Kolektyvinė darbo sutartis

LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETO

TEISĖS FAKULTETO

SOCIALINĖS SAUGOS IR DARBO TEISĖS KATEDRA

ŽYDRŪNĖ ŠIDLAUSKIENĖ

Teisės ir valdymo specialybės II kurso vakarinio skyriaus studentė

TEMA

KOLEKTYVINĖ SUTARTIS KAIP DARBO

TEISĖS ŠALTINIS

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas-

Prof. dr. G. Dambrauskienė

Vilnius, 2004

TURINYS

IVADAS…………………………………………………………….………………………………………………3

1. TEISĖS ŠALTINIO SĄVOKA :

1. Teisės šaltinio samprata ir požymiai…………………………………………………….. ……..6

2. Teisės šaltinių priėmimo procedūra……………………………………………………. ……..13

2. KOLEKTYVINĖ SUTARTIS DARBO TEISĖS ŠALTINIŲ SISTEMOJE:

1. Kolektyvinės sutarties samprata…………………………………………………….. …………16

2. Kolektyvinės derybos – pagrindas kolektyvinės sutarties priėmimui………………20

3. Kolektyvinės sutarties sudarymas ir galiojimas……………………………………………24

4. Kolektyvinės sutarties taikymo sritis …………………………………………………………26

3. KOLEKTYVINIŲ SUTARČIŲ SUDARYMO PRAKTIKOS APIBENDRINIMAS:

1. Užsienio valstybėse…………………………………………………… …………………………….29

2. Lietuvoje…………………………………………………….. …………………………………………35

PABAIGA………………………………………………………………………………………………………….43

LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………..44

SANTRAUKA………………………………………………………….………………………………………..49

PRIEDAI……………………………………………………………………………………………………………50

Į V A D A S

Darbo teisė- viena iš svarbiausių teisės šakų,reglamentuojanti teisinius santykius tarp dirbančiųjų. Neseniai priimtasnaujas darbo kodeksas, kuris įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d., įnešėindividualiuose bei kolektyviniuose darbo santykiuose įvairių naujovių.Įstojus į Europos Sąjungą, darbo santykiuose turėtų vėl plūstelėti šiokiųtokių permainų. Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mūsų šalies darboįstatymų, darbo rinkos, gamybinių santykių ir socialinio dialogo sistemoskūrimą sąlygojo keletas faktorių. Tai yra: – Tarptautinė darbo organizacija (TDO), jos konvencijų ratifikavimas, trišalio socialinio dialogo mechanizmo sukūrimas; – Integracija į Europos Sąjungą (ES); Lietuvos teisės harmonizavimas ir ES teisės perkėlimas į Lietuvos įstatymus, funkcionuojančios rinkos ekonomikos įtvirtinimas; – Tarptautinės kapitalo institucijos – tokios kaip Tarptautinės valiutos fondas, Pasaulio Bankas. Į Lietuvą atėjus stambiam kapitalui vyko ekonomikos irsocialinės sistemos reformos. Atsiradus naujiems darbo santykiams,pastebėta, jog trūksta profesionalių derybų įgūdžių, atstovaujant savošalies interesams, baimė, kad nebus skolinami pinigai, be to irnepasitikėjimas bei nesirėmimas savo šalies žmonėmis, tokiomisorganizuotomis struktūromis, pvz., profesinėmis sąjungomis. Vedant derybasšalys dažnai remiasi ne į faktų svarbą, o pasitelkia emocinius argumentus.Naujas DK numato galimybę didinti profesinių sąjungų vaidmenį, nesLietuvoje, palyginti su kitomis ES šalimis, profesinių sąjungų įtaka irtankumas yra mažiausias. Nuo profesinių sąjungų aktyvumo, diplomatiškumobei kompetencijos, taip pat aišku ir darbininko, priklauso kolektyvinėssutarties nauda ir reikalingumas įmonei. Nuolat vykstant įvairiems teisiniams pokyčiams, kito irkolektyviniai darbo santykiai. Ypač kolektyvinės sutartys svarbios esantrinkos ekonomikos sąlygomis, kai plečiasi privataus verslo sritis. Iki 1990m. kolektyvinių sutarčių sudarymas buvo daugiau formalus, nes prieštarautivalstybinės įmonės vadovui ar reikšti savo nuomonę, manytume, tai galėjokainuoti ne tik darbo vietą, bet ir net pasmerkimą visuomenėje. Esant Nepriklausomai Lietuvai, profesinių sąjungų įtakadidėjo, pradėta žvalgytis po užsienio šalis, iš ten semtasi patirties beipatyrimo. Didesnių įmonių kolektyvai ėmė sudarinėti kolektyvinessutartis, pradėdami daugiau apginti savo teises užmokesčio, poilsio beidarbo klausimais. Pagal naująjį Darbo kodeksą didelę dalį klausimųdarbuotojams ir darbdaviams tenka spręsti derybomis ir susitarimais,pasirašant kolektyvines sutartis. Ne paslaptis, kad darbuotojams sunkiaisekasi derybos ir pusė įmonių, net ir tų, kuriose veikia profesinėssąjungos, neturi kolektyvinių sutarčių. Priežastys įvairios: profesiniųsąjungų lyderiai ne visada moka derėtis, trūksta ekonominių bei teisiniųžinių. Kita problema – nėra socialinio dialogo tradicijų. Darbdaviai nenoriteikti informacijos ir kalbėtis su darbininkais. Darbo sąlygomisnepatenkinti darbuotojai, nuolat dirbantys viršvalandžius, gaunantys mažusatlyginimus, įmonėse sukelia nemažai konfliktų. Nors LR Konstitucijos 48str. garantuoja žmogaus teisę į darbą, saugias ir sveikas darbo sąlygas beiapmokėjimą. Darbdaviams tai nėra aktualu. Vienintelė išeitis, kurigarantuotų stabilumą įmonėse, yra sutartys. Tai darbuotojų derybos sudarbdaviais ir kolektyvinių sutarčių pasirašymas.TIKSLAS. Ištirti ar kolektyvinė sutartis savo sudarymo, priėmimoprocedūromis atitinka ir prilygsta kitiems darbo teisės šaltiniams.UŽDAVINIAI. Šiame darbe išskiriami trys uždaviniai: 1. Išsiaiškinti teisinėje literatūroje sąvoką „šaltinis“. 2. Išanalizuoti darbo teisės šaltinius, ypač kolektyvinę sutartį kaip darbo teisės šaltinį. 3. Apibendrinti kolektyvinių sutarčių sudarymo praktiką Lietuvoje bei pasirinktose užsienio valstybėse.AKTUALUMAS. Tema yra aktuali, ypač naujai kodifikavus darbo teisę.Kolektyvinės sutartys Lietuvoje nėra labai paplitęs reiškinys, todėlkuriantis naujiems kolektyvams, ypač kai į Lietuvą ateina užsieniokapitalas, autoriaus nuomone, labai svarbu pasinaudoti kolektyvinėssutarties galimybe.HIPOTEZĖ. Kolektyvinė sutartis yra darbo teisės šaltinis, kurios konteksteyra sukuriamos teisės ir pareigos ją sudariusioms šalims.METODAI. Sisteminė analizė, istoriškumo, lyginamoji analizė, aprašomasis.DARBO STRUKTŪRA. Magistro darbą sudaro šios dalys: Įvadas, Temos dėstymas –3 dalys, Pabaiga, Literatūra, Santrauka ir Priedai.

1.TEISĖS ŠALTINIO SĄVOKA

1.1 Teisės šaltinio samprata ir požymiai

Teisės kūrimas – tai ilgas istorinis procesas, kuris yra perėjęslabai daug etapų: tai civilizacijų kūrimasis bei žlugimas, mokslopasiekimai taip pat tautos moralės normų kaita. Pagrindinis teisės sistemos kūrimosi pradas buvo ideologizuotosprigimtinės teisės, t.y. teisės tiesiogine socialine prasme, socialiaipateisinamos visuomeninių santykių dalyvių elgesio laisvės, pačių subjektųsuprantamos, kas pagal jų teisinę sąmonę teisėta ir neteisėta, išraiška.Anot teisės mokslų prof. habil. dr. S. Vansevičiaus pirmieji rašytinėsteisės šaltiniai yra seniausių civilizacijų (Manų įstatymai, Dvylikoslentelių įstatymai) ir viduramžių (Saliečių tiesa, Rusų tiesa). Visi jiesusideda iš trijų pagrindinių elementų: 1) konkrečių bylų sprendimų, tam tikru lygiu pripažintų turinčiaisnorminę reikšmę (precedentų); 2) vyraujančių papročių, dažnai atspindinčių individualių sprendimųpavyzdžius; 3) iš dalies tiesioginių teisėkūros aktų.Prof. S. Vansevičius teigia, kad plačiuoju požiūriu teisės šaltinis taivisuomeniniai santykiai, kuriuos reikia reguliuoti ir kuriuos įsisąmoninaįstatymų leidėjas. Jeigu pažvelgsime į teisės šaltinius materialiuojupožiūriu, tai teisės šaltiniai – materialiosios, socialinės ir kitosvisuomenės gyvenimo sąlygos, kurios objektyviai verčia išleisti arpakeisti, papildyti teisės aktus ar net pakeisti teisės sistemą. Pagrindinis kontinentinės teisės šaltinis yra norminis aktas, kuriotekste išdėstytos teisės normos. Teisės šaltinių reikšmė žmogaus, visuomenės ir valstybės gyvenime,neabejotinai yra didžiulė. Teisės šaltiniai nustato žmonių teisinę padėtįir jų tarpusavio santykius, apibrėžia piliečio ir valdžios santykius,modeliuoja valstybės santvarką, reglamentuoja tarptautinius ryšius irdaugybę kitų dalykų. Teisės šaltiniai taip pat yra vertingas ir patikimasistorinis šaltinis. Jie leidžia pažinti socialinių darbo, šeimos ir kitųteisinių santykių tam tikroje šalyje charakteristikas. „Teisės šaltinis” turi daugybę interpretacijų. Teisine prasme šisąvoka reiškia kriterijus, pagal kuriuos konkrečioje teisinėje sistemojenorma yra pripažįstama galiojančia, pvz.: tarptautinėje teisėje, yraįtvirtintas tarptautinių šaltinių sąrašas. Teisės šaltiniai (teisės forma) – oficialūs būdai, kuriaisišreiškiamas ir įtvirtinamos teisės normos. Teisės moksle terminas „teisėsšaltiniai “dažnai pakeičiamos terminu „teisės forma”. Abu šie terminailaikomi sinonimais. Dabartinis lietuvių kalbos žodynas sąvokai „šaltinis” pateikia šiasreikšmes: 1) tai kas duoda pradžią, iš kur kas išeina; 2) rašytinis paminklas, dokumentas.[232] Išanalizavus sąvokos „šaltinis“ reikšmę, terminą „teisės šaltinis“galima suprasti kaip dokumentą, kurio pagrindu turime sukurtą dabartinęteisinę sistemą.

Teisės teorijoje „teisės šaltinio“ apibrėžimai yra labai tapatūs.Mokslininkai nagrinėja šią sąvoką ir pateikia savo veikaluose. Keletąapibrėžimų aptarsime.

Terminą „teisės šaltinis“ pirmą kartą pavartojo Romos istorikasT.Livijus (59 m. pr. Kr.- 17 m. po Kr.). Teisės mokslo teoretikuiA.Vaišvilai teisės šaltinis yra minties šaltinis [56]. P.Čiočys teigia,kad teisės šaltinis – tai įstatymai, jų rinkiniai kodeksai, teismųsprendimai, papročių užrašai, metraščiai, literatūros kūriniai, t.y. tie

tekstai, iš kurių gauname informacijos apie praeities visuomenių turėtasteisės normas ir jais materilizuotas teisines idėjas. Įstatymasnormatyvizmo doktrinoje laikomas pagrindiniu teisės šaltiniu. Šaltinis –visa tai, iš kur kas išeina (atsiranda), kas duoda pradžią.[27]

Anglų teisės teoretikas H. L. A. Hartas (1907- 1993), nagrinėdamasteisės mokslo šaltinius, domėjosi tik teisiniu papročiu, precedentu irįstatymais. Jis visai dėmesio neskyrė kitiems teisės šaltiniams –religijai, prerogatyvai, tradicijoms, protui (reason- lot. k.), sutartims,kitiems norminiams aktams.[35]

Anglų teisininkas K.Alenas rašo, kad „teisės šaltinis“ – tai ta valstybės veikla, kuri suteikia elgesio taisyklei teisės normos statusą – padaro ją privalomą, pastovią, apibrėžtą.[35]

„Teisės šaltinis“ – tai įtvirtintų, nustatytų ir išreikštų teisės normų oficiali forma, galiojanti valstybėje.

