Anoreksija

Kalbėdami apie anoreksiją, pacientai pažymi, kad yra nelaimingi, jaučia nepasitenkinimą savo kūnu, juos vargina įkyrumai, perfekcionizmas, kontrolė. Anoreksija tarsi įstumia žmogų į uždarą ratą.

Straipsnyje pateiksime duomenis iš tyrimo, kurio metu buvo paprašyta pačių sergančiųjų savais žodžiais nupasakoti savo ligą, kodėl jie susirgo.

Anoreksijos kilmės teorijos

Psichiatrų nuomone, anoreksijos atsiradimui didelę įtaką turi šeima, kuri dažnai būna „kontroliuojanti” ir nesugeba paruošti vaiko suaugusio žmogaus periodui, – taip sukeliama augimo, subrendimo baimė. Anoreksija sergančios mergaitės nesugeba pereiti į suaugusių moterų pasaulį. Ši teorija remiasi individualiu aspektu ir neapima plačiau, kaip, pavyzdžiui, socialinė teorija. Joje pagrindinis problemos aspektas yra bendrai moteriškumas, vaidmuo visuomenėje.

Yra sukurta ir feministinė teorija, kurioje anoreksija apibūdinama kaip socialinis fenomenas: visuomenė kelia prieštaringus reikalavimus moterims, itin skatindama moteris siekti karjeros visuomeninėje sferoje, o kartu stengiasi jas išstumti iš vyriškos visuomenės. Todėl kai kurios moterys tarsi praranda kontrolės galimybes, ir jų kūno svoris tampa vieninteliu faktoriumi, kurį jos gali lengvai kontroliuoti.

Visuomenėje, kuri gana nedraugiškai priima moteriškumą, anoreksija tampa pasąmoniniu protestu prieš socialinius vaidmenis. Ironiška, bet, susirgusi anoreksija, moteris pateisina vyraujantį stereotipą apie neurotišką moters prigimtį ir tai, jog moteriai reikia pagalbos ir kontrolės. Pagal feministines idėjas, vyro kūnas visuomenėje pripažįstamas kaip aktyvus, atskiras, išbaigtas, o moters – atviras, pasyvus, neužbaigtas, reikalaujantis korekcijų ir kaip papildantis vyriškąją dalį.

Visuomenė taip suformuoja požiūrį, kad moterys mokomos nemylėti savo kūno, tuo tarpu vyrai daug lengviau priima savąjį. Nuolatinis nepasitenkinimas savo kūnu sukelia įkyrias mintis apie dietas ir kūno formavimo procedūras ir sudaro idealias sąlygas anoreksijos atsiradimui.

Kas nulemia anoreksijos pradžią

Visi pacientai ligą apibūdino kaip stiprų liūdesio ir tuštumos jausmą. Tai galėjo būti stiprios traumos, pavyzdžiui, tokios kaip prievarta ar seksualinis išnaudojimas, rezultatas arba ilgalaikių neigiamų emocijų pasekmė. Daugelis pacientų sakė, kad jautėsi neįdomūs ir nereikalingi tėvams ar bendraamžiams. Kompensuodami šį tuštumos jausmą, sergantieji anoreksija sukoncentruodavo dėmesį į maistą kaip į galimai kontroliuojamos sferos šaltinį.

Sudarytas itin griežtas mitybos grafikas suteikia pacientams pasitenkinimo jausmą. Greitai pastangos laikytis disciplinos sugriežtėja dvigubai, ir pacientas patenka į maisto ribojimo ir svorio kontrolės spąstus. Daugeliui pacientų ši veikla įgauna įkyrumų formą. Net ir praėjus įkyrumams, pagrindinis aspektas išlieka kontroliavimas. Tą kontroliavimo trūkumą, kurį anoreksija sergantis žmogus patiria kitur, jis perkelia į maisto kontrolę.

