ĮvadasJei vienu žvilgsniu mėgintume aprėpti JAV lituanistinio švietimo istoriją, pastebėtume ne tik laikotarpį atitinkantį jaunuomenės ugdymo turinio, metodų ir formų įvairumą, bet ir esminius svetur užgimusios lietuviškos mokyklos gyvybingumo požymius. Ne vieno egzodo pedagogo, filosofo, lituanistinio švietimo organizatoriaus sukurtuose tautinio išlikimo modeliuose buvo nuolat akcentuojama tautybė, kaip savaiminė vertybė. Tautiškumo išlaikymas, jų įsitikinimu, buvo jaunuomenės pareiga. Tai įskiepyti siekė ir lituanistinės mokyklos. Dar 1949 m. Lietuvių kultūros institutas tarp naujųjų JAV emigrantų lietuvių išplatino anketą. Dauguma atsiuntusių atsakymus į pateiktą klausymą ,,Kas turi pagerinti lietuvių tautinę sąmonę ir lietuvių kalbos vartojimą?“ atsakė, kad šio darbo pirmiausia turi imtis ,,šeima, poto mokykla, lietuviškos bažnyčios, organizacijos, spauda, radijas, chorai, ansambliai“. ,,Nėra reikalo plačiai kalbėti apie šeimos reikšmę ir atsakomybę lietuvybės išlaikymo atžvilgiu,- rašė L.Dambrūnas. –Reikia tik pabrėžti neabejotiną faktą, kad ne mokykla, ne bažnyčia, ne organizacija ar kas kitas, o šeima mūsų sąlygomis yra pagrindinis tautinio auklėjimo veiksnys, svarbiausia lietuvybės tvirtovė. Be šeimos, lituanistinės mokyklos pagrindinis ugdymo veiksnys yra lietuvių bendruomenė. Plačiausiai individo ugdymo ir lietuvių bendruomenės sąveikos klausimus nagrinėjo J.Grinius, kurio filosofiniai ir pedagoginiai darbai yra tokie pat svarbūs, kaip ir A.Maceinos, S.Šalkauskio Nepriklausomoje Lietuvoje. Jie sprendė panašias žmogaus būties problemas, tik analizės kontekstas ir objektas, laiko ir vietos sąlygotas, buvo ne tas pats. Lietuvių bendruomenės, taip pat ir lituanistinės mokyklos pagrindinis uždavinys yra, kaip teigia J.Grinius, ,,išlaikyti išeivijos tautinę gyvybę – tai tautiškai išauklėti jaunąsias kartas, būtent, įugdyti jas į lietuvybę ir tuo būdu juose įžiebti lietuviškąją sąmonę‘‘, t.y.,, a. išmokyti gimtosios kalbos, b. įdiegti tautinį charakterį, c. Įsąmoninti tautos istoriją ir d. perteikti jos kultūrinius laimėjimus‘‘.
Lituanistinio švietimo istorijos tyrinėjimų JAV niekada netrūko . Daugiausia dėmesio jai savo publikacijose skyrė J.Kavaliūnas, A.Kučas, P.Maldeikis, J.Masilionis, kun. A.Milukas, periodinė spauda. Į lituanistinių mokyklų ištakas remtasi ir grožinėje literatūroje – 1984 m. Čikagoje išleistame Alės Rūtos romane ,,Pirmieji svetur‘‘ vaizduojami, kaip pažymėta knygos užsklandoje, XIX šimtmečio pabaigos- XX – pradžios lietuviai ateiviai Amerikoje, kurie ,,rūpinasi susikurti tokį gyvenimą, kad lietuviškuose susibūrimuose rastų lyg naują tėviškę. Ir kietu užsispyrimu , ištverme ir sunkiu darbu jie laimi bent tiek, kad gali jau laiduoti savo ateinančioms kartoms lengvesnį gyvenimą – kelią į mokslą.JAV lituanistinio švietimo ištakos ir raida Pasaulyje turbūt nerasime tautos, kuri neturi egzilinės, t.y. tremties arba išeivių pedagogikos, švietimo, mokyklos ir