Jėzus ir pasaulis

112 0

Jėzus ir Pasaulis.

Turinys

Du pasauliai.

Dievo planas žmonijai.

Jėzus – žmonijos kertinis akmuo.

Jėzaus nekentimas pasaulyje.

Jėzaus antrasis atėjimas.

Evangelijos paskelbimas pasauliui.

Tikėjimo mažėjimas pasaulyje.

Bažnyčios persekiojimas.

Paskutiniųjų laikų Bažnyčios simbolis.

Neatpažintų skraidančių objektų populiarinimas.

Pasaulis keičia Bažnyčią.

Ženklai Bažnyčioje.

Kodėl Jėzus leidžia blogiui nugalėti.

Du pasauliai.

Nors ir nematomai pasidalinę, yra du pasauliai. Jie dvasiniai, todėl siena tarp jų neregima.

Tai galime suprasti, iš to kaip apie tai sakoma Šv. Rašte. Vienoje vietoje skaitome: „Dievas taip pamilo pasaulį“ (Jn 3,16), o kitoje tas pats autorius mums skelbia: „Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pa

asaulyje“ (1 Jn 2,15). Suprantama, kad taip kalbėti galima tik apie skirtingus pasaulius. Siūlymas nemylėti to, „kas yra pasaulyje“ rodo, jog kalbama apie dvasinio pasaulio dalykus, nes materialaus pasaulio dalykai yra neutralūs, nei geri, nei blogi, juos galime mylėti, arba nemylėti. Šv. Augustinas knygoje „Dievo miestas“ tai įvardija kaip du – Dievo ir žemiškąjį miestus. Jeigu du pasauliai, tai ir dvi tautos. Jeigu dvi tautos, tai ir du valdovai – vieno kunigaikštis, kito – Karalius. Daugelis yra girdėję posakį „niekas negali tarnauti dviem šeimininkams“ (Mt 6,
,24). Jis reiškia, kad gyvendami Žemėje negalime likti neutralūs, turime priklausyti vienam iš pasaulių ir paklusti jo valdovui. Trečio juk nėra. Pasirinkimas laisvas, priklausantis nuo kiekvieno asmens noro bei valios. Tai kartu yra ir mūsų laisvės garantas, nepriklausantis nuo to kas es
same žemėje, turtuolis ar vargšas, karalius ar elgeta. Abiejų pasaulių piliečiai yra susimaišę ir skirtumas tarp jų nėra akivaizdžiai matomas.

Vienas pasaulių valdomas meduolio ir rimbo principu. Meduolis – valdžia, lytis ir auksas, tie tariami žmogiškos laimės simboliai, pasisekimo narkotikai. Rimbas – mirtis ir kančia. Kitas pasaulis valdomas meilės, netgi priešams principu.

Tai žmones sužinojo kuomet prieš 2000 metų atėjo Žmogaus Sūnus, vardu Jėzus ir sakė: „Meduolis nieko vertas, nes už jį teks atiduot brangiausią ką žmogus turi – sielą ir amžinojo gyvenimo galimybę. O lazdos galima nebijoti, nes yra Prisikėlimas ir Amžinasis Gyvenimas. Šitam pasauliui nereikalingi Jūsų talentai, jam reikalingos tik jūsų sielos“. Maža to! Jis dar skelbia, jog yra kitas pasaulis, valdomas meile. Ir įėjimas į jį laisvas kiekvienam norinčiam, atgimusiam iš vandens ir
r Dvasios. O Prisikėlimą, kaip tikras mokytojas, įrodė savo pavyzdžiu. Kuomet taip sumenkinami pagrindiniai viešpatavimo žmonijai įrankiai, kaip gali reaguoti pasaulį valdantis? Pirmiausia siūlo meduolį, o kuomet atsisakoma, Jėzų nužudo.

Savam pasauliui Jėzus skelbia: „jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8,32). Laisvus nuo nuodėmės. Kitam pasauliui nereikalingi tokie laisvieji, todėl kovojama su tiesa. Kova vyksta namuose ir mokyklose, radijo ir televizijos laidose, spaudoje. Prisideda ir kai kurie tautų vedliai, vieną mąstantys, kitą sakantys, trečią darantys.

Kartais žmogus nesuka sa
au dėl to galvos. Kartais bando samprotauti, jog gali iš viso nesirinkti. Atseit, niekam netarnausiu, klausysiu tik savo paties gerų, gal net tobulų įsitikinimų, nuomonės ar norų. Tokį galime paklausti: ar gali „nors bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?!“ (Mt 6,27). Atsakymas aiškus, kad ne. O valdovas gali, nes „Dvasia teikia gyvybę“ (Jn 6,63). Yra įvairių mokyklų, skelbiančių, jog jeigu valgysi tą, arba nevalgysi to, tai ilgiau gyvensi. Bet jos negali įvertinti visos gyvenimo įvairovės bei nuo žmogaus valios nepriklausančios gyvenimo trukmės. Buvo žmonių, propagavusių bėgimą nuo infarkto ir mirusių nuo jo.

