10 seminaras. SEIMAS, SEIMO NARIO STATUSAS
PARLAMENTO SAMPRATA
Parlamento terminas kildinamas iš prancūzų kalbos žodžio parlet – „kalbėti“. Terminas parliament, kaip jis suprantamas dabar, pirmiausia buvo pradėtas vartoti Didžiojoje Britanijoje. Didžiosios Britanijos parlamentas yra visų šiuolaikinių parlamentų pradininkas. Jo atsiradimą lėmė stambių žemvaldžių, turtingų buržua, aukščiausios dvasininkijos siekis apriboti karaliaus valdžią.
Pagal savo struktūrą parlamentai gali būti vienerių rūmų arba dviejų rūmų. Dviejų rūmų parlamentai atsirado dėl to, kad teko derinti feodalinės aristokratijos ir į valdžią besiveržiančios buržuazijos interesus: žemieji parlamento rūmai turėjo atspindėti buržuazijos interesus, o aukštieji rūmai – tuometinės diduomenės siekius ir poreikius.
Bikameralizmas grindžiamas tuo, kad kiekvieni parlamento rūmai posėdžiauja atskirai; jie savarankiškai priima sprendimus; vieni rūmai negali kištis į kitų rūmų veiklą; kiekvieni rūmai turi savo veiklos reglamentus; vienų rūmų narys tuo pat metu negali būti kitų rūmų nariu. Paprastai dviejų rūmų parlamentai yra federacinėse valstybėse: žemieji rūmai atstovauja visai tautai, o aukštieji rūmai yra federacijos subjektų atstovai (federacinis bikamerizmas). Unitarinėse valstybėse aukštieji rūmai paprastai steigiami kaip tam tikra atsvara žemesniesiems parlamento rūmams, turint stabdyti ne visada pamatuotus žemųjų rūmų sprendimus (funkcionalinis bikameralizmas).
Dviejų parlamentų rūmuose įstatymas laikomas priimtu, jeigu jam atskirai pritaria abu parlamento rūmai. Pirmiausia įstatymo projektą priima žemieji rūmai, o vėliau jis perduodamas aukųtiesiems rūmams svarstyti. Jeigu aukštieji rūmai nepritaria įstatymo projektui, iš abiejų rūmų atstovų paprastai yra sudaromos „derinimo“ komisijos.
Pagal rūmams nustatytų įgaliojimų santykį galima skirti:
Rūmų lygiateisiškumo bikameralizmą – abu parlamento rūmai turi vienodus įgaliojimus;
Rūmų nelygiateisiškumo bikameralizmą – rūmų įgaliojimai skirtingi.
Dažniausiai rūmų įgaliojimai yra skirtingi, didesnius įgaliojimus paprastai turi „žemesnieji“ rūmai, nes būtent jie yra visuotinius būdu suformuota tautos atstovaujamoji institucija.
Parlamentai yra aukščiausios atstovaujamosios institucijos, bet tai nereiškia, jog parlamentai yra aukščiausios valdžios institucijos. Ši valstybės valdžia yra aukščiausia tik jai priskirtoje srityje, o ne aukščiausia apskritai.
SEIMAS – TAUTOS ATSTOVYBĖ
Seimas yra kolegiali valstybės valdžios institucija, kuri susideda iš Tautos Atstovų, ir kuri priima sprendimus tik po debatų, tik balsų dauguma ir atsižvelgdama į įvairias nuomones.
Konstitucijoje įtvirtinta Seimo, kaip Tautos atstovybės koncepcija, grindžiama šiomis nuostatois:
Seimą steigia pati Tauta;
Tauta – subjektas, kuriam priklauso suverenitetas ir kuris vykdo aukščiausią suverenią galią, įgalioja Seimą pagal Konstitucijoje nustatytų įgaliojimų ribas vykdyti įstatymų leidžiamąją valdžią;
Seimas, vykdydamas jam pagal Konstituciją pavestus įgaliojimus, negali peržengti ribų, kurias jam Konstitucijoje nustatė Tauta, t.y. Seimą jo veikloje saisto Konstitucija;
Tauta, siekdama užtikrinti, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat ir Seimas, laikytųsi Konstitucijos, jos nepažeistų, Konstitucijoje numato konstitucinės kontrolės instituciją – KT, kuriam paveda prižiūrėti ar Seimas, įgyvendindamas savo įgaliojimus, veikia neviršydamas Konstitucijoje jam nustatytų įgaliojimų;
Tautai atstovaujantis Seimas formuojamas demokratinių, laisvų, sąžiningų rinkimų būdu.
PARLAMENTO RAIDA LIETUVOJE
Lietuvoje parlamentas atsirado XV a. antrojoje pusėje. Tuo metu esant reikalus Seimą šaukdavo LDK kunigaikštis. Atvykti į Seimą buvo gviešiami Ponų Tarybos nariai, aukšti valstybės pareigūnai, kunigaikščiai ir visi galintys atvykti bajorai. Įstatymų leidžiamąja institucija Seimas tapo XVI a., tačiau jis tik turėjo teisę pareikšti savo nuomonę ar prašymą kunigaikščiui. Iš svarbesnių Seimo sprendimų, priimtų XVI a. paminėtinas Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.), 1566 n. Priimtas Antrasis Lietuvos Statutas įformino bajorų atstovavimą Seime, Seimas tapo aukščiausia įstatymų leidybos ir valstybės valdžios institucija. ATR buvo vienas bendras Seimas, tačiau egzistavo ir Lietuvos Seimai. To meto dokumentuose Lietuvos Seimai vadinami Vyriausiais Lietuvos suvažiavimais arba Lietuvos konvokacijomis. 1795 m. po III ATR padalijimo parlamentarizmo raida Lietuvoje buvo nutraukta.
1905 m. lietuviai susirinko į Didįjį Vilniaus Seimą, kuriame buvo nutarta reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje. 1917 m. rugsėjo 18-23 d. Vilniaus konferencijoje buvo sudaryta Lietuvos Taryba. Steigiamasis Seimas, išrinktas 1920 m., buvo pirmoji tautos atstovybė, turėjusi visos tautos mandatą. Nuo 1918 m. iki šiol Lietuvos valstybė turėjo dvylika Seimų.
SEIMO FUNKCIJOS IR ĮGALIOJIMAI
Parlamento funkcijos ir įgaliojimai priklauso nuo to, kokia yra valstybės valdymo forma. Valdžių padalijimo teorijoje ir praktikoje įprasta išskirti tam tikras funkcijas, kurias paprastai vykdo tik parlamentai:
Leidžia įstatymus;
Keičia, papildo konstitucijas;
Steigia kitas valstybės institucijas, skiria (dalyvauja skiriant) jų vadovus;
Atlieka parlamentinę vykdomosios valdžios kontrolę;
Tvirtina valstybės biudžetą;
Ratifikuoja (patvirtina) ir denonsuoja (paskelbia negaliojančiomis) tarptautines sutartis;
Priima sprendimus paskelbti karą, karo padėtį, nepaprastąją padėtį, taip pat sprendimus sudaryti taiką;
Gali pašalinti iš pareigų aukščiausius šalies pareigūnus, taikant impyčmento procedūrą.
KT yra konstatavęs, kad LR Seimas vykdo visas klasikines demokratinės valstybės parlamento funkcijas.
Seimas:
svarsto ir priima Konstitucijos pataisas;
leidžia įstatymus;
priima nutarimus dėl referendumų;
skiria Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus;
steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus;
pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai;
svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia, ar jai pritarti;
Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Lietuvos Respublikos ministerijas;
prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru;
skiria Konstitucinio Teismo teisėjus, Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus;
skiria ir atleidžia valstybės kontrolierių, Lietuvos banko valdybos pirmininką;
skiria savivaldybių tarybų rinkimus;
sudaro Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keičia jos sudėtį;
tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas;
nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus;
ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus;
nustato Respublikos administracinį suskirstymą;
steigia Lietuvos Respublikos valstybinius apdovanojimus;
leidžia amnestijos aktus;
įveda tiesioginį valdymą, karo ir nepaprastąją padėtį, skelbia mobilizaciją ir priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas.
Konstitucijos 67 straipsnyje įtvirtintų Seimo įgaliojimų sąrašas nėra baigtinis. Seimas turi teisę įstatymuose nustatyti ir tokius savo įgaliojimus, kurie nėra expressis verbis nurodyti konstitucijoje, tačiau yra skirti įgyvendinti Seimo konstitucinėms funkcijoms. Kitaip tariant, Seimas turi ir numanomus įgaliojimus (KT doktrina).
SEIMO STATUTO KAIP TEISĖS AKTO YPATUMAI
Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo Statutas, jis turi įstatymo galią. Pagal Konstituciją tik Seimas turi įgaliojimus savarankiškai nustatyti savo struktūrą ir darbo tvarką, į šiuos įgaliojimus negali įsiterpti jokia kita valstybės valdžios institucija (KT doktrina). Seimo statutas nėra įstatymo formos teisės aktas – pagal Konstituciją jis turi įstatymo galią, bet neturi įstatymo formos. Todėl jis priimamas, keičiamas ar papildomas ne įstatymu, bet Seimo Statutu ir jį pasirašo Seimo Pirmininkas.
Poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti Seimo Statutui. Jeigu atsitiktų taip, kad įstatyme ir Seimo statute būtų nustatytas skirtingas ir tarpusavyje konkuruojantis teisinis reguliavimas, turėtų būti vadovaujamasi bendromis tos pačios galios teisės akto normų taikymo taisyklėmis.