mokytojų, pasiryžusių ugdyti tautiškai susipratusį ir sąmoningą jaunimą. Ne išimtis ir Lietuva, kurios istorinės ir politinės aplinkybės vertė tūkstančius jos žmonių palikti kraštą, prievarta pasirinkti išeivio, tremtinio kelią. Tačiau sunki kova už laisvę ir būvį jam neleido ne tik užmiršti gimtosios kalbos, bet dar skatino steigti lietuviškas mokyklas, klases, leisti vadovėlius, laikraščius, steigti organizacijas. XIX a. penktojo dešimtmečio badas Lietuvoje, sukilimas, o jį numalšinus prasidėjęs sistemingas lietuvių kalbos, kultūros ir religijos persekiojimas davė pradžią didžiausiai emigracijai iš Lietuvos, daugiausia į JAV. 1883 m. pirmajame ,,Aušros‘‘ numeryje buvo rašoma: ,,Visi esame išsikraustę iš tėvynės ne dėl paleistuvystės, ne iš tinginiavimo, ne dėl prisižiūrėjimo grožybių svetur, bet gainiojami vargų, prispausti bėdomis gyvenimo, persekiojami vyresnybių. Taigi vargai mus atskyrė nuo tėvų ir tėvynės!‘‘. Pirmieji lietuviškų laikraščių, knygų leidėjai, mokyklų steigėjai savo darbus derino prie XIX a. vidurio menkai išprususių emigrantų. V.Biržiška knygoje ,,Amerikos lietuvių spauda 1874-1910 nurodė, kad ,,šioje srityje pirmieji žingsniai buvo sunkūs dėl to, kad <…> beveik nebuvo tokių asmenų, kurie būtų sugebėję ką lietuviškai parašyti, o ir skaitytojų nedaug būtų galima surasti, nes žymi lietuvių emigrantų dalis vos tik maldaknygę temokėjo paskaityti. Tačiau vėliau, XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, įsikūrus įvairioms lietuvybę palaikančioms organizacijoms ( ,,Lietuvių mokslo draugystė Amerikoje‘‘, ,,Tėvynės mylėtojų draugystė‘‘, ,,Vyskupo Valančiaus draugija‘‘, ir kt.), susilaukus naujų išsilavinusių emigrantų (J.Šliūpas, J.Adomaitis-Šernas) padėtis ima keistis. Pirmas lietuvis Amerikoje, įsteigęs lietuvišką mokyklą buvo pranciškonas vienuolis A.Zaicas. Ji labai trumpai nuo 1888 m. pradžios veikė Pulaskio miestelyje, Wis., pranciškonų vienuolyne. 1892m. buvo įsteigtos Šv. Jurgio parapijos Shenadoch ir Šv. Kazimiero parapijos Pittstone, Pa., mokyklos. 1894-1907 m. buvo įsteigta dar 10 parapinių mokyklų. Jas pasak A.Eidinto, kunigai steigė tikėdamiesi laiduoti etninių parapijų gyvavimą. Šios parapinės mokyklos iš dalies neleido jaunimui nutautėti, pamiršti tėvų kalbą, papročius. Tačiau joms nuolat trūko mokytojų, ne vienai lietuviškai dažniausiai skolose esančiai parapijai mokyklos išlaikymas buvo pernelyg sunki našta. Tačiau pastangų ir pasiryžimo padėti jaunimui nenutautėti buvo gerokai daugiau negu pesimistinių svarstymų apie lietuviškosios mokyklos vietą ir jo ateitį naujojoje emigrantų aplinkoje. Moksleivius bei Amerikos aukštosiose mokyklose studijuojantį lietuvių jaunimą telkė Amerikos lietuvių Romos katalikų moksleivių, įsteigtas 1912 m. rugpjūčio 23 d. Čikagoje, bei 1912-1920 m. ėjęs šio susivienijimo žurnalas ,,Moksleivis‘‘. Susivienijimas kasmet organizuodavo seimus opiems lietuvių jaunimo klausymams aptarti, įsteigė ,,Moksleivio fondą‘‘, rūpinosi