Planas
Planas 2Įžanga 4Treneris ir jo veikla 4Trenerio veiklos sudėtingumas 5Trenerio ugdomosios veiklos ypatumai, dirbant su 13 – 16 metų amžiaus paaugliais 5Trenerio ugdomosios veiklos ypatumai, dirbant su 17 – 20 metų amžiaus jaunuoliais 7Mano trenerė 8Pagrindiniai sporto pedagogo sugebėjimai 8Išvados 9Naudota literatūra 10ĮžangaKiekvienas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas, turi savitą charakterį, gebėjimus patirtį, įsitikinimus ir kitus savitumus. Treneris turi padėti suprasti savo auklėtiniui, kas jis yra, pažinti save. Visada reikia įžvelgti jo potencines galias, o ne trūkumus. Treneriui kyla daug įvairių sunkumų dėl to, jog bendraujama neatsižvelgiant į įvairius žmogaus ypatumus: amžiaus, lyties, išsilavinimo, temperamento, charakterio, sportinio meistriškumo, šeimos ir kt. Kiekvienas žmogus turi jam vienam būdingų ypatumų, kiekvienas reikalauja savito priėjimo, dėmesio. Todėl, norėdamas sėkmingai bendrauti, treneris turi į juos atsižvelgti ir dirbdamas. Šiandien visuotinai yra pripažįstama, kad jauno žmogaus ugdymo sėkmė priklauso ne tik nuo jo įgytų asmenybės savybių, bet ir nuo aktyvios bei kryptingos jų pačių ir pedagogų veiklos. Toks požiūris į jauno žmogaus ugdymą leidžia pedagoginę trenerio veiklą traktuoti kaip labai sudėtingą.Treneris ir jo veiklaTarp įvairių pedagoginės veiklos rūšių trenerio profesija yra viena sunkiausių ir garbingiausių. Sunki todėl, kad parengti didelio meistriškumo sportininką ar komandą reikia daug žinių, pastangų, begalinio pasiaukojimo, o garbinga – kad sėkmės atveju treneris tampa žinomu ir visuomenėje labai gerbiamu žmogumi. Treneris – tai kvalifikuotas sporto pedagogas, kurios nors sporto šakos specialistas, turintis teisę rengti ir rengiantis sportininkus arba komandą varžyboms. Pagrindinis trenerio veiklos tikslas – siekti sportinių rezultatų ir stiprinti sportininko sveikatą, ugdyti visapusišką asmenybę. Pagrindinės trenerio pareigos:• Turėti aukštąjį pedagoginį išsilavinimą arba nustatyta tvarka išduotą licenziją, suteikiančią teisę dirbti su sportininkais;• Tinkamai organizuoti ir vykdyti mokomąjį treniruotės vyksmą;
• Laikytis darbo sutarties ir sutarties reikalavimų;• Garantuoti sportininkų saugumą per pratybas, laikytis darbo saugos instrukcijų ir taisyklių;• Reikalauti iš sportininko tinkamo sporto inventoriaus saugojimo ir naudojimo;• Nepažeisti profesinės ir pedagoginės etikos reikalavimų;• Tobulinti savo profesinę kvalifikaciją. Trenerio vaidmuo sporto treniruotės vyksme yra didelis, galima sakyti, lemiamas. Be mąstančio trenerio nei geriausi metodai, nei tinkamos rekomendacijos neduos puikių rezultatų. Dabartiniame visuomenės raidos etape treneris turi ypač daug lavintis, skaityti, nes gyvenimo pulsas gerokai spartėja, daugėja informacijos. Treneris turi vadovauti ne tik pratyboms, bet ir sudaryti sportininkų rengimo individualias perspektyvines programas, kiekvienos treniruotės planus, netgi keletą jų variantų, kad atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, galėtų dirbti kuo kūrybiškiau. „trenerio darbas – šventas, pats rimčiausias darbas pasaulyje“, – teigia žymus treneris J. Gadovičius.Trenerio veiklos sudėtingumasTrenerio veikla yra gana sudėtinga. Sportininkai skiriasi vienas nuo kito gebėjimais, išsivystymu, protu, valia, išvaizda, išsiauklėjimu, dorovinėmis