Vaikystė

Šis amžiaus tarpsnis apima laikotarpį nuo kūdikistės iki mokyklinio amžiaus. Vaikas daugiausia laiko praleidžia šeimoje, kurią sunku pakeisti kuo nors kitu. Net vaikų namuose auklėjant vaikus, orientuojamasi į šeimos “modelį”, nes vaikams reikia jautrių ir šiltų žmogiškų santykių, dėmesio bei atidumo. Šeima daro didelį poveikį vaikams todėl, kad ji neskirsto funkcijų į svarbiausias ir antraeiles, kaip kitos mokymo ir auklėjimo grandys. Ji neauklėja individo viena kryptimi, skirdama jai daugiausia dėmesio ir už ją atsakydama. Svarbu ne tai, ką vaikas sugeba šiuo metu, bet ir ką jis gali nuveikti ateityje, padedant tėvams, broliams, seserims, seneliams, mokytojams. Vaiko gebėjimas savarankiškai pasirinkti įvairius uždavinio sprendimo būdus, kuriuos įsisąmoninti padėjo suaugusieji, yra pagrindinis jo proto lavėjimo veiksnys. Išmokytas pagrindinių aplikacijos veiksmų, vaikas vėliau pats sukuria pavydėtinai įspūdingų kompozicijų. Apskritai jo psichikos raida priklauso ne tik nuo aktualaus, bet ir artimiausio vystimosi zonos, kurią gali numatyti tėvai. Kaip rodo įvairūs eksperimentai ir tyrimai, vaikai teikia pirmenybę ne bet kam, – jų meniniai interesai ir skonis turi gan ryškius kontūrus. Vaikų išraiškumas meno kūrinių atžvilgiu pakankamai nuoseklus ir prasmingas. Tai leidžia samprotauti apie savitą vaikystės estetiką. Auklėjant vaiką, reikia turėti galvoje jo amžiaus savitumą ir individualius ypatumus. Juo labiau, kad kiekvienas amžiaus tarpsnis siejasi su atitinkama pagrindinės veiklos rūšimi. Tie amžiaus skirtumai reiškiasi tiek auklėjant individą, tiek perauklėjant. O perauklėti visada daug sunkiau negu auklėti. Palengva tenka keisti vaiko įpročius, skonį, pažiūras. Tėvai ir mokytojai ne visada suvokia kiekvienos stadijos, ypač pereinamųjų grandžių, savitumą, nežino, kas dedasi vaiko psichikoje ir kokie yra jo santykiai su aplinka. Keikveinas individas skiriasi savo charakteriu, temperamentu ir daugeliu kitokių ypatumų. Pereinant nuo veinos stadijos prie kitos, ankstesnioji ne papildoma, o iš esmės pertvarkoma. Mat pasikeičia pagrindinės veiklos formos, kurios vyravo ilgą laiką ir prie kurių žmogus įpartęs. Vienos visiškai išnyksta arba formuojasi iš naujo, arba taip atrofuojasi, kad tarp senųjų ir naujųjų veiklos formų atsiranda prieštaravimų, dėl kurių vaikas darosi neatpažįstamas, kartais nesugeba kontroliuoti savo veiksmų. Tokie prieštaravimai rodo žmogaus brendimą, būtinumą rinktis tarp senojo ir naujo veiklos tipo.

Vyraujančiai veiklai būdingos šios savybės:1. Joje atitinakamu amžiaus tarpsniu labiausiai reiškiasi vaiko ir suaugusio snatykiai, o jų pagrindu ir vaiko santykis su tikrove.2. Veikla vaikui padeda įsisąmoninti įvairius tikrovės reiškinius, kurie yra svarbus jo psichinio vystimosi šaltinis.3. Nuo vyraujančios veiklos priklauso svarbiausi vaiko psichikos pakitimai, fiksuojami tam tikru amžiaus tarpsniu, o svarbiausia, kaip tik ši veikla padeda puoselėti jo vidinį pasaulį, sugebėjimus ir bręsti kaip asmenybei.

Kiekvieno amžiaus tarpsio galimybes reikia kūrybiškai realizuoti ir sieti su estetiniu bei meniniu auklėjimu.Neturėtų būti jokių tabu, į keikvieną klausimą dera atsakytidalykiškai, pateikti vaikui suprantamą informaciją, nereikiaatidėlioti atsakymų vėlesniam laikui, nes neatsakytas