Įvadas
Į kultūros istoriją galima skverbtis įvairiai. Apskritai kultūrasusideda iš reikšmių, vienam ar kitam žmogui ne asmeniškai ką norsreiškiančių, bet tokių, kuriomis jis dalijasi su kitais. Kultūrosistorijoje domimasi, kaip tos reikšmės kinta. Norėdami nagrinėti kultūros istoriją, paprastai pasirenkame kokiąnors svarbią jos dalį, reikšmingą detalę. Po to stebime, kaip ilgainiuikeičiasi tos detalės formos, tūrinys ar funkcionavimas.Galima sakyti, kadtos vertybės, kurios išlieka istorijoje, kurios skamba skirtingoms kartoms,yra ypač reikšmingos. Pasirinkau temą apie moteris lietuvių kultūroje, norėdama apžvelgtimoterų kultūra nuo senų laikų iki mūsų dienų, panagrinėti tam tikrastradicijas, tam tikras nuostatas, kurios būdingiasnės artimesnės moterims,nesakant, kad visos moterys yra vienodos. Dirbant vaikų darželyje tenka bendrauti su vaikų mamomis,močiutėmis,stebėti jų santykius su vaikais, santykius šeimose.Dažnai kylatokie klausimai, kaip: Kas yra moteris? Kur slypi moters laimė? Koks josemocinis pasaulis? Kokia jos paskirtis šeimoje ir visuomenėje? Kokia turibūti mama? Ir daug kitų… Šio darbo tikslas- subjektyvus skirtingų kartų moterų padėties irpožiūrio vertinimas. Lietuvoje vyko ryški moterų modelių kaita. Jiakivaizdi tiek vertybinėse orientacijose, tiek faktiniame šeimos irsantuokos formavime.Ko trūksta šiuolaikinėms moterims ? Apžvelgiant įvairius laikotarpius galima stebėti, kaip šeimojeetninės kultūros vertybės buvo perduodamos iš kartos į kartą. Kaip kartu suvisuomenės kaita keičiasi ir moterų padėtis darbo rinkoje, jų padėtis darbeneretai sukelia socialines įtampas, stresinę būseną, kuri paaštrėjatransformacijos pokyčius patiriančioje visuomenėje.
XX a. Pabaigoje klasikinis moters motinos įvaizdis gerokaitransformuotas. Socialinį reiškinį- moterų profesinę karjerą suformavovisuomenė istorinio vystymosi procese. Šis reiškinis – tai XIX a. II pusėspramoninių revoliucijų padarinys. Lietuvos moterų profesinę karjerą irdalyvavimą darbo rinkoje sąlygojo trys veiksniai: demografiniai,ekonominiai (aukštas moterų ekonominis aktyvumas, leidęs joms greičiaupasiekti lyčių lygybę) ir savirealizacijos. Remiantis lietuvių šeimos papročiais atskleidžiami moters motinospašaukimas, jos vaidmuo ir funkcijos šeimoje bei bendruomenėje. Kaip gimstamoterys, motinos? Kada yra motinystės įpradžia? Ar motinystės jausmaistipresni nei karjeros troškimas? Šie klausimai vis daugiau yra tyrinėjami,ieškomi atsakimai. Svarbu man buvo apžvelgti mergaitės rengimasį motinystei įvairiaisjos amžiaus tarpsniais, įskaitant ir merginos socializaciją bei ligi tolturėto statuso šeimoje ir bendruomenėje pakitimą ištekant. Seni mūsų protėvių papročiai išliko iki mūsų dienų, o su valstybėsatkurimu atkurtas ir mūsų tautiškumas. Ir kad mūsų vaikai būtų mažiaužalojami dabartinės aplinkos, jiems reikalingas etninis ugdymas. Reikiapritraukti vaikus į papročius. Juk ką įdėsime- tas ir liks. Šiandien vis dažniau yra kultūros naudojimas visuomenėje. Kalbamaapie tai, ko labiausiai pasigedome. Man atrodo, kad patys reikšmingiausikultūros objektai turi galią jungti tai, kas patiriama socialinėjeaplinkoje, ir tai, ko labiausiai joje pasigendama. Rašant šią temą,man svarbu buvo išsiaiškinti, ar yra šiandien svarbusmotinos vaidmuo? Ar, tam, kad išauginti busimas moteris, reikalingasįpatingas mergaičių auklėjimas? Tam panaudojau anketavimą(buvo apklaustosvaikų darželio auklėtojos, vaikų mamos, vaikai ir kt. moterys), pokalbius,stebėjimus. Knygoje V. Kavolio „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje “, kuriąpanaudojau darbui, kalbama apie kultūros istorijos epochas, bandantaprašyti jų simbolines struktūras ar įtampas tarp laikotarpiui būdingųalternatyvų. Kalbama apie kultūros kaitos šuolius,kur galima įžvelgti irkultūros tęstinumą.Iš P.Dundulienės „Senieji lietuvių šeimos papročiai“ ir R. Ročiunienės„Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje“ knygų panaudojau darbui įvairiųlaikotarpių lietuvos kultūros faktus. Nemažai medžiagos buvo panaudota išžurnalų „Liaudies kultūra“ bei „Filosofija. Siocialogija“ ir kt, šaltinių.
Svarbiausias žmogus pasaulyje yra … motina. Ji negali pasipuikuoti, kad pastatė Notre Dame katedrą. Jai to ir nereikia. Ji sukūrė tai, kas pranoksta bet kurią katedrą: būstą nemirtingai sielai, mažutėlio jos kūdikio kūno tobulybę… Kas Dievo akyse gali būti garbingiau, nei būti motina !
Kardinolas J. Minszenty
ARCHAINIS LIETUVIŲ KULTŪROS SLUOKSNIS
Ilgus tūkstantmečius Lietuvoje trukusį matriarchato laikotarpį liudijarandamos akmeninės ir medinės moterų statulėlės įvairiose vietose.Jėzujitųir kituose raštuose minimi akmenys, ten vadinami deivėmis suteikiančiomismoterims vaisingumą, buvo vaisingumo ir gimimo deivės Laimos galiosįkūnijimas.Rašytiniai šaltiniai sako, kad mūsų krašte net viduramžiais buvoišlikę matriarchato pedsakų, bylojančių jog moteris buvo pagrindinėgamintoja, namų židinio prižiūrėtoja, vaikų gimdytoja bei auklėtoja iružėmė šeimoje garbingą vietą. Svarbiausias argumentacijos šaltinis yra lietuvių sakmės.Lietuviųetiologinėse sakmėse moters pozicija gažnai išreiškiama tradicinės šeimosaplinkoje, nors konkrečiai būtent šeimos terminu neidentifikuojama.Paprastai situacija kuriama iš vyro ir moters gyvenimo kartu. Savitos matriarchalinės nuotrupos iliustruoja amžinąją žmonijosmįslę: vyro ir moters santykių amplitudę. Neatsitiktinai Lietuvoje sakoma:„Jei bobos valdys, geros dienos nematysi“. Moteris preišinama net gerumui.Kuriama klasikinė opozicija- vyras ir moteris, kurios pagrindinis prasminiscentras yra hierarchinis konusas: „Kodėl moterys yra žemesnės už vyrus“,„Kodėl moterys priklauso vyrui“. „Dievas sutvėrė ir vyrą, ir moterį lygius. Ale kad Jeva pirma obuolįužgintą suvalgė, tai moterys ir liko žemesnės už vyrus. – Tu būsi po vyro valdžia, -pasakė Dievas Jevai.“(12,psl.19) Moters elgesys suschematinamas, jos klaida tampa lemtinga, opaskirtis tarytum nulemta iš anksto. Moteris negali išvengti savo likimo,ji priversta pripažinti ir priimti Dievo primestas žaidimo taisykles. Patriarchatas Lietuvoje formavosi ypač sparčiai plintantariamajai žemdirbystei su traukiamąja gyvulių jėga, metaliniams darboįrankiams, geležiniam noragui, pjautuvui, ir įsigalėjo žalvario amžiausviduryje. Vyras šeimoje šiuo metu buvo jau svarbesnis už moterį. Nors vyrasbuvonepakeičiamas žemės dirbėjas, tačiau moteris nebuvo išstumta iš ūkioveiklos. Ant jos pečių gulėjo sunkūs ravėjimo ir dėrliaus nuėmimo darbai,be to jai teko ir linus bei kanapes sėti, auginti, ravėti, kulti, apdirbti,pagaliau verpti ir austi. Lietuvių liaudies pasakose šeimos tema užima vieną pamatinių vietų.Beveik kiekvienoje lietuvių liaudies pasakoje liečiami žmonos ir vyro ,tėvų ir vaikų, brolių ir sesrų santykiai, konfliktai, jų sprendimo būdai.Pasakose aptinkama šeimos, įvairiais jos visuomeninių lūžių etapais,atspindžių. Nemažoje lietuvių liaudies pasakų dalyje keliami ir buitiniaišeimos gyvenimo klausimai. Nuo seno iki šių dienų protingai pasiskirstytidarbus tebėra aktualu beveik kiekvienos šeimos realiame gyvenime . Skaitant lietuvių liaudies pasakas, lietuvių liaudies dainų analizes,galima teigti, kad vyrai iš prigimties stiprūs, o moteris turi taptistipri, kažkąpadarydama, tapdama žmona. Galima sakyti, kad moteris stiprybės įgyjavedybiniame gyvenime ir augindama vaikus.Čia skirtinga psichogenezė: vyraiiš prigimties stiprūs, moterys charakterio stiprybę, kurios neturi išprigimties, įgyja pasiaukodamos šeimai. Moteriai reikia subręsti, vyras jautobulassavyje. Moteris turi pereiti tam tikrą brendimo procesą, kad taptu tuo, kuoji turi būti. Tai galima matyti pasakojamosios literatūros veikale,pasakoje „Eglė žalčių karalienė“.(3.psl.26) Šioje pasakoja (vadinkime ją pasaka, vėliau paaiškėja, kad ji yradaugiau negu pasaka) vyrams ir moterims skirimos skirtingos psichologinėssavybės. Aiškiausiai tas psichooginis skirtingumas matomas dviem atvejais.Pirmiausia –pasakos pabaigoje, kai Eglės broliai stengiasi ją priversti
