DRAUDĖJAS KAIP DRAUDIMO SUTARTIES ŠALIS

396 0

TARPTAUTINĖ TEISĖS IR VERSLO AUKŠTOJI MOKYKLA

ĮVADAS

Temos aktualumas. Draudimas tiek ekonominiu, tiek ir socialiniu požiūriu yra būtina valstybės vystimosi ir klestėjimo sąlyga. Būtent draudimas padeda sukurti saugią aplinką gyventojams bei vietiniams ir užsienio investuotojams. Draudimo uždavinys – draudikų ir draudėjų finansinio stabilumo užtikrinimas, kuris vykdomas mobilizuojant ir persiskirstant pinigines lėšas. Temos aktualumą sąlygoja ir ta aplinkybė, kad, per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos draudimo rinka sparčiai augo. Šį augimą lėmė stabili šalies politinė padėtis, gerėjantys šalies makroekonominiai rodikliai, pradėta kurti ir tobulinama įstatyminė bazė, didėjantis gyventojų pa

asitikėjimas privačiomis draudimo įmonėmis1. Draudimo rinkoje taip pat vyrauja didelė konkurencija ir kai kada draudikai taiko nevisai sąžiningus būdus potencialiems draudėjams pritraukti, sudaryti sutartis tik jiems naudingomis sąlygomis ir pan. Dažnai draudėjas draudimo sutartiniuose santykiuose traktuojamas kaip silpnesnioji ir mažiau apsaugota šalis. Ar taip yra iš tikrųjų? Kokia yra draudėjo vieta draudimo institute? Kokios yra draudiko ir draudėjo pareigos, teisės, jų ribos bei atitikimas? Kokia Lietuvos aukščiausiojo teismo suformuota ir šiuo metu palaikoma praktika draudimo ginčuose ginant draudėjo interesus? Šiame da
arbe autorė bandys atsakyti į visus šiuos draudiminių santykių kontekste opius klausimus.

Tyrimo problema. Nagrinėjamos temos problema laikoma visuomeninių santykių teisinis sureguliavimas draudimo srityje tokiu būdu, kad tiek draudikas, tiek ir draudėjas būtų lygiaverčiai visuomeninių teisinių draudimo santykių dalyviai. Tenka konstatuoti, kad neretai dr

raudėjas yra prastesnėje tiek ekonominėje, tiek socialinėje padėtyje nei draudikas.

Tyrimo objektas. Draudėjo teisinė padėtis draudimo sutartinių teisinių santykių taikymo procese.

Tyrimo dalykas. Draudėjo teisinės padėties ypatumai,

Tyrimo tikslas. Atskleisti ir išanalizuoti draudėjo kaip draudimo sutarties dalyvio teisinės padėties ypatumus.

Tyrimo uždaviniai. Siekdamas pasiekti iškeltą hipotezę, autorė sau kelia šiuos uždavinius:

1. Išanalizuoti draudimo sutartinių teisinių santykių sampratą, palyginti Lietuvos ir kai kurių užsienio šalių draudimo teisinį reglamentavimą;

2. Įvertinti draudėjo teisinį statusą draudimo teisinių santykių sistemoje ir jo teises užtikrinančius mechanizmus bei suformuluoti ir pateikti moksliškai pagrįstus pasiūlymus draudimo sutartinių santykių optimizavimui.

4. Išanalizuoti Lietuvos aukščiausiojo teismo praktiką draudėjų teisių ir teisėtų interesų gynimo kontekste.

Tyrimo hipotezė. Baigiamajame darbe keliama ir tikrinama hipotezė, kad draudėjas draudimo teisiniuose santykiuose yra silpnesnioji šalis.

Tyrimo šaltiniai ir metodai. Baigiamojo darbo rengimo metu buvo naudojami teoriniai bei empiriniai mokslinio tyrimo metodai.