Teisės mokslo teorijoje pagrindiniai teisės šaltiniai yra:

– teisės paprotys;

– teisinis precedentas;

– norminės sutartys;

– norminis teisės aktas.

Trumpai aptarsime pagrindinius teisės šaltinius.

• Teisės paprotys – tai istoriškai susiformavusi dėl žmonių tam tikrų veiksmų dažno pasikartojimo valstybės sankcionuota visuotinai privaloma elgesio taisyklė. Valstybė pripažįsta tik tuos papročius, kurie atitinka visuomenės interesus ir valstybės valią.

• Teisinis precedentas (lot. praecedens – einantis priešakyje) – tai teismo ar administracinio organo sprendimas konkrečioje byloje, kuriam valstybė suteikia privalomą „pavyzdžio“ reikšmę, sprendžiant analogines bylas, ir kartu nustatant teisės normas.

• Norminė sutartis – dviejų ar daugiau teisės normos, reguliuojančios jų tarpusavio santykius. Šios sutartys dažniausia yra teisės šaltinis tarptautinių santykių srityje. Norminės sutarties pavyzdžiu gali būti sutartys darbo teisėje – kolektyvinės sutartys, sudaromos įmonėse, įstaigose ar organizacijose ir numatančios darbuotojams papildomas lengvatas ir garantijas darbo, socialinių buitinių ir kitų santykių srityje.

• Norminis teisės aktas – tai valstybės kompetentingų organų ar jų įgaliotų institucijų oficialus rašytinis aktas – dokumentas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisės normas. Lietuvoje svarbiausias šis teisės šaltinis. Norminis teisės aktas užima labai svarbią vietą tarp teisės šaltinių Lietuvos teisės sistemoje. Pateiksime norminio teisės akto požymius, jų sisteminimą pagal įvairius požymius.

❖ Norminio teisės akto požymiai:

❖ priima kompetentingas organas, tiksli procedūrinė tvarka;

❖ tikslus pavadinimas, kuri institucija jį priėmė;

❖ teisės aktai skiriasi tikslumu ir teisės normų turinio apibrėžtumu;

❖ yra visuotinai privalomo pobūdžio, numatantis panaudoti valstybinę prievartą;

❖ teisės aktai skelbiami, įsigalioja ypatinga tvarka;

❖ visi norminiai teisės aktai sudaro sistemą, kuri turi sau vietą.

Pagal teisinę galią norminiai teisės aktai yra skirstomi į:

1) Įstatymus;

2) Poįstatyminius aktus.

Įstatymas – tai pirminis teisės aktas, turintis aukščiausiąją teisinęgalią, kurį Lietuvoje priima Seimas ypatinga procedūros tvarka arba jispriimamas referendumu. Įstatymas turi neprieštarauti Konstitucijai. Jiereguliuoja visuomeninius santykius. Pagrindinis įstatymas Lietuvoje yraKonstitucija, priimta 1992 spalio 25d.. Įstatymai gali būti Konstituciniaiir paprastieji. Konstituciniai įstatymai yra nurodyti Konstitucijos 150straipsnyje.

Paprastieji įstatymai gali būti suskirstyti į dvi grupes: einamieji,kurie galioja tam tikrą laiką, pvz: Biudžeto įstatymas; kodifikuotiįstatymai, pvz: kodeksai, Seimo įstatymų pataisos.

Anot mokslininko V.Tiažkijaus, „teisės šaltinis“ – tai tam tikrųnormų objektyvizavimo, raiškos būdas. Jei subjektas žino apie normą, tai jigalioja.

Teisės šaltinis – teisės normos išraiškos priemonė, būdas. Istoriškaiseniausia papročių teisė, vėliau precedentinė teisė ir greta rašytinėteisė, kai teisės normos išreiškiamos norminiuose aktuose, kuriuos leidžiaaukščiausios valstybės institucijos. Šiuolaikinė teisė, kaip teisėsšaltiniais, daugiausia remiasi norminiais aktais.

Darbo teisė yra atskira teisės šaka. Todėl šis dalykas turi savoteisės šaltinius. Apžvelgsime juos plačiau.

V.Tiažkijus teigia, kad darbo teisės šaltiniai tai – darbo teisėsnormų išraiškos formos. Norminiai aktai – pagrindiniai šaltiniai. Pagalgaliojimą erdvėje jie gali būti:

1. Tarptautiniai norminiai aktai (tiesioginiai ir netiesioginiai).

2. Nacionaliniai (valstybės vidaus) norminiai aktai (Konstitucija ir konstituciniai įstat.; kiti įstatymai).[52]

Poįstatyminiai aktai konkretizuoja įstatymus, nustato jų taikymotaisykles ir pagal juos leidžiančius subjektus gali būti skirstomi:

1. Seimo nutarimai.

2. Prezidento dekretai.

3. Vyriausybės nutarimai.

4. Ministerijų, žinybų, savivaldybės organų leidžiami aktai.

Prezidento dekretuose darbo teisės normų nėra, todėl jie nelaikomi darboteisės šaltiniu. Seimo nutarimais dažnai patvirtinami įvairūs statutai,kuriuose yra darbo teisės normų, todėl tai gali būti laikoma darbo teisėsšaltiniu. Teismų praktika taip pat priklauso darbo teisės šaltiniams. Darbo teisės šaltiniai – darbo teisės normų išraiškos formos.Pagrindiniai šaltiniai yra norminiai aktai. Turinio ir teisinio reguliavimodalyko atžvilgiu jie yra labai įvairūs.

Darbo kodekse yra aptariami darbo teisės šaltiniai. Pateikiama, kurisyra iš jų svarbiausias, kokia hierarchija.

Konstitucija yra aukščiausiąją galią turintis darbo teisės šaltinis.Joje įtvirtinta dauguma pagrindinių darbo teisės principų. Konstitucija yradarbo įstatymų pagrindas. Nei DK nei kiti įstatymai negali prieštarautiKonstitucijai.

Tarptautinių sutarčių reikšmė darbo teisinių santykių reglamentavimuiyra labai padidėjusi, nes stojant Lietuvai į įvairias sąjungas daugelį šiųklausimų reglamentuoja tarptautiniai teisės aktai. Vadovaujantis DK 8sk.galime įžvelgti darbo teisės normų hierarchijoje, jog tarptautinių sutarčiųnormoms yra teikiama pirmenybė nacionalinės teisės aktų normų atžvilgiu.Tarptautinės sutartys, kaip darbo teisės šaltiniai, yra skirtingos. Josgali būti taikomos tiesiogiai ir netiesiogiai, nes sukuria pareigasvalstybei.

Tarptautinės sutartys kaip darbo teisės šaltiniai gali būti:regioninės, bendrosios, specialiosios. Jungtinių Tautų visuotinė žmogausteisių deklaracija, TDO konvencijos.[55]

Skirtingai nei įstatymai, tarptautinės teisės normos nekuriamosįstatymų leidimo būdu. Nėra sukurta jokios institucijos, kuri tarptautiniumastu kurtų tarptautinės teisės normas. Nei Jungtinės Tautos, nei kitatarptautinė organizacija įstatymų leidimo funkcijos neturi, pvz: netJungtinių Tautų Generalinė Asamblėja teikia rezoliucijas.

Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto 38 str. nenustato tarptautinėsteisės šaltinių hierarchijos tik juos išvardija: tai, tarptautinėssutartys, tarptautiniai papročiai, bendrieji teisės principai, teismųsprendimai, doktrina, tarptautinių organizacijų rezoliucijos bei valstybiųvienašaliai aktai, kuriais valstybės priima tarptautinius įsipareigojimus,bet visi šaltiniai yra labai svarbūs. Vienų aktų teisinė galia gali būtiprivalomojo pobūdžio, o kitų turėti tik rekomendacijas.

Darbo kodeksas yra pagrindinis darbo teisės šaltinis, kurisreglamentuoja darbo santykius, susijusius su jame ir kituose norminiuoseteisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba.

Darbo teisės šaltiniu yra ir kiti norminiai Vyriausybės, kitųvalstybės ir savivaldos institucijų teisės aktai, t.y. poįstatyminiaiaktai. Kaip specifinių darbo teisinių santykių reglamentavimo šaltinis yraįmonių, įstaigų ir organizacijų pagal savo kompetenciją priimti norminiaiteisės aktai, galiojantys tik tam tikros įmonės, įstaigos darbuotojams irkolektyvinės sutartys. Darbo teisės šaltinis yra ne pačios kolektyvinėssutartys, o tik tokių sutarčių normatyvinės nuostatos: sąlygos, kurioskolektyvinės sutarties galiojimo metu įgauna teisės normų pobūdį. Taip yratodėl, kad kolektyvinės sutarties sąlygos yra skirtingos – ne tiknormatyvinės, bet ir organizacinės, nustatančios sutarties galiojimo laiką,vykdymo kontrolės būdus, pakeitimų, papildymų tvarką, atsakomybės užpažeidimus klausimus, prievolinės, informacinės. Visos šios tryskolektyvinių sutarčių sąlygų rūšys neturi būtinų teisės šaltinių požymių,todėl negali būti laikomos teisės šaltiniu. Socialinės partnerystės vaidmuodarbo teisėje tampa reikšmingesnis. Todėl kolektyvinės sutartiesnormatyvinė nuostatų reikšmė turėtų didėti. Įgyvendinus socialinėspartnerystės principus, kolektyvinių sutarčių kiekis gerokai padidės. Nesdarbuotojai, darbdaviai ir valstybė kaip lygiaverčiai partneriai galisusitarti dėl daugelio darbo sąlygų, kurių nereglamentuoja valstybės teisėsaktai. Iki DK galioję darbo įstatymai tiesiogiai neatsakė į klausimą, ardarbo sutartyje galima pabloginti kolektyvinės sutarties sąlygas. Tuo tarpu

DK expressis verbis įtvirtino, jog darbo sutartimi šalys negalipabloginti kolektyvinės sutarties sąlygų ( DK 94 str. 2 d.). Ši kodeksonorma įtvirtina kolektyvinės sutarties viršenybę darbo sutarčių atžvilgiu.

Darbo teisės šaltinių ypatybės:

1. Lokalieji norminiai aktai. Išskirtinis jų bruožas – galiojimas tik tamtikroje įmonėje. Kitose teisės šakose tokių norminių aktų nėra. Lokaliosiosnormos dažnai yra įtraukiamos į kolektyvinę sutartį ar jos priedus. Yranustatyti lokaliųjų norminių aktų reikalavimai:

1) jie neturi prieštarauti draudžiamosioms norminių darbo teisės aktų nuostatoms;

2) jie neturi bloginti darbuotojų padėties nustatytos įstatymuose;

3) lokalieji aktai turi būti leidžiami tam įgaliotų organų ir laikantis tam tikros tvarkos.

2. Darbo teisės vienovė ir diferencija. Darbo teisės vienovė suprantamataip, kad visi darbo įstatymai grindžiami bendraisiais konstituciniaisdarbo organizacijos principais, visi darbuotojai turi vienodas darbo teisesir pareigas. Teisinis darbo teisės vienovės pagrindas yra LR Konstitucija,Darbo kodeksas, įstatymai susiję su darbo teise. Įvairios gamybos srityslabai skiriasi, todėl reikalinga diferencija. Tai galima atliktiobjektyviai ir subjektyviai. Pagal objektyvius pagrindus darbo santykiaidiferencijuojami atsižvelgiant į gamybos, gamtines sąlygas, darbo sunkumąir t.t. Pagal subjektyvius pagrindus darbo santykiai reglamentuojamiatsižvelgiant į psichofiziologines tų santykių subjektų savybes. Yranumatytos ir diferencijacijos ribos.

