Fazanas Nedidelis, naminės vištos dydžio, kūno masė 0,8 – 1,2 kg. Patinas ir patelė ryškiai skiriasi. Patinai ryškiaspalviai, labai puošnūs, žymiai ilgesnėmis nei patelių uodegomis. Jų galva ir kaklas tamsiai žaliai mėlyni. Kitose kūno dalyse vyrauja įvairūs raudonai rudi atspalviai. Visos plunksnos žvilgančios. Skruostai ir apie akis neplunksnuota, ryškiai raudonomis karpomis apaugusi oda. Kojos su aštriais pentinais. Patelė pilkai ruda. Jos uodega žymiai trumpesnė.
Aptinkamas tik tose vietose, kur buvo įveistas, išleidžiant inkubatoriuose išperintus paaugintus fazaniukus. Gyvena laukų miškeliuose, nedidelėse giraitėse, nendrynuose, piktžolynuose. Vasarą laikosi ir laukuose. Be žmogaus pagalbos mūsų klimato sąlygomis neišsilaiko. Žiemą būtina intensyvi globa.
Pavasarį būna tuoktuvės. Tuomet patinai vaikšto pakėlę uodegas ir ištiesę kaklus, triukšmingai plaka sparnais. Jie neretai pešasi. Dėtyje 8 – 14 žalsvai pilkų kiaušinių. Jaunikliais rūpinasi tik patelė.
Kaip ir kiti vištiniai, minta daugiausia augaliniu maistu. Lesa daigus, sultingus lapus, įvairias sėklas, uogas. Vasarą sulesa nemažai vabzdžių, sliekų, moliuskų, varlyčių.
Medžiojama su paukštiniais šunimis. Kyla staigiai į viršų, o paskui skrenda nuožulniai žemėjančia trajektorija. Šaunama 2 – 4 numerio šratais. Mėsa geros kokybės.
Kurapka
Kiek didesnė už naminį karvelį. Kūnas apvalus, kresnas. Jo masė apie 400 g. Iš toliau visa atrodo pilka: viršutinė kūno dalis tamsesnė, apatinė šviesesnė. Patinai nuo patelių skiriasi nežymiai. Patinų krūtinėje yra pasagos formos ruda dėmė. Patelė šios dėmės neturi, arba ji žymiai mažesnė, ne pasagos formos. Kojos plunksnomis neapaugę.
Gyvena laukuose. Rudenį ir žiemą laikosi būreliais – šeimomis. Kartais šeimos, ypač jau praretėję, susijungia. Pastaraisiais metais labai pagausėjo. Tam turėjo įtakos šiltos, beveik besniegės žiemos ir žemėnaudos pokyčiai: laukuose didesnė kultūrų įvairovė, daug nedirbamų laukų, mažiau didžiosios technikos, mineralinių trąšų, įvairių chemikalų.
Poros susidaro (būreliai išyra) kovo mėn. Iš visų Lietuvos paukščių deda daugiausiai kiaušinių iki 24 (dažniausiai 18 – 22). Kiaušiniai netaškuoti, pelenų spalvos. Peri tik patelė, bet jaunikliais rūpinasi abu tėvai.
Šiltuoju metų laiku lesa įvairius bestuburius: vabzdžius, jų lervas, moliuskus, kirmėles. Sunaikina daug kenkėjų. Bet ir vasarą, nekalbant apie kitus metų laikus, mityboje vyrauja augalinis maistas: lapeliai, šaknelės, ūgliai, daigai, sėklos, želmenys. Pastaruosius atsikapsto net iš po sniego. Normaliam virškinimui reikalingi smulkūs akmenukai. Skrandyje jų būna net keli šimtai (vidutiniškai 600). Maitinasi tik ant žemės.
Medžiojamos su paukštiniais šunimis. Šaunama 5 – 6 numerio šratais.
Kurtinys. Stambus miško paukštis. Patelės kūno masė 2,5 kg, o patino – apie 5 kg. Patinas rusvai juodas, išmargintas šviesiais taškeliais ir banguotomis linijomis. Galva ir gerklė juodi, pagurklis tamsiai žalias, metalinio blizgesio. Antakiai raudoni. Kojos iki pirštų pamatų plunksnuotos. Pirštai iš šonų turi ragines šukas. Patelės rusvos su balsvų, pilkų ir juosvų dėmelių marginiu. Kaklas ir pagurklis ryškiai rudi.
Kurtiniai Lietuvoje gyvena didžiuosiuose pušynuose Rytų ir Pietryčių Lietuvoje: Labanoro, Baranavos, Ažvinčių, Rūdininkų ir Gudų giriose.
Laikosi brandžiuose medynuose, aukštapelkėse, ypač ten, kur yra miško uogų. Gana sėslūs.
Minta daugiausia augaliniu maistu. Žiemą ir pavasarį lesa pušų spyglius, rudenį – drebulių lapus, vasarą – miško uogas, žolių lapus, pumpurus, vabzdžius.
Įspūdingos kurtinių tuoktuvės. Jos prasideda kovo mėnesį ir trunka iki gegužės pradžios. Tuoktuvėse kovo mėnesį ant sniego jau galima rasti kurtinių pėdsakų ir būdingus šių paukščių sparnų galų brėžinius. į tuoktuvę patinai atskrenda iš vakaro, saulei leidžiantis ir nakvoja medžiuose. Prieš saulėtekį pradeda groti. Giesmė girdima per 150 – 200 metrų. Prasideda giesmė teksėjimu, kuris vis tankėja ir pereina į greitą tarškėjimą. Tuo metu garsas staiga nutrūksta ir pasigirsta lyg atkemšamo butelio garsas. Po 3–4 sekundžių girdėti savotiškas šnypštimas. Šnypščiantis kurtinys būna kurčias. Išaušus į tuokvietę atskrenda patelės.
Patelė įsiruošia lizdą ant žemės, deda 8 – 9 kiaušinius. Peri 26 – 28 dienas. Išveda vieną vadą.
Siekiant, kad neišnyktų kurtiniai, labai svarbu išsaugoti jų tuokvietes. Tuoktuvių metu duoti jiems ramybę, aplinkiniuose plotuose riboti miško darbus, mažinti plėšrūnų ir šernų skaičių.
Virbė (jerubė) Jerubė. Kurapkos dydžio (kūno masė apie 400 g) ir panašios išvaizdos. Skiriasi margesnėmis plunksnomis ir iki pat pirštų plunksnuotomis kojomis. Patinas su kuodeliu, pagurklis juodas. Patelė be kuodo, pagurklis nejuodas.
Gyvena visuose mišriuose miškuose. Daugiausiai laiko praleidžia ant žemės. Pabaidyta tupia į medį. Žiemą per didelius šalčius puriame sniege kasa urvus ir juose nakvoja – taip apsisaugo nuo šalčio.
Poruojasi jau rudenį. Dėtyje 6 – 12 gelsvų, nusėtų smulkiais taškučiais kiaušinių. Patelė peri taip stropiai, kad kartais net leidžiasi paimama į rankas. Patinas neperi, bet jaunikliais rūpinasi. 10 – 12 d. amžiaus jaunikliai, būdami ne ką didesni už žvirblį, jau pradeda skraidyti.
Vasarą maitinasi ant žemės. Vėlyvą rudenį ir žiemą – medžiuose. Tuomet lesa vien alksnių ir beržų pumpurus bei žirginius. Šis maistas menkai virškinamas, todėl jerubių nakvojimo vietose būna net krūvelės išmatų.
Lietuvoje specialiai jų niekas nemedžioja. Nedaug nušaunama atsitiktinai. Jas galima būtų medžioti su šunimi (laika). Šuo aptinka jerubę ir ją, tupinčią medyje, aploja. Rudenį, kada jos poruojasi, įdomi medžioklė su vilbynėmis. Šaunama 5 – 6 numerio šratais. Mėsa labai geros kokybės – balta, minkšta, trapi – geriausia ir skaniausia iš visų laukinių paukščių.
Laukinės antys
Lietuvoje gyvenančios antys skiriamos į dvi grupes: plaukiojančios ir nardančios. Jos skiriasi pagal maitinimosi būdą. Plaukiojančios paprastai maitinasi nenardydamos, maistą ima tik iš tokio gylio, kiek pasiekia ištiesusios kaklą. Nardančios antys maitinasi net kelių metrų gylyje – nardydamos. Gamtoje jos atskiriamos pagal plaukiančio paukščio siluetą. Plaukiojančių ančių aiškiai matoma uodega, nardančiųjų uodegos tarsi nėra – nugara palaipsniui nusileidžia į vandenį. Rankose šios antys skiriamos pagal užpakalinį (pirmąjį) kojos pirštą. Plaukiojančių jis mažas (4 – 8 mm), be odos skiautės. Nardančių – žymiai didesnės (1,5 – 2 cm), su odos skiaute. Plaukiojančios antys yra nedidelio ir vidutinio dydžio (kūno masė 0,2 – 1,5 kg) paukščiai. Kūnas kresnas, kaklas ilgas, snapas platus. Trys kojų pirštai sujungti plaukiojamąja plėve. Vestuviniu apdaru (žiemą, pavasarį) patinų ir patelių plunksnos labai skiriasi. Patinai (gaigalai) ryškiaspalviai, patelės kuklesnės – raibos) Poilsio apdaru (vasarą, rudens pradžioje) abiejų lyčių paukščių plunksnų spalva vienoda. Plunksnos tankios, daug pūkų. Šeriantis plasnojamosios plunksnos iškrenta beveik vienu metu, todėl kurį laiką neužauga naujos, negali skraidyti. Sparne yra kitos spalvos, neretai žvilgantis plunksnų plotelis veidrodėlis. Skirtingų rūšių ančių veidrodėlis skirtingas (svarbus požymis nustatant anties rūšį). Kaip ir visi vandens paukščiai, turi gerai išsivysčiusią pasturgalio (riebalinę) liauką, kurios riebaliniu sekretu paukštis reguliariai tepa plunksnas, kad šios neslaptų. Liauka yra ties uodegos pamatu iš nugaros pusės. Gerai plaukioja, sausumoje vaikšto nevikriai. Skrydis greitas.
Gyvena prie vandens: įvairaus tipo pelkėse, šlapiose pievose, balose, tvenkiniuose, ežeruose, upių pakraščiais.
Lizdai ant žemės (su retomis išimtimis), sukrauti iš pernykštės sausos augalijos. Juose visuomet daug pūkų, kuriuos patelė išpeša sau iš krūtinės ir papilvės. Deda iki 12 vienspalvių, melsvo, žalsvo, gelsvo, pilkšvo atspalvio kiaušinių. Peri ir jaunikliais rūpinasi tik patelė. Patinai tuo metu nuošaliose, ramiose vietose šeriasi. Jaunikliai išsirita gerai išsivystę: apaugę pūkais, atviromis akimis ir jau pirmąją dieną apleidžia lizdą, į kurį vėliau negrįžta. Nuo pat pirmos dienos plaukioja ir nardo. Maitinasi savarankiškai, Patelė juos tik vedžioja, šildo, perspėja apie pavojų. Mityboje vyrauja augalinės kilmės maistas. Lesa jaunus augalų daigus, pumpurus, lapus, ūglius, žiedus, sėklas, javų grūdus (rudenį skrenda maitintis į ražienas). Vasarą minta ir gyvulinės kilmės maistu: vėžiagyviais, kirmėlėmis, vabzdžiais įvairiose jų vystymosi stadijose, moliuskais, buožgalviais, smulkiomis varlytėmis.
Plaukiojančios antys
Didžioji antis. Pati gausiausia. Kūno masė 1 – 1,5 kg. Sparnų veidrodėlis tamsiai mėlynas. Kojos oranžinės, patino vestuviniu apdaru galva ir kaklas apaugę ryškiai žaliomis plunksnomis, krūtinė ruda, apatinė kūno dalis šviesiai pilka. Patelė rudai rusva, raiba. Ši antis gerai prisitaiko prie keičiamo kraštovaizdžio (plastiška). Dabar lizdai aptinkami ne tik įprastinėse vietose, bet ir ant šieno kupetų, ar šiaudų stirtų, medžiuose (senuose varnų lizduose), žvėrių ėdžiose, dirbamuose laukuose ir pan.
Dryžgalvė ir rudagalvė kryklės. Mažiausios Lietuvos antys. Kūno masė 0,2 – 0,5 kg. Dryžgalvės kryklės veidrodėlis blankiai žalias, o plasnojamųjų plunksnų stiebai šviesūs. Rudagalvės kryklės veidrodėlio pusė ryškiai žalia, pusė juoda, o plasnojamųjų plunksnų stiebai tamsūs. Tai vieninteliai požymiai atskirti šių rūšių pateles ir patinus poilsio apdaru. Kryklių skrydis labai greitas. Gana paplitę.