pasilikti namuose. Kadangi Eglė neišduoda paslapties, kaip prisišauktiŽilviną, tai jie išsiveda Eglės bei žalčio sūnus Ąžuolą, Beržą, Uosį, ovėliau ir dukterį Drebulę į mišką, bando apgaule išgauti paslaptį.Nepasisekus vartoja ir jėgą- nuplaka tuos vaikus. Berniukai prieš plakimąir klastą atsilaiko. Jie stiprūs iš prigimties, nors dar vaikai. O Drebulėišsigąsta ir išplepa, kaip galima prisišaukti žaltį. Prisišaukę broliai jįnužudo.Įdomu pabandyti suprasti, kodėl būtent Drebulė išduoda paslaptį. Jievisi vaikai , bet berniukai yra stiprūs jau vaikystėje, o mergaitė- bailisilpna. Suaugusi moteris Eglė irgi stipri: ji ne tik išsaugo ištikimybęvyrui, bet ir atsisako savo bei vaikų gyvybės žmogiška prasme. Patipavirsdama medžiu ir vaikus jais paversdama, išreiškia ištikimybę vyrui, –Eglė yra stipri. Bet Drebulė- silpna.Peršasi mintis, kad vyrai išprigimties stiprūs(tokie Eglės sūnūs), o moteris turi tapti stipri, kažkąpadarydama, tapdama tuo, kuo Eglė tampa po vedybų. Pasakoje taip pat yra ir politinis modelis, kuris atskleidžia moterųir vyrų skirtybę. Pasakos pabaigoje Eglės broliai, kurie stengiasisusigrąžinti prarastą seserį į savo namus, į žmonių bendruomenę, užimatradiciją saugančių konservatorių poziciją. Svarbiausia- išsaugoti gyvenimobūdą šiuose namuose, šioje žemėje, susigrąžinti seserį, iškeliavusią įkažkokią nežinomą karalystę, sugrįžti prie savo šaknų, į normalų gyvenimą.O Eglė, moteris, yra novatorė, ji ne laisvai, ne pasirinkdama apsisprendėuž žalčio ištekėti, tačiau ištekėjusi lieka šiam, nors ir nelaisvam,apsisprendimui ištikima. Ji yra sudariusi netradicinį ryšį su kito pasauliobūtybe, kuri nėra tikras žmogus, nors gali įgauti žmogaus pavidalą. Eglėsavo apsisprendimui lieka ištikima net tada, kai atsiranda galimybė jįpakeisti. Dažnai galvojama, kad vyrai labiau linkę į novacijas, eksperimentus,o moterys iš prigimties konservatyvesnės. Dažnai moterys ir pasirodokonservatyvesnės. Jos ilgiau negu vyrai liko ištikimos senajai pagoniškajaikultūrai Lietuvos kaime, bet šioje pasakoje moteris vaizduojama kaipnovatorė. Ji nesiima iniciatyvos įvesti naujovę, bet ją gina, nepasiduodaspaudimui sugrįžti į tradicinį kaimą. Ji gina naujovę taikiomispriemonėmis, atsisakydama paklusti, demonstruodama savo ištikimybę. O kokiomis priemonėmis ginama tradicija? Broliai pirmiausia bandoapgaule išgauti paslaptį, po to naudoja jėgą prieš Eglės vaikus irgaliausiai- ginklą. Tradiciją saugojantys konservatoriai griebiasi jėgos irklastos, kad kitus priverstų jiems paklusti.Moteris yra taiki novatorė,vyrai- plėšrūs konservatoriai, naudojantys jėgą ir klastą.Tačiausvarbiausia tai, kad vyrai ir moterys čia jau vaizduojami skirtingai: irsavo psichogeneze, ir savo, tarkim, politine veikla, savo santykiu sutradicija ir su bendruomene. Pasakoje broliškumas tampa priverstinis- brolis seserį verčia jampaklusti. Brolis turi fizinę jėgą, sesuo- mistinę galią pavirsti medžiu irmedžiais paversti savo vaikus. Broliai tos mistinės galios neturi. Taiskamba jau beveik feministiškai. Eglė tampa tarsi vaidilute, tik ne tokia, kaip ją suvokė XIXa.romantikai, bet eutentiškesne. Santykio su „sakraline“ sfera žmogiškojipartnerė pasirodo nevisiškai klusni „sakralinės“ sferos atstovui. Žaltysnori Eglę išlaikyti savo pasaulyje, Eglė veržiasi namo. Aukštesnės jėgospasirinktas partneris ne iki galo paklūsta tos aukštesnės jėgosreikalavimams. Krikščioniškojoje tradicijoje tai būtu nuodėmė: jeinepaklūsti Dievui iki galo, tai tau trūksta tobulumo, kažkoks nuodėmingumassulaiko tave nuo visiško klusnumo.Jam nepatinka , kad Eglė veržiasi namo,jis jai duoda visokius išbandymus. Eglė tuos išbandymus išlaiko padedama senos , į burtininkę panašiosmoters, ir žaltys sutinka, jo valia nugalima. Eglės neklusnumas motyvuotasjos ilgesiu, noru sugrįžti į žmonių bendruomenę, iš kurios ji kilusi. Jinetampa vienuole, nutraukiančia ryšį su žmonių bendruomene tam, kad tobulai siektudvasinio tikslo. Žmonių ilgesys verčia iki galo nepaklusti „sakralinės“sfero, sakykim, religiniams reikalavimams. Sugrįždama iš „sakralinės“ sferos įžmonių bendruomenę, ji tampa tarpininke tarp „sakralinės “ir „sekuliarinės“sferų. Svarbu, jog būtent moteris tampa tarpininke. Vyrai šioje pasakojapriklauso žmonių bendruomenei (kaip jos broliai) arba „sakralinei“ sferai(kaip žaltys), o moteris keliauja iš vienos sferos į kitą.(3.psl.31) Pirmoji jos kelionė iš „sekuliarinės“ sferos į požemių karalystęvyksta ne jos pačios iniciatyva,ji ne laisvai apsisprendė tapti tuotiltu,bet grįžti iš žalčio karalystės ir jau nusprendžia pati. Manytume,kadnetekėjusi moteris turėtų būti laisva.Ji – vaidilutė,kuri nori laikinaisugrįžti į žmonių bendruomenę.Vyksta savotiškas moters išsilaisvinimas;moters,tarnaujančios dievui iš mažosios raidės.Arba –velniui,dievui,neatskiriamam nuo velnio.Bet, grįžusi į žmoniųbendruomenę,Eglė irgi nebepriklauso jai taip, kaip priklauso jos broliai irtėvai.Ji čia svetima , nes atėjusi iš kitos „sakralinės“ sferos.Grįžusi išreliginės bendruomenės kunigė jau nebegali tobulai priklausyti žmoniųbendruomenei.Ji yra tarpininkė tarp dviejų sferų.Iš žalčio karalystėsžmonių bendruomenėn ją grąžina saviškių ilgesys;žmonių bendruomenėje jilieka ištikima savo vyrui , dievui , savo religinei funkcijai.Tai dvigubasišsilaisvinimas – ir iš religijos , ir iš bendruomenės , sakytumešiandienine kalba . Ir moteris , kuri yra išsilaisvinusi ir nuo religijos ,ir nuo bendruomenės , galų gale įgyja magišką galią.Nužudžius Žilviną,paaukojus jos religijos objektą, ji pati įgyja raganišką galiątranssubstancijuoti- grąžinti žmones į gamtą, kuriai jie iš esmėspriklauso. Žmonės gyvena bendruomenėje, bet jie priklauso gamtai, ir Eglėgrąžina savo vaikus , paversdama juos medžiais, į gamtą, kuri yra jųtikrieji namai. Moteriškas stebuklas yra žmogaus grąžinimas iš socialinėskonvencijos į gamtą. Broliai turi jėgą žudyti, tai vyriškas sugebėjimas, oEglė turi ritualinę galią. Ji yra tapusi kunige, vaidilute, ragana, ir josraganavimas- tai sugebėjimas grąžinti žmones į gamtos rėmus. Ir „sakralinės“, ir „sekuliarinės“ sferos atstovai kenčia. Ir žaltysmiršta,ir Eglė miršta, pavirsdama medžiu. Žaltys miršta, pavirtęs puta. Žmogiškairdvasinė ar pusiau dvasinė būtybė virsta grynu gamtos reiškiniu. Abuišreiškia savo priklausomybę gamtai, bet skirtingais būdais. Ji yra jųgalutiniai namai.Pasakoje aprašoma apie ištekėjusią moterį ir jos santykius su broliais,tėvaisir, kita vertus, santykį su vyru. Eglės biografija- labiau subrendusiosmoters biografija. Ir čia galime prieiti išvadą, kad archainė kultūra yramažiau integruota, ne tokia vienalytė negu apie ją galvojama. Irarchainiame sluoksnyje egzistavo skirtingi moterų ir vyrų bei jų tarpusaviosantykių suvokimo modeliai. Kitas vyresnio amžiaus moters tipas yra gelbstinti senutė, kuridažnai atrodo nepriklausanti žmonių bendruomenei, esanti kažkur už jos ribųir turinti savybių, panašių į raganos. Vėliau , nuo XVI amžiaus, jasLietuvoje pradės deginti ant laužų. Savotiškas šios senutės antipodas galėtų būti jauna moteris, irgiegzistuojanti už bendruomenės ribų- laumė. Laumė nėra žmogus kaip senutė,laumė tik į žmogų panaši, bet ne žmogiškos prigimties būtybė. Vyraistengiasi pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis, bet pasirodo, kad tamoteris jaunus vyrus nukankina. Laumė- viena ryškiausių moteriškų būtybių lietuviųmitologijoje. Tai buvusi stebuklingo gražumo deivė, ji gyvenusi debesyse.Charakterizuojant laumės šeimininę padėtį, reikėtų pažymėti, kadtautosakoje, kaip jau buvo kalbėta, kartais ji vaizduojama kaip ištekėjusimoteris. Viename tekste užsimenama apie laumės ir Perkūno vedybiniusryšius. Bet ji nebuvo ištikima vyrui, o pagimdė sūnų nuo vaikino ant žemės.Laumė laikė paslėpusi savo ir žemės vyro meilės vaisių . Jis augo pas kitusžmones žemėje. Sužinojęs Perkūnas ištrėmė laumę į žemę. Laumės apibūdinamos kaip neturinčios pastovios gyvenamosios vietos,kaip benamės, klajojančios moterys. Matyt tokiomis jos tapo, kai buvoištremtos iš dangaus, kur kadaise gyveno, į žemę. Remiantis sakmėmis ir tikėjimais, galima rekonstruoti lietuvių mitoapie griausmavaldį ir jo šeimą fragmentą. Įdomu tai, kad atkuriamamelietuvių mite netiesiogiai pasmerkiama moters neištikimybė ir parodytas joslikimas pažeidus įprasto gyvenimo taisykles. Tai klajojančios,besiblaškančios, nerimaujančios dėl savo vaikų ir juos užgriuvusiosnelaimės moters likimas. Kai laumė kuriam laikui palieka savo vaikus, ji nerimauja, kad jųneištiktų nelaimė. Kai moterys, pas kurias laumė ateina verpti, nori jaatsikratyti, pasako: „pietų šalij girdėt plakimas ir labai rėkia vaikai,kad net laukai skamba“; taip pat „Dangus bedegantis, danguje beverkia“.Pamaniusios, kad jų vaikai pavojuje, laumės išbėga iš trobos.