3. Išskirtinė norminių aktų priėmimo tvarka. Vadovaujamasi derybų principu,daug teisių suteikta darbuotojų profesinėms sąjungoms.[52]

1.2 Teisės šaltinių priėmimo procedūra

Liberalizmo teoretiko Fr.A. von Hayek nuomone: „ įstatymų leidimovaldžia turi veikti ypatingu būdu… tie, kurie turi šią valdžią, privalokurti tik bendras taisykles. Jų valdymas privalo remtis paskelbtaisįstatymais, kurie nebūtų kaitaliojami konkrečiais atvejais.“[34]

Kitas teoretikas prof. H.Kelsen (1881- 1973 ) mano, jog valstybiųkonstitucijos institucionalizuoja specialius įstatymų leidybos organus.Įstatymų leidybos organo prigimtis yra vienas svarbiausių veiksnių,lemiančių vadinamąją valdymo formą. Jei tas organas yra atskiras individas,pvz.: monarchas, diktatorius, tai kalbame apie autokratiją, jei taigyventojų susirinkimas arba tautos renkamas parlamentas – taidemokratija[36]. Tik demokratinė įstatymų leidyba reikalauja reguliaciniųnuostatų, apibrėžiančių įstatymų leidybos procedūrą, kuri čia reiškiadalyvavimą tautos susirinkime arba renkant parlamentą, jo narių skaičių,sprendimų priėmimo procedūrą.

Įstatymų leidybos būdu sukurtos bendrosios teisės normos – taisąmoningai nustatytos normos. Aktai, iš kurių susideda įstatymų leidyba,yra normų kūrimo aktai. Tam tikrai teisinei bendruomenei priklausantysžmonės tokiomis pat aplinkybėmis elgiasi taip pat, kad taip elgiamasipakankamai ilgą laiką ir kad susiklosto individų, kurių aktai sudaropaprotį, kolektyvinė valia, jog taip elgtis privalu. Taip kyla sudarančiųfaktų „privalomybė “, t.y. mintis, kad privalu elgtis pagal paprotį.Paprotį sudarantys aktai turi būti atliekami įsitikinus, kad juos atliktiyra privalu. Kiekviena civilizuota valstybė yra sukūrusi ir nustačiusinorminių teisės aktų priėmimo procedūrą, kurią pažeidus, teisės aktasnegalioja. Detaliau aptarsime Seimo leidžiamų įstatymų ir Vyriausybėsnutarimų priėmimo procedūras.

Lietuvoje yra 4 įstatymo priėmimo stadijos:

– Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė. Ši teisė priklauso Seimonariams, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, Lietuvos Respublikospiliečiams (50 tūkstančių);

– Projektų svarstymas. Projektą pateikia iniciatorius. 1/4 Seimonariams pritarus gali būti paskelbiami projektai visuomenei svarstyti.

– Įstatymų priėmimas. Laikomi priimti, kai už juos balsavo daugumaSeimo narių. Bet yra išimčių: konstituciniai įst. priimami, jei už juosbalsavo daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami – ne mažiau 3/5 visųSeimo narių balsų dauguma;

– Paskelbimas. Įstatymai įsigalioja, kai juos pasirašo Prezidentasarba, kai to neatlieka – Seimo Pirmininkas ir kai paskelbiami laikraštyje„Valstybės žinios“. Prezidento grąžintas įstatymas pakartotinai laikomaspriimtu, jei už jį balsavo daugiau kaip pusė, o už konstitucinį įstatymą –3/5 visų Seimo narių. Valstybės vadovas pakartotinai priimtą įstatymąpasirašo per 3d.

Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė priklauso 300 tūkst.rinkimų teisę turinčių piliečių reikalavimu ir 1/4 visų Seimo narių grupė.

Referendumu priimtą įstatymą per 5d. privalo pasirašyti irpaskelbti Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Lietuvos Vyriausybės teisės aktų leidybos procedūra:

• Leidybos iniciatyvos teisė. Ji priklauso Ministrui Pirmininkui ir ministrams.

• Projektų svarstymas. Patarėjai, padalinių vadovai įvertina teisės projektą. Patikrinama ar projektas atitinka Vyriausybės programą. Aptariama svarstymo skuba: skubos ar ypatingos skubos.

• Vyriausybės posėdžio darbotvarkės sudarymas. Vyriausybės sekretorius galutinį darbotvarkės rezultatą teikia pasirašyti Ministrui Pirmininkui.

• Svarstymas Vyriausybės posėdyje.

• Vyriausybė posėdyje priima sprendimą . Po sprendimo teisės aktas yra: priimamas (balsų dauguma). Vyriausybės priimtas sprendimas turi būti:

• Įformintas – nutarimu;

• Pasirašytas – atitinkamai ministro ar Ministro Pirmininko;

• Skelbiamas – per 2 d.d. laikraštyje „Valstybės žinios“.

Išnagrinėjus įstatymų leidybos procedūrą ir Vyriausybės teisės aktųleidybos procedūras, galima pastebėti, jog kolektyvinės sutarties kaipteisės šaltinio priėmimo procedūra labai panaši.

Pats kolektyvinės sutarties priėmimo procesas yra labai panašus, kaipir įstatymų. Kolektyvinės sutarties svarstymas vyksta kolektyvo grupelėse.Vyksta kolektyvinės sutarties derinimo ir taisymo etapas. Ruošiantįstatymus, įst. projektai taip pat yra svarstomi, derinami frakcijose,komitetuose, siūlomos pataisos.

Įstatymų priėmimas vyksta, kai yra balsuojama Seime, o kolektyvinėsutartis yra priimama taip pat balsuojant darbuotojų susirinkime.

Įstatymai paskelbiami tam tikroje šalies spaudoje, kai yra pasirašęsPrezidentas ar Seimo Pirmininkas. Kolektyvinė sutartis taip pat įsigaliojapasirašius ją sudarančioms šalims. Ji kaip ir įstatymai galioja neribotąlaiką, o tiksliau- kol bus pakeista arba nutraukta, pakeistos kai kuriosdalys.

Norminių teisės aktų ir kolektyvinės sutarties priėmimo procedūrosegalima įžvelgti panašumų: piliečiai turi teisę dalyvauti teisėkūrosprocese, pateikdami įstatymo projektą ar dalyvaudami referendume, taip patturi galimybę dalyvauti įmonės valdyme, bet piliečiai turi būti politiškaiaktyvūs. Projektų lygmenyje įstatymai ir kolektyvinės sutartys praeinapanašų kelią: siūlymas, aptarimai įvairiose darbo grupėse, kompromisųieškojimas tarp šalių, priėmimas. Įstatymai yra priimami Seimo- tautosatstovų, o profesinės sąjungos ar darbo tarybos (dar neveikia) yra viena iššalių, kuri atstovauja įmonės kolektyvą.

2. KOLEKTYVINĖ SUTARTIS DARBO TEISĖS ŠALTINIŲ SISTEMOJE 2.1.Kolektyvinės sutarties samprata

Kiekviena įmonė yra sudėtingas socialinis reiškinys. Įmonę sudarokolektyvas ir administracija. Civilizuotame pasaulyje įmonės kolektyvąatstovauja profsąjungos organizacija ar jos organas, kada iškyladerybiniai klausimai dėl darbo sąlygų, mokesčio ar atostogų. Vadovaujantis darbo savanoriškumo principu individualiai susitariamasu konkrečiu darbuotoju (sudaroma darbo sutartis) arba įmonėsadministracija darbuotojų kolektyvu, atstovaujamu profsąjungos (taipsudaroma kolektyvinė sutartis). Kolektyvinių sutarimų metodas taikomas, kai darbo organizavimasliečia bendrus arba grupinius įmonės kolektyvo interesus. Svarbiausias ištokių susitarimų yra kolektyvinė sutartis. Tarybiniame Darbo įstatymųkodekse (DĮK) 1971 kolektyvinės sutarties sąvoka nėra pateikta. DĮK 9 str.yra apibrėžiamas kolektyvinės sutarties turinys: ,,…kolektyvine sutartiminustatomi administracijos ir darbininkų bei tarnautojų kolektyvo savitarpioįsipareigojimai įvykdyti gamybos planus…“.Šiame DĮK skiriamas nedidelisdėmesys kolektyviniams santykiams, nes tuo metu veikė ,,tvirtos rankosrežimas“. Tuo metu kolektyvinė sutartis buvo taikoma visiems įmonėsdarbuotojams nors jie ir nėra profesinės sąjungos nariai. LR kolektyviniųsusitarimų ir sutarčių įstatymo 8 str. numatė galimybę sudaryti kolektyvinęsutartį įmonės filialuose. Užsienio valstybėse kolektyvinės sutartys vadinamos bendrupavadinimu- (angl. kal.) ,,collective agreement“, arba ,,collektivebargaining agreement“. Sutartis įmonės lygiu dar vadinama ,,enterpriseagreement“. Pasaulyje kolektyvinės sutartys greta įstatymų, pripažįstamosvienu iš pagrindinių teisės šaltinių (tai lokalusis norminis aktas). Tuotarpu Lietuvoje jų reikšmė reguliuojant darbo santykius santykinai nėradidelė. Kolektyvinė sutartis – tai susitarimas, kurį profsąjungos komitetasdarbo kolektyvo vardu sudaro su įmonės, organizacijos administracija dėltarpusavio įsipareigojimų vykdyti gamybinius, ekonominius ir socialinius

įsipareigojimus, taip pat dėl darbo sąlygų ir darbo apmokėjimosureguliavimo. Kolektyvinė sutartis atlieka svarbias teisines ekonomines funkcijas.Sutartyje yra įtvirtinti administracijos priimti darbo kolektyvo pasiūlymaigamybiniais, ūkiniais klausimais įgyja teisinę galią. Kolektyvinė sutartisyra svarbi teisinė kolektyvo įtraukimo į gamybos valdymą forma. Kolektyvinė sutartis yra viena iš darbo santykių teisinio reguliavimoformų, nes vadovaujantis įstatymais kolektyvinėje sutartyje nustatomos arbakonkretizuojamos kolektyvo darbo, darbo užmokesčio ir buities sąlygos.Turėti įmonėje kolektyvinę sutartį, tai ypač didelė nauda darbdaviui, nessocialinio dialogo būdu abi šalys susitarė, rado problemų, kurios iškilodėl darbo, spendimo būdus. Abi šalys yra užtikrintos, jog sutarties buslaikomasi, o jei ne- tam tikros teisinės pasekmės. LR Kolektyvinių susitarimų ir sutarčių įstatymas kolektyvinę sutartįapibrėžia kaip profesinės sąjungos ir darbdavio (arba jų susivienijimų,organizacijų) susitarimą dėl darbo, darbo apmokėjimo, darbo organizavimo,žmogaus saugos, darbo ir poilsio laiko bei kitų socialinių ir ekonominiųsąlygų, o kolektyvinį susitarimą – kaip tokį profesinių sąjungų, jųsusivienijimų LR vyriausybės, ministrų ir darbdavių, jų organizacijų beisusivienijimų susitarimą. Kolektyvinis susitarimas gali veikti tam tikroje pramonės šakojevisoje valstybės teritorijoje arba jos dalyje, o kolektyvinė sutartis yrasusitarimas įmonės lygiu ir taikoma tik konkrečios įmonės darbuotojamsnepriklausomai nuo to, yra jie profesines sąjungos nariai ar ne. Kolektyvinėje sutartyje ar susitarime yra nustatomos darbo sąlygos.Lietuvoje labiausiai buvo paplitusios sutartys įmonių lygiu. Dabargaliojančiame DK neišliko termino ,,kolektyvinis susitarimas“. Kodekse yraįteisintas vienas terminas ,,kolektyvinė sutartis“. DK pateikiamas terminas,,kolektyvinė sutartis“- tai rašytinis susitarimas tarp darbdavio irdarbuotojų kolektyvo dėl darbo, darbo apmokėjimo ir kitų socialinių beiekonominių sąlygų (DK 59 str.). Šiuo terminu yra vadinami ir iki tolvadinti kolektyviniai susitarimai. To pasekoje atsirado kolektyviniųsutarčių rūšys. Pagal LR Darbo kodekso 49str., kolektyvinių sutarčių rūšys yratokios: 1) kolektyvinė sutartis valstybės lygiu (nacionalinė); 2) šakos ar teritoriniu lygiu sudaryta kolektyvinė sutartis; 3) įmonės ar jos struktūrinio padalinio lygiu sudaryta kolektyvinė sutartis.Kiekvieno lygmens kolektyvinė sutartis yra norminis aktas, jei joje yravisuomeninių santykių, sudarančių darbo teisės reguliavimo dalyką,principai ir norminės nuostatos.Kolektyvinės sutarties tikslas – tai palankios sąlygos kolektyvo veiklai irverslo plėtotei, tai garantija įvairių kategorijų darbuotojų darboužmokesčio, darbų saugos ir sveikatos, kvalifikacijos kėlimo bei kitų darbosąlygų, bei socialinių garantijų užtikrinimas.Kolektyvinės sutarties turinys – tai visuma sąlygų, apibrėžančių jos šaliųteises ir pareigas, taip pat jos vykdymo tvarkų ir šalių atsakomybę.Kolektyvinės sutarties turinys priklauso nuo to kokios rūšies yrakolektyvinė sutartis. Kolektyvinės sutarties turiniui yra būdingos tam tikros sąlygos. Šiossąlygos apima visas pagrindines organizacijos gyvenimo sritis, svarbiausiusdarbo kolektyvo interesus. Sąlygas galima pagal jų teisinį pobūdį,skirstyti į keturias grupes: prievolinės (obligatorinės), normatyvinės,organizacinės ir informacinės. Apžvelgsime šias sąlygas plačiau: ➢ prievolinės sąlygos – tai administracijos įsipareigojimai ir sudarius kolektyvinę sutartį, įgauna teisinės prievolės pobūdį. Šioms sąlygoms priskiriami ir darbo kolektyvo doroviniai įsipareigojimai. Administracijos įsipareigojimai turi būti konkretūs: terminai, atsakingi asmenys. Prievolinės sąlygos pasibaigia, kai jos yra įvykdomos. ➢ normatyvinės sąlygos – nustato tam tikras lokalines normas, normatyvinio pobūdžio sąlygos tai darbo ir poilsio laikas, darbo apmokėjimo ir materialinio skatinimo, darbo apsaugos nuostatai. Tie nuostatai galioja visą kolektyvinės sutarties galiojimo laiką. ➢ organizacinės sąlygos – šios sąlygos nustato kolektyvinės sutarties galiojimo laiką, įvairių sutarties punktų keitimo ar papildymo tvarką, kontrolės būdus ir kt. ➢ informacinės sąlygos – tai į kolektyvinę sutartį įtraukti pagrindiniai nuostatai darbo ir darbo užmokesčio klausimais.