Cyplė. Lietuvoje peri negausiai, bet skaitlinga migracijų metu. Tuomet dideli jų būriai aptinkami ežeruose, Kuršių mariose, pajūryje. Skrendančią galima pažinti iš mažos galvos, trumpo kaklo, šviesios apatinės kūno dalies.
Nardančios antys
Kuoduotoji antis (kuode). Iš visų nardančių ančių Lietuvoje peri gausiausiai. Patinas vestuviniu apdaru juodas, tik kūno šonai, pilvas ir veidrodėlis balti. Ant pakaušio – ilgas, nusviręs kuodas. Patelės apdare vietoj juodos spalvos – ruda, o kuodas trumpesnis.
Rudgalvė antis. Antra pagal gausumą Lietuvoje perinti nardančioji antis. Patino vestuviniu apdaru galva ir kaklas ryškiai rudi, krūtinė ir pauodegys – juodi. Likusi kūno dalis šviesiai pilka. Patelė rudai pilka.
Klykuolė. Lietuvoje peri negausiai. Patiną vestuviniu apdaru lengva pažinti iš juodos su baltomis dėmėmis skruostuose galvos. Juodos spalvos yra kaklo viršutinė dalis, nugaros vidurys, uodega ir plasnojamosios plunksnos. Veidrodėlis ir likusi kūno dalis balti. Patelė ne tokių kontrastingų spalvų: vietoje juodos – ruda, vietoje baltos – pilka. Ši antis įdomi tuo, jog peri uoksuose arba specialiai joms iškeltuose inkiluose. Lizdai būna iki 10 m. (!) aukštyje. Išsiritę ančiukai greit palieka būstą: išgirdę patelės šauksmą, ančiukai, kabindamiesi aštriais nagučiais į uokso ar inkilo sieneles, pasiekia angą ir šoka žemyn. Net iŠ aukštai šokdami, neretai atsitrenkdami į sakas, nenukenčia, patelė juos nusiveda į artimiausią vandens telkinį.
Kitos nardančios antys (žiloji, juodoji, ledinė, nuodėguli’) Lietuvoje gausesnės tik praskridimų metu, todėl jų sumedžiojama nedaug.
Antys medžiojamos sėlinant, tykant, iš valties, viliojant (su krykštė). Šaunama 2 – 5 numerio šratais, galima naudoti ančių profilius, maketus. Rekomenduojama medžioti su paukštiniu šunimi.
Laukinės žąsys
Gana stambūs (kūno masė 1,5 – 4 kg) paukščiai, ilgais kaklais, tvirtais, kiek plokščiais snapais. Visi trys į priekį nukreipti kojų pirštai sujungti plaukiojamąja plėvele. Plunksnos tankios, po jomis daug pūkų. Šeriantis per trumpą laiką iškrenta visos plasnojamosios plunksnos ir, kol jos neatauga, paukščiai negali skraidyti. Patinai ir patelės nesiskiria. Gyvena prie vandens: ežerų, upių pakraščiuose, pelkėse – kur dideli vandens augalų sąžalynai. Gerai plaukioja. Gana vikriai vaikšto sausumoje. Skrydis lengvas, bet nevikrus (nemanevringas).
Minta beveik vien augaliniu maistu. Tai įvairios žolės, jų sėklos. Labai mėgsta javų želmenis. Rudenį ražienose renka grūdus.
Lizdus krauna ant žemės iš pernykščių sudžiūvusių augalų dalių. Juose visada daug pūkų, kuriuos patelė išpeša sau iš krūtinės ir papilvės. Deda dažniausiai 4 – 6 (iki 10) vienspalvius šviesius kiaušinius. Jaunikliai išsirita apaugę pūkais, atviromis akimis. Apdžiūvę, jie iš karto palieka lizdą ir visa šeima keliauja po augalijos “džiungles”, l lizdą negrįžta. Jaunikliai maisto ieškosi patys, bet juos prižiūri, saugo abu tėvai. Lietuvoje peri tik viena žąsų rūšis – pilkoji žąsis. Tai retas, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas paukštis. Ją medžioti draudžiama. Pas mus medžiojamos praskrendančius žąsys. Dažniausiai sumedžiojamos želmeninės ir baltakaklės žąsys. Želmeninė žąsis ganėtinai panaši į pilkąją, bet nuo jos skiriasi keliais požymiais: 1. Vienodai tamsūs sparnai (pilkosios žąsies priekinis sparno kraštas šviesus). Šis požymis gerai matomas paukščiui skrendant. 2. Žymiai tamsesnė galva ir kaklas. 3. Snapas su skersine oranžine ar geltona juostele (pilkosios žąsies snapas vienspalvis – rausvas). Praskridimų metu Lietuvoje aptinkamos, bet gerokai rečiau, ir kitų rūšių žąsys.
Žąsį sumedžioti nelengva – tai akylus ir labai atsargūs paukščiai. Medžiojama tykant iš anksto įrengtoje slėptuvėje žąsų maitinimosi, poilsio vietose naudojant profilius ar be jų. Šaudoma 4 – 4,5 mm šratais.
Laukiniai karveliai
Nedidelio ir vidutinio dydžio paukščiai. Galva maža. Snapas plonas, ilgokas. Kojos trumpos, bet vaikšto gerai. Sparnai stiprūs, poilgiai. Skraido greitai, vikriai. Patinai nuo patelių nesiskiria.
Suaugę paukščiai minta įvairių augalų sėklomis, daigais, pumpurais, uogomis. Vasarą sulesa kažkiek vabzdžių ir kitų bestuburių. Maitinasi laukuose.
Peri miškuose, laukų želdynuose, upių šlaitų miškeliuose, parkuose, soduose pavienėmis poromis. Lizdus krauna medžiuose ir tik viena Lietuvoje gyvenančių karvelių rūšis peri uoksuose. Lizdas labai menkas, beveik permatomas. Jaunikliams, augant tarpai tarp lizdo šakelių “užsiklijuoja” išmatomis. Deda du baltus kiaušinius. Jaunikliai išsirita silpni: akli, apaugę labai retais, į plaukus panašiais ilgais pūkais. Iš pradžių tėvai juos maitina “pienu” – gurklio (gūžio) sekretu (iš čia kilęs terminas “paukščių pienas”, kuris su tikru pienu nieko bendro neturi), vėliau – gurklyje išbrinkintomis ir atrytomis įvairiomis sėklomis. Per metus išaugina dvi vadas.
Lietuvoje karveliai specialiai nemedžiojami. Pavieniai paukščiai atsitiktinai sumedžiojami per rudeninę ančių medžioklę. Be to, karveliai gana baikštūs. Sėkmingiausia jų medžioklė galėtų būti iš slėptuvės nupjautuose javų laukuose, kur jie skrenda lesti likusių grūdų. Privilioti prie slėptuvės reikėtų karvelių profiliais, maketais, susmeigtais į žemę netoliese medžiotojo slėptuvės. (Vakarų šalyse gaminami plastikiniai karvelių maketai). Taip šie paukščiai medžiojami Vakarų Europoje. Šaunama 4 – 7 numerio šratais.
Lietuvoje gyvena keturios karvelių rūšys: keršulis, paprastasis purplelis, pietinis purplelis ir uldukas.
Keršulis. Pats didžiausias. Kūno masė 350 – 500 g. Krūtinė rausva. Ryškūs skiriamieji požymiai yra po baltą dėmę abiejose kaklo pusėse, kurių jauni paukščiai neturi, ir baltas priekinis sparno kraštas, ypač gerai matomas paukščiui skrendant. Likusi kūno dalis daugiau mažiau pilka. Nėra labai gausus. Baikštus.
Paprastasis purplelis. Pats mažiausias. Kūno masė 150 – 170 g. Krūtinė rausva. Kaklo šonuose po vieną margą, juodai baltą dėmę, kurių jauni paukščiai neturi, nugara ir sparnų viršus raibi. Uodega tamsi, o jos galas baltas. Šis požymis labai ryškus paukščiui kylant skristi, nes jis turi įprotį tuomet plačiai išskleisti uodegą. Antroje vasaros pusėje ir rudenį dažnai matomi tupintys ant laidų. Nėra labai gausūs.
Pietinis purplelis. Paprastojo purplelio dydžio. Nugara ir sparnų viršus plikai rusvi, vienspalviai. Šiuo požymiu labai skiriasi nuo paprastojo purplelio. Kaklo kiekviename šone yra baltu krašteliu apvedžiota juoda juostelė, kurios neturi jauni paukščiai. Gana dažnas. Aptinkamas miestuose ir miesteliuose.
Uldukas. Naminio karvelio dydžio. Pilkas. Peri uoksuose. Labai retas, įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą. Medžioti draudžiama.
Laukys
Laukys – vištelinių (vandens vištų) šeimos atstovas (ne antinių šeimos!). Kiek mažesnis už didžiąją antį – kūno masė 0,6 – 0,9 kg. Visos plunksnos tamsiai pilkos, beveik juodos (iš toliau atrodo visiškai juodas). Labai ryškus požymis, pagal kurį laukys lengvai atskiriamas nuo kitų paukščių – snapas ir kakta (plunksnomis neapaugęs odos plotas) balti. Kojų pirštai su plaukiojamosiomis skiautėmis (pirštai plaukiojamąja plėvele, kaip ančių, nesujungti). Patinas ir patelė nesiskiria.
Laukiai gyvena prie vandens: paežerėse, tvenkiniuose, upių senvagėse, pelkėse. Svarbiausia, kad būtų bent nedideli tankūs vandens augalų sąžalynai ir atviro vandens plotai. Daug laiko praleidžia vandenyje. Skraido gerai, bet kyla nenoriai, ypač rudenį, kai būna nusipenėję. Jau pakilę skristi, kol kojomis siekia vandenį, dar “bėga” jo paviršiumi.
Minta daugiausia augalinės kilmės maistu: sėklomis, daigais, lapais, ūgliais. I«sa ir gyvulinės kilmės maistą: vabzdžius įvairiose jų vystymosi stadijose, vorus, vėžiagyvius, kirmėles, smulkius moliuskus.
Pavasarį parskrenda tik nutirpus ledui (nedaug laukių žiemoja ir neužšąlančiuose Lietuvos vandenyse). Lizdą krauna tarp vandens augalų iš sudžiūvusių augalų dalių (pūkų jame niekada nebūna). Deda dažniausiai 6 – 9 sauso molio spalvos, smulkiai išmargintus tamsiais taškeliais, kiaušinius. Jaunikliai išsirita apaugę juodais pūkais. Jie greitai palieka lizdą ir vėliau į jį negrįžta. Iš karto gerai bėgioja, plaukioja, nardo. Maitinasi savarankiškai, bet juos globoja abu tėvai.
Laukių medžioklė Lietuvoje nepopuliari. Šaunama 3 – 5 numerio šratais, dažniausiai ant vandens (taip šaudyti laukius Medžioklės taisyklės leidžia), nes į orą kyla labai nenoriai. Todėl būtinas ypatingas atsargumas.
Perkūno oželis.
Ne ką už varnėną didesnis (kūno masė apie 100 g) paukštis. Snapas ilgas (apie 65 mm), ilgos kojos. Viršugalvis su plačia išilgine šviesia juosta. Viršutinė kūno dalis rudai raiba, šviesesnė už apatinę. Pilvas baltas, šonuose skersinės tamsios juostos, gerai matomos paukščiui skrendant. Perkūno oželis pusiau naktinis paukštis. Veisimosi laikotarpiu girdisi jo skleidžiamas į ėriuko mekenimą panašus garsas. Šį garsą skleidžia tik skrisdamas. Todėl jis ir gavo tokį lietuvišką pavadinimą. Įdomiausia tai, jog “mekenimą” sukelia oro srauto vibruojamos kraštinės uodegos plunksnos.
Iš žiemaviečių parskrenda kovo pabaigoje. Tai pelkių, pelkėtų paežerių ir paupių, šlapių pievų, raistų paukštis. Tokių vietų mažėjant, sparčiai nyksta.
Minta daugiausia gyvulinės kilmės maistu: įvairiais vabzdžiais, jų lervomis. Maisto ieško beveik tik dumble, kaišiodamas į jį savo snapą. Kariais lesa smulkias augalų dalis, sėklas.
Lizdas klampiose vietose, paprastai ant žolės kupsto. Jis menkai išklotas sausomis augalų dalimis, dažniausiai po nusvirusia žole. Kaip ir visi tilvikai, dažniausiai deda keturis taškuotus, palyginus gana didelius, kriaušės formos kiaušinius, kurie visada smaigaliais atsukti į centrą. Jaunikliai išsirita gerai išsivystę: apaugę pūkais, atviromis akimis ir greit palieka lizdą, į kurį vėliau negrįžta. Maitinasi savarankiškai. Jais rūpinasi abu tėvai.