(10. psl.19) Žinoma keletas sakmių siužetinių tipų, kuriuose pasakojama, kaiplaumė, norėdama atsikratyti savo negražaus laumiuko, apkeičia jį su žmoniųvaiku ir šį pasiima sau.sssgendą Ar galima šiandien taip, kaip pasakoje apie Eglę, suvoktimoters psichologinį skirtingumą, jos religinę funkciją, jos stiprybę irsilpnybę visuomenėje? Ar turime ieškoti kitokių intelektinių modelių,kitokių simbolinių kategorijų? Nes anuomet pripažintas pasaulio vaizdasnebeegzistuoja, o ant jo pagrindų susikūrusi nauja sąminingumo stuktūra.KRIKŠČIONIŠKOSIOS SĄMONĖS STRUKTŪROS XV amžiuje mes dar neturime lietuvių kalba rašytų tekstų, kurieleistų mums analizuoti moterų reikšmės interpretavimą. Tačiau toks tekstasatsiranda su pirmąja lietuviška knyga. Mažvydo „Katekizmas“ priklausolaikotarpiui kurį V. Kavolis(knygoje„Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“)pavadino ankstyvuoju moderniuoju amžiumi. (3.psl.35) Kalbėdamas apie vyriškas pagonybės apraiškas, Mažvydas vartojamoterišką dievybių kategoriją.Pagonybė identifikuojama su moteriškareligija.Krikščionybė- viena vyriškai suvokto Dievo veiklos sfera. Pagonybės irkrikščionybės santykis suprantamas kaip kova tarp moteriškų ir vyriškųreliginių sferų. Moteriškoji religijos sfera yra suvedžiojanti, netikra. Šiais laikais mes kartais suvokiame laisvę kaip priešingybętradicijai. Kad būtum laisvas, reikia atsisakyti tradicijos varžtų. Tokiapozicija būtų artima Johnui Stuartui Milliui. O Mažvydo knygoje burtininkėatstovauja ir tradicijai, kurią krikščionybė bando sugriauti, ir laisvei-būtent tam, ką žmonės daro, išreikšdami save. Tai galėtų būti archaiškoskultūros požiūris, nes joje laisvė ir tradicija galėtų būti moterųgalvojimo išraiška. Gal moterų galvojime laisvė ir tradicija labiausutampa, o vyrų galvojime jos labiau išsiskiria ? Pasaulio kultūros modeliuose moteris labiau priklauso gamtos irprigimties sričiai, o vyriškasis pradas atspindi kultūrą. ViktorijaDaujotytė pažymi, kad savo prigimtimi moteris pasaulį pažįsta giliau, nes„ji yra gimdančioji. Bet jos gilusis pažinimas lieka joje, nėra esmingiauatvertas kultūrai. O tais atvejais, kai jis yra atvertas ar bentpravertas, nėra atpažįstamas “ .(3. psl. 37) Moteriškojo identiteto paieškų aptinkama ir XIX a.pabaigos – XXa.grožinėje lietuvių literatūroje. Moters prigimtį bei iš jos kylančiąužduotį savo kūryboje puikiai atskleidžia Šatrijos Ragana; „būdamajautresnė, religingesnė, ji stipriau už vyrą ilgisi to, ko šis pasaulisnegali duoti, ją mažiau negu paskendusį veikliame ir žemės reikaluose vyrąpatenkina visų šios žemės dalykų laikinumas“. Moteris pažysta giliausiusbūties slėpinius. Ji pirmoji sutinka užgimusią gyvybę, ją ugdo, auklėja,taip pat palydi į paskutinę kelionę. Taip žmoguje per motiną- moterįužmezgami saitai su praeitimi bei nutiesiama gija į ateitį. Kiekvienu atveju turime moterį , kuri yra vyrų priešprieša ne tikreligijoje , mitologijoje , bet ir visuomenėje , socialiniuose santykiuose. Žvelgdami į XIX a. pabaigą Maironio poezija , mums pasako , kuotuomet galėjo skirtis vyriškasis ir moteriškasis subjektyvumas bei savivoka. Vyriškas balsas tapatinasi su begaline jūra , su jos galia , su tuo , kuojis pats nėra ir negali būti . Jūros neramumas – tai , kas traukia vyriškąelgesį . Beribės aspiracijos išsiveržti iš visiems privalomų visuomeniniogyvenimo rėmų Maironio poezijoje reiškiamos tik vyro. Tas vyriškas beribiųaspiracijų „aš“ turi silpnybę. Jis verkia , pats nežinodamas dėl ko :
Kam ašaros veržias ir byra? Aš patsai nežinau , Tik Aukščiausio prašau , Kad stiprintų verkiančią lyrą . (3.psl.68)
Beribių aspiracijų vyras savyje negali rasti atramos . Maironio vyras, siekdamas begalybės , kaip individas jaučiasi silpnas . Jis prašoAukščiausiojo pagalbos, nes nori gyventi ir kariauti. Vyrų gyvenimas-aktyvus dalyvavimas istorijoje- drauge yra ir kova. Kariavimo motyvaspakartojamas Maironio šauksme savo atgimstančiai kartai: „ Ginkim, ką mūsųproseniai gynė! / Žadinkim brolius meile drąsia!“ Tik vyrai, sūnūs,proseniai, broliai. Apie moteris, dukteris, prosenes šiame šaukime į kovą-nė žodžio. Kariavimas, aktyvus istorijos formavimas yra būdingas vyrams. Ir Žemaitė, ir Maironis sutaria, kad moters dalyvavimas visuomeninėje veikloje lemia santykis su vyru, o ne jos pačios apsisprendimas. Kovotibūdinga vyrams. Nekovojančios moters modelį patvirtina Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, rašydamas: „kova tai vyrų, o ne moterų pašaukimas“. Taigi maironiškajame vyro modelyje yra du motyvai: galingas, realybętranscenduojantis ilgesys, kurio neįmanoma realizuoti šioje žemėje, irkariavimas- aktyvus dalyvavimas formuojant istoriją, kuriant tautos ateitį.
O koks yra moteriškas subjektyvumas? Kalbėdamas moters balsu,Maironis visai kitoks:“Aš skinsiu, sau pinsiu rausvus vainikus, / Žydėsiu,kaip žydi laukai“. Čia vyro poeto įsivaizduotos moters subjektyvumą galimaapibūdinti kaip pasitenkinimą natūralia būtimi. Moteriai užtenka girių irlaukų, jos būtis harmoninga šiame ribotų dimensijų, ūkininko kasdieniniogyvenimo aplinkoje, namų pasaulyje, ji nepatiria transcendencijos ilgesio,jai nereikia kelti senelių iš kapų, aktyviai dalyvauti istorijoje, kovoti. Vieną šitokios natūralioje būtyje telpančios ir ja pasitenkinančiosmoters implikacija 1914 m. Išreiškia Dambrausks- Jakštas savokorespondencijoje Stasiui Šalkauskiui. Moterys neieško tiesos, nemąstotiek, kad joms reikėtų tiesos pažinimo, neturi intelektualinio poreikiosąmoningai suvokti savo gyvenimo reikšmę ir koherentiškai interpretuotisavo patirtį filosofiniu galvojimu. Šalkauskis su šitokia pažiūra tuometnesutiko. Jis moteriškame jausminiame intensyvume įžvelgė net pranašavimogalią. Šalkauskis skiria moteriškąjį ir vyriškąjį pažinimą, bet moteriškąjįpažinimo būdą laiko pranašesniu už vyriškąjį. Moteriškąjį pažinimą jissieja su emocine jausmine intuicija, vyriškąjį pažinimo būdą- su protu. Jisteigia, kad pasikliovimas protu yra vyriškojo pažinimo būdo bruožas. Tolimas , o gal ir ne itin, ir tradicinis vyrų požiūris, išsakytasmoterų atžvilgiu mūsų patarlėse (Lilijos Kudirkienės, „Boba ir vyras:patarlių tradicija“). Ko tu mergos bijai, kad velnio neatboji. Ilga kasa-trumpas protas. Be vyrogalvos boba nieko nesugalvos. Moteriškas protaskeliaislotais už šuns šūdą lengvesnis. Bet visa tai sakoma visiškainesistengiant bent kiek pagrįst: nusistatimas išankstinis ir neaptariamas.Kvaila, ir tiek, nes- boba, nes- moteris. Ar lietuviai tikrai tokiebjaurūs, nepakantūs moteriai , tokios prastos nuomonės apie ją? Ne . taitik moteriškas prigimimas prastai vertinamas. Tokios patarlės esąsugalvotos vyrų gal savo „psichologiniai pozicijai“ sutvirtinti„pranašumui“ paliudyti. Kai turimas omeny konkretus praktinis gyvenimas beimoteris šeimininkė, motina, -patarlės visai kitaip skamba: Vyras laikovieną namų kerčią, moteris-tris. Gera motė vyrui kelią rodo(?).
Seniausiuose žodynuose žodžio boba ir išvis nėr.(7.psl.66). O XIXa. pabaigoje panašus procesas kartojasi jau tarp lietuviškairašančių lietuvių inteligentų. Tuo metu lietuvės bajorės buvo jau labiaupaveiktos romantinės tradicijos bet tarp inteligentų, kilusių iš kaimo,liko ta pati situacija: romantinis galvojimas vyrų savimonėje galėjo būtiryškesnis. Ir dėl labai panašių priežasčių: vyrai jau baigę universitetus,moterys dar tik pradeda lankyti aukštesniąsias bitininkystės argailestingųjų seserų mokyklas, ir jeigu jos yra ištekėjusios, kaip Žemaitėar Lazdynų Pelėda, tai turi rūpintis šeima. Maironiška gelminė psichologija, aišku, negali būti kilusi iš kaimokultūros. Ji neturi jokių panašumų su šia, ypač suvokiant vyriškąjįidentitetą. Moteriškasis individas dar gana artimas kaimo kultūrai,folklorine tradicija dar gali būti remiamasi suvokiant moterį, bet vyrasnuo tos tradicijos jau atitrūkęs. O kada šis modelis nustoja veikti Lietuvoje? Galėtume manyti, kadSalomėja Nėris atmeta maironiškąją moters sampratą. O kiek vėliau jisrašys:“Ak,ta begalinė aistra gyventi, gyventi laisvai kaip žmoguserelis!Toji aistra liepsnoja lyg didžiulis, kurios šviesoj visi šešėliai irvisa aplinkumapaskęsta lyg skardus karo trimitas, kurio garsuos visi pasaulio garsaipranyksta lyg vėjas, kuris į erdvias padanges iškelia, taip ji mane stumiaį gyvenimą, į tą didį, platų, laisvą gyvenimą, tąjį laisvąjį kūrėjopasaulį.jai kokį pasaulio siūlai taisyklėmis vadinami, norėtų varžytilaisvę- sutraukyti juos kaip niekingus voratinklius! Kas gali varžytilaisvę, kai žmogus savyje esi laisvas, kai išdidus savęs valdytojaspalieki?! “ Čia prabyla tos moters savybės, kurias Maironis yra paneigęs:neribotumas, o begalinė aspiracija peržengti visas ribas, varžančias žmogauslaisvę. Čia drąsiau negu Vincas Mykolaitis- Putinas“Altorių šešėly“kalbamoteris. Tai jau nepriklausomoje Lietuvoje, žymiai vėlesniu laiku, betatrodytų, kad čia ir pasibaigia maironiškoji gelminė psichologija. Sakoma,kad Maironis mirties patale prakeikęs Nėrį. Jei jis ją ir prakeikė, taigalbūt todėl, kad ji turėjo tas moters savybes, kurių jis specifiškaimoterims nepriskyrė. Savo gyvenimu, egsistencija ji paneigė, atmetėpagrindinius Maironio gelminės psichologijos motyvus. Tad lyg galimatvirtinti, jog su Nėrimi baigiasi šitoks vyrų ir moterų charakteriųmodeliavimas. Vytautas Macernis rašė:“Dėl sapnų, kurie nuo jos dienųnutolę, / Moteris didžiuojasi ir myli vyrą“. Moteris tokių sapnųnesapnuoja, juos sapnuoja vyras. Ir moteris myli vyrą dėl jo vizijų, dėl joaukštų siekių nebe 1895metais, o puse šimtmečio vėliau. Mačernispripažysta:“ Vien tik vyras nesuranda žemėj vietos“, moteris ją jausuradusi, kaip Maironio laikais rūtų daržely, laukuose ir pievose, kukliojfolklorinėj aplinkoj, kur viskas harmoninga, gražu ir jauku. Mačernis labaiavangardiškas, drąsus, išsilavinęs poetas, pirmasis autentiškaiišsilavinęs. Mačernis sugeba grumtis su nežinia, su likimu, bet moterį darsuvokia kaip Maironis. Vyrą kankina ilgesys, ir jis nesutelpa žemėje,moteris išmoko gyventi savo ribotoje sferoje. Pusę šimtmečio išlikopastovus psichologinis modelis. Nyka – Nyliūnas galutinai jįsugriauna:“Dažnai tavo dvasia išsimuša iš šio dienų kalėjimo/ Ir vėl nuėjussėdi tarp išmėtytų žaislų, / Kur guli švino kareivėlis (…) / Todėl tegudar kartą amžinos Tiesos siekimui kyla rankos / Ir lūžta, neišlaikę visožemės liūdesio sunkaus; / Tegu idėjų audros blaško tavo kūną melodingailankstų, / Tegu jis pasirodo ringuose šalia kovojančio žmogaus / Ir tiktada tegu ant žemės krinta / Ir miega supamas vėlyvo rudenio naktųgiesmės… “ Moteris čia jau šalia kovojančio žmogaus, jos ilgesyspralaužęs kasdienybės rutiną, ji gyvena idėjinių kovų, idėjinių audrųpasaulyje ir siekia, kap ir vyras, atnešti nuostabią šviesą visiems. Kogero, čia ir pasibaigia maironiškasis ciklas, bent jau išeivijoje.Lietuvoje dar ir šiandien ši psichologija nėra visiškai pamiršta.XX amžiaus pradžios alternatyvos