2.2. Kolektyvinės derybos – pagrindas kolektyvinės sutarties priėmimui

Derinant darbo santykių subjektų interesus įtvirtinama socialinėpartnerystė, kuri įgyvendinama derybų, susitarimų būdu ir grindžiama šiaisprincipais: Laisvų kolektyvinių derybų, savarankiškumo ir savanoriškumo priimantšalis saistančius įsipareigojimus, galiojančios teisinės sistemosnepažeidžiamumo, realaus įsipareigojimų vykdymo, objektyvios informacijossuteikimo, tarpusavio kontrolės ir atsakomybės šalių lygiateisiškumo,geranoriškumo ir pagarbos teisėtiems savitarpio interesams (DK 40 str.). Derybos – tai procesas, kurio metu dvi ar daugiau pusių, turinčiųbendrų ar skirtingų interesų, savo noru sutinka pateikti ir aptartikonkrečius pasiūlymus, siekdamos susitarti. Derybų etapai yra šie: įžanginis, pasiūlymų pateikimas, sprendimųieškojimas, uždarymas. Tarybinėje visuomenėje derybos buvo ignoruojamos,todėl mes nemokame gražiai ir protingai derėtis. Dabar galiojantis darbokodeksas derybas labai sureikšmina, jų pagrindu kolektyvai ir darbdaviaituri galimybę susikurti darbo srityje sau teises ir pareigas. Tai pasiektigalima taikiu keliu, bet mes to nemokame: vietoj gražaus dialogo, dažniausilpnesnė pusė pereina į puolimą, darbdavys dažnai jaučia savo galiądarbuotojų atžvilgiu. Mes neturime derybų tradicijų, nes viskas būdavo,,nuleidžiama“ iš viršaus. Derybų diplomatijoje mes esame silpni, šito darreikės išmokti. DK 48 str. apibrėžia kolektyvinių derybų sampratą, objektą:kolektyvinių derybų šalys derina savo interesus ir ginčus sprendžia derybųbūdu. Pageidaujanti derėtis šalis kitai šaliai turi prisistatyti raštu.Pagrindiniai derybų principai – sąžiningumas ir nevilkinimas. Būsimomsderyboms įtaką daro labai daug veiksnių: • ypatingai svarbi šalies ekonominė būklė. Silpnos ekonominės padėties šalyje kolektyvinės sutartys menkavertės, tokioje valstybėje didelė bedarbystė. • atlyginimų tarifai. Jie turėtų būti vienodi atitinkamas pramonės šakos srityje. • nedarbo lygis. Kada didelė bedarbystė, darbas tampa didele vertybe, todėl darbo vieta tampa svarbi, bet nesvarbios darbo sąlygos. • valdančioji politinė partija. Svarbus pozicijoje esančios partijos požiūris į verslą, mokesčių politiką. • profesinių sąjungų padėtis. Ypač svarbus jos narių aktyvumas, stiprių lyderių būvimas, ar gilios tradicijos, gerų derybininkų būvimas.Kolektyvinės derybos neturėtų apsiriboti vien tik derybomis dėl darboužmokesčio. Derybų prioritetais ir tikslais turėtų būti: įdarbinimosaugumas, didesni atlyginimai ir papildomos priemokos, atostogos, lygūsatlyginimai moterims ir vyrams, žmonių sauga darbe, profesinių sąjungųteisės – laisvos kolektyvinės derybos, saugių profesinių sąjungų kūrimas. Kolektyvinės sutarties pasirašyme dalyvauja šios šalys: darbdavys irkolektyvas, jam atstovauja profesinė sąjunga arba darbo tarybos (šiuo metudar neveikia). Dabar galiojančiame darbo kodekse kolektyvinių sutarčių šalys yranurodomos atitinkamai kolektyvinės sutarties rūšiai: 1) Nacionalinės, šakos ir teritorinės kolektyvinės sutarties šalys yra centrinės (respublikinės) profesinių sąjungų organizacijos ir darbdavių organizacijos. 2) Šakos kolektyvinės sutarties šalys yra atitinkamos pramonės (gamybos, paslaugų profesija) šakos profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijos. 3) Teritorinės kolektyvinės sutarties šalys yra toje teritorijoje veikiančios profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijos. (DK 51 str.) 4) Įmonės kolektyvinės sutarties šalys yra įmonės darbuotojų kolektyvas ir darbdavys, kuriems atitinkamai atstovauja profesinė sąjunga ir įmonės vadovas ar įgalioti pareigūnai; jungtinė profesinių sąjungų atstovybė ir darbdavys; darbo taryba ir darbdavys (DK 60 str.) Kokia yra šalių teisinė padėtis – teisės ir pareigos, jų sąvoka? Taipateikiama DK. Darbuotojo sąvoka yra nurodyta LR DK 15 str.: darbuotojasyra fizinis asmuo turintis darbinį teisnumą ir veiksnumą, dirbantis pagaldarbo sutartis už atlyginimą. Ateidamas dirbti į įmonę, darbuotojas turėtų žinoti savo teises irpareigas. Praktikoje labai dažnai nuo darbuotojo darbdaviai stengiasinuslėpti, kokios yra jo tikros teisės. Darbdaviai tik žino jo pareigas, kaddarbuotojas turi paklusti ir dirbti. Prieš priimant į darbą darbuotojasturi būti supažindintas pasirašytinai su būsimojo darbo sąlygomis,kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais lokaliniaisnormatyviniais aktais, reglamentuojančiais jo darbo sąlygas. Jeigu šisupažindinimo procedūra nebuvo atlikta ir darbuotojas dėl to neatliko kokiųnors veiksmų, drausminė nuobauda skiriama negali būti. Prieš skiriant

nuobaudą darbdavys turi raštu pareikalauti pasiaiškinti darbuotoją dėlpadaryto pažeidimo. Pagal LR DK 237 str. nuobaudos gali būti šios: 1) pastaba, 2) papeikimas, 3) atleidimas iš darbo.Darbuotojas turi žinoti kokio tipo sudaroma su juo sutartis: terminuota arneterminuota; taip pat ar bus taikomas išbandymo terminas ir ar jis iš visotikslingas. Taip pat darbuotojas turi būti informuotas, kad išbandymolaikotarpiu taikomi visi darbo įstatymai.

Darbdavio sąvoka LR įstatymuose reglamentuojama plačiai. Darbdaviosąvoka pateikiama 1991m., priimtame LR Darbo sutarties įstatyme bei LRŽmonių saugos darbe įstatyme. Pagal šiuos įstatymus darbdaviai – visųrūšių įmonių, įstaigų, organizacijų (toliau – įmonės) savininkai, jųvadovai, paskirti, išrinkti ar kitokia tvarka įgavę įgaliojimus pagalatitinkamų įmonių, tarp jų ūkinių bendrijų ir individualių (personalinių)įmonių, įstatymus (įstatymus, nuostatus, steigimus dokumentus) įmonėsvadovų sudaryti, pakeisti ar nutraukti darbo sutartį, atlikti kitokiusveiksmus pagal darbo įstatymų nuostatas, taip pat ūkininkai, sudarę darbosutartį su bent vienu fiziniu asmeniu. Iki nepriklausomybės atgavimo, kada buvo vadovaujamasi Tarybinėsteisės normomis, darbdaviu galėjo būti tiek valstybė, valstybės įmonės,įstaigos ir organizacijos. Dabar galiojančiuose LR įstatymuose darbdaviugali būti pelno siekiančios ir nesiekiančios įmonės (juridiniai asmenys),fiziniai asmenys, valstybės ir savivaldybės įmonės, politinės partijos beiorganizacijos, įvairūs fondai. Darbo teisėje nėra išskirti požymiai, apibrėžiantys darbdavį kaipdarbo teisės subjektą. LR Darbo kodeksas pateikia tokį darbdavioapibūdinimą (16str.): darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija arkita organizacinė struktūra, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formosrūšies bei veiklos pobūdžio, kuris turi turėti darbdavio teisnumą irveiksnumą. Darbdavys gali būti kiekvienas fizinis asmuo. Darbdavys yraišskiriamas kaip vienas darbo teisės subjektų. Jis turi turėti teisinįsubjektiškumą, kuris yra suprantamas kaip teisių ir pareigų visuma.