lietuvių moksleivių savišvieta, literatūra, laisvalaikiu, parėmė Amerikos lietuvių katalikų federacijos 1913 m. birželio mėn. vykusio kongreso nutarimą steigti lietuvių kolegiją- aukštąją mokyklą, kuri ,,padėtų išrišti lietuvių kultūros klausimą Amerikoje‘‘ ir tada,, taptų pilnai užgandinti nūdienos moksleivijos troškimai‘‘. Turėti aukštąją lietuvišką mokyklą Amerikoje siekta ne kartą, tačiau norai taip ir liko neįgyvendinti. Pirmieji vadovėliai skirti JAV įsteigtoms parapinėms mokykloms, pasirodė tik XIX a. pabaigoje: 1893 m. ,,Saulės” spaustuvė Makanoy City, Pa., išleido ,, Abecela, arba Pradže skaitymo dėl lietuvszku waiku ir dėl suaugusiu“ , 1893 m. išleisto vadovėlio autorius yra Dominykas Tomas Bačkauskas (1846-1909) – Amerikos lietuvių laikraštininkas, leidėjas, spaustuvininkas, vargonininkas, išleido per 100 įvairiausių iš lenkų kalbos išverstų ir savaip perdirbtų knygelių. Lietuvių emigrantų švietimu ypač rūpinosi J. Adomaitis- Šernas (1859-1922), nors pats, kaip 1955 m. rašė ,,Naujienos‘‘ (Nr. 43), ,,nebuvo nei švietėjas, nei misionierius, nei agitatorius, nei pasekėjas bent kokios aiškiai atsiritavusios filosofijos ar doktrinos <…> . Atsiradus Amerikoje daugiau išsilavinusių lietuvių emigrantų, buvo susirūpinta lietuvių rašybos taisyklingumu ir vienodumu. 1896 m. ,,Susivienijimo lietuvių Amerikoje‘‘ seimas paskelbė konkursą lietuvių kalbos gramatikai parašyti. 1900 m. ,,Varpas‘‘ (Nr. 10) teigė, kad ,,konkursas tapo apgarsintas, bent ant jo niekas iš pradžių neatsiliepė, nepaisant net ant privatiškų laiškų, rašytų į Europą per lietuvius inteligentus‘‘. Konkurso keltus reikalavimus patenkino vienintelis jo dalyvis – J. Jablonskis, kurio ,, Lietuvių kalbos gramatika‘‘, išleista Petro Kriaušaičio slapyvardžiu, pasirodė Tilžėje 1901 metais. Atgavus lietuviškąją spaudą itin padidėjo lietuviškų knygų, taip pat ir vadovėlių siuntos iš Lietuvos į JAV, todėl čia pradėti daugiausia spausdinti tik vietinę reikšmę turintys raštai. Parapinėse mokyklose taip pat buvo naudojami ir Amerikos ,,Kataliko‘‘ spaustuvėje išleisti vadovėliai – ,,Lietuvių parapijų mokykloms šiaurinėje Amerikoje elementorius‘‘, ,,Saulės‘‘ spaustuvėje išleista ,, Abėcėla ir istorija šventa‘‘. JAV lietuviškų parapijų mokykloms padėjo 1932 m. Kaune įsteigta Draugija užsienio lietuviams remti. Ši draugija dvi vasaras Palangoje organizavo Brazilijoje, Urugvajuje, Argentinoje, Latvijoje, JAV veikiančių mokyklų mokytojų kursus, siuntė joms vadovėlius. Tačiau ne vienas tuo metu manė, kad Lietuvoje leisti vadovėliai netinka emigrantų vaikams, nes ,,jie rašyti kaimo vaikams, o Jungtinėse Valstijose <…> dauguma išeivių vaikų miestiečiai‘‘. 