neigaliuju integracija i visuomene

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………..3

Neįgaliųjų integracijos į visuomenę problemos…………………………………………………..4

Neįgaliųjų integracijos į visuomenę uždaviniai…………………………………………………….5

Išvados……………………………………………………………………………………………………………..7

Literatūros sąrašas………………………………………………………………………………………….. 8

Įvadas

Tikslas išsiaiškinti kas ir kodėl neįgaliesiems trukdo integruojantis į visuomenę Lietuvoje.Pirmoje dalyje, remiantis studijuojama literatūra aprašiau kokios yra galimybės mokytis neįgaliajam. Tai grindžiama individų poreikiais bei reikalavimais. Taip pat atsižvelgiama ir į galimybes bei mokymosi prieinamumą.Kokios yra sąlygos ir tikslai siekiant įgyvendinti mokymąsi visą gyvenimą, asmenims turintiems fizinę negalią.Asmenų, turinčių fizinio bei psichinio vystymosi sutrikimų rengimas gyvenimui, socialinė adaptacija, integracija bei jos tyrimo problema yra aktuali teoriniu bei praktiniu požiūriu. Remiantis statistiniais duomenimis Lietuvoje gyvena 138757 vaikų iki 16 metų, turinčių pripažintą neįgalumą. Šiuo metu Lietuvoje neįgaliųjų teisinę padėtį apibrėžia Lietuvos invalidų socialinės integracijos įstatymas (1991 11 28). Yra parengta Nacionalinė žmonių su negalia socialinės integracijos programa 2003-2012 metams. Tačiau ir šiandieną yra daug spręstinų problemų tobulinant neįgalių vaikų ir kitų asmenų socializacijos procesą, jų socialinę padėtį. Viena iš tokių spręstinų problemų – tai neįgaliųjų asmenų socialinių poreikių sistemingo mokslinio tyrimo organizavimas Lietuvoje.Švietimas ir mokymas tapo svarbesni nei bet kada anksčiau. Nuo jų priklauso žmonių šansai įsitraukti į gyvenimą, jame dalyvauti ir kilti. Ir aišku, be jokios abejonės, svarbiausias sėkmingo mokymosi rezultatas yra užimtumas, t.y. dalyvavimas darbo rinkoje. Tačiau visuomeninis aktyvumas reiškia daug daugiau nei apmokamas darbas.

Neįgaliųjų problemos

Viena iš aktualiausių socialinių grupių yra neįgalūs žmonės. Ši grupė skiriasi nuo kitų socialinės atskirties žmonių ne tik lėšų trukumu, bet ir galimybių apribojimu. Tai grupė žmonių, paprastai turinčių menką išsilavinimą ir neturinčių arba praradusių profesinę klasifikaciją. Juos būtina skatinti ir remti įvairiais modulines pagrindinio išsilavinimo ir profesinio rengimo programomis, kad palengvinti jų integraciją į visuomenę.

Mes gyvename sparčių pokyčių visuomenėje, o sėkmingas gyvenimas bei produktyvi veikla tokioje visuomenėje reikalauja daug naujų žinių, įgūdžių, gebėjimų. Šiandien žmogus priverstas nuolat augti, t. y. dalyvauti socializacijos procese, tobulinti ir taikyti savo profesines žinias, prireikus persikvalifikuoti. Todėl dabar ypač didelis dėmėsys skiriamas švietimui. Tačiau neįgaliųjų socialinė atskirtis neleidžia pasiekti išsilavinimo. Neįgaliųjų gupės smerkiamos socialiniai atskričiai, apsiriboja ar apribojamos minimaliu išsilavinimu, iškritimu iš darbo rinkos ir atsiduria uždarame rate Dažniausiai menkas išsilavinimas yra tiesiogiai susijęs su socialine atskirtimi. O menkas išsilavinimas didina skurdą. Šį užburtą ratą gali įveikti tik visiems prieinamas kokybiškas išsilavinimas. Nesukurta teisinga, lanksti, kiekvienam neįgaliajam prienama mokymąsi visą gyvenimą laiduojanti sistema.“Šalyje atsiranda vis akivaizdesnis visuomenės skaidymasis. Pastebimas atskirų visuomenės sluoksnių ir grupių uždarumas (izoliacija).” (Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategijos (2004) Mokymosi visą gyvenimą strategijose pažymima, jog suaugusiųjų mokymo įstaigose žmonių, turinčių fizinę negalią, mokosi labai mažai. Tyrimų duomenimis, 2001/2002 mokslo metais neįgalieji sudarė tik 02% formaliai besimokančių suaugusiųjų. Toks mažas neįgaliųjų skaičius iš dalies susijęs su socialinėmis problemomis. Daugelyje mokyklų nėra liftų, bibliotekos, tualetai ir kt. nepritaikyti žmonėms su judėti invalido vėžimėliuose.Norint įrengti neįgaliesiems tinkamas patalpas, reikia nemažai lėšų, kurių mokyklose trūksta. Tačiau, tai ne vienintele problema. Taip pat jaučiamas psichologinis barjeras tarp negalią turinčių ir sveikų žmonių.Įdarbinimas – tai sunkiausiai sprendžiama problema, neįgaliesiems. Pirmiausia tai lemia aukštas nedarbo lygis visoje Lietuvoje. Antra, šie asmenys neturi paklausių profesijų. Trečia, potencialūs darbdaviai dažniausiai nėra palankūs tokiems asmenims ir galėdami pasirinkti įdarbina kitą žmogų.. Todėl, pirmiausiai, būtina skatinti ir remti įvairias modulines pagrindinio išsilavinimo ir profesinio rengimo programas. Pirmiausiai tai įgijimas pagrindinio arba vidurinio išsilavinimo bei profesines kvalifikacijos.. Kita problema, kurią reikėtų išspręsti, tai darbinė veikla, nes valstybės įmonės nesugeba aprūpinti darbu. Mažas dėmėsys neįgaliųjų prasmingam užimtumui silpnina jų motyvaciją ir pagimdo apatišką nuotaiką. Būdami neįgalūs, praranda normalius visuomeninio bendravimo bei elementarius buitinius įgūdžius, o greitai kintančioje visuomenėje jiems labai sunku adaptuotis. Todėl šalia specialybės įgijimo ar persikvalifikavimo iškyla neįgaliųjų teisinio ir socialinio švietimo būtinumas.

Uždaviniai

Tirdami neįgaliųjų asmenų socialinę padėtį XX a. Lietuvoje pradėtas organizuoti asmenų, turinčių klausos sutrikimų, mokymas jiems specialiai skirtose mokyklose, vėliau išplėstas į įvairių neįgaliųjų vaikų mokymą, nuėjo ilgą ir sudėtingą kelią bei pasiekė ženklių rezultatų. Šių mokymo įstaigų įvairiapusė veikla padėjo rengti juos gyvenimui, socialinei adaptacijai, darbui su neįgaliaisiais buvo rengiami aukštos kvalifikacijos specialiosios pedagogikos bei socialinės pedagogikos ir kiti socialiniai darbuotojai. Atkūrus nepriklausomybę šalyje vyko esminių pokyčių ekonominiame, socialiniame, kultūriniame gyvenime, kurie vienaip ar kitaip paveikė kiekvieno neįgalaus gyvenimą.()Švietimo institucijose rengti įvairias programas neįgaliesiems, tuo siekiant sudaryti galimybes įgyti reikalingas profesines kvalifikacijas ir palengvinti integraciją į visuomenę ir darbo rinką.Švietimas ir mokymas tapo svarbesni nei bet kada anksčiau. Nuo jų priklauso žmonių šansai įsitraukti į gyvenimą, jame dalyvauti ir kilti. Ir aišku, be jokios abejonės, svarbiausias sėkmingo mokymosi rezultatas yra užimtumas, t.y. dalyvavimas darbo rinkoje. Tačiau visuomeninis aktyvumas reiškia daug daugiau nei apmokamas darbas. Panaudoti šiuolaikines nuotolinio mokymo programas ar priartinti darbo vietas neįgaliesiems ir įgyti paklausias profesines insitucijas arba atnaujinti turimas, didinti socialinį aktyvumą, siūlyti programas bendriesiems gebėjimams, tokiems kaip informacinės technologijos, verslumas, socialiniai gebėjimai, ugdyti. Švietimo institucijose rengti įvairias programas neįgaliesiems, tuo siekiant sudaryti galimybes įgyti reikalingas profesines kvalifikacijas ir palengvinti integraciją į visuomenę ir darbo rinką.Būtina didinti mokymosi poreikį ir plėsti pasiūlą neįgaliesiems, kurie iki šiol iš švietimo ir mokymo pelnę mažiausiai. Kiekvienam turi būti sudarytos sąlygos siekti mokslo pagal pasirinkimą, o ne prievarta parenkant dalykus. Vadinasi, švietimo ir mokymo sistemos turi prisitaikyti prie individualių poreikių ir reikalavimų, o ne atvirkščiai.Neįgaliesiems turi būti suteiktos galimybės priartinti mokymasį. Mobilumas pats savaime yra pozityvi mokymosi patirtis. Neįgalieji ne visada fiziškai gali judėti. Tokiais atvejais kompiuterinės ir komunikacijų technologijos leidžia nebrangiai pasiekti išsibarsčiusius ir izoliuotus gyventojus – ne tik mokymosi, bet ir bendravimo tikslams, kuris palaiko bendruomenės identiškumą, nepaisant nuotolių. Visą parą ir nuolat prieinamos mokymosi paslaugos – įskaitant ir mokymąsi prisijungus prie informacinio tinklo – leidžia patogiausiai naudoti mokymosi laiką.

Informacinės technologijos ir žinių ekonomika sukuria galimybes neįgaliesiems dalyvauti socialiniame ir ekonominiame visuomenės gyvenime. Įvairios iniciatyvos ir programos neįgaliesiems turi būti remiamos, skatinamos, ypač informacinių technologijų srityje. Skatinamosios programos ir kitos paramos priemonės gali stiprinti individų, miestų ir sričių iniciatyvų požiūrį į mokymąsi visą gyvenimą. Artėjant mokymuisi prie namų, teks pertvarkyti resursus, kad būtų sukurti atitinkami mokymosi centrai, kur susirenka žmonės – ne tik mokyklose, bet ir kaimų salėse, parduotuvėse, bibliotekose, muziejuose, religinių apeigų vietose, parkuose ir skveruose, traukinių ir autobusų stotyse, sveikatos centruose ir poilsio kompleksuose, gamyklų valgyklose.Neįgalieji, sudaro nemažą specifinę asmenų grupę, priklausančią socialinei atskirčiai, kuriai reikalinga kompleksinė socialinė parama. Ja siekiama sudaryti būtiniausias sėkmingai integracijai į visuomenę sąlygas. O tai ne tik būsto ir materialinės pagalbos suteikimas. Pirmiausiai, tai socialiai reikšmingų gyvenimo įgūdžių formavimas bei socialinis švietimas. Neįgalius asmenis, labiausiai slegia tai, kad jiems sunku įsidarbinti, dažniausiai jie neturi nei būsto, nei pakankamų pragyvenimo lėšų. Taigi šiuo atveju reikalinga subalansuota lygių galimybių ir kitų aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo politika. Siekiant neįgaliesiems palengvinti sugrįžimą į visuomenę, jiems reikalinga pagalba formuojant socialiai reikšmingų gyvenimo įgūdžių: įsidarbinimo ir darbo ieškojimo; bendravimo; laisvalaikio leidimo. Dažniausiai jų norai neatitinka realių jų galimybių, jie tiesiog pasimeta gyvenime. Todėl sprendžiant neįgaliųjų užimtumo problemą, žmonių su negalia įstaigos privalo bendradarbiauti su valstybės ir savivaldybių institucijomis, švietimo ir mokslo įstaigomis, visuomeninėmis ir religinėmis organizacijomis.Vis dažniau neįgaliųjų įstaigose savo švietėjišką darbą vykdo religinių bendruomenių atstovai. Jų veikla tampa vis reikšmingesnė, neįgaliejii savo problemos sprendžia dvasininkų ir užsiėmiosi dalyvaujančių bendraminčių pagalba. Todėl prižiūrint neįgaliuosius reikėtų pradėti akcentuoti ne jų išskyrimą iš visuomenės, bet tai, kad jie tebėra tos pačios visuomenės dalis. Tiek valstybei, tiek visuomenei turėtų rūpėti, koks žmogus yra visuomenę.

Išvados

Neįgalieji sudaro nemažą specifinę asmenų grupę, priklausančią socialinei atskirčiai, kuriai reikalinga kompleksinė socialinė parama, kuria siekiama sudaryti būtiniausias sėkmingai integracijai į visuomenę sąlygas. Tačiau neįgaliųjų gupės smerkiamos socialiniai atskričiai, apsiriboja ar apribojamos minimaliu išsilavinimu, iškritimu iš darbo rinkos ir atsiduria uždarame rate.Bendras tikslas – palengvinti jų socialinę integraciją į bendrą švietimo bei ugdymo sistemą, kultūrinį šalies gyvenimą, estetinio ugdymo, darbo įgūdžių formavimo ir įdarbinimo klausimus.. Pagrindinis uždavinys yra padėti neįgaliesiems dalyvauti jų vienintelėje gyvenimo kelionėje, atskleisti motyvus, suteikti reikalingų žinių ir palengvinti sprendimų darymą. Vadinasi, reikalingas iniciatyvesnis požiūris. Taigi būtini pozityvūs veiksmai, kad individai išvengtų integracijos į visuomenę nesėkmių ir neiškristų iš švietimo ir mokymo kursųTodėl prižiūrint neįgaliuosius reikėtų pradėti akcentuoti ne jų išskyrimą iš visuomenės, bet tai, kad jie tebėra tos pačios visuomenės dalis. Tiek valstybei, tiek visuomenei turėtų rūpėti, koks žmogus yra visuomenė. Kiekvienas individas turi turėti daug galimybių pasirinkti mokymosi prieinamumą, tipą, vietą ir laiką

Literatūros sąrašas:

• Mokymosi visą gyvenimą memorandumą (2001)• Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategijos (2004) • Jarvis P. (2001) Mokymosi paradoksai. Kaunas, VDU