Šiame tyrime buvo remtasi anoreksija kaip socialinio proceso reiškiniu. Anoreksija sergant svarbūs yra trigeriai (nelaimės jausmas, nepasitenkinimas kūnu ir kontrolė) ir palaikantys veiksniai (kontrolė, obsesija, perfekcionizmas ir pasitenkinimas, įkliuvimas į uždarą ratą, žiniasklaida). Kai buvo išanalizuota, kaip viena kategorija sąveikauja su kita, buvo sudarytas trijų dimensijų anoreksijos modelis (Strauss ir Corbin, 1990).

Stiprus nelaimingumo jausmas būna perkeliamas į nepasitenkinimą kūnu, kas nulemdavo maisto kontroliavimą. Daugelis veiksnių yra glaudžiai susiję. Svorio kontrolė perauga į įkyrų kontroliavimą. Kartu dar prisideda perfekcionizmas bei patekimas į uždarą ratą. Visus procesus paaštrina žiniasklaidos akcentuojamas lieknumo grožis.

Jausmas, kad esi nelaimingas

Visi tyrime dalyvavę pacientai pasisakė, kad jiems gyvenime buvo labai skaudžių įvykių. Tai buvo traumuojančių įvykių padariniai, pvz., netektis, patyčios mokykloje arba seksualinis išnaudojimas, prievarta. Viena iš pacienčių pasakojo, kad ji ilgai jautė tuštumos jausmą, nes nuolat jautėsi visiškai neįdomi ir net nereikalinga tėvams. O tėvai iš pacientės labai daug tikėjosi, tačiau niekada aiškiai ir neišsakė konkrečių savo lūkesčių. Pacientė nejautė artimumo su tėvais nei vaikystėje, nei paauglystėje. Vienas iš pacientų pasakojo, kad tėvai visiškai nerado jam laiko dėl įtempto darbo grafiko.

Trečioji moteris pasakojo, jog nuolat jautė nepasitenkinimą ir tuštumos jausmą, nes visiškai nepritapo mokykloje. Ji nuolat save lygino su kitomis merginomis. Kiti pacientai pasakojo, kad nepritapimo jausmas buvo lydimas pasityčiojimų, atstūmimo. Vienai merginai gyvenimas mokykloje radikaliai pasikeitė po konflikto su bendraklase, nes nuo tos dienos nuo jos nusisuko visa klasė.

Įdomu, kad daugeliui pacientų jų nuolatinė kova vyko su populiariausiais asmenimis, pavyzdžiui, mokykloje. Dažniausiai kova buvo psichologinė, siekiant sugniuždyti pasitikėjimą savimi. Visi pacientai apibūdo save kaip nepasitikinčius savimi, drovius, nelaimingus.

Nepasitenkinimas savo kūnu ir kontrolė

Visi pacientai, jausdamiesi nelaimingi, pastebėjo, kad atsirado ir nepasitenkinimas savo kūnu. Net ir krentant svoriui, pacientai nesijautė gražesni. Nesvarbu, kokie liekni jie buvo, norėjo, kad svoris tebekristų. Pacientai stengėsi nelaimingumo jausmą mažinti įvesdami griežtą kontrolę. Visi dalyvavę pacientai pabrėžė, kaip jiems buvo svarbu nepriekaištingai laikytis nustatyto valgymo grafiko, maisto kiekio, svorio pokyčių. Griežta kontrolė buvo lyg priešingybė vyravusiam chaosui, kurį jautė būdami nuolat nelaimingi ir ieškodami išeities. Jausmas, kad gali kontroliuoti, daugeliui pacientų sukeldavo stiprų pasitenkinimo jausmą. Jei nusilpdavo ar nebegalėdavo ko nors kontroliuoti, kontroliuoti maistą jie visada turėdavo jėgų ir noro.

Griežtai kontroliuodami maistą, pacientai jautė, kad tai atsveria negandas kitose gyvenimo srityse. Gal todėl pacientai jaučia stiprų nerimą gydymo metu. Reikalavimas valgyti tris kartus per dieną pacientams būna lyg aiškus pasakymas, kad jie nebegalės kontroliuoti mitybos. O tai dažnai būna vienintelė sritis, kurią jie gali kontroliuoti ir jaustis geriau.

Pasitenkinimo jausmas ir patekimas į užburtą ratą

Krentant svoriui, pacientai jaučia begalinį pasitenkinimą. Greitai tas jausmas stiprėja, pacientai džiaugiasi, kad gali kažką taip efektyviai kontroliuoti. Malonumo jausmas pastūmėja tęsti badavimus ir persistengti griežtinant ribas. Į užburtą ratą pacientai patenka net negalvodami ir nesitikėdami to. Šis ratas – tai vis griežtinamos ribos, pasitenkinimo jausmas ir tolimesnis normų griežtinimas. Noras griežtinti ribas kilo dėl malonumo jausmo arba dėl paties proceso teikiamo pasitenkinimo.

Įkyrumai ir perfekcionizmas

Įkyrus valgio vengimas vis labiau nutolina kito valgymo laiką. Viena iš pacienčių pasakojo, jog, net atėjus vis atidedamo valgio laikui, ji tiesiog lėkdavo iš namų. Pacientai sukurdavo įvairių strateginių planų, kaip išvengti valgymo, susidarydavo sąrašus savaitei į priekį, ką, kiek, kada valgys, tarsi manijos apimti skaičiuodavo kalorijas, nuolat savo išvaizdą lygindavo su TV žvaigždėmis, praeiviais. Čia atsiskleidė jų perfekcionizmo bruožai.

Diskusija

Pacientų nuomone, jų ligą sukėlė daugelio veiksnių sąveika. Nepasitenkinimas savo kūnu dažnai yra minimas ir feministinėse teorijose. Tačiau šia liga serga vis daugiau vyrų. Cantrell ir Ellis (1991) kalba apie anoreksiją kaip atsiradusią dėl evoliucionavusių vyrų ir moterų socialinių vaidmenų. Dabar moterys tapo daug labiau emancipuotos. Vyrai konkuruodami pradeda vis daugiau dėmesio skirti išvaizdai. Vis dažniau ir jie tampa anoreksijos aukomis. Specialistai iki šiol diskutuoja apie anoreksija susirgusių vyrų „moteriškumą”, diskutuojama apie jų seksualines pakraipas.

Kai kurie pacientai save apibūdino kaip perfekcionistus. Įkyrumai pasireikšdavo kaip ritualų įvedimas į mitybos procesą. Prisidėdavo dar ir fizinė veikla, siekiant sumažinti kūno svorį.

Kalbant apie ligą, buvo įdomu ne tik tai, ką pacientai pasakoja, bet ir kaip pasakoja. Pacientai, kalbėdami apie savo ligą, dažnai vartojo psichiatrų terminus (pavyzdžiui, „siekiamas svoris”, „obsesinis-kompulsinis sutrikimas”), taip pat siejo su kitomis klinikinėmis būklėmis. Įdomu, kad daugelis akcentavo, jog jiems buvo smagu ir svarbu gauti tą dėmesį, kai jie būdavo priskiriami sergantiesiems. Kai kurie pacientai buvo lyg „socialiniai aktoriai”.

Išvados

Apibendrinant visus gautus duomenis, galime teigti, kad anoreksija atsiranda dėl tarpusavyje susijusių socialinių ir psichologinių veiksnių. Pacientai pasakojo labai atvirai. Nors sergantieji apibūdinami kaip turintys „psichologinių problemų”, visi jie labai aiškiai pabrėždavo tiek psichologinius, tiek ir socialinius veiksnius. Tam turėjo įtakos jausmas, kad yra nelaimingi, pasitenkinimo ir kontrolės jausmai, kurie nuvesdavo į uždarą maisto mažinimo ratą. Pacientai pabrėždavo ir socialinės aplinkos (mokyklos, šeimos ir žiniasklaidos) svarbą.