švietimo sistema 1918-1940 metais

REFERATAS

Švietimo raida Lietuvoje 1918 –1940 metais

2007ĮVADASŠVIETIMAS – valstybės ar kitų visuomeninių struktūrų įsteigtų institucijų (įstaigų) veikla, kurią organizuotai teikiama įvairių grupių visuomenės nariams ( visų pirmą priaugančiajai kartai) informacija ( visuomeninė patirtis), siekiant rengti gyvenimui ir darbui.Švietimas dažniausiai suprantamas dvejopai: kaip mokymas, žinių teikimas, tenkinantis asmenybės ir visuomenės poreikius ( šviesti – tai mokyti, mokytis); kaip mokymo ir auklėjimo ( ugdomųjų) įstaigų, organizuojančių arba teikiančių išsilavinimą, esmės apibūdinimas, pvz. Švietimo ministerija, švietimo įstaigos ar institucijos.Lietuvai atgavus Nepriklausomybė ir ją apgynus nuo agresyvių kaimynų buvo susirūpinta mokyklos ir visuomenės švietimo reikalais. Taigi savo referate aptarsiu tai smulkiau.

Švietimo raida Lietuvoje 1918-1940m.

1918- 1940m. laikotarpis sudėtingas. Tai Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpis, būtent šiuo metu buvo sukurta vieninga švietimo sistema. Sąlygos švietimo raidai buvo itin nepalankios. Tuo laikotarpiu reikėjo kariauti, gintis nuo bolševikų, bermontininkų, lenkų. Nepaisant sunkumų, labai daug dėmesio buvo skiriama kultūrai, kaip ir kitoms krašto kūrimosi sritims, taigi ir švietimui.1918-1940m. Lietuvoje buvo sukurta visa valstybinė švietimo sistema, kuri buvo kuriama keliai etapais. Jau 1922m. buvo paskelbtas visuotinio privalomo mokymo įstatymas, pradėtas įgyvendinti 1928m. Iš pradžių bendrojo lavinimo mokyklą sudarė keturmetė pradinė, keturmetė progimnazija ir keturmetė gimnazija (4+4+4). Nuo 1936m. pereita prie šešiametės pradinės mokyklos (6+3+4). Buvo įvairių tipų gimnazijų: humanitarinės su sustiprintu lotynų kalbos mokymu, gimnazijos su sustiprintu kalbų dėstymu, realinės su sustiprintu gamtos ir matematikos dėstymu, komercinės. Gimnazijos mokymo planą sudarė 16 dalykų : tikyba, lietuvių kalba ir visuotinė literatūra, pirmoji užsienio kalba, antroji užsienio kalba, lotynų kalba, istorija, visuomenės mokslas, filosofijos pradmenys, geografija, matematika, gamtos mokslai, paišyba, kūno kultūra ir karinis parengimas, darbeliai ir namų ruoša, muzika ie dainavimas. Nacionalinių mažumų (žydų, lenkų ir kt.) mokyklose buvo dėstoma tų mažumų gimtąja kalba. Veikė valstybinės ir privačios mokyklos. Privalomas mokymas įvestas pradedant nuo miestų ir turtingesnių apskričių bei valsčių 9 savivaldybės rūpinosi materialiais mokuklų reikalais). Mokymo turinys pradinėje mokykloje buvo platus, o reikalavimai griežti. Daugiausia dėmesio skirta gimtajai kalbai, aplinkos ir tėvynės pažinimui bei aritmetikai. Žemesnėse klasėse propaguota iš dalies kompleksinė, aukštesnėse – koreliacinė mokymo struktūra, pabrėžiami ,,naujosios mokyklos” ugdymo principai. Laikotarpio pabaigoje padaugėjo pradinių mokyklų, pagerėjo materialinė jų bazė. Mokyklą lankė 90 % mokyklinio amžiaus vaikų. Pradžios mokykla buvo privaloma ir nemokama.

1939-1940m. Lietuvoje buvo 2713 pradinių mokyklų, 27 progimnazijos,69 gimnazijos. Veikė 61 valstybinė lietuviška, 11 privačių lietuviškų, 14 privačių žydų, 3 lenkų, 1 vokiečių ir 1 rusų privati gimnazija, 18 lietuviškų progimnazijų, 2 lietuvių, 4 žydų, 1 vokiečių privati progimnazija. 1936m. įstatymas pabrėžė, kad mokykla turi suteikti mokslo žinių pagrindus, ugdyti jaunimo dvasios ir kūno jėgas, mokyti ji Lietuvą mylėti, branginti, jai aukotis, o gimnazija dar ir parengti aukštajam mokslui. Taip pat buvo ir gana įvairių profilių specialiųjų aukštesnių vidurinių ir žemesnių mokyklų. Tai vadinamos komercinės, techninės, žemės ūkio, miškininkystės, meno, muzikos, medicinos, buhalterijos, mašinraščio mokyklos. Svarbią reikšmę turėjo ir amatų mokyklos. Amatų mokyklas iš pradžių steigė privačios organizacijos,o nuo 1926m. atsirado ir valstybinės.1931m. jos suskirstytos į dvi grupes : žemesnės (2-3 metų), ir vidurinės (4 metų). Į abi buvo priimamos baigį pradinę mokyklą, jose galima buvo įsigyti apie 18 specialybių. Tų mokyklų baigimas toliau mokytis teisės nedavė.Anomaliems vaikams pradėtos steigti aklųjų, kurčių nebylių, protiškai atsilikusių vaikų mokyklos. Vaikų darželiai pradėti steigti 1927m., juos organizavo įvairios kultūrinės organizacijos, pavieniai asmenys. Centrinė institucija buvo Lietuvos vaiko draugija. 1940 m . veikė 197 vaikų darželiai. Vaikų darželių programomis rūpinosi Švietimo miisterija. Rengiant auklėtojus ir keliant jų kvalifikaciją, daug nuveikė M. Nemeikšaitė, A. Gučas ir kiti.Kai 1832m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas, daug dešimtmečių aukštajam mokslui eiti lietuvoje nebuvo nė vienos aukštosios mokyklos. Todėl iškilmingas Lietuvos universiteto Kaune 1922m. atidarymas – ypač reikšmingas įvykis mūsų tautos gyvenime. Buvo įsteigta ir kitų aukštųjų mokyklų : Žemės ūkio akademija Dotnuvoje (1924), Aukštieji karininkų kursai Panemunėje Kaune (1921), Konservatorija Kaune (1933), Prekybos institutas Klaipėdoje (1934, nuo 1939m. Šiauliuose), Aukštieji kūno kultūros kursai kaune (1934), Pedagoginis institutas Klaipėdoje (1935, nuo 1939m. Vilniuje), Veterinarijos akademija Kaune (1936).
Lietuvoje privalomas pradinis mokymas įvestas 1928 – 1931 m., pradedant nuo miestų ir turtingesnių apskričių bei valsčių. Mokymo turinys pradinėje mokykloje buvo platus, o reikalavimai griežti. Daugiausia dėmesio skirta gimtajai kalbai, aplinkos ir tėvynės pažinimui bei aritmetikai. Padaugėjo progimnazijų ir gimnazijų. 1936 m. įstatymas pabrėžė, kad mokykla turi suteikti mokslo žinių pagrindus, ugdyti jaunimo dvasios ir kūno jėgas, mokyti jį Lietuvą mylėti, branginti, jai aukotis, o gimnazija dar ir parengti aukštajam mokslui.

Laikotarpio pradžioje trūko kvalifikuotų mokytojų. Todėl šalia atsikuriančių ir steigiamų mokytojų seminarijų, buvo organizuojami trumpalaikiai mokytojų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo kursai. 1925m. įsakymu reikalauta, kad visi pradinių klasių mokytojai būtų baidę mokytojų seminarijas ( 1927m. jų buvo 11). Iki 1936 m. reformos mokytojų seminarijos buvo labai reikalingos. Antai 1930 –1931 mokslo metais veikė 10 mokytojų seminarijų, 4 iš jų – privačios. Seminarijos absolventas ne tik gaudavo mokytojo teises, bet ir galėdavo stoti į aukštąją mokyklą.1935 m. Klaipėdos pegagoginis institutas pradėjo rengti mokytojus vyresniems pradinių mokyklų skyriams. Moytojų seminarijų poreikis ėmė mažėti. Tačiau Lietuvos švietimui reikšmingos buvusios Veiverių, Kauno, Panevėžio, Marijampolės, Šiaulių mokytojų seminarijos. Dauguma seminarijų buvo valstybinės. Bendrojo lavinimo dalykai beveik atitiko visą gimnazijos kursą, išskyrus antrąją ( svetimą) ir lotynų kalbas. Daug dėmesio skiria teoriniam ir praktiniam rengimui. Vidurinės mokyklos turėjo parengti universitetas. Suaugusiųjų švietimu Lietuva rūpinosi dar prieš nepriklausomybės paskelbimą. Rusijos okupacijos metais daug darbų šioje srityje atliko M. Valančius, J. Katelė, G. Petkivičaitė – Bitė, Šatrijos Ragana, ir kt. Vis daugiau įvairių kursų suaugusiems buvo steigiama prie pradinių mokyklų. Suaugusiųjų švietimu nepriklausomoje Lietuvoje rūpinosi valstybė, taip pat ,,pavasario” Lietuvos jaunimo sąjungos, Jaunosios Lietuvos organizacijos. 1936m. suaugusiems šviesti ir raštingumui didinti įsteigta daug bibliotekų. Svarbų vaidmenį suaugusiųjų švietime atliko liaudies uniersitetai. Juos dteigė mokytojai ir įvairios organizacijos.

1923m. gyventojų surašymas parodė, kad yra 32,64% gyventojų, nemokančių skaityti , o 1940 m. neraštingu žmonių buvo tik 2%. Tai, be abejo, ir suaugusiųjų švietimo nuopelnas. 1918m. sužlugus projektams atkurti Vilniuje Lietuvos aukštąją mokyklą kaip lietuvių nacionalinės kultūros židinį, Kaune 1920m. ėmė veikti aulštojo mokslo kursai, 1922m. vasario 16d. pertvarkyti į Lietuvos universitetą. Lenkijos okupuotame Vilniuje atkurtas lenkiškas Stepono Batoro universitetas.Lietuvos universitetas turėjo humanitarinį, teologijos – filosofijos, teisių, matematikos – gamtos, medicinos, technikos fakultetus. Pirmi du fakultetai rengė mokytojus, kurių iš pradžių ypač trūko. Šiuose fakultetuose dirbo nemažai didelės erudicijos dėstytojų. Dauguma profesorių buvo Vakarų Europos universitetus baigę arba ten stažaęsi mokslininkai, taip pat iš ten pakviesti dėstytojai. Tuo laiku Kaune veikė Meno mokykla (1922), vėliau tapusi Dailės institutu, Konservatirija (1933), Aukštieji kūno kultūros kursai (1931) ir kt. Taigi 1918 – 1940 m. buvo sukurta visa Lietuvos mokyklos sistema, išugdyti mokytojai, nusistovėjo mokymo turinys, buvo parengti originalūs vadovėliai ir kitos mokymo priemonės. Visą švietimą vienijo ugdymo tikslai ir uždaviniai, kurie rėmėsi tautos dvasia, kėlė dorą ir visuomeniškumą. To laikotarpio pedagoginėje spaudoje gausu straipsnių, propagavusių naujosios mokyklos darbo metodus ir būdus, ypač daug jų parašyta apie pradinį mokymą. Buvo skatinama mokyti baigiamųjų pradžios mokyklų skyrių mokinius rašyti referatus, diskutuoti, organizuoti literatūrinius vakarus, skirtus ne tik mokyklai, bet ir apylinkės gyventojams. Siūlyta pratinti mokinius rašyti dienoraščius, į kuriuos mokiniai įtrauktų ir savo kūrybinius darbus, organizuoti šeštadieniais pramogines pamokas mokinių kūrybai skaityti ir aptarti. Rekomenduotina skatinti mokinius daug deklamuoti ir inscenizuoti skaitomus tekstus. Naujosios mokyklos idėjos labai padėjo sustiprinti užklasinę veiklą. Organizuotos įvairios kuopos, kurių susirinkimai vykdavo po pamokų arba sekmadieniais. Tokiu būdu buvo išugdyta ne viena kūrybinė asmenybė.
Taigi 1918 – 1940 m. Lietuvoje sukurta valstybinė Lietuvos mokyklų sistema. Ją sudarė pradžios mokyklos, progimnazijos, gimnazijos, specialiosios, amatų ir aukštosios. Šiose mokyklose mokiniai mokyti, auklėti ir lavinti gimtąja kalba. Mokymo turinys formuotas remiantis savo krašto nacionaline specifika, itin pabrėžiant dvasines vertybes, visuomeninį ugdomos asmenybės angažuotume savo tautai. Principais ir metodais mokymo turinys priartėjo prie Europos švietimo lygio.

XX a. pirmosios pusės švietimas Lietuvoje

Jau prasidėjus pirmajai Rusijos revoliucijai, 1905 m. gegužės 14 d. caro Nikolajaus II įsakymu Vilniaus švietimo apygardos dvi klasėse pradinėse ir miesto mokyklose, taip pat vidurinėse mokyklose, ten, kur dauguma mokinių yra lietuvių arba lenkų tautybės, leista dėstyti lietuvių ir lenkų kalbas kaip dalykus. Po kurio laiko panaikintas potvarkis, draudęs mokiniams mokyklose kalbėtis gimtąja kalba, o nuo 1906 m. leista dėstyti lietuvių kalbą visose pradinėse mokyklose, taip pat vartoti ją pirmaisiais mokslo metais mokant aritmetikos. Po 1905 m. gerokai pakito krašto švietimas. Valdiška mokykla, tiek pradinė, tiek vidurinė, liko rusiška, bet kaip dalyką joje leista dėstyti lietuvių arba lenkų kalbas. Krašto mokyklose katalikams leista dirbti mokytojais. Jau 1906 m. ketvirtadalis Kauno gubernijos pradžios mokyklų buvo lietuviai. Ilgainiui jų daugėjo. Tiesa, Panevėžio mokytojų seminarijoje, kuri ruošė pradžios mokyklų mokytojus, lietuviai negalėjo sudaryti daugiau kaip 33 moksleivių. Lietuvių kalba kaip dalykas buvo dėstoma daugumoje Kauno ir Suvalkų gubernijų pradžios mokyklų. Šia kalba pirmamečiams moksleiviams leista aiškinti ir aritmetiką. Vilniaus gubernijoje, net ir lietuvių gyvenamose vietovėse, rašto lietuvių kalba mažai kur mokyta. Apskritai 1906–1914 m. valdiškų pradžios mokyklų greitai daugėjo, nors lietuviškų gubernijų švietimui Rusijos valdžia skirdavo palyginti mažiau lėšų, nei kitų. Privatiems asmenims ir visuomeninėms organizacijoms valdžia leido steigti pradžios mokyklas lietuvių arba lenkų dėstomąja kalba; rusų kalba jose buvo privalomas dalykas. Tiesa, ir šios mokyklos privalėjo laikytis valdžios nustatytų mokymo programų. Daugiausia lietuvių pradžios mokyklų įsteigė minėtos katalikiškos švietimo draugijos: Kauno gubernijoje – „Saulė“, Suvalkų gubernijoje – „Žiburys“. 1910 m. oficialiai veikė apie 70 privačių lietuvių pradžios mokyklų. Buvo įkurti netgi pedagoginiai kursai, ruošiantys tokių mokyklų mokytojus. 1907 m. dvi klasė lietuvių pradžios mokykla atsidarė ir Vilniuje. Bet apskritai Vilniuje, kaip ir visoje Vilniaus gubernijoje, ir dauguma privačių, katalikams skirtų, pradžios mokyklų buvo lenkiškos. Lietuvių mokyklas čia steigti rūpinosi tik 1913 m. įkurta lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Iš viso prieš Pirmąjį pasaulinį karą Rusijai pavaldžioje dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė apie 900 įvairių tipų pradžios mokyklų. Jas lankė apie 20 mokyklinio amžiaus vaikų, daugiausia berniukų. Kaimuose neužgeso ir daraktorių mokyklos tradicija. Nors ši mokymo forma tebeliko nelegali, bet, panaikinus 1892 m. taisykles, ji, atrodo, labiau nebebuvo persekiojama. Daugėjo ir vidurinių mokyklų – gimnazijų bei progimnazijų. Jas steigė ne tik valdžia, bet ir privatūs asmenys bei draugijos. Ypač pagausėjo mergaičių vidurinių mokyklų. Dauguma šių mokyklų buvo privačios. 1907 m. „Žiburio“ draugija Marijampolėje įsteigė mergaičių gimnaziją dėstomąja lietuvių kalba. Ji iki 1941 m. buvo vienintelė lietuvių vidurinė mokykla. Tiesa, mergaičių vidurinių mokyklų mokymo programa buvo gerokai siauresnė nei berniukų, neorientuota į studijas aukštojoje mokykloje. Iš viso 1914 m. Lietuvoje (dabartinėje teritorijoje, bet be Klaipėdos krašto) veikė 31 pilna vidurinė mokykla ir 19 progimnazijų.

Matematikos raida 1918 – 1940 metais

Pirmosios matematikos, kaip ir kitų dalykų, mokymo programos pradinei mokyklai buvo parengtos 1919 m. Kadangi dėl to meto dauginimo technikos, ryšių, mokyklų valdymo, perėmimo, naujų mokyklų kūrimosi problemų nepavyko visoms mokykloms laiku gauti ir turėti šias programas, mokytojų pageidavimu ji buvo paskelbta periodikoje 1921 m. „ Mokyklos ir gyvenimo “ žurnalo randame „ Švietimo Ministerijos pradedamųjų laikinąją programą „. Pvz., aritmetika. I skyrius : skaitymas, sudėtis ir atimtis lig 10, 20. Daugyba, dalyba ir visi keturi veiksmai 20. Keturi veiksmai sveikomis dešimtimis ir skaičiuoti lig 100. pratimai žodžiu spręsti dažniausiai pritaikomi gyvenimo byloje, uždavinių pavyzdžiai, ne painesni, kaip 2-3 veiksniai. Supratimas ½ ir ¼ . Dalies ir talpos dalyba. Skirtinis ir kartotinis skaičių palyginimas. Susipažinimas su pėda (futu), žingsniu, aršinu, sieksniu, metru, centimetru, svaru, kilogramu, pūdu, para, valanda, savaite, popierių lapu, puslapiu, lapo ketvirčiu. Dalijimas duotojo ilgio pusiau, į keturias dalis, naudojantis popierių juostele. Pratimai gerai skaičiuoti. Uždavinių sprendimas ir šiaip pratimai, rašomi į sąsiuvinius. Be uždavinių, pratinamasi matuoti ( žingsniais, metrais, centimetrais), sverti (svarais, gramais, kilogramais), skaityklomis, skaičiuoti. Jau iš programos akivaizdu aukštas tuometinis pradinio matematikos mokymo lygis. 1924 m. programos buvo pakoreguotos, dar labiau sustiprinti jau 1919 m. programoje išryškėjusį mokyklos poveikis. Programos nuolat buvo svarstomos ir kritikuojamos. Programoje visai neminima apie paprastosios trupmenos dalijimą ir dauginimą iš kitos paprastosios trupmenos, tik iš sveiko skaičiaus. Vyresniųjų klasių aritmetikos programos reikalai pirmą kartą aptariami S. Balčyčio straipsnyje. Čia jis išdėsto samprotavimus apie gimnazijos I – III klasių aritmetikos programą, džiaugiasi, kad į I klasę ateina jau geriau pasiruošę, pilną pradinę mokyklą baigę mokiniai, siūlo viena pamoka sumažinti aritmetikos savaitinį krūvį šioje klasėje (vietoj 4 pamokų skirti 3). Dabar mokytojai paprastai siūlo daryti atvirkščiai. „ Mokyklos ir gyvenime „ 1934 m. pateiktos šešių skyrių pradinės mokyklos programų projektas. Tas pats, kiek pakoreguotas projektas, yra ir „ Lietuvos mokykloje „.

1936m. buvo paskelbtas matematikos programos projektas reformuotai septynių klasių gimnazijai. 1919-1920 m. M.Šikšnys išleido trijų dalių geometrijos vadovėlį. 1928 m. pasirodė J .Mašioto „ Erdvės Geometrija“, 1929m. išėjo jo knyga „ matematinės formulės ir lentelės „ . 1928m. J. Stoukus išleido 2 dalių geometrijos uždavinyną ir vadovėlį „ Analizinės geometrijos pagrindai “. 1919m. pasirodė P.Mašioto trigonometrijos vadovėlis, 1940m. A.Busilo išleido knygą „ Trigonometrija “

Išvados

Nors tauta iš esmės liko valstietiška, susiformavo nemažas nacionalinės konfesinės ir pasaulietinės inteligentijos būrys. Panaikinus spaudos draudimą ir kitos draugijos ima steigti privačias lietuviškas mokyklas. Aktyviau plėtojamos lietuviška pedagoginė mintis, mokyklas, vadovėlių autorius veikia pedagoginės ir metodinės idėjos, atėjusios ne tik iš Rusijos ir Lenkijos, bet ir iš Vakarų Europos. Aritmetika mokyti išleista 16 lietuvių autorių, algebrai 7 autoriai, geometrijos – 7 autorių, trigonometrijos – 6 autorių ir aukštosios matematikos pagrindams – 4 autorių. Nepriklausomybės laikotarpis net ir priešų buvo įvertintas. O didžiausias ikikarinės Lietuvos laimėjimas kultūra. Tai buvo stebuklas: sukurta darni, gerai valdoma ir funkcionuojanti švietimo sistema nuo pradinių iki aukštųjų mokyklų, išsiplėtojo grožinės literatūros leidimas, dailė, periodinė spauda. Taigi 1918-1940 m. buvo sukurta visa Lietuvos mokyklos sistema, išugdyti mokytojai, nusistovėjo mokymo turinys, buvo parengti originalūs vadovėliai ir kitos mokymo priemonės. Visą švietimą vienijo ugdymo tikslai ir uždaviniai, kurie rėmėsi tautos dvasia, kėlė dorą ir visuomeniškumą.

Naudota literatūra:

1. ,,Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis 1918 –1940m.”, antologija, 3 tomas, Vilnius, 1996.2. A. Ažubalis “ Matematika lietuviškoje mokykloje “,Vilnius, 1997.3. J.Vaitkevičius „ Istorinė (lyginamoji) didaktika “, Vilnius, 20014. ,, Lietuvos švietimo gairės”, Vilnius, 1993.5. V. Rajeckas ,, Švietimas. Raida. Dabartis.”, Vilnius, 2001.6. V. Rajeckas ,, Mokymo organizavimas”, Kaunas, 1999.