nuostatomis ir daugeliu kitų dalykų. Treneris bendrauja ne tik su atskiru auklėtiniu, bet ir su kolektyvu. Kolektyvas taip pat yra poveikio subjektas, kitų jo narių poveikio priemonė. Todėl trenerio veikla apima ir kolektyvo telkimo problemas, nes tvirtesniame, vieningesniame kolektyve yra palankesnės sąlygos atskirai asmenybei ugdyti. Treneris turi daug dirbti su auklėtinių tėvais, klasių vadovais, mokytojais, mokyklų vadovais, kai reikia, net ir su auklėtinių draugais. Sportininką veikia šeima, draugai, mokytojai, giminaičiai, sirgaliai… Jie dažnai daro gaivališką, socialiai nekryptingą poveikį. Trenerio uždavinys – pedagogiškai koreguoti visas auklėtinį veikiančias įtakas, siekti, kad visi padėtų įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, veiktų pedagogiškai tikslingai. Treneriui reikia ne tik siekti svarių sportinių rezultatų, bet ir ugdyti asmenybę. Jo pedagoginio poveikio objektas – vaikas, paauglys, vaikinas ar mergina – gyva būtybė, kuri kartais jam „priešinasi“ (neatvyksta į treniruotes ir pan.). Auklėtinių „priešinimasis“ pasireiškia gana įvairiai. Sportininkas individualiai priima trenerio pedagoginio poveikio sistemą, jų sąmonėje ji gali palikti ir neigiamų, ir teigiamų pėdsakų. Vadinasi, trenerio pedagoginės veiklos efektyvumas priklauso dar nuo to, kaip į mokymą ir auklėjimą žiūrės patys auklėtiniai. Treneris turi taip organizuoti treniruotes, kad per jas auklėtiniai būtų ne tik poveikio objektas, bet ir mokymo subjektas, t. y. patys aktyviai treniruotųsi, dirbtų savarankiškai, kryptingai siektų gerų sportinių rezultatų. Pedagoginis darbas produktyvus tik tada, kai turi ugdomųjų saviauklos ir savišvietos elementų. Vadinasi, gerus rezultatus gali laiduoti tik darni abipusė trenerio ir sportininko veikla.Trenerio ugdomosios veiklos ypatumai, dirbant su 13 – 16 metų amžiaus paaugliaisPedagogai ir psichologai teigia, kad paauglystė yra sunkus amžius, su paaugliais bendrauti sudėtinga. Pradėjęs logiškai, abstrakčiai mąstyti, vaikas ima svarstyti, kaip viskas turėtų būti, kaip jis galėtų pakeisti pasaulį (norėtų matyti kitokių pažiūrų tėvus, mokytojus, trenerį, kitokį pasaulį, mano, jog tik įgyvendinus jo išsvajotą idealistinę pasaulio sistemą, pasaulis bus geresnė vieta gyventi…). Tačiau dėl gyvenimo patirties stokos paauglių teorijos dažnai būna naivios ir nesudėtingos. Pamažėl jie savo hipotezes tobulina ir prisitaiko prie gyvenimo. Paauglys, jau gerokai nutolęs nuo egocentrizmo, nėra įsitikinęs, kad visi žmonės galvoja taip pat, kaip ir jis, ir žino, kad jo egzistavimas neveikia gamtoje vykstančių procesų. Tačiau dėl ribotų sprendimų ir ribotos logikos išryškėja kitokio tipo paauglio egocentrizmas. Užuot manęs, kad visas fizinis pasaulis sukasi aplink jį, jis pradeda įtikėti esąs visų aplinkinių psichologinio pasaulio centre. Jis mano, kad jo unikalias mintis visi palaiko, kad tik jis vienas gali geriausiai suvokti žmonių išgyvenimus. Tačiau jis negali atskirti, kurios jo mintys, išgyvenimai yra iš tiesų unikalūs, o kas nauja tik jam pačiam. Treneris, treniruodamas šio amžiaus sportininkus ir bendraudamas su jais turi:1. Žinoti, kad šio amžiaus auklėtiniai dar balansuoja ties vaikiškumo riba, ne visada gali atsisakyti vaikiškų stereotipų, elgesio modelių, kad jiems reikia