.tyčia ir neatsargumas.fiksuota veikos, padarytos privartya, atsitiktinumo nebaudžiamumas. Aptartos nusikaltimo padarymo statijos. Skiriant bausmę atsižvelgiama į kaltųjų asmenų dalyvavimo padarant nusikaltimą mastą. Asmenys , dėl fizinių trūkumų ar psichikos sutrikimų nagalėję suprasti savo veiksmų reikšmės ir valdyti savo elgesio laikomi nepakaltinamais. Taip pat laikomi nepilnamečiai nuo 10 iki 17 metų. Įstatymas numatęs bausmių sistemą nustatė jų 4: sunkiųjų darbų kalėjimą, paprastą kalėjimą, areštą ir piniginę baudą. Paskelbtas mirties bausmės panaikinimas. Karo padėčiai galiojant mirties bausmės neatsisakyta 1939 m. ją leista taikyti už nusikaltimusnumatytus skyriuje “Valstybės išdavimas”1940 m. – kai kuriais kvalifikuoito nužudymo ir plėšimo atvejais. Bausmės santykinai apibrėžtos , nustatant minimalią ir maksimalią. Klaipėdos krašte leista taikyti mirties bausmę, drausmės kalėjimą, tvirtovės areštą, areštą, piniginę baudą. Paaugliai nuo 10-14 metų vietoj mirties bausmės ir arešto atiduodami į drausmės įstaigas. Nusikaltimai visuomenei. 1934 m. Tautai ir valstybei saugoti įstatymas numatė 3 nusikaltimų sudėčių grupes:1)kurstymas2)sambūris kaip neteisėtas minios susibūrimas3) dalyvavimas nusikaltamose sąjungose. Esant nepaprastąjai padėčiai, grėsmę valstybės saugumui galėjo kelti įvairios veikos. Be to prie nusikaltimų visuomenei priskirti pinigų ir piniginių ženklų padirbimas,suklastojimas, nusikaltimas tikybai, šeimos teisėms ir kt.Nusikaltimai asmeniui. Atsakomybė už nusikaltimus asmens gyvybei ir sveikatai, laisvei , dorai, garbei. Sunkiausiu laikomas nužudymas už kurį sunkiųjų darbų kalėjimas ne trumpiau kai 8 metams.klaipėdos krašte už sąmoningą nužudymą numatyta mirties bausmė. Už tėvo ir motinos nužudymą – sunkiųjų darbų kalėjimas iki gyvos galvos. Kiti nužudymo kvalifikuotieji požymiai – giminaičio, vyro, žmonos, brolio , sesers, kunigo einančio pareigas, ir taip toliau. Numatyta atsakomybės už kūno sužalojimą, smurtą asmeniui. Nusikaltimu pripažįstama dvikova ir kt. Nusikaltimai nuosavybei. Vienos iš svarbiausių- nuosavybės apsaugos nuostatos. Skiriama:1) paprasta vagystė- numatytas kalėjimas ne trumpiau kaip 3 mėn.2) kvalifikuota vagystė- sunkių darbų kalėjimas iki 8 metų. Numatyta per 20 kvalifikuotos vagystės rūšių. Be to nemažai kitų turtinių nusikaltimų sudėčių : plėšimas, prievartavimas, pasisavinimas ir kt.

X Tema. Teisė Lietuvos okupacijų ( 1940-1990 m. ) laikotarpiu.

Lietuvos okupacija ir aneksija.

1940-1941 m. -vieni tragiškiausių Lietuvos istorijoje. Šalis atsidūrė dviejų totalitarinių valstybių-Sovietų sąjungos ir hitlerinės Vokietijos-ekspansijos epicentre. Nusikalstami Sovietų sąjungos ir Vokietijos 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d., sandėriai, du agresoriai siekė užgrobti keleto suvenerių valstybių teritorijas, Lietuva išnyko iš politinio Europos žemėlapio. Prasidėjus II-ajam pasauliniam karui, jau po keletos dienų Sovietų sąjunga, naudodamasi tuo, kad raudonoji armija iš lenkų atėmė Vilniaus kraštą, 1939-10-10 d., savitarpio pagalbos sutartimi grąžino jį Lietuvai, už tai išsireikalaudama teisę jos teritorijoje dislokuoti sovietines karines bazes. 1940-06-14 d., Maskvos ultimatomas Lietuvos Vyriausybei, kuriuo pareikalauta sudaryti naują vyriausybę, įsileisti į savo teritoriją papildomą sovietų karinį kontingentą ir atduoti teismui, iškėlus niekuo nepagrįstus kaltinimus. Visi trys reikalavimai buvo nesuderinti su jos suverenumu. Nesaulaukęs vyriausybės paramos savo siūlymui atmesti Maskvos reikalavimus, prezidentas A. Smetona nutarė pasitraukti į užsienį, jį liko pavaduoti ministras pirmininkas A. Merkys.