Nuo senų senovės lietuviams buvo įprasta gerbti moterį motiną iržmoną.Senieji istoriniai šaltiniai liudija didelę lietuvių pagarbą moterimsbei svarbią jos reikšmę senovės baltų šeimoje. Pavyzdžiui, teisineužfiksuota paprotinės teisės nuostata- už moters užmušimą ar sužeidimąbausti dvigubai didesnėmis baudomis negu už vyro („ Prūsų teisyne“ 1340m.). Vadinasi, moteris vertinama dvigubai brangiau negu jis. Ši nuostata,besiremianti paprotine teise, XVI a.buvo įrašyta į visas tris LietuvosStatuto redakcijas (1529, 1566 ir 1588 m.). tai rodo išskirtinę pagarbąmoteriai kaip potencialiai būsimos gyvybės gimdytojai.(1,psl.10) XX a. Pradžios lietuvių literatūroje atskleidžiamas psichologinismoters trapumas. Ji dar nepriklauso kultūros sferai, nedalyvauja idėjųaudrose, bet jau yra išėjusi iš saugaus, ją globojančio broliško kaimoaplinkos, nors dar niekur nenuėjusi, o vyrai jau yra perėję į miestietiškągyvenimo būdą, į idėjines kovas, į partijas, į kultūros sferą Kitą alternatyvą šito laikotarpio vyrų ir moterų santykiams suvėktipasiūlė Vydūnas jau 1902 metais. Jis vaizduoja moterį, kuri yraapsisprendusi ir savimi pasitikinti moralinė individualistė, kuri patipasirenka, ką garbinti: „Kitų neatsiklausiu, / kas šventa. Garbinu, kasšventa man. “ Tai apskritai moralinio individualisto pareiškimas, galėtųtaip kalbėti ir vyras, pavyzdžiui, bet Vydūno dramoje šiuos žodžius tariamoteris(nors ir ne konkretus žmogus, o literatūros herojė). Šiai moralineiindividualistei jau užtenka jos pačios apsisprendimo, nebereikia kitųparamos. Kitoje Vydūno dramoje Daiva savo berneliui, norinčiam tik ją mylėti,atsako: „Eikš tad! Ir stokis pasiryžęs! / Žiūrėki į tautos kelionę! (…)Būt prie manęs, tai ne tiktai / pajust ramybę, būti sau laimingu. / Yra taiir uždavinys“.Moteris primena vyrams moralinę atsakomybę ir tampa jiems moraliniumodeliu, vadovu. Ta tema tęsiama kelionėse Vydūno dramose. „Vyramsgriaunant senąjį amžių, mums, mergaitėms, reikia kurti naująjį. Vyraižudydami pagaliau pasibjaurės savo nežmoniškumu. Tuo tarpu mes auginsimegyvybę ir malonumą. Tautos atsigauna tiktai iš moterų, iš jų širdiestyrumo“. Moteris – vadovė, šaukianti vyrus į moralinę atsakomybę. Tiesa, ir pats Vydūnas kai kuriais atžvilgiais riboja moterų veikląvisuomenėje, sprendžia, kas moterims leistina arba neleistina. Viename savotraktate aiškina, kad šeima yra vyriausioji moters gyvybės ir valdžiosvieta: „Moteriškos gali kiekvieną vietą užimti kaip vyriškieji, žinoma,kiek jų prigimtis tam yra tinkama. Todėl negali jos eiti šventintojų,teisėjų ir valdytojų pareigas. Kūrybos galių pašauktos gyvybei daugint, jaiatvest į šią esamybę, jos netinka jai ir tiesiogiu būdu aukštint “.Literatūriniuose Vydūno veikaluose moteris šaukiama būti moraliniu modeliuvyrams ir atgaivinti tautą savo pavyzdžiu, bet socialinėje praktikojevadovaujantys vaidmenys visuomenėje joms netinka. Jų modelis turi būti viensimboliškas. Jos turi veikti iš vidaus, apeliuodamos į jausmus, augindamosvaikus ir stiprindamos suaugusių vyrų charakterį, bet joms negalima turėtisprendžiamos galios. Kodėl Vydūnas neleidžia moterims užimti vadovaujančių pozicijųvisuomenėje, jeigu jos yra moraliai tobulesnės? Gal dėl to, kad tas jųmoralinis tobulumas nebūtų suterštas? Vydūnas čia gal vadovaujasi mintimi,kad administratoriai turi imtis veiksmų, kurie kompromituoja moralinįprincipą, ir todėl mums reikia išsaugoti moteris kaip moralinį pavyzdį,neįsileidžiant jų į viešąjį gyvenimą. Vydūnas rašė, kad „Motera su savo kūno gyvenimu yra daug tvirčiau
rišta erdvės ir laiko ir daug giliau įguldyta į gamtos galių srovę neguvyras. Motera yra tiesiog gyvenimo vartai, pro kuriuos žmogus turi žengtiateidamas į šį pasaulį“. Jis pabrėžė moters gebėjimą visame žmonijosgyvenime dalyti dvasinius turtus bei skleisti šviesą pasauliui. Pasakautoriaus, moteris „gimties uždaviniu paduoda savo vaikui visą savogiminės, tautos ir padermės praeities turtą“. Žengiame į tarpukario Lietuvą. Viena pagrindinių šio laikotarpiotemų laikyčiau neužbaigtą išsilaisvinimo tema Nepriklausomybės atgavimas1918m. daugeliui ne tik atrodė džiaugsmingas stebuklas, bet ir įkvėpė individoišsilaisvinimo, neriboto veržlumo pojūtį, kuris ypač atsiskleidėjaunesniųjų kūryboje. Ne tik tauta ir valstybė išsilaisvina, bet irindividas pajunta savyje galią audringai veikti, savo individualybėsenergiją. Tai, kad lietuvių visuomenėje nėra išsilaisvinančių ir kitiemsišsilaisvinti padedančių moterų, gali būti paaiškinta ir paties Putino„Nuvainikuotosios vaidilutės“ principu, kai moters išsilaisvinimą galimapagrįsti tik tuo motyvu, kad bus gimdomi herojai. „Nuvainikuotosiosvaidilutės“ mintis apibendrina 1947m.išeivijoje išspausdinta Maceinosfilosofinė“Nuvainikuotosios vaidilutės “interpretacija. Pacituosime keletąpastraipų, kuriose Maceina kalba už Putiną (interpretuoja Putiną su juoidentifikuodamasis) : „Kultūrinė kūryba, vis tiek, ar ji reikšis meno irmokslo srityse, kaip pas Aischilą, ar visuomenės srityje, kaip pasMickevičių, yra daugiau vyro privilegija. Nors moteris šiose srityse sugebapadaryti ir gražių dalykų, vis dėlto išviršinio pasaulio tvarkymas,objektyvinių kūrinių gaminimas nėra būdingas moteriai iš esmės. Moteris yranepaprastai galinga ir stipri, tačiau kitoje, ne objektyvinės kūrybossrityje.“ Šitas atperkamasis veksnys moters rankose yra ne kas kita, kaippašaukimas gimdyti. Jeigu moteriai šioje sąmoningumo struktūroje atimamakūrybos teisė, tai kartu atimama galimybė ja pagrįsti laisvės reikalavimą.Ši logoka atima iš moters argumentaciją, jog laisvės jai reikia dėl to, kadbūtų kūrybinga. Ir todėl gal galima suprasti. Kodėl išsilaisvinančiaimoteriai taip sunku gyventi. Bet jei šioje Putino ir Maceinos galvojimo schemoje moteriai atimamakūrybos teisė, tai vyrui atimama meilės galia ir tuo pačiu- atsakomybė užsavo meilę. Tuo tarpu meilės nešėja ir jos žadintoja yra ne kas kita, kaipmoteris. Ne vyras yra meilės šaltinis. Meilė yra tik duodama vyrui, o ne jokuriama, ir dėl to jis negali būti už ją atsakingas. Čia šiek tiek panašu įjau kelis kartus minėtą tezę: vyras siejamas su kultūra, o moteris sugamta. Tačiau vėl truputį susikomplikuoja šios lygtys: gamta, su kuriasiejama nuvainikuota vaidilutė, yra sutapusi su tautos likimu, jinai gimdone šiaip sau, kad gimdytų (gamtos balso šaukiama arba instinkto skatinama),o tam, kad stiprintų savo tautą. Antanas Maceina, kalbėdamas apie tautinį auklėjimą nurodo, kadmoteris „ visados yra pirmutinė savo kūdikio auklėtoja tautos ir tėvynėsmeilei. Tautiško auklėjimo atžvilgiu šeima turi grindžiamosios reikšmės: jisukuria individo tautiškumo užuomazgas“. Jis taip pat pabrėžia motinossvarbą auklėjant vaiką patriotine, religine, nacionaline dvasia. Moters ryšį su prigimtimi, kurį Putinas pabrėžia, stipriai pajuntair Nėris. Ji rašo: „Pabudo manyje moteris, ir viso pasaulio moteriškumassusikaupė manyje“. Šiuo atžvilgiu panašus ir Nėries moters supratimas. Jitaip pat labai stipriai išreiškia laisvės motyvą, toji laisvė yra emocinė,ir jos ilgesys jaunystėje atrodo bendras ir vyrui, ir moteriai. Bet vyrasankščiau praranda emociškai suvoktą laisvės ilgesį. Moteris jį išlaiko.Kadaise ir vyras, ir moteris buvo panašūs tuo beribiu laisvės ilgesiu, tainėra specifinė vyriško ar moteriško charakterio savybė, nes abu tą ilgesįjautė ir juo dalinosi, bet vyras greičiau perdegė, vyrui jis greičiaupraėjo. Vyras yra prijaukinamas savo sendinančio racionalumo ir visuomeniniųatsakomybių, o moteris išlieka begalinio ilgesio saugotoja,nesuvaldomabūtybė. Gal dėl to, kad ji mažiau racionali (pačios Nėries interpretacija),arčiau prigimties. Šalkauskis skelbia 1929 metais: „Galiausias moterų nelaisvės irįvairaus pavergimo šaltinis yra tasai faktas, kad didžioji moterų daugumaneįgauna niekados tikro savo vertės pajautimo, neapsisprendžia laisvai beisąmoningai ir nesugeba nuosekliai vadovautis savo gyvenime bei veikimeracionaliais motyvais“. Šalkauskis „Gairėse moterų klausimui spręsti“kaip tik pasisako siekti lygių teisių.Nors anot Stasio Šalkauskio,„šeimininiame auklėjime motina yra pirmaeilė auklėjimo veikėja, turintiglaudesnį ryšį su vaiku fiziologijos ir doros atžvilgiu“. Filosofaspripažįsta jos sugebėjimą labiau įsigilinti į savo vaikų reikalus ir juosatjausti bei daugiau skirti jiems meilės. Moters motinos pašaukimą jisvertina labiau negu moters visuomenininkės paskirtį.Būsima motina šeimoje ir bendruomenėje