padėti suvokti gyvenimo prasmę, planuoti ateities viziją.2. Žinoti, kad paauglystė yra konfliktiškas amžius: konfliktuojama su tėvais, mokytojais, bendradarbiais, dažnai net su pačiu savimi. Todėl reikia išaiškinti konfliktų žalą tiek jiems patiems, tiek tiems, su kuriais konfliktuoja, ir patarti, kaip išvengti konfliktų.3. Žinoti, kad paaugliai nori, jog su jais būtų elgiamasi kaip su suaugusiais, jie siekia pagarbos, pasitikėjimo ir pripažinimo. Kai jų reikalavimų nepaisoma – jie protestuoja, darosi nepaklusnūs, šiurkščiai elgiasi, buriasi į mikrogrupes, kartais – asocialias, konfliktuoja.4. Atsižvelgti į „artumo – vienumo“ krizę, gana būdingą šiam amžiui. Tokių metų vaikai ne tik galvoja apie save, bet ir siekia artumo su kitais žmonėmis. Bendraudamas treneris privalo šį ypatumą įvertinti.5. Žinoti, kad šiuo amžiaus tarpsniu stengiamasi save suvokti, susidaryti savo vaizdą, įtvirtinti savo tapatumą. Paaugliui rūpi kitų žmonių mintys: ką jie mano apie save, ką kiti mano apie jį. Jis mėgina save identifikuoti su kokiu nors herojumi – sporto žvaigžde (Š. Marčiulioniu, A. Saboniu, R. Kurtinaičiu).6. Žinoti, kad šio amžiaus auklėtiniai dažnai mano, jog suaugusiųjų sukurtos gyvenimo normos varžo jaunimo laisvę, kad suaugusieji nesupranta ir nenori suprasti jų minčių, polėkių ir troškimų. Treneris privalo išaiškinti, jog žmogaus laisvė baigiasi ten, kur ji pradeda varžyti kito žmogaus laisvę. Taigi tik artimas ir malonus bendravimas, o ne „prievartinis patempimas į savo pusę“ padės rasti bendrą kalbą.7. Žinoti, kad paauglio ir jauno žmogaus gebėjimas mąstyti apie tai, kaip viskas turėtų būti, užuot apsiribojus tuo, kas yra, leidžia jam būti idealistu ir reformatoriumi. Kitas paauglių egocentrizmo tipas atsiranda dėl naujo abstraktaus mąstymo galimybių.8. Žinoti, kad paauglys, išsilavinęs iš tėvų, vis dažniau perima bendraamžių vertybes. Paauglių draugystė darosi vis pastovesnė. Bendraamžių grupės padeda paaugliui užmegzti ryšius su priešingos lyties asmenimis.9. Žinoti, kad šio amžiaus sportininkai yra labai kategoriški, kritiški (senas, atsilikęs, nieko nesupranta…), gana paviršutiniški. Tik artimai bendraujant galima neutralizuoti tokios „filosofijos“ neigiamą poveikį auklėtinių sąmonei.10. Žinoti, kad auklėtiniai akivaizdžiai save pervertina. Jie atmeta, ignoruoja visa, kas žeidžia jų savimeilę. Objektyvus jų elgesio vertinimas sukelia daug neigiamų emocijų, laikomas neteisingu. Dėl to normalus bendravimas gali sutrikti. Savęs pervertinimas pavojingas ir tuo, kad suponuoja neadekvačią reakciją į nesė…kmes. Dėl nesėkmių kaltinami visi – treneris, tėvai, tesėjai, sąlygos ir pan., bet nemėginama kritiškai įvertinti savęs kaip nesėkmių šaltinio. Treneris turi būti labai atsargus, protingai seikėti pabarimus ir pamaloninimus, sudaryti sąlygas, kad auklėtinis pats suprastų, jog vertina save neadekvačiai.11. teisingai vertinti paauglį, o tam reikia:• atskirti vertę nuo laimėjimų;• atskirti vertę nuo netinkamo elgesio (nėra blogų paauglių, yra tik blogas elgesys);• pripažinti paauglio unikalumą (parodyti paaugliui, jog jis mylimas toks, koks yra).12. Žinoti, kad šiame amžiuje išbandomi ir sutvirtėja charakterio bruožai, vyksta jų koregavimas, išryškėja akcentuacijų tipai. ]Trenerio ugdomosios veiklos ypatumai, dirbant su 17 – 20 metų amžiaus jaunuoliaisSparčiai formuojasi 17 – 20 metų jaunuolių moralinės nuostatos, nusistovi charakterio bruožai. Tokiame amžiuje baigiasi fizinė branda, jaunuoliai tampa suaugusiais žmonėmis. Treneris, dirbdamas su šio amžiaus sportininkais, turi žinoti:1. Suaugęs žmogus nepatiria ryškių vystymosi stadijų. Daugelis psichologų mano, kad yra tam tikros suaugusi žmogaus vystymosi stadijos, tačiau jos labiau priklauso nuo socialinio negu nuo biologinio amžiaus.2. Šiame amžiuje sparčiai lavėja merginų ir vaikinų savimonė. Ji įgauna naują pobūdį: atsiranda poreikis suvokti ir įvertinti savo asmenybės dorovines ir psichines savybes pagal konkrečius gyvenimo tikslus ir siekimus. Ryškėja savigarba. Ji skatina jaunuolius stebėti savo elgesį, suvokti jausmus ir išgyvenimus, pažinti ne tik įprastus savo asmenybės bruožus (darbštumą, uolumą, atkaklumą…), bet ir sudėtingesnius (orumą, pareigos, garbės ir kt.), kuriais būtina naudotis bendraujant ir siekiant didesnių tikslų.3. Tokių metų jaunuoliai turi stiprų saviugdos poreikį. Šis procesas visaip skatintinas.4. Tokiame amžiuje brandos jausmas darosi stiprus ir aiškus. Todėl su jaunuoliais bendraujama kaip su suaugusiais žmonėmis. Jie nori būti originalūs, reikia jiems tą teisę pripažinti – tai bendravimą lengvina, daro jį artimais vienminčių ryšiais.5. Šiame amžiuje jausmai darosi turtingesni, emocinė būsena patvaresnė. Jaunuolių gyvenime atsiranda ypatingas jausmas – meilė. Labai lavėja estetiniai jausmai: gebėjimas pastebėti, emociškai suvokti, pamilti grožį. Estetiniai jausmai švelnina šiurkštesnes ir ryškesnes asmenybės apraiškas. Visus šiuos pokyčius treneris turi matyti ir panaudoti juos naujos kokybės bendravimui.6. Šiame amžiuje siekiama elgesio autonomijos (tesės savarankiškai spręsti rūpimus klausimus), emocijų autonomijos (teisės turėti potraukių, nepriklausančių nuo kitų), vertybių autonomijos (teisės turėti savo pažiūras) ir kt. Suaugusių žmonių (taip pat trenerio) noras spaudimu, jėga reguliuoti jaunuolių pažiūras, potraukius, vertybes, sukelia priešinimąsi, kiršina ir neduoda naudos.Mano trenerėAš vidurinėje mokykloje turėjau daug aukštos kvalifikacijos pedagogų. Manau, kad sporto pedagogo specialybė yra viena sunkiausių, kadangi jis nori paruošti ne tik gerą sportininką, bet ir išugdyti uolią asmenybę. Treneris daro didelę įtaką savo auklėtiniams, kartais daug didesnę negu kiti mokytojai ar net tėvai. Sportininkams įtaką daro ne tik trenerio mintys ar žodžiai, bet ir jo asmenybė, elgesys, požiūris į gyvenimą, į aplink vykstančius dalykus. Treneris – vienas iš nedaugelio žmonių, kurių asmenybė ir veiklos rezultatai yra glaudžiai susiję. Dabar papasakosiu apie savo buvusią trenerę Jolantą Stankevičienę. J. Stankevičienė baigė tuometinį KKI. Ji buvo mano sportinės aerobikos trenerė ir kūno kultūros mokytoja. J. Stankevičienė dirbo ir tebedirba su 5 – 12 klasių mokiniais, t. y. su 11 – 19 metų moksleiviais. Ji dėsto kūno kultūros pamokas 5 – 12 klasių mergaitėms ir merginoms ir turi sportinės aerobikos grupę. Jos treniruotes lankiau ir aš. Mes kartu dirbome apie šešis metus. Vyresnėse klasėse kartais treniruotes vesdavau vietoj jos, nes ji manyje įžvelgė būsimą trenerę. Tai bendraujanti ir patarianti, o ne įsakinėjanti ir nuolat priekaištaujanti trenerė. Ji siekė mus sudominti, skatino dirbti, stengtis pasiekti geresnių rezultatų. Po kiekvieno pasirodymo, kad ir kaip jis pavykdavo, sulaukdavome trenerės sveikinimų ir pagyrimų. Tai mus paskatindavo dirbti dar daugiau, kad jos nenuviltume. Nors treniruotės vykdavo tik du kartus per savaitę, dalyvavome įvairiuose sportinės aerobikos renginiuose: kasmetiniame festivalyje “Sportas visiems” Palangoje, “Lietuvos gimnastiadoje” Druskininkuose, “Pereinamosios lygos varžybose” ir kitur. Per treniruotes dirbome labai intensyviai, bet su dideliu užsidegimu. J. Stankevičienė – atsidavusi savo darbui trenerė. Jos įtakojama, aš pasirinkau sporto pedagogo specialybę. Trenerė labai padėjo pasirengti stojamajam egzaminui. Mes ir dabar bendraujam, kai tik turiu laiko, lankau jos treniruotes. Ji mane žavi ne tik kaip trenerė, bet ir kaip žmogus.Pagrindiniai sporto pedagogo sugebėjimai1) Aiškus, stiprus balsas, tarsi svarbiausias tarpininkas tarp trenerio ir mokinių; be kalbėjimo galios (t.y. galėjimo nuosekliai ir suprantamai kalbėti), labai svarbu turėti stiprų, lankstų, skardų balsą;2) Sporto pedagogui būdingas judesių natūralumas ir ritmingumas; nerangūs, lėti judesiai slopina mokinių aktyvumą, mokinius gali išblaškyti; treneris privalo rūpintis savo apsirengimu, kuris turi būti paprastas;3) Naudodamasis ekspersyvinėmis priemonėmis, sporto pedagogas veikia sąmoningai, nuosekliai, kad neišblaškytų mokinių dėmesio ir neatitrauktų nuo pagrindinės veiklos, nesukurtų jį (trenerį) žeminančių situacijų, kurios neigiamai veikia ir mokinių mokymąsi.4) Kantrumas ir susivaldymas – būtinos sporto pedagogo charakterio savybės, vykdant pašaukimo pareigas. Būtinos, nes rimti, ramūs veiksmai – gerų veiklos rezultatų sąlyga. Treneriui turi būti svetimas pyktis, kuris gali reikštis, nepažįstant vaiko psichologijos, vaikų išdykumą suprantant kaip įžeidimą. Toks sporto pedagogas atsiduria viename lygmenyje su mokiniais ir dar labiau save žemina.5) Darbui, veiklai reikia ramios, teigiamos atmosferos, džiaugsmo. Treneris privalo būti optimistas, kurti džiaugsmo atmosferą. Tokia nuotaika užsikrečia mokiniai. Tai lemia viso darbo sklandumą, aktyvumą, mokinių norą dirbti.IšvadosBūtina akcentuoti, jog sporto pedagogo ugdomosios veiklos ypatumai ryškiausiai atsispindi vaikų ir jaunimo ugdymo procese, kuriame ypatingą vietą užima mokymas. Tas amžius yra ypač reikšmingas ir būtinas asmenybės vystymesi, nes vyresnieji nuolatos perduoda jaunajai kartai svarbiausias žinias, kultūrą, moralines vertybes, bendravimo bruožus ir pan., t. y. sukauptą visuomeninę patirtį. Taip vaikai ir jaunimas rengiamas gyvenimui, darbui. Treneris – vienas iš nedaugelio žmonių, kurių asmenybė glaudžiai susijusi su veiklos rezultatais. Todėl šiuolaikinio trenerio neįmanoma įsivaizduoti be didelės erudicijos, aukšto asmenybės kultūros lygio, nepriekaištingo dorovingumo. Jeigu sporto pedagogas nori etines vertybes, surašytas knygose, perkelti į savo auklėtinių širdis ir protą, jis pats turi būti asmenybė. O asmenybė yra tas pedagogas, kuris etines vertybes patvirtina savo elgesiu kasdieniame gyvenime.Naudota literatūra• Kęstutis Miškinis. “Sporto pedagogikos pagrindai”. Kaunas, 2002.• Kęstutis Miškinis. “Trenerio etika”. Kaunas, 1998.• Kęstutis Pūkelis. “Mokytoju rengimas ir tautos kultūra”. Kaunas, 1995.• Internetas.