Moterų teisės ir privilegijos islame

36 0

Didžiųjų pasaulinių religijų tradicijos kiekviena savaip sprendžia vyro ir moters santykį bei jų statuso visuomenėje ir Dievo akivaizdoje klausimą. Islamo religijoje, o per ją ir musulmoniškose kultūrose, šis klausimas buvo aktualus jau nuo pranašo Mahometo laikų . Būtent Mahometas, kurio lūpomis buvo skelbiamas Koranas, savo pamokslais bei gyvenimo pavyzdžiu apibrėžė formalaus moters statuso islame rėmus. Tačiau, kalbant apie moters padėtį islame, būtina skirti, ar kalbama apie šventraščiuose randamas ir iš jų kildinamas nuostatas, ar apie kultūriškai pritaikytas socialines formas.

Koranas bei S

Suna apie moterį

Islamo šventraštis – Koranas, būdamas daugiau moralinio teorinio pobūdžio, numato žmonių pagal lytį, amžių bei socialinę padėtį santykinę vertę ir hierarchiją tarp jų. Teoriškai Korano žodžiai adresuoti tiek vyrams, tiek moterims. Vienas didesniųjų Korano skyrių (4-as) pavadintas „Moterys“ ir praktiškai yra visas skirtas vyro ir moters santykiams. Skyriuose „Karvė“ ir „Imrano šeima“, taip pat daug dėmesio skiriama moters statusui musulmoniškoje visuomenėje. Musulmonai didžiuodamiesi teigia, kad pagal jų religiją prieš Dievą visi lygūs, nepriklausomai nuo socialinės padėties, lyties ir a

amžiaus. Dievui esą rūpi tik žmogaus dievobaimingumas, pagal kurį ir bus atlyginta. Todėl teoriškai moteris, vien lyties pagrindu, nėra nė kiek prastesnis Dievo kūrinys. Iš to išeitų, kad moteris musulmonė nėra žemesnės padėties už vyrą musulmoną. Tačiau socialinėje plotmėje moters p
padėtis nėra tapati jos statusui Dievo atžvilgiu: ji yra visiškai priklausoma nuo vyro, ar tai būtų jos tėvas, brolis, vyras, dėdė ar net sūnus. Apskritai islame moteris matoma tik per šeimos prizmę: ji gali būti dukra, sesuo, žmona arba motina, bet už šeimos moters teoriškai nėra. Moters socialinis pasaulis apsiriboja šeima bei namų erdve ir nuo jų atsietos moters – socialaus individo – įvaizdžio islame net nėra. Islame moteris yra (moraliai) vertingas individas tik per šeimą, kurioje ji turi griežtai apibrėžtas funkcijas. Taigi kalbėti apie moters padėtį islame yra kalbėti apie jos padėtį šeimoje.

Musulmonai nesutinka su jiems dažnai pateikiamu priekaištu, jog moterys islamo laikomos antraeiliais žmonėmis. Jų manymu, Koranas prisako vyrams rūpintis savo moterimis taip, kad jų gyvenimas būtų kuo s
saugesnis: tėvas ar globėjas privalo visokeriopai atstovauti mergaitės interesams iki jai ištekant, jis turi parinkti tinkamą vyrą; ištekanti moteris privalo gauti iš vyro piniginę vedybų dovaną, kuria visą gyvenimą disponuos savo nuožiūra; vyras turi visiškai išlaikyti žmoną ar žmonas bei savo vaikus, o jo mirties atveju žmona yra garantuota, kad gaus palikimą; moterimi našle turi rūpintis jos šeimos vyrai. Taigi islame

vyrauja nuostata, kad moters niekada nevalia palikti likimo valiai. Nors Korane daugelyje vietų moterys aptariamos ar bent minimos, etalonas praktiniams s
socialiniams santykiams tarp lyčių nustatytas pranašo Mahometo gyvenimo, jo Sunos.

Pranašo elgesį su savo žmonomis, kurių jis turėjo 10 (gal net 14) akylai stebėjo jo sekėjai musulmonai. Todėl pranašo gyvenimo aprašuose (chadythuose) gausu jam priskiriamų žodžių bei veiksmų. Iš chadythų galima pastebėti, kad Mahometas buvo griežtas moterų atžvilgiu, t.y. tikras patriarchas. Paklusnumas jam, kaip šeimos galvai, buvo sumišęs su paklusnumu dievo pasiuntiniui ir pranašui. Tačiau sunku vertinti Mahometo požiūrį į moteris apskritai: vienu atveju jis kalba apie tai, kad pragaro gyventojų daugumą sudaro moterys, kitu – kad vartai į rojų guli ties motinų pėdomis. Kita vertus, Mahometas, matyt, buvo linkęs manyti, kad moterys yra potencialus blogio (ypač moralinio) šaltinis, todėl į jas reikia kreipti išskirtinį dėmesį tiek dėl to, kad jos nesukeltų blogio, tiek norint vyrus apsaugoti nuo to blogio. Korane, o ypač chadythuose, kalbama apie kylančias iš moterų pagundas, aistras, neracionalius veiksmus, kurie griauna musulmoniškos visuomenės moralinį tyrumą. Todėl musulmonai šventraščiuose perspėjami būti budrūs bendraujant su moterimis. Kasdieniniame gyvenime Mahometo elgsena su žmonomis tapo įstatymu visiems musulmonams. Didžioji dauguma užfiksuotų pranašui priskiriamų pasisakymų moterų atžvilgiu yra susiję su seksualiniu elgesiu: kada, kaip ir kur vyras gali lytiškai santykiauti su moterimi. Be abejo, islame lytiniai santykiai leidžiami tik santuokoje, tačiau i
ir joje jie griežtai apibrėžti. Islame žmona yra savo vyro seksualinių poreikių tenkintoja: jai niekuomet, išskyrus numatytus atvejus, nevalia atsakyti vyrui. Kadangi islame yra įtvirtinta poliginija (iš gr. daugiapatystė) ir vyrui musulmonui leidžiama vienu metu turėti iki 4 žmonų, musulmonas vyras praktiškai bet kada gali patenkinti savo lytinę aistą. Žmonai nepaklusus savo vyrui, šis legaliai gali imtis įvairių priemonių, net smurto, kuris pateisinamas Korano, kur po perspėjimo bei atsisakymo dalytis ta pačia lova, vyras raginamas nepaklūstančiai žmonai suduoti. Be lytinių santykių reglamentavimo, Mahometas paliko ir visumą socialinio elgesio taisyklių, musulmonų teisininkų rankose virtusių įstatymais. Teisiniu požiūriu, moteris, be abejonės, yra menkesnės vertės žmogus: visų pirma tik dviejų moterų liudijimas teisme vertas vieno vyro liudijimo, moteris paveldi tik pusę turto, kurį paveldi vyras, ištuokos atveju vaikai lieka su vyru. Musulmonė negali tekėti už nemusulmono, kai tuo tarpu musulmonas gali vesti judaistę ir krikščionę. Tačiau moters atsakomybė už savo veiksmus yra mažesnė nei vyro: neretai už tokį patį nusižengimą vyras baudžiamas griežčiau nei moteris. Taip yra todėl, kad tikima, jog moteris gali klysti dėl neišmanymo ir nebuvimo kas jai patartų, o vyras privalo pats apsvarstyti ir įvertinti savo veiksmų padarinius. Šiandienos europiečiai dažnai piktinasi, kad musulmonės neturinčios teisės inicijuoti skyrybų. Jų teigimu, i
išsiskyrusi moteris pažymima stigma ir tampa autsaidere savo visuomenėje. Formaliai islame skyrybų siekti gali ir moteris, tačiau tokia teisė jai yra labai apribota. Vyras išsiskirti su žmona gali praktiškai dėl bet kokios priežasties.

Atskira moters padėties islame aptarimo tema – poliginija. Iš tiesų Korane leidžiamų vienu metu turėti žmonų skaičius apribojamas keturiomis. Tačiau toje pačioje eilutėje yra keliama sąlyga: vyras, norintis vesti antrą, trečią ar ketvirtą žmoną, turi būti garantuotas, kad galės išlaikyti ją, su ja susilauktus vaikus ir jau turimą (turimas) žmoną (žmonas) bei vaikus. Todėl esminė vedybų sąlyga išlieka ekonominė: turtingesnis vyras potencialiai turės ir daugiau žmonų. Musulmonų teisininkai pridėjo dar vieną formalią sąlygą: jau esanti (esančios) žmona (žmonos) turi duoti savo sutikimą dėl naujos santuokos. Tačiau poliginija, nors legali, islamo istorijoje nebuvo paplitusi, išskyrus atskirus periodus ir kraštus, ir praktikuojama ji buvo daugiausia valdovų bei politinio ir religinio elito.

Istorinė kasdienybė

Kalbant apie realią istorinę situaciją musulmoniškuose kraštuose, nesunku pastebėti, kad daugelyje jų vyrai iš tiesų siekė dominuoti moterų atžvilgiu, savo siekius grįsdami šventraščiuose randamais teiginiais bei vėlesniais laikais suformuluotais įstatymais. Musulmoniška visuomenė nuo pat pirmųjų savo gyvavimo metų buvo patriarchalinė (vyras užima vyraujančią padėtį) ir maskulinistinė (masculinum iš lot. vyriška giminė). Korane vartojamos tik vyriškos giminės gramatinės . . .

Musulmonai vyrai, pasinaudoję tinkama istorijos tėkme ir mokėdami žodžius interpretuoti savaip, sukūrė moterį-vergę, moterį-marionetę, moterį-mankurtę, kuri, anot jų, turėtų būti patenkinta namų sienomis, šeimos gniaužtas, siauru akiračiu bei vyro pasitenkinimo net ne objekto, o subjekto vaidmeniu, ji lyg šarka blizgučiais turėtų gėrėtis jo dovanojamais papuošalais ir jaustis laiminga. Nepabijosiu drąsiai ištarti, jog musulmonai vyrai pasistengė užgniaužti realų konkurentą gyvenimo kelyje – moterį. Jiems pavyko. Bet nieko nėra amžino. Šiuolaikinė moteris ėmė siekti išsilavinimo, o kartu ir išsilaisvinimo, taigi tik laiko klausimas – kada demokratiškas elgesys vyrų ir moterų santykiuose pasieks ir islamą. Taip, tam gali prireikti DAUG laiko – senųjų kartų, o taip pat ir įsitikinimų išmirimo, bet svarbiausia, kad žingsnis žengtas.

Naudota literatūra:

1. Rubšys A. Islamas. Broklinas. 1987

2. Solovjov V. Mahometas – islamo kūrėjas. Vilnius. 2001

3. Koranas

4. Straipsniai internete moterų teisių ir privilegijų islame tema

Komentuokite!