Nagrinėjant XIX a.pabaigos- XX a. vidurio lietuvės vaidmenį šeimojebei kaimo bendrijoje, iškyla daugybė klausimų. Koks pačios motersidentitetas šeimoje, kaimo bendruomenėje? Koks jos požiūris į motinystę,šeimos gyvenimą ir ko iš jų tikisi? Kaip šeima ir bendruomenė formuojamoterį kaip individą nuo gimimo iki svarbiausio jos gyvenimo lūžio-santuokos ir nuo jos iki mirties? Visi šie klausimai įsiterpia į amžinąjįgyvenimo ir mirties kaitos ciklą, kuriame svarbi vieta tenka moteriai. Remdamasi lietuvių šeimos papročiais bei liaudies tikėjimais, bandomaatskleisti moters motinos pašaukimą, jos vaidmenį ir funkcijas šeimoje beikaimo bendruomenėje. Individas išgyveno amžiaus ar jo socialinės padėties patikimus,dažnai lydėtus tam tikrų ritualų. Perėjimas į kitą ąmžiaus grupę arsocialinę padėtį vyko įvairiuose egzistencijos lygiuose, nors motersgyvenimo etapai panašūs: gimimas, socialinė branda, santuoka, nėštumas,motinystė, kaip asmens perėjimas į aukštesnį socialinį ligmenį, mirtis.Kiekvienas šių įvykių paprastai susijęs su atitinkamais ritualais, kuriųtikslas- padėti individui sklandžiau pereiti iš turėtos pozicijos į darnepatirtą ir išgyventi rėliginės bei socialinės padėties pokyčius.Ritualai, pasak A. Baiburino, ir yra ta ypatinga elgesio programa, kuripadeda individui nugalėti kritiškas būties situacijas. Naujos gyvybės atėjimas į pasaulį- ypatingas momentas. Senosiosekultūrose“kūdikio gimimas apskritai suprantamas kaip dievybės dovana,savotiška hierofanija“(1.psl.41). Šiame liminiame laikotarpyje naujasisžmogus išeina iš motinos įsčių į šio pasaulio erdvę kurioje „jis dar nėrapripažintas šeimos ir nėra priimtas visuomenės“. Gimtuvių papročiuose preliminaliniame laikotarpyje ypač ryškibūsimosios kūdikio motinos pagalba. Šiuo laikotarpiu jos elgesys, o ir jipati tampa kūdikiui pavyzdžiu. Tradicinėje lietuvių kultūroje tikima, jogvaisius perima daugelį motinos savybių, būsimo kūdikio elgesys, sveikata irnet likimas priklauso nuo nėščiosios elgesio. Todėl laukiančioji turėjobųti tvarkinga, teisinga, neimti svetimo daikto, kad vaikas nebūtų vagis,vengti apkalbų, nes kūdikis galįs gimti nebyliu. Ji pati stengėsinesistebėti, kad vaikas į juos neatsigimtų. Besilaukiančoji turėjo laikytis tradicinių liaudies tikėjimų, dažnaiir prietarų, kurie jai draudė ką nors iš kaimynų skolintis, dalyvautipasilinksminimuose, apskritai išeiti iš savo namų, kad neatsidurtųnepalankiose situacijose. Vyresnės kaimo moterys nėščiąją šmaikščiaiperspėdavo: “Kol tuščia, moterėle, kaip ožka šokinėk, jei nėščia- užpečiaus sėdėk“ arba „nėščia būdama uliosi, giedosi, tai vaiko sulaukusiašarėles liesi“.(1.psl.42) Kaimo bendruomenė gerbė tą nėščiąją, kuri laikėsi viešosios nuomonėsnustatytų šeimos moralės normų. Ne tik šeimynos nariai, bet ir visi, kam
tekdavo su ja turėti reikalų, stengėsi ją apsaugoti nuo nemalonumų arsusierzinimo. Pabarti ar kitaip užgauti laikyta nusidėjimu, nes tai galėjopakenkti jos ir būsimojo vaiko sveikatai. Paprotinė teisė bet kokį rankospakėlimą prieš kūdikio besilaukiančiąją laikė dvigubu nusikaltimu. Anyta, motina ar kita vyresnė kaimo moteris jautė pareigą perduotikūdikio besilaukiančiajai šimtmečiais sukauptą žmonių išmintį, patirtį, kadvaikas gimtų sveikas. Tradicinėje kaimo bendruomenėje pasitaikydavo ir netipiškų atvėjų,kai moterys bandė nutraukti užsimezgusį nėštumą liaudies medicinospriemonėmis. Iki Antrojo pasaulinio karo abortai kaime nebuvo paplitę, neskūdikio vengianti moteris kaimo bendruomenėje buvo labai smerkiama. Tyrimųmedžiaga rodo, kad iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvos kaime nėštumas buvonutraukiamas gana retai, nes moterys laikėsi religijos ir liaudiškosiostradicijos nustatytų moralės normų. Lietuvos kaime per šimtmečius susiformavo bei nusistovėjo tam tikradorovės normų kultūra. Dorovinės vertybės egzistavo kaip moralės normos,kurias reglamentavo žmonių isitikinimai, pažiūros bei liaudies tikėjimai,prietarai. Dar prieš kūdikį pradedant visas sutuoktinių dėmesys buvonukreiptas į būsimąjį palikuonį. Vaiko atsiradimui tiek mergina, tiek irvyras buvo ruošiami šeimoje jau prieš vestuves. Renkantis vedybų partnerįžiūrėta, kad būsimieji sutuoktiniai būtų sveiki. Manyta, jog nuo jų doros,fizinių ir dvasinių galių, charakterio savybių, gyvenimo būdo priklausyspalikuonių prigimtis, darbštumas, sveikata ir laimė. Todėl kiekviena motinasavo būsimą kūdikį pradėdavo auklėti dar įsčiose, laikydamasi gamtospapročių bei mistiškų nuostatų. Daugelis apeigų šiuo metu jau užmirštos. Minėtos apeigos XIXa.pabaigoje- XX a.pradžioje dar nebuvo praradusios apeiginės paskirties.Kiekviena apeiga turėjo prasmę- nulemti vaiko ateitį bei formuoti josavybes. Nuo senų laikų yra tikėta ypatinga motinos žodžio galia(prakeikimas), nuliamenčia vaikų, kitų žmonių likimus. Tautosakos archyvosesukaupta daugybė prakeikimo aprašymų. Ten, kur baigiasi Puvočių kaimo sodybos, prasideda plačios ganyklos,nežinia kodėl keistai vadinamos Odomis, dešiniajame Merkio krante dūksonemažas, taisyklingai skeltas Perkūno akmuo. Susidūrimas, tarsi akistata suakmeniu, su jo aplinka, kaip aš dabar manau, mums ir, ko gero, ankstesnėmskartoms buvo tam tikra neoficiali iniciacija- perėjimas į bendruomenėsvyresniųjų arba jaunimo „luomą“. Perkūno akmenį legenda. Kaimo samdinys pamilo turtingo ūkininkodukterį. Matyt, meilės būta abipusės ir karštos, nes, nepaisydami griežtųtėvų draudimų, įsimylėjėliai nutarė būti kartu. Meiliai beburkuojančiusbesitariančius ant didelio akmens tarp brūzgynų, čeraškynų juos ir užtikomergaitės motina. Sako, kad pirmi jos žodžiai buvę: „Kad jus Perkūnassuvienčiavot! “ Iš giedro dangaus trenkęs žaibas. Atsitokėjo motina vietojvaikų pamatė tik perpus perskeltą akmenį… Kartais prakeikimas yra netgi žmoniškosios prigimties praradimas.Kuris pasakojimuose, legendose ar sakmėse socialiai ir moraliaimotyvuojamas. Kodėl būtent akmeniu prakeikiama? Pateikėjai tai aiškinapaprastai: „Motynos širdis buvus kieta kaip akmuo“ (Elena Baliukienė, g.1912 m. Vilkiaucinio k., Varėnos r.). „Akmenio sunkiausia dalia. Jo niekasnemyli, prie jo neprisiglaus, nesušils“ (Bronius Meidus, g. 1923 m.Pašiekšnės k., Švenčionių r.) ir pan. Ir iš tautosakos matome, kad akmuoasocijuojasi su šalčiu, kieta širdim, sunkia žmogaus dalia.(9,psl.) Motinos žodžiai maginę prakeikimo galią įgyja ir kepant duoną. Duonoskepimas buvęs ypatingas laikas, kada galioja daugybė draudimų ( nesikeikti,neminėti piktos dvasios ir pan.). Tai tam tikra prasme sakralus laikas(kaip šventa laikyta ir pati duona).Tada išsprūdęs netinkamas žodis galinulemti žmogaus likimą. Aišku , kad „Mocynom nesaka keike savo vaikų.Geras žodzis ugdo, piktas mocynos žodzis akmeniu gula an vaiko dalios “(Marijona Jezukevičienė.g. 1911 m. Perlojos k.Varėnos r.). (9.psl) Tradicinė kultūra, anot V. Šatkauskienės, – dorovinga ir skaisti, betir slėpiningiausiojo dalyko, lyčių santykio, – niekam nepavyksta apeiti. Kokiame savo gyvenimo amžiuje imam suvokti lyties skirtumą? (A.Vyšniauskaitė, „Žmogiškosios savimonės formavimas ankstyvoje vaikystėje“).(8.psl.53) Lyties skirtumą esą pradedama suvokti trečiaisiais savo gyvenimometais. Senojo kaimo šeimose labiau laukta gimstant berniuko, nes mergaitė– tik papildomas kraitis iš namų. Bet visiems ateisiantiems, be abejo,linkėta, kad būtų „sveikas, protingas, darbštus, sąžiningas, gerbiantistėvus, atjaučiantis atjautos reikalingus“, trumpai tariant- laimingas. Tuoturėjo pradėti rūpintis jau laukiančioji motina:gink Dieve- nieko nevokt,nematyt ko nešvankaus, negražaus… Ir pribuvėja stengėsi nulemtigimstančiajam sėkmę: priimti ne plikom rankom, o gražiu rankšluosčiu,kartais mergaitę- su vyro kelnėm rankose (jauna ištekės). Kai vyriasniejivaikai domėdavosi, iš kur jų sesutės, broliukai bei jie patys, dažniausiaiišsisukinėta: gandras per kaminą atnešęs ir pan. Ar toks aiškinimasdabartinėmis mūsų viešumo, informatyvumo sąlygomis geras? Matyt, ne. Tėvųišsisukinėjimas tik žadinąs smalsumą, įstumiąs į melą. Jau 3-4 metų vaikuireikia aiškinti tiesą- labai subtiliai, su meile: vieną dalį esą davėmamytė, kitą- tėvelis… Tačiau A. Patackas, ne itin su tuo sutikęs: ar ne per lengvai esąatsižadame „paskutinio mūsų skaistybės bastiono- tradicinės kultūros?“,įniko į šneką apie vyriškąjį pradą lietuvių kultūroje. Esame moteriškoprado kultūros žmonės. To ženklai- epinio mąstymo stygius, neturim epo,tautosaka- tik lyriška, šiandieninėje poezijoje- stipriausias taip patlyrizmas, LDK statute, juridiškaisunorminusiame mūsų prigimtinę teisę, užmoters nužudymą numatyti net dvigubą baudą.(8.psl.53) Skirtingų lyčių žmonės, „be abejo, pakankamai skiriasi“: apranga,mėgstamu maistu, darbo pareigomis, bet- viskas vienodėja. Motersišskirtinumo nekintanti esmė, be abejo, – jos vaisingumas. R. Balsys sakė ( „Vaisingumo skatinimas vestuvių papročiuose“):„bevaikė šeima – betikslė“, „Dievo užmiršta ir paniekinta žmonių“.(8.psl.54) Kad taip neatsitiktų- jau ir vestuvėse rūpintasi: maginiaiveiksmai, kurie teoriškai apibūdinti taip: kūlimo, daužymo bei liejimo,barstymo; jaunosios vežimo papuošalų nudraskymas ir iš to sukūrimas ugnies,šėlimas, triukšmavimas prie jos; sugultuvių sūrio kapojimas(nes tik kažką„sudraskius, sulaužius“, gali gimti kažkas nauja). Vaisingumo prašyta,atrodo, pirmiausiai iš Aukščiausiojo, iš Perkūno, kaip dabar iš Dievo.MERGAITĖS IR MERGINOS SOCIALIZACIJA
