Emigracija, bei pagrindinės jos priežastys.

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

NAMŲ DARBAS:

Emigracija, bei pagrindinės jos priežastys skatinančios žmogų emigruoti iš savo valstybės

KAUNAS

2015

Turinys

ĮVADAS 2

2. EMIGRACIJA LEMIANČIOS PRIEŽASTYS 6

IŠVADOS 10

LITERATŪRA 11

ĮVADAS

Emigracija – sudėtingas, daugialypis ir nevienareikšmis reiškinys. Emigracija suteikia galimybę žmonėms ieškoti geresnių darbo sąlygų, didesnio darbo užmokesčio, realizuoti savo siekius. Pastarąjį dešimtmetį vyraujanti ekonominės migracijos forma ir iš šalies dirbti į užsienį išvykstančių asmenų gausa atveria naują kelią diskusijoms apie šią problemą.

Lietuvos gyventojų migracija laikoma viena rimčiausių grėsmių šalies demografiniai raidai, ūkio augimui ir kultūrinio savitumo išsaugojimui. Sparčiai kintančių aplinkos sąlygų kontekste, tikslinga analizuoti darbo jėgos migracijos poveikį ekonomikai, kadangi darbo jėgos emigracija siejama su darbo rinkos būkle – gyventojų užimtumo, nedarbo, pajamų lygiu, socialinėmis garantijomis, taip pat bendra šalies ūkio ir socialine būkle, žmonių gyvenimo lygiu ir kt. Išskirti šių veiksnių įtaką darbo jėgos emigracijai ir grįžtamąjį emigracijos poveikį šalies ekonomikos rodikliams galima tik iš dalies, kadangi atitinkami veiksniai ir procesai veikia kartu ir yra susiję.

Lietuvoje emigracijos priežastis tyrė R. A. Grižas, R. Kripaitis, B. Romikaitytė, Ž. Martinaitis, D. Žvalionytė, T. Butvilas, J. Terepaitė, A. Sipavičienė, V. Gaidys, M. Dobrynina, J. Karalevičienė, K. Matuzevičiūtė ir kiti.

Lietuvos gyventojų migracijos problema nėra naujas reiškinys, tiesiog per pastaruosius metus ji įgavo gana didelį pagreitį. Vien tik 2010 m. savo išvykimą deklaravo 83,5 tūkst. gyventojų. Vidutiniškai per metus 1000 gyventojų teko 25,3 emigranto. Tai tik deklaruotos emigracijos skaičius. Būtina pabrėžti, jog kas antras, trečias iš Lietuvos išvykęs asmuo deklaruoja savo išvykimą. Deja dauguma išvykusiųjų – dirbantys asmenys.

Pastaraisiais metais dažnai bandoma ieškoti piliečių išvykimo priežasčių, įvardijami migraciją įtakojantys makroekonominio ir mikroekonominio lygio veiksniai. Dažnai akcentuojama, jog emigraciją pirmiausia lemia ekonominiai veiksniai: nevienodi ekonominio išsivystymo lygiai tarp Lietuvos ir užsienio šalių, šalių gyvenimo lygio skirtumai, darbo užmokesčio (pajamų) dydžio skirtumai, užimtumas ir nedarbo lygis šalyse, tačiau svarbu ne tik ekonominiai migracijos motyvai. Pagrindinė jaunimo emigracijos iš Lietuvos priežastis – negalėjimas realizuoti savo potencialo, negalėjimas savęs įtvirtinti, tapti asmenybe. Didesnės profesinio tobulėjimo, savirealizacijos, karjeros galimybės vis dėlto yra užsienyje.

1.1. Migracija, jos rūšys ir tikslai

Migracija tikrai nėra naujas reiškinys. Ji atsirado prieš šimtus metų, tačiau kelis šimtmečius valstybių organai jos nefiksavo, nes surinkti tikslius statistikos duomenis apie migraciją buvo gana sunku. Teoriškai ji aktyviai pradėta tirti XX a. 7-ajame dešimtmetyje, spartaus ekonomikos augimo sąlygomis.