Tad, nėra pasirinkimo, turime rinktis (B.Paskalis). Gyvenime nuolatos renkamės. Renkamės smulkiuose ir stambesniuose dalykuose. Vieni pasirinkimai turi įtakos kuriam dvasiniam pasauliui atiduodame prioritetą, kiti gali būti neutralūs. Pasirinkę, mes darome tai, kas patinka mūsų pasaulio valdovui. Kartu tai yra ir žemiškojo gyvenimo tikslas – besirinkdami artėjame prie to, su kuriuo norime būti amžinai.

Dievo planas žmonijai.

Dievo plane numatoma turėti iš pasaulio žmonijos, konkretų skaičių savo vaikų, „kurių vardai įrašyti gyvenimo knygoje“ (Fil 4,3). Simboliškai parodoma, jog tai konkretus skaičius, nes pasakyta ne „bus įrašomi“, o jau įrašyti. Tai reiškia, jog Viešpats, dar prieš kurdamas žmoniją, žinojo kiek iš jos bus Dievo vaikų. Apie šią gyvenimo knygą Mozė kalbasi su Viešpačiu prašydamas at

tleisti tautai (Iš 32,32.33). O Apaštalas Jonas sako, kad Jėzus mums davė galimybę, „tapti Dievo vaikais“ (Jn 1,12).

Velnio planas yra savo tarnų žmonijoje, „kurių vardai nėra įrašyti gyvenimo knygoje“ (Apr 17,8), pagalba lėtinti šio plano išsipildymą žudant sielas bei kūnus ir klasta nukreipiant žmones klaidingais keliais. Tam pasitelkiami karai, marai, abortai, šeimos ir Bažnyčios griovimas, priklausomybės, homoseksualumas, silpninančios žmonių moralinį atsparumą krizės bei vargšų skriaudimas, tūkstančių sektų kūrimas, ir dar daug kas. O taip pat geriausiu jam ištikimybės įrodymu – pedofilija, nes iš jos nebėra kelio atgal. Pagrindiniai instrumentai – melas bei žudymas. Visiems siūloma: nori meduolio – nemylėk Jėzaus, būk Jam abejingas, daryk tai, kas Jam nepatinka, niekink jį. Taip ugdomas priešiškų Jėzui sielų kiekis žmonijoje, ne be pagrindo manant jog tai lėtins Dievo vaikų kiekio didėjimą. Mat pasiekus jų pilnatvę, velnias taps nebereikalingas: „priėjo liepto galą engėjas“ (Iz 14,4) (J.S.vert.). Tuomet jo pagrindinis rimbas – mirtis bus įmesta į ugnies ežerą.

Jėzus – žmonijos kertinis akmuo.

Jėzus žmonijos istorijos kelyje yra lyg akmuo, kurio negalime apeiti. Pranašo Izaijo lūpomis yra pasakyti apie Jį tokie Viešpaties žodžiai: „dedu aš akmenį . brangų kertinį akmenį“ (Iz 28,16). Jis gali tapti mūsų tikėjimo namo kertiniu akmeniu, namo, kuriame „gyvensime tikėjimu“ (Žyd 10,38). Tačiau sukluskime! Šis akmuo kartu yra vadinamas ir „suklupimo akmeniu“, apie ką pe

erspėja apaštalas Petras: „statytojų atmestasis akmuo tapo . suklupimo akmeniu“ (1 Pt 2, 8). Kaip suprasti šį suklupimą. Čia dvasiniai reiškiniai mums lyginami su suprantamais materialaus pasaulio dalykais. Suklumpama abiem kojomis, kuomet tvirtinama, jog Jėzus nėra istorinis asmuo. Sąžiningi istorikai tai paneigė. Suklumpama dešine koja, kuomet sakoma, jog Jėzus buvo tik žmogus, bet ne Dievas. Tai dažniausia visais laikais sutinkama versija. Nuraminimui sakoma, jog tai buvo geras gal net geriausias iš visų žmonių, tačiau tik žmogus. Kartais lyginamas su Buda, Mahometu ar kitais didžiais vyrais. Jeigu sutiksime su šią versija, turėsime atmesti Jėzaus darytus stebuklus, o ypatingai mirties galybę menkinantį ir todėl pasaulį erzinantį Prisikėlimą. Suklumpama kaire koja, kuomet sakoma, jog jis buvo tik dvasia, turinti žmogaus pavidalą. Tuomet negalėjo būti ir kūno mirties, o tik imitacija. Ar manysime, kad Dievas mums vaidino žmogų, tokiu nebūdamas?

Jėzaus nekentimas pasaulyje.

„Jie manęs nekentė be priežasties“ (Jn 15,25). Žodžiai, nusakantys ir dalies šiandieninio pasaulio požiūrį. Tai dvasinės srities priežastis, nes Jėzus nėra nuskriaudęs nei vieno. Niekas iš nekenčiančių negalitų nurodyti priešiškumo priežasties. Tai daugiau noras patvirtinti ištikimybę šio pasaulio kunigaikščiui, už kurią jis gal apdovanos, priklausomai nuo to kiek sielų buvo suvedžiota ir jam perduota.

Viena matomiausių ateizmo religijos išraiškų yra religinių simbolių draudimas viešose vietose.

Plinta Jėzaus vardo, o k

. . .

Komentuokite!