Agnė (40) ir Darius (47)

64 0

Visada galvojau, kad laimė ir meilė ateina netikėtai, kaip dovana ir nuo mano pastangų nepriklauso. Patogu taip galvoti – tada lengva dėl vienišumo kaltinti likimą, gyvenimą ar dar velniai žino ką. Tik ne save. O kai pripranti laukti rankas sudėjus, tada bet kokią galimą savo iniciatyvą imi vertinti kaip žeminančią. Ir tuomet tampi tiesiog gyvenimu nepatenkinta moterimi, kuri pati ne itin daug daro, kad jaustųsi geriau, o iš šalies netgi atrodo, kad ji mėgaujasi tuo, kad gali ir turi progų kandžiai pa

alinksniuoti kitus.

Tokia palaipsniui buvau betampanti ir aš. Laukiau vyrų dėmesio labiau, nei vaikai per Kalėdas laukia dovanų. Bet nesulaukdavau. Susikūriau begalę paaiškinimų, tūkstančius pateisinimų sau ir tiek pat priekaištų pretendentams. Tiems niekaip nepasirodantiems pretendentams. Skaičiau pigius meilės romanus ir viduje ironiškai iš jų šaipiausi. O iš tiesų labiausiai pasaulyje norėjau pasinerti į tokią jausmų audrą, apie kokias skaičiau. Norėjau turėti šalia žmogų, kuriam galėčiau atskleisti visą savo užslopintą švelnumą.

Dienos taip ir bėgo – vienodos ir mažai džiuginančios. Bet vieną dieną, tikrindama savo el

lektroninio pašto dėžutę, radau joje keistą laišką – reklaminį, tokie paprastai vadinami šiukšlėmis. Jame buvo rašoma, neva mano draugas Darius prašęs psichologo Navaičio papasakoti man apie svetainę DarniPora.lt. Pasipiktinau! Visų pirma, nusprendžiau, kad nepažįstu jokio Dariaus, kuris galėjo to prašyti, be to
o – pasijaučiau kaip visiška nevykėlė, kuriai siūloma susirasti meilę bent internetu. Tad sėdau ir, sukaupusi visas savo kūrybines galias, nusiunčiau tikrai piktą laišką tai svetainei, į kurią dabar projektavau visą savo nusivylimą meile ir gyvenimu. Jaučiausi savo laišku atlikusi beveik pilietinę pareigą. Kas gi čia per reklamos būdas, siuntinėti kvailus laiškus, maniau.

Kaip bebūtų keista, į savo piktąjį laišką sulaukiau atsakymo. Netgi atsiprašymo už sukeltus nepatogumus. Truputį sutrikau. Gal persistengiau liedama pyktį? Kelias dienas neišslydo iš galvos mintis apie Darnią Porą. Smalsumas nugalėjo – užsiregistravau. Bet laiškų nerašiau – kaip ir minėjau, buvau tikra, kad meilės reikia laukti, o ne ieškoti. Tačiau po kelių savaičių mano suderinamų narių sąraše atsidūrė Dariaus anketa. Ne tik atsirado, bet ir pradėjo atakuoti klausimais, parašė laišką. Nesusilaikiau – atsakiau. Vieną ka

artą, kitą. Pradėjau suprasti, kad tas bendravimas mane žavi. Atrodė, jog tai žmogus, kuris mokėtų mane prajuokinti, pradžiuginti, kuris tiesiog mane papildytų. Galiausiai paaiškėjo, kad jis net dirba tame pačiame pastate, kaip aš.

Porą kartų susitikome, o per trečią pasimatymą Darius man pasipasakojo, kad būtent jis ir buvo tas Darius, kurio vardu DarniPora.lt siuntė man reklaminį laišką! Prisipažino, kad jau seniai jam patinku, tačiau buvo nedrąsu mane kalbinti. Tad sugalvojo pasikviesti mane į DarniPora.lt ir patikrinti, ar mudu suderinami. “Tikrai rizikinga, – pripažino ji

is. – Tačiau man reikėjo patvirtinimo. Tarsi ženklo, kad galiu mėginti. Patikėjau projektu DarniPora.lt ir tiesiog norėjau pažiūrėti, ar tau atsidūrus tarp mano suderinamų narių, mums išeis sklandžiai bendrauti. Kai tik sulaukė mano anketos savo suderinamų narių sąraše, nusprendė nebelaukti ir rodyti iniciatyvą. Ir tuo papirko.

Kokia reziumė? Mudu kartu jau pusė metų. Susitikome ir nebegalime išsiskirti. Nebesu liūdna, išmokau mylėti, turiu kam dovanoti savo šilumą, o svarbiausia – džiaugtis kiekviena gyvenimo diena.

Noriu padėkoti Darniai Porai. Už tai, kad dabar esu laiminga.

Join the Conversation