Perkūno oželiai medžiojami su paukštiniu šunimi. Pakildami skristi, paprastai čirkšteli. Skrenda labai greitai, staiga vis kaitaliodami skridimo kryptį, pasvirdami nuo vieno šono ant kito. Todėl pataikyti į perkūno oželį ypatingai sunku. Šaunama 8 – 9 numerio šratais. Specialiai šiuos paukščius pas mus mažai kas medžioja.
Slanka.
Beveik naminio karvelio dydžio (kūno masė apie 300 g). Snapas ilgas (6 – 7 cm), akys didelės, tamsios. Kojos, skirtingai negu daugumos tilvikų, trumpos. Iš toliau atrodo pilkai ruda. Viršutinė kūno dalis tamsesnė, apatinė šviesesnė. Paėmus į rankas matosi, kad šią spalvą sudaro sudėtingas ir sunkiai aprašomas juodos, įvairių atspalvių rudos ir pilkos spalvos raštas (raibumas).
Gyvena miškuose. Labiausiai mėgsta drėgnus lapuočių ir mišrius. Sausų pušynų vengia, bet ir juose randa drėgnų, juodalksniais apaugusių plotų, upelių slėnių, kur ir apsigyvena. Iš žiemaviečių parskrenda kovo pabaigoje – balandžio pradžioje. Aktyviausia sutemose. Tai, kad slanka naktinis paukštis, galima spręsti ir iš didelių akių.
Minta gyvulinės kilmės maistu: įvairiausiomis kirmėlėmis (dažniausiai sliekais), įvairiausiais žemės paviršiuje bei viršutiniame jos sluoksnyje gyvenančiais vabzdžiais, jų lervomis. Sliekus sugeba aptikti, išsitraukti iš žemės ir tokio gylio, kiek pasiekia savo ilgu snapu. Paukštis snapu bado minkštą žemę. Jei netoliese yra sliekas, jis tai pajunta ir pradeda šliaužti, trauktis. Jo judesius “užfiksuoja” labai jautrūs ir gausūs snapo gale po nestora oda esantys receptoriai. Tada paukščiui visai nesunku vienu ar keliais snapo dūriais į minkštą žemę slieką nutverti.
Lizdas visada ant žemės. Tai nedidelė duobutė tarp žolių, po eglute ar kitoje vietoje, išklota sausa žole, lapais. Deda, kaip ir visi tilvikai, dažniausiai keturis taškuotus, palyginus gana didelius, kriaušės formos (vienas galas smailas, kitas bukas) kiaušinius, kurie lizde visada smailagaliais atsukti į centrą. Jaunikliai išsirita gerai išsivystę: apaugę pūkais, atviromis akimis ir greit palieka lizdą, į kurį vėliau negrįžta. Maitinasi savarankiškai. Būdami vos 10 dienų amžiaus jau sugeba paskristi. Peri ir jaunikliais rūpinasi tik patelė.
Pavasarį, ypač šiltais, nevėjuotais (nestiprus, šiltas lietus netrukdo) vakarais, saulei leidžiantis slankos pradeda skraidyti virš miško. Šis skraidymas vadinamas slankų traukimu. Tai nieko bendro su migracija nėra, tai slankų tuoktuviniai skraidymai (tuoktuvių elementas). Skrenda paprastai dideliais ratais per kelis metrus virš medžių viršūnių. Dažniausiai virš jaunuolynų, nedidelių miško pievų, pelkių pakraščių. Tokiose vietose jų ir tykoma. Skrisdamos kurkia (kvor, kvor, kvor…) ir cypsi (psip, psip…). Slankos skraido ir sutemus, nors ne taip aktyviai. Bet tada jų jau negalima įžiūrėti, tik girdisi balsai. Todėl ši medžioklė labai trumpa, trunka ne ilgiau kaip l valandą. Rudenį su paukštiniu šunimi slankų ieškoma jų mėgstamose dienojimo vietose – drėgnuose miškuose, gausiai krūmais apaugusiose pievose ir kitose panašiose vietose. Tačiau ši medžioklė Lietuvoje nepopuliari ir vargu ar kas nors specialiai medžioja slankas rudenį. Slanka skrenda gana vikriai, moka manevruoti tarp medžių. Todėl pataikyti į ją nelengva. Surasti nušautą, juo labiau tik sužeistą paukštį, be paukštinio šuns, labai sunku. Šaunama 6 – 7 numerio šratais.
Tetervinas.
Vištos dydžio paukštis, sveriantis 0,8 – 1,25 kg. Patinas juodas, baltu pauodegiu ir balta juostele per sparną. Kaklas ir pagurklis juodos spalvos violetinio blizgesio. Antakiai ryškiai raudoni. Uodegos kraštutinės plunksnos ilgesnės už kitas ir išlenktos lyros pavidalu. Kojos apaugusios plunksnomis, o pirštų šonuose rudenį išauga raginės šukos. Patelė rusvai pilka su juosvu margumu. Jos uodega nežymiai iškirpta, tuo ji skiriasi nuo kurtinio patelės
Tetervinai laikosi pamiškėse, aukštapelkėse, beržynuose ir retuose pušynuose. Vasarą daugiausiai minta žolių lapais, sėklomis, uogomis, vabzdžiais. Žiemą – medžių pumpurais, žirginiais ir uogomis.
Tuoktuvės vyksta kovo – balandžio mėnesiais ant žemės miško aikštėse, pamiškių ir tolokai nuo miško nutolusiose pievose netgi arimuose. Rytą dar tamsoje, patinai atskrenda į tuokvietes ir pradeda burbuliuoti. Kartais jie burbuliuoja ir medžiuose. Burbuliavimas kiek primena karvelio burkavimą, kartkartėmis jis pertraukiamas čiufsėjimu “čussyy”. Burbuliuojantis patinas kiek praskleidžia ir nuleidžia sparnus, išskleidžia vėduokle uodegą ir ištiesia pažeme kaklą. Auštant į tuokvietę atskrenda patelės.
Patinai burbuliuoja iki gegužės mėnesio pabaigos, o patelės jau balandžio antroje pusėje lizde ant žemės padeda 6 – 12 kiaušinių. Po 26 dienų išsirita jaunikliai, kurie po 10 dienų jau pradeda skraidyti.
Siekiant apsaugoti tetervinus, reikėtų jų netrikdyti tuokvietėse, jų gyvenamuose plotuose mažinti plėšrūnų (lapių, mangutų, kiaunių) ir šernų skaičių.
Plėšrieji paukščiai
Tai sakalai, vanagai, ereliai, grifai, lingės. Visų jų daugiau – mažiau smailas lenktas snapas, aštrūs nagai. Dauguma jų vikriai skraido, kai kurie gali ilgai sklandyti. Spalvos įvairios, bet visada neryškios. Patelės dažnai stambesnės už patinus, kartais skiriasi ir spalva. Šių paukščių atvaizdai neretai matomi valstybių herbuose, piniguose – tai jėgos, drąsos, ištvermės, galybės simbolis.
Skirtingų rūšių plėšrieji paukščiai minta gyvuliniu, bet labai skirtingu maistu. Jų tarpe yra mintančių beveik vien tik vabzdžiais (skėtsakalis), žuvimis (žuvininkas), ropliais (gyvatėdis), paukščiais (paukštvanagis), peliniais graužikais (pelėsakalis), dvėseliena (grifas), kiti minta įvairesniu maistu. Jo ieško miškuose, miškeliuose, pievose, dirbamuose laukuose, pelkėse, upėse, ežeruose ir net šiukšlynuose. Taigi plėšrieji paukščiai minta ne vien kiškučiais, kurapkomis, fazanais, antimis, vištomis ir kitais naminiais paukščiais, kaip daug kas mano. Iš laukinių žvėrių ir paukščių į jų nagus pirmiausiai patenka silpni, ligoti, sužeisti individai, o tai yra natūrali atranka, visada naudinga kiekvienai rūšiai. Todėl dauguma plėšriųjų paukščių rūšių yra labai naudingos. Visi plėšrieji paukščiai reti. Tad neverta kalbėti apie daromą žalą net tų rūšių paukščių, kurie gaudo medžiojamuosius ir naminius gyvūnus.
Lizdus krauna dažniausiai medžiuose, rečiau ant žemės (lingės). Stambiųjų rūšių deda 1 – 3, smulkiųjų – 3 – 7, dažniausiai išmargintus įvairių spalvų, dydžių ir formų dėmėmis kiaušinius. Jaunikliai išsirita apaugę baltais pūkais.
Ilgą laiką plėšrieji paukščiai buvo persekiojami ir įvairiausiais būdais naikinami. Leidžiamų naikinti rūšių sąskaita kentėjo visos rūšys. Taip buvo ne tik Lietuvoje, o bemaž visur. Todėl nenuostabu, kad plėšrieji paukščiai yra vieni rečiausių. Iš 24 Lietuvoje aptinkamų jų rūšių net 13 (!) įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Lietuvoje visų rūšių plėšriuosius paukščius šaudyti, gaudyti, kitaip naikinti draudžiama visur ir visais metų laikais. (Tas pats pasakytina ir apie pelėdas).
Paprastasis suopis (suopis, vakarinis suopis). Lietuvoje pats gausiausias. Dažniausiai tamsus. Skrydyje charakteringi platūs sparnai, neilga ir plati uodega. Mėgsta tupėti laukuose augančių pavienių medžių viršūnėse, ant stulpų, šiaudų stirtų. Minta daugiausia peliniais graužikais. Juos medžioja skraidydamas virš laukų, pievų. Stebėdamas grobį gali “pakibti” ore vienoje vietoje. Lizdai įvairaus dydžio, miškuose. Rudenį išskrenda (žiemą Lietuvoje aptinkamas šviesesnis, iš šiaurės kraštų atskrendantis tūbuotasis suopis), labai naudingas.
Vištvanagis. Sparnai platūs, trumpi, buki. Uodega ilga. Senų paukščių apatinė kūno dalis šviesi su smulkiais tamsiais skersiniais dryželiais. Viršutinė kūno dalis tamsiai pilka. Jaunų paukščių apatinė kūno dalis su tamsiomis išilginėmis dėmėmis, viršutinė kūno dalis pilkai ruda. Patelės (kūno masė 1,2 kg) dvigubai didesnės už patinus (apie 0,6 – 0,7) kg). Minta smulkiais ir vidutinio dydžio paukščiais ir žinduoliais. Kartais atskrenda į sodybas ir nugvelbia kokią vištą ar ančioką. Gyvena miškuose. Lietuvoje retas.
Paukštvanagis. Išvaizda ir kūno sudėjimu labai panašus į vištvanagį, tik gerokai mažesnis. Patelės kūno masė apie 250 g, patinų – apie 150 g. Minta smulkiais paukščiais. Gyvena miškuose, net ir nedideliuose. Atskrenda į sodybas. Lietuvoje nedažnas.
Juodasis ir rudasis pesliai. Abu, bet ypač antrasis, reti, įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą. Tamsus, didesnis už varną. Lengviausia pažinti pagal iškirptą (kaip kregždės, tik ne tiek giliai) uodegą. Minta gyvomis ir nudvėsusiomis žuvimis, varlėmis, pelėnais, paukščių jaunikliais. Apsilanko šiukšlynuose. Gyvena netoli ežerų ir didelių upių. Lizde visada yra įvairiausio šlamšto: popieriaus, skudurų, polietileno, kartais net metalo ir pan.
Lingės. Lietuvoje aptinkamos keturios lingių rūšys, peri dvi – nendrinė ir pievinė (įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą). Patelės rudos, patinai šviesesni – dažniausiai pilki. Sklęsdamas linguoja į šonus (iš ko kilęs lietuviškas pavadinimas). Minta peliniais graužikais, paukščių kiaušiniais ir jaunikliais. Gyvena pelkėse, drėgnose pievose, laukuose. Peri ant žemės.
Lietuvoje dar peri žuvininkas (erelis žuvininkas), vapsvaėdis, erelis rėksnys, jūrinis erelis, skėtsakalis, startsakalis, pelėsakalis. Jie visi, išskyrus skėtsakalį, įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą.
Baltasis kiškis
Mažesnis už pilkąjį kiškį. Kūno masė 2,9 – 4,6 (5,3) kg. Taip pat trumpesnės ausys, trumpa apvali uodega. Užpakalinių kojų letenos platesnės, apaugę tankesniais plaukais negu pilkojo kiškio.