1939 m. Lietuvos darbininkų susivienijimas išleido J. Jurginio parengtą vadovėlį ,,Labas rytas‘‘. ,,Leidėjų žodyje‘‘ pažymima, jog ,,Dažnai tenka girdėti nusiskundimų, kad mūsų jaunimas Amerikoje gimęs ir augęs, mažai lietuviškai bemoka. Skųstis skundžiamasi, priekaištaut priekaištaujama, bijomasi lietuvių ištautėjimo, bet daryt mažai kas daroma, tarsi nuo aimanavimų pasidarys geriau. Nuo 1949 m. prasidėjo naujas JAV lietuvių švietimo laikotarpis. Tūkstančiai lietuvių, tarp jų nemažai Nepriklausomos Lietuvos mokytojų, į JAV atvyko iš pokario Vokietijos, Austrijos. Pirmaisiais pokario metais, pavyzdžiui, Vokietijos anglų, amerikiečių, prancūzų zonose veikė 218 lietuviškų švietimo įstaigų. Kuriant čia lietuviškas švietimo įstaigas buvo laikomasi Nepriklausomos Lietuvos švietimo programų, tradicijų, darbo patirties. 1945 – 1945 m. išleistos 673 knygos ir brošiūros, nemažai iš jų – tai perspausdinti Lietuvoje leistieji mokykliniai vadovėliai. 1948 m birželio 25 d. JAV kongresas priėmė Displaced Persons Act, kuriuo leido daugiau kaip 200 tūkst. Svetimšalių atvykti nuolat gyventi į šią valstybę. Šiuo aktu prasidėjo dar viena lietuvių emigracija – JAV iš pokario Vokietijos, Austrijos persikelia gyventi tūkstančiai lietuvių. Iki 1949 m. JAV veikusiomis parapinėms mokyklomis atvykę iš Vokietijos ir Austrijos tremtiniai lietuviai, ypač Nepriklausomos Lietuvos mokyklose dirbę mokytojai, buvo nepatenkinti. Jie, atsižvelgę į tuometines gyvenimo sąlygas, tremtinių mokyklose sukaupę darbo patirtį, ieškojo būdų iš esmės pagerinti lietuvių jaunimo švietimą. Tartasi organizuoti lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, geografijos ir dainavimo mokymą šeštadieniais. Kartu su pirmosiomis lituanistinėmis mokyklomis ALMS (Amerikos lietuvių mokytojų sąjunga) iniciatyva ir rūpesčiu gimė pirmasis Čikagos lietuvių vaikų teatras. Šis teatras, kaip ir visos lietuviškos įstaigos ir organizacijos JAV , galėjo gyvuoti tik iš aukų ir dėl suaugusiųjų dėmesio. Beveik kartu su vaikų teatru ALMS iniciatyva nuo 1952 m. vasaros gimė ir radijo valandėlės per ,,Margučio‘‘ radijo stotį. Pirmojo dešimtmečio pabaigoje, 1959 m. gruodžio 15 d., buvo priimti pirmieji ALMS Įstatai. Tiesa, 1953 m. rugsėjo 12 d., valdybos posėdžio protokole pažymima, kad norint šią organizaciją įregistruoti valstybinėse institucijose, reikalingas jos statusas, kurį parengti įpareigotas J. Karaliūnas. Organizacija buvo įregistruota, bet J. Karaliūno parengtas statusas archyvuose neišliko. Pažymint lituanistinio švietimo JAV 20 – metį Mokytojų sąjunga 1969 m. spalio mėnesį surengė diskusijas ,,tikslu išsiaiškinti šių dienų lituanistinio švietimo padėtį, aptarti jo laimėjimus ir pralaimėjimus bei nustatyti, kaip ir ko jis turėtų siekti ateityje‘‘. ALMS labiau rūpinosi mokytojų profesiniais reikalais, jų savišvieta, o Švietimo taryba daugiau dėmesio skyrė lituanistinių mokyklų problemoms. Lituanistinio švietimo organizatoriai savo veikloje vadovavosi 1949 m. birželio 14 d. VLIK‘o patvirtinta Lietuvių Charta. 1951 m. susiformavus JAV lietuvių bendruomenei bei vėliau įsikūrus Švietimo tarybai, jos veiklos kryptys buvo aptartos JAV lietuvių bendruomenės įstatuose. Čia nurodoma, kad ji rūpinasi:a)lietuviškų mokyklų sistema ir programomis.b)lietuviškų mokyklų tinklo plėtimu ir jų darbo sąlygų gerinimu.c)vadovėlių ir mokslo priemonių ruošimu bei leidimu.d)naujų mokytojų ruošimu.e)lituanistinių studijų JAV universitetuose steigimu ir išlaikymu.f)lietuvių jaunimo sporto reikalais.g)kitais lietuvių švietimo reikalais. Taigi pagrindinį Švietimo tarybos tikslą, anot J. Masilionio, galima būtų nusakyti keliais paprasčiausiais žodžiais: ,,rūpintis lietuviškuoju švietimu Jungtinėse Valstijose <…> Be to kiekviena švietimo taryba, pradėdama savo kadenciją, dažniausiai susidaro savo veiklos planą, įtraukdama į jį aktualiausius uždavinius ir tą planą pagal išgales vykdo. 1956 m. sudaroma nauja Švietimo tarybos vadovybė – pirmininkas J. Tamulis (Tamulevičius) , pavaduotojas M. Kriščiūnas, iždininkė A. Rugytė, sekretorius A. Dundulis. Tada sudarytos vadovybės tikslas buvo: nustatyti gaires ir priemones dėl lituanistinių dalykų įvedimo į visų parapinių mokyklų mokymo planus, pamokų lentelių sudarymą, vadovėlių paruošimą ir pan. Vėliau J. Ignatonio vadovaujama Švietimo taryba 1963 m. spalio mėn. patvirtino ,, JAV Lietuvių bendruomenės lituanistinių mokyklų darbo ir tvarkos nuostatus”. Nuo 1965 m. Lietuvių fondas iš sutelktų lėšų palūkanų ėmė finansiškai remti užsienio lietuvių švietimą: skyrė pinigų vadovėliams, skaitiniams, mokymo priemonėms parengti ir išleisti, mokytojų studijų savaitėms organizuoti ir kita. Šiuo metu, kaip teigia J. Kavoliūnas, ,,buvo užbaigtas lituanistinių mokyklų sistemos formavimas”. 1966-ieji lituanistiniam švietimui buvo itin reikšmingi metai. Juos pasaulio lietuvių bendruomenės valdyba paskelbė Pasaulio lietuvių jaunimo metais, kurių tikslas – ,,apžvelgti dabartinę lietuvių jaunimo padėtį, įtraukti jaunimą į lietuvišką gyvenimą, išryškinti jaunimo pasiektus laimėjimus, uždegti jaunimo dvasią naujiems darbams, kelti tarpusavio bendravimo nuotaikas ir sukviesti į Pasaulio Lietuvių Jaunimo kongresą”. Švietimo taryba, Lietuvių fondo padedama, parodė daug iniciatyvos ir sumanumo, kad kai kuriuose JAV universitetuose būtų studijuojami lituanistikos mokslai. Ji stipendijomis parėmė Fordhamo ir Čikagos universitetuose lituanistiką studijuojančius lietuvius studentus, 1972 m. pasiekė, kad lituanistika būtų studijuojama Ilinojaus universitete Čikagoje, o 1979 m. studijoms nutrūkus, po kiek laiko kartu su Lietuvių fondu jas vėl atgaivino. Plataus atgarsio sulaukė tuo metu kilusi diskusija dėl mokslo metų trukmės lituanistinėse mokyklose. JAV LB Krašto valdybos 1977 m. gruodžio 15 d. rašte nurodoma: Švietimo tarybos pirmininko <…> pateiktas pasiūlymas <…> svarstyti mokslo metų skaičiaus lituanistinėse mokyklose klausimą diskutuoti žvelgtina kaip į skatinimą rasti sprendimą drastiškam mokinių skaičiaus mažėjimui lituanistinėse mokyklose sustabdyti. 