Terminas migracija – gyventojų kilnojimasis. Tačiau tai galime įvairiai traktuoti: migracija – gyventojų persikėlimas iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, kertant administracines vietovės ribas; migracija yra individų ar grupių persikėlimas iš vienos gyvenamosios vietovės į kitą, turint tikslą naujoje vietovėje pasilikti pakankamai ilgą laiką. Migracija yra asmenų persikėlimas santykinai ilgam laikui, gana dideliu atstumu; gyvenamosios vietos keitimas visam ar tam tikram laikui kertant teritorines ribas. Nors šie migracijos apibūdinimai nėra identiški ir ganėtinai neapibrėžti, tačiau juose vyrauja du pagrindiniai kriterijai: erdvės (gyvenamosios vietos pakeitimas) ir laiko (persikėlimas tam tikram laikui) dimensijos (Nedzinskas E. 2008, p.111). Taigi migracija klasifikuojama pagal judėjimo priežastis, laiką, vietą, teisinį statusą ir panašiai.

Migracija arba žmonių kėlimasis gyventi tam tikram laikui iš vienos teritorijos į kitą gali būti siejamas su žmonijos atsiradimu. Primityvioje visuomenėje svarbiausias tikslas buvo išgyventi, todėl plečiantis medžioklės plotams, migravo ir patys žmonės. Vėliau, atsiradus kitiems amatams bei verslams, žmonės tapo sėslesni. Kuriantis civilizacijoms, migracija įgavo daugiau prievartinį pobūdį dėl nesiliaujančių karų, plintančių ligų bei bado (Kasnauskienė, 2006, p. 201).

Pastarosios priežastys ir šiandien daro didžiausią įtaką migracijos procesams, ypač trečiojo pasaulio valstybėse. Tuo tarpu moderniame pasaulyje migraciją skatinančių veiksnių spektras labai platus ir apima ekonomines, socialines – kultūrines ir psichologines priežastis. Taigi, galima teigti, kad valstybės išsivystymo lygis lemia migracijos pobūdį. Industrinėse valstybėse migranto sąvoka yra daug platesnė, apimanti aukštos kvalifikacijos specialistų, mokslininkų, studentų, profesinę kvalifikaciją įgijusių darbininkų, mišrių santuokų ir kitas migrantų kategorijas.

Galima teigti, kad migracijos procesas vyko visada ir tai įtakojo vienoje ar kitoje srityje vykstantys pokyčiai.

Migracija – tai bendresnio pobūdžio terminas, kuris naudojamas norint apibūdinti ir imigraciją ir emigraciją. Migracijos sąvoką dažnai lydi emigracijos ir imigracijos veiksmai, todėl taip pat svarbu išanalizuoti ir šiuos apibrėžimus. A. Giddensas (2005) apibūdina imigraciją kaip žmonių atvykimą į šalį siekiant čia įsikurti, o emigraciją – žmonių išvykimas iš vienos šalies siekiant įsikurti kitoje. Drauge jos sudaro globalinės migracijos modelius, jungiančius kilmės ir paskirties šalis. Migraciniai persikėlimai papildo daugelio visuomenių etinę bei kultūrinę įvairovę, taip pat padeda formuoti demografinę, ekonominę bei socialinę dinamiką.

Migracija yra ne tik demografinis, bet ir socialinis – psichologinis reiškinys. Tai reiškia, kad žmonių judėjimas paprasčiausiai neatkartoja ekonominių ar politinių tendencijų; sprendimas migruoti priimamas individualiai, gerai jį apgalvojus (Kasnauskienė, 2006, p. 174).

1.2. Migracijos procesą aiškinančios teorijos

Migracijos priežastims aiškinti yra skirtos pagrindinės migraciją aiškinančios teorijos:

neoklasikinė, naujoji ekonominė, migracijos tinklo, dviguba darbo rinkos ir kitos. Migracijos teorijos aiškina kodėl, kur ir kaip žmonės migruoja, kokios priežastys skatina pakeisti nuolatinę gyvenimo vietą ar laikinai ieškoti kitos gyvenimo ar darbo vietos. Migracijos teorijos išskiria bendruosius veiksnius, veikiančius gyventojų migraciją.