Pamėginsime panagrinėti mergaitės- būsimos motinos fizinių beidvasinių savybių ugdymą šeimoje. Dauguma dabartinių psichologų pripažįstatiek prigimties, tiek ugdymo bei jų tarpusavio sąveikos svarbą formuojantkiekvieną individą. Tradacinė lietuvių liaudies pedagogika, pagrįsta ilgaamže patirtimi,teigė, jog vaiką reikia pradėti auklėti lopšyje ir jo auklėjimą baigtivedybomis. Motinos meilė prasideda, jos ryšys su kūdikiu užsimezga daresant jam įsčiose, todėl kūdikio formavimas ir ugdymas labai svarbus ne tikjam gimus, bet ir iki jo gimimo. Tradicinėje lietuvių liaudies pedagogikojevaiko ugdymo nuostatos buvo perduodamos intuityviai per liaudies tikėjimusbei prietarus, draudimų sistemą. Liaudies išmintis suvokė, kad motina- taitas asmuo, kuris labiausiai paveikia vaiko vystymąsi. Motina ne tik tenkinobiologinius kūdikio poreikius, bet veikė ir jo emocijas. Dabartinių psichologų tyrimai rodo, kad motinos netektis veikia vaikointelektualinį, fizinį bei pažintinį vystymąsi. Nutrūkus ryšiui tarpmotinos ir vaiko, kyla grėsmė mažylio gyvybei. Jis pasijunta atstumtas,nereikalingas, nelieka dvasinio ryšio. Anglų etologas, psichoanalitikasJohnas Bowlby yra pastebėjęs, kad kūdikio prisirišimas prie motinos sukuria
prototipą vėlesnėms ilgalaikėms jungtims su kitais asmenimis- šeimosnariais, draugais ir galop vedyboms(1.psl.70).Tradicinės lietuvių šeimoskūdikį ankstyvojoje vaikystėje globojo ir prižiūrėjo motina. Tiek gimtuvių papročiuose, tiek ir vėlesniuose mergaitėssocializacijos etapuose pastebimas ypatingas motinos ir dukters santykis.Vos tik užgimus mergaitei, motina pradėdavo rūpintis dukterimi, kaipbūsimąja motina, rengdama ją motinystei. Žindydavo ilgiau negu sūnų, kad jibūtų stipresnė vaikams gimdyti. Motina, taip pat, ypač rūpinosi duktersatjunkimu: paskutinį kartą ją žindydavo baigiantis delčiai, esą tadasubrendusi duktė tik dvi dienas mėnesinėmis tesirgsianti. (1.psl.46) XIX a. II pusėje- XX a. pradžioje Lietuvos kaime, kur šeimose buvodaug vaikų bei jų prižiūrėtojų- senelių, tetų, vyresniųjų broliukų beisesučių, kūdikis nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų tarsi pasinerdavo įtautosakos pasaulį. Motinos dainuojamos lopšinės, močiutės sekamos pasakos,menamos mįslės, įvairūs vaikų žaidimai, patarlės, priežodžiai žadino vaikovaizduotę, lavino protą, ugdė bręstančio žmogaus dvasines ir fizinessavybes. Kupina humoro liaudies išmintis, tautosaka, perduodama motinos,senelės, vyresniųjų vaikų, ugdė vaiko emocijas ir skatino jį žaisti.Žaisdami vaikai atspindėjo tam tikrus suaugusiųjų pasaulio idealus.Žaidimas kartu atliko ir vaiko socializacijos funkciją, padedančiąformuotis jo gyvenimiškai pozicijai. Lietuvių šeimos papročių analizė liudija, kad formuojant žmogųkūdikystės laikotarpiu pagrindinis vaidmuo teko jo motinai ir kasdienineinamų aplinkai.Ankstyvosios vaikystės fazėje dedami ir vaiko tapatybėspagrindai. Pirmiausia vaikas save sutapatina su savo tėvais: mergaiteimoters idealas- motina, berniukui vyro modelis- tėvas. Vadinasi, vaikotapatybei pagrindą padeda tėvai. Mergaitės ugdymui didžiausią įtaką turėjo motinos pavyzdys.Nuo pat ankstyvos kūdikystės ji stebėdavo savo motinos elgesį šeimoje irkaimo bendruomenėje. Mergaitė,nuo mažens stebėjusi motinos apsiėjimą sušeimos nariais bei kaimynais, giminėmis, vienaip ar kitaip jau patidalyvavo iš senelių ir prosenelių paveldėtoje šeimos santykių sistemoje ir,nepastebimai ją perimdama, kūrė savo būsimos šeimos modelį. Į dvasinįmergaitės ugdymą įėjo ir religinis auklėjimas, kuriuo daugiausia rūpinosimotina. Ne veltui sakyta: ką jaunas sudėsi, tą paaugęs turėsi. Kalbant apie merginų tekėjimo amžių reikėtų paminėti pirmaeiliškumoteisę šeimoje. Pagal senovės tradiciją lietuvių šeimose buvo laikomasivyresniškumo principo: neištekėjus vyresniajai seseriai, jaunesniojineturėjusi teisės net į stakles sėsti.(1.psl.99) Nuo pat mergaitės gimimo iki jos vedybų pagrindinis motinosrūpestis- kad ištekėjusi dukra taptų „laukianti“. Sėkmingą duktersmotinystę motina siekė nulemti racionaliais bei magiškais veiksmais.Motinystės sampratą taip pat formavo pati kaimo bendruomenė, besiremiantidraudimais, pamokymais bei liaudies tikėjimais, ir pirmiausia reikalaujantiiš būsimos motinos dorai ir nepriekaištingai elgtis. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje į senmerges, kaip ir įnesantuokinį kūdikį turinčias merginas , žiūrėta neigiamai. Žinomapastarosios buvo smerkiamos labiau. XX a. III- IV dešimtmetyje, pakitusžmonių pasaulėžiūrai, mąstysenai, kaimo žmonių požiūris į senmergeskeitėsi. Jis pasidarė atlaidesnis.Tačiau tiek senmergės, senberniai, tiek ir nesantuokinio kūdikiosusilaukusi mergina, neperėję vestuvinių iniciacijų, nepatekę į ritualusankcionuotą būklę, iškrisdavo iš normalios socialinės kaimo bendrijossąrangos. Tokios elgesio normos savaime skatino jaunimą kurti šeimą irpereiti į kitą socialinės būties pakopą. Perėjimas į naują socialinę padėtįindividui garantavo naują, pilnesnę egzistenciją, kurioje žmogaus galimybėsgalėjo plėtotis tobuliau ir pilniau, nes jis galėjo įgyvendinti patiesKūrėjo žmogui pavestą šeimos, giminės ir žmonijos pratęsimo uždavinį. Santuoka ypač svarbi moteriai. Vestuvės – socialinės josegzistencijos pateisinimas, tradicinėje kaimo bendruomenėje, palyginti darne taip seniai, tai- vienintelis būdas moteriai integruotis į visuomenę.Moteris šeimoje skirta giminei išsaugoti ir namų židiniui kurstyti. Perėjusi iš vieno amžiaus tarpsnio- mergavimo į naują brandžiosbūties tarpsnį- moterystę, ji įgydavo naują socialinį statusą ir tuo pačiumetu išgyvendavo vidinę krizę, nerimą, būdingą bet kokiam perėjimui. Kaimo bendruomenės palaiminimas, pritarimas santuokai buvo svarbusatsisveikinimo apeigų momentas. Bendruomenė sudarė ne tik kaimynystės argiminystės, bet ir dvasiniais ryšiais susietą bendriją, kuri perėjimoapeigomis užtikrindavo jaunavedžių socialinės brandos baigtį. Atsisveikinimas su rūtų darželui, tai dar viena jaunosiosatsisveikinimo su jaunystės dienomis apeiga. Lietuvos kaimas rūtų darželįnuo seno laikė merginos kuklumo, sielos grožio, doros išraiška. Pagal jįsprendė apie jos asmenį, todėl paskutinėmis mergavimo dienomis jaunojiverkaudama savo rūpestį dėl neaiškios ateities išsakydavo rūtai. Jaunosiosverkavimas rūtų darželyje- tai senovinis gimtųjų namų erdvės atskyrimoritualas.sauri perėjimo apeigomis užtikrindavo jaunav Mūsų krašto žmonės per amžius buvo labai taikingi, bet gyvenantšeimoje, nuolat dirbant, vargstant tekdavo ir susipykti. Žmonės sakydavo,kad susipykimo ar susibarimo yra sunku išvengti. Vyras ir žmona pykdavosinedažnai ir trumpai. Priežodis sako: „Dieną su pagaliais, o naktį povienais kailiniais“. Susipykdavo dėl įvairių darbų, skirtingų pažiūrų,vaikų auklėjimo. Tačiau vyro ir žmonos susipykimas buvo tik tarpusavis,kaip žmonės sakydavo, „iš namų jis neišeidavo“, slepiamas nuo pašaliniųžmonių, nes tai buvo laikoma nepadorumu. Vyro ir žmonos santykiai atsispindi dainose(2. psl.119): Teka upė per žvirgždzynų, Mylėk Dieve, nuok šio rozo Nenor žirgas gerti; Jau daugiau nebarsiu. Aš pajėmiau jaunų pačių, Karo svirne kančiukėlis Neketinau barcia. Šešių diržų pinta, Aš pabariau vienų kartų- Nusitraukįs kančiukėlį Tris dzienelas verkė. Pamokysiu dirbti. Moterys savo pyktį paprastai išreikšdavo tylėjimu. Pyktį reikšdavo irgreitai vaikščiodamos bei smarkiai trankydamos durimis. Kai kur trankiaiant stalo dėdavo valgį. Pastebėta, kad moterys su vyrais pykdavosi trumpiauir beveik visuomet pirmosios prakalbindavo vyrą. Kaime retai pasitaikydavo,kad vedusieji susipykę išsiskirtų. Šeimos ūkio kasą tvarkė dažniausiai vyras. Šeimininkės pinigai- tikiš vištų, sūrių, svogunėlių. Taigi tradicinėje mūsų kultūroje motersturtinė padėtis buvo „gana apverktina“: gavo ji turtą iš tėvų, bet „suvedybomis turtas pereidavo į vyro rankas“.