Kailis žiemą baltas, tik ausų viršūnės juodos. Vasarą kailis pilkšvai rusvas, krūtinė rusvai balta, ausų galiukai juodi, viršutinė uodegos pusė juosva, bet ne taip ryškiai kaip pilkojo kiškio.
Šeriasi du kartus metuose: kovo – gegužės ir spalio – lapkričio mėnesiais.
Baltasis, kaip ir pilkasis kiškis, juda šuoliuodamas, užpakalines galūnes išmesdamas į priekį. Užpakalinių galūnių pėdsakai žymiai didesni negu priekinių, taip pat apvalesni ir platesni (8,5 cm) kaip pilkojo kiškio (5,5 cm).
Lietuvoje dažniau sutinkamas didesniuose spygliuočiuose miškuose ir mišriuose miškuose su aukštapelkėmis. Palyginti sėslus, dienos poilsiui pasirenka atokesnes vietas aukštapelkių viržynuose, tarp vėjovartų. Žiemą sniege gali išsikasti urvą ir nepalankiu oru jame išbūti 2 dienas ir ilgiau.
Minta žoline augalija, žiemą daugiausiai – medžių ir krūmų (karklų, beržų, drebulių) ūgliais ir žieve, avietėmis.
Veisiasi nuo vasario iki liepos mėnesio pabaigos. Nėštumas trunka 47 – 55 dienas. Būna 3 – 4 vados, vadoje 2 – 4 (1 – 8) jaunikliai. Jaunikliai regintys, apaugę tankiais ilgais plaukais. Patelė juos žindo apie 30 dienų, bet po 10 dienų kiškiukai pradeda ėsti augalinį maistą. Lytiškai subręsta 9 – 10 mėnesių.
Pasitaiko baltojo ir pilkojo kiškių hibridų. Jų kūno masė 4 – 5 (iki 6 – 7) kg, ausys ilgesnės, uodega smailesnė. Rudenį išsišėrusių hibridų priekinės kojos molio spalvos, ausys su rausvų plaukų priemaiša, molio spalvos plaukų yra ir ant galvos.
Baltųjų kiškių gausumą limituojantis faktorius – įvairūs plėšrūnai, ypač besniegėmis žiemomis.
Barsukas (opšrus)
Kūnas pleišto formos – ilga ir siaura galva nežymiai pereina į kaklą, šis į liemenį, o liemuo, pamažu platėdamas, baigiasi storu pasturgaliu. Uodega neilga. Kojos trumpos, bet stiprios. Pirštai su ilgais, pritaikytais rausti žemę nagais. Nuo snukio galo per akis ir ausis (jos trumpos) eina juodos juostos, o per viršugalvį ir galvos šonais – baltos juostos. Kūno apačia, kojos juodi, liemuo pilkas. Vasarą plaukai trumpi ir reti, beveik be vilnaplaukių. Rudenį plaukai pailgėja, sutankėja, išauga daugiau vilnaplaukių. Šeriasi tuoj po žiemos įmygio. Patinai ir patelės nesiskiria. Pavasarį kūno masė apie 10 kg, rudenį, nutukus – iki 15 kg.
Gyvena urvuose. Prie jų visada švaru: niekuomet nebūna maisto liekanų, išmatų. Už kelių ar keliasdešimt metrų nuo urvo arba vienoje urvo atšakoje būna “išvietė”. Nuo lapkričio – gruodžio iki kovo mėn. miega. Nors įmygis gilesnis nei manguto, tačiau ir barsukas šiltomis dienomis ir urvo išlenda, vaikšto, bet nesimaitina. Žiemos guolio paklotą pavasarį iš urvo išstumia ir užverčia žemėmis. Rudenį iš sausų lapų, žolių ruošia naują žiemos guolį. Jei žvėreliai jaučiasi saugiai, tuose pačiuose urvuose gyvena daug metų. Kiekvienais metais juos papildomai rausia. Todėl seni barsukų urvai yra ištisa požeminių labirintų sistema su daug išėjimų į paviršių. Iškastą iš urvo žemę ne paskleidžia aplinkui, kaip tai daro lapė, o nustumia tolyn. Stumia visada ta pačia vieta, todėl šonuose susidaro 20 – 30 cm aukščio kauburėliai.
Medžioti išeina saulei nusileidus. Iš urvo lenda labai atsargiai. Pirmiausiai iškiša galvą, apsidairo, apsiuosto, klauso. Jei yra nors menkiausias įtarimas – pasislepia. Pasirodo vėl tik po 10 – 15 min. Atgal grįžta prieš aušrą ir greitai įlenda urvan.
Minta varliagyviais, vabzdžiais ir jų lervomis, smulkiais žinduoliais (pelėnais, kirstukais, kurmiais, ypač jų mažais jaunikliais), sliekais ir moliuskais, paukščių kiaušiniais ir jaunikliais. Daug suėda augalinio maisto (ąžuolo gilės, vaisiai, uogos, sėklos, lapai, šaknys). Labai ėdrus.
Ruja pavasarį, tuoj po gimdymo. Nors nėštumo trukmė beveik 12 mėn., bet ilgą laiką embrionas nesivysto. Po žiemos įmigio, dar neišlindusį iš urvo, patelė atveda 1 – 6 (dažniausiai 2 – 3) jauniklius. Jie gimsta akli, uždaromis ausimis. Praregi tik po 1 – 1,5 mėn.
Vaikšto remdamasis visa pėda, todėl pėdsakuose matosi ne tik pirštai su nagais, bet ir platus kulnas.
Medžiojami urvuose su urviniais šunimis. Retas šuo barsuką išvaro, o dar rečiau pasmaugia ir išvelka.
Dažniausiai pagal lojimą nustačius vietą, urvas prakasamas ir barsukas ištraukiamas, l’o to urvas užtaisomas. Jauną, nepatyrusį šunį barsukas gali smarkiai sužeisti arba užkasti urve.
Barsuko kailis šiurkštus, menkavertis, bet oda stipri, nepraleidžia vandens. Iš akuotplaukių daromi aukštos kokybės dailininkų teptukai. Riebalai vertinami liaudies medicinoje, vartojami įvairių tepalų gamyboje. Medžioklės, žemės ir miškų ūkiui didesnio poveikio nedaro. Juo labiau dabar, kai barsukų nedaug.
Briedis
Patinų kūno masė dažniausiai iki 500, patelių – iki 350 kg (didžiausias Lietuvoje sumedžiotas briedis patinas svėrė 538, patelė – 378 kg). Ilgos kojos, masyvi priekinė kūno dalis, aukštas gogas, stambi galva, didelė nukarusi viršutinė lūpa. Pasmakrėje ties kaklo pradžia yra ilgesniais plaukais apaugusi odos raukšlė – barzda. Ją turi patinai ir patelės (kiek mažesnę) Ausys ilgos ir judrios. Pagal jų padėtį galima spręsti apie gyvūno emocinę būseną. Ausys nusvirę į šonus – briedis ramus, sukioja į šalis – klausosi, priglaustos išilgai kaklo – nusiteikęs agresyviai, atsuktos atgal – išsigandęs. Be to, ramus briedis galvą laiko beveik horizontaliai. Sunerimusio, išsigandusio – galva iškelta aukštyn. Suaugusio briedžio kailis tamsiai rudas (vasarą tamsesnis, žiemą šviesesnis), tik snukio galas, papilvė, kojų vidinė pusė ir galai – pilki. Patelių pauodegyje yra nedidelė šviesi dėmė. Ant liemens plaukai apie 10 cm ilgio, o ant sprando, gogo – net iki 20 cm. Šeriasi balandžio – liepos mėn., t.y. vieną kartą per metus. Rudenį plaukai tik pailgėja, sutankėja.
Patinai turi ragus, kasmet spalio – sausio (vasario) mėn. jie nukrenta. Anksčiausiai ragai nukrenta sveikiems, gerai išsivysčiusiems, vidutinio amžiaus, aktyviai rujojusiems žvėrims. Pavieniai jauni žvėrys ragus nešioja iki vasario mėn. Nauji ragai augti pradeda kovo pabaigoje – balandžio pradžioje. Iki liepos mėn. jie visiškai išauga, bet dar būna padengti oda. Iki rugpjūčio pabaigos odos ant ragų nelieka. Pirmieji ragai išauga antraisiais metais. Sveiko, normaliai besivystančio briedžio iki 8 – 10 (12) metų amžiaus kasmet išauga vis stambesni ragai. Vyresniems žvėrims ragai kasmet menkėja. Maksimali Lietuvos briedžių ragų masė siekia 15 kg. Pagal formą Lietuvoje gyvenančių briedžių ragai skirstomi į šakotus, mentiškus ir siauramenčius. Daugiausia pasitaiko su šakotais ragais. Ragą sudaro kamienas (mentiškų jis išsiplėtęs į mentę), rožė (vainikėlio formos sustorėjimas kamieno pradžioje) ir nuo kamieno atsišakojusios šakos. Ragų paviršius grublėtas, išraižytas vagelių (buvusių kraujagyslių, kurios maitino ragą jam augant, žymės). Dėl ligų, senatvės, sužeidimų, vidaus sekrecijos liaukų sutrikimo išauga nenormalūs ragai.
Pirmamečiai briedžiai gerokai mažesni už suaugusius, snukis santykinai trumpas. Antramečiij briedžių barzda ilgoka, smaila. Trečiųjų gyvenimo metų pradžioje apatinė barzdos dalis nukrenta, todėl ji tampa trumpesnė ir buka. Tad atskirti antramečius briedžius nuo trečiamečių ir vyresnių nėra sunku. Nustatyti “trumpabarzdžių” briedžių amžių ryškių požymių nėra.
Nuo pavasario iki rudens briedžiai minta medžių ir krūmų lapais, žoliniais augalais, ėda žemės ūkio kultūras (lubinus, kviečius, avižas, saulėgrąžas, dobilus, runkelius). Žemaūgius augalus neretai ėda priklaupę priekinėmis kojomis. Vandens augalus ėda įsibridę, iš dugno pešdami, neretai net galvą panardinę. Vandens augalus ypač mėgsta pavasarį – žolė želti pirmiausia pradeda prie vandens. Žiemą ir ankstyvą pavasarį minta medžių ir krūmų ūgliais bei žieve. Labiausiai mėgsta pušį, drebulę, karklą. Medžių ir krūmų ūglius dažniausiai nukanda 1 – 2,5 m. aukštyje, bet, atsistoję ant užpakalinių kojų, pasiekia net iki 3,5 m. Aukštesnių pušelių viršūnes nulaužia kaklu ir tada nuėda ūglius. Žiemos pradžioje mėgsta viržius, mėlynes, bruknes. Prie ėdžių neina ir šieno neėda.
Aktyviausiai rujoja rugsėjo mėn. Per rują girdimas nelabai garsus stenėjimą primenantis patinų balsas. Patinai ragais laužo medelius, priekinėmis kanopomis kasa žemę, voliojasi savo ir patelių šlapinimosi vietose, daug juda, būna agresyvūs. Patinas per rują netenka iki 20 % masės (patelės tik iki 5 %). Nėštumas trunka 7,5 – 8 mėn. Gegužės mėn. gimsta 1 – 2, labai retai 3 jaunikliai (Lietuvoje po l jauniklį vedžiojasi apie 75 % patelių). Jie gimsta gerai išsivystę, atviromis akimis ir greitai pradeda sekioti paskui motiną. 2 – 3 savaičių amžiaus jau pradeda ėsti žolę. Iki 3 mėn. amžiaus būna žalos spalvos. Lytiškai subręsta trečiaisiais gyvenimo metais.
Pagal pėdsakus, turint patirtį, galima nustatyti briedžių amžių ir lytį. Pirmamečių, antramečių ir trečiamečių žvėrių pėdų atspaudai vidutiniškai būna atitinkamai 9×6,5, 11×8,5 ir 13×11 cm. Patinų pėdos platesnės ir bukesnės, patelių – pailgesnės ir smailesnės. Žiemą žvėrių amžių bei lytį galima nustatyti ir pagal ekskrementus (išmatas). Jauniklių žiemos ekskrementai visada būna pailgos formos (23 – 25×10 – 15 mm), suaugusių patinų – dažniausiai rutuliški arba kiek suploti iš šonų, suaugusių patelių – ovališki. Suaugusių briedžių ekskrementų dydis 25 – 40×15 – 25 mm. Pagal žiemos ekskrementų (jie išsilaiko ilgai) apskaitos duomenis galima nustatyti žiemojusių briedžių skaičių, santykį pagal amžių ir lytį, koncentravimosi vietas.
