LIETUVOS SOCIALINĖS GEROVĖS SCENARIJUS

ŠIAULIŲ VALSTYBINĖS KOLEGIJOS

SVEIKATOS PRIEŽIŪROS FAKULTETO

SOCIALINIO DARBO KATEDRA

Socialinio darbo studijų programa

Ištęstinės studijos

Socialinio darbo specialybės I kurso studentė

LIETUVOS SOCIALINĖS GEROVĖS SCENARIJUS

Socialinės politikos ir ekonomikos dalyko savarankiškas darbas Nr. 1

Dalyko dėstytojas

Šiauliai, 2016

turinys 2

įvadas 2

socialinės politikos modeliai 3

socialinio darbo plėtros modeliai 5

socialinių darbuotojų galimybės įtakoti LR socialinę politiką 6

NVO, valstybinių ir tarpvyriausybinių organizacijų veikla, formuojant ir įtakojant socialinę politiką. 6

IŠVADOS 8

Literatūra 9

VERTINIMO KRITERIJAI 10

Įvadas

Socialinės gerovės valstybė tai šalis, kurioje išvystytas socialinių paslaugų tinklas, veikia teisinga ir efektyvi lėšų perskirstymo sistema, leidžianti užtikrinti stabilų pragyvenimo lygį visiems krašto gyventojams. Socialinės gerovės valstybę galima įvardinti kaip politinę sistemą, o ne individualų ar privatų sektorių, kuris prisiima atsakomybę už savo piliečių gerovę.

Socialinės gerovės valstybė gali būti suprantama kaip tam tikras draudėjas nuo iškylančių riziką, arba kaip šalis, kurioje norisi gyventi. Nors Lietuvoje egzistuoja gana žemas socialinių garantijų lygis. Iš dalies tai lemia objektyvūs kriterijai, iš dalies – nesutvarkyta mokesčių sistema, neefektyviai perskirstomos biudžeto lėšos ir kiti faktoriai.

Šio darbo tikslas išanalizuoti visus žinomus socialinės gerovės modelius ir palyginti juos su Lietuvoje esama situacija. Taip pat pateiksiu idėjų, kurios padėtų socialiniams darbuotojams keisti ar įtakoti Lietuvos Respublikos socialinę politiką, peržvelgsiu įvairių organizacijų, kurios susijusios su socialine gerove, veiklą ir įtaka šalies socialinei politikai.

Lietuvoje vis daugėja sričių, kuriuose atsiranda vietos dirbti socialiniams darbuotojams, tad tuo pačiu sieksiu išdėstyti socialinio darbo plėtros modelius, kurie padės plėsti ir tobulinti socialinį darbą.

Socialinės politikos modeliai

Dauguma tyrinėtojų, kurie bandė nustatyti socialinės politikos modelius, rėmėsi R. M Timuss‘o sukurtais klasifikavimo modeliais. Pagal šio mokslininko siūlomą klasifikavimą identifikuojami trys Vakarų „gerovės valstybių“ modeliai:

Liberalusis – Liberaliojo modelio valstybėse valstybės institucijos minimaliai kišasi į socialinę sferą. Valstybė globoja tik tuos socialinius gyventojų sluoksnius, kurie patys negali savimi pasirūpinti. Tokia socialinė pagalba yra minimali, skirstoma konkretiems adresatams ir griežtai kontroliuojama. Ši socialinės globos sistema būdinga anglosaksų valstybėms: ji istoriškai kilusi iš Didžiosios Britanijos ir ją taiko daugelis buvusių britų kolonijų;

Liberalusis modelis:

Dominuoja testuojama parama, kuklios universalios išmokos/ draudimas;

Orientuojamasi į: tuos, kuriems parama reikalinga ir mažas pajamas turinčius dirbančiuosius;

Griežtos sąlygos;

Valstybė skatina rinką: pasyviai (minimalus kišimasis) ar aktyviai (skatinant privačias schemas).

Dekomodifikacija minimali;

Stratifikacija:

Lygybė skurde tarp valstybinės paramos gavėjų;

Skirtumai tarp gerovės lygio, užtikrinamo rinkoje.

Konservatyvusis (motyvacinis) – Motyvaciniame modelyje laikomasi nuostatos, kad socialinė politika yra esminis ekonominės ir politinės tvarkos elementas, padedantis kelti darbo našumą, skatinti darbuotojus kelti kvalifikaciją, siekti socialinio stabilumo ir pusiausvyros tarp darbo ir kapitalo. Tokia socialinė politika orientuota į motyvacinius ir lygiaverčius visuomeninius santykius, švelninant destrukcines socialines nuotaikas tarp visuomenės narių. Šis „gerovės valstybės“ modelis įgyvendinamas padedant savivaldos bei nevyriausybinėms organizacijoms, socialinės rūpybos srityje suteikiant svarbų vaidmenį Bažnyčiai. Valstybė taip pat skatina privačius verslininkus prisidėti prie įvairių socialinių projektų įgyvendinimo. Tai kontinentinis vokiškas socialinės globos modelis, už kurį dažnai pasisako krikščionių demokratų partijos;

Konservatyvusis korporatyvinis modelis :

Dominuoja valstybinės draudimo schemos, kurios siejamos su padėtimi darbo rinkoje;

Orientuojamais į dirbančiuosius (vyrus – šeimos maitintojus);

Didelis dėmesys atsakomybės hierarchijai (subsidiarumo principas): šeima, bažnyčia, valstybė;

Dekomodifikacija vidutinė, vertikalus lėšų perskirstymas sistemoje mažas;

Stratifikacija:

Išlaikymas klasės ir statuso skirtumų;

Lyčių skirtumai.

Socialdemokratinis (redistribucinis) -Socialdemokratinio modelio valstybės išsikelia labai ambicingus tikslus socialinės politikos srityje, siekiant išlyginti gyventojų galimybes gerovei pasiekti, taikant platų pajamų perskirstymą. Šis modelis daugiausia taikomas Skandinavijos valstybėse, o geriausiu jo įgyvendinimo pavyzdžiu laikytina Švedija. Nors XX a. paskutinį dešimtmetį Švedija išgyveno didelę ekonominę recesiją ir kai kurios socialinės garantijos gyventojams ir šeimoms buvo apribotos, tai beveik nepalietė viešųjų paslaugų, kurios visą laiką buvo švediškosios gerovės pavyzdys.

Socialdemokratinis modelis:

Dominuoja aukšto lygio universalios išmokos (pritaikytos skirtingiems poreikiams);

Orientuojamasi į visus piliečius;

Valstybė siekia “išstumti” rinką iš socialinių poreikių tenkinimo srities.

Dekomodifikacija labai aukšta;

Stratifikacija:

gerovės valstybė rūpinasi visais ir skatina universalų solidarumą.

Pagal skirtingas visuomeninio gyvenimo sritis, kuriose dažniausiai gaunama valstybės parama, R. Titmuss‘as skiria tris gerovės kategorijas:

Socialinė gerovė;

Finansinė gerovė;

Profesinė gerovė.

Socialinė gerovė sukuriama socialinės sferos priemonėmis. Tokiems poreikiams priklauso: sveikatos apsauga, švietimas, aprūpinimas pensija, draudimas nuo nedarbo ir panašiai. Finansinė gerovė kuriama pasitelkiant įvairias mokesčių nuolaidas ir finansinio skatinimo sistemą. Profesinė gerovė pasiekiama socialinėmis paslaugomis ir išmokomis (pinigine ar turtine verte), suteikiamomis darbo rinkoje.

Socialinio darbo plėtros modeliai

Šie gerovės valstybės aspektai yra labiausiai susiję su pastangomis numatyti privatizavimo modelių skirtumus įvairiose šalyse atsižvelgiant į politinių veikėjų ir institucinių ypatybių sąveiką. Skiriami du idealūs gerovės valstybės tipai: pliuralistinė ir kolektyvinė. Pliuralistinė gerovės valstybė apibūdinama fragmentine, silpna įgyvendinančia biurokratija, griežtu valstybės ir konkuruojančių organizuotų interesų išskyrimu.

Liubov Kotova straipsnyje ,,Socialinio darbo paslaugų privatizavimas gerovės valstybėje: samprata ir modeliai” aptaria kelis dešimtmečius Europoje ir po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje vykstančius socialinio darbo pokyčius paslaugų sektoriuje.

Atsižvelgiant į LiubovKotova straipsnį, autorė išskyrė du socialinio darbo plėtros modelius. Vienas iš jų pliuralistinės gerovės valstybė. Pasak autorės valstybė apibūdinama kaip instituciškai silpna ir fragmentinė. Joje aiškiai išsiskiria valstybė ir visuomenė ir organizuoti interesai, per lobistinę veiklą konkuruojantys dėl politinių veikėjų dėmesio. Gerovės teikėjų ir jų prastai organizuotų klientų sąjungos yra retos. Gerovės politika ir programos kuriamos tik tada, kai rinkos sukelta nelygybė ima kristi į akis.

Socialinių darbuotojų galimybės įtakoti LR socialinę politiką

Socialinis darbas ne tik praktinėje kasdienybėje, bet ir teoriniame diskurse turi kukliosios profesijos, atskirais atvejais net pusiau profesijos vardą. Ypač kai imamas lyginti su vadinamosiomis „išdidžiosiomis“ profesijomis – gydytojo, teisininko ar dvasininko – vadovaujantis profesijų sociologijos kriterijais (Knoll 2010; Švedaitė-Sakalauskė 2012; Varžinskienė 2008).

Susidaro savotiškas paradoksas: profesionalus socialinis darbas moderniai visuomenei yra gyvybiškai būtinas, tačiau kartu socialinio darbo profesijos statusas, pripažinimas ir įtaka (kaip pagalbos ekspertų) visuomeniniams procesams išlieka, švelniai tariant, „kuklūs“. Socialinis darbas dažnai neturi reikšmingos įtakos ne vien visuomenėje plačiąja prasme, bet dažnai ir vietos bendruomenėse ar viešojo sektoriaus institucijose. Socialinio darbo statusą ir galią patvirtina ne tik objektyvūs faktai (Varžinskienė 2008)

Kepalaitė pabrėžia, kad socialinis darbas yra kūrybiškas žinių, įgūdžių ir vertybių derinimas. „Tokiam profesionalui svarbu ne tik atitinkamos žinios, mokėjimai, įgūdžiai, bet ir asmenybės savybės“ (Kepalaitė 2004).

Socialinio darbuotojo asmenybė svarbi jo profesiniam efektyvumui. Socialinis darbas yra viena veiklų, kurioje darbuotojo asmenybės ypatumai vaidina lemiamą vaidmenį. Socialinio darbuotojo asmeninės savybės, vertybės, humaniškos nuostatos žmogaus atžvilgiu sudaro subjektyvųjį socialinio darbo pamatą, universali įvaizdžio formulė: orumas – optimizmas – geranoriškumas – atsakomybė – pusiausvyra, lemia profesionalo, sėkmingai veikiančio žmonių santykių ir žmogaus gerovės užtikrinimo srityje, savybes. Taigi šioje profesijoje pagrindinis veiklos instrumentas yra pats socialinis darbuotojas. Nuo jo asmenybės savybių priklauso ne tik savęs realizavimo galimybė, pasitenkinimas profesine veikla, bet ir profesinis efektyvumas, pagalbos klientui kokybė. Grupė žmonių visada galingesnė nei pavieniai asmenys. Socialiniai darbuotojai turi galimybę burtis į profesines sąjungas ir atstovauti savo tikslams ir įsitikinimams. Lietuvoje mažai profesinių sąjungų, bet jos padėtų keisti socialinę politiką.

NVO, valstybinių ir tarpvyriausybinių organizacijų veikla, formuojant ir įtakojant socialinę politiką.

Kalbant apie nevyriausybinių organizacijų ir valstybės institucijų bendradarbiavimą, svarbu pažymėti, kad, norint apčiuopiamų teigiamų rezultatų socialinių paslaugų srityje, bendradarbiavimas yra viena svarbiausių sąlygų.

Kartais NVO gali geriau atstovauti visuomenės interesams nei valstybinės struktūros, nes joms priklausantys žmonės geriau išmano savo srities problemas, jų teikiamos paslaugos pigesnės ir lankstesnės, todėl ir jas spręsti prireikia mažiau laiko. Dažnai NVO tampa pastoviais partneriais teikiant socialines paslaugas, organizuojant ir sprendžiant su jų veiklos sfera susijusias problemas, dėl to labai svarbus yra NVO bendradarbiavimas su valstybės institucijomis bei vietos savivaldos organais. Valdžios institucijos vis labiau suvokia, kad viešoji valdžia viena negali susidoroti su visuomenės problemomis. Valstybės institucijos ir tarptautinės agentūros pripažino, kad nevyriausybinės organizacijos gali suteikti aukštos kokybės socialines paslaugas. Kaskart vis daugiau nevyriausybinių organizacijų perima viešojo administravimo funkcijas, padeda valstybės institucijoms spręsti socialines problemas, kuria prevencines socialinių problemų programas. Vis dažniau NVO turi įtakos socialinei politikai.

Valstybių vyriausybės socialinės atsakomybės skatinimo politiką šalies mastu gali įgyvendinti per valdžios institucijas, kurios gali atlikti 4 pagrindines roles, vaidmenis plėtojant OSA (organizacijų socialinė atsakomybė):

įpareigojimas (angl. mandating) – „įstatymo keliu“. Atliekant įpareigojimo vaidmenį, vyriausybės skirtingais lygiais turi apibrėžti minimalius verslo veiklos standartus, įtvirtintus juridinėje bazėje. Įpareigojimo pavyzdžiai galėtų būti darbo sąlygų reguliavimas, apibrėžiant maksimalų darbo laiką, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai, aplinkos apsaugos įstatymai ir pan.

Palengvinimas (angl. facilitating) – įvairios gairės, finansavimo mechanizmai, palankių sąlygų sudarymas. Valstybinės institucijos siekia pagerinti įmonių veiklą socialinėje ir aplinkosauginėje srityje, kuriant iniciatyvas ir palankią terpę ĮSA vystymuisi. Tai gali apimti tokias ĮSA skatinimo priemones, kaip tyrimų, viešinimo kampanijų, informacijos sklaidos, mokymų, sąmoningumo didinimo projektų finansavimas. Viešosios politikos institucijos taip pat gali skatinti iniciatyvinę ĮSA rinką, sukuriant mokestines paskatas, panaudojant investicijų, finansavimo svertus. Skatinti dialogą tarp visų suinteresuotųjų šalių nacionaliniu lygmeniu, siekiant suderinti skirtingus interesus.

Pritarimas (angl. endorsing) – instrumentai ir viešumas. Politinė parama ir viešojo sektoriaus pritarimas ĮSA koncepcijai, ypač su ĮSA susijusioms iniciatyvoms, atspindi ketvirtąjį viešojo sektorius vaidmenį pateikiamoje tipologijoje. Pritarimas gali įgauti įvairias formas, pradedant nuo ad-hoc susitikimų ir baigiant politiniais dokumentais ar apdovanojimų schemomis, remiant inovatyvias ĮSA iniciatyvas, tiesiogiai pripažįstant atskirų įmonių pastangas.

Dar brandesnė stadija:

Partnerystė (angl. partnering) – bendradarbiavimas tarp suinteresuotųjų šalių, abipusis dialogas. Strateginės partnerystės gali suteikti papildomų jėgų ir indėlį į viešąjį, privatų sektorių ir pilietinę visuomenę, išsprendžiant sudėtingas socialines ir aplinkos problemas. Apskritai valstybinės institucijos turi galimybę suderinti skirtingų suinteresuotųjų šalių vaidmenis ir suplanuoti politinę kryptį, sprendimą, kuris apimtų ir sujungtų gebėjimus, galinčius papildyti turimas pagrindines kompetencijas.

Taigi kalbant apie įvairių įstaigų ir organizacijų įtaka mūsų socialinei politikai belieka pastebėti, kad ir NVO ir valstybinės bei tarpvyriausybinės organizacijos daro įtaką mūsų socialinei politikai. Mano pastebėjimu manau, kad NVO įtaka vis didėja, nes žmonės vis daugiau pasitiki nevyriausybinėmis organizacijomis ir sulaukia taip reikalingos pagalbos. O tuo pačiu tai suteikia galimybę NVO įtakoti mūsų socialinę politiką.

IŠVADOS

Apibendrinant galima teigti, kad „gerovės valstybės“ kritika didesnę įtaką daro išlaidų racionalizavimui, nei jų apkarpymui. Kontinentinės Europos valstybės labiau ieško kelių, kaip savo biudžetuose teisingiau išdėstyti socialinėms reikmėms skirtas viešąsias išlaidas nei siekia socialinės politikos modernizavimo.

Rašydama šį referatą, daugiau sužinojau apie tai, kad Lietuvoje egzistuoja gana žemas socialinių garantijų lygis. Iš dalies tai lemia objektyvūs kriterijai, iš dalies – nesutvarkyta mokesčių sistema, neefektyviai perskirstomos biudžeto lėšos ir kiti faktoriai. Taip pat sužinojau apie socialinės gerovės modelius ir palyginau jus Lietuvoje esama situacija. Pateikiau idėjų apie, kurios padėtų socialiniams darbuotojams keisti ar įtakoti Lietuvos Respublikos socialinę politiką, pažvelgiau į įvairias organizacijas, kurios yra susijusios su socialinę gerove, taip pat pažvelgiau ir į veiklą kuri įtakoja šalies socialinei politikai.

Lietuvoje daugėja sričių, kuriose atsiranda vietos dirbti socialiniams darbuotojams, išdėsčiau socialinio darbo plėtros modelius, kurie padės Lietuvoje plėsti ir tobulinti socialinį darbą.

Literatūra

Kepalaitė, A. 2004. Socialinių darbuotojų asmenybės ypatumai, Specialusis ugdymas 149–152 p.

LiubovKotova ,,Socialinio darbo paslaugų privatizavimas gerovės valstybėje: samprata ir modeliai“

Švedaitė-Sakalauskė, B. 2012. Kodėl refleksija? Apie socialinį darbą kaip refleksyvų profesionalumą,, 23–32 p.

Varžinskienė, J. 2008. Socialinio darbo profesijos statusas Lietuvoje: daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universitetas

http://www.ekt.lt/naujienos/organizaciju-socialines-atsakomybes-diegimas-valstybes-institucijose/

http://www.socmin.lt/lt/nevyriausybiniu-organizaciju-sektorius.html [žiūrėta 2016.04.06]

https://www.researchgate.net/profile/Arvydas_Guogis/publication/261727579_DL_LIETUVOS_SOCIALINS_POLITIKOS_MODELIO*/links/00b7d53563e352c023000000.pdf [žiūrėta 2016.04.05]

https://www.researchgate.net/profile/Arvydas_Guogis/publication/249960877_Socialiniu_paslaugu_sektoriaus_pletros_galimybes_Lietuvoje/links/02e7e51e6d8f0cead7000000.pdf [žiūrėta 2016.04.06]

VERTINIMO KRITERIJAI