(8.psl.56) Mūsų kultūros senuosius papročius formavo socialinė sąmonė. PasakA.Žarskaus („Lytiniai santykiai socialinės ir asmeninės sąmonės šviesoje“):Žmogus jautė vienybę su kitais žmonėmis, priklausomybę nuo jų ir visą, kasgyva. Apeigos, papročiai palaikė būtent šitą jausmą. Tad pagarbasocialinėms normoms atsispindėjo ir lyčių santykiuose: giminės tęstinumasatrodė kaip pats nemirtingumas. Nūn- „asmeninės sąmonės šviesoje“kiekvienas kuria savo nuostatas, požiūrius, atsisakoma paklusti išorinėmsgyvenimo normoms, kiekvienam atrodo, kad jis pats žinąs kaip jam elgtis,kiekvienas nori laisvės į gėrį ir į blogį. Senujų papročių paneigimasneišvengiamas: taip šalinamos proto veiklos kliūtys (paprotys- pa irprotas: pamintas , žemesnis protas), ėjimo į aukštesnę, asmeninės sąmonėscivilizaciją. Bet šiandien esam kryžkelėj: „iššvaistėm senuosius papročius,moraliones normas, o savujų, asmeninių dar nesukūrėm“. Čia ir esantišiandienos mūsų tarpusavio santykių, o ypač – gyvybės pratęsimo sritypakrikimo paslaptis. Nejaučiama atsakomybė prieš negimusius, tad lytiniaisantykiai- egoistiški… Reikės galiausiai suvokti ir proto nuostatųpragaištingumą, kai nepasitikima pačiu Pasauliu, Kūrėju, o vadovaujamasiišprotavimu. Asmeninę sąmonę turės keisti dvasinė. Bet papročių išoriniam„kevalui“ iširus, būtina išsaugoti jų „grūdą“, teigtų moralinių nuostatųesmę: lyčių santykiai, meilė- gyvybės pratęsimo. (8.psl.55) Vyksta tradicinių moteriškųjų vertybių skaudūs lūžiai, nykimas-tradiciniai išlieka tik moteriškumą išreiškiantys simboliai:laumėsįvaizdis, ilgi plaukai. XX a.pabaigos lietuvių literatūroje klasikinis moters motinosįvaizdis gerokai transformuotas – įgijęs išvikščią pavidalą. Dabartinėsmoters būsenoje vis daugiau disharmonijos, tarp dabarties pasaulio irmoters juntama vis didesnė įtampa. Moters motinos degradaciją vaizdžiaiatskleidžia Jurgos Ivanauskaitės apysaką „Visi svajoja apie šunį“. J .Ivanauskaitės „Mėnulio vaikų “ merginos negali gyventi be bandos, norsilgisi tylos ir vienatvės, bet trapus jų moteriškumas paslėptas, sutelktasviduje. Iš čia kyla jų bejėgiškumas, beprotystė, mirties ir savižudybėstroskimas. Iš tiesų XX a.pabaigos motersama- tai tai jos pačios siekimas sunaikinti savyje amžinąjį moteriškumą.Moteris vyriškame pasaulyje
Moteris… Toks nuostabus ir prieštaringas kūrinys po Saule. Trapikaip indas, jautri, subtili ir kartu sugebanti patraukti prie savęs galiūnųjėgą, įšminčių išmintį, karalių širdis. XXa. Moters paveikslas keitėsi taip greitai, kaip keitėsi madoskryptys. Moteris pradėjo trokšti išreikšti „pačią save“ – tokią, kokia jiyra. Kiekviena moteris ieško moteriškumo idealo, nori atrasti savoasmenybės bruožus. Dažnai ją žavi taip trokštama gyvenimo „laisvė“. Kiekvieną moterį ar merginą nuo pat vaikystės lydi gilus širdiestroškimas būti laiminga, mylima, gerbima, saugoma. Tačiau ne visos vienodaisupranta laimę. Dažnai tam turi įtakos aplinka, kurioje augo mergaitė: tėvųsantykiai, keik vėliau – bendravimas su draugėmis, literatūra, televizijair kino filmų vaizdai, kurie įrėžė į sąmonę įvairiausius laimėsstereotipus. Todėl kiekviena moteris turi įsivaizduojamos laimės paveikslą.Po to jame atsiranda vis daugiau praktiškumo atspalvių. A. Krikštaponiėnė teigia, kad daugelis šiuolaikinių moterų praradomoteriškumą. Moters paveksle atsirado vis daugiau ir daugiau vyriškumobruožų. Kai kai moteris bando atrodyti nepriklausoma, stipri, jos vertėkrenta. Dėl to širdies gilumoje kenčia ji pati, bei artimi žmonės (vyras,vaikai).(5,psl.6) B.Obelienienė rašo: sakoma ,kad kiekviena margaitė nešina savobūsimais vaikais. Moteriškoji jungtis, nematomais saitais siejantibuvusias, esamas ir būsimas šeimos moteris, per gimdymą perduodaneįkainojamą moterišką patirtį. Jos ištakos siekia pasaulio pradžią ir turidaigybę pavadinimų- Moteriškasis Pradas, Pasulio Motina, Motinagamta.(19.psl 18) Ieva veselnickaja savo knygoje „Moteris vyriškame pasaulyje“ kviečianešvaistyti tokio brangaus gyvenimo pasekmių analizei, o ieškotipriežasties to, kas su mumis vyksta, kaip šias priežasis pakeisti,transformuoti ar pagaliau priimti, jei negalima pakeisti. Prisimindami tai, kurkime savo gyvenimą, bendraukime su žmonėmis. Kaip išlikti moterimi pasaulyje, kuris kinta, psichologiškaikeičiasi? Pirmiausia reikia prisiminti, jog žmogus visų daiktų matas. Irmoteris turi visišką savarankišką funkciją, visiškai savarankišką savobūties prasmę. Būtinai turi būti prasmė, kad egzistuoja vyras ir moteris.Esmė, Dievas, Didžioji idėja, Gamta – kas į ką tiki, kas kaip įformina-negali būti tokia neūkiška, tokia nenatūrali, kad kurtų beprasmiškai. Irjeigu gamtai reikėtų vyriškojo ir moteriškojo pradų tik žmogiškosiosgiminės pratęsimui, galima būtų rasti patogesnį būdą. Jau senovės graikaitvirtino, kad tauta, kurioje moteris- vergė, niekada nataps laisva. Nesvergė gali išauginti tik vergą. Užguita, PSICHOLOGIŠKAI užguita.PSICHOLOGIŠKAI nelaisva moteris, jaučianti savo nepilnavertiškumą, negaliišauginti psichologiškai ramaus, pasitikinčio savimi, sąlygoto iš vidausgėrio ir laisvės idėja žmogaus. Vaikai juk mus jaučia. Moters funkcija-priimti , isisavinti, nuspalvinti reikiama spalva, atnešti naują mintį,idėją- šioje vietoje kiekviena moteris- Mūza. Priimta manyti, kadelegantiška, prižiūrinti save moteris kur kas geresnė įkvėpėja nei moteris,išvarginta gyvenimo. Keičiasi pasaulis. Moteris gali būti didžiulės gamyklos direktore,netgi vyriausybės atstove- tai nuostabu. Jeigu ji dar ir elgiasi kaipmoteris, o ne kaip diktatorius, jeigu ji susiranda daugybę specialistų-vyrų, kurie organizuoja technologijas, konstrukcijas, strategiją, o jipildo tai… Visiškai efektyvu.Net ir šitoje situacijoje moteris turiturėti moteriškų priemonių, jeigu ji nežino , kaip šitą situaciją padarytiMOTERIŠKU būdu ir griebiasi vyriškų būdų- ji pralaimi. Kokia ji busnuostabi, kaip puikiai realizuosis ten, kur ji specialistė, kur ji moka,jeigu atliks tai vieninteliu būdu, kuris vyrams, neprieinamas, visiškainepasiekiamas… Tai rodo jėgą, svarbiausią vyrišką vertybę. Šis pasaulistoks.Taip mes ir gyvename. Taip gyvena moterys. Moterys , kurios šaukia,kad nori būti moterimis, o veikia pagal vyrišką scenarijų, nes vyrai ėmėkažkodėl atsitraukti. Kodėl vyrai atsitraukė, galima panagrinėti išsocialinės pusės. Mūsų visuomenė. Vyras iš prigimties strategas,ieškotojas, atradėjas, atsidūrė situacijoje, kad nors ant sienos lipk!Nieko nelaimėsi, namų savo šeimai nepastatysi, milijono jachtai neuždirbsi.O jis žino savo intelekto, savo rankų, energijos, kurios vis dar yra,vertę. Tai vyriška tragedija. Šioje situacijoje vyras elgiasi visiškaiteisingai: jis paprasčiausiai sustoja. O ką daryti? Pasaulis organizuotastaip , kad vyras pasidaro pasyvus. O moteris vis aktyvesnė. Ji aktyviaiužgrobinėja vyriškas funkcijas. Vyras mato, kad vis tiek jam nėra kas tenveikti- tegu pasiima. Kokia stipri nebūtų moteris, vyriškame darbe ji vistiek neprilygs vyrui,nes jos prigimtis kitokia… Pas Rumi yra toks pasakymas: „ Kas yra moteris? Pasaulis. Ką tu jaibesakytum, ji – savo. Nes moteris yra ne tik kūrinys, bet ir kūrėjas. Kasgali suprasti kūrėją? Vyras, suprantantis moterį, yra kūrėjas.“(4.psl.81)Šis padalijimas , suprastas daugiau nei prieš 2 tūkstančius metų, turbūtteisingas ir šiandien. Yra prasmės atsigręžti tik į vieną- į vyroegzistavimo prasmę ir moters. Kai žmonės vis dėl to sugrįš prie prasmės,tuomet, manau, vėl imsime grižti prie naturalūmo. Vyrai sako : „Kaip sunku.Moteris nepanaši į moterį…“ Jie tvirtina, kad jie ne vyrai, nes nėramoterų. Moterys dėl to kaltina vyrus. Kas atsitiko? O kas yra moteris?Neaišku. Bet jaučiasi… Štai ši moteris, o ta- ne. Kažkaipjaučiasi. Nuolat girdime kalbant apie vyrų ir moterų skirtumus. Ar iš tikrųjųlytys skiriasi labiau, negu kiekvienas pastebime? Ar yra universaliųpsichologinių skirtumų? Šimtmečio pradžioje tyrimai rodydavo, kad vyrai pranašesni sritysekurios reikalauja apstraktaus mątymo, jie yra drąsesni ir ištvermingesni, omoterys yra švelnesnės, konkretesnio mąstymo, na, ir šiaip lygpaprastesnės, „naminės“ būtybės. Veikloje vyrai dažniausiai siekiakarjeros, prestižo, moterys- geros darbo atmosferos. Joms labiau rūpižmonės, jų tarpusavio santykiai, jausmų pasaulis. Moterų pranašumas jausmų pasaulyje dažnai leidžia manyti, kad žmonašioje srityje galėtų tarsi padėti savo vyrui. Vis dažniau girdėti, kadmoteris turėtų būti šeimos židinio, ar ta žvakele, aplink kurią viskassukasi, kaklu, kuris galvą sukioja. Sunku nesutikti su nuomone, kad moterissugeba greičiau pastebėti ir lengviau spręsti santykių bei emcinesproblemas. Bėgantys tūkstantmečiai taip lengvai nepakeitė moters- globėjosir vyro- medžiotojo prigimties. Dabar suprantama ir natūralu, kad žmonės bando grįžti prie seno