Briedžiai medžiojami šiais būdais: su varovais, iš bokštelio, sėlinant (dažniausiai per rują). Medžioti leidžiama pagal licencijas, medžioti perspektyvius briedžių patirtus bei žvėris su numestais ragais draudžiama. Iš lygiavamzdžio šautuvo šauti leidžiama tik kulkomis. Šaunama į širdies plotą. Jokiu būdu, net iš graižtvuoto šautuvo, negalima šauti į galvą, nepatartina šauti į kaklą.
Iš vieno sumedžioto briedžio vidutiniškai gaunama apie 150 kg vertingos skerdienos, tačiau vertingiausias trofėjus – ragai. Ragai paruošiami kaip ir kitų žvėrių. Galva ties pirmu slanksteliu atsargiai, nepažeidžiant kaukolės, nupjaunama ir nulupama. Pašalinamos akys, per angą pakaušyje iškrapštomos smegenys. Kiek įmanoma nupjaustomi raumenys bei sausgyslės. Taip apdorota kaukolė apie parą mirkoma šaltame vandenyje, jį dažnai keičiant. Po to, iki ragų panardinta į vandenį, virinama keliolika minučių. Vanduo pakeičiamas ir vėl virinama. Virti reikia tol, kol ant kaulo likusius mėsos likučius nesunkiai galima nukrapštyti (negalima virti per ilgai, nes per jungtis atsiskiria paskiri kaulai). Mėsos, kremzlių likučiai nukrapštomi peiliu, šepečiu. Kaukolė nuplaunama ir balinama apdengiant 30 % vandenilio perokside sumirkyta vata. Apdžiūvusi vata vėl sumirkoma vandenilio perokside. Išbalinta kaukolė išdžiovinama, įklijuojami iškritę dantys. Taip paruošti ragai su kaukole tvirtinami prie dekoratyvinės lentelės. Tvirtinama taip, kad nuo lentelės bet kada būtų galima nuimti ir vėl pritvirtinti. Galima tvirtinti visą kaukolę, galima jos dalį nupjauti (pjūvis daromas lygiagrečiai dantims). Prie ragų turi būti apatinio žandikaulio dešinė pusė. Apatinis žandikaulis nebalinamas, nes, pasikeitus dantų spalvai, sunkiau nustatyti žvėries amžių. Po apžiūros menkos trofėjinės vertės ragus galima panaudoti papuošalų, suvenyrų gamybai.
Kur briedžių gyvena daug, nuo pastovaus, daugkartinio ūglių kramtymo, viršūnių laužymo, žievės laupymo jauni medeliai nudžiūna, o išlikusieji auga menkaverčiais. Briedžiai gali sunaikinti ištisus pušų jaunuolynus, ypač sodintus. Esant tokiai situacijai, vertingiausius jaunuolynus galima aptverti 3 m. aukščio tvora, medelius apdoroti įvairiais repelentais. Tačiau tai brangiai kainuoja. Todėl geriausia išeitis – reguliuoti žvėrių skaičių medžiokle. Tiesa, dabar tokių problemų jau nėra – briedžių skaičius Lietuvoje labai sumažėjo.
Danielius
Kūno masė 50 – 125 kg. Ne taip grakštus kaip kiti elniai, kojos trumpokos. Kailis vasarą gelsvai rudas, į šonų apačią šviesėjantis. Nugara ir šonai dėmėti. Per nugaros vidurį tęsiasi tamsesnė juosta, ypač ryški ant pasturgalio ir uodegos. “Veidrodėlį” iš viršaus ir šonų supa tamsių plaukų juostelė. Žiemą plaukai ilgesni, taukesni ir tamsesni, dėmėtumas neryškus arba visai neįžiūrimas. Patinai turi ragus, ragą sudaro kamienas, akinė ir pomentinė šakos ir mentė.
Patinų amžių galima nustatyti pagal kūno išvaizdą ir ragus. Jaunų elnių galva iš šono smaili, plonas kaklas, silpna priekinė kūno dalis. Vyresnių patinų galva platesnė, kaklas storesnis, nuo 3 – 4 metų atsiranda “Adomo obuolys”, priekinė kūno dalis masyvesnė. Gogas išryškėja tik nuo 8 metų amžiaus. Jauni žvėrys kaklą laiko iškėlę statmenai, vyresnių patinų kaklas nuleistas, bet ne taip žemai kaip tauriųjų elnių. Pirmieji danieliaus ragai – nedideli kauliniai iešmeliai su sustorėjusiu pamatu. Antrieji ragai turi akinę ir pomentinę šakas, o kartais ir mentės užuomazgą. Geriausiai išsivysčiusius ragus nešioja 8 – 10 metų danieliai. Vyresnių patinų ragai pradeda menkėti. Danieliai ragus meta balandžio – gegužės mėnesiais (senesni anksčiau, jaunesni ir ligoti – vėliau). Netrukus pradeda augti nauji ragai, kurie iki rugpjūčio mėnesio sukaulėja.
Jaunų patelių kūnas lieknas, kojos ilgos, plonas kaklas. Vyresnių patelių ilgesnė galva, storesnis kaklas, pilvas kiek nukabę. Senų žvėrių kaklas ir galva prakaulūs, nukabę pilvas, “įkritę” šonai.
Danielių pėdsakai (3,5 – 4,5 x 5,5 – 8,0 cm) pailgesni ir smailesni kaip tauriojo elnio. Svarbus skiriamasis bruožas – didelis, apimantis pusę kanopos, trynės atspaudas (tauriojo elnio trynė sudaro apie trečdalį kanopos atspaudo).
Danieliai gyvena nedideliuose lapuočių ir mišriuose miškuose. Vasarą minta įvairiais žoliniais augalais, žiemą ėda lapuočių medžių ir krūmų ūglius ir žievę, viržius, mėlynes. Mėgsta ąžuolų giles, laukinių obelų ir kriaušių vaisius.
Rujoja rugsėjo – spalio mėnesiais. Patinas laikosi su keliomis patelėmis, išveja iš būrio jaunus patinus. Rujojančio patino balsas kimus, primena kosėjimą.
Patelės pradeda rujoti antraisiais arba trečiaisiais gyvenimo metais. Nėštumas trunka 7,5 – 8 mėnesius. Gimsta l, retai 2 jaunikliai.
Lietuvoje danieliai pradėti aklimatizuoti dar XVIII amžiuje, bet vėliau išnyko. 1976 – 1977 metais į Šilutės ir Marijampolės rajonus buvo atvežti danieliai iš Askanija Novos, Čekoslovakijos ir Vengrijos, vėliau išleisti ir kitose vietovėse. 1995 m. Lietuvoje 11 – je rajonų aptvaruose ir laisvėje gyveno 430 danielių.
Danielių patinus leidžiama medžioti pagal licencijas. Danieliai medžiojami su varovais, iš bokštelių ir sėlinant. Sumedžiotų danielių ragai paruošiami kaip kitų elninių
Dėmėtasis elnias.
Patinų kūno masė iki 130 kg, patelių – 80 kg. Nedidelė galva, kaklas ir kojos ilgi. Ilga uodega – 16 – 19 cm. Vasarą kailis ryškiai rudas su baltomis dėmėmis. Kaklas ir kūno apačia gerokai šviesesni už nugarą ir šonus. Nuo galvos per sprandą, nugarą ir uodegą tęsiasi tamsi juosta. Žemiau uodegos pamato nedidelis baltas “veidrodėlis”. Uodegos apatinė pusė plika. Žiemą kailis pilkai rusvas, dėmės neryškios, kartais visai nematyti. Patinai su “karčiais”, turi nedidelius (po 4 – 5 šakas) ragus. Juos numeta balandžio – gegužės mėnesiais, o iki rugsėjo išauga nauji.
laikosi lapuočių miškuose. Minta lapuočių medžių ūgliais, lapais, žoline augalija, noriai ėda ąžuolų giles.
Rujoja spalio mėnesį. Nėštumas trunka apie 7,5 mėnesio, atveda vieną, retai du jauniklius. Lytiškai subręsta antrais gyvenimo metais.
Į Lietuvą dėmėtieji elniai buvo atvežti 1954 metais iš Kalnų Altajaus ir paleisti į Dubravos mišką prie Kauno. Buvo pagausėję iki 60 – 70 žvėrių, bet vėliau išnyko. Šiuo metu Lietuvoje yra tik aptvaruose laikomų dėmėtųjų elnių. Dėl kryžminimosi su tauriaisiais elniais, laikyti dėmėtuosius elnius laisvėje netikslinga.
Kanadinė audinė.
Vikrus, trumpakojis, gera: plaukiojantis ir nardantis, kiaunių šeimos žvėrelis. Ausys trumpos, uodega beveik pusės kūno ilgio. Kailiukas dažniausiai rudas. Apatinė lūpa ir smakras balti. Baltų dėmelių gali būti ir kaklo apatinėje dalyje, ant krūtinės, papilvėje. (Europinės audinės balta dar ir viršutinė lūpa, o šiaip šios abi rūšys yra labai panašios). Žieminis kailis nuo vasarinio beveik nesiskiria. Patinai ir patelės vienodi. Kūno masė apie l kg. Aktyvi dieną ir naktį. Įsikuria prie vandens. Slepiasi po šaknimis, tarp akmenų, išpuvusiuose kelmuose, nuvirtusių medžių uoksuose, apleistose bebrų trobelėse ar urvuose, ondatrų urvuose ir trobelėse.
Minta smulkiais žinduoliais, paukščiais ir jų kiaušiniais, varliagyviais, vėžiais, moliuskais, žuvimis, vabzdžiais.
Ruja dažniausiai kovo mėn. Nėštumas nevienodos trukmės, dažniausiai trunka apie 2 mėn. Veda 4 – 8 (iki 10) jauniklius. Po mėnesio jie praregi, atsiveria ausų angos, o 3 – 4 mėn. jaunikliai dydžiu beveik nesiskiria nuo suaugusių.
Pėdsakai panašūs į kitų kiauninių – bėga šuoliukais.
Mūsų medžiotojai audinių praktiškai nemedžioja ir nežino kaip medžioti. Galima gaudyti spąstais, tykoti.
Kur audinių daug, jos gali sunaikinti nemažai vandens paukščių ir jų kiaušinių. Žuvys, kurias jos gaudo, dažniausiai smulkios ir menkavertės: gružliai, ešeriai, pūgžliai. Sunaikina nemažai ondatrų.
Lietuvoje anksčiau gyveno tik europinė audinė. 1950 m. buvo išleistos (Utenos ir Zarasų raj.) kanadinės audinės, iki tol augintos nelaisvėje dėl vertingo kailiuko (pavieniai žvėreliai galėjo ir patys pasprukti į laisvę). Manoma, kad kanadinė audinė nukonkuravo jau ir iki tol retai sutinkamą europinę audinę. Dabar europinė audinė įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą, bet ar ji Lietuvoje dar kur nors gyvena, tiksliai nežinoma.
Kurmis
Kūnas cilindriškas. Priekinės kojos trumpos su plačiomis letenomis ir ilgais plačiais nagais. Akys aguonos grūdo dydžio. Ausys be kaušelių. Patinų kūno masė 86 – 120, patelių – 73 – 98 gramai.
Kailiukas trumpaplaukis, tankus, švelnus, tamsiai pilkas arba juodas, pasitaiko kurmių su oranžiniu, geltonu, šviesiai pilku ar baltu kailiu. Šeriasi 3 kartus per metus: pavasarį nuo balandžio iki birželio, vasarą nuo liepos vidurio iki rugpjūčio pabaigos ir rudenį nuo rugsėjo iki spalio vidurio.
Lietuvoje aptinkamas visur. Daugiausia kurmių vidurio Lietuvoje, kur vyrauja derlingesni dirvožemiai, mažiausia – pietryčių Lietuvoje. Didžiąją gyvenimo dalį praleidžia po žeme, rausdamas urvus. Urvai būna paviršiniai ir giluminiai. Paviršinius urvus 1 – 5 cm gylyje dažniausiai rausia pavasarį ir vasarų. Giluminius urvus rausia 5 – 25 cm, kartais net 60 – 90 cm gylyje. Rausdamas gilų urvų, kurinis išstumia žemę į paviršių. Taip susidaro kurmiarausiai. Jaunikliams vesti išrausia erdvesnę lizdavietę, kurių iškloja sausa žole ir lapais.
Aktyvus visais metų laikais. Minta tik gyvūniniu maistu. Didžiąją dalį kurmio maisto sudaro sliekai (apie 80 %), vabzdžiai ir jų lervos, moliuskai.
Poruojasi kovo – balandžio mėnesį. Nėštumas trunka 35 – 40 dienų. Patelė atveda 2 – 9 (vid. 5) plikus ir aklus jauniklius. Juos žindo apie mėnesį, o 5 – 6 savaičių jaunikliai pradeda gyventi savarankiškai.