Darbo teisėje teisnumas ir veiksnumas suprantamas kaip galėjimasturėti bei savo veiksmais įgyti darbines teises bei susikurti darbopareigas. Darbdavio teisnumas ir veiksnumas atsiranda paprastai vienu metuir tik jų visuma gali būti pripažįstama darbiniu teisiniu subjektiškumu.Tiek darbdaviui, tiek darbuotojui, priskiriami panašūs teisnumo irveiksnumo požymiai. Pagal LR įstatymą fizinis asmuo įgyja darbinį teisinįsubjektiškumą nuo momento, kai sulaukia įstatymų, nustatyto amžiaus (asmuonuo 16m.). Darbo sutarties šalimi – darbuotoju – gali būti nuolatinisLietuvos gyventojas, sulaukęs 16m. (Darbo sutarties įst. 4 str. 1 dalis) Juridiniai asmenys įgyja darbinį teisinį subjektiškumą nuo momento,kurį numato tos rūšies ūkio subjekto veiklą reglamentuojantis įstatymas,pvz.: tikrosios ir komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos – nuoįregistravimo įmonių registre dienos (Ūkinių bendrijų įst. 7str. 4 p.) Straipsnio autorius V. Nikitinas formuluoja tokius darbdaviopožymius: 1) Teisė (reglamentuojama sudarant bei nutraukiant darbo sutartis) priimti į darbą, paskirstyti darbo funkcijas bei atleisti iš darbo darbuotojus. 2) Galimybė organizuoti ir valdyti darbą, pasireiškiantį kaip darbdavio teisė duoti privalomus nurodymus. 3) Galimybė atsakyti pagal prievoles, kylančias iš darbo teisinių santykių. 4) Galimybė veikti savarankiškai ir dalyvauti teisiniuose santykiuose nepriklausomai nuo kitų subjektų. 5) 6) Galimybė turėti materialaus turto, lėšų ir atlyginti darbuotojams už darbą bei sumokėti nustatytus mokesčius. Iki pasirodant naujajam kodeksui, kolektyvinės sutarties šalys buvoproblematiškiausias teorinis darbo teisės klausimas. Įstatymuose buvoskirtingai nurodoma, kokios yra galimos kolektyvinės sutarties šalys. AntaiLR kolektyvinių susitarimų ir sutarčių įst. 1 str. nurodo, kad kolektyviniosusitarimo šalys yra profesinės sąjungos, jų susivienijimai ir LietuvosRespublikos Vyriausybė, ministerijos, darbdaviai, jų organizacijos arsusivienijimai, o 6 str. numato, kad kolektyvinė sutartis yra profesinėssąjungos ir darbdavio susitarimas. To paties įst. 7 str. nurodo, kadkolektyvinės sutarties šalių atstovai yra įmonėje, įstaigoje,organizacijoje, veikiančios profesinės sąjungos ir darbdavys ar joįgaliotieji atstovai. Kada šalys prisistato viena kitai derybos turi būti sušaukiamos perdvi savaites. Derybų eigoje darbdavys turi derėtis su darbuotojamsatstovaujančiu subjektu, įteikusiu reikalavimus arba pasiūlymus, tačiaukolektyvinių derybų pabaigos termino DK nustatyta nėra. Derybų procesasgali turėti tokias pasekmes: – baigtis kolektyvinės sutarties pasirašymu; – nesutarimų protokolo pasirašymu; – pasitraukimu iš derybų (darbdavio). Visi šie veiksmai turi būti atlikti raštiškai. Taigi ši DK normakolektyvinę sutartį daro neprivaloma, sutartis gali būti sudaryta tiklaisvanoriškumo pagrindu. Jei darbdavys nelinkęs derėtis, derybos galinevykti visai arba baigtis bet kuriame žingsnyje – tai darbdavio teisė.

2.3. Kolektyvinės sutarties sudarymas ir galiojimas

Dabar galiojančiame darbo kodekse nėra išskirta vienodo kolektyvinėssutarties turinio, kadangi yra išskirtos kolektyvinių sutarčių rūšys. DK 50str. apibrėžia, kas yra nustatoma nacionalinės šakos, irteritorinės kolektyvinės sutarties turinyje, tai: 1) Darbo apmokėjimo, poilsio ir darbo laiko, darbuotojų saugos bei sveikatos sąlygos; 2) Kvalifikacijos perkvalifikavimo sąlygos; 3) Socialinės partnerystės rėmimo priemonės; 4) Darbuotojų skaičius, darbo normų tvarka; 5) Kitos ekonominės socialinės sąlygos; 6) Atsakomybė už pažeidimus, vykdymo kontrolė. Įmonės kolektyvinėje sutartyje yra aptariamos panašios sąlygos, betyra išskirta ir naujų, pvz:, šalių tarpusavio informavimo ir konsultavimotvarkų. Pagal Lietuvos darbo teisę, vesti kolektyvines derybas yrakiekvienos šalies pareiga. Įstatymas numato, kad kolektyvinės sutartiesprojekto rengimo ir derybų vedimo tvarką nustato šalių atstovai bendrususitarimu ir tai įformina protokole. Iki derybų pradžios yra surenkamidarbuotojų siūlymai. Derybos turi prasidėti per 14d., kai antroji šalisgavo prisistatymą deryboms arba per kitą šalių susitartą laikotarpį. Dėlsudarytos kolektyvinės sutarties atnaujinimo, šalys turi pradėti derybaslikus 2 mėn. iki kolektyvinės sutarties galiojimo termino pabaigos.

Šalių įsipareigojimų vykdymo tvarka, terminai ir sąlygosnustatomi pačioje kolektyvinėje sutartyje. Kolektyvinės sutarties vykdymąkontroliuoja sutarties šalys arba jų tam tikri įgalioti atstovai, taip patdarbo įstatymų laikymosi kontrolės institucijos. DK 66 str. yra numatytakolektyvinės sutarties vykdymo atsiskaitymo tvarka, bet palikta šalimsveikimo laisvė kolektyvinės sutarties vykdymo kontrolės srityje.Kolektyvinės sutarties sudarymas ir pasirašymas tai ilgas ir šalių dideliųpastangų reikalaujantis procesas.

Kolektyvinę sutartį rengia rengimo grupė. Dažnai šalys parengia savoprojektą, o po to jis yra derinamas. Projektas vėliau yra pateikiamassvarstyti darbuotojų kolektyve. Jei kolektyvinės sutarties projektui, yranepritarta ir daryti pataisymai, pastabos, tai per 15d. teikiamas projektaspakartotinai. Kolektyvo darbuotojams pritarus, šalių atstovai, ne vėliaukaip per 3d. pasirašo sutartį. Ji įsigalioja nuo pasirašymo dienos. Dabar galiojančiame darbo kodekse, kolektyvinės sutarties sudarymuiskiriama daug dėmesio. Yra akcentuojamos derybos, kurių pagrindu pasirašomakolektyvinė sutartis. Jeigu įmonėje galioja kelios kolektyvinės sutartys,tai yra taikomi palankiausios sutarties nuostatai. Nacionalinę šakos ir teritorinę kolektyvinę sutartį registruotipateikia darbdavių organizacija per 20 dienų, o jei neatliekamas šisveiksmas kolektyvinę sutartį įregistruoti įgyja teisę kita sutarties šalis– profesinė sąjunga. Ją pateikti registruoti reikia per 10 dienų nuopirmojo termino pabaigos. Šiuo metu galioja Vyriausybės 2002m. lapkričio19d. nutarimu Nr. 1815 patvirtinta Nacionalinės, šakos ir teritoriniųkolektyvinių sutarčių registravimo tvarka, pagal kurią Nacionalinės, šakosir teritorines kolektyvines sutartis pareikštine tvarka registruojaSocialinės apsaugos ir darbo ministerija. Šios sutartys galioja ikinurodyto termino, o jei jo nėra – iki naujos sutarties sudarymo. Sutartisnutraukta gali būti tik nustatytais atvejais ir tvarka, pvz.: ekonominės arsocialinės sąlygos, bet prieš tai reikia informuoti darbuotojus. Įmonės kolektyvinės sutarties projektui parengti yra sudaroma taippat komisija. Komisijos sudėtis nurodoma protokole, kuris laikomaskolektyvinių derybų pradžia. Jei šalys nesutaria dėl įvairių klausimų, yrasurašomas nesutarimų protokolas. Šalių suderintas projektas yra taip patpateikiamas darbuotojų susirinkimui. Jei projektui pritariama, jis galibūti šalių pasirašytas, o jei ne galima inicijuoti kolektyvinį darbo ginčą.Sutartis įsigalioja, kai ji yra pasirašoma. Ji galioja iki naujos įmonėssutarties arba iki nurodyto termino. Jei sutartis terminuota, derybas šalys

pradeda likus 2 mėn. iki galiojimo pabaigos. Įmonės kolektyvinė sutartis gali būti nutraukta: bet kurios šaliesvalia, perspėjus prieš 3 mėn.; sutartį nutraukti nepraėjus 6 mėn. nuoįsigaliojimo yra draudžiama. Darbdavys kolektyvinę sutartį turi teisęnutraukti tik įmonės bankroto atveju, perspėjęs prieš 3 mėn. Sutartiesnutraukimas gali būti svarstomas, kai to reikalauja 1/10 darbuotojųrašytine forma. Kolektyvinė sutartis nutraukiama, kai už nutraukimąpasisako 2/3 įmonės darbuotojų.

2.4 Kolektyvinės sutarties taikymo sritis

Lietuvos Respublikos darbo kodeksas 52 str. nustato nacionalinės,šakos ir teritorinės kolektyvinės sutarties taikymo sritį.Kolektyvinės sutartys yra taikomos įmonėse, kurių darbdaviai: 1. buvo sutartį pasirašiusių darbdavių asociacijų nariai. 2. prisijungė prie šių asociacijų po sutarties pasirašymo.Dar šiame įstatymo straipsnyje yra punktas, kuris nurodo jog, socialinėsapsaugos ir darbo ministras gali praplėsti sutarties nuostatų taikymosritį. O jeigu įmonėje galioja kelios kolektyvinės sutartys, tai taikomosnuostatos, kurios yra palankesnės. Kolektyvinė sutartis yra taikoma toje įmonėje, kurioje buvopasirašyta ir priimta (DK 59str.2d.). Toje įmonėje yra ir taikomos jossąlygos darbuotojams bei darbdaviams. Analogiškai taip pat yra ir suįstatymų taikymo sritimi. Lietuvos Respublikos įstatymai yra priimami Seimeir taikomi Lietuvos Respublikoje. Už Lietuvos Respublikos ribų jienegalioja, tokias pačias teisines galias turi ir kolektyvinė sutartis –galioja tik įmonėje, už jos ribų kolektyvinė sutartis netenka galios. Kolektyvinės sutarties įgyvendinimas tikrinimas du kartus per metus.Dažniau tikrinama, jeigu to pageidauja viena iš šalių. Darbdavio teisiųperėmėjui sutartis galioja iki naujos sutarties pasirašymo. Apiekolektyvinės sutarties vykdymą šalys vieną kartą per metus (pusmetį)atsiskaito darbuotojų susirinkimui (konferencijai). Darbo ginčai, kylantysdėl kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, kuriųnepavyko sureguliuoti derybomis, sprendžiami Darbo ginčų nagrinėjimotvarka. (DK XIX skyrius). Kolektyvinės sutartys skirtos reguliuoti santykius, kuriesukelia daugybę priešiškumų tarp darbuotojų (kolektyvo) ir administracijos,pvz., darbo apmokėjimas, poilsio laikas, atostogos, viršvalandinis darbas,sauga, atsakomybė. Darbo kodeksas numato bendras nuostatas, o kolektyvinėsutartis yra galimybė konkretizuoti jas ir pritaikyti atskiro kolektyvoporeikiams. Darbuotojams nepalankių darbo sąlygų taikymas, jų teisiųpažeidinėjimas sukelia tam tikras pasekmes. Viena iš jų – streikai. Taiatsispindi šioje lentelėje.

1. lentelė. 2000- 2002 m. vykę streikai|Metai |2000 |2001 |2002 ||Streikai |35 |5 |- ||Įspėjamieji |21 |29 |- ||streikai | | | ||VISO |56 |34 |- |

Matyti, kad santykių tarp darbdavio ir darbuotojų nesureguliavimas2000 m. lėmė 56 streikus. Palaipsniui šis skaičius mažėja. Taigi galimaįžvelgti tendenciją, jog bando abi šalys atsigręžti viena į kitą su norususitarti. Tai neišvengiamai, autoriaus nuomone, lemia mažesnį streikųskaičių, mažesnį nepasitenkinimą tiek iš darbdavio pusės, tiek irdarbuotojų.Mūsų nuomone, nėra prasmės ginčytis, jog tai tendencingai vedaprie našesnio darbo, kas teigiamai veikia ne tik pačią įmonę, įstaigą arorganizaciją, bet ir visą valstybės ekonominį, politinį stabilumą.

PABAIGA

Šio baigiamojo darbo pradžioje iškeltas tikslas įpareigojo ištirtikolektyvinę sutartį visose jos kūrimo stadijose: derybų metu, projektokūrimo, veikimo ir galiojimo laikotarpiu.Baigiamojo darbo iškeltas tikslasyra pasiektas, į kolektyvinę sutartį buvo bandyta pažvelgti iš kitųnorminių teisės aktų, kaip įstatymas, vyriausybės nutarimas, pusės.Darbo pradžioje iškelti uždaviniai įvykdyti: visapusiškai išsiaiškintasąvoka ,,šaltinis“, išanalizuotos įvairių teisės teorijos autorių pateiktosšaltinių sistemos, aptarti darbo teisės šaltiniai, aptarta kolektyviniųsutarčių praktika užsienio valstybėse bei Lietuvoje.Suformuluota hipotezė pasitvirtino – kolektyvinė sutartis yra darbo teisėsšaltinis, aišku, jeigu ji sukuria teises ir pareigas ją sudariusiomsšalims, jei kolektyvinė sutartis egzistuoja tik formaliai ir yra sudarytatik perrašant įstatymus bei kodeksą, tai tokia sutartis teisiniu aspektunėra funkcionali.Atlikus tyrimą galima pastebėti, jog kolektyvinių sutarčių praktikaLietuvoje yra menka. Tai gana nauja sritis, kur dar kuriama teisminėpraktika. Bylų susijusių su darbo santykiais yra nedaug, jos nagrinėjamosbendros kompetencijos teismuose. Užsienio valstybėse bylų srautai darbosrityje labai dideli, todėl pvz. Vokietijoje veikia atskiri specializuotiteismai – darbo teismai. Užsienio valstybėse labai stipriai yra ginamosdirbančiųjų teisės. Tai aktyviai atlieka profesinės sąjungos, darbotarybos.Kad kolektyvinės sutartys įgautų daugiau teisinės reikšmės, suteiktųdaugiau garantijų darbuotojui, čia turi pasidarbuoti profesinės sąjungos.Autoriaus nuomone, atsiveria puiki galimybė profesinių sąjungų švietėjiškaiveiklai, darbuotojų mokymui.Atlikus baigiamąjį darbą padarytos šios išvados: 1. Lietuvoje nėra socialinio dialogo tradicijų, kuris skatina susitarti suinteresuotas šalis, t y. darbdavį ir darbuotoją. 2. Kolektyvinė sutartis yra teisės šaltinis, jeigu sutartyje yra sukurtos teisės ir pareigos ją sudariusioms šalims. 3. Lietuvoje šiuo metu nėra aktyvios profesinės sąjungos, tai turi neigiamos įtakos kolektyvinių sutarčių sudarymui, kūrimui.

LITERATŪRA

Norminiai teisės aktai, konvencijos

1. LR Darbo kodeksas//Valstybės žinios, 2002 birž.4,Nr. 2569- 64. 2. Dėl nacionalinių šakos ir teritorinių kolektyvinių sutarčių registravimo tvarkos patvirtinimo// Valstybės žinios,2002 lapkr. 19, Nr. 5010- 1815. 3. LR darbo sutarties įstatymas//Valstybės žinios, 1991, Nr.36- 973. 4. LR kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymas// Valstybės žinios, 1992, Nr.1-2386. 5. LR kolektyvinių susitarimų ir sutarčių įstatymas// Valstybės žinios, 1991, Nr.1-1201. 6. LR Seimo statutas// Valstybės žinios, 1994, Nr. 15- 249. 7. LR Vyriausybės darbo reglamentas// Valstybės žinios, 1999, Nr. 92- 2693. 8. Europos žmogaus teisių apsauga// Valstybės žinios, 1995, Nr. 40- 987. 9. Europos socialinė chartija// Valstybės žinios, 2001, Nr. 49- 1704. 10. TDO konvencija Nr. 87,,Dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į gynimo‘‘// Valstybės žinios,1996, Nr. 27. 11. TDO konvencija Nr. 98 ,,Dėl teisės jungtis į organizacijas ir vesti kolektyvines principų taikymo‘‘// Valstybės žinios, 1996, Nr. 28. 12. TDO konvencija Nr. 154,, Dėl kolektyvinių derybų// Valstybės žinios, 1997, Nr. 95. 13. LR Konstitucija// Valstybės žinios, 1992, Nr. 33- 1014. 14. LR Civilinis kodeksas// Valstybės žinios, 2000 rug. 6, Nr. 74. 15. LR įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymas// Valstybės žinios, 1993, Nr. 12- 296; 2002, Nr. 124-5626. 16. LR įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas// Valstybės žinios, 1995, Nr. 41- 991; 1996, Nr. 68- 1632; 1997, Nr. 111- 2796; 1998. Nr. 6-114; 1999, Nr. 48-1527; 2002, Nr. 66-2705. 17. Darbo įstatymų kodeksas(Su pakeitimais ir papildymais).- Vilnius: Teisingumo ministerijos leidykla. 1989. 18. Profesinių sąjungų įstatymas// Valstybės žinios, 1991, Nr. 34- 933. 19. LR Vyriausybės nutarimas,, Dėl nacionalinių, šakos ir teritorinių kolektyvinių sutarčių registravimo tvarkos‘‘// Valstybės žinios, 2002, Nr. 112- 5010. 20. LR Vyriausybės nutarimas ,, Dėl darbo sutarties pavyzdinės formos patvirtinimo‘‘// Valstybės žinios, 2003, Nr. 11- 412. 21. LR DK komentaras. I ir II dalys. ( Kolektyviniai darbo santykiai). 2003, Vilnius: Justicija.

22. Tarptautinės Darbo organizacijos konvencijos, ratifikuotos LR Seimo.- Vilnius: PMTI, 1995. 23. LR Civilinio proceso kodeksas// Valstybės žinios, Nr. 36.

Publikuota medžiaga

24. Berger V. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija.- Vilnius: Pradai, 1997. 25. Civilinių ir darbo sutarčių sąveika// Jurisprudencija. 2002. Nr. 28. P. 7- 17. 26. Černoruskaja N. M. Samdytojo teisinė padėtis ir personalo išlaidos// Teisė. 1999. Nr. 33(3). 27. Čiočys P. Teisės pagrindai.- Vilnius:VVK, 2002. 28. Dambrauskas, Nekrašas V., Nekrošius .Darbo teisė.- Vilnius: Mintis, 1990. P. 433- 450. 29. Dambrauskienė G. Trišalis susitarimas- kolektyvinių darbo santykių pagrindas// Teisės problemos. 1994. Nr. 4. 30. Dambrauskienė G., Mačernytė- Panomariovienė I. Tarptautinė darbo organizacija: konvencijų priėmimas, ratifikavimas, vykdymas..- Vilnius:LTU. 2001. 31. Davulis T. Kolektyviniai susitarimai: kolektyvinių darbo santykių reguliavimo problemos// Teisė. 1999. Nr. 33(1). 32. Derybos dėl darbo kolektyvinių sutarčių. Derybų pagrindai. Dalyvio užrašai.- Vilnius: Profesinių sąjungų federacija, 1991. 33. Europos Sąjungos teisė.- Vilnius: Eugrimas,1999. P. 302- 324. 34. Hayek Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė(1t.).- Vilnius:Eugrimas, 1998. 35. Hart H. L. A. Teisės samprata.-Vilnius: Pradai, 1997. P. 20- 30. 36. Kelsen H. Grynoji teisės teorija.- Vilnius: Eugrimas, 2002. 37. Kodėl iki šiol neturime civilizuotų darbo įstatymų? // Justitia. 1996. Nr. 3. P.2- 3. 38. Kokios kolektyvinių derybų perspektyvos. Du požiūriai// Esu. 2002. Nr. 11( 256) P. 12- 14. 39. Kolektyvinė sutartis(Lietuvos Juriskonsultų asociacijos informacinis konsultacinis biuras). 2003. Vilnius. 40. Kolektyvinės sutarties maketas.Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Vilnius: UAB ,,BSPB“. 2002. 41. Kolektyviniai feodalinės Lietuvos teisės subjektai// Teisė. 2002. Nr.

42. P.108- 117. 42. Krivickas D. Teisės šaltiniai// Lietuva. Lietuvių enciklopedija. 15t.- Vilnius. 1991. 43. Lideika, Petrauskas, Valiūnas. Darbo teisės žinynas.- Vilnius: Verslo žinios, 2003. 44. Mockevičius R. LR. Įstatymuose vartojamų sąvokų žodynas.- Vilnius:V.į. Teisinės informacijos centras, 2000. P. 194. 45. Naujasis Darbo kodeksas: stabilumas darbo teisėje garantuotas? // Justitia. 2002. Nr. 3-4. P. 5- 6. 46. Nekrošius I. Kolektyvinių sutarčių teisinio reguliavimo problemos// Teisė. 1993. Nr. 27. 47. Nikitinas V. Darbdavys kaip darbo teisės subjektas LR bei užsienio valstybėse// Jurisprudencija. 2002. Nr. 25(17). P. 98- 105. 48. Oleškevičius A. Ką vertėtų žinoti samdomam darbuotojui// Teisės konsultntas. 2002. Nr. 1. 49. Profesinių sąjungų narių garantijos- būtinybė ar prabanga? // Justitia. 2000. Nr. P. 22-24. 50. Svarbiausios Darbo kodekso nuostatos// Esu. 2002. Nr. 16( 261). P. 6- 8. 51. Tartilas J. Darbuotojų darbo sąlygų garantijos naujajame DK// Jurisprudencija. Nr. 40(32 ). P. 41- 46. 52. Tiažkijus V., Petravičius R., Bužinskas G. Darbo teisė.- Vilnius: Justitia, 1999. P. 197- 230; 279- 289. 53. Trišalės partnerystės įgyvendinimo problemos Lietuvoje// Teisė. 2001. Nr. 40. P.96. 54. Usonis J. Darbo įstatymų bendrumo ir diferencijos principas// Jurisprudencija. Nr. 40( 32). 55. Vadapalas V. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis.- Vilnius: Eugrimas, 1998. P. 23- 25. 56. Vaišvila A. Teisės teorija.- Vilnius:Justitia, 2000. 57. Киселев И. Я. Зарубежное трудовое право.- Москва: Норма, 1998. 58. Разрешение трудовых споров.– Москва,2000. 59. Трудовое право в схемах.– Москва: Приор.C.25-29. 60. Трудовое право.– Москва: Юнити- инити, 2002 C 9-95. 61. Трудовые договоры .Трудовые споры.– Москва: Бератер- Прес,2002. С. 122- 163

Praktinė medžiaga

62. Darbo sutarties įstatymo taikymas teismų praktikoje 1995- 1999.- Vilnius: Bonaventūra, 1999. 63. Dėl teisių įgytų kolektyvinės sutarties pagrindu, realizavimo// Teismų praktika. 2001. Nr. 15. 64. Apžvalga,, Dėl darbo sutarties įstatymo taikymo civilinėse bylose, išnagrinėtose per 1995m.// Teismų praktika. 1996. Nr. 3- 4. 65. LAT Nutarimas Nr. 42 1996 birž. 21.,, Dėl Darbo sutarties įstatymo taikymo civilinėse bylose apibendrinimo rezultatų“. 66. Darbo srities susitarimus reglamentuojančių teisės aktų taikymas praktikoje.- Vilnius: TFSS, 2002. 67. Darbo apmokėjimą reglamentuojančių teisės aktų taikymas praktikoje.- Vilnius: TFSS, 2002. 68. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos turimų kolektyvinių susitarimų sąrašas.2003m. 69. Vilniaus Senvagės vidurinės mokyklos kolektyvinė sutartis.2000m. 70. SP UAB ,,Vilniaus autobusų parko“ kolektyvinė sutartis 2001m. 71. SP UAB ,,Druskininkų komunalinis ūkis“ kolektyvinė sutartis. 2000m. 72. UAB ,,VISATEX“ kolektyvinė sutartis. 2003 m. Visaginas. 73. Vilniaus Teritorinės Muitinės kolektyvinė sutarties projektas. 1999m. 74. Civilinė byla Nr. 3K- 3- 526. 75. Dėl teisių, įgytų kolektyvinės sutarties pagrindu, realizavimo// Teismų praktika.2001, Nr.15. P.32. 76. Pranešimas ,,Vokietijos darbdavių organizacijos ,,Nordmetall“ atstovo Hans Manzke ,,Socialinis dialogas ir Europos Sąjungos reikalavimai nacionalinei darbo teisei“.

SANTRAUKA

Magistro baigiamojo darbo tema: ,,Kolektyvinė sutartis kaip darbo teisėsšaltinis“.Darbą sudaro šios dalys: įvadas, temos dėstymas, pabaiga, literatūra,santrauka, priedai.Darbo pradžioje iškeltas tikslas – ištirti ar kolektyvinė sutartis savosudarymo, priėmimo procedūromis atitinka ir prilygsta kitiems darbo teisėsšaltiniams. Iškelta hipotezė – kolektyvinė sutartis yra darbo teisėsšaltinis, kurios kontekste yra sukuriamos teisės ir pareigos jąsudariusioms šalims. Kad pasiekti pagrindinį tikslą, buvo iškelti trysuždaviniai: išsiaiškinti sąvoką šaltinis, išanalizuoti darbo teisėsšaltinius, apibendrinti kolektyvinių sutarčių sudarymo praktiką užsieniovalstybėse ir Lietuvoje.Atlikus tyrimą, išstudijavus teorinę bei praktinę teisinę literatūrą,iškalta hipotezė pasitvirtino, kad kolektyvinė sutartis yra darbo teisėsšaltinis.

1.TEISĖS ŠALTINIO SĄVOKA

Teisė kaip valstybė pasireiškia darydama žmogaus veiklą organizuota, pastovia, darnia ir kontroliuojama. Teisė užtikrina visuomeninių santykių darną ir tvarką bei padaro juos civilizuotais. Svarbus visuomenės bruožas yra jos organizuotumas, socialinį gyvenimą sudarančių santykių tvarkymas ir būtinumas juos reguliuoti. ,, Socialinio gyvenimo reguliavimas – tai žmonių ir jų kolektyvų elgesio nustatymas, pastangos orientuojant jų funkcionavimą ir raidą tinkama linkme, nustatyti atitinkamas ribas ir tikslingai tvarkyti visus santykius“[57,P.92]. Žvelgiant iš istorinės pusės socialinio reguliavimo reikšmė nuolat didėjo, reguliavimo kokybė keitės, priemonės darėsi vis sudėtingesnės ir tobulesnės. Jei pirmykštėje gimininėje visuomenėje reguliavimas buvo skirtas visumos prioritetui, t.y. išsaugoti ir aprūpinti visą giminę, tai atsiradus ūkinei gamybai, darbo pasidalijimui, visuomenės gyvenimas diferencijavosi, tapo sudėtingesnis. Visa tai neišvengiamai lėmė norminių institucinių darinių, t.y. teisės ir teisinio reguliavimo kūrimą. Tol kol teisė tapo pagrindu reguliuoti visuomenės socialinį gyvenimą, praėjo nemažai laiko. Iš pradžių teisinis reguliavimas nebuvo visiškai atskirtas nuo neteisinio moralinio, religinio reguliavimo.

Teisė yra tarsi priemonė tenkinti socialiai teisingus ir besiplėtojančius piliečių ir visos visuomenės poreikius ir interesus. Teisė skatina atskirus asmenis ir visuomenę plėtoti naudingus visiems santykius. Tačiau tam neišvengiamai būtina teisės išorinė išraiška, kas vadinama teisės šaltiniu arba forma.

1.1 Teisės šaltinio samprata ir požymiai

Teisės kūrimas – tai ilgas istorinis procesas, kuris yra perėjęslabai daug etapų: tai civilizacijų kūrimasis bei žlugimas, mokslopasiekimai taip pat tautos moralės normų kaita. Pagrindinis teisės sistemos kūrimosi pradas buvo ideologizuotosprigimtinės teisės, t.y. teisės tiesiogine socialine prasme, socialiaipateisinamos visuomeninių santykių dalyvių elgesio laisvės, pačių subjektųsuprantamos, kas pagal jų teisinę sąmonę teisėta ir neteisėta, išraiška.Anot teisės mokslų prof. habil. dr. S. Vansevičiaus pirmieji rašytinėsteisės šaltiniai yra seniausių civilizacijų (Manų įstatymai, Dvylikoslentelių įstatymai) ir viduramžių (Saliečių tiesa, Rusų tiesa). Visi jiesusideda iš trijų pagrindinių elementų: 1. konkrečių bylų sprendimų, tam tikru lygiu pripažintų turinčiais norminę reikšmę (precedentų); 2. vyraujančių papročių, dažnai atspindinčių individualių sprendimų pavyzdžius; 3. iš dalies tiesioginių teisėkūros aktų [57,P.100]. Teisės šaltinis- tai teisės normų išraiškos forma arba teisinisreguliavimas teisinių normų pagrindu. Nuo įstatymo leidėjo valiospriklauso, kad tam tikrų visuomeninių ryšių visuma, tam tikras visuomenėsnarių elgesio variantas turi tapti bendrai privaloma taisyklė. Tadanustatoma teisės norma arba sankcionuojamas jau susidariusios gyvenimeelgesio taisyklės ir šitaip jos paverčiamos teisės normomis. Teisės norma,vadinamoji bendro elgesio taisyklė, yra nustatyta arba sankcionuotavalstybės ir saugoma nuo pažeidimų valstybės prievartos priemonėmis. Ji yraskirta reguliuoti ne konkretų vienintelį santykį, o santykių rūšį, t.y.adresuojama ne vienam asmeniui, o asmenų grupei. Teisės šaltinių įvairovė priklauso nuo daugelio dalykų, pavyzdžiui nuoteisės tradicijų valstybėje. Tačiau pirmiausia paanalizuosime ,,šaltinio“sąvoką. Dabartinis lietuvių kalbos žodynas sąvokai „šaltinis” pateikia šiasreikšmes: 1. tai kas duoda pradžią, iš kur kas išeina; 2. rašytinis paminklas, dokumentas; 3. iš žemės tekanti versmė[28, P.799]. Žodynas pateikia tris šios sąvokos reikšmes. Viena iš galimų reikšmių– teisės normų įtvirtinimo ir raiškos būdai arba teisės forma. Dar vienasgalimas šaltinio suvokimas, tai kai šaltinis sutapatinamas su istoriniušaltiniu. Tai gali būti įvairūs rašytiniai šaltiniai, kuriuose randameduomenų apie atitinkamo laikotarpio įvairius faktus, duomenis, tam tikrąpožiūrį į įvairias situacijas.Tai gali būti įvairūs metraščiai, istoriniaiužrašai. Šiuose dokumentuose galima surasti duomenų apie atitinkamolaikotarpio teisę. „Teisės šaltinis” turi daugybę interpretacijų. Teisine prasme šisąvoka reiškia kriterijus, pagal kuriuos konkrečioje teisinėje sistemojenorma yra pripažįstama galiojančia, pvz.: tarptautinėje teisėje, yraįtvirtintas tarptautinių šaltinių sąrašas. Terminą „teisės šaltinis“ pirmą kartą pavartojo Romos istorikasT.Livijus (59 m. pr. Kr.- 17 m. po Kr.). Teisės šaltiniai (teisės forma) – oficialūs būdai, kuriaisišreiškiamos ir įtvirtinamos teisės normos. Teisės moksle terminas „teisėsšaltiniai “dažnai pakeičiamos terminu „teisės forma”. Abu šie terminailaikomi sinonimais.Teisės šaltinių reikšmė žmogaus, visuomenės ir valstybės gyvenime,neabejotinai yra didžiulė. Teisės šaltiniai nustato žmonių teisinę padėtįir jų tarpusavio santykius, apibrėžia piliečio ir valdžios santykius,modeliuoja valstybės santvarką, reglamentuoja tarptautinius ryšius irdaugybę kitų dalykų. Teisės šaltiniai taip pat yra vertingas ir patikimasistorinis šaltinis. Jie leidžia pažinti socialinių, darbo, šeimos ir kitų

teisinių santykių tam tikroje šalyje charakteristikas. Išanalizavus sąvokos „šaltinis“ reikšmę, terminą „teisės šaltinis“galima suprasti kaip dokumentą, kurio pagrindu turime sukurtą dabartinęteisinę sistemą. ,,Šaltiniu“ vadinamas tik pozityvusis teisės normospagrindas, t.y. jos kūrimą reguliuojanti aukščiausia pozityviosios teisėsnorma.“ Istoriniu atžvilgiu vertinant šį terminą galima įžvelgti, joganksčiau ,,teisės šaltinis“ buvo vartojamas teisinės minties šaltinioprasme. Vėliau teisės šaltiniu imama vadinti ne tik rašytinius teisėstekstus, bet ir žmonių interesus, teisėkūros procedūras, iš kurių kylakonkrečios teisės normos. Dar vėliau prie teisės šaltinio yra priskirtipatys teisėkūros rezultatai- papročiai, teismų sprendimai, įstatymai. Anot prof. S. Vansevičiaus, svarbiausi teisės šaltiniai (formos)pasaulio šalyse yra: teisės papročiai, valstybės institucijų norminiaiteisės aktai, teisinės sutartys, visuomeninių organizacijų norminiai aktai,išleidžiami valstybės sankcija. Kuris teisės šaltinis svarbesnis, taipriklauso nuo valstybėje susiklosčiusios istorinės, ekonominės ir politinėssituacijos. Musulmonų kraštuose svarbiausios teisės formos yra Koranas,Suna, Idžma- visuotinis musulmonų visuomenės susitarimas, Kijas- svarstymaspagal analogiją. Anglijoje yra trys pagrindiniai teisės šaltiniai:statutinė teisė(parlamento įstatymai), deleguotoji įstatymų leidyba(vyriausybė ir teismas) ir papročių teisė (įv teismo institucijųteisėkūra). Australijoje skiriami keturi teisės šaltiniai: papročių teisė,statutinė teisė, deleguotoji teisė ir papročiai. Japonijos teisės šaltiniaiyra: konstitucija, parlamento aktai, vyriausybės įsakai, vietosatstovaujamųjų institucijų ordonansai, teismo proceso taisyklės, advokatųveiklos, teismų reikalų tvarkymo taisyklės. Prof. S. Vansevičius teigia, kad plačiuoju požiūriu teisės šaltinistai visuomeniniai santykiai, kuriuos reikia reguliuoti ir kuriuosįsisąmonina įstatymų leidėjas[57,P.116]. Jeigu pažvelgsime į teisėsšaltinius materialiuoju požiūriu, tai teisės šaltiniai – materialiosios,socialinės ir kitos visuomenės gyvenimo sąlygos, kurios objektyviai verčiaišleisti ar pakeisti, papildyti teisės aktus ar net pakeisti teisėssistemą. Pagrindinis kontinentinės teisės šaltinis yra norminis aktas,kurio tekste išdėstytos teisės normos.

Teisės teorijoje „teisės šaltinio“ apibrėžimai yra labai tapatūs.Mokslininkai nagrinėja šią sąvoką ir pateikia savo veikaluose. Keletąapibrėžimų aptarsime.

Teisės mokslo teoretikui A.Vaišvilai teisės šaltinis yra mintiesšaltinis [57,P.7].Anot teoretiko šaltinis gali būti nebūtinai rašytinis,tai gali būti tik vertinga mintis, mąstymas,kuris yra priimtinas tam tikulaikotarpiu. Kaip žinome, šaltiniai gali būti rašytiniai ir nerašytiniai.P. Čiočys teigia, kad teisės šaltinis – tai įstatymai, jų rinkiniaikodeksai, teismų sprendimai, papročių užrašai, metraščiai, literatūroskūriniai, t.y. tie tekstai, iš kurių gauname informacijos apie praeitiesvisuomenių turėtas teisės normas ir jais materilizuotas teisines idėjas.Įstatymas normatyvizmo doktrinoje laikomas pagrindiniu teisės šaltiniu.Šaltinis – visa tai, iš kur kas išeina (atsiranda), kas duodapradžią[28,P.237].

„Teisės šaltinis“ – tai įtvirtintų, nustatytų ir išreikštų teisės normų oficiali forma, galiojanti valstybėje. Anot mokslininko V.Tiažkijaus, „teisės šaltinis“ – tai tam tikrų normų objektyvizavimo, raiškos būdas[53,P.33]

Teisės teorijoje pagrindiniai teisės šaltiniai yra:

– teisės paprotys;

– teisinis precedentas;

– norminės sutartys;

– norminis teisės aktas.

Istoriškai seniausia papročių teisė, vėliau precedentinė teisė ir greta rašytinė teisė,

kai teisės normos išreiškiamos norminiuose aktuose, kuriuos leidžia aukščiausios

valstybės institucijos.

Trumpai aptarsime pagrindinius teisės šaltinius.

• Norminė sutartis – tai kelios teisės normos, kurios sutartimi reguliuoja tarpusavio santykius. Šios sutartys dažniausia yra teisės šaltinis tarptautinių santykių srityje. Norminės sutarties pavyzdžiu gali būti sutartys darbo teisėje – kolektyvinės sutartys, sudaromos įmonėse, įstaigose ar organizacijose ir numatančios darbuotojams papildomas lengvatas ir garantijas darbo, socialinių buitinių ir kitų santykių srityje.

• Norminis teisės aktas – tai valstybės kompetentingų organų ar jų įgaliotų institucijų oficialus rašytinis aktas – dokumentas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisės normas. Norminis teisės aktas užima labai svarbią vietą tarp teisės šaltinių Lietuvos teisės sistemoje[27,P.25].

Pagal teisinę galią norminiai teisės aktai yra skirstomi į: įstatymus ir poįstatyminius aktus. Teisės teorijoje svarbus teisės šaltinių skirstymas į pirminius ir antrinius šaltinius. Pirminiais teisės šaltiniais remiantis ginčus sprendžiančios institucijos gali išspręsti ginčą, o antriniai teisės šaltiniai tik padeda susiformuoti nuomonei, tačiau vien jais remiantis bylos išspręsti negalima.

Skirtingose teisinėse sistemose pirminiai ir antriniai teisės šaltiniai yra skirtingi. Paprastai pirminiais šaltiniais laikomi norminiai aktai, precedentai, papročiai.

Aptarti teisės šaltiniai yra visų teisės mokslo šakų šaltiniai. Darboteisė yra viena iš teisės mokslo šakų. Ši teisės šaka yra susiformavusi19a. Darbo teisė yra pakankamai naujas mokslas. Teisės šaltiniai(paprotys,teisinis precedentas, norminė sutartis, norminis teisės aktas) yra taip patdarbo teisės šaltiniai. Kiekviena teisės šaka yra reglamentuojama atskirų,tik tai teisės šakai priskirtų šaltinių. Darbo teisės šaltiniai– darboteisės normų išraiškos formos. Pagrindiniai šaltiniai yra norminiai aktai.Turinio ir teisinio reguliavimo dalyko atžvilgiu jie yra labai įvairūs.

Konstitucija yra aukščiausiąją galią turintis darbo teisės šaltinis.Joje įtvirtinta dauguma pagrindinių darbo teisės principų. Konstitucija yradarbo įstatymų pagrindas. Nei Darbo Kodeksas (toliau DK), nei kitiįstatymai negali prieštarauti Konstitucijai.

Kitas labai svarbus Darbo teisės šaltinis – Darbo kodeksas. Darboteisės šaltiniai reglamentuojami DK 3str[1,P.6] Darbo teisės šaltiniu yrair kiti norminiai Vyriausybės, kitų valstybės ir savivaldos institucijųteisės aktai, t.y. poįstatyminiai aktai. Kaip specifinių darbo teisiniųsantykių reglamentavimo šaltinis yra įmonių, įstaigų ir organizacijų pagalsavo kompetenciją priimti norminiai teisės aktai, galiojantys tik tamtikros įmonės, įstaigos darbuotojams bei kolektyvinės sutartys, kuriųanalizė yra šio darbo objektas. Darbo teisės šaltinis yra ne pačioskolektyvinės sutartys, o tik tokių sutarčių normatyvinės nuostatos:sąlygos, kurios kolektyvinės sutarties galiojimo metu įgauna teisės normųpobūdį. Taip yra todėl, kad kolektyvinės sutarties sąlygos yra skirtingos– ne tik normatyvinės, bet ir organizacinės, nustatančios sutartiesgaliojimo laiką, vykdymo kontrolės būdus, pakeitimų, papildymų tvarką,atsakomybės už pažeidimus klausimus, prievolinės, informacinės. Visos šiostrys kolektyvinių sutarčių sąlygų rūšys neturi būtinų teisės šaltiniųpožymių, todėl negali būti laikomos teisės šaltiniu. Socialinėspartnerystės vaidmuo darbo teisėje tampa reikšmingesnis. Todėl kolektyvinėssutarties normatyvinė nuostatų reikšmė turėtų didėti. Įgyvendinussocialinės partnerystės principus, kolektyvinių sutarčių kiekis gerokaipadidės. Nes darbuotojai, darbdaviai ir valstybė kaip lygiaverčiai

partneriai gali susitarti dėl daugelio darbo sąlygų, kurių nereglamentuojavalstybės teisės aktai. Iki DK galioję darbo įstatymai tiesiogiai neatsakėį klausimą, ar darbo sutartyje galima pabloginti kolektyvinės sutartiessąlygas. Tuo tarpu DK expressis verbis įtvirtino, jog darbo sutartimišalys negali pabloginti kolektyvinės sutarties sąlygų ( DK 94 str. 2 d.).Ši kodekso norma įtvirtina kolektyvinės sutarties viršenybę darbo sutarčiųatžvilgiu.

Tarptautinių sutarčių reikšmė darbo teisinių santykių reglamentavimuiyra labai padidėjusi, nes stojant Lietuvai į įvairias sąjungas daugelį šiųklausimų reglamentuoja tarptautiniai teisės aktai. Vadovaujantis DK 8str.galime teigti, kad tarptautinių sutarčių normos turi viršenybę nacionaliniųteisės aktų atžvilgiu. Tarptautinės sutartys, kaip darbo teisės šaltiniai,yra skirtingos. Jos gali būti taikomos tiesiogiai ir netiesiogiai, nessukuria pareigas valstybei. Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto 38 str.nenustato tarptautinės teisės šaltinių hierarchijos tik juos išvardija:tai, tarptautinės sutartys, tarptautiniai papročiai, bendrieji teisėsprincipai, teismų sprendimai, doktrina, tarptautinių organizacijųrezoliucijos bei valstybių vienašaliai aktai, kuriais valstybės priimatarptautinius įsipareigojimus, bet visi šaltiniai yra labaisvarbūs[56,P.23] Vieni jų yra privalomojo pobūdžio, kiti tėra tikrekomendacijos. Skirtingai nei įstatymai, tarptautinės teisės normosnekuriamos įstatymų leidimo būdu. Nėra sukurta jokios institucijos, kuritarptautiniu mastu kurtų tarptautinės teisės normas. Nei Jungtinės Tautos,nei kita tarptautinė organizacija įstatymų leidimo funkcijos neturi, pvz:net Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja teikia rezoliucijas.

Tarptautinės sutartys kaip darbo teisės šaltiniai gali būti:regioninės, bendrosios, specialiosios. Jungtinių Tautų visuotinė žmogausteisių deklaracija, TDO konvencijos. Ypač svarbios tarptautinės sutartys,reglamentuojančios darbo teisinius santykius yra TDO konvencijos. TDOsukurtos teisinės normos yra privalomos toms šalims, kurios yra jasratifikavusios. Taigi, šios organizacijos teisės normos turi imperatyvinęgalią. Lietuvos respublika yra ratifikavusi 34 TDO konvencijas[21,P.39]

Apibendrinant šį skyrelį, galima teigti, jog teisės teorijoje teisėsšaltinis suprantamas įvairiapusiškai. Skirtingi autoriai tiek užsienio arLietuvos šį terminą aptaria savo studijose ir apibūdina kaip mintiesišraišką arba, kad tai rašytinis paminklas, kuriame galime atrasti įvairiųteisės normų, kurios buvo aktualios tam tikru laikotarpiu. Teisės teorijaaptaria šiuos teisės šaltinius: teisės paprotį, teisinį precedentą, norminęsutartį, norminį teisės aktą. Darbo teisė yra viena iš teisės šakų, todėldarbo teisė remiasi šiais šaltiniais. DK nurodo kokie yra darbo teisėsšaltiniai. Vienas iš šaltinių yra kolektyvinių sutarčių normatyvinėsnuostatos. Šis darbo teisės šaltinis šiame darbe bus aptariamas išsamiau irplačiau.

1.2 Teisės šaltinių priėmimo procedūra

Kitas teoretikas prof. H.Kelsen (1881- 1973 ) mano, jog valstybiųkonstitucijos institucionalizuoja specialius įstatymų leidybos organus.Įstatymų leidybos organo prigimtis yra vienas svarbiausių veiksnių,lemiančių vadinamąją valdymo formą. Jei tas organas yra atskiras individas,pvz.: monarchas, diktatorius, tai kalbame apie autokratiją, jei taigyventojų susirinkimas arba tautos renkamas parlamentas – tai demokratija.Tik demokratinė įstatymų leidyba reikalauja reguliacinių nuostatų,apibrėžiančių įstatymų leidybos procedūrą, kuri čia reiškia dalyvavimątautos susirinkime arba renkant parlamentą, jo narių skaičių, sprendimųpriėmimo procedūrą[37,P.68]

Įstatymų leidybos būdu sukurtos bendrosios teisės normos – taisąmoningai nustatytos normos. Aktai, iš kurių susideda įstatymų leidyba,yra normų kūrimo aktai. Tam tikrai teisinei bendruomenei priklausantysžmonės tokiomis pat aplinkybėmis elgiasi taip pat, kad taip elgiamasipakankamai ilgą laiką ir kad susiklosto individų, kurių aktai sudaropaprotį, kolektyvinė valia, jog taip elgtis privalu. Taip kyla sudarančiųfaktų „privalomybė “, t.y. mintis, kad privalu elgtis pagalpaprotį[37,P.70]. Paprotį sudarantys aktai turi būti atliekami įsitikinus,kad juos atlikti yra privalu. Kiekviena civilizuota valstybė yra sukūrusiir nustačiusi norminių teisės aktų priėmimo procedūrą, kurią pažeidus,teisės aktas negalioja. Visos valstybės turi savo teisės aktų priėmimo,keitimo ir papildymo tvarką. Tačiau priimamiems įstatymams būdingas tokspat teisėkūros procesas: projekto pateikimas, jo svarstymas, tvirtinimas irgaliausiai priimto įstatymo paskelbimas. Jei įstatymas priimamasreferendumu, tai priėmimo tvarka yra nustatyta referendumo įstatyme.Lietuvoje taip pat yra įstatymais nustatytos įstatymų leidybosprocedūros.

Kaip ir ruošiant įstatymą, taip ruošiant kolektyvinę sutartį yrainiciatyvinė grupė: seime – seimo nariai, prezidentas, vyriausybė,piliečiai, įmonėje – kolektyvas, t. y. profesinė sąjunga. Pats kolektyvinėssutarties priėmimo procesas yra labai panašus, kaip ir įstatymų.Kolektyvinės sutarties svarstymas vyksta kolektyvo grupelėse. Vykstakolektyvinės sutarties derinimo ir taisymo etapas. Rengiant įstatymus,įstatymų projektai taip pat yra svarstomi, derinami frakcijose,komitetuose, siūlomos pataisos.

Įstatymų priėmimas vyksta, kai yra balsuojama Seime, o kolektyvinėsutartis yra priimama taip pat balsuojant darbuotojų kolektyvo susirinkime(konferencijoje).

Įstatymai paskelbiami ,,Valstybės žiniose“, kai yra pasirašęsPrezidentas ar Seimo Pirmininkas. Kolektyvinė sutartis taip pat įsigaliojapasirašius ją sudarančioms šalims. Ji kaip ir įstatymai galioja neribotąlaiką, o tiksliau – kol bus pakeista arba nutraukta, pakeistos kai kuriosdalys[1,P.26].Pagal galiojimą erdvėje –įstatymai galioje tam tikrojeteritorijoje, t.y. Lietuvoje, o kolektyvinė sutartis taip pat galiojaįmonėje arba jei aukštesnio lygio Lietuvos teritorijoje.

Norminių teisės aktų ir kolektyvinės sutarties priėmimo procedūrosegalima įžvelgti panašumų: piliečiai turi teisę dalyvauti teisėkūrosprocese, pateikdami įstatymo projektą ar dalyvaudami referendume, taip patturi galimybę dalyvauti įmonės valdyme, bet piliečiai turi būti politiškaiaktyvūs. Projektų lygmenyje įstatymai ir kolektyvinės sutartys praeinapanašų kelią: siūlymas, aptarimai įvairiose darbo grupėse, kompromisųieškojimas tarp šalių, priėmimas. Įstatymai yra priimami Seimo- tautosatstovų, o profesinės sąjungos ar darbo tarybos yra viena iš šalių, kuriatstovauja įmonės kolektyvą. Skirtumas tik tas, kad įstatyme suformuluotosnormos galioja visos imtinai, o kolektyvinės sutarties tik normatyvinėsnormos gali būti reikšmingos kaip teisės šaltinis.