1940-06-15 d., SSRS armijos peržengė Lietuvos sieną. Lietuvos valstybė buvo okupuota. Sovietų planams Lietuvoje įgyvendinti, visuomenei buvo paskelbtas komunikatas. Jame buvo aiškinama, kad prezidento išvykimą vyriausybė vertina kaip jo atsistatydinimą ir tuo pagrindu Ministras Pirmininkas imasi eiti prezidento pareigas. 1940-06-17 d., prezidento pareigas ėjęs A. Merkys pasirašė du teisės aktus. Pirmuoju jis paskyrė J. Paleckį Ministru Pirmininku, o antruoju patvirtino V. Dekanozovo numatytą, bet J. Paleckio oficialiai pristatytą naująją Ministrų tarybą. Ši vyriausybė buvo neteisėta, nes einančio Prezidento pareigas A. Merkio konstitucinės galios buvo mažesnės negu Prezidento ir jis neturėjo teisės skirti Ministrą Pirmininką. Po to A. Merkys atsistatydino ir Respublikos Prezidento pareigas perėmė J. Paleckis, o Ministro Pirmininko V. Krėvė-Mickevičius. 1940-06-27 d., buvo paleistas Seimas. O nesant Seimo, teisė pačiam leisti įstatymus pereina šalies Prezidentui. Tokiais įstatymais jau pirmosiomis dienomis prie policijos nuovadų įsteigta milicija, pertvarkyta Lietuvos kariuomenė, likviduota šaulių sąjunga ir karo komendantų institutas ir t.t. Maždaug per vieną mėnesį šitokiu būdu išleista per 40 įstatymų, kurie kaip ir ankščiau buvo skelbiami “valstybės žiniose”. Su nuoroda į atitinkamus 1938 m. Konstitucijos straipsnius buvo daromi vyriausybės sudėties pakeitimai, pakeistas valstybės kontrolierius, keičiami viceministrai ir kt. aukštieji valdininkai. Remiantis kai kuriais senais įstatymais ( Draugijų, Spaudos )nutraukta vienintelės buvusios legalios politinės partijos-Lietuvių tautininkų sąjungos, kitų visuomeninių organizacijų veikla, legalizuota komunistų partija ir jos spauda..

Siekdamasviską pavaizduoti taip, lyg pati tauta atsisako nepriklausomybės, pagrindinį vaidmenį, įteisinant Lietuvos inkorporavimą į SSRS, sovietinis scenarijus pavedė vadinamajam liaudies seimui. Specialiai parengtas Liaudies seimorinkimų įstatymas, paskelbtas 1940-07-06 d., numatė slaptą balsavimą.

Sovietinė teisė Lietuvoje 1940-1941 m. Lietuvos SSR 1940 m. konstitucija ir jos įgyvendinimas.

Nuo 1940-08-03 d., kai Lietuva buvo įjungta į SSRS, jos teritorijoje įsigaliojo sąjunginė

SSRS 1936 m., konstitucija, plačiai žinoma Stalino konstitucijos pavadinimu.Pirmąjį sovietinį Lietuvos konstitucinį aktą-Lietuvos tarybų Socialistinės Respublikos Konstituciją ( Pagr. Įstatymą )- Liaudies seimas priėmė 1940-08-25. Jos tekstas suskirstytas į 11 skyrių, jungiančių 119 straipsnių.

Lietuvos inkorporavimas į Sovietų Sąjungos sudėtį teisiškai buvo įformintas, paskelbiant ją vienu iš Sąjungos subjektų-sąjungine respublika. Pagal SSRS 1936 m., konstitucijos 16 str., kiekvienos sąjunginės respublikos konstitucija privalėjo atitikti SSRS konstituciją. Todėl 1940 m. sovietinė Lietuvos konstitucija buvo surašyta visiškai laikantis Sovietų Sąjungos 1936 m. konstitucijos principų ir apskritai jos teksto. Buvo pakeistas Lietuvos himnas, vėliava ir herbas.

Lietuvos, kaip sąjunginės respublikos, santykiai su centru konstitucijoje buvo nustatyti pabrėžtinai laisvi, konfederacinio pobūdžio, pagrįsti visišku Sovietų Sąjungos subjektų suverenumu. Taip pat sąjunginė 1936 m. konstitucija skelbė aiškią federacijos viršenybę savo subjektams.Sovietų sąjungos įstatymai turėjo galią visoms respublikoms, pastarųjų įstatymai, prieštaraujantys sąjunginiams, buvo skelbiami kaip neturintys galios. Nebuvo palikta vietos respublikų konstitucinei kūrybai. Konstitucija skelbė, kad Lietuvos TSR politinį pagrindą sudaro Darbo žmonių deputatų tarybos. Konstitucijoje nustatyta, jos aukščiausiasis valstybės valdžios organas Lietuvoje, vienintelis įstatymų leidėjas yra Lietuvos TSR Aukščiausioji taryba, renkama ketveriems metams. Aukščiausiasis vykdomasis ir tvarkomasis valstybės valdžios organas respublikoje buvo Lietuvos TSR Liaudies komisarų taryba, sudaroma Aukščiausiosios tarybos, tai atsakinga ir atskaitinga. Teisingumą, pagal konstituciją, turėjo vykdyti Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas, apskričių ir liaudies teismai, taip pat specialūs SSRS teismai, steigiami Aukščiausiosios tarybos, apskričių teismai-apskričių Darbo žmonių deputatų tarybos; tik liaudies teismai turėjo būti renkami visuotinais rinkimais trejiems metams. Ypatinga vieta teisingumo vykdymo organizacijoje skirta prokuratūrai, vadovaujamai respublikos prokuroro, kurį septyneriems metams skyrė Sovietų Sąjungos generalinis prokuroras.

Konstitucija skelbė Lietuvą esant socialistine darbininkų ir valstiečių valstybe, konstatavo dvarininkų ir kapitalistų valdžios nuvertimą ir proletariato diktatūros įvedimą.

Konstitucijos tekstas buvo paskelbtas paskutiniajame “Vyriausybės žinių” numeryje. Toliau įstatymai, įsakai, vyriausybės nutarimai ir potvarkiai buvo skelbiami “Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Vyriausybės nutarimų ir potvarkių rinkinyje”.

Po Lietuvos SSR Konstitucijos priėmimo, faktiškai iki 1940 m. pabaigos, buvo panaikintos visos nepr. Lietuvos laikų valstybės valdžios institucijos ir įvestas sovietinis valdžiosmodelis, įdiegta sovietinė politinė sistema. Liaudies seimas pasivadino LSSR Laikinąja Aukščiausiaja taryba, kol bus išrinkta nuolatinė. 1941 m. pradžioje organizuoti sovietinės Lietuvos atstovų rinkimai į SSRS Aukščiausiąją tarybą. Organizuojant teismų sistemą, taip pat laikytasi jau ne Konstitucijos, o 1938 m. TSRS, sąjunginių ir autonominiųrespublikų teismų santvarkos įstatymo. 1940-08-25 d., Lietuvos TSR Aukščiausioji taryba išrinko Aukščiausiąjį teismą. Laipsniškai buvo keičiami įstatymai, reglamentavę įvairias visuomenės gyvenimo sritis, nors svarbiausiais civiliniais, baudžiamaisiais ir kt. teisės šaltiniais kurį laiką išliko nepr. Lietuvoje galioję nacionaliniai ir recepuotieji kodeksai ir kiti teisės aktai. Politinis teisinis pagrindas organizuoti Lietuvos ūkio gyvenimą pagal sovietinę sistemą buvo Liaudies seimo 1940-07-23 d., priimta deklaracija apie bankų ir stambiosios pramonės įmonių nacionalizavimą. Atskira liepos 22 d. deklaracija visą žemę, jos gelmes, miškus ir vandenis paskelbė priklausančius liaudžiai, t.y. valstybės nuosavybe, ir ją išėmė iš civilinės apyvartos. 1940-08-12 d., priimtas Santuokos įstatymas įtvirtino naujus santuokos ir ištuokos teisinius pagrindus. Nuo šiol bažnytinių jungtuvių apeigų atlikimas neteko teisinių padarinių, pagal tos pačios dienos Metrikų įstatymą įvesta civilinė ne tik santuokos, bet ir gimimų bei mirties aktų registracija. Lietuvos vyriausybės pastangomis buvo panaikinti, pakeisti ar papildyti kai kurie nepr. Lietuvoje galioję baudžiamieji įstatymai. Lietuvai tapus įjungtai į SSRS sudėtį, jos teritorijoje taip pat ėmė galioti sąjunginiai baudžiamieji įstatymai.

Lietuvos TSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo įsakymu nuo 1940-12-01 Lietuvos teritorijoje laikinai įsigaliojo 1922-1926 m. išleisti sovietiniai RSFSR Civilinis, Civilinio proceso, Darbo įstatymų, Santuokos, šeimos ir globos įstatymų, Baudžiamasis ir BP kodeksai. Nuo tada teismo sprendimai buvo vykdomi tik peržiūrėti pagal naujuosius kodeksus ir pripažinti vykdytinais. Pagal BK imta bausti ir už veikas, kodekso skelbiamomis nusikalstamomis, padarytas nepr. Lietuvoje, dar iki sovietinės okupacijos, iš jų ir už tas, kurios nebuvo laikomos nusikalstamomis. Tai reiškė didžiausią teisės principų ir teisingumo paneigimą.

Įsibėgėjantį fizinį lietuvių tautos naikinimą nutraukė vokiečių kariuomenės įsiveržimas į Lietuvą, jiems 1940-06-22 d., pradėjus karą su Sovietų Sąjunga.

Lietuvos siekiai atkurti valstybingumą ir teisę 1940m. birželio 23 d. sukilimu. Vokiškojo nacių valdymo Lietuvoje įvedimas.

Prasidėjus nacistinės Vokietijos ir Sovietų sąjungos karo veiksmams, 1941 m. birželio 21 d. Lietuvoje kilo 7 dienas trukęs ginkluotas sukilimas prieš sovietinį režimą. Lietuviai pirmieji Europoje sukilo prieš sovietinį bolševikų terorą. 1938 m. Lietuvos Konstitucijos pagrindais buvo atkurtas Lietuvos valstybingumas ir paskelbta iš naujo sudarytos Laikinosios vyriausybės sudėtis. Tuo Laikinoji vyriausybė vokiečiams stengėsi parodyti, kad yra nepriklausoma. 1941-07-02 d., Laikinojo Lietuvos Ministrų kabineto nutarimu dėl bolševikinių įstatymų panaikinimo buvo panaikinti sovietinės okupacijos metu Lietuvoje įvesti įstatymai, tarp jų ir LTSR Aukščiausiosios Tarybos Preziudiumo 1940-11-30 d., įsakas “Dėl laikinojo taikymo RTFSR baudžiamųjų, civilinių ir darbo įstatymų Lietuvos teritorijoje” ir “Dėl LTSR teismų sistemos pertvarkymo”. Minėtu 1941-07-02 d., nutarimu buvo atkurti Lietuvos Respublikos įstatymai, galioję iki 1940-06-15 d. Atkūrus LR įstatymus, ėmė atsikurti ir prieš sovietinę okupaciją veikę Lietuvos teismai: Vyriausiasis tribunolas, Apeliaciniai rūmai, apygardos ir apylinkės teismai. Per trumpą laiką visi sovietiniai teismai buvo panaikinti.

Vokiečių valdymo įvedimas. 1941-06-25 d., į Kauną įsiveržusi vokiečių kariuomenė nesutiko Lietuvai suteikti nepriklausomybės. Liepos 17 d., Vokietijoje buvo suformuota okupuotų rytinių žemių ministerija, kuriai pavaldi tapo ir Lietuva. Lietuva paversta viena iš keturių vadinamojo Rytų krašto generalinių sričių. Jai valdyti paskirtas generalinis komisaras, rezidavęs Kauną. Lietuvos generalinė sritis buvo suskirstyta į šešias apygardas, kiekvienai vadovavo komisaras. Laikinoji vyriausybė nesutiko tapti vokiečių suplanuotos civilinės administracijos Lietuvoje dalimi. 1941-08-05 d., Laikinoji vyriausybė generaliniam komisarui įteikė Memorandumą apie teisinę Lietuvos būklę. Memorandumą pasirašė Ministras Pirmininkas J. Ambrazevičius ir ministrai.

Apie iki 1940-06-15 dd., galiojusių LR teisės aktų, kiek jie neprieštarauja vokiečių administracijos nuostatams ir nėra pakeisti po 1941-06-21 d., Lietuvoje išsaugojimą, praėjus metams, pakartotinai paskelbė jau ir okupacinė valdžia. Liko veikti 1940-08-09 d., Santuokos įstatymas ir Metrikacijų įstatymas. Lietuvoje buvo palikti visi buvę teismai, išsykys vyriausiąjį tribunolą. Potvarkis nelietė valstybinės administracinės, santuokos teisės bei “pramonės teisinės apsaugos srities”nuostatų, kurių galiojimą buvo numatyta sureguliuoti kitais potvarkiais. Buvo suteikta teisė suinteresuotiems asmenims iki 1942-1231 d., paduoti prašymus teismams, kad šie peržiūrėtų galiojančiais sovietinių notarų patvirtintus testamentus. Baudžiamosios jurisdikcijos srityje pageidavimą peržiūrėti sovietinės teisės nuostatais pagrįstą teismo sprendimą galėjo pareikšti ir prokuroras. Nuostoliai, patirti dėl sovietinio teismo sprendimo, nebuvo atlyginami. Lietuvoje greta esamų savų teismų buvo įvesti ir vokiečių teismai. Jie buvo sudedamoji okupacinio režimo dalis ir iš esmės atliko okupuoto krašto gyventojų pasipriešinimo slopinimo funkcijas. Vokiečių teismas turėjo du skyrius: Šiauliuose ir Vilniuje. Vokiečių teismas, kaip ir kiti vokiečių įsteigti teismai, nagrinėdami bylas privalėjo vadovautis reicho teritorijoje galiojusiais įstatymais.

Per visą okupacijos laikotarpį vokiečių civilinė valdžia leido įvairius potvarkius, kuriais siekė apriboti Lietuvos teismų kompetenciją, o vokiečių teismų-išplėsti. Vokiečių teismo prokuroras galėjo bet kada pareikalauti iš Lietuvos teismo atsiųsti jam bet kurią bylą susipažinimui. Tai labai ribojo buvusių teismų kompetenciją ir sunkino jų darbą. Lietuvos teismai politinių bylų iš esmės nenagrinėjo, nes jas keldavo tik vokiečių teismai. LR įstatymai su kai kuriomis nacių okupacinės valdžios nustatytomis išimtimis galiojo iki pat antrosios sovietinės okupacijos pradžios. Lietuvos žmonės lengviau pakėlė trejus metus trukusią vokiečių okupaciją, nei vienerių metų sovietinęokupaciją. Nacių valdžia Lietuvoje buvo švelnesnė negu Lenkijoje ir kt.

Antroji sovietinė okupacija Lietuvoje 1944-1990 m. Represinio aparato sukūrimas. 1978 m. sovietinė konstitucija. Sovietinės teisės sistema.Civilinės teisės bruožai. Baudžiamosios teisės bruožai.

Antroji sovietinė okupacija Lietuvoje 1944-1990 m. Represinio aparato sukūrimas. 1944-07-13 d., sovietinės ginkluotosios jėgos sugrįžo į Vilnių. Sovietinė kariuomenė 1944-07 mėn.-10 mėn., užėmė didumą Lietuvos teritorijos, prasidėjo antroji sovietinė okupacija. 1945 m. sausį buvo užimta Klaipėda, Nida ir kt. Kuršių nerijos gyvenvietės. I-ojo pasaulinio karo pabaiga, padariusi galą nacių priespaudai Europoje, neatnešė laisvės tik Lietuvai ir kitiems Baltijos kraštams. Reokupuotoje Lietuvoje buvo atkurtas Lietuvos SSR 1940 metų konstitucijos galiojimas, atkurtos 1940-1941 m. veikusios sovietinės valstybės institucijos, kartu atnaujinta aneksija. Antroji sovietinė okupacija ir Lietuvos sovietizacija 1944 m. pabaigoje sukėlė lietuvių tautos rezistenciją. 1944-1953 m. Lietuvoje kilo ir vyko visuotinis organizuotas ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai-Lietuvos valstybės savigyna. Sovietinės represijos buvo nukreiptos ne tik prieš ginkluotą pasipriešinimą, bet ir prieš taikius gyventojus. Sovietinės okupacijos metais įvykdyta 13 gyventojų trėmimų.

LLKS Taryba 1949-02-16 d., priėmė deklaraciją. Šiame dokumente nuosekliai išdėstytos demokratinės valstybės nuostatos, garantuojančios lygias teises visiems Lietuvos piliečiams. Deklaracijoje numatyta, atkūrus nepriklausomybę, kol bus išrinktas naujas seimas ir priimta nauja konstitucija, vadovautis 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija. Valstybinė santvarka-demokratinė respublika. Komunistų partija buvo paskelbta už įstatymo ribų, kadangi jos tikslai nesuderinami su pagrindiniu lietuvių tautos siekiu-gyventi nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Praėjus 50 metų, Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui įvertino LR seimas.

Ir nors Lietuvos kultūrinis ir technokratinis elitas iš dalies prisitaikė ir pritapo prie sovietinio režimo, bet dėl kylančios rusinimo bangos stiprėjo tautinis lietuvių pasipriešinimas. 1972-03-19 d., beveik reguliariai kas du trys mėnesiai pradėjo eiti pogrindinė “Lietuvių Katalikų Bažnyčios Kronika”.

Nuo 1947 m. aukščiausioji politinė valdžia Lietuvoje priklausė LKP CK ir jo biurui. Savo politiką partija įgyvendino per valstybės valdžios institucijas. Tačiau vias bent kiek svarbesnis visuomeninis gyvenimas Lietuvoje ir toliau buvo vairuojamas ir kontroliuojamas iš Kremliaus. Teismų sistemą sudarė liaudies teismai ir respublikos Aukščiausiasis teismas, kaip pirmoji instancija nagrinėjęs svarbesnes bylas ir kaip kasacinė-visas liaudies teismų išnagrinėtas bylas. Lietuvos, kaip sudedamosios SSRS dalies, teritorija priklausė ir karinių junginių karinių tribunolų-veiklos sričiai. Viena iš svarbiausių masinių represijų vykdymo institucijų buvo Ypatingasis pasitarimas, veikęs prie SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro, o nuo 1946 m. prie SSRS valstybės saugumo ministro. Pagal vietos saugumo institucijų pateiktą medžiagą jis skelbdavo nuosprendžius. Ypatingojo pasitarimo nutarimu buvo nuteista 16 tūkst. Lietuvos gyventojų, jis sankcionavo beveik 18 tūkstančių gyventojų šeimų ištrėmimą. Mokslininkų paskaičiavimais Lietuvoje neteisingai buvo nuteistas ir ištremtas kas dešimtas gyventojas.

Po karo daug kartų buvo keičiamas administracinis teritorinis Lietuvos skirstymas. 1950 m. vasarą sovietinė valdžia įvedė naują Lietuvos administracinį teritorinį skirstymą, kuris tuo metu egzistavo SSRS. Buvo panaikintos apskritys ir valsčiai, o vietoj jų įvestossritys, rajonai ir apylinkės. 1953 m. Lietuvos skirstymas į sritis buvo panaikintas, išliko dvipakopė valdymo sistema: rajonai ir apylinkės. Sovietinis administracinis skirstymas išliko iki 1995 m.

1978 m. sovietinė konstitucija. Po J. Stalino mirties 1953 m. kovą keitėsi padėtis ir Maskvoje ir Lietuvoje. Šalyje prasidėjo naujas politinis kursas-režimo liberalizavimas. Imtasi šalinti šiurkščiausius teisėtumo pažeidimus, plėsti sovietinių respublikų teises. Tačiau nepaisant švelnėjančio režimo, pati sistema liko. 1964 m. rudenį Maskvoje įvykdžius valstybinį perversmą, N. Chruščiovą pakeitė į SSKP konservatyviųjų jėgų statytinis L. Brežnevas. Prasidėjo vadinamasis stagnacijos, arba “brandaus socializmo” laikotarpis. 1977 m. buvo priimta nauja SSRS konstitucija. Tačiau numatyta, kad SSRS galinti spręsti kiekvieną klausimą, kylantį jos teritorijoje t.y. sąjunginėse respublikose. Todėl 1978 m. priimta nauja sovietinė Lietuvos konstitucija-Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucija-ir vėl kartojo sąjunginės konstitucijos principus ir nuostatas. Konstitucija susidėjo iš preambulės ir dešimties skyrių , suskirstytų į 172 straipsnius. Konstitucijos 2 straipsnyje deklaruojama, kad visa valdžia sovietinėje Lietuvoje priklauso liaudžiai, o tai turėjo reikšti, jog ji remiasi jau ne proletariatu, o turi gerokai platesnį socialinį pagrindą. Valstybės institucijų sistema išlaikė 1940 m. sovietinėje Lietuvos konstitucijoje itvirtintas organizacines formas. Vėl atstovaujamosios valstybės valdžios institucijos sudarė viso valstybinio aparato pagrindą-formavimas kitas valstybės institucijas, jas kontroliavo. Skirsnyje “Rinkimų sistema” pakartoti deklaratyvūs demokratiniai tarybų rinkimų principai-visuotiniai, lygūs, tiesioginiai rinkimai, slaptas balsavimas. Pagrindinės piliečių teisės , laisvės ir pareigos aptariamos antrajame konstitucijos skirsnyje, pavadintame “Valstybė ir asmenybė”.Buvo suformuluotos pilietinės pareigos-laikytis konstitucijos ir sovietinių įstatymų, gerbti socialistinio bendro gyvenimo taisykles, garbingai pateisinti sovietino piliečio vardą ir kt. Sunkėjo ekonominė padėtis, mažėjo pagaminamos produkcijos, didėjo jos kainos, stiprėjo infliacija. Visuomeninio gyvenimo srityje netrukus ėmė reikštis gyventojų abejingumas, žmonių dalyvavimas politiniame ir ūkio gyvenime darėsi vis pasyvesnis. Siekdama įveikti akivaizdžią krizę, Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovybė 9-ame dešimt. Ryžosi imtis valstybinio ir visuomeninio gyvenimo pertvarkymo-“perestroikos”, be kita ko, suteikusios didesnį savarankiškumą sąjunginėms respublikoms. Tai sudarė lietuvių tautos judėjimo už nepriklausomybės atgavimą, už pakartotinį valstybingumo atkūrimą sąlygas.

Sovietinės teisės sistema.Sovietinei armijai išstūmus vokiečius iš Lietuvos teritorijos, Lietuva buvo laikoma išvaduota iš okupacijos, bet ir toliau pripažįstama Sovietų sąjungos sudedamąja dalimi.Reokupuotoje Lietuvoje buso atkurtas Lietuvos SSR 1940 m/ Konstitucijos galiojimas, atgavo galias Rusijos Federacijos kodeksai, kurie toliau buvo keičiami ir papildomi. Taigi 1944 m. vasarą Sovietų Sąjunga vėl primetė Lietuvai sovietinę teisės sistemą ir doktriną. Teisė buvo suvokiama kaip valstybės nustatytos ar sankcionuotos elgesio taisyklės. Pagrindiniu teisės šaltiniu laikytas įstatymas. Kategoriškai teigta, kad teisę kuria tik valstybė, o teisėjai ją taiko. Tai buvo svetima teisė primesta lietuvių tautai, o ne jos pačios sukurta. Sovietinė teisė turėjo glaudų ryšį su politika. Sovietinės teisės sistemoje partija buvo visagalė. Pagrindinis sovietinės teisės uždavinys buvo keisti žmonių sąmonę. Iš teisininkų reikalauta ne vertinti, o aiškinti ir taikyti įstatymus. Kas yra teisė ir kokia ji turi būti-ne teisininkų reikalas. Sovietinėje teisės sistemoje pagal reguliuojamų vienarūšių visuomeninių santykių grupes teisės normos buvo skirstomos į teisės šakas, kurių dauguma buvo tradicinės-valstybinė (konstitucinė ), administracinė, šeimos, žemės, baudžiamoji, finansų, procesinė ( civilinė, baudžiamoji). Pagrindine sovietinės teisės dalimi, svarbiausia teisės sistemos šaka, apie kurią sukosi visa sovietinė teisė, buvo valstybinė teisė ( konstitucinės teisės pavadinimas nebuvo vartojamas ). Valstybinė teisė apibrėžė sovietinės valstybės struktūrą, paskirstė galias įvairiems valstybės funkciniams padaliniams, nustatė komunistų partijos konstitucinį statusą, piliečių teises ir pareigas,rinkimų sistemą.

Pagrindiniu sovietiniu sovietinės valstybinės teisės šaltiniu buvo sovietinės konstitucijos; Sovietų sąjungos, 15 sąjunginių respublikų, 20 autonominių respublikų. Valstybinės teisės normos kartu buvo svarbiausias pirminis daugelio kitų teisės šakų šaltinis. Šios normos įtvirtino pagrindinius kitų teisės šakų principus, nustatė teisės aktų sistemą, jų priėmimo ir įsigaliojimo tvarką. 1957-02-11 d., išleistas įstatymas sudarė sąjunginių respublikų , vadinasi ir Lietuvos, įstatymų kodifikavimo teisinį pagrindą.

Civilinės teisės bruožai. Atkūrus 1944 m. sovietų valdžią Lietuvoje, atnaujintas 1922 m. Rusijos Federacijos civilinis kodeksas, skelbęs lygų visų piliečių teisnumą nepriklausomai nuo lyties, rasės, tikybos. Atnaujintas taip pat 1926 m. RSFSR santuokos, šeimos ir globos įstatymas bei 1922 m. Darbo įstatymų kodeksų galiojimas. Remiantis SSRS ir sąjunginių respublikų civilinių įstatymų pagrindais, buvo parengtas ir 1964-07-07 d., respublikos Aukščiausiosios tarybos priimtas Lietuvos SSR civilinis kodeksas, kuris įsigaliojo 1965-01-01 d. Kodeksas susidėjo iš 8 skyrių, turėjusių 610 straipsnių. Jame reguliuoti turtiniai santykiai, pagrįsti gamybos priemonių socialistine nuosavybe ir asmenine nuosavybe, su turtiniais santykiais susiję asmeniu, neturtiniai santykiai, įstatymo numatytais atvejais-ir su turtiniais santykiais nesusiję asmeniniai santykiai. Numatytos bendrosios nuostatos ir civilinės teisės institutai. Bendrosios nuostatos-sandoriai, atstovavimas, terminai, ieškinio senatis, kolizinės normos. Civilinė teisės institutai buvo: nuosavybės teisė, prievolių teisė, autorių teisė, atradimų teisė, išradimų teisė, paveldėjimo, užsieniečių ir asmenųbe pilietybės teisnumas.

Civilinių įstatymų pagrindai ir Lietuvos SSR CK, kitais nei anksčiau galioję civiliniai įstatymai, teisiškai įtvirtino jau ne dvi bet tris nuosavybės, laikytos socialistine, formas: Tai 1) valstybinė (visaliaudinė ), 2) kolūkių, kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų 3)visuomeninių organizacijų nuosavybė. Socialistinė nuosavybė ypač buvo saugoma ir globojama. Naujas dalykas CK buvo jungtinės veiklos sutarčių institutas, leidęs kolūkiams kartu su kitomis organizacijomis statyti stambius gamybinius ir kultūrinius objektus. Dalis CK normų buvo skirta piliečių asmeninės nuosavybės santykiams reguliuoti. Piliečiams leista laisvai disponuoti savo turtu, palikti jį testamentu bet kuriam asmeniui, valstybei ar soc. organizacijai. Be Lietuvos SSR CK, civilinius santykius reguliavo ir poįstatyminiai aktai-SSRS ir respublikos Ministrų tarybų, ministerijų nutarimai, sprendimai, instrukcijos. Šie teisės aktai negalėjo prieštarauti įstatymams, o tik juos papildyti. 1969 m. priimtas Lietuvos TSR santuokos ir šeimos kodeksas, 1972 m. -Lietuvos TSR darbo įstatymų kodeksas.

Baudžiamosios teisės bruožai. 1944 m. vasarą prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, Lietuvoje atnaujintas 1926 m. RSFSR BK galiojimas. Baudžiamoji teisė buvo koreguojama SSRS ir Lietuvos SSR įstatymais ir įsakais. 1947 m. buvo panaikinta mirties bausmė, vietoj jos skiriama laisvės atėmimo 25 metams.; 1950 m. mirties bausmė vėl buvo įvesta, o ją taikyti numatytą “tėvynės išdavikams, šnipams, kenkėjams-diversantams”. 1954 m. mirties bausmės naudojimas išplėstas:leista ją skirti už nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis.

Reikšmingi 1947 m. vasarą priimti du SSRS Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo įsakai: “Dėl baudžiamosios atsakomybės už valstybinio ar visuomeninio turto grobimą”, ir “Dėl piliečių asmeninės nuosavybės apsaugos sustiprinimo”. Šiais įsakais ypač buvo sugriežtinta atsakomybė už kėsinamąsi į valstybinę ar visuomeninę nuosavybę.

SSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrinduose buvo suformuluoti svarbiausi sovietinės baudžiamosios teisės institutai, naujai apibūdinta nusikaltimo sąvoka, nustatyta nauja bausmių sistema, numatytos bausmių rūšys ir jų dydžiai, bausmių skyrimo ir jų atlikimo sąlygos ir kt. Pagrinduose buvo teisės normų, kurios priklausė tik SSRS kompetencijai ir kurių sovietinės respublikos negalėjo pakeisti ar papildyti. Sąjunginėms respublikoms leista nustatyti priverčiamąsias ir auklėjamojo pobūdžio priemones, numatyta jų taikymo tvarka; reglamentuotos medicininio pobūdžio priemonės, taikytinos nepakaltinamiems asmenims; itin sunkių nusikaltimų rūšys; minimalus laisvės atėmimo atlikimo laikas ir kt.

Siekiant užtikrinti unifikuotą baudžiamųjų įstatymų leidybą Sovietų Sąjungoje, buvo parengtas ir priimtas naujas Rusijos Federacijos baudžiamasis kodeksas. Juo remdamosi sovietinės respublikos kūrė savo baudžiamuosius kodeksus. Lietuvos SSR BK priėmė Lietuvos SSR Aukščiausioji taryba 1961-06-26 d. Įsigaliojus šiam kodeksui, Lietuvos teritorijoje Rusijos Federacijos BK neteko galios. Lietuvos SSR BK , kaip ir visų kitų sovietinių respublikų baudžiamuosius kodeksus, sudarė dvi dalys-bendroji ir ypatingoji. Kodekse buvo 283 straipsniai. Vertinant nusikaltimų pavojingumą, Baudžiamajame kodekse pirmavo valstybės interesai ir jos nuosavybė, o ne žmogaus gyvybė ir jo interesai. Vėliau BK buvo intencyviai pildomas ir keičiamas. 1962 m. išplėsta mirties bausmės taikymo galimybė. Ypač daug pakeitimų padaryta Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo 1982-12-30 d., įsaku “Dėl turtinių bausmių platesnio taikymo”. Vėliau nustatyta nemaža naujų nusikaltimo sudėčių. Griežčiausios bausmės, tarpjų ir mirties bausmė, buvo numatytos už vadinamuosius valstybinius nusikaltimus, nusikaltimus sovietinei nuosavybei. Baudžiamieji įstatymai labiau buvo orientuoti į vienos bausmės-laisvės atėmimo skyrimą.

Teisininkų rengimas nacių okupacijos metais. Teisininkų rengimas sovietinės okupacijos metais ir teisės mokslas.

Teisininkų rengimas nacių okupacijos metais. Prasidėjus vokiečių okupacijai, nacionaliniai Lietuvos teisininkų kadrai buvo naikinami toliau, represuota dar per 170 žmonių. Vėl gerokai pakito Vilniaus univ. Teisės fakulteto mokslo personalo sudėtis: grįžo dauguma tada pareigų netekusių žmonių, tačiau jų neteko sovietmečiu paskirtieji. Mėginta atkurti senus mokymo planus, papildant juos Vokietijos valstybinės ir administracinės teisės, okupantų reikalavimu studentams buvo mėginta brukti nacionalsocialistinė teorija. Vokiečių okupacinei valdžiai nusistačius, kad teisininkų, kaip ir daugumos specialistų , rengimas karo sąlygomis nesąs aktualus, todėl buvo uždrausta priimti studentus į I-ą kursą. 1941 m. rudens semestrą fakultete studijavo 141 studentų, o 1942 m. pavasarį-118 studentų. 1943-03-17 d. VU uždarytas.

Teisininkų rengimas sovietinės okupacijos metais ir teisės mokslas. Teisininkų-teismo ir prokuratūros darbuotojų-rengimas sovietinės Lietuvos poreikiams, įvykus karo eigoje lūžiui, 1943-1944 m. buvo tęsiamas Sovietų Sąjungos gilumoje organizuotose 3 mėn. kursuose, į kuriuos mokytis buvo siunčiami, netgi atšaukus iš fronto, sovietiniai aktyvistai. Lietuvos aukštųjų mokyklų darbas, antrą kartą ją okupavus Sovietų Sąjungai, Lietuvos TSR LKT nutarimu atnaujintas 1944-10-10 d. Pirmaisiais pokario metais Vilniaus universiteto Teisės f-tetas, komplektuodamas studentų kontingentą, susidurdavo su sunkumais. Stojimo metu konkurso nebūdavo, stodavo labai mažai studentų. Nes įtaką darė ne tik nedidelis pokario vidurinių mokyklų abiturientų skaičius, bet ir studentams teisininkams keliami socialinės padėties ir politinio patikimumo reikalavimai, bei teisininko specialybė nebuvo populiari. Problemą ir toliau imta spręsti trumpalaikiais kursais. 1945 m. įsteigta dvimetė Vilniaus juridinė mokykla, ėmė veikti sukarintos mokyklos, rengusios karininkus valstybės saugumo ir vidaus reikalų žinyboms.Karui baigiantis atnaujinus VU Teisės fakulteto veiklą, jis tesulaukė trečdalio ikikarinio personalo. Daugelis senosios profesūros pasitraukė į Vakarus. Kiti, deja, taip pat liko neilgam: jau 1945 m. buvo areštuotas prof. Vyt. Jurgutis, mirė M. Riomeris. Šiomis sąlygomis fakultetui teko tenkintis minimaliu darbuotojų skaičiumi, panaudoti teisininkus, dirbusius praktinį darbą. 1941-1945 m. fakulteto taryba už pateiktus mokslo darbus bei motyvuodama sėkminga praktine veikla jiems pati ėmė teikti teisės mokslų laipsnius ir pedagoginius vardus. Padėtis VU Teisės fakultete pradėjo keistis 7 dešimtmetyje. Daugėjant mokslo pedagoginio personalo, susidarė sąlygos tobulinti fakulteto struktūr: 1970 m. iš Civilinės teisės ir proceso katedros buvo išskirta savarankiška Darbo teisės katedra. Pirmaisiais pokario metais Teisės fakultete veikė tik dieninės studijų forma. 1953 m. VU Teisės fakultete įsteigtos neakiv. Studijos. 1959 m. -įsteigtos vakarinės studijos. Nuo 1944 m. fakultete jau buvo dirbama pagal sovietinius sąjunginius mokymo planus, nedaug pakoreguojant juos pagal vietos specifiką. Stengiantis gerinti studijų procesą, 1950-1953 m. lietuvių kalba buvo išleisti pirmieji teisės disciplinų verstiniai vadovėliai.

Teisės mokslas. Teisės mokslų plėtros požiūriu sovietinis laikotarpis, deja, dažnai primena veltui praleistą laiką. Teisės mokslo žmonės buvo kreipiami iš klasinių partinių pozicijų įrodinėti neva aukštą sovietinės teisės, sovietinės valstybės, sovietinio Lietuvos valstybingumo, demokratijos lygį, kritikuoti nepr. Lietuvos konstitucinę santvarką. Išimtis ir savitas fenomenas yra paskutinis žinomas prof. M. Riomerio darbas, jo paties pavadintas “Istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos įvertinimas”, kurį rašyti jis pradėjo paslapčiomis dar pirmosiomis sovietinės okupacijos metais., ir baigė 1944 m. Šiame veikale jis atliko tų metų konstitucijos nuostatų teisinę analizę. Šis veikalas, pavadintas “Lietuvos sovietizacija 1940-1941” , nutylint tikrąją autoriaus pavardę išleistas 1949 m. Vokietijoje.

Teisė lietuvių išeivijos darbuose užsienio valstybėse. Geresnę atmosferą domėtis Lietuvos teisės problematika tuo metu turėjo teisininkai, taip pat politologai ir istorikai, atidūrę išeivijoje. Tačiau išeivijoje jie susidūrė su kita problema: šaltinių stoka. Teisės istorikų pozicijas gerokai sustiprino 1944 m. Lietuvą palikusi grupė profesionalių teisės istorikų, jau turinčių tam tikrą šios problematikos įdirbį, o jų moksliniai interesai ir išeivijoje dažnai siekė tolimesnę praeitį. Viena iš tokių išeivių J. Deveikytė-Navakienė, išeivijoje žinoma Deveikės pavarde. Paryžiaus universitete1948 m. tapusi mokslų daktare, ji nemažai nuveikė tyrinėdama Lietuvos statutus, jų kalbą, gramatiką, rengdama vertimus į lietuvių ir prancūzų kalbas. 1971 m. Čikagoje išleistas į lietuvių kalbą jos Pirmojo Lietuvos statuto tekstas.

Senųjų Lietuvos teisės šaltinių problematiką daugiausiai tyrinėjo A. Plateris. Pasitraukęs į vakarus , jis 1961 m. gavo daktaro laipsnį. Rengiant spaudai J. Deveikytės-Navakienės verstą Pirmąjį Lietuvosstatutą: leidinį redagavo, parašė jo įžangą, sudarė Statuto vertimo terminų žodynėlį ir parengė bibliografinį aprašą.

Teisės istorijos baruose išeivijoje reiškėsi J. Dainauskas, kuris Paryžiaus univ. 1957-1961 m. specialiai studijavęs teisės istoriją. Tačiau daugiausia dėmesio buvo skiriama palyginti neseniems laikams 1918-1940 m. Lietuvos teisei: kadangi patiems išeiviams ji geriausiai žinoma, nes su ja dar patys susidūrė.

Konstitucinės teisės baruose vaisingiausiai pasidarbavo K. Račkauskas, JAV tapęs profesoriumi. 1967 m. išleista monografija “Lietuvos konstitucinės teisės klausimai”. K. Račkauskas taip pat aptarė aukščiausiųjų konstitucinių institucijų sistemą, specialiai nagrinėjo lietuvių tautos, suverenumo ir demokratijos teorijųatspindėjimo konstitucijose problemą.

Daugelis išeivijos autorių, nepaliaujamai tikėti būsimu Lietuvos išlaisvinimu, aptarinėjo būsimos Lietuvos konstitucinės santvarkos problemas. Gana vieningai buvo laikomasi nuomonės, kad laisvoje Lietuvoje teksiągrįžti ne prie paskutiniosios 1938 m.-Lietuvos Konstitucijos, bet prie Steigiamojo seimo parengtos ir jo priimtos 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos, kuri buvo vertinama kaip geriausia atitikusi ne tik gyvenamojo laiko reikalavimus, bet ir niekuometnekintamas visuomeninio gyvenimo ir asmens laisvės vertybes.

Išeivijos žurnaluose taip pat pasirodydavo straipsnių civilinės ir baudžiamosios teisės problematika.

// http://www.konspektai.cjb.net //

// http://www.konspektai.cjb.net //

Komentuokite!