Kurmiai, rausdami žemę, gerina dirvos aeracijų. Išraustuose plotuose greičiau atsiželdo miškas. Naudingas miškų ir žemės ūkiui, nes naikina vabzdžių kenkėjų lervas, tačiau pievose, daržuose, medelynuose kurmiai pažeidžia augalų šaknis, užpila žemėmis daigus. Kurmiarausiai trukdo šienauti žolę.
Kurmiai gaudomi dėl kailiukų. Juos leidžiama gaudyti ištisus metus. Geriausia pradėti gaudyti nuo birželio pabaigos, kai baigiasi veisimasis ir pavasarinis šėrimasis. Gaudomi specialiais į urvus statomais spyruokliniais spąstais. Asmenys, gaudantys kurmius dėl kailiukų, turi gauti Aplinkos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka leidimų ir įsiregistruoti rajono aplinkos apsaugos agentūroje.
Lapė
Lietuvoje gyvena rudoji lapė. Patinų kūno masė 5 – 6 kg, patelių – 4 – 5 kg. Liemuo lieknas, uodega ilga. Jos galiukas visada baltas. Kailis tankus, minkštas, įvairių rusvos ar gelsvos spalvos atspalvių. Šeriasi vieną kartą per metus. Pradeda šertis kovo mėn. Prieš žiemą plaukas tik pailgėja ir sutankėja.
Pagrindinis lapės maistas – peliniai graužikai. Gaudo ir kitus, dažniausiai smulkius žinduolius bei paukščius. Dažnai ėda vabzdžius. Rudenį truputį pasmaguriauja uogomis, obuoliais. Nevengia dvėselienos.
Rujoja vasario mėn. Tuomet girdimas lapės lojimas. Nėštumas trunka beveik du mėnesius. Jauniklius atveda urvuose. Vadoje 3 – 8 lapiukai. Jie gimsta silpni, akli, uždaromis ausimis, be dantų. Auga greitai ir po 3 – 4 savaičių jau pradeda išlysti iš urvo. Lapiukai labai panašūs į vilkiukus.
Pėdsakai primena nedidelio šuns, pėda pailgesnė (skiriama taip pat, kaip vilko ir didelio šuns).
Lapės medžiojamos: su varovais, su urviniais šunimis, su skalikais (panašiai kaip kiškiai) ir kurtais, tykant prie masalo ir su vėliavėlėmis (panašiai kaip vilkai), viliojant, gaudomos spąstais.
Su urviniais Šunimis lapės medžiojamos urvuose. Į juos įleidžiamas šuo (foksterjeras, jagdterjeras, taksas), o medžiotojas atsistoja taip, kad galėtų pastebėti per bet kurią angą sprunkančią lapę. Iš urvo lapė išbėga dažniausiai gana greitai. Neretai iš vieno urvo išvejamos net kelios lapės. Kartais šuo lapę urve užsmaugia ir išvelka.
Viliojant medžiojamos peliaujančios lapės. Šiuo būdu geriausia medžioti ten, kur laukai kaitaliojasi su nedideliais miškeliais, krūmokšniais. Pastebėjus lauke peliaujančią lapę, labai atsargiai prieinama arčiau, pasislepiama už kokios nors priedangos ir pamėgdžiojamas pelės cypimas ar sužeisto kiškio riksmas. Lapė, išgirdusi šį garsą, iš karto sureaguoja ir pradeda artintis. Taip medžiojant, būtina atsižvelgti j vėjo krytį. Šauti reikia pasiruošti iš anksto. Mat lapės uoslė, klausa ir regėjimas puikūs. Ji kaip mat pastebi bet kokį, net patį menkiausią judesį. Tuomet žaibiškai apsisuka ir skuodžia šalin. Lapės kailis gražus ir pakankamai patvarus.
Jei lapių yra daug, jos išgaudo nemažai kiškučių, stirniukų, kurapkų, fazanų. Lapė yra viena iš pasiutligės platintojų. Jos neretai apsilanko pamiškių sodybose ir nuneša bet kokį naminį paukštį. Todėl lapių skaičius turi būti reguliuojamas. Tiesa, besimaitindamos peliniais graužikais, jos savotiškai “atperka” savo daromą žalą.
Laukinis triušis
Mažesnis už kiškį. Nuo jo skiriasi apvalesne galva, trumpesnėmis su bukokomis viršūnėmis ausimis, trumpesnėmis kojomis. Kūno masė iki 3 kg.
Kailis rusvai pilkas, papilvėje šviesesnis. Uodegos viršutinė pusė juoda, apatinė – balta.
Gyvena kolonijomis, urvuose, kuriuos patys išsikasa. Koloniją sudaro triušių šeimos, susidedančios iš patino, patelių ir jauniklių. Nuo urvų triušiai paprastai nutolsta ne toliau kaip per 80 metrų. Atskiri triušiai, ieškodami maisto, gali nuklysti nuo urvų ir keletą kilometrų.
Aktyvūs tamsiuoju paros metu, bet išlenda iš urvų ir dieną. Minta žoline augalija, vaisiais, augalų šaknimis, medžių ir krūmų pumpurais ir lapais. Žiemą apgraužta jaunų medelių ir krūmų žievę.
Vidutinio klimato juostoje laukiniai triušiai veisiasi nuo vasario iki spalio mėnesio. Nėštumas trunka 28 – 31 dieną. Būna kelios vados. Vadoje – 4 – 7 (9) jaunikliai. Jaunikliai gimsta pliki ir akli. Po 10 dienų praregi, 4 – 5 savaičių jau būna savarankiški, o 4 – 5 mėnesių amžiaus – lytiškai subrendę.
1985 – 1986 metais laukiniai triušiai į Lietuvy buvo atvežti iš Ukrainos ir paleisti j aptvarus Kauno, Alytaus ir Švenčionių rajonuose. Dalis triušių iš aptvarų pabėgo, daug žuvo nuo plėšrūnų. Iki šiol išliko tik Kauno rajone. Kol kas triušiai Lietuvoje nemedžiojami.
Lūšis
Stambus plėšrūnas. Kūno masė iki 38 kg. Liemuo trumpas, kojos ilgos ir storos. Galva didelė, apvali. Snukis bukas ir trumpas. Ant ausų viršūnių 5 cm ir ilgesnių plaukų šepetukai. Snukio šonuose yra ilgų plaukų žandenos. Uodega trumpa (20 cm), buku galu.
Kailis šviesiai rusvas su įvairaus ryškumo ir dydžio tamsiai rudomis ir juosvomis dėmėmis. Nugara tamsesnė už šonus, uodegos galas juodas. Šeriasi pavasarį ir rudenį.
Lūšies pėdsakai apvalūs, keturpirščiai, be nagų žymių (katės vaikšto įtraukę nagus). Priekinės kojos pėdsakas 5,5 – 8,0 x 5,5 – 8,0 cm, užpakalinės – 4,5 – 8,0 x 4,5 – 8,0 cm dydžio.
Pastoviai sutinkamos Rytų ir Pietryčių Lietuvos didesniuose miškuose, Jurbarko ir Tauragės miškų masyvuose. Dažnesnės mišriuose ir spygliuočių miškuose. Mėgsta laikytis atokesniuose su tankiu pomiškiu ir išvartomis miško plotuose. Pastovų guolį įsirengia tik veisimos! periodu.
Lūšis grobio ieško dažniausiai naktimis ir paryčiais, kartais dieną. Auką puola prisėlinusi arba tykodama prie žvėrių takų. Pagrindinis lūšių grobis – kiškiai ir stirnos. Taip pat gaudo paukščius ir pelinius graužikus, sugeba papjauti šernų jauniklius ir elnių pateles. Nesuėsto grobio likučius kartais paslepia, bet grįžta prie paslėpto grobio retai.
Lūšys rujoja nuo sausio vidurio iki kovo. Nėštumas trunka 67 – 74 dienas. Veda 1 – 4 jauniklius. Jauniklius atveda guolyje, kurį įsiruošia po medžių išvartomis ir netgi didelių medžių drevėse. Jaunikliai gimsta akli, su uždaromis ausimis. Patelė juos žindo 3 mėnesius. Bet dviejų mėnesių lūšiukai jau pradeda ėsti patelės sugautus smulkius gyvūnus. Trijų mėnesių jaunikliai jau vaikšto kartu su patele ir laikosi prie jos iki rujos. Likus patelei bergždžiai, jaunikliai vėl prisijungia prie jos. Lytiškai lūšys subręsta antrais gyvenimo metais.
Lūšys Lietuvoje konkuruoja dėl maisto su vilkais. Šioje konkurencinėje kovoje dažniausiai pralaimi lūšys.
Lūšis vienintelis ir negausus kačių atstovas Lietuvoje. 1995 metais 21 rajono miškuose gyveno 100 lūšių. Jų medžioklė nuo 1979 metų draudžiama.
Mangutas (usūrinis šuo)
Jo tėvynė – Pietryčių Azija. Į Lietuvą imigravo tikriausiai iš Baltarusijos, kur buvo aklimatizuotas 1936 m. (1948 m. buvo įvežtas ir į Latviją). Mūsų krašte pirmą kartą pastebėtas 1948 m. ir per 12 metų paplito visoje šalyje.
Galva maža, ausys trumpos, beveik pasislėpusios plaukuose. Ilgi plaukai ant skruostų sudaro žandenas. Kojos trumpos (negreitas). Kailis tankus, purus, juosvas. Pavasarį kūno masė – 4 – 5 kg, o rudenį, kai užsiaugina iki 2 cm storio lašinius, – net iki 10 – 12 kg. Ėda viską, ką tik sugeba nutverti ir ką tik randa: smulkius žinduolius, paukščius ir jų kiaušinius, roplius, varliagyvius, vabzdžius ir jų lervas, visokiausius kirminus, įvairius vaisius ir uogas, netgi grūdus. Žiemą miega, bet miegas negilus. Esant šiltam orui, išlenda iš urvų ir slampinėja, bet nesimaitina.
Ruja vasario – kovo mėn. Nėštumas trunka apie 60 dienų. Jauniklius veda apleistuose lapių, barsukų, bebrų urvuose. Nesudėtingus urvus kartais kasa pats. Vadoje 4 – 13 (dažniausiai 9 – 11) jauniklių). Jie gimsta akli, bet auga spėriai ir po 4 mėn. jau beveik nesiskiria nuo suaugusių.
Pėdsakai panašūs į lapės, bet smulkesni.
Daugiausia mangutų sumedžiojama su šunimis. Bet kokios veislės šunys juos aptinka betūnančius tarp kelmų, po išvartomis, šakų krūvose, žolėje. Nuo šuns net nesistengia bėgti. Urvuose medžiojami su urviniais šunimis. Iš urvo mangutą šuo išveja retai. Jis dažniausiai pasitraukia į aklavietę ir ginasi. Belieka šuns lojimo vietoje prakasti urvą ir mangutą ištraukti. Po to urvas vėl užtaisomas. Stiprus piktas šuo jį kartais papjauna ir išvelka iš urvo. Leidžiama gaudyti su spąstais. Mangutus medžioti (naikinti) leidžiama ištisus metus.
Gražus ir vertingas manguto kailis vargu ar atperka tą žalą, kurią žvėrelis padaro naikindamas ant žemės perinčių paukščių lizdus ir pačius paukščius, kiškučius. Jis nebijo vandens, puikiai plaukia, todėl net pelkių kupstuose paslėpti paukščių lizdai nėra saugūs.
Miškinė ir akmeninė kiaunės.
Liekni, grakštūs, vikrūs žvėreliai, kojos trumpos, todėl žeme bėga šuoliuodami, bet puikiai laipioja medžiais ir juose praleidžia daug laiko. Uodega papurusi, ilgoka. Kailis gelsvai rudas, gražus ir vertingas. Kūno masė apie l kg. Patinai ir patelės vienodi.
Miškinės kiaunės pasmakrėje ir kailio apačioje yra geltona arba oranžinė dėmė, kuri kyliu tęsiasi ant krūtinės tarp priekinių kojų. Plikas nosies galiukas juodas. Uodega maždaug trečdaliu išsikiša už ištiestų kojų.
Akmeninės kiaunės pakaklės dėmė balta, išsišakoja į dvi dalis ir nusitęsia per priekines kojas. Plikas nosies galiukas rausvas. Uodega daugiau kaip puse savo ilgio išsikiša už užpakalinių kojų. Pagal šiuos požymius abi kiaunių rūšys patikimai atskiriamos.
Miškinės kiaunės gyvena miškuose, net ir nedideliuose. Akmeninės kiaunės (dar vadinamos naminėmis) Lietuvoje žymiai retesnės. Aptinkamos dažniausiai gyvenvietėse, kaimuose. Įsikuria palėpėse, įvairiose pašiūrėse, malkinėse, rūsiuose, griuvėsiuose, malkų rietuvėse, inkiluose ir kt.