• Pagal neoklasikinę ekonomikos teoriją migraciją veikia „stūmimo“ ir „traukos“ jėgos

(Castles, Miller 2003). Pasak Janušausko, Nedzinsko ir kitų mokslininkų (2009), pagrindinis

makroekonominis migracijos veiksnys yra darbo jėgos paklausos ir pasiūlos skirtumai tarptautinėse

rinkose, migracijos priežastis – skirtingas darbo užmokestis skirtingose valstybėse. Remiantis šia

teorija pajamų skirtumui sumažėjus prarandamos paskatos migracijai ir ji mažėja. Mikro lygyje ši

teorija vertina, jog kiekvienas individas individualiai priima sprendimą, kaip prisitaikyti prie situacijos, ir veikia pagal individualią sąnaudų – naudos analizę. Jeigu nauda viršija sąnaudas – priimamas sprendimas migruoti. Pabrėžiama, kad pagrindinę vietą užima pelno veiksnys.

• Dviejų darbo rinkų teorija teigia, jog valstybėje egzistuoja dvi darbo rinkos: pirmoji – suteikianti aukštas pajamas, išsilavinusiems vietiniams gyventojams skirta darbų rinka; antroji –

pavojingų, mažai apmokamų darbų, kurių nenori imtis vietiniai gyventojai, rinka. Todėl tokias darbo vietas užima migrantai (Douglas, Massey 1993).

• Migracijos tinklo teorija migracijos srautus aiškina kaip save generuojantį veiksnį –

migrantai suteikia ne tik informacijos apie darbo rinkos situaciją, įsidarbinimo, atlyginimo,

apgyvendinimo galimybes, pateikia savo patirtis, bet ir patys savanoriškai ar kaip komercinę paslaugą suteikia informaciją ar teikia kitas paslaugas. Augant migrantų skaičiui mažėja ir migracijos sąnaudos – randasi ir pinga legalūs ar nelegalūs migracijos keliai; komunikacija su išvykimo valstybe; pinigų persiuntimo procedūros ir kt. (Kaczmarczyk, Okulski 2005).

• Pagal Migracijos sistemų teoriją – migracija – tai makro ir mikro struktūrų tarp dviejų teritorijų sąveikos rezultatas. Makro struktūromis laikomi – instituciniai veiksniai, o mikro struktūros tai pačių migrantų įsitikinimai, praktikos ir tinklai. Šie du lygmenys jungiasi įvairiais tarpiniais mechanizmais. Ši šiuo metu populiari teorija pripažįsta, kad kartais sunku atskirti mikro ir makro lygmenis ir įvardyti jų sąveiką, ir kad dažnai ši sąveika persidengia.

• Naujoji migracijos ekonomikos teorija migraciją vertina kaip šeimos (ar individo)

strategiją diversifikuoti pajamų šaltinius, minimizuoti riziką bei išvengti kreditavimo barjerų. Šiame

modelyje tarptautinė migracija yra priemonės kompensuoti kai kurių tipų rinkų nebuvimą besivystančiose šalyse, pvz., nedarbo draudimo, kapitalo, derliaus draudimo (Stark, 1991; Dapkus,

Matuzevičiūtė, 2008).

• Socialinio tinklo teorija apibrėžia migraciją kaip gerai organizuotą derinį visuomeninių ryšių, kuriais naujieji migrantai bendrauja su savo artimaisiais, tėvynainiais, likusiais namuose. Šie ryšiai padeda keistis informacija, teikti finansinę paramą, ieškoti darbo ir kt. Tokiu būdu sumažinama migracijos išlaidos ir rizika (Kasnauskienė, 2006, p. 193).

• Tinklinė migracijos teorija pabrėžia, kad socialiniai tinklai yra socialinio kapitalo forma, t. y. atvykus pakankamai migrantų skaičiui, „atvežamas” socialinis mentalitetas. Tikėtina, kad bus kuriami tinklai, siūlantys adaptacinę pagalbą (pavyzdžiui, lietuvių bendruomenių, mokyklų kūrimąsi Londone, Dubline ir kt). Tai dar labiau paspartintų imigracijos srautus (Migracija: pagrindinės priežastys ir gairės pokyčiams, 2006).

