darbas su asmenemis priklausomais nuo alkocholio

882 0

TURINYS

Įvadas..............................2

1.Alkoholizmas..............................3

1.1. Alkoholizmo trejybė..............................3

1.2. Alkoholizmo stadijos..............................4

1.3. Alkoholis šeimoje ir visuomenėje.......................4

2. Vaikų alkoholizmo ypatumai.............................5

2.1..Alkoholizmas-kaip nedarnios šeimos reiškinys.................6

2.2.Ko neturėtų daryti socialinis darbuotojas, dirbdamas su šiomis šeimomis....7

3. Nedarni šeima ir jos įtaka vaikui...........................7

3.1. Nedarni šeima – vaiko asmenybės vystymąsi stabdantis veiksnys.....7

3.2. Nedarnios šeimos įtaka vaiko valios ir emocijų sferai..........8

3.3. Alkoholikų vaikų vaidmenys.....................9

3.4. Alkoholikų tėvų įtaka vaiko sveikatai......................10

3.5. Suaugę alkoholikų vaikai.....................12

3.6. Pagalba piktnaudžiaujančių alkoholiu šeimų vaikams............12

4. Metodai,patarimai,kaip kovoti su alkoholizmu....................14

Išvados..............................16

Literatūra..............................17ĮVADAS

Alkoholizmo problema sena kaip pasaulis – visais laikais buvo vartojamos svaiginamosios, psichoaktyvios medžiagos.Alkoholis – tai narkotikas, griaunantis žmogaus sveikatą. Jokia liga pasaulyje nesuluošina tiek daug žmonių, kaip alkoholizmas. Milijonai žmonių dėl al

lkoholio vartojimo tapo ligoniais, dar didesniam skaičiui gresia pavojus jais tapti.

Visai gali būti, kad Lietuvoje alkoholiką turi kiekviena šeima. Jei ne artimiausią, tai tolimesnį giminaitį. Tėvas, motina, sesuo, brolis, sūnus ar dukra – alkoholikai – tarsi „meškos“ mindo visiems kojas, trukdo gyventi. Kalti, nes serga. Ir patys to nežino.

Nėra didesnės bausmės kūdikiui, kurio tėvai – alkoholikai. Jis, išvydęs pasaulį iš girtos motinos įsčių, net neįsivaizduoja kas jo laukia. Gerai, jei jis gimsta normalus, nes geriančių tėvų vaikai dažnai gimsta invalidais. Tėvai net nepagalvoja ap
pie tai, jiems vaikai nerūpi.

Šiandien labai skaudi socialinė pedagoginė problema yra vaikų alkoholizmas, ypač paauglių tarpe.

Laikas žmonijai nubusti ir pažvelgti į šią skaudžią problemą plačiai atmerktomis akimis!1. ALKOHOLIZMAS

Alkoholizmas – lėtinė, klastinga, progresuojanti ir mirtina liga, pasireiškianti asmens fizine ir protine priklausomybe nuo al
lkoholio. Lėtinė liga reiškia, kad alkoholinė priklausomybė nepraeina. Nuo jos negalima išgyti, alkoholizmo procesą galima tik sustabdyti. Ligos eiga progresuojanti. Nustatyti alkoholizmo požymius pirminėje stadijoje yra pakankamai sunku. Pasak B. Moskalenko (1992), nei išgeriamo alkoholio kiekis, nei išgertuvių dažnumas nėra pagrindiniai požymiai , leidžiantys nustatyti ligos buvimą ar nebuvimą.

Tikriausiai kiekvienam socialiniam darbuotojui tenka susidurti su situacijomis, kai prisieina atskirti alkoholizmą nuo girtavimo; nustatyti ar žmogus tikrai alkoholikas ir ar būtina jį nukreipti pas specialistus. B. Moskalenko (1992) pabrėžia, kad „socialinis darbuotojas nenustato diagnozės – tai gydytojo kompetencija. Vis dėlto, socialinis darbuotojas privalo teisingai orientuotis tokiose gyvenimiškose situacijose, kur galimi susirgimo požymiai“. Tikslinga pritarti autoriaus nuomonei, kad laiku įsikišęs į tokią situaciją, socialinis darbuotojas gali sustabdyti rimtus įvykius ateityje (I. Leliugienė, 2002).1.1. Alkoholizmo trejybė

Turi būti trys faktoriai, ka
ad išsivystytų alkoholizmas: ALKOHOLIS + ALKOHOLIO VARTOJIMAS + POLINKIS.

Be alkoholio priklausomybė nuo jo, žinoma, būtų neįmanoma. Būtinas polinkis, kad išsivystytų priklausomybė nuo alkoholio. Vien noro nepakanka, kad suaugus taptum alkoholiku. Ir netgi nebūnant priklausomam nuo alkoholio, bet smarkiai geriant galima pakenkti sveikatai ir netgi mirti nuo apsinuodijimo alkoholiu ar nuo kitos ligos, kurią sukėlė alkoholis.

Visi sukaupti duomenys liudija, jog ne itin didelė gyventojų dalis gimsta su polinkiu į priklausomybę nuo alkoholio. Jis veikiausiai paveldimas. Priklausomybė yra užprogramuota ir ima veikti, kai esama alkoholio ir
r palankios aplinkos.

Alkoholinė kultūra, kitaip tariant, visuomenė, aplinka, gėrimo įpročiai bei tradicijos nulemia, kokiomis progomis ir kokie alkoholio kiekiai vartojami. Taigi priklausomybė – tai ne tik blogas įprotis (J.F. Nissen). 1.2. Alkoholizmo stadijos

Išskiriamos 5 alkoholizmo stadijos:

I stadija: alkoholikas gali gerti be didesnės žalos sau ir aplinkiniams. Išgėrinėjama daugiausiai savaitgaliais ir pasitaikius tam tikroms progoms. Tarp išgėrimų būna trupesni ar ilgesni blaivybės periodai.

II stadija: dėl gėrimo atsiranda problemos šeimoje, darbe. Šeimoje atsiranda įtampa, bet šeimos nariams atrodo, kad jie patys gali su tuo susitvarkyti.

III stadija: alkoholikas pats ima suprasti, kad jau nebegali kontroliuoti gėrimo. Jis paprastai svyruoja tarp noro gerti ir negerti.

IV stadija: alkoholikas pradeda slinkti į bedugnę. Jis nesitiki pagerėjimo ir praranda atsakomybės jausmą. Stipri degradacija.

V stadija: išprotėjimas arba mirtis (I. Leliugienė). 1.3.Alkoholis šeimoje ir visuomenėje

Alkoholikas ne tik pats kenčia, bet daugiau nuo jo kenčia šeima ir visuomenė. Kartais nuo jo nukenčia visai svetimi žmonės ( girtas vairuotojas padaro avariją, išgėręs primuša sutiktą nepažįstamąjį ).

Nelaiminga šeima, kurioje gyvena alkoholikas. Dar blogiau, kai abu šeimoje alkoholikai. Vaikai alkani, sušalę, apiplyšę, purvini. Jie priversti kęsti alkį, verčiami vogti, bėgti iš namų. Alkoholikas kelia siaubą: muša žmoną, vaikus, terorizuoja kaimynus. Moteris patiria seksualinę prievartą, smurtą. Vaikai irgi mušami, terorizuojami, kartais patiria ir seksualinę prievartą. Žmonos nuolaidžiavimas alkoholiką dar la
abiau skatina gerti. Draugų užtarimas – meškos paslauga. Jei su girtavimu nebūtų taikstomasi ir nuolaidžiaujama šeimoje, darbe, viešoje vietoje, jei pajustų žmonių nepakantumą girtuokliavimui, alkoholikų nebūtų. Tikėti alkoholikų pažadais – kvailystė, nes jis neturi nei sąžinės, nei garbės. Sąžinė ir garbė jau seniai pragerta. Avarijas, nusikaltimus padaro dažniausiai girti ir nelaimingi atsitikimai darbe surišti su alkoholiu.

Alkoholikai dažnai gimdo psichiškai nesveikus kūdikius: debilus, imbicilus, idiotus.Alkoholizmas – tautos genocidas, vedantis prie išsigimimo.

Alkoholio vartojimo padaryta žala turi neigiamą ekonominį poveikį tiek asmenims, tiek šeimai ir visuomenei. Medicinos išlaidos, sumažėja darbingumas, didesnis sergamumas, nuostoliai dėl sugadintos nuosavybės, prarasti žmogaus ištekliai dėl ankstyvų mirčių – tai alkoholio vartojimo pasekmė.

2. VAIKŲ ALKOHOLIZMO YPATUMAI

Šiandien vaikų alkoholizmas yra viena iš svarbiausių socialinių pedagoginių problemų. Ji turi gilias kultūrines, politines ir socialines – ekonomines šaknis.

Vaiko sunkumai, sutrikimai ir problemos klasifikuojami pagal jo raidos anomalijas. A. Hanssonas pažymi, kad dažniausiai nurodomi vaiko socializacijos sunkumai, kuriems galima priskirti ir adaptacijos mokykloje sunkumus, elgesio problemas, vidinius asmenybės prieštaravimus ir bendravimo su šeimos nariais ar bendraamžiais problemas.

Psichologijos dr. G. Navaitis vaikų psichologinius sunkumus skirsto į šias grupes:

1)vaikų vidiniai prieštaravimai;

2) bendravimo šeimoje nesklandumai;

3) santykių su bendraamžiais sunkumai;

4) mokyklinės problemos.

Mokslininkų duomenimis, per 60 – 70 proc. vaikų pirmą kartą paragauja alkoholinių gėrimų tėvų ar giminių „ dėka‘‘. Apie 40 proc. tėvų leidžia vaikams išgerti įv

vairių švenčių proga.

Kaip žinoma, paauglystėje audringai persitvarko vidaus sekrecijos liaukos, vyksta lytinė diferenciacija ir brendimas, intensyvus augimas. Paauglys aktyviai siekia įsitvirtinti tarp bendraamžių, užimti deramą, jo nuomone, padėtį šeimoje ir mokykloje.

Paauglių, jaunimo alkoholinei ligai būdingi šie ypatumai:

1) emocijų, valios sferos sutrikimai ( grubumas, agresyvumas, disforija,, apatija, abejingumas, hipobulija ir t.t );

2) pradėjus girtauti, liga greit progresuoja;

3) ligos simptomatikoje dominuoja elgesio sutrikimai;

4) sulėtėja asmenybės vystymasis.

Motyvai skatinantys paauglius vartoti svaigalus: noras atrodyti vyresniems, mėgdžioti suaugusius, smalsumas, noras pajusti svaigalų poveikį, nepriklausomybės troškimas, tradicijų mėgdžiojimas, noras šokiruoti tėvus ir draugus, noras būti pripažintam tam tikroje grupėje. Svaiginimasis tampa savotišku ritualu, bendravimo forma, kurios dėka toks paauglys įsitvirtina kompanijoje. Apgirtę paaugliai būtinai turi pasirodyti viešumoje, pademonstruoti savo „ vyriškumą“: šaukti, kvailioti, didžiausiu garsu įjungti muziką, tyčiotis, muštis ir t.t. Euforinį alkoholio poveikį pakeičia disforija, t. y. prislėgta nuotaika su pykčiu ir agresija. Tokios būsenos paaugliai, jaunuoliai atlieka įvairaus pobūdžio kriminalinius nusikaltimus.

Nepilnamečių girtuokliavimas glaudžiai susijęs su paauglių deviaciniu elgesiu. Narkotikus, rūkalus, alkoholį itin linkę vartoti paaugliai, kurių elgesys turi nukrypimų, yra delinkventiškas – tai potencialūs teisės pažeidėjai. Jie paprastai yra beglobiai, gyvenimas jų ne.suvedė su dorais sektino elgesio žmonėmis. O viskas prasideda paprastai – paauglys iš pradžių retai, vėliau sistemingai ima praleidinėti pamokas, kryptinga veikla jo nedomina, per pamokas jis beveik nedirba, ieško kaip atsipalaiduoti, palengvinti sau gyvenimą, išsikrauti. Vėliau prasideda smulkus chuliganizmas, viešosios tvarkos pažeidinėjimas, nes paauglio energija neišeikvota naudingiems darbams, vistiek veržiasi išsilieti, be to, praleidinėdamas pamokas, paauglys turi daug laisvo laiko. Alkoholizmo pasekmė – nusikalstamas elgesys. Šio santykio pagrindas yra savikontrolės silpnėjimas, t.y. svarbiausias alkoholizmo pavojus yra nepilnamečio nusikaltimų ir girtuokliavimo sąveika, kuri pasireiškia įvairiai:

• dauguma nepilnamečių nusikaltimus padaro būdami neblaivūs. Sąlygoja tai, kad apsvaigimas nepaiso socialiai palaikomo elgesio normų;

• daug nusikaltimų įvykdoma,siekiant susirasti alkoholinių gėrimų arba lėšų jiems įsigyti;

• girtuokliavimas padeda formuotis motyvams bei idėjoms, kaip padaryti įvairius nusikaltimus;

• girtuokliavimas padeda formuotis kriminalinei situacijai;

• girtuokliavimas veikia kaip priemonė nepilnamečiams prisijunkti prie bendraamžių, praktikuojančių antivisuomeninį elgesį grupėse;

• girtuokliavimas yra priemonė įtraukti nepilnamečius į nusikaltimą, kurį organizuoja suaugusieji.

2.1.Alkoholizmas – kaip nedarnios šeimos reiškinys.

Dorovinė, emocinė šeimos santykių pusė – tai svarbiausia vaikų dorovinio vystymosi

sąlyga. Šie santykiai įtakoja normalius santykius šeimoje, nuo to priklauso vaikų auklėjimo sėkmė arba nesėkmė.

Yra išskiriami keli šeimų tipai, kuriose tėvai pradeda vartoti dažniau alkoholinius gėrimus:

1.Konfliktinės šeimos, kuriose šeimos narių santykiai yra grindžiami konkurencija, izoliacija. Tokiose šeimose yra iškreipiamas artimųjų suvokimas. Šeimos nariai mato tik neigiamas savybes ir ketinimus. Išskiriami du vaikų protestai, tai aktyvus ir pasyvus. Pasyvus protestas: tėvai neteisingai elgiasi su vaiku, o jis tiesiog užsidaro savyje. Aktyvus protestas: vaikai pabėga iš namų, vagia daiktus, mušasi.

2.Rizikos grupių šeimos, kurių gyvenimo būdas yra amoralus ir antisocialinis. Tai šeimos, kuriose nepakankamai apsirūpinusios materialiai. Tokia šeima formuoja vaiko agresyvų apsauginį santykį su aplinkiniu pasauliu, toks vaikas dažnai konfliktuoja su jį supančiu sociumu. Tokiose šeimose vaikai nėra kontroliuojami, jais tėvai nesirūpina.

Vaikas dažnai slepia šeimos alkoholizmą. Tokių šeimų vaikai įgyja nepilnavertiškumo kompleksą, tampa socialiai izoliuoti. Vaikas patiria pavojų netgi savo namuose, kur turėtų jaustis saugus. Jis jaučia neatitikimą šeimoje tarp to, kas yra sakoma ir kas daroma. Dėl šeimos barnių formuojasi kaltės jausmas, žemas savęs vertinimas. Alkoholikų šeimose vaikai dažnai būna seksualinio smurto aukos, ir todėl ilgą laiką jaučia gėdą ir neapykantą.2.2.Ko neturėtų daryti socialinis darbuotojas, dirbdamas su šiomis šeimomis.

Dirbdamas edukacinį – socialinį darbą su šeimomis, sergančiomis alkoholizmu socialinis darbuotojas neturėtų:

• Bandyti gydyti alkoholiko, nes medicininė pagalba sergančiajam – tai reikalas gydytojo, kuris specialiai tam yra paruoštas;

• Socialinis darbuotojas turi įsisąmoninti, kad alkoholizmas – tai liga ir niekad nemoralizuoti, nesmerkti ir neteisti sergančiojo;

• Palaikyti šeimos narių pageidavimo – slapta gydyti sergantįjį alkoholizmu.

Taigi, akivaizdu, kad alkoholizmas – ne vieno žmogaus izoliuota liga, tai visos šeimos liga, kadangi turi įtakos šeimos narių fizinei, psichinei ir socialinei sveikatai (I. Leliugienė).

3.NEDARNI ŠEIMA IR JOS ĮTAKA VAIKUI

Pagrinde vaikams tenka atitinkami vaidmenys dramoje, vykstančioje aplink priklausomą

nuo alkoholio žmogų. Didėjant priklausomybei, iš baimės, nevilties ir skausmo šeimos nariai gina alkoholiką. Ilgainiui jų visa gyvenimas priklauso nuo alkoholikų tėvų pakilimo bei nuosmukio tarpsnių.

Kiekvieno šeimos nario gyvenimo turinys ir kokybė tampa vis labiau priklausomi nuo jo būsenos. Jeigu tėvams gera ir vaikams gera, jei jie blogai jaučiasi, taip pat jaučiasi ir vaikai. Jeigu jie agresyvūs, vaikai stengiasi prisitaikyti prie jų elgesio.

Per tokius santykius su alkoholiku kiekvienas šeimos narys patiria didelę įtampą. Vaikams tai atsiliepia neigiama prasme, sutrinka fizinė sveikata ir dvasinė pusiausvyra.3.1.Nedarni šeima – vaiko asmenybės vystymąsi stabdantis veiksnys

Šeimos įtakos vaiko asmenybės formavimuisi klausimai buvo sprendžiami įvairiais

laikotarpiais. Daug įžymių pedagogų bei psichologų įvairiais aspektais parodė šeimos vaidmenį vaiko fiziniame, protiniame, bei doroviniame ugdyme. Vienas iš svarbiausių šeimos uždavinių – sudaryti palankią atmosferą vaiko asmenybės vystymuisi. Anot D. Loko , šeimos pagrindą turi sudaryti šeimos narių tarpusavio meilė, pagarba, dvasinis bendrumas, vaiko teisių bei jo aktyvumo pripažinimas.

Kad šeima būtų pagrindinė socialinio gyvenimo ląstelė, o joje susidarę socialiniai ryšiai padėtų formuoti harmoningą vaiko asmenybę, ji turi tapti žmogiškos ir socialinės kultūros židiniu.

Jame patirti vaikystės pergyvenimai turi lemiamą įtaką, ugdant protiškai ir emociškai turtingą žmogų.

S. Gerstmanas, nagrinėdamas tėvų elgesio įtaką vaiko emocijų vystymuisi, iškėlė hipotezę, kad prie svarbiausių dirgiklių, veikiančių vaiko emocinį vystymąsi, priklauso tėvų poveikis vaikui ir jų elgesys, nes šeimos gyvenimas, jame vykstanti žmonių veikla yra pirmieji vaiko emociniai dirgikliai. Vaiko emociniai sutrikimai ryškiausiai pasireiškia jo elgesyje, jo visuomeninėje veikloje. Mokykloje tokie vaikai dažniau nesugyvena su klasės draugais, nesutaria su auklėtojais. Svarbiausia nenormalaus šeimos gyvenimo ir konfliktų priežastis – alkoholizmas. Alkoholikų vaikai pasižymi irzlumu, nepaklusnumu, agresyvumu, atsilieka moksle. Pirmiausiai šeimoje reikia ieškoti pagrindinių vaiko asmenybės vystymosi sutrikimo priežasčių.3.2.Nedarnios šeimos įtaka vaiko valios ir emocijų sferai

Kaip rodo tyrimai, nedarnių šeimų vaikai dažnai nenori atlikti arba blogai atlieka visuomeninius

įpareigojimus, sunkiai įstengia baigti pradėtą darbą, nesutaria su bendraamžiais ir suaugusiais. Ypač dažnai kinta šių vaikų emocinės būsenos, pasireiškia afektyvumas, nepasitikėjimas kitais žmonėmis. Paprastai žmogaus veiklos ir elgesio specifiką lemia jo valios, emocijų, bendravimo ypatumai. Vadinasi, netinkama šeimos moralinė aplinka daro neigiamą įtaką vaiko valios, emocijų, santykių vystymuisi.

Normalų vaiko asmenybės vystymąsi dažniausiai sutrikdo tėvų alkoholizmas, kadangi „jis, kaip patologinė tėvų elgesio forma, tampa centrine neformaliai funkcionuojančio tėvų gyvenimo ir dažnų konfliktų su vaikais priežastimi“. Lenkų mokslininkė A. Majdecka nustatė, kad daugumai alkoholikų vaikų sunku prisitaikyti prie visuomenės: vieni yra agresyvūs santykiuose su kitais vaikais, nori vadovauti, primesti savo valią, kiti vengia jų draugystės. Kito lenkų tyrinėtojo Z. Skornio tyrimai taip pat parodė, kad „vaikai, kurie neišgyvena glaudaus emocinio kontakto su tėvais, ypač su motina, auga agresyvūs“. Kadangi vaikai dažniausiai siekia perimti tos pačios lyties elgesį, tai berniuko agresyvumą, Z. Skornio manymu, išugdo griežtas, agresyvus tėvas, mergaitės – motina. Panašią išvadą daro ir prancūzų mokslininkas J. Šazalis. Jo nuomone, vaiko asmenybę neigiamai veikia struktūriniu atžvilgiu nenormali šeima, ypač jeigu joje vyrauja aplaidumas, nesutarimai, agresyvumas, meilės stoka. Tokios šeimos poveikis vaiko asmenybei būna labai įvairus. Pirmiausiai jis pasireiškia nepilnavertiškumo pojūčiu, kuris žadina nenugalimą vaikų norą griauti, ieškoti avantiūrų arba, atvirkščiai, skatina pasyvumą, bailumą.

Dalis tokių šeimų vaikų būna labai aikštingi, nepastovių poelgių, irzlūs, jie nesugeba nugalėti

išorinių veiksnių poveikį, turi psichinių anomalijų, nori žūt būt patraukti kitų dėmesį, įtvirtinti savo asmenį aplinkinių žmonių tarpe. Pasitaiko ir tokių vaikų, kurie prieštarauja šeimos gyvenimo būdui, nepritaria savo tėvų elgesiui. Tokia vaiko opozicija tėvų atžvilgiu jiems sukelia kaltumo jausmą, kurio nepajėgdami nuslopinti, patys nusikalsta.

Iš čia galima padaryti tris išvadas:

1..Netinkama moralinė aplinka šeimoje pažeidžia tėvų tarpusavio santykius, tėvų (ypač motinos) ir kitų šeimos narių bendravimą su vaiku, vaiko pasitikėjimą tėvais.

2..Nenormalūs tarpusavio santykiai šeimoje daro neigiamą poveikį vaiko valios (savitvardos, atkaklumo), jausmų (pasitikėjimo kitais žmonėmis), kai kurių moralinių savybių (pvz. draugiškumo) formavimuisi.

3..Didžiausią neigiamą įtaką vaiko asmenybės savitvardai daro šeimos nestabilumas, nepakankami emociniai ryšiai tarp šeimos narių.3.3.Alkoholikų vaikų vaidmenys

Alkoholizmas šeimoje paveikia visą šeimą, bet kiekvieną šeimos narį skirtingai. S. Wegschaider nuomone, kiekvienas alkoholiko šeimos narys prisiima tam tikrą vaidmenį, kuris jam padeda išgyventi. Vaidmuo, kurį prisiima vaikas, priklauso nuo to, kiek vaiko tėvai priklausomi nuo alkoholio, kiek yra vaikų šeimoje, vaikų padėties šeimoje, jų ryšių su kitais suaugusiais ne šeimos nariais, nuo to kuris iš tėvų priklausomas. S. Wegschaider aprašė 4 vaidmenis, kurių dažniausiai imasi šeimos nariai.

Pirmasis vaidmuo – „šeimos herojus“, kurio dažniausiai imasi pirmasis vaikas šeimoje. Jis gerai mokosi, yra tvarkingas, pareigingas ir kelia visų aplinkinių susižavėjimą.

Antrasis – „atpirkimo ožys“. Jis visiems užkliūna, nieko neatlieka laiku ir gerai. Šeimos nariai išlieja ant jo susikaupusį pyktį dėl visų savo šeimos bėdų, negandų.

„Pamirštas vaikas“ – trečiasis vaidmuo, dažniausiai ir tenkantis trečiajam vaikui šeimoje. Jis niekam neužkliūna, neturi jokių ypatingų poreikių ar reikalavimų, neprašo užuojautos, pagalbos, paramos. Aplinkiniai dažnai net pamiršta jį egzistuojant.

„Juokdarys“ stengiasi viską paversti juokais, pasišaipyti pats iš savęs bei šeimos problemų. Tai dažniausiai ketvirtas vaikas šeimoje. Tačiau nereikia pamiršti, kad šie asmenys elgiasi vienaip, o jaučiasi kitaip.3.4.Alkoholikų tėvų įtaka vaiko sveikatai.

Tėvų alkoholizmo įtakos vaikų sveikatai klausimai plačiai tyrinėjami visame pasaulyje. Pripažįstama, kad tarp tėvų alkoholizmo ir fizinės bei psichinės vaikų sveikatos bei elgesio egzistuoja tiesioginė priklausomybė.

Išskiriami įvairūs patogeninio tėvų alkoholizmo poveikio vaikams veiksniai:

1.Tėvų alkoholizmo įtaka vaisiui;

2.Fizinis ar psichologinis motinos traumavimas nėštumo metu;

3.Nepakankama vaiko priežiūra;

4.Geriančio tėvo asmenybės ypatumai, asmenybės degradavimas;

5.Pakitusi motinos psichika. Literatūroje net vartojamas terminas „alkoholiko žmona“. Joms būdingas nerimas, įtampa, baimė, psichosomatiniai sutrikimai, didelis nervingumas.

6.Netinkamas vaikų auklėjimas. Fizinė, psichologinė, o kartais net seksualinė prievarta. Pedagoginis bei socialinis vaikų apleistumas.

7.Psichiškai traumuojanti situacija šeimoje.

8.Mikrosocialinė aplinka, į kurią neišvengiamai patenka alkoholiko šeima.

Apie tėvų alkoholizmo įtaką vaisiui žinoma jau seniai. Nustatyta, kad motinos alkoholizmas dvigubai pavojingesnis vaisiui negu tėvo. Nėščios motinos piktnaudžiavimas alkoholiu lemia naujagimio psichinių ir biologinių nukrypimų komplekso formavimąsi – vadinamąjį vaisiaus alkoholinį sindromą ar vaisiaus alkoholinį efektą. Šiam sindromui būdinga: lėtesnis augimas, kaukolės ir veido anomalijos, centrinės nervų sistemos funkcijų sutrikimai ir sunkios organų deformacijos.

Alkoholikų vaikai turi didesnę galimybę susirgti nervinėmis – psichinėmis ligomis (neurozės, psichopatinis asmenybės vystymasis ir pan.).

Plačiai tiriama ir tėvų alkoholizmo įtaka vaikų polinkiui gerti. Tyrimai atlikti įvairiose pasaulio šalyse, rodo, kad nuo 30 iki 50% alkoholikų yra kilę iš alkoholikų šeimų. Alkoholikų vaikai, palyginti su visa populiacija, turi 4 kartus didesnę tikimybę susirgti alkoholizmu. Ir ši tikimybė labai nedaug priklauso nuo to, ar vaiką auklėjo tikri tėvai ar įtėviai, kurie alkoholiu nepiktnaudžiauja.

Dauguma autorių pripažįsta, kad alkoholizmas nėra paveldimas kaip kai kurios ligos. Paveldimas tik psichologinis polinkis į alkoholizaciją, kuris rodo žmogaus neatsparumą alkoholio poveikiui ir dėl to greitai stiprėjančią priklausomybę. Be to, didelę įtaką alkoholikų vaikų polinkiui gerti turi ir socialinė aplinka šeimoje.

C. Black (1981) nuomone, vien jau gyvenimas alkoholiko šeimoje traumuoja vaikus, todėl nė vienas vaikas tokioje šeimoje negali išlikti nepaliestas, nenukentėjęs.

Be abejo, vaikų reakcija į tėvų alkoholizmą priklauso nuo jų amžiaus. E. Marlinas (1988) pateikia savo stebėjimų duomenis.

Vaikystėje alkoholikų vaikams būdinga:

• Mokymosi sunkumai, žemas pažangumas, mokyklos nelankymas;

• Mažai draugų;

• Psichosomatinės ligos;

• Jie dažnai tampa nesirūpinimo, prievartos aukomis.

Paauglystėje jie gali:

• Būti pašalinti iš mokyklos ar jos nebelankyti dėl ankstyvų vedybų, nėštumo;

• Piktnaudžiauti alkoholiu ar kitais narkotikais;

• Turėti rimtų elgesio problemų;

• Kentėti nuo nerimo, depresijos;

• Bandyti žudytis.

Suaugę jie:

• Turi problemų tarpasmeniniuose santykiuose;

• Gali patirti sunkumų darbe;

• Gali tapti alkoholikais, narkomanais, psichiniais ligoniais;

• Gali bandyti žudytis.

Remiantis tyrimais, ilgalaikiais stebėjimais, asmenine alkoholikų vaikų patirtimi, bandoma išsiaiškinti, kas būdinga alkoholikų šeimoms – kokie tarpusavio santykiai, vaikų auklėjimo stilius ir pan.

Dažnai alkoholikų šeima lyginama su „sergančia šeima“, kuri pasižymi uždarumu, pašaliniai asmenys joje nepageidaujami; konfliktai bei nesutarimai ignoruojami ir neigiami. Tokiose šeimose galioja keturios pagrindinės taisyklės: šaltumo, tylėjimo, neigimo ir izoliacijos. Tokia alkoholikų šeimos situacija lemia ir vaikams būdingus jausmus bei elgesį: gėdą, kaltę, melavimą, vienišumą, nepasitikėjimą savimi. Dauguma alkoholikų šeimų stengiasi nuslėpti nuo aplinkinių savo šeimos „bėdą‘ ar „nelaimę‘. Tai tampa „didžiąja šeimos paslaptimi“. Šitaip elgtis mokomi ir vaikai. Jie niekam nepasakoja apie tėvų alkoholizmą, stengiasi tai nuslėpti., jei reikia – net pameluoja. Kai kurie alkoholikų vaikai jaučia kaltę dėl problemų šeimoje. Kartais šią nuomonę palaiko ir tėvai. Geriantis tėvas dažnai tiesiogiai kaltina šeimos narius (O. Mankevičienė). 3.5.Suaugę alkoholikų vaikai.

Visi alkoholikų vaikai auga panašioje aplinkoje. Veikėjai kiekvienoje šeimoje gal kiek ir skiriasi, bet gyvenimas namuose visur beveik toks pat. Ko tikisi alkoholiko vaikas grįždamas namo? Tikisi, kad viskas bus gerai, bet niekada nebūna tuo tikras. Niekada nežino, kas nutiks. Bet kad ir kiek kartų randa namuose pragarą, kažkodėl įeidamas pro duris niekada nebūna tam pasirengęs.

Yra daugybė žmonių, kurių gyvenimą yra paveikią tėvai alkoholikai. Tik juos sunku atpažinti: jie varžosi, nesupranta, kad alkoholizmas yra liga, nemoka įvertinti nemalonios tikrovės bei apsisaugoti nuo jos.

Įdomu tai, kad amžius neturi lemiamos reikšmės. Tiek keturiasdešimtmečių, tiek aštuoniolikmečių, tiek dvylikamečių požiūris į save iš esmės toks pat. Gal jų elgesys ir skiriasi, bet požiūris į save – ne.

Alkoholikų vaikai ir suaugę skiriasi nuo kitų žmonių. Jie dažnai turi tarpasmeninių santykių nesklandumų, patiria sunkumų darbe, linkę į savižudybę, greičiau tampa alkoholikais, narkomanais, psichiniais ligoniais. SAV (suaugę alkoholikų vaikai) – tai savipagalbos grupė suaugusiems alkoholikų vaikams. Čia jie susirenka ir patys kalba apie savo problemas, galimus jų sprendimo būdus. Dalinasi patirtimi ir patarimais. „ Mes , sveikstantys nuo kitų elgesio padarytos žalos, keičiame savo reakciją į kitų elgesį sutekdami dėmesį į save – čia ir dabar. Nors reaguoti išmokstame vaikystėje, kai atsakingi už mus buvo tėvai, pasikeisti galime tik mes patys. Kad ir kaip tėvai stengtųsi atlyginti skriaudą, jie to negalės. Mes jau išmokome taip reaguoti ir tapome tokiomis asmenybėmis. Mąstydami, kokį skausmą praeityje kelia mums patys artimiausi žmonės. Dabartinė mūsų savijauta ir bendravimo sunkumai – mūsų problema. Suaugusių alkoholikų vaikų susirinkimai ir dvylikos žingsnių programa padeda ją spręsti, jei nuoširdžiai to norime“.

Daug kas pripažįsta, kad suaugę alkoholikų vaikai skiriasi nuo kitų žmonių, nes „tėvų pasėtos baimės, kaltės, nepasitikėjimo savimi sėklos apraizgo nematomais saitais visą žmogaus gyvenimą – darbą, šeimą (S.Forward, 1989). Daugumos autorių nuomone, suaugę alkoholikų vaikai yra kur kas labiau linkę į depresiją, nerimą, žemą savęs vertinimą, nepasitikėjimą kitais žmonėmis, intymumo problemas, bendravimo sunkumus agresiją.3.6.Pagalba piktnaudžiaujančių alkoholiu šeimų vaikams

Iki šiol nesukurtos efektyvios teisinės, psichologinės ar socialinės priemonės tarpusavio santykiams, piktnaudžiaujančių alkoholiu šeimų psichologiniam klimatui pagerinti, apsaugoti vaikams nuo nepalankios tėvų įtakos.

Tačiau turime padėti vaikams. Vaikai nepajėgia pakeisti situacijos šeimoje, priversti alkoholiką mesti gerti. Pagalbos jiems tikslas – parodyti, kad jie gali ir turi pakeisti požiūrį į alkoholizmą, požiūrį į save. Dauguma autorių nurodo, kad alkoholikų vaikai pasijus geriau, jei žinos, kad:

• Jie nėra vieniši. Daugeliui – ir vaikų ir suaugusių, – gyvenančių alkoholikų šeimose, kyla panašūs rūpesčiai;

• Jie nėra kalti, kad tėvai geria;

• Jie negali išspręsti alkoholizmo problemos. Tik pats alkoholikas atsakingas už savo gėrimą;

• Alkoholizmas – tai pirmiausiai liga, o ne šeimos nelaimė. Ir šeimos nariai negali jos išgydyti.

• Alkoholizmas – liga, apie kurią daug parašyta. Literatūra gali padėti atsakyti į iškilusius klausimus.

• Nereikia visko užgniaužti savyje, būtina susirasti žmogų, kuriam gali išsipasakoti savo rūpesčius, jausmus, su kuriuo gali atvirai apie viską pasikalbėti.

• Svarbiausia, ką galima ir reikia padaryti, – tai padėti sau, daugiau rūpintis savimi, savijauta, savo jausmais.

Pati efektyviausia darbo su vaikais, kurių tėvai piktnaudžiauja alkoholiu, forma – grupiniai užsiėmimai. Jų metu vaikas turi galimybę išsikalbėti, papasakoti apie savo jausmus, patyrimą. Tam naudojamos įvairios užsiėmimų formos: paskaitėlės, diskusijos, piešimas, vaidmeniniai žaidimai ir pan.

Pagrindinės užsiėmimų temos, nagrinėjamos įvairiose programose alkoholikų vaikams, yra šios:

1. Viltis. Vaikai turi suprasti, kad jie nėra vieniši. Jie turi išsikalbėti, pasipasakoti apie savo problemas, bėdas.

2. Jausmai. Padėti vaikams išreikšti ir pažinti jausmus. Vaikai turi suprasti, kad nėra nei gerų, nei blogų jausmų.

3. Alkoholizmas. Paaiškinti vaikams, kad stiprėja priklausomybė; kad alkoholizmas – liga, o ne nelaimė ar bėda. Vaikai turi sužinoti apie alkoholizmo gydymo galimybes.

4. Alkoholizmas – šeimos liga. Paaiškinti vaikams, kaip liga paveikia šeimos narius. Ką gali padaryti šeimos nariai.

5. Savęs pažinimas. Kalbėti su vaikais apie jų pačių polinkius, interesus, tikslus.

4.METODAI, PATARIMAI, KAIP KOVOTI SU ALKOHOLIZMU

Labai svarbu užkirsti kelią plisti alkoholizmui. Piktnaudžiavimo alkoholiu prevencija – tai atskiro žmogaus, šeimos, bendruomenės ir visuomenės švietimas.

Sėkmingiausios prevencinės programos susideda iš tokių komponentų : atpažinimas ir laiku suteikta pagalba ( dar neiškilus rimtoms problemoms ), švietimas, žiniasklaida, auklėjimas šeimoje. Pasak A. Bulotaitės, svarbu ne tik pateikti informaciją apie alkoholį bei jo poveikį, bet ir pakeisti paauglių požiūrį. Būtina formuoti vaikų gebėjimą atsispirti socialiniam spaudimui, pažinti ir įveikti savo psichologinius sunkumus ir neįsitraukti į alkoholio pinkles. Vaikui reikia pasakoti apie žalingą alkoholio poveikį žmogaus organizmui bei padarinius. Būtina tėvams su vaikais apie tai diskutuoti, padėti suprasti, jog alkoholis gali sužlugdyti ateities planus. Tačiau tai naudinga, kai vaikai dar nėra vartoję svaigių medžiagų. Kartais informacijos nepakanka, tad reikia keisti elgesį, o tai yra sudėtinga.

Didžiausią dėmesį reikia skirti paaugliams. Amžius, nuo kurio pradedamas vartoti alkoholis, padeda patikimai prognozuoti potencialų problemišką vartotoją. Reikėtų pastebėti rizikos veiksnius. Taip pat būtinas socioedukacinis darbas su alkoholį vartojusiais paaugliais. Klasių auklėtojų, socialinių pedagogų darbas su vaikais, kurie jau pabandė alkoholio, priklauso nuo to, kokie yra vaikų svaiginimosi motyvai. Tai ir lemia taikomas poveikio priemones, metodus:

• Jei pagrindinis motyvas – įtampos sumažinimas ir streso įveikimas, pirmiausia reikia išsiaiškinti streso ir įtampos šaltinius, atrasti įveikimo būdus ir juos aptarti.

• Jei alkoholis vartojamas siekiant neatsilikti nuo bendraamžių, reikėtų padėti paaugliams susi.formuoti gebėjimą atsispirti draugų įtakai.

• Būtina dirbti su tėvais bei visų dalykų mokytojais, nes tokiems vaikams reikalinga tinkama socialinė aplinka tiek namuose, tiek mokykloje. Tėvai turi gauti informaciją apie įvairias psichologines tarnybas bei gydymo įstaigas.

• Būtina moksleiviams atskleisti gyvenimo be alkoholio privalumus, ugdyti jų socialinius įgūdžius.

• Išskirti bei analizuoti apsaugos veiksnius. Šeimoje turi būti geri tėvų bei vaikų tarpusavio santykiai, pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosfera, tėvų domėjimasis vaikų rūpesčiais.

• Naudoti individualaus pedagoginio, psichologinio konsultavimo būdus, taikyti bent vieną psichologinės terapijos metodą; pedagogiškai bendrauti su sergančiaisiais, jų tėvais :

■ Pokalbio terapiją;

■ Grupinės terapijos metodą;

■ Specialią autoterapiją sergančiajam, kurios tikslas – pagelbėti sergančiajam padėti sau pačiam.

Pagalba turi būti suteikta ir sergančiojo šeimai. Jie turi pripažinti, jog problema yra. I. Leliūgienė teigia, jog kiti autoriai teigia, kad šeima labai nenoriai sutinka su tuo, kad jų artimas žmogus yra alkoholikas ir, kad jo liguistas prisirišimas prie alkoholio gali turėti sunkias pasekmes.

Labai sunku, tačiau būtina prikalbinti sergantįjį gydytis. Tai turėtų padaryti jį mylintys, jam artimi žmonės. Jam sutikus, jam suteikiama pagalba, kur daug pagelbėti gali socialinis pedagogas, suteikdamas informaciją apie mieste esančias gydymo įstaigas ir centrus. Kova su alkoholizmu turi vykti valstybiniu – vyriausybiniu mastu. Draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais nieko nepadės. Kol neišmoksime blaiviai gyventi, tol ir skęsime alkoholizmo liūne.

IŠVADOS

1. Yra labai daug priežasčių, skatinančių alkoholizmą: nesugebėjimas kultūringai praleisti laisvalaikio , antialkoholinio auklėjimo stoka, blogos lietuvių vaišingumo tradicijos, neteisingas dorovinis auklėjimas, visuomenės pakantumas geriantiems, begalinis jaunuolių noras tapti suaugusiais.

2. Labai svarbu atpažinti pirmuosius bei nesveiko alkoholio vartojimo požymius bei alkoholizmo stadijas, atpažinti tikrąjį alkoholiką nuo girtuoklio ir visa tai atpažinus, suteikti reikiamą pagalbą.

3. Jokia liga pasaulyje nesuluošina tiek daug žmonių, kaip alkoholizmas.Alkoholis be galo žalingas žmogaus organizmui. Alkoholikas, net pats šito nesuvokdamas, kenkia ne tik sau, bet ir savo artimiesiems, visiems, su kuriais bendrauja. Jie tampa priklausomi nuo jo.

4. Vaikų alkoholizmas yra be galo skaudi socialinė problema, reikalaujanti ypatingo visuomenės dėmesio. Alkoholizmas sukelia psichinius sutrikimus, kurie dažnai apsunkina vaikų socialinę adaptaciją ir tampa psichologine priežastimi alkoholizmui vystytis.Paauglių alkoholizmas glaudžiai susijęs su deviaciniu elgesiu.

5. Ypatingai svarbu pastebėti turintį polinkį į alkoholį, žmogų ir laiku jam suteikti visokeriopą pagalbą, įtraukiant į tai jo šeimos narius, draugus, visus – su kuriais jis bendrauja. Reikalingas informacijos,nuostatų, vertybių bei socialinių įgūdžių ugdymo pritaikymas prevencijoje.

6. Pati efektyviausia darbo su vaikais, kurių tėvai piktnaudžiauja alkoholiu, forma – grupiniai užsiėmimai. Jų metu vaikai turi turėti galimybę išsikalbėti, papasakoti apie savo jausmus, patyrimą. Tam naudojamos įvairios užsiėmimų formos: paskaitėlės, diskusijos, piešimas, vaidmeniniai žaidimai.

LITERATŪRA

1. Aramavičiūtė A. Nedarnių šeimų vaikai ir jų auklėjimo ypatumai. Vilnius, 1975.

2. Bakšys P. Pavojingi signalai. Vilnius. 1980

3. Gray J. Vaikai kilę iš dangaus. Vilnius: Alma Littera, 2001.

4. Jenkins J. Šių laikų dorovinės problemos. Vilnius. 1997

5. Nissen J. F. Nematomas dramblys. Copyright, 1997.

6. Kuorienė O. Narkomanija, alkoholizm.as ir kitos priklausomybės – bėgimas nuo gyvenimo. 2002. Klusas P. Gyvenkime sveikai. 2002

7. Leliugienė I. Socialinė pedagogika. Kaunas: Technologija, 2002

8. Mano vaikas. Sudarė Mankevičienė O. Kaunas: Šviesa, 2003.

9. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Alkoholio vartojimo problemų sprendimas. ES. Phare projektas. 2000

10. http://www.tinklas.lt/medicina/prikl- alkoho.php

Žurnalai:

11. „ Lux“: strp. „Kas padės, kai tėvai geria“. Psl. 10. 2004

12. „ Psichologija Tau“: strp. „Alkoholizmas priklausomybė ir sveikimas“. Psl. 22. 1996‘4.

TURINYS

Įvadas..............................2

1.Alkoholizmas..............................3

1.1. Alkoholizmo trejybė..............................3

1.2. Alkoholizmo stadijos..............................4

1.3. Alkoholis šeimoje ir visuomenėje.......................4

2. Vaikų alkoholizmo ypatumai.............................5

2.1..Alkoholizmas-kaip nedarnios šeimos reiškinys.................6

2.2.Ko neturėtų daryti socialinis darbuotojas, dirbdamas su šiomis šeimomis....7

3. Nedarni šeima ir jos įtaka vaikui...........................7

3.1. Nedarni šeima – vaiko asmenybės vystymąsi stabdantis veiksnys.....7

3.2. Nedarnios šeimos įtaka vaiko valios ir emocijų sferai..........8

3.3. Alkoholikų vaikų vaidmenys.....................9

3.4. Alkoholikų tėvų įtaka vaiko sveikatai......................10

3.5. Suaugę alkoholikų vaikai.....................12

3.6. Pagalba piktnaudžiaujančių alkoholiu šeimų vaikams............12

4. Metodai,patarimai,kaip kovoti su alkoholizmu....................14

Išvados..............................16

Literatūra..............................17

ĮVADAS

Alkoholizmo problema sena kaip pasaulis – visais laikais buvo vartojamos svaiginamosios, psichoaktyvios medžiagos.Alkoholis – tai narkotikas, griaunantis žmogaus sveikatą. Jokia liga pasaulyje nesuluošina tiek daug žmonių, kaip alkoholizmas. Milijonai žmonių dėl alkoholio vartojimo tapo ligoniais, dar didesniam skaičiui gresia pavojus jais tapti.

Visai gali būti, kad Lietuvoje alkoholiką turi kiekviena šeima. Jei ne artimiausią, tai tolimesnį giminaitį. Tėvas, motina, sesuo, brolis, sūnus ar dukra – alkoholikai – tarsi „meškos“ mindo visiems kojas, trukdo gyventi. Kalti, nes serga. Ir patys to nežino.

Nėra didesnės bausmės kūdikiui, kurio tėvai – alkoholikai. Jis, išvydęs pasaulį iš girtos motinos įsčių, net neįsivaizduoja kas jo laukia. Gerai, jei jis gimsta normalus, nes geriančių tėvų vaikai dažnai gimsta invalidais. Tėvai net nepagalvoja apie tai, jiems vaikai nerūpi.

Šiandien labai skaudi socialinė pedagoginė problema yra vaikų alkoholizmas, ypač paauglių tarpe.

Laikas žmonijai nubusti ir pažvelgti į šią skaudžią problemą plačiai atmerktomis akimis!

1. ALKOHOLIZMAS

Alkoholizmas – lėtinė, klastinga, progresuojanti ir mirtina liga, pasireiškianti asmens fizine ir protine priklausomybe nuo alkoholio. Lėtinė liga reiškia, kad alkoholinė priklaus.omybė nepraeina. Nuo jos negalima išgyti, alkoholizmo procesą galima tik sustabdyti. Ligos eiga progresuojanti. Nustatyti alkoholizmo požymius pirminėje stadijoje yra pakankamai sunku. Pasak B. Moskalenko (1992), nei išgeriamo alkoholio kiekis, nei išgertuvių dažnumas nėra pagrindiniai požymiai , leidžiantys nustatyti ligos buvimą ar nebuvimą.

Tikriausiai kiekvienam socialiniam darbuotojui tenka susidurti su situacijomis, kai prisieina atskirti alkoholizmą nuo girtavimo; nustatyti ar žmogus tikrai alkoholikas ir ar būtina jį nukreipti pas specialistus. B. Moskalenko (1992) pabrėžia, kad „socialinis darbuotojas nenustato diagnozės – tai gydytojo kompetencija. Vis dėlto, socialinis darbuotojas privalo teisingai orientuotis tokiose gyvenimiškose situacijose, kur galimi susirgimo požymiai“. Tikslinga pritarti autoriaus nuomonei, kad laiku įsikišęs į tokią situaciją, socialinis darbuotojas gali sustabdyti rimtus įvykius ateityje (I. Leliugienė, 2002).

1.1. Alkoholizmo trejybė

Turi būti trys faktoriai, kad išsivystytų alkoholizmas: ALKOHOLIS + ALKOHOLIO VARTOJIMAS + POLINKIS.

Be alkoholio priklausomybė nuo jo, žinoma, būtų neįmanoma. Būtinas polinkis, kad išsivystytų priklausomybė nuo alkoholio. Vien noro nepakanka, kad suaugus taptum alkoholiku. Ir netgi nebūnant priklausomam nuo alkoholio, bet smarkiai geriant galima pakenkti sveikatai ir netgi mirti nuo apsinuodijimo alkoholiu ar nuo kitos ligos, kurią sukėlė alkoholis.

Visi sukaupti duomenys liudija, jog ne itin didelė gyventojų dalis gimsta su polinkiu į priklausomybę nuo alkoholio. Jis veikiausiai paveldimas. Priklausomybė yra užprogramuota ir ima veikti, kai esama alkoholio ir palankios aplinkos.

Alkoholinė kultūra, kitaip tariant, visuomenė, aplinka, gėrimo įpročiai bei tradicijos nulemia, kokiomis progomis ir kokie alkoholio kiekiai vartojami. Taigi priklausomybė – tai ne tik blogas įprotis (J.F. Nissen).

1.2. Alkoholizmo stadijos

Išskiriamos 5 alkoholizmo stadijos:

I stadija: alkoholikas gali gerti be didesnės žalos sau ir aplinkiniams. Išgėrinėjama daugiausiai savaitgaliais ir pasitaikius tam tikroms progoms. Tarp išgėrimų būna trupesni ar ilgesni blaivybės periodai.

II stadija: dėl gėrimo atsiranda problemos šeimoje, darbe. Šeimoje atsiranda įtampa, bet šeimos nariams atrodo, kad jie patys gali su tuo susitvarkyti.

III stadija: alkoholikas pats ima suprasti, kad jau nebegali kontroliuoti gėrimo. Jis paprastai svyruoja tarp noro gerti ir negerti.

IV stadija: alkoholikas pradeda slinkti į bedugnę. Jis nesitiki pagerėjimo ir praranda atsakomybės jausmą. Stipri degradacija.

V stadija: išprotėjimas arba mirtis (I. Leliugienė).

1.3.Alkoholis šeimoje ir visuomenėje

Alkoholikas ne tik pats kenčia, bet daugiau nuo jo kenčia šeima ir visuomenė. Kartais nuo jo nukenčia visai svetimi žmonės ( girtas vairuotojas padaro avariją, išgėręs primuša sutiktą nepažįstamąjį ).

Nelaiminga šeima, kurioje gyvena alkoholikas. Dar blogiau, kai abu šeimoje alkoholikai. Vaikai alkani, sušalę, apiplyšę, purvini. Jie priversti kęsti alkį, verčiami vogti, bėgti iš namų. Alkoholikas kelia siaubą: muša žmoną, vaikus, terorizuoja kaimynus. Moteris patiria seksualinę prievartą, smurtą. Vaikai irgi mušami, terorizuojami, kartais patiria ir seksualinę prievartą. Žmonos nuolaidžiavimas alkoholiką dar labiau skatina gerti. Draugų užtarimas – meškos paslauga. Jei su girtavimu nebūtų taikstomasi ir nuolaidžiaujama šeimoje, darbe, viešoje vietoje, jei pajustų žmonių nepakantumą girtuokliavimui, alkoholikų nebūtų. Tikėti alkoholikų pažadais – kvailystė, nes jis neturi nei sąžinės, nei garbės. Sąžinė ir garbė jau seniai pragerta. Avarijas, nusikaltimus padaro dažniausiai girti ir nelaimingi atsitikimai darbe surišti su alkoholiu.

Alkoholikai dažnai gimdo psichiškai nesveikus kūdikius: debilus, imbicilus, idiotus.Alkoholizmas – tautos genocidas, vedantis prie išsigimimo.

Alkoholio vartojimo padaryta žala turi neigiamą ekonominį poveikį tiek asmenims, tiek šeimai ir visuomenei.. Medicinos išlaidos, sumažėja darbingumas, didesnis sergamumas, nuostoliai dėl sugadintos nuosavybės, prarasti žmogaus ištekliai dėl ankstyvų mirčių – tai alkoholio vartojimo pasekmė.

2. VAIKŲ ALKOHOLIZMO YPATUMAI

Šiandien vaikų alkoholizmas yra viena iš svarbiausių socialinių pedagoginių problemų. Ji turi gilias kultūrines, politines ir socialines – ekonomines šaknis.

Vaiko sunkumai, sutrikimai ir problemos klasifikuojami pagal jo raidos anomalijas. A. Hanssonas pažymi, kad dažniausiai nurodomi vaiko socializacijos sunkumai, kuriems galima priskirti ir adaptacijos mokykloje sunkumus, elgesio problemas, vidinius asmenybės prieštaravimus ir bendravimo su šeimos nariais ar bendraamžiais problemas.

Psichologijos dr. G. Navaitis vaikų psichologinius sunkumus skirsto į šias grupes:

1)vaikų vidiniai prieštaravimai;

2) bendravimo šeimoje nesklandumai;

3) santykių su bendraamžiais sunkumai;

4) mokyklinės problemos.

Mokslininkų duomenimis, per 60 – 70 proc. vaikų pirmą kartą paragauja alkoholinių gėrimų tėvų ar giminių „ dėka‘‘. Apie 40 proc. tėvų leidžia vaikams išgerti įvairių švenčių proga.

Kaip žinoma, paauglystėje audringai persitvarko vidaus sekrecijos liaukos, vyksta lytinė diferenciacija ir brendimas, intensyvus augimas. Paauglys aktyviai siekia įsitvirtinti tarp bendraamžių, užimti deramą, jo nuomone, padėtį šeimoje ir mokykloje.

Paauglių, jaunimo alkoholinei ligai būdingi šie ypatumai:

1) emocijų, valios sferos sutrikimai ( grubumas, agresyvumas, disforija,, apatija, abejingumas, hipobulija ir t.t );

2) pradėjus girtauti, liga greit progresuoja;

3) ligos simptomatikoje dominuoja elgesio sutrikimai;

4) sulėtėja asmenybės vystymasis.

Motyvai skatinantys paauglius vartoti svaigalus: noras atrodyti vyresniems, mėgdžioti suaugusius, smalsumas, noras pajusti svaigalų poveikį, nepriklausomybės troškimas, tradicijų mėgdžiojimas, noras šokiruoti tėvus ir draugus, noras būti pripažintam tam tikroje grupėje. Svaiginimasis tampa savotišku ritualu, bendravimo forma, kurios dėka toks paauglys įsitvirtina kompanijoje. Apgirtę paaugliai būtinai turi pasirodyti viešumoje, pademonstruoti savo „ vyriškumą“: šaukti, kvailioti, didžiausiu garsu įjungti muziką, tyčiotis, muštis ir t.t. Euforinį alkoholio poveikį pakeičia disforija, t. y. prislėgta nuotaika su pykčiu ir agresija. Tokios būsenos paaugliai, jaunuoliai atlieka įvairaus pobūdžio kriminalinius nusikaltimus.

Nepilnamečių girtuokliavimas glaudžiai susijęs su paauglių deviaciniu elgesiu. Narkotikus, rūkalus, alkoholį itin linkę vartoti paaugliai, kurių elgesys turi nukrypimų, yra delinkventiškas – tai potencialūs teisės pažeidėjai. Jie paprastai yra beglobiai, gyvenimas jų nesuvedė su dorais sektino elgesio žmonėmis. O viskas prasideda paprastai – paauglys iš pradžių retai, vėliau sistemingai ima praleidinėti pamokas, kryptinga veikla jo nedomina, per pamokas jis beveik nedirba, ieško kaip atsipalaiduoti, palengvinti sau gyvenimą, išsikrauti. Vėliau prasideda smulkus chuliganizmas, viešosios tvarkos pažeidinėjimas, nes paauglio energija neišeikvota naudingiems darbams, vistiek veržiasi išsilieti, be to, praleidinėdamas pamokas, paauglys turi daug laisvo laiko. Alkoholizmo pasekmė – nusikalstamas elgesys. Šio santykio pagrindas yra savikontrolės silpnėjimas, t.y. svarbiausias alkoholizmo pavojus yra nepilnamečio nusikaltimų ir girtuokliavimo sąveika, kuri pasireiškia įvairiai:

• dauguma nepilnamečių nusikaltimus padaro būdami neblaivūs. Sąlygoja tai, kad apsvaigimas nepaiso socialiai palaikomo elgesio normų;

• daug nusikaltimų įvykdoma,siekiant susirasti alkoholinių gėrimų arba lėšų jiems įsigyti;

• girtuokliavimas padeda formuotis motyvams bei idėjoms, kaip padaryti įvairius nusikaltimus;

• girtuokliavimas padeda formuotis kriminalinei situacijai;

• girtuokliavimas veikia kaip priemonė nepilnamečiams prisijunkti prie bendraamžių, praktikuojančių antivisuomeninį elgesį grupėse;

• girtuokliavimas yra priemonė įtraukti nepilnamečius į nusikaltimą., kurį organizuoja suaugusieji.

2.1.Alkoholizmas – kaip nedarnios šeimos reiškinys.

Dorovinė, emocinė šeimos santykių pusė – tai svarbiausia vaikų dorovinio vystymosi

sąlyga. Šie santykiai įtakoja normalius santykius šeimoje, nuo to priklauso vaikų auklėjimo sėkmė arba nesėkmė.

Yra išskiriami keli šeimų tipai, kuriose tėvai pradeda vartoti dažniau alkoholinius gėrimus:

1.Konfliktinės šeimos, kuriose šeimos narių santykiai yra grindžiami konkurencija, izoliacija. Tokiose šeimose yra iškreipiamas artimųjų suvokimas. Šeimos nariai mato tik neigiamas savybes ir ketinimus. Išskiriami du vaikų protestai, tai aktyvus ir pasyvus. Pasyvus protestas: tėvai neteisingai elgiasi su vaiku, o jis tiesiog užsidaro savyje. Aktyvus protestas: vaikai pabėga iš namų, vagia daiktus, mušasi.

2.Rizikos grupių šeimos, kurių gyvenimo būdas yra amoralus ir antisocialinis. Tai šeimos, kuriose nepakankamai apsirūpinusios materialiai. Tokia šeima formuoja vaiko agresyvų apsauginį santykį su aplinkiniu pasauliu, toks vaikas dažnai konfliktuoja su jį supančiu sociumu. Tokiose šeimose vaikai nėra kontroliuojami, jais tėvai nesirūpina.

Vaikas dažnai slepia šeimos alkoholizmą. Tokių šeimų vaikai įgyja nepilnavertiškumo kompleksą, tampa socialiai izoliuoti. Vaikas patiria pavojų netgi savo namuose, kur turėtų jaustis saugus. Jis jaučia neatitikimą šeimoje tarp to, kas yra sakoma ir kas daroma. Dėl šeimos barnių formuojasi kaltės jausmas, žemas savęs vertinimas. Alkoholikų šeimose vaikai dažnai būna seksualinio smurto aukos, ir todėl ilgą laiką jaučia gėdą ir neapykantą.

2.2.Ko neturėtų daryti socialinis darbuotojas, dirbdamas su šiomis šeimomis.

Dirbdamas edukacinį – socialinį darbą su šeimomis, sergančiomis alkoholizmu socialinis darbuotojas neturėtų:

• Bandyti gydyti alkoholiko, nes medicininė pagalba sergančiajam – tai reikalas gydytojo, kuris specialiai tam yra paruoštas;

• Socialinis darbuotojas turi įsisąmoninti, kad alkoholizmas – tai liga ir niekad nemoralizuoti, nesmerkti ir neteisti sergančiojo;

• Palaikyti šeimos narių pageidavimo – slapta gydyti sergantįjį alkoholizmu.

Taigi, akivaizdu, kad alkoholizmas – ne vieno žmogaus izoliuota liga, tai visos šeimos liga, kadangi turi įtakos šeimos narių fizinei, psichinei ir socialinei sveikatai (I. Leliugienė).

3.NEDARNI ŠEIMA IR JOS ĮTAKA VAIKUI

Pagrinde vaikams tenka atitinkami vaidmenys dramoje, vykstančioje aplink priklausomą

nuo alkoholio žmogų. Didėjant priklausomybei, iš baimės, nevilties ir skausmo šeimos nariai gina alkoholiką. Ilgainiui jų visa gyvenimas priklauso nuo alkoholikų tėvų pakilimo bei nuosmukio tarpsnių.

Kiekvieno šeimos nario gyvenimo turinys ir kokybė tampa vis labiau priklausomi nuo jo būsenos. Jeigu tėvams gera ir vaikams gera, jei jie blogai jaučiasi, taip pat jaučiasi ir vaikai. Jeigu jie agresyvūs, vaikai stengiasi prisitaikyti prie jų elgesio.

Per tokius santykius su alkoholiku kiekvienas šeimos narys patiria didelę įtampą. Vaikams tai atsiliepia neigiama prasme, sutrinka fizinė sveikata ir dvasinė pusiausvyra.

3.1.Nedarni šeima – vaiko asmenybės vystymąsi stabdantis veiksnys

Šeimos įtakos vaiko asmenybės formavimuisi klausimai buvo sprendžiami įvairiais

laikotarpiais. Daug įžymių pedagogų bei psichologų įvairiais aspektais parodė šeimos vaidmenį vaiko fiziniame, protiniame, bei doroviniame ugdyme. Vienas iš svarbiausių šeimos uždavinių – sudaryti palankią atmosferą vaiko asmenybės vystymuisi. Anot D. Loko , šeimos pagrindą turi sudaryti šeimos narių tarpusavio meilė, pagarba, dvasinis bendrumas, vaiko teisių bei jo aktyvumo pripažinimas.

Kad šeima būtų pagrindinė socialinio gyvenimo ląstelė, o joje susidarę socialiniai ryšiai padėtų formuoti harmoningą vaiko asmenybę, ji turi tapti žmogiškos ir socialinės kultūros židiniu.

Jame patirti vaikystės pergyvenimai turi lemiamą įtaką, ugdant protiškai ir emociškai turtingą žmogų.

S. Gerstm.anas, nagrinėdamas tėvų elgesio įtaką vaiko emocijų vystymuisi, iškėlė hipotezę, kad prie svarbiausių dirgiklių, veikiančių vaiko emocinį vystymąsi, priklauso tėvų poveikis vaikui ir jų elgesys, nes šeimos gyvenimas, jame vykstanti žmonių veikla yra pirmieji vaiko emociniai dirgikliai. Vaiko emociniai sutrikimai ryškiausiai pasireiškia jo elgesyje, jo visuomeninėje veikloje. Mokykloje tokie vaikai dažniau nesugyvena su klasės draugais, nesutaria su auklėtojais. Svarbiausia nenormalaus šeimos gyvenimo ir konfliktų priežastis – alkoholizmas. Alkoholikų vaikai pasižymi irzlumu, nepaklusnumu, agresyvumu, atsilieka moksle. Pirmiausiai šeimoje reikia ieškoti pagrindinių vaiko asmenybės vystymosi sutrikimo priežasčių.

3.2.Nedarnios šeimos įtaka vaiko valios ir emocijų sferai

Kaip rodo tyrimai, nedarnių šeimų vaikai dažnai nenori atlikti arba blogai atlieka visuomeninius

įpareigojimus, sunkiai įstengia baigti pradėtą darbą, nesutaria su bendraamžiais ir suaugusiais. Ypač dažnai kinta šių vaikų emocinės būsenos, pasireiškia afektyvumas, nepasitikėjimas kitais žmonėmis. Paprastai žmogaus veiklos ir elgesio specifiką lemia jo valios, emocijų, bendravimo ypatumai. Vadinasi, netinkama šeimos moralinė aplinka daro neigiamą įtaką vaiko valios, emocijų, santykių vystymuisi.

Normalų vaiko asmenybės vystymąsi dažniausiai sutrikdo tėvų alkoholizmas, kadangi „jis, kaip patologinė tėvų elgesio forma, tampa centrine neformaliai funkcionuojančio tėvų gyvenimo ir dažnų konfliktų su vaikais priežastimi“. Lenkų mokslininkė A. Majdecka nustatė, kad daugumai alkoholikų vaikų sunku prisitaikyti prie visuomenės: vieni yra agresyvūs santykiuose su kitais vaikais, nori vadovauti, primesti savo valią, kiti vengia jų draugystės. Kito lenkų tyrinėtojo Z. Skornio tyrimai taip pat parodė, kad „vaikai, kurie neišgyvena glaudaus emocinio kontakto su tėvais, ypač su motina, auga agresyvūs“. Kadangi vaikai dažniausiai siekia perimti tos pačios lyties elgesį, tai berniuko agresyvumą, Z. Skornio manymu, išugdo griežtas, agresyvus tėvas, mergaitės – motina. Panašią išvadą daro ir prancūzų mokslininkas J. Šazalis. Jo nuomone, vaiko asmenybę neigiamai veikia struktūriniu atžvilgiu nenormali šeima, ypač jeigu joje vyrauja aplaidumas, nesutarimai, agresyvumas, meilės stoka. Tokios šeimos poveikis vaiko asmenybei būna labai įvairus. Pirmiausiai jis pasireiškia nepilnavertiškumo pojūčiu, kuris žadina nenugalimą vaikų norą griauti, ieškoti avantiūrų arba, atvirkščiai, skatina pasyvumą, bailumą.

Dalis tokių šeimų vaikų būna labai aikštingi, nepastovių poelgių, irzlūs, jie nesugeba nugalėti

išorinių veiksnių poveikį, turi psichinių anomalijų, nori žūt būt patraukti kitų dėmesį, įtvirtinti savo asmenį aplinkinių žmonių tarpe. Pasitaiko ir tokių vaikų, kurie prieštarauja šeimos gyvenimo būdui, nepritaria savo tėvų elgesiui. Tokia vaiko opozicija tėvų atžvilgiu jiems sukelia kaltumo jausmą, kurio nepajėgdami nuslopinti, patys nusikalsta.

Iš čia galima padaryti tris išvadas:

1..Netinkama moralinė aplinka šeimoje pažeidžia tėvų tarpusavio santykius, tėvų (ypač motinos) ir kitų šeimos narių bendravimą su vaiku, vaiko pasitikėjimą tėvais.

2..Nenormalūs tarpusavio santykiai šeimoje daro neigiamą poveikį vaiko valios (savitvardos, atkaklumo), jausmų (pasitikėjimo kitais žmonėmis), kai kurių moralinių savybių (pvz. draugiškumo) formavimuisi.

3..Didžiausią neigiamą įtaką vaiko asmenybės savitvardai daro šeimos nestabilumas, nepakankami emociniai ryšiai tarp šeimos narių.

3.3.Alkoholikų vaikų vaidmenys

Alkoholizmas šeimoje paveikia visą šeimą, bet kiekvieną šeimos narį skirtingai. S. Wegschaider nuomone, kiekvienas alkoholiko šeimos narys prisiima tam tikrą vaidmenį, kuris jam padeda išgyventi. Vaidmuo, kurį prisiima vaikas, priklauso nuo to, kiek vaiko tėvai priklausomi nuo alkoholio, kiek yra vaikų šeimoje, vaikų padėties šeimoje, jų ryšių su kitais suaugusiais ne šeimos nariais, nuo to kuris iš tėvų priklausomas. S. Wegschaider aprašė 4 vaidm.enis, kurių dažniausiai imasi šeimos nariai.

Pirmasis vaidmuo – „šeimos herojus“, kurio dažniausiai imasi pirmasis vaikas šeimoje. Jis gerai mokosi, yra tvarkingas, pareigingas ir kelia visų aplinkinių susižavėjimą.

Antrasis – „atpirkimo ožys“. Jis visiems užkliūna, nieko neatlieka laiku ir gerai. Šeimos nariai išlieja ant jo susikaupusį pyktį dėl visų savo šeimos bėdų, negandų.

„Pamirštas vaikas“ – trečiasis vaidmuo, dažniausiai ir tenkantis trečiajam vaikui šeimoje. Jis niekam neužkliūna, neturi jokių ypatingų poreikių ar reikalavimų, neprašo užuojautos, pagalbos, paramos. Aplinkiniai dažnai net pamiršta jį egzistuojant.

„Juokdarys“ stengiasi viską paversti juokais, pasišaipyti pats iš savęs bei šeimos problemų. Tai dažniausiai ketvirtas vaikas šeimoje. Tačiau nereikia pamiršti, kad šie asmenys elgiasi vienaip, o jaučiasi kitaip.

3.4.Alkoholikų tėvų įtaka vaiko sveikatai.

Tėvų alkoholizmo įtakos vaikų sveikatai klausimai plačiai tyrinėjami visame pasaulyje. Pripažįstama, kad tarp tėvų alkoholizmo ir fizinės bei psichinės vaikų sveikatos bei elgesio egzistuoja tiesioginė priklausomybė.

Išskiriami įvairūs patogeninio tėvų alkoholizmo poveikio vaikams veiksniai:

1.Tėvų alkoholizmo įtaka vaisiui;

2.Fizinis ar psichologinis motinos traumavimas nėštumo metu;

3.Nepakankama vaiko priežiūra;

4.Geriančio tėvo asmenybės ypatumai, asmenybės degradavimas;

5.Pakitusi motinos psichika. Literatūroje net vartojamas terminas „alkoholiko žmona“. Joms būdingas nerimas, įtampa, baimė, psichosomatiniai sutrikimai, didelis nervingumas.

6.Netinkamas vaikų auklėjimas. Fizinė, psichologinė, o kartais net seksualinė prievarta. Pedagoginis bei socialinis vaikų apleistumas.

7.Psichiškai traumuojanti situacija šeimoje.

8.Mikrosocialinė aplinka, į kurią neišvengiamai patenka alkoholiko šeima.

Apie tėvų alkoholizmo įtaką vaisiui žinoma jau seniai. Nustatyta, kad motinos alkoholizmas dvigubai pavojingesnis vaisiui negu tėvo. Nėščios motinos piktnaudžiavimas alkoholiu lemia naujagimio psichinių ir biologinių nukrypimų komplekso formavimąsi – vadinamąjį vaisiaus alkoholinį sindromą ar vaisiaus alkoholinį efektą. Šiam sindromui būdinga: lėtesnis augimas, kaukolės ir veido anomalijos, centrinės nervų sistemos funkcijų sutrikimai ir sunkios organų deformacijos.

Alkoholikų vaikai turi didesnę galimybę susirgti nervinėmis – psichinėmis ligomis (neurozės, psichopatinis asmenybės vystymasis ir pan.).

Plačiai tiriama ir tėvų alkoholizmo įtaka vaikų polinkiui gerti. Tyrimai atlikti įvairiose pasaulio šalyse, rodo, kad nuo 30 iki 50% alkoholikų yra kilę iš alkoholikų šeimų. Alkoholikų vaikai, palyginti su visa populiacija, turi 4 kartus didesnę tikimybę susirgti alkoholizmu. Ir ši tikimybė labai nedaug priklauso nuo to, ar vaiką auklėjo tikri tėvai ar įtėviai, kurie alkoholiu nepiktnaudžiauja.

Dauguma autorių pripažįsta, kad alkoholizmas nėra paveldimas kaip kai kurios ligos. Paveldimas tik psichologinis polinkis į alkoholizaciją, kuris rodo žmogaus neatsparumą alkoholio poveikiui ir dėl to greitai stiprėjančią priklausomybę. Be to, didelę įtaką alkoholikų vaikų polinkiui gerti turi ir socialinė aplinka šeimoje.

C. Black (1981) nuomone, vien jau gyvenimas alkoholiko šeimoje traumuoja vaikus, todėl nė vienas vaikas tokioje šeimoje negali išlikti nepaliestas, nenukentėjęs.

Be abejo, vaikų reakcija į tėvų alkoholizmą priklauso nuo jų amžiaus. E. Marlinas (1988) pateikia savo stebėjimų duomenis.

Vaikystėje alkoholikų vaikams būdinga:

• Mokymosi sunkumai, žemas pažangumas, mokyklos nelankymas;

• Mažai draugų;

• Psichosomatinės ligos;

• Jie dažnai tampa nesirūpinimo, prievartos aukomis.

Paauglystėje jie gali:

• Būti pašalinti iš mokyklos ar jos nebelankyti dėl ankstyvų vedybų, nėštumo;

• Piktnaudžiauti alkoholiu ar kitais narkotikais;

• Turėti rimtų elgesio problemų;

• Kentėti nuo nerimo, depresijos;

• Bandyti žudytis.

Suaugę jie:

• Turi problemų tarpasmeniniuose santykiuose;

• Gali patirti sunkumų darbe;

• Gali tapti alkoholikais, na.rkomanais, psichiniais ligoniais;

• Gali bandyti žudytis.

Remiantis tyrimais, ilgalaikiais stebėjimais, asmenine alkoholikų vaikų patirtimi, bandoma išsiaiškinti, kas būdinga alkoholikų šeimoms – kokie tarpusavio santykiai, vaikų auklėjimo stilius ir pan.

Dažnai alkoholikų šeima lyginama su „sergančia šeima“, kuri pasižymi uždarumu, pašaliniai asmenys joje nepageidaujami; konfliktai bei nesutarimai ignoruojami ir neigiami. Tokiose šeimose galioja keturios pagrindinės taisyklės: šaltumo, tylėjimo, neigimo ir izoliacijos. Tokia alkoholikų šeimos situacija lemia ir vaikams būdingus jausmus bei elgesį: gėdą, kaltę, melavimą, vienišumą, nepasitikėjimą savimi. Dauguma alkoholikų šeimų stengiasi nuslėpti nuo aplinkinių savo šeimos „bėdą‘ ar „nelaimę‘. Tai tampa „didžiąja šeimos paslaptimi“. Šitaip elgtis mokomi ir vaikai. Jie niekam nepasakoja apie tėvų alkoholizmą, stengiasi tai nuslėpti, jei reikia – net pameluoja. Kai kurie alkoholikų vaikai jaučia kaltę dėl problemų šeimoje. Kartais šią nuomonę palaiko ir tėvai. Geriantis tėvas dažnai tiesiogiai kaltina šeimos narius (O. Mankevičienė).

3.5.Suaugę alkoholikų vaikai.

Visi alkoholikų vaikai auga panašioje aplinkoje. Veikėjai kiekvienoje šeimoje gal kiek ir skiriasi, bet gyvenimas namuose visur beveik toks pat. Ko tikisi alkoholiko vaikas grįždamas namo? Tikisi, kad viskas bus gerai, bet niekada nebūna tuo tikras. Niekada nežino, kas nutiks. Bet kad ir kiek kartų randa namuose pragarą, kažkodėl įeidamas pro duris niekada nebūna tam pasirengęs.

Yra daugybė žmonių, kurių gyvenimą yra paveikią tėvai alkoholikai. Tik juos sunku atpažinti: jie varžosi, nesupranta, kad alkoholizmas yra liga, nemoka įvertinti nemalonios tikrovės bei apsisaugoti nuo jos.

Įdomu tai, kad amžius neturi lemiamos reikšmės. Tiek keturiasdešimtmečių, tiek aštuoniolikmečių, tiek dvylikamečių požiūris į save iš esmės toks pat. Gal jų elgesys ir skiriasi, bet požiūris į save – ne.

Alkoholikų vaikai ir suaugę skiriasi nuo kitų žmonių. Jie dažnai turi tarpasmeninių santykių nesklandumų, patiria sunkumų darbe, linkę į savižudybę, greičiau tampa alkoholikais, narkomanais, psichiniais ligoniais. SAV (suaugę alkoholikų vaikai) – tai savipagalbos grupė suaugusiems alkoholikų vaikams. Čia jie susirenka ir patys kalba apie savo problemas, galimus jų sprendimo būdus. Dalinasi patirtimi ir patarimais. „ Mes , sveikstantys nuo kitų elgesio padarytos žalos, keičiame savo reakciją į kitų elgesį sutekdami dėmesį į save – čia ir dabar. Nors reaguoti išmokstame vaikystėje, kai atsakingi už mus buvo tėvai, pasikeisti galime tik mes patys. Kad ir kaip tėvai stengtųsi atlyginti skriaudą, jie to negalės. Mes jau išmokome taip reaguoti ir tapome tokiomis asmenybėmis. Mąstydami, kokį skausmą praeityje kelia mums patys artimiausi žmonės. Dabartinė mūsų savijauta ir bendravimo sunkumai – mūsų problema. Suaugusių alkoholikų vaikų susirinkimai ir dvylikos žingsnių programa padeda ją spręsti, jei nuoširdžiai to norime“.

Daug kas pripažįsta, kad suaugę alkoholikų vaikai skiriasi nuo kitų žmonių, nes „tėvų pasėtos baimės, kaltės, nepasitikėjimo savimi sėklos apraizgo nematomais saitais visą žmogaus gyvenimą – darbą, šeimą (S.Forward, 1989). Daugumos autorių nuomone, suaugę alkoholikų vaikai yra kur kas labiau linkę į depresiją, nerimą, žemą savęs vertinimą, nepasitikėjimą kitais žmonėmis, intymumo problemas, bendravimo sunkumus agresiją.

3.6.Pagalba piktnaudžiaujančių alkoholiu šeimų vaikams

Iki šiol nesukurtos efektyvios teisinės, psichologinės ar socialinės priemonės tarpusavio santykiams, piktnaudžiaujančių alkoholiu šeimų psichologiniam klimatui pagerinti, apsaugoti vaikams nuo nepalankios tėvų įtakos.

Tačiau turime padėti vaikams. Vaikai nepajėgia pakeisti situacijos šeimoje, priversti alkoholiką mesti gerti. Pagalbos jiems tikslas – parodyti, kad jie gali ir turi pakeisti požiūrį į alkoholizmą, požiūrį į save. Dauguma autorių nurodo, kad alkoholikų vaikai pasijus geriau, jei žinos, kad:

• Jie nėra vieniši. Daugeliui – ir .vaikų ir suaugusių, – gyvenančių alkoholikų šeimose, kyla panašūs rūpesčiai;

• Jie nėra kalti, kad tėvai geria;

• Jie negali išspręsti alkoholizmo problemos. Tik pats alkoholikas atsakingas už savo gėrimą;

• Alkoholizmas – tai pirmiausiai liga, o ne šeimos nelaimė. Ir šeimos nariai negali jos išgydyti.

• Alkoholizmas – liga, apie kurią daug parašyta. Literatūra gali padėti atsakyti į iškilusius klausimus.

• Nereikia visko užgniaužti savyje, būtina susirasti žmogų, kuriam gali išsipasakoti savo rūpesčius, jausmus, su kuriuo gali atvirai apie viską pasikalbėti.

• Svarbiausia, ką galima ir reikia padaryti, – tai padėti sau, daugiau rūpintis savimi, savijauta, savo jausmais.

Pati efektyviausia darbo su vaikais, kurių tėvai piktnaudžiauja alkoholiu, forma – grupiniai užsiėmimai. Jų metu vaikas turi galimybę išsikalbėti, papasakoti apie savo jausmus, patyrimą. Tam naudojamos įvairios užsiėmimų formos: paskaitėlės, diskusijos, piešimas, vaidmeniniai žaidimai ir pan.

Pagrindinės užsiėmimų temos, nagrinėjamos įvairiose programose alkoholikų vaikams, yra šios:

1. Viltis. Vaikai turi suprasti, kad jie nėra vieniši. Jie turi išsikalbėti, pasipasakoti apie savo problemas, bėdas.

2. Jausmai. Padėti vaikams išreikšti ir pažinti jausmus. Vaikai turi suprasti, kad nėra nei gerų, nei blogų jausmų.

3. Alkoholizmas. Paaiškinti vaikams, kad stiprėja priklausomybė; kad alkoholizmas – liga, o ne nelaimė ar bėda. Vaikai turi sužinoti apie alkoholizmo gydymo galimybes.

4. Alkoholizmas – šeimos liga. Paaiškinti vaikams, kaip liga paveikia šeimos narius. Ką gali padaryti šeimos nariai.

5. Savęs pažinimas. Kalbėti su vaikais apie jų pačių polinkius, interesus, tikslus.

4.METODAI, PATARIMAI, KAIP KOVOTI SU ALKOHOLIZMU

Labai svarbu užkirsti kelią plisti alkoholizmui. Piktnaudžiavimo alkoholiu prevencija – tai atskiro žmogaus, šeimos, bendruomenės ir visuomenės švietimas.

Sėkmingiausios prevencinės programos susideda iš tokių komponentų : atpažinimas ir laiku suteikta pagalba ( dar neiškilus rimtoms problemoms ), švietimas, žiniasklaida, auklėjimas šeimoje. Pasak A. Bulotaitės, svarbu ne tik pateikti informaciją apie alkoholį bei jo poveikį, bet ir pakeisti paauglių požiūrį. Būtina formuoti vaikų gebėjimą atsispirti socialiniam spaudimui, pažinti ir įveikti savo psichologinius sunkumus ir neįsitraukti į alkoholio pinkles. Vaikui reikia pasakoti apie žalingą alkoholio poveikį žmogaus organizmui bei padarinius. Būtina tėvams su vaikais apie tai diskutuoti, padėti suprasti, jog alkoholis gali sužlugdyti ateities planus. Tačiau tai naudinga, kai vaikai dar nėra vartoję svaigių medžiagų. Kartais informacijos nepakanka, tad reikia keisti elgesį, o tai yra sudėtinga.

Didžiausią dėmesį reikia skirti paaugliams. Amžius, nuo kurio pradedamas vartoti alkoholis, padeda patikimai prognozuoti potencialų problemišką vartotoją. Reikėtų pastebėti rizikos veiksnius. Taip pat būtinas socioedukacinis darbas su alkoholį vartojusiais paaugliais. Klasių auklėtojų, socialinių pedagogų darbas su vaikais, kurie jau pabandė alkoholio, priklauso nuo to, kokie yra vaikų svaiginimosi motyvai. Tai ir lemia taikomas poveikio priemones, metodus:

• Jei pagrindinis motyvas – įtampos sumažinimas ir streso įveikimas, pirmiausia reikia išsiaiškinti streso ir įtampos šaltinius, atrasti įveikimo būdus ir juos aptarti.

• Jei alkoholis vartojamas siekiant neatsilikti nuo bendraamžių, reikėtų padėti paaugliams susiformuoti gebėjimą atsispirti draugų įtakai.

• Būtina dirbti su tėvais bei visų dalykų mokytojais, nes tokiems vaikams reikalinga tinkama socialinė aplinka tiek namuose, tiek mokykloje. Tėvai turi gauti informaciją apie įvairias psichologines tarnybas bei gydymo įstaigas.

• Būtina moksleiviams atskleisti gyvenimo be alkoholio privalumus, ugdyti jų socialinius įgūdžius.

• Išskirti bei analizuoti apsaugos veiksnius. Šeimoje turi būti geri tėvų bei vaikų tarpusavio santykiai, pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosfera, tėvų domėjimasis vaikų r.ūpesčiais.

• Naudoti individualaus pedagoginio, psichologinio konsultavimo būdus, taikyti bent vieną psichologinės terapijos metodą; pedagogiškai bendrauti su sergančiaisiais, jų tėvais :

■ Pokalbio terapiją;

■ Grupinės terapijos metodą;

■ Specialią autoterapiją sergančiajam, kurios tikslas – pagelbėti sergančiajam padėti sau pačiam.

Pagalba turi būti suteikta ir sergančiojo šeimai. Jie turi pripažinti, jog problema yra. I. Leliūgienė teigia, jog kiti autoriai teigia, kad šeima labai nenoriai sutinka su tuo, kad jų artimas žmogus yra alkoholikas ir, kad jo liguistas prisirišimas prie alkoholio gali turėti sunkias pasekmes.

Labai sunku, tačiau būtina prikalbinti sergantįjį gydytis. Tai turėtų padaryti jį mylintys, jam artimi žmonės. Jam sutikus, jam suteikiama pagalba, kur daug pagelbėti gali socialinis pedagogas, suteikdamas informaciją apie mieste esančias gydymo įstaigas ir centrus. Kova su alkoholizmu turi vykti valstybiniu – vyriausybiniu mastu. Draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais nieko nepadės. Kol neišmoksime blaiviai gyventi, tol ir skęsime alkoholizmo liūne.

IŠVADOS

1. Yra labai daug priežasčių, skatinančių alkoholizmą: nesugebėjimas kultūringai praleisti laisvalaikio , antialkoholinio auklėjimo stoka, blogos lietuvių vaišingumo tradicijos, neteisingas dorovinis auklėjimas, visuomenės pakantumas geriantiems, begalinis jaunuolių noras tapti suaugusiais.

2. Labai svarbu atpažinti pirmuosius bei nesveiko alkoholio vartojimo požymius bei alkoholizmo stadijas, atpažinti tikrąjį alkoholiką nuo girtuoklio ir visa tai atpažinus, suteikti reikiamą pagalbą.

3. Jokia liga pasaulyje nesuluošina tiek daug žmonių, kaip alkoholizmas.Alkoholis be galo žalingas žmogaus organizmui. Alkoholikas, net pats šito nesuvokdamas, kenkia ne tik sau, bet ir savo artimiesiems, visiems, su kuriais bendrauja. Jie tampa priklausomi nuo jo.

4. Vaikų alkoholizmas yra be galo skaudi socialinė problema, reikalaujanti ypatingo visuomenės dėmesio. Alkoholizmas sukelia psichinius sutrikimus, kurie dažnai apsunkina vaikų socialinę adaptaciją ir tampa psichologine priežastimi alkoholizmui vystytis.Paauglių alkoholizmas glaudžiai susijęs su deviaciniu elgesiu.

5. Ypatingai svarbu pastebėti turintį polinkį į alkoholį, žmogų ir laiku jam suteikti visokeriopą pagalbą, įtraukiant į tai jo šeimos narius, draugus, visus – su kuriais jis bendrauja. Reikalingas informacijos,nuostatų, vertybių bei socialinių įgūdžių ugdymo pritaikymas prevencijoje.

6. Pati efektyviausia darbo su vaikais, kurių tėvai piktnaudžiauja alkoholiu, forma – grupiniai užsiėmimai. Jų metu vaikai turi turėti galimybę išsikalbėti, papasakoti apie savo jausmus, patyrimą. Tam naudojamos įvairios užsiėmimų formos: paskaitėlės, diskusijos, piešimas, vaidmeniniai žaidimai.

LITERATŪRA

1. Aramavičiūtė A. Nedarnių šeimų vaikai ir jų auklėjimo ypatumai. Vilnius, 1975.

2. Bakšys P. Pavojingi signalai. Vilnius. 1980

3. Gray J. Vaikai kilę iš dangaus. Vilnius: Alma Littera, 2001.

4. Jenkins J. Šių laikų dorovinės problemos. Vilnius. 1997

5. Nissen J. F. Nematomas dramblys. Copyright, 1997.

6. Kuorienė O. Narkomanija, alkoholizmas ir kitos priklausomybės – bėgimas nuo gyvenimo. 2002. Klusas P. Gyvenkime sveikai. 2002

7. Leliugienė I. Socialinė pedagogika. Kaunas: Technologija, 2002

8. Mano vaikas. Sudarė Mankevičienė O. Kaunas: Šviesa, 2003.

9. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Alkoholio vartojimo problemų sprendimas. ES. Phare projektas. 2000

10. http://www.tinklas.lt/medicina/prikl- alkoho.php

Žurnalai:

11. „ Lux“: strp. „Kas padės, kai tėvai geria“. Psl. 10. 2004

12. „ Psichologija Tau“: strp. „Alkoholizmas priklausomybė ir sveikimas“. .Psl. 22. 1996‘4.

Komentuokite!