Kiaunės minta peliniais graužikais, paukščiais ir jų jaunikliais (sunaikina daug uoksuose ir inkiluose perinčių paukščių), vabzdžiais. Nevengia dvėselienos. Rudenį ėda uogas.
Ruja liepos mėnesį. Nėštumas apie 9 mėn., bet gemalas ilgą laiką nesivysto. Balandžio pabaigoje gimsta 3 – 5 (iki 8) jaunikliai. Jie gimsta akli, uždaromis ausimis, apaugę tik retais pūkeliais. Pradžioje vystosi labai lėtai. Praregi tik po mėnesio. Subręsta antrais arba trečiais metais. Jauniklius veda lizde, kuris gali būti inkile, uokse, voverės ar stambaus paukščio apleistame lizde.
Visų kiauninių šeimos žvėrelių pėdos panašios, nes jų kojos trumpos ir jie bėga šuoliukais. Abi kojas deda greta arba, dažniausiai, vieną labiau į priekį.
Medžioti kiaunes leidžiama pagal licencijas. Medžiojamos sekant pėdsakais, su šunimis (laikomis), gaudomos spąstais.
Sekant pėdsakais kiaunes galima medžioti tik iškritus šviežiam sniegui. Pėdsakais žvėrelis atsekamas iki dienojimo vietos uokse, inkile, voverės ar stambaus paukščio lizde, malkų rietuvėje, po kelmu ar po šakų krūva ir pan. Iš ten išbaidoma ir šaunama 2 – 3 numerio šratais. Atsekti miškinę kiaunę iki dienojimo vietos nelengva. Mat į slėptuvę ji grįžta medžiais. Tad reikia orientuotis pagal nukrėstus žievės gabalėlius, spyglius, smulkias sausas šakeles. Iš slėptuvės medyje kiaunė išbaidoma stuksenant į kamieną. Iš po kelmo, šakų krūvos ar kitos slėptuvės – badant plonu, metaliniu strypu.
Su šunimis, dažniausiai laikomis, medžioti daug paprasčiau. Šuo aptinka žvėrelio dienojimo vietą ir ją aploja. Toliau viskas taip, kaip medžioklėje sekant pėdomis.
Spąstais kiaunės gaudomos naudojant masalą, dažniausiai negyvą paukštį, žvėrelį (galima nulupto kūnelį), mėsos gabalą. Maždaug per metrą nuo žemės pakabinamas masalas ant plonos šakos ar ant ilgos virvutės (kad žvėrelis negalėtų pasiekti jo medžiu), o po juo ant žemės paspendžiami spąstai.
Nuo kiaunių labiausiai nukenčia visi paukščiai, tiek ant žemės, tiek medžiuose perintys. Kartais išpjauna naminius paukščius, triušius.
Muflonas.
Kalnų avinas. Panašus į naminį aviną, tik stambesnis, su ilgesnėmis kojomis ir didesniais ragais. Patinų kūno masė 41 – 58 kg, patelių – 27 – 35 kg. Kūno aukštis kryžmens srityje didesnis negu per gogą. Galva nedidelė, ausys mažos.
Kailis vasarą šviesus, rausvai rudas. Snukio galas, pažandės, ausų vidus, papilvė, apatinės kojų dalys ir “veidrodėlis” balti. Akis supa baltų plaukų žiedas. Žiemą kailis tamsiai rudas. Patinų nugaros šonuose būna dvi baltos balno formos dėmės.
Šeriasi vieną kartą per metus – balandžio – gegužės mėnesiais. Rudenį išauga tik vilnaplaukiai ir sutankėja ilgi akuotplaukiai.
Ragus turi patinai ir apie 5 % patelių. Patinų ragų pamatinė dalis trikampiška, o galinė plokščia. Ragus sudaro kaktikaulio išaugos, padengtos 2 – 3 kartus ilgesnėmis raginėmis makštimis. Ragų paviršiuje matyti skersiniai voleliai ir vagelės, skiriančios per metus priaugusius rago segmentus. Ragai lanku išlinkę atgal ir truputį pakrypę į šonus. Jie gali būti iki 100 cm ilgio, jų pamatinė apimtis – iki 24 cm, masė – iki 4 – 6 kg. Patelių ragai trumpi (6 – 12 cm), o jų pamatinė dalis plokščia. Ragai jaunikliui pradeda augti trečią – penktą mėnesį. Iki spalio mėn. jie išauga iki 20 cm ilgio. Lapkričio – gruodžio mėn. ragas nustoja augęs, todėl jo pamatinėje dalyje susiformuoja gili vagelė. Sausio mėn. pradeda augti antrasis rago segmentas ir taip kasmet. Vyresnių patinų ragai auga lėčiau, kiekvienais metais ilgiau užtrunka augimo pauzė. Vyresnių negu 9 metų patinų ragai gali net sutrumpėti, nes priauga mažiau negu nudyla. Žiūrint iš profilio, jauniklio ragai sudaro 1/6, antramečio – beveik 1/2, dvejų metų – 2/3 ir trejų metų – 4/5 apskritimo, o 8 – 9 metų amžiaus patino – beveik pilną apskritimą.
Muflonų pėdsakai išsiskiria skėstais siaurų ir ilgokų kanopų atspaudais (3,5 – 4,2 x 6,5 – 7,5 cm). Panašūs į naminės avies pėdsakus, kurių kanopų atspaudai bukesni.
Gyvena miškais apaugusiuose kalnuose. Lygumose – tinkamiausias biotopas reti miškai su gausiu pomiškiu ir traku, jei yra atvirų plotų, pievų, gausi žolinė augalija, daug puskrūmių. Labai svarbu – sniego dangos gylis ir dirvos struktūra, nes muflonai nemoka atsikąsti pašarų iš po sniego, o į minkštą humusingą ar pelkėtą dirvą nedyla, todėl vėliau deformuojasi, nuolat augančios kanopos.
Gyvena būriais. Pavieniui laikosi tik seni patinai, ligoti žvėrys ir patelės prieš atvesdamos jauniklius. Patinai telkiasi j atskirus būrius.
Maistui neišrankūs. Minta žoline augalija, medžių ir krūmų lapais, ūgliais, žieve, avietėmis, mėlynėmis, viržiais, sausa žole ir net paparčiais bei samanomis.
Muflonų patelės subręsta antraisiais, o patinai trečiaisiais gyvenimo metais. Ruja būna spalio – lapkričio mėnesiais, bet gali užsitęsti iki sausio. Vyresni patinai išveja iš patelių būrių jaunus patinus, tarpusavyje dėl patelių rungiasi turnyrinėse kovose.
Nėštumas trunka 5,5 mėnesio. Pirmieji jaunikliai gimsta kovo mėnesį. Tik gimęs ėriukas jau gali stovėti, o po kelių valandų sekti motiną.
Muflonai Lietuvoje pradėti aklimatizuoti 1976 – 1977 metais. Iš Askanija Novos ir Čekoslovakijos atvežti muflonai buvo paleisti į Kaišiadorių raj. miškus ir laikomi aptvaruose Lazdijų rajone. 1995 metais šešiuose rajonuose buvo 100 muflonų, dauguma jų laikomi aptvaruose.
Muflonų patinus leidžiama medžioti pagal licencijas. Muflonai medžiojami tykojant bokšteliuose ir sėlinant. Muflonų labai gera rega, todėl naudojami uždari arba gerai užmaskuoti tykojimo bokšteliai.
Muflono ragai paruošiami kaip elninių žvėrių ragai, tik kaukolė ilgiau virinama. Ją geriau virti nuėmus ragų makštis. Jos nusiima šiek tiek pavirinus kartu su kaukole. Nuimtos ragų makštys išvalomos, išdžiovinamos ir vėl užmaunamos ant popieriumi apsuktų kaktikaulio išaugų. Į medžioklės trofėjų parodas muflonų ragai priimami ir su galvos iškamša.
Pilkasis kiškis
Kūno forma primena naminį triušį: priekinės kojos žymiai silpnesnės ir trumpesnės negu užpakalinės, ausys ilgos (palenktos į priekį gerokai išsikiša už snukio galo; baltojo kiškio vos siekia nosį). Kailis tankus ir švelnus, vasarą gelsvai rudas, žiemą pilkesnis. Šerias! du kartus per metus: kovo – balandžio ir spalio mėn. Patinas nuo patelės nesiskiria. Kūno masė nuo 3,5 iki 6, dažniausiai – 4 – 4,5 kg.
Minta augaliniu maistu. Vasarą ėda beveik vien tik žolinę augaliją, rudenį dar ir įvairias sėklas, grūdus, žiemą – sumedėjusių augalų žievę, šakeles, ūglius, šieną, šakniavaisius. Kiškiui reikalinga maisto įvairovė (racione per 500 rūšių žolinių ir per 30 rūšių sumedėjusių augalų). Kiškiams būtinos mineralinės medžiagos. Todėl laižo laukuose išbarstytas trąšas ir dažnai apsinuodija.
Ruja prasideda sausio – vasario mėn. (priklausomai nuo žiemos gilumo). Nėštumas trunka apie 1,5 mėn. Per veisimos! sezoną atveda 1 – 3, kartais net 4 vadas. Vadoje 1 – 5, retai net 6 – 7 jaunikliai. Pirmoji vada paprastai būna kovo mėn. Ji pati mažiausia. Didžiausia vada – antroji. Kiškiai gimsta regintys, apaugę tankiais plaukais ir po keliasdešimties minučių jau gali judėti, bet pirmosiomis dienomis niekur neina, guli visi kartu. Kasdien motina (o ne bet kokia kiškė, kaip dažnai neteisingai rašoma) juos pamaitina. Patelės pienas labai kaloringas, jame net 20 % riebalų. Kiškučiais motina rūpinasi 1 – 2 mėn. (vasarą trumpiau, rudenį ilgiau). Kiškučių termoreguliacija labai netobula, todėl lietingu ir šaltu oru jie peršlampa, sušąla ir žūva. Daug kiškučių ir suaugusių kiškių žūva per žemės ūkio darbus.
Du ilgi, platūs užpakalinių kojų pėdų atspaudai priekyje, o už jų vienoje linijoje maži apvalūs priekinių kojų atspaudai – tai kiškio pėdsakas. Mat bėgdamas ilgas užpakalines kojas kiškis stato prieš priekines.
Kiškiai medžiojami šiais būdais: sėlinant (grandine, “katilu”), su varovais, su skalikais ir kurtais.
Sėlinant. Pats populiariausias kiškių medžioklės būdas. Taip kiškiai medžiojami rudens ir žiemos pradžioje (kol nedaug sniego). Medžiotojai eina išsidėstę grandine arba “katilu” ir patys išbaido gulinčius kiškius. Kai kurie medžiotojai sugeba kiškį pamatyti guolyje, bet jį reikia pabaidyti, o tada jau bandyti akies taiklumą. Mat šauti gulintį, taip pat vandenyje ar kitoje beviltiškoje situacijoje esantį kiškį neleidžia medžiotojo etika.
Su varovais. Šiuo būdu kiškiai medžiojami miškuose, krūmuose (čia jie medžiojami, kai laukuose daug sniego), o kur kiškių daug, iaip medžiojami ir laukuose. Medžioklė su varovais praktiškai nesiskiria nuo kitų žvėrių medžioklės šiuo būdu. Tik varymai paprastai trumpesni, nes kiškiai viena kryptimi toli nebėga.
Su skalikais. Šis būdas efektyviausias kol nepašalę, nes esant gruodui šunys greitai susižaloja kojas ir “dirba” nenoriai. Šunų išbaidytas ir vejamas kiškis bėga ratais. Medžiotojas atsistoja tokioje vietoje, į kurią, jo manymu, šuo atgins kiškį.
Su kurtais. Kurtai pagauna ir nužudo kiškį. Medžiojama be šautuvo.
Kiškio klausa gera, o regėjimas prastas. Todėl, jo laukiant, maskuotis nereikia, bet nejudėti būtina. Judančius daiktus greitai pastebi. Šaudomi 3,5 – 4,5 mm šratais. Kartais medžiotojas pagauna sunkiai sužeistą kiškį. Tokį reikia paimti už užpakalinių kojų ir pribaigti smūgiu per pakaušį delno šonu (jokiu būdu ne šautuvo buože – tai draudžia Medžioklės taisyklės).
Pilkųjų kiškių nėra labai daug, todėl Aplinkos apsaugos ministerija jų medžioklę riboja. Dėl tos pačios priežasties jų poveikis miškų ir žemės ūkiui visiškai nejuntamas. Bet gerai neaptvertuose soduose jaunus vaismedžius žiemai reikia aprišti.