1977 m. Švietimo taryba išleido papildytas lituanistinių mokyklų programas, kuriomis ir dabar vadovaujamasi. Įsidėmėtini buvo ir paskutiniai šios kadencijos metai – Švietimo tarybos 1979 m rugsėjo 26 d. protokole nurodoma, kad ,, pirma karta JAV lietuvių švietimo istorijoje gauta iš JAV federalinės valdžios 40 tūkstančių dolerių parama lituanistinių mokyklų mokytojų lavinimui 1980 – tiems mokslo metams. Susirinkę į pirmą posėdį Švietimo tarybos nariai nutarė daugiausia dėmesio skirti ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėjimui, naujų vadovėlių ir mokymo priemonių rengimui, lietuvių kalbos nemokantiems, bet ją norintiems iš mokti žmonėms, lituanistinėms studijoms amerikietiškuose universitetuose, mokytojų rengimui lituanistinėms mokykloms, mokinių skaičiaus augimui. Pastarąją problema ši ir kitos Švietimo tarybos ypač rūpinosi, nes nuo 1978- 1979 m.m mokinių lituanistinėse mokyklose ima labai mažėti. 1982 – 1985 m. Švietimo tarybai vėl vadovavo J. Kavaliūnas. Reklaminiame 1983 m. leidinėlyje Švietimo taryba pažymi, kad ji įsteigė neakivaizdinę ,,Židinio” lituanistinę mokyklą, remia lietuvių vaikų darželius, lituanistines mokyklas, lituanistikos programą Ilinojaus universitete. Švietimo tarybos iniciatyva 1985 m. balandžio mėn. įvykusi konferencija lituanistinio švietimo klausimais tarsi apibendrino nuo 1949 m. atlikta lituanistinio švietimo darbą, numatė tolimesnes veiklos gaires. Konfederaciją pradėjęs Švietimo tarybos pirmininkas J. Kavoliūnas nurodė, kad išeivijos sąlygose lietuviškasis švietimas valstybinės globos neturi, tad valstybės funkcija turi teikti lietuvių bendruomenei bei plačiajai lietuviškajai visuomenei. Šioje konferencijoje dar karta pabrėžtas šeimos vaidmuo: I. Pemkienė išsakė daugumos JAV gyvenančių lietuvių nuostatą, jog jie nėra emigrantai, o tik politiniai pabėgėliai, kuriems rūpi tautos praeitis, dabartis ir ateitis. Anot jos, tik nuo mūsų priklausys, ar mes sugebėsime savo jaunąją kartą išlaikyti patriotišką – lietuvišką ar atiduosime ją mirčiai – nutautinimui. Spręsti opias lituanistinio švietimo problemas, šio renginio dalyvių įsitikinimu, privalėtų padėti lituanistines mokyklas baigęs ir lietuvių bendruomenėje aktyviai dalyvaujantis jaunimas. Kiek plačiau pasaulio lietuvių švietimo problemas buvo mėginta aptarti Pasaulio lietuvių bendruomenės švietimo ir tautinio auklėjimo komisijos organizuotoje mokslinėje konferencijoje ,,Tautinės sąmonės išlaikymas” įvykusioje 1985 m. lapkričio mėn. JAV, Kanados, Australijos, Pietų Amerikos, Vokietijos, Anglijos lituanistinio švietimo perspektyvos, čia analizuotos tautinio sąmoningumo ugdymo kontekste. Minėtų kraštų lituanistinio švietimo problemos buvo beveik tos pačios kaip ir JAV. 1985 – 1988 m. Švietimo tarybai vadovavo dr. J .Račkauskas (gim. 1942) – Čikagos valstybinio universiteto ordinarinis profesorius, Lituanistikos tyrimų ir studijų centro valdybos pirmininkas, Lietuvos pedagogikos istorikas. Švietimo taryboje pirmą kartą buvo įsteigtas tautinio auklėjimo skyrius, kurio atsiradimo priežastis jo koordinatorė R. Kučienė aiškino taip : ,, visi pastebėjome, kad amerikiečių kultūros įtaka mūsų lietuviškajame jaunime pasireiškia stipriau <…> Praleidžiant ilgesnę laiko dalį amerikietiškoje aplinkoje, blėsta ir tautiškumas. Todėl turime stengtis išlaikyti juose tautinį charakterį ir tautinę sąmonę”. 1988 m. įvykusi Čikagos ir jos apylinkių mokytojų darbo konferencija tarsi susumavo šios kadencijos Švietimo tarybos darbus. Ši konferencija nagrinėjo ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo, dvikalbių klasių, aukštesniųjų lituanistinių mokyklų veiklos klausimus. Daugiausia čia buvo diskutuojama dėl:a)mokinių požiūrio į mokytoją ir mokykląb)istorijos dėstymo, kuris, anot konferencijoje dalyvavusio dr. K. Ėringio, yra kietas riešutas bei tikslus mokslasc)tautinio auklėjimo priemoniųd)programų nemokantiems lietuviškaie)vaizdumo priemonių ikimokyklinio amžiaus vaikams Kaskart didėjantis naujųjų emigrantų srautas, glaudesni ryšiai su Lietuva iš dalies keičia lituanistinio švietimo turinį, formas bei metodus. Švietimo taryba mato šias lituanistinio švietimo vystymosi perspektyvas: Iš Montessori mokyklų į lituanistines mokyklas ateina daug mokinių, tad atsirado reikalas derinti mokyklinę programą. Antras aspektas : atvažiavę iš Lietuvos nauji mokiniai. Reikia paruošti programą, kuri tiktų visiems trims lygiams. Būtina neatstumti vaikų ir mišrių šeimų.Išvados Tiriant išeivijos pedagogikos raidą pastebėta kad: emigrantai iš Lietuvos steigė lituanistines mokyklas, rengė ir leido vadovėlius, ragino ne vieną kitokio gyvenimo skonį patyrusį tautietį neužmiršti Lietuvos, jos kalbos, papročių, tradicijų ir visa tai perduoti savo vaikams ir vaikaičiams. Iš tų pastangų susilaukta puikių ir prasmingų rezultatų: dažnas lituanistinės mokyklos mokytojas yra buvęs jos mokinys, dauguma jos auklėtinių leidžia savo vaikus į šias mokyklas, aktyviai dalyvauja Pasaulio lietuvių bendruomenės veikloje, talkina Lietuvai. Taigi kiekviena veikusi ir dabar veikianti lituanistinė mokykla tapo tarsi lietuvybės švyturiu, kurio šviesa pasiekia ir Lietuvą. Kalbant apie Švietimo tarybos pastangas: jos davė prasmingų rezultatų, visokeriopai pagelbėta visoms lituanistinėms mokykloms, parengta dešimtys naujų vadovėlių ir mokymo priemonių, paramos susilaukė beveik kiekvienas mokytojas ir mokinys. Drąsiai stovėta lietuvybės, tautinio savitumo ir savigarbos išlaikymo sargyboje. Lietuva, meilė jai buvo ir yra tas didysis motyvas lietuviškas mokyklas steigti, ir jas vaikus net iš tolimų atstumų metai iš metų vedžioti, tas pats lietuvybės išlaikymo motyvas yra ir tų, kurie lietuviškojo švietimo darbą dirba, ir tų, kurie jį remia bei Lietuvos fondui aukoja.
Literatūra:
1. Kęstutis Pečkus ,,JAV lituanistinio švietimo ir lietuvių egzodo pedagogikos istorijos bruožai” V.,-1997, p. 7-562. Valatkienė S. ,, Užsienio ,,naujoji mokykla” , jos idėjų atspindys Lietuvoje 1920 – 1940 m. V.,-1991.3. Kriščiūnas M., Maldeikis P. ,,Lietuviškoji mokykla išeivijoje” Lietuvių enciklopedija, t. 15. V.,-1990, p. 786