Nagrinėtos migracijos teorijos aiškina, kodėl, kur ir kaip žmonės migruoja, kokios priežastys skatina pakeisti nuolatinę gyvenimo vietą, ar laikinai ieškoti kitos gyvenimo ar darbo vietos. Migracijos teorijos išskiria šiuos bendruosius veiksnius, veikiančius gyventojų migraciją:

demografinius, socialinius – kultūrinius, politinius ekonominius, psichologinius saugumo geografinius ir kitus veiksnius.

2. EMIGRACIJA LEMIANČIOS PRIEŽASTYS

Remiantis analizuotomis migracijos teorijomis, galima išskirti veiksnius darančius įtaką gyventojų apsisprendimui emigruoti. Jų svarba kiekvienam individui yra skirtinga ir kinta laike. Migracijos priežastingumas aiškinamas skirtingais lygmenimis (individo, šalies, globaliu), todėl vientisos tarptautinės migracijos teorijos nėra. Be to, veiksniai, sukeliantys migracijos procesus, ir veiksniai, palaikantys jau prasidėjusią migraciją, dažnai yra skirtingi.

Pasak A. Janušausko et al., (2009), galima teigti, kad žmonės migruoja tikėdamiesi, jog jų gyvenimas naujoje vietoje bus geresnis. Neveikiant kokioms nors papildomoms jėgoms, asmens sprendimas migruoti remsis dviejų vietovių pranašumų ir trūkumų subjektyviu vertinimu, t y. vietovės, kurioje asmuo gyvena, ir vietovės, į kurią jis ketina migruoti. Tai leidžia teigti, kad vienu metu migraciją lemia dvejopi veiksniai: išstumiantys iš vietovės, kurioje asmuo konkrečiu momentu gyvena (išstumiantys/stūmos veiksniai), ir pritraukiantys – į vietovę, kur asmuo ketina migruoti (pritraukiantys/traukos veiksniai). Pagal prigimtį šie veiksniai gali būti įvairaus lygmens. Jie gali veikti visos šalies mastu (makrolygmuo), bendruomenės, giminės, šeimos lygmeniu (mezolygmuo) ar individo lygmeniu (mikrolygmuo). Paprastai migraciją vienu metu lemia abiejų rūšių veiksniai: tiek stūmos, tiek traukos. Taigi yra dvi šalys, tarp kurių migruoja asmuo, nusprendęs išvykti. Kai veiksniai labai stiprūs, gali formuotis migracijos srautai (migracijos srautas yra didelis skaičius žmonių, kurie per tam tikrą laiką išvyko iš vienos vietovės ir nuvyko į kitą tą pačią vietovę). Stūmos ir traukos veiksniai konkrečiu atveju reiškiasi kaip įvairūs ekonominiai, socialiniai, politiniai, etniniai/kultūriniai, gamtiniai/klimatiniai, populiacijos/demografiniai/šeiminiai veiksniai. Nėra universalios migracijos teorijos, kuri paaiškintų migracijos prigimtį, veiksnius, srautų formavimąsi.

Kitas migraciją skatinantis veiksnys susijęs su modernioms visuomenėms būdingu darbo rinkos išsišakojimu. Įvairių tyrimų duomenimis, įsidarbinimas ir gaunamos pajamos yra pagrindiniai veiksniai, didinantys migravimo potencialą (A. Janušauskas et al., 2009). Daugiau nei prieš šimtą metų Ravenstein’as, suformulavęs migracijos dėsnius, pareiškė, kad svarbiausios migracijos priežastys yra ekonominės. Jo idėjos tapo vėlesnių migracijos teorijų pagrindu ir pasitvirtina šiuolaikiniame gyvenime. Sprendimą migruoti veikia įvairūs veiksniai, ne visus juos galima pažinti, jų vertė kiekvienam individui skirtinga ir kinta laike. Migracijos teorijos išskiria šiuos bendruosius veiksnius, kurie įtakoja gyventojų mobilumą:

Ekonominiai (darbo užmokesčio skirtumai, nedarbas, ekonomikos vystymasis);

Demografiniai (santuokų sudarymas, ištuokos);

Socialiniai – kultūriniai (tradicijos, perspektyvų nematymas, sekimas emigravusiųjų

pavyzdžiu, netolerancija);

Politiniai (politinė santvarka, rinkimų rezultatai, migracijos politikos liberalizavimas, politiniai konfliktai, represijos);

Psichologiniai (gebėjimas priimti asmeninius sprendimus);

Geografiniai (klimato sąlygos, užterštumas).

Sprendimas migruoti ar nemigruoti yra sąmoningas tikslingas pasirinkimas, kurio, kaip ir kiekvieno žmogaus sprendimo tikslas yra keisti mažiau patenkinamą būklę geresne. Žmogus veikia, nes jaučia nepasitenkinimą dėl esamos padėties ir tiki galįs pagerinti padėtį darydamas įtaką įvykių eigai. Didžiausią įtaką darbo jėgos migracijai daro ekonominiai veiksniai. Teoriškai asmuo emigruos, jei nauda iš to viršys kaštus. Investicijos į migraciją – tai persikėlimo kaštai, psichologiniai išsiskyrimo su artimaisiais ir gimtine kaštai, pensijos praradimas. Didelę įtaką migracijai daro darbo rinkos galimybės ir darbo užmokesčių skirtumai įvairiose šalyse. Teoriniu lygmeniu analizuojant migracijos procesus, galima būtų išskirti keturias pagrindines veiksnių, skatinančių tarptautinę migraciją, grupes:

• Struktūriniai veiksniai, kurie skatina emigraciją besivystančiose visuomenėse.

• Struktūriniai veiksniai, kurie pritraukia imigrantus išsivysčiusiose industrinėse visuomenėse.

• Veikėjų, kurie reaguoja į šiuos veiksnius migruodami į užsienio šalis, motyvai, tikslai ir siekiai.

• Socialinės bei ekonominės struktūros, kurios iškyla sujungdamos siunčiančias bei priimančias visuomenes.

Pasak A. Sipavičienės (2006), struktūrinius veiksnius, skatinančius emigraciją mažiau

išsivysčiusiose šalyse (ar politinių bei ekonominių pokyčių atveju), pasaulio sistemų teorija aiškina

ekonomikos globalizacija, kuri pasireiškia kapitalistinės rinkos atėjimu į mažiau išsivysčiusias šalis, kur rinka dar labai silpna. Toks įsiskverbimas besivystančiose šalyse sukelia socialinius, ekonominius, politinius ir kultūrinius pokyčius, kurie sugriauna nusistovėjusią socialinę bei ekonominę tvarką ir taip suardo kasdienį, įprastą žmonių gyvenimo būdą. Šie pokyčiai verčia žmones ieškoti naujų ekonominio išlikimo strategijų (Okólsky, 2001), viena kurių, kaip teigia neoklasikinės ekonomikos teorija, yra savo darbo jėgos pardavimas naujai atsirandančiose rinkose. Esant tokiai padėčiai, migracija pasireiškia dviem kryptimis: iš kaimo į miestą arba iš savo šalies į labiau išsivysčiusią šalį, kadangi tiek miestuose, tiek išsivysčiusiose užsienio šalyse, kaip teigia neoklasikinė ekonominė migracijos teorija, darbas apmokamas geriau. Tačiau tarp šalių darbo užmokesčio skirtumai yra žymiai didesni, todėl emigracijos mastai didėja – susikuria mobili darbininkų populiacija, kurios motyvaciją išvykti iš savo šalies stiprina ir nestabili ekonominė padėtis bei socialinių garantijų nebuvimas arba neefektyvus jų įgyvendinimas (naujoji ekonominė teorija). Visi paminėti veiksniai sukuria nekvalifikuotos migruojančios darbo jėgos pasiūlą.

Kiekvienas žmogaus veiksmas ar neveikimas, t.y. sprendimas migruoti ar nemigruoti, yra sąmoningas tikslingas pasirinkimas (Migracija: pagrindinės priežastys ir gairės pokyčiams, 2006). Veikimas – tai žmogaus proto atsakas i supančio pasaulio ar kitų žmonių sudaromas aplinkybes. Tai žmogaus valios rezultatas, o ne refleksinis fiziologinių funkcijų atsakas į pasikeitusias aplinkybes. Žmogaus veikimas yra nukreiptas tikslams pasiekti. O pagrindinis tikslas – keisti mažiau patenkinamą būklę geresne (Migracija: pagrindinės priežastys ir gairės pokyčiams, 2006).

Kaip teigia A. Sipavičienė (2006), struktūrinius veiksnius, kurie pritraukia imigrantus į išsivysčiusias šalis, aiškina pasaulio sistemų, segmentuotos darbo rinkos ir neoklasikinės makroekonomikos teorijos (Massey, 1999). Išsivysčiusiose šalyse postindustriniai pokyčiai padalija

darbo rinką į kelis sektorius. Viename jų darbas stabilus, gerai apmokamas, jam atlikti reikia aukštos arbuotojo kvalifikacijos. Jį sąlyginai galima pavadinti aukštos kvalifikacijos darbo sektoriumi. Kitas darbo rinkos sektorius siūlo prastai apmokamus, nereikalaujančius aukštos kvalifikacijos, neprestižinius ir dažnai sunkius fizinius darbus, kurie nesuteikia socialinio kilimo galimybių. Šį darbo sektorių sąlyginai galima pavadinti nekvalifikuoto darbo sektoriumi. Išsivysčiusiose visuomenėse didžioji jos narių dalis susitelkusi pirmajame, aukštos kvalifikacijos darbo rinkos, sektoriuje ir į antrąjį, nekvalifikuoto darbo sektorių, dirbti neina, tačiau paslaugų, teikiamų antrojo sektoriaus, paklausa išlieka didelė arba didėja, nes dirbantieji pirmajame darbo rinkos sektoriuje yra didžioji visuomenės dalis ir jie pajėgūs jas nusipirkti. Taip susiformuoja nekvalifikuotos darbo jėgos paklausa išsivysčiusiose šalyse, kurios vietinė darbo rinka nepajėgi užpildyti ir kuri todėl pritraukia nekvalifikuotus darbininkus iš besivystančių šalių (dvigubos darbo rinkos teorija). Imigrantai patenkina tą darbo jėgos poreikį, kuris struktūriškai inkorporuotas į modernią postindustrinę visuomenę.

J. Jasaitis (2007) išskiria šiuos emigracijos motyvus: ekonominiai, politiniai, religiniai, rasiniai, kultūriniai ir patriotiniai arba mesijiniai. Emigracija gali būti naudinga krašto ūkiui, kai yra gyventojų perteklius, kuriam neužtenka nei gamtos turtų, nei darbo. Tačiau tiek emigracija, tiek imigracija gali būti ir gana pavojinga valstybėms, kurias šie procesai ženkliai paveikia. Pavyzdžiui, emigracija kolonizacijos tikslais yra veiksmingiausia priemonė kokios nors pajėgios ir gausios tautos dominavimui plisti. Negatyvios svetimšalių masinės imigracijos pasekmės – ryškios visoje Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių istorijoje bei dabartyje. Tokių pasekmių likvidavimą dar labiau apsunkina okupacinių režimų vykdytos tautiečių deportacijos arba masinis jų išvykimas iš šalies.

Pasak B. Gruževskio (2004) yra pakankamai sudėtinga suprasti įvairių veiksnių (politinių, ekonominių, socialinių, istorinių, etninių ir t.t.) įtaką esamiems migracijos srautams, kadangi jie yra labai susipynę. Vis dėl to, be abejonės, ne seni politiniai pokyčiai buvo pagrindinis veiksnys darantis įtaką formuojant esamą migracijos pavyzdį Lietuvoje.

Kaip teigia pasaulio sistemų teorija, ekonomikos globalizacijos procesai pasireiškiant migracijai taip pat sukuria transportavimo bei komunikacijos kanalus. Siekiant palengvinti žmonių judėjimą ir sumažinti imigracijos sąnaudas, sudaroma palanki imigracijai politinė ir kultūrinė aplinka. Kita vertus, patys imigrantai, kaip teigia socialinio kapitalo ir migracijos tinklo teorija, sukuria migrantų tinklus, neretai šešėlinius, kurie palengvina būsimų imigrantų atvykimą ir adaptaciją (Taylor, 1986, Gurak, Caces, 1992). Atvykėliai įsikuria tam tikrose teritorijose dažniausiai pagal etninę priklausomybę, dirba tam tikrose darbo rinkos nišose, sukuria tam tikrus kontaktus su aplinka. Jau atvykę imigrantai padeda naujiems imigrantams atvykti į šalį, susirasti darbo, gyvenamąją vietą, suteikia reikalingą informaciją, o tai palengvina ir paspartina adaptaciją. Tokių migrantų tinklų buvimas skatina ir kitus tautiečius vykti į tą šalį. Šiuos reiškinius galima būtų įvardyti kaip socialines bei ekonomines struktūras, kurios sujungia siunčiančias bei priimančias visuomenes. Ilgainiui kai kurios jų tampa savarankiškais migracijos veiksniais (Pukelienė et al., 2007).

Migracija turi grįžtamąjį poveikį tiek asmens motyvacijai, tiek socialinėms ir ekonominėms struktūroms (kumuliatyvaus priežastingumo teorija). Tai užtikrina pastovų imigracijos vyksmą bei dinamiką. Migracinis elgesys siunčiančiose visuomenėse plinta keisdamas vietinę kultūrą. Priimančiose šalyse, nepaisant imigracinės politikos griežtėjimo, steigiasi migrantus remiančios humanitarinės institucijos, sukurtos pačių migrantų (Pukelienė et al., 2007).

Ekonominio ir socialinio poveikio požiūriu migraciją sąlygoja įvairių veiksnių grupės. R. Matiušaitytė (2003) pateikia tokią veiksnių klasifikaciją:

• Mikroekonominiai veiksmai (amžius, lytis, šeima, išsilavinimas, kvalifikacija, pajamos, turtas, transakciniai kaštai);

• Makroekonominiai veiksniai (darbo rinkos situacija, žmogaus kapitalo didinimo galimybės, teisinės mobilumo kliūtys);

• Neekonominiai veiksmai (kultūra, kalba, mentalitetas, religija, politinė situacija, informuotumas).

Apibendrinant galima teigti, kad migraciją įtakoja daugybė veiksnių, kurie tarpusavyje susiję ir dažniausiai juos įtakoja šalyje vykstantys procesai: ekonominė šalies padėtis, socialiniai ir kultūriniai pokyčiai, piliečių galimybės kitose šalyse, šalies padėtis kitų šalių atžvilgiu, mobilumas, globalizacija ir šalies tautiškumo nykimas.

Tad migracijos veiksniai gali būti labai įvairūs ir nustatyti, kurie jų konkrečiu laikotarpiu turi didžiausią įtaką migracijos srautų formavimui, galima tik empiriniais tyrimais. Antra vertus, kadangi migracijos veiksniai veikia įvairiais lygmenimis, vieno kurio nors metodo taikymas tyrimuose duotų greičiausiai iškreiptą vienpusį vaizdą. Pvz., statistinė analizė leidžia vertinti makrolygio veiksnius, tuo tarpu migrantai patys dažniausiai gali nurodyti tik artimiausias mikrolygio priežastis (A. Sipavičienė, 2006).

Migracijos procesai toliau kinta. Šiuo metu migracijos pokyčiams didžiausią įtaką daro eurointegracijos procesai, vis labiau atsiveriančios darbo rinkos Europos Sąjungoje (ES).

IŠVADOS

Migraciją galima apibrėžti labai skirtingai, dažniausiai ji suprantama, kaip bet koks

žmonių judėjimas – vienoje valstybėje ar kertant jų sienas, ilgam ar trumpam laikotarpiui, savanoriška arba priverstinė, ieškant kitos darbo ar bedarbystes vietos, legali ir nelegali, migracija siekis pakeisti politinę, socialinę, ekonominę, kultūrinę ar kitokią aplinką. Sprendimas migruoti ar neemigruoti yra sąmoningas tikslingas pasirinkimas, kurio, kaip ir kiekvieno žmogaus sprendimo, tikslas yra keisti mažiau patenkinamą būklę geresne.

Pagrindinės emigracijos iš Lietuvos didėjimo priežastys – nuoseklios valstybės politikos šiems procesams valdyti nebuvimas, nepalankių socialinių, ekonominių ir psichologinių motyvacijų gyventi Lietuvoje, ypač jaunimui, susidarymas, tautinio mentaliteto silpnėjimas. Prarandamas pasitikėjimas savo valstybe, nes daugelio netenkina socialinis neteisingumas ir nemorali politika, kai nuvertintas darbas, mažos asmeninės pajamos ir nėra pakankamos pagalbos ligos, nedarbo ir senatvės atvejais.

Emigracijos mastai pastebimai įtakoja demografinius, ekonominius, socialinius procesus Lietuvoje. Darbo jėgos trūkumas turi neigiamos įtakos užsienio investicijų pritraukimui. Dėl išvykusiųjų uždirbamų pajamų paskirstymo užsienyje, mažėja šalies bendrasis vidaus produktas. Taip pat, dėl emigracijos atsiradusio darbo jėgos trūkumo ateityje, mažės asmenų, kurie moka socialinio draudimo įmokas valstybinei, socialinio draudimo sistemai. Jeigu dėl emigracijos atsiradusio darbo jėgos trūkumo nebegalės užpildyti esantys bedarbiai ar technologijos, gali lėtėti ekonomika, socialinio draudimo sistema nebesurinks pakankamai pajamų. Gana didelė problema „protų“ nutekėjimas iš Lietuvos. Jei emigruojančią darbo jėgos trūkumas bus kompensuojamas į šalį atvykstančiais kitataučiais, galima Lietuvos gyventojų nutautėjimo grėsmė. Ši grėsmė vyrauja ir mūsų išvykusiems tautiečiams į svetimą šalį.

Vykstant emigracijai galime įžvelgti ir teigiamų pasekmių. Trumpuoju laikotarpiu

emigracija bent iš dalies prisideda prie nedarbo mažinimo. Išvykę asmenys įgyja žinių ir įgūdžių,

kuriuos potencialiai galėtų pritaikyti ir grįžę į Lietuvą. Emigrantai taip pat nemažą dalį užsienio

valstybėse uždirbtų lėšų perveda artimiesiems arba investuoja Lietuvoje. Be kultūrinių mainų, užsienio patirties įsigijimo, migracija teikia ir ekonominę naudą: mažina socialinę įtampą darbo rinkoje ir visuomenėje, sprendžia ekonomines šeimos problemas.

LITERATŪRA

Čiarnienė R. et al., Makroekonominių veiksnių poveikis žmonių migracijos procesams:

teoriniai ir praktiniai aspektai // Ekonomika ir vadyba: Kauno technologijos universitetas,

2009, Nr. 14, p. 553-559. – ISSN 1822-6515

Emigracija // Vikipedija, Laisvoji enciklopedija. http://lt.wikipedia.org/wiki/Emigracija

[žiūrėta 2012 09 21]

Giddens, A. Sociologija // Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2005, p. 683 – ISBN 9986-850-

Jasaitis, J. Naujausioji emigracija iš Lietuvos Jungtinėse Amerikos Valstijose:

bendradarbiavimo paieškos // Filosofija. Sociologija, Lietuvos mokslų akademijos leidykla,

2007, T. 18. Nr. 4. p. 64 – 78

Kasnauskienė G. Demografijos pagrindai. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006. –

303 p. – ISBN 9986-19-933-6

Kripaitis R., Romikaitytė B. Tarptautinė darbo jėgos migracija: jos esmė, formos ir ją

sąlygojantys veiksniai // Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2005. p. 171-178

Kuzmickaitė D. Šiuolaikinė lietuvių migracija: bendruomenės ir individo tapatumų slinktys //

Lietuviškojo Europietiškumo raida: dabarties ir ateities iššūkiais, Vilnius, 2006. p. 180-190

Matiušaitytė, R., Darbo jėgos migracija Europos Sąjungoje ir Lietuvoje. // Ekonomika.

Mokslo darbai, 2003, Nr. 63, p. 41-47..

Sipavičienė A., Tarptautinė gyventojų migracija Lietuvoje: modelio kaita ir situacijos analizė //

Vilnius: Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuras, 2006. – 42 p. ISBN 9955 – 697

– 03 – 2

Stulgienė A., Daunorienė A. Migracijos poveikis darbo jėgos rinkos pusiausvyrai //

Ekonomika ir vadyba: Kauno technologijos universitetas, 2009, Nr. 14, p. 984-992. – ISSN 1822-

6515

Taylor, J. E. Differential migration, networks, information and risk. Research on Human

Capital Development // Migration, Human Capital and Development, 1986 vol. 4. – Greenwich,

Conn.: JAI Press.