Šernas
Patinų (kuilių) kūno masė 200 kg (retai iki 320), patelių – iki 130 – 150 kg. Galva didelė, pleištiška. Snukis ilgas, baigiasi knysle. Akys mažos. Kaklas nežymus. Liemuo iš šono kiek plokščias. Pirmamečių šernų kūnas apaugęs rusvai rudais, suaugusių – juosvais šeriais. Vasarą jie šviesesni, trumpesni, retesni. Šeriai ilgiausi ant keteros. Žiemą po jais yra tankūs rudi vilnaplaukiai. Uodega baigiasi ilgų plaukų kuokštu – kutu. Kojos trumpos. Jų kraštiniai pirštai (I ir V) nemaži, einant siekia žemę, todėl atsispaudžia net tvirtame grunte.
Pirmamečiai šernai žiemą išsiskiria nedideliu ūgiu ir rusvai rudu kailiu. Vyresnių jis tamsus. Pirmamečiai ir antramečiai (iki rujos), nepriklausomai nuo lyties, dažniausiai laikosi būriuose (bandose). Būryje būna ir suaugusi patelė (motina), neretai ne viena (kai susijungia kelios šeimos).
Trečiamečiai ir vyresni patinai laikosi pavieniui. Jų papilvėje matomas pailgėjusių plaukų kuokštas – šepetėlis. Vidutinio amžiaus (3 – 6 m.) patinų snukis pakumpęs, nugaros linija nuo kūno vidurio uodegos link eina žemyn, uodegos kutas nukaręs žemiau kulno sąnario. Senų patinų snukis labai pakumpęs, ryškios iltys, nugaros linija nuo vidurio staiga nulinkusi žemyn. Dar stambesnė ir ilgesnė, su dideliu kutu, uodega.
Patelių uodega be ryškaus kuto. Vidutinio amžiaus (3 – 6 m.) patelės nugaros linija tiesi. Uodega iki kulno sąnario, ar kiek ilgesnė. Ryškūs speniai (vasarą). Senų patelių nugaros linija tiesi arba, labai senų, ties viduriu įlinkusi. Uodega ilga, į galą plonėjanti, nukarusi gerokai žemiau kulno sąnario. Snukis pakumpęs, bet mažiau nei patinų.
Maitinasi daugiausia augalinės kilmės pašarais. Vasarą ir rudenį didžiausią maisto dalį sudaro žemės ūkio kultūros (grūdines ėsti pradeda nuo pieninės brandos). Ėda žolę, požemines augalų dalis, giles, obuolius, taip pat ir gyvulinį maistą: pelinius graužikus, dvėselieną, vabalus bei jų lervas, sliekus.
Lytiškai subręsta antraisiais metais, patelės kariais 8 – 10 mėnesių amžiaus. Jei populiacijoje yra pakankamai vyresnio amžiaus patinų, jaunesni kaip 3,5 metų rujoje nedalyvauja – nukonkuruoja senesni. Ruja lapkričio – gruodžio (sausio) mėn. Patinai kartais tarpusavyje kovoja. Nėštumas apie 4 mėn. Dauguma jauniklių gimsta kovo – balandžio mėn. Patelė atsiskiria nuo bandos ir nuošalioje vietoje padarytame guolyje atveda 4 – 8 (iki 12) jauniklių. Apie savaitę laiko jie guli guolyje, vėliau pradeda sekioti paskui motiną, o nuo 2 – 3 savaičių jau knaisioja žemę. Patelė prie jauniklių gali būti agresyvi. Jaunikliai išilgai gelsvai ir rudai dryžuoti. Po 3 – 5 mėn. dryžuotumas išnyksta ir kailis tampa rusvai rudas.
Šernai medžiojami šiais būdais: su varovais, iš bokštelio, su šunimis, sulaikančiais šernus, sėlinant (retai).
Su varovais. Tai toks medžioklės būdas, kai šernus (kitose medžioklėse – ir kitus žvėris bei paukščius) link medžiotojų, stovinčių linijoje bei jos flanguose ir ties žvėrių takais arba esančių tam skirtuose bokšteliuose, gena varovai su medžiokliniais šunimis arba be jų.
Iš bokštelio. Tai toks medžioklės būdas, kai šernai (ir kiti žvėrys) tykojami medžiotojų, esančių tam skirtuose bokšteliuose. Tamsiuoju paros metu tykojamus kanopinius žvėris galima apšviesti medžiokliniu prožektoriumi.
Su Šunimis, sulaikančiais šernus. Tai toks medžioklės būdas, kai vieni medžiotojai stovi linijoje arba ties žvėrių takais, kiti su šunimis, mokančiais sulaikyti šernus, varo žvėris. Į šunų sustabdytus šernus turi teisę šaudyti varyme dalyvaujantis medžiotojai, turintis žodinį medžioklės vadovo leidimą tą daryti, gerai žinantis kitų medžiotojų bei varovų buvimo vietą ir užtikrinantis jų saugumą.
Sėlinant. Tai toks medžioklės būdas, kai prie šerno ‘prieinama arba prieinama prie medžioklinio šuns sustabdyto šerno. Kitose medžioklėse – kai prieinama prie medžiojamojo žvėries ar paukščio arba žvėries ir paukščio, privilioto arba sustabdyto medžioklinio šuns.
Iš lygiavamzdžių šautuvų leidžiama šauti kulkomis arba stambiomis (8 – 9 mm) grankulkėmis. Patikimiausias šūvis – į širdies plotą. Šernus draudžiama medžioti plotų naudotojams negavus veterinarinių tarnybų kasmetinio raštiško pirminio dorojimo aikštelių apžiūros akto. Naudoti šernieną, kol neatlikta jos veterinarinė ekspertizė dėl trichineliozės, draudžiama. Vertingas trofėjus yra šerno iltys. Būtina žinoti, kaip jas teisingai išimti ir paruošti. Daroma taip. Nuo snukio nulupama oda, o snukio dalis su iltimis nupjaunama pjūkleliu (jokiu būdu nekirsti kirviu – nuo smūgių iltys gali sutrūkinėti). Neužmiršti, kad 2/3 ar net 3/4 ilčių yra žandikaulyje! Nupjautos žandikaulio dalys virinamos ant silpnos ugnies apie l vai. Atvėsusios iltys ištraukiamos iš žandikaulio. Iš jų išimama puipa (“mėsa”, esanti viduje). Pulpos ertmė atsargiai su vata išvaloma. Nuplautos iltys nekarštai išdžiovinamos. Pulpos ertmė užpildoma epoksidine derva ar kita sukietėjančia medžiaga. Iltys tvirtinamos prie dekoratyvinio skydelio. Tvirtinamos taip, kad bet kada būtų galima lengvai nuimti.
Šernai, maitindamiesi žemės ūkio kultūromis, gali padaryti nemažą žalą. Siekiant atitraukti šernus iš žemės ūkio kultūrų, pamiškėse įrengiami pašariniai laukeliai. Miške šernai laikytini naudingais. Nors ėda sliekus, išknisa skruzdėlynus, bet sunaikina ir daug miško kenkėjų. Suknisdami miško paklotę, pagreitina mineralizacijos procesus, pagerina sąlygas savaiminiam miško atžėlimui.
Šeškas
Kaip ir kiaunė, lieknas, vikrus, trumpomis kojomis (bėga šokuodamas) žvėrelis. Ausys trumpos. Akuotplaukiai tamsūs, vilnaplaukiai gelsvi, kojos juodos. Turi gerai išvystytas analines liaukas, kurių sekretas skleidžia aštrų, nemalonų kvapą. Kūno masė iki l kg. Patelės mažesnės. Naktiniai. Sugeba gerai laipioti, bet į medžius nelipa. Gerai plaukia. Gyvena miškeliuose, upelių šlaituose, kirtimuose, sodybose, fermose. Slepiasi po įvairiais daiktais, tarp šakų, rečiau – savo išsikastuose urveliuose.
Minta dažniausiai peliniais graužikais, varliagyviais, paukščiais bei jų kiaušiniais. Ruja kovo – balandžio mėn. Nėštumas apie 1,5 mėn. Veda 3 – 6 jauniklius. Jie gimsta labai silpni, akli, uždaromis akimis, apaugę retais pūkais. Praregi tik po mėnesio. Subręsta po metų. Šeškas, gindamas jauniklius, elgiasi labai drąsiai: skleidžia stipriai dvokiantį kvapą, puola net žmogų.
Pėdsakai labai panašūs į kiaunių.
Šeškus leidžiama medžioti (naikinti) ištisus metus. Juos lengviausia pagauti spąstais. Kailiukas, ypač žieminis, gražus ir vertingas.
Gamtoje šeškas didesnės žalos nedaro. Pakliuvęs į paukštidę, gali išpjauti visus paukščius, išgeria kiaušinius. Panašiai elgiasi ir triušidėje. Vis dėlto naminiams paukščiams daroma žala gerokai perdėta. Į tvarkingai įrengtus pastatus (paukštides, triušides) neįlenda.
Stirna
Mažiausias Lietuvos kanopinis žinduolis. Kūno masė 25 – 40 kg. Patinai nedaug stambesni už pateles. Medžiotojai stirnų patinus neretai vadina ožiais, stirninais, o pateles – ožkomis, stirnomis. Ilgos kojos ir kaklas, ilgos ir judrios ausys. Uodega labai trumpa (beveik nematyti). Kailis be vilnaplaukių. Vasarą plaukai trumpi, reti ir prigludę, žalos spalvos; Žiemą ilgesni, tankesni ir purūs, pilkos spalvos. Aplink uodegą ryškus baltas veidrodėlis. Šeriasi du kartus per metuos: balandžio – gegužės ir spalio mėn.
Patinai turi ragus. Kasmet spalio – lapkričio mėn. juos numeta. Pirmiausiai ragai nukrinta sveikiems, gerai išsivysčiusiems, vidutinio amžiaus žvėrims, o vėliausiai – jauniems, ligotiems. Pavieniai raguoti individai dar matomi gruodžio ir net sausio mėn. Sausio – vasario mėn. pradeda intensyviai augti ir kaulėti nauji ragai. Iki gegužės mėn. jie užauga, bet, kaip ir kitų elninių, dar padengti trumpais plaukais apaugusia oda, primenančia aksomą. Todėl tokie ragai kartais vadinami aksominiais. Iki rujos oda nuo jų nusivalo, šį procesą stirninai pagreitina ragus trindami į plonus medelius. Sveiko, normaliai besivystančio individo iki 6 – 7 metų amžiaus kasmet išauga vis stambesni ragai. Vyresniems žvėrims ragai kasmet menkėja. Maksimali Lietuvos stirninų ragų masė siekia beveik 0,7 kg.
Suaugusio stirnino normaliai išsivysčiusį ragą sudaro kamienas, trys šakos (priekinė, viršūninė ir užpakalinė), rožė (vainikėlio formos sustorėjimas kamieno pradžioje). Ant kamieno, o kartais ir ant šakų esantys įvairaus dydžio gumburėliai vadinami perlais. Dėl ligų, senatvės, mechaninių pažeidimų, vidaus sekrecijos liaukų sutrikimo, išauga nenormalūs ragai.
Tiksliai nustatyti gyvos stirnos amžių nėra lengva. Tai daroma pagal žvėries išvaizdą ir elgesį. Jaunos stirnos būna grakščios, smalsios, žaismingos; galva maža, apvalių formų; kaklas ilgas, plonas, jį laiko vertikalioje padėtyje. Senstant kūnas darosi vis labiau kresnas, o elgesys atsargus, įtarus; galva platėja, kampuotėja, ją laiko vis labiau nuleistą; kaklas storėja, todėl atrodo, kad trumpėja (senas žvėris eidamas ritmiškai linkčioja galvą). Apie stirninų amžių papildomai galima spręsti pagal šėrimosi ir ragų valymo laiką: kuo individas senesnis, tuo vėliau Šeriasi ir tuo anksčiau nuo ragų valo odą.
Vasarą stirnos maitinasi dažniausiai įvairiais žoliniais augalais. Rudeniop laukuose mėgsta graužti šakniavaisius. Žiemos racione vyrauja sumedėjusių augalų ūgliai, šakelės, žievė. Mėgstamiausia drebulė, uosis, ąžuolas, karklas. Šėryklose noriai ėda gerą šieną, šakniavaisius, grūdus ar jų atliekas.
Rujoti pradeda liepos antroje pusėje. Per rują (tai trunka apie mėnesį) patinai tampa agresyvūs, saugo savo teritoriją. Nėštumo trukmė apie 9,5 mėn. Jaunikliai, dažniausiai du (rečiau vienas ir labai retai 3 – 4), gimsta gegužės – birželio mėn. Apie savaitę laiko atