KONSTITUCIJOS TEORIJOS PAGRINDAI IR KONSTITUCINĖS TEISĖS SAMPRATA

170 0

Rašto darbas:

„KONSTITUCIJOS TEORIJOS PAGRINDAI IR KONSTITUCINĖS TEISĖS SAMPRATA“

Profesoriui dr. Vytautui Sinkevičiui

Vilnius,2017

Turinys

1.Konstitucijos teorijos pagrindai 3

2.Konstitucijos funkcijos 6

3.Teisinė konstitucijos funkcija 6

4.Politinė konstitucijos funkcija 7

5.Ideologinė konstitucijos funkcija 7

6.Konstitucijos forma 7

7.Konstitucijos struktūra 9

8.Konstitucijų tipologijos 10

9.Konstitucijų priėmimas, keitimas, galios netekimas 12

10.Konstitucijos aiškinimas 1

ĮVADAS

Konstitucinė teisė šiandien yra žinoma daugeliui valstybių. Net ir valstybėse, kurios neturi savo konstitucijos, šios teisės šakos vieta valstybės teisės sistemoje išskirtinė. Konstitucinė teisė – visuma teisės normų, įtvirtinančių ir saugančių žmogaus teises ir laisves bei nustatančių valstybės valdžios ir organizavimo bei veikimo principus.

Po ku

urio laiko atsiradus Konstitucijai valstybės funkcijos buvo išplėstos iki maksimumo, pritarta valstybės kišimuisi į visus visuomeninius santykius ir visas socialinės veiklos sritis. Minimalistinė valstybės teorija skelbė, kad valstybė turi atlikti tik minimalias funkcijas: saugoti valstybės sienas ir palaikyti tvarką šalies viduje, nesikišdama į ekonominį šalies gyvenimą, moralės reikalus ir kita.

Konstitucinės teisės pavadinimas susijęs su ypatingu teisės dokumentu – konstitucija, kurią valstybės laiko pagrindiniu šalies įstatymu. Pirmoji pasaulyje konstitucija buvo priimta 1787 m. JAV. Joje menkas dėmesys skirtas asmens teisiniam statusui. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas va

alstybės valdžios institucijų veiklos reglamentavimui.

Naujosios konstitucijos (taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucija) reglamentuoja vis daugiau visuomeninių santykių, neatsiribodamos vien tik valstybės ir valstybės valdžios sutvarkymo klausimais. Svarbiausia konstitucinio reguliavimo sritimi daugelyje demokratinių valstybių tapo žmogaus ir valstybės santykių sutvarkymas. Tačiau ko

onstitucinė teisė reguliuoja ne visus šios srities santykius. Juos reguliuoja ir kitos teisės šakų normos: baudžiamosios, civilinės, darbo, administracinės ir kitų. Konstitucinės teisės normos nustato tik žmogaus teisinės padėties konstitucinius principus, pagrindines žmogaus ir piliečio teises, laisves ir pareigas bei jų garantijas bei žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių apribojimo pagrindus.

Tačiau konstitucinė teisė neapsiriboja vien konstitucija. Konstitucinės teisės normos įtvirtinamos ir kituose teisės šaltiniuose: įstatymuose, poįstatyminiuose aktuose, konstituciniuose papročiuose, teismo precedentuose ir kitur.

DĖSTOMOJI DALIS

Konstitucijos teorijos pagrindai

Mokslinėje literatūroje termina konstitucija kildinamas iš lotynų kalbos žodžių constitutio (liet. imperatoriaus dekretas, įsakymas;santvarka; susitarimas), constituo (liet. nustatyti; įsteigti; sukurti; apibrėžti; įtvirtinti). Lotyniška pavadinimo konstitucija prigimtis sufleruoja apie tolimos praeities šio žodžio istorijas ištakas. Išties sąvokos konstitucija istorijos pradžia – senovės Romos valstybinė praktika. Lotynišku terminu re

em publicam constituere buvo vadinami svarbios valstybinės tvarkos klausimus reguliavę teisiniai aktai. Pirmoji rašytinė konstitucija, galiojanti iki šiol, yra Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucija, priimta 1787m. Jos amžininkės, pirmosios konstitucijos Europoje – 1791 m. gegužės 3 d. Lenkijos ir Lietuvos valstybės bei 1791 m. rugsėjo 3 d. Prancūzijos konstitucijos. Pirmosios rašytinės konstitucijos išreiškė tos epochos demokratinių jėgų siekius, įtvirtino tautos suvereniteto, valdžių padalijimo ir pusiausvyros, piliečių teisių apsaugos idėjos. Šios ir kitos konstitucionalizmo aksiomomis tapusios idėjos nebuvo dešimtmečio ar šimtmečio žmonijos politinės ir teisinės minties raidos re
ezultatas. Konstitucionalizmos ištakos regimos jau antikoje, o aukščiausių taisyklių svarbos suvokimas mena netgi biblinius laikus. Konstitucionalizmo idėjoms formuotis neabejotinai padeda ir graikų miestų valstybių, Romos respublikinių laikų praktika. Tyrinėjamoje konstitucionalizmo priešistorėje galima aptikti ir konstitucijos šiuolaikine formaliąja prasme prototipų. Savaime suprantama, savo esme šiuolaikinei konstitucijai artimiausi teisiniai aktai buvo parengti skaičiuojant paskutiniuosius konstitucionalizmo priešistorės amžius. Pirmoji rašytinės konstitucijos metmenis pateikė Anglija. Du Anglijos revoliucijos laikų aktai šiuo požiuriu turi ypatingą reikšmę. 1647 m. Agreement of the People turėjo tapti tautos sutartimi, aukštesniu teisiniu lygmeniu įgyvendinačia ,,tautos sutarties‘‘ idėją, kitas aktas – 1653 m. Instrument of government – naujos valdymo formos įtvirtinimo aktu. Greta šių dviejų dokumentų negalima nepaminėti ir dar labiau anglų konstitucionalizmo pagrindus stiprinusios 1689 m. Teisių deklaracijos. XVII a. konstitucijos mintis brendo ne tik Anglijoje, bet ir jos kolonijose Šiaurės Amerikoje. Ją įgyvendinant vadovautasi puritonų covenant idėja. JAV konstitucija kartu su kitomis XVIII a. pabaigoje priimtomis rašytinėmis konstitucijomis (Lenkijos ir Lietuvos valstybės; Prancūzijos – 1791 m.) žymi konstitucionalizmo eros pradžią. Tai pirmojo konstitucijų raidos etapo konstitucijos, pradėjusios tolesnio konstitucionalizmo įtvirtinimo pasaulyje pamatus. Galima teigti, kad nors pirmosiose konstitucijose įtvirtintų reguliavimo modelių įtaka tolesnei konstitucionalizmo raidai skirtinga, tačiau nuo pat XVIII a. pabaigos konstitucijų esmės samprata liko ta pati: valdžios ribojimas konstitucija, aukščiausios galios teisės aktu, si
iekiant apsaugoti asmens teises ir laisves. Jos aukščiausiu teisiniu lygiu įtvirtino demokratijos ir asmens laisvės standartus, pradėjo procesą, kuris per du šimtmečius apėmė visą pasaulį. Pirmieji konstituciniai aktai neatsirado iš nieko. Konstitucijų priėmimas brendo veikiamas valdžios ribojimo tradicijos, elito teisinės sąmonės ir visuomeninių lūžių. Radikalių socialinių transformacijų metu konstitucijos idėja pasirodė esanti vaisinga, siekianti šiems procesams suteikti kryptingus teisinius rėmus. Pirmosiose konstitucijose buvo pasiūlyti ir šiandien aktualumo nepraradę konstitucijų kūrimo technikos standartai: itin bendros nuostatos, formuluojamos kaip principai; struktūra; sudėtingos keitimo taisyklės; siekiant laiduoti šių aktų stabilumą.

Skirtinguose moksliniuose šaltiniuose rastume įvairiausių konstitucijos apibrėžimų, akcentuojančių ir išskiriančių vienus ar kitus šio teisės akto bruožus, ypatybes. Tačiau konstitucijos esmė labai aiškiai gali būti nusakoma vieno iš Jungtinių Amerikos Valstijų kūrėjų Tomo Peino žodžiais: ,,konstitucija yra ne valdžios, o žmonių, steigiančių valdžią, aktas. Valdžia be konstitucijos – galia be teisės. Konstitucija yra valdžios antecedentas, o valdžia – tik konstitucijos kūrinys.“ Šiuo metu galiojančios demokratinės konstitucijos grindžiamos tuo, kad vienintelis suverenas valstybėje yra pilietinė tauta, o konstitucija – aukščiausios galios teisės aktas, nes jis yra iš tautos suvereniteto kylančios steigiamosios galios kūrinys. Pirmoji konstitucija pasaulyje priimta tautos vardu (JAV 1787 m. konstitucija). Joje įtvirtintas principas, jog konstituciją skelbia tauta, žmonijos istorijoje bus pakartotas daugelį kartų, daugelio pasaulio valstybių ko

onstitucijose. 1958 m. Prancūzijos Respublikos konstitucijoje įtvirtinama, kad Respublikos Vyriausybė pasiūlė, Prancūzijos liaudis priėmė, Respublikos prezidentas promulguoja šį konstitucinį įstatymą. Konstitucijos I skirsnyje nustatyta, kad ,,nacionalinis suverenitetas priklauso liaudžiai, liaudis jį įgyvendina per savo atstovus arba referendumu. Jokia liaudies dalis, joks asmuo negali priskirti jos vykdymo.‘‘ Šios konstitucijos sudedamąją dalimi esančios 1789m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos 3 straipsnyje taip pat pabrėžiama, jog suvereniteto principas iš ėsmės glūdi tautoje. Jokia korporacija, joks asmuo negali vykdyti valdžios, kuri aiškiai nekyla iš tautos. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulė taip pat patvirtina, kad jos šaltinis – Tauta. Kitose Konstitucijos nuostatose nurodoma, jog Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

Paminėtina, kad teisės moksle terminas konstitucija vartojamas dviem prasmėmis: konstitucija formaliąja prasme (juridinė konstitucija) ir konstitucija materialiąja prasme (faktinė, materialioji konstitucija).

Formalioji konstitucija dažniausiai apibrėžiama kaip pagrindinis ir svarbiausias, aukščiausią teisinę galią turintis valstybės teisės aktas, priimamas ir k. . .

alios. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamąja dalimi esančio įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 1 str. numatė, kad įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucijai, netenka galios Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas.Konstitucijos pripažinimas netekusia galios reikšmingas tuo, kad jis užkerta galimybę vienu metu galioti dviem skirtingiems tapačius santykius reguliuojantiems konstituciniams aktams, eliminuoja galimus gin-čus dėl taikytinos teisės. Konstituciocentrinė teisės samprata grindžiama principu, kad valstybėje turi galioti tik viena konstitucija, t. y. tik viena konstitucingumo dimensija.1.7. Konstitucijos aiškinimas. Aiškinti – tai daryti aiškų, suprantamą, komentuoti. Mokslinėje literatūroje kartu su aiškinimo terminu taip pat kartojamos interpretavimo arba hermeneutikos sąvokos. Teisine prasme interpretacija gali būti apibrėžiama kaip racionali veikla, kuria siekiama suvokti teisinį tekstą. Kodėl būtina konstituciją aiškinti, interpretuoti? Poreikis išaiškinti konstituciją yra būdingas visoms pasaulio šalių konstitucinėms sistemoms. Konstitucijos interpretavimas yra neišvengiamas, jis užkoduotas pačioje konstitucijos esmėje. Konstitucijos aiškinimas – tai tarsi jos quinta essentia. Ir visiškai nesvarbu, ar konstitucija parengta ir priimta prieš 200 metų, ar tik dabar. Konstitucijos interpretavimo būtinybę lemia ne tiek konstitucijos amžius, kiek jos, kaip aukščiausios teisinės galios ir tiesiogiai taikomo teisės akto, prigimtis. Nuolatinį konstitucijos aiškinimo poreikį taip pat formuluoja ir jos nuostatų abstraktumas, konstitucijos vientisumas ir sistemiškumas, teisinio reguliavimo spragų konstitucijoje nebuvimas. Būtent per interpretavimą konstitucija tampa veikiančia, veiksminga, t. y. gyva teise. Kita vertus, reikia pripažinti, jog interpretacijos poreikis nėra tik konstitucijai būdinga ypatybė. Visa teisė, suvokiant ją pirmiausia kaip normų bei principų sistemą, implikuoja teisinę hermeneutiką, kaip teisės pažinimo ir jos taikymo instrumentą.

Kiekvienas pilietis ar valdžios institucija gali turėti savo konstitucijos sampratą, subjektyvų jos turinio suvokimą. Taigi konstitucijos interpretuotojų grupė gali būti labai didelė: nuo eilinių piliečių iki teisės mokslininkų, nuo teisės aktų leidybos institucijų iki teisę taikančių institucijų. Šioje konstitucijos interpretuotojų ir galimų konstitucijos sampratų gausybėje iškyla vienos, visiems privalomos konstitucijos sampratos problema. Teisės sistemos funkcionalumą galima užtikrinti tik vienai iš interpretacijų suteikus privalomos statusą. Užtikrinant teisės normų hierarchiją aktuali gali būti tik ta konstitucijos interpretacija, kuria privaloma vadovautis, t. y. interpretacija, kurios materialus turinys yra teisinė tikrovė, o ne subjektyvių pastangų suvokti konstituciją rezultatas. Todėl konstitucijos interpretuotojų tipologija, skirstanti juos į oficialius ir neoficialius, teisės sistemai ir teisinių santykių subjektams yra vertingiausia, nes pagal ją galima nustatyti, kurių subjektų pateikta konstitucijos interpretacija sukels teisines pasekmes, o kurių ne.

Išvados

Taigi, Konstitucija – tai pagrindinis šalies įstatymas. Tai teisės aktas, kuriam prieštarauti negali joks kitas valstybės aktas, nei Seimo nutarimai, nei Prezidento dekretai, nei poįstatyminiai aktai ir kita. Pati konstitucija liudyja, jog tarp valstybės viduje galiojančių normų yra griežta hierarchija. Konstitucinė teisė įtvirtina teises ir pareigas, nustato garantija, valdžios struktūrą, valstybės institucijų sudarymo ir veiklos principus (pavyzdžiui: Seimo, Teismų, Vyriausbės, Respublikos Prezidento ir kitų), politinę sistemą, teritorinį suskirstymą. Konstitucija demokratinėje valstybėje – piliečių įstatymas, kuris riboja valdžios galią. Atsižvelgiant į Konstituciją sudaromi visis įstatymai, poįstatyminiai aktai, Seimo nutarimai, Konstitucinio Teismo nutarimai, Prezidento dekretai ir taip toliau.

Naudotos literatūros sąrašas

http://mediapro.lt/konstitucines-teises-normos-ir-saltiniai/

Lietuvos Respublikos piliečių priimta referendume, Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vilnius, 2012 m. , Briedis.

Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. Juozas Žilys, Lietuvos Konstitucinė teisė, Mykolo Romerio universitetas, 2012 m.

Join the Conversation