šeimos gyvenimo būdo. Mes jau suprantame, kad pagrindinis šansas- surastiapibendrintą prasmę, o tam reikia atrasti tikrai moterišką prasmę irmoteriškas vertybes. Kokia gi yra tikrai moteriška prasmė ir kokiosmoteriškos vertybės? Ne kosmetika juk. Tiesa, yra viena tikrai moteriškavertybė- nepajudinama ir nesugriaunama- motinystė. Ji moteriška. Moterisšiame vyriškame pasaulyje tik vienoje situacijoje tikrai moteris- kai jimotina. Jau vaikustėje mergaitės mėgsta žaisti su lėlėmis. Kaip jos rūpinasisavo lėlėmis, taip ir mergaitės mama ją mažą glamonėdavo, rūpinosi. Tageroji, mieloji mamytė. Ją mato palinkusią ties savo lovyte. Glostančiušypsniu spindi jos akys, švelniausius žodžius taria lūpos. Nors kieknemiegotų naktų, kiek dienos vargų vargelių! Motina, ji ne tik turi galimybę gimdyti šiuos nuostabius padarus, betji ta moteriškumo erdvė, kurioje svarbiausia vertybė- Gyvenimas, bet kuriaprasme.(4.psl.53).Motinos rankose žmossnijos ateitis. Jos gimdo, augina irauklėja jaunąją kartą, kaip ir ankstesniais laikais. Motinystė yra didelė moters privilėgija, kurios gamta nesuteikėvyrui. Tik įsisavindama skirtingus moteriškus aspektus, moteris atveriagalimybę keisti savo diapazoną. Paprastai kiekvienoje dominuoja viena kurinors kokybė. Bet kiekviena tam tikrais gyvenimo periodais būna skirtinga.Įvairių moteriškos energijos aspektų įsisavinimas praplatina supratimą apiemoters prasmės pasaulyje apimtį. Todėl ir motinystė tampa ne tik gimimoaktu. Tad galima teigti, kad yra viena didžiausia vyriška vertybė-siekimas, vystymasis, gynyba ir pergalė, ir svarbiausia moters esybėGYVENIMO vertybė. Tame galbūt šių dviejų polių egzistavimo prasmė. Tačiau mes atiduodame vaikams tik tai , ką galime: pasaulį, kuriamegyvename, mūsų kasdienybę. Pasižiūrėkime, koks šis pasaulis. Kiekvienas išmūsų bejėgis pakeisti pasaulį. Žmogus turi keistis iš vidaus ir savopasikeitimo faktu keisti pasaulį. Be abejo , visuomenės gyvenimas keičiasi, o su juo ir žmogus. Tačiaupožiūris į daugelį žmogaus dvasios savybių, tokių kaip jausmų, valios,charakterio ugdymas, nesikeičia. Gamta mergaitei suteikė nuostabiai patrauklias forms, puikiasjaunystės spalvas, švelnumą. Visais laikais poetai, menininkai gerėjosimergaitės grožiu ir švelnumu, rašė apie ją, tapė paveikslus, kuriuosemergaitės vaizdas primena pavasarį- saulėtą, gražų ir žydintį. Mergaitę visada norime matyti gerą, mielą, kuklią, draugišką,darbščią. Norime, kad pačioje jaunystėje joje prasiskleistų ir suvešėtųgražiausi moteriškumo bruožai. Kiekviena mergaitė turėtų stengtis ugdytisavyje moteriškumo bruožus: širdies gerumą, jausmų kultūrą, švelnumą,kuklumą, darbo ir pareigų meilę. Juk mergaitė – tai būsimoji moteris, motina, o su motinos varduvisuomet siejame visa tai, ką labiausiai mylime, kas žmogiškiausia,tauriausia. Kartu norime, kad ji būtų tvirta, savarankiška, kupinaenergijos ir gyvenimo džiaugsmo, kurianti ir kovojanti visuose mūsųveržlaus gyvenimo frontuose.Būti motina- kilni, be galo prasminga ir atsakinga kiekvienos moterspaskirtis, todėl dar jaunystėje reikia apie tai pradėti galvoti ir tamrengtis. Moterys vis labiau nori įsijungti į visuomeninį darbą, be to būtikartu geros darbininkės, menininkės, mokslininkės, vadovės ir puikiosmotinos, šeimininkės. Kiekvienai reikia mokėti suderinti gamybinį beivisuomeninį darbą su motinyste, su jaukais namų židinio kūrenimu. Irsuderinti ne bet kaip , o tobulai, meistriškai, kad dar liktų laisvo laikopoilsiui, sportui, knygai, teatrui, kad kiekviena būtų sveika, graži.Žodžiu, moteris turi būti harmoninga, įvairiapusiška asmenybė. Tai būtina,kad moteris galėtų būti laiminga. Pabaigoje noriu pacituoti A. Andriukaitienės žodžius: „ Kokia jusbūtumėte energinga verslininkė nepamirškite, kad vyrams labiausiai patinkamoters… nuolankumas“.Praktinė- analitinė dalis
Tyrimo metų iškėliau hipotezę- Motinos vaidmuo yra svarbus.Tyrimo tikslas- išsiaiškinti kokią vietą šiuolaikinės moters gyvenime užimamotinos vaidmuo.Tyrimo uždaviniai: • Nustatyti klausimino tinkamumą vaikų ugdymo institucijai. • Išnagrinėti moterų( motinų) nuomonę apie moteriškumą. • Atskleisti motinos ir vaiko glaudžių santykių svarbą. • Išnagrinėti moteriškų bruožų ugdymo butinumą.Tyrimo subjektai: • Ikimokyklinio ugdymo įstaigos dviejų grupių vaikai. Vaikų amžius nuo 3 metų iki 4m. 4mėn. Tyrime dalyvavo 33 ikimokyklinukų. • Vaikų lopšelio-darželio auklėtojos. Tyrime dalyvavo 24 pedagogai. • Moterys turinčios vaikų. Tyrime dalyvavo 78 moterys.Tyrimo procedūra:Išdalintos anketos darželio pedagogams ir moterims turinčioms vaikų.Paprašyta raštu, anonimiškai jas užpildytiInerviu būdu buvo apklausti vaikai.Išvados: Lentelių duomenys rodo, kad dauguma tėvų bei dauguma auklėtojumano,kad motinos vaidmuo yra svarbus. Tai rodo , kad mano hipotezėpasitvirtino.Atliekant tyrimą naudotas klausimynas padėjo atskleistišiuolaikinių moterų nuomonę ir atskleidžia motinos svarbą vaikui. Vaikų apklausa parodė, kad dauguma vaikų nori daugiau laiko praleistisu mama, močiute. Vaikams yra svarbi kiekviena akimirka praleistA su mama-ar tai pasaka prieš miegą, ar mamos šventė, ar kartu praleistas laikasbežaidžiant, ar tiesiog pasivaikščiojimas. Iš vaikų buvo išgirsta nuomonė, kad mamos turi dirbti, tam, kadturėti pinigų. Tačiau klausimynas parodė, kad svarbiau yra kas kita, o tai,kad mama kuo daugiau būtų šalia. Ypač kai vaikams yra turi 3-4 metukus.
ANKETAVIMO DUOMENYS
1 anketa: TĖVŲ NUOMONĖ
| | | Neig.| | Viso ||Pozicijos |Teig. | |Kt. | ||Atsakymų | | 117 | 42| 468 ||kiekis |309 | | | || % | 66| 25 %| 9| 100 %|| |% | |% | |
[pic][pic]
2 anketa: AUKLĖTOJŲ NUOMONĖ
| Pozicijos | Teig.| | Kita| || | |Neig. | |Viso || Ats. kiekis | 73 |71 |0 |144 || % | %| %| | % || | | |% | |
[pic]
IŠVADOS
1. Vyrai ir moterys suptrantami kaip spontaniškai priklausantys gamtai. Visi vienu ar kitu būdu sugrįžta į ją. 2. Vyrai ir moterys turi privalomus vaidmenis amžinojoje galutinių principų kovoje. Toks yra monoteisinės teologijos galvojimo būdas, kuriame vienaip ar kitaip išsidėsto moterų ir vyrų reikšmės. 3. Socialiginis galvojimo būdas moterims ir vyrams esmines juos skiriančias savybes suteikia pagal veiklą visuomenėje, kurią jie patys pasirenka arba kurią jiems skiria darbų padala. 4. Psichologinis galvojimo būdas nusako skirtingus vyrų ir moterų santykius su tais pačiais objektais ar skirtingus tų pačių patirčių interpretavimo būdus, bet nebūtinai aiškina, kiek šie skirtumai kyla iš prigimties, kiek iš socialinės aplinkos. 5. XIXa. pabaigoje- XXa. Pradžioje Lietuvos kaimo šeima buvo svarbiausias individą ir bendruomenę vienijantis elementas. 6. Tiek šeimoje, tiek kaimo bendrijoje etninės kultūros vertybės buvo perduodamos vertikaliai iš kartos į kartą. 7. Alternatyvūs ir priimtini moterų modeliai išryškėja tik XX a. pradžioje. 8. Vykstant kultūros kaitos šuoliams , galima įžvelgti ir kultūros tęstinumą. 9. Lietuvių literatūroje beveik nenutrūkstančia gija tęsesi moters, kaip mažiau už vyrą koherentiško žmogaus, įvaizdis. 10. Tai, ką šiame darbe nagrinėjau, suteikai konkrečios medžiagos apsvarstyti vyrų ir moterų įvaizdžių modernizaciją lietuvių kultūroje, panagrinėti elgesio kitimus, glūdančias galimybes bei pavojus. 11. Moters identifikacija žmogaus gyvenimo ciklo papročiuose labiausiai atsiskleidė per motinystę. 12. Būti motina- kilni, be galo prasminga ir atsakynga moters paskirtis. 13. Motinystė yra didelė moters privilegija, kurios gamta nesuteikė vyrui. 14. Motinystė samprata lietuvių liaudies papročiuose ryški jau mergaitės kūdikystėje.Joje atsispindi būsimi jos amžiaus ir socialinio statuso etapai. 15. XIXa. pabaigoje- Xxa. Viduryje mergaitės ir merginos socializacijai didžiausią įtaką darė trys socialiniai veiksniai: šeima, bendraamžių ir kaimo bendrijos 16. Kiekvienai mergaitei reikia ugdyti moteriškumo bruožus. Drauge nepamiršti, kad ji privalo užaugti pilnavertis žmogus. 17. Jaunystės brandą apvainikuojanti santuoka ypač svarbi moteriai.Tradicinėje kaimo bendruomenėje tai buvo vienintelis būdas moteriai integruotis į visuomenę. 18. Moteris, kaip namų židinio puoselėtoja, saugotoja ir perdavėja, savo moteriškąja prigimtimi vienijo ir turėjo vienyti visus šeimos narius prie bendro šeimos stalo, prie dvasinio židinio.
19. Keičiasi senojo bendruomeninio kaimo gyvensenos pobūdis, naujos civilizacijos apraiškos skverbiasi į kaimo ir valstiečių šeimos buitį bei santykius XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. 20. XX a.pabaigos moters drama- tai jos pačios siekimas sunaikinti savyje amžinąjį moteriškumą 21. Dabar vyriškame pasaulyje moterys turi išsaugoti moteriškumą ir visaip naudoti moteriškas priemones.