Lyginamasis me

etodas naudotas, analizuojant Lietuvos, užsienio valstybių ir tarptautinius teisės aktus, reglamentuojančius draudimo teisinius santykius taikymą. Lyginamasis istorinis metodas. Šis metodas tyrime panaudotas išanalizuoti draudimo instituto atsiradimo priežastis bei nagrinėjant jo raidą. Taip pat šis metodas panaudotas palyginti draudimo priemonių senovėje bei dabartyje taikymo ypatumus. Kritikos metodą taikiau, vertindama galiojančią Lietuvoje draudimo sistemos teisinę reglamentaciją. Analizės metodai. Plačiausiai taikyti sisteminės ir struktūrinės–funkcinės analizės metodai. Jais remiantis atlikau institucijų, dalyvaujančių draudimo, jo priežiūros ir kontrolės procese, funkcijų bei kompetencijos tyrimą. Tai leido iš
štirti sistemos teisines bei socialines problemas. Abstrakcijos metodas. Šis metodas tyrime panaudotas įvertinti asmens teisių ribojimo imperatyviosiomis teisės normomis reikšmę draudimo teisinių santykių sferoje. Teisinių dokumentų analizės metodas. Taikytas siekiant išanalizuoti teisės aktus, mokslininkų monografijas, mokslinius straipsnius aktualiais klausimais bei teismų praktiką, kurie tiesiogiai reglamentuoja ar tiria draudimo institutą, reglamentuoja jo paskirtį ir draudimo procedūros faktinį įgyvendinimą. Indukcijos metodas. Šį metodą tyrime panaudojau analizuodama konkrečiose bylose teismų nagrinėtus klausimus. Dedukcijos metodas. Šį metodą panaudojau analizuodama teisės normas, traktuojamas abstrakčiomis taisyklėmis jų pritaikymo praktikoje atveju. Apibendrinimo metodas bus naudojamas apibendrinant naudotą literatūrą, darant galutines išvadas, formuluojant pagrindinius viso pravesto darbo ir tyrimo teiginius.

Baigiamajame darbe demonstruojamos šios profesinės kompetencijos: mokėjimas identifikuoti teisės šaltinius ir jais naudotis; gebėjimas tvarkyti norminių teisės aktų apskaitą; gebėjimas atskleisti ir nustatyti teisių ir pareigų turinį ir santykį (teisės normos prasmę); gebėjimas taikyti teisės normas praktikoje; gebėjimas paaiškinti civilinės teisės normas ir jų nesilaikymo padarinius; gebėjimas teikti teisinę konsultaciją civilinės atsakomybės klausimais.

Darbo struktūra. Darbo struktūrą nulėmė pasirinktas tyrimo objektas, darbo tikslai bei uždaviniai. Baigiamąjį darbą sudaro įvadas, dėstomoji dalis iš keturių skyrių, išvados ir pasiūlymai, naudotų šaltinių ir literatūros sąrašas bei anotacija (santrauka) lietuvių ir anglų kalbomis.

Pirmajame skyriuje „Draudimo sutartinių santykių esmė” analizuojamos pačio draudimo kaip reiškinio samprata, raida, bendrosios nu

uostatos bei draudimo sutarties kaip šio reiškinio išraiškos instituto esmė.

Antrajame skyriuje yra analizuojama draudėjo vieta draudimo sutartinių santykių sistemoje. Nors skyriaus pavadinimas nurodo, jog turi būti nagrinėjama tik draudėjo vieta, tačiau dėl draudimo teisinių santykių specifikos (draudimo sutartiniuose santykiuose taip pat dalyvauja tretieji asmenys – apdraustasis, naudos gavėjas, nukentėjęs trečiasis asmuo, draudimo tarpininkai) analizuojama ir trečiųjų asmenų santykis su draudėju kaip draudimo sutarties šalimi. Taip pat yra nagrinėjama draudėjo kaip draudimo sutarties dalyvio samprata, kaip ji reglamentuojama Lietuvos ir užsienio teisės aktuose bei kaip traktuojama teisės teoriniame lygmenyje. Taip pat nagrinėjamas draudėjo institutas iš istorinės perspektyvos bei kitose šalyse – Jungtinėje karalystėje, JAV, musulmoniškose šalyse. Šis skyrius buvo išskirtas į poskyrius „geografiniu“ aspektu.

Trečiasis baigiamojo darbo skyrius yra skirtas draudėjo subjektiškumo analizei. Pagal asmens teisinio subjektiškumo „teisinę sandarą“ šis skyrius padalintas į poskyrius – atskirai nagrinėjamas draudėjo civilinis teisinis veiksnumas ir teisnumas. Analizuojant draudėjo civilinį teisinį teisnumą, jo teises ir pareigas buvo pasirinktas visuomeninių draudimo santykių skirstymas į ikisutartinius ir kylančius iš jau sudarytos sutarties. Taip pat trečiajame skyriuje ypatingas dėmesys skiriamas teisės aktų, teismų praktikos, reglamentuojančių draudėjo teisių ir pareigų analizei bei praktiniam jų įgyvendinimui.

Siekiant, kad darbas būtų nuoseklus ir aiškus kiekvieno skyriaus pabaigoje yra pateikiamos išvados, kurios atskleidžia nagrinėtas problemas bei pateikia galimus jų sprendimų bū

ūdus. Bendros išvados ir pasiūlymai taip pat yra išdėstyti darbo pabaigoje.

1. DRAUDIMO SUTARTINIŲ SANTYKIŲ ESMĖ

Prieš pradedant nagrinėti pagrindinę šio darbo temą – draudėją kaip draudimo sutarties šalį bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką aktualiais klausimais, svarbu apibrėžti kas gi yra draudimas kaipo toks, kokia draudiminių sutartinių santykių kilmė bei esmė ir kokie yra šiam institutui keliami tikslai šiuos klausimus nagrinėjant iš draudėjo pozicijų.

Draudimas atsirado visų pirma kaip visuomenės narių poreikis jaustis saugiai. Jo ištakos siekia taip giliai, kad neįmanoma atsekti kada jis buvo pradėtas naudoti visuomeniniuose santykiuose. Draudimo veiklos steigimą lėmė šios priežastys: bendra rizika, kolektyvinis dėl jos patirtų nuostolių padengimas, tarpusavio pagalba. Pastebima, kad iš pradžių atsirado verslo draudimas, ir tik paskui – asmens, sveikatos draudimas. Pirkliai vienijosi į sąjungas ir tokiu būdu išvengdavo didelių nuostolių. Ankstyvųjų draudimo užuomazgų yra taip pat pastebima šumerų laikų istoriniuose šaltiniuose. Tenykščiams prekeiviams buvo išduodama finansinė garantija arba pinigų suma, kuria jie padengdavo nuostolius, jeigu jų prekėms kas nors atsitikdavo pervežimo metu. Yra išlikę rašytiniai liudijimai iš senovės Babilono, siekiantys 1700 metus prieš Kristų, apie karavanų vilkstinės draudimus nuo jų užpuolimo, buvo pasirašinėjami susitarimai, kad patirti nuostoliai bus dengiami kartu. Tokiu būdu ekonominėje sferoje buvo įgyvendintas principas „visi už vieną ir vienas už visus“. Draudimas k. . .

patingu pelno ir nuostolių paskirstymo mechanizmu, kuris atitinka pagrindinius šariato principus ir todėl patenkina musulmoniškojo pasaulio poreikius. Šarija aprėpia kiekvieną gyvenimo sritį, jis nurodo šeimos gyvenimo priedermes, religines pareigas, reguliuoja ir kitus civilinius klausimus. Už šio įstatymo nesilaikymą taikomos bausmės ir sankcijos, kurios yra aiškiai apibrėžtos ir nurodytos. Dar prieš šimtmetį jis buvo pagrindinis įstatymas visame musulmonų pasaulyje, kurio buvo paisoma bent jau teoriškai (praktiškai net oficialūs teismai jau labai seniai toleravo tam tikrus „nuklydimus“ nuo priesaikos). Pavyzdžiui, Turkijoje Šarijos buvo atsisakyta ir vietoj jo priimti šiek tiek modifikuoti europietiški kodeksai, o Saudo Arabijoje Šarija iki šiol yra dominuojanti teisė, nors ir ten vis daugiau sričių savo įstatymais jau reguliuoja valstybė.

Pagrindinis islamiškojo draudimo uždavinys neapima vien tik savo interesų ginties nuo nenumatytų, keliančių grėsmę aplinkybių solidariai dalyvaujant nuostolių padengimo procese. Šio draudimo tikslas apima ir naudos iš šios veiklos gavimą. Čia turimas omenyje draudimas ne kaip komercinė draudiko veikla, bet kaip veikla, iš kurios naudos gauna abi draudimo sutarties šalys – ir draudikas, ir draudėjas. Toks santykių mechanizmas susiklostė dėl šių priežasčių. Korane yra nurodymas islamą išpažįstantiems žmonėms padėti vienas kitam. Būtent šiuo tarpusavio pagalbos principu ir yra paremta draudimo sutartinių santykių sistema islame ir pagal kurią tikintieji privalo vienas kitam padėti, tame tarpe ir šiam ištikus nelaimei. Taigi šio modelio pagrindas – tabaru, kas išvertus reikštų „dovana, auka“. Kiekvienas draudėjas privalo turėti nuoširdų tikslą padėti kitiems takafulo sutarties dalyviams, jei šie susidurs su konkrečiais pavojais.

Taigi šioje draudimo sistemoje susiklosto skirtingas nei mūsų sistemoje draudiko ir draudėjo tarpusavio santykių mechanizmas (mudarabas). Pagrindinis skirtumas nuo mūsų tradicinio supratimo yra tai, kad draudėjas (traktuojamas kaip dalyvis) yra draudimo fondo, į kurį suplaukia draudiminės premijos (įnašai) bendrasavininkis. Išsamiau šią sistemą būtų galima apibūdinti taip: Draudėjai (dalyviai) čia užima kolektyvinio kapitalo savininko vaidmenį, o draudikas – šio kapitalo valdytojas.26

Šios sistemos, paremtos tabaru koncepcija, esmė – kad draudėjas pateikia dalį jo pagal draudimo polisą mokamų įnašų kaip sąlyginę dovaną. Tuo pačiu draudėjas ir draudikas susitaria, kad draudimo kompanija nenaudos jai patikėtų piniginių lėšų atlikti toms finansinėms operacijoms, ar jos nebus investuojamos į tokius projektus, kurie yra draudžiami pagal musulmoniškąją teisę. Skirtingai nuo tradicinio draudimo, islamiškame draudime draudėjas turi teisę ne tik gauti kompensaciją atsitikus draudiminiam įvykiui, bet ir dalį įmonės pelno priklausomai nuo jo įneštos pinigų sumos nepriklausomai nuo to, ar draudiminis įvykis įvyko ar ne. Taigi draudėjas turi teisę gauti dviejų rūšių išmokas. Išmokas, susijusias su draudiminio įvykio atsiradimu ir išmokas, susijusias su jo kaip kompanijos kapitalo bendrasavininkio statusu. Draudimo kompanijos pelnas tarp draudėjo ir draudiko dažniausiai yra dalijamas pagal iš anksto aptartas proporcijas ir tvarką.

Tai ir yra pagrindinis skirtumas tarp mūsų nagrinėjamų skirtingų teisės sistemų draudėjo požiūriu. Tačiau yra ir kitų skirtumų, tokių kaip: islamo draudikas negali investuoti jo žinioje esančių draudiminio fondo rezervų į bet kokias sritis, ši jo teisė yra ribojama šariato nuostatų ir kiti. Tačiau ši draudimo koncepcija nėra vertinama kaip originalus draudimo produktas, o greičiau kaip alternatyva tradicinei komercinei vakarų draudimo koncepcijai. Tuo labiau, kad ši musulmoniškoji draudimo tradicija gyvuoja tik kiek daugiau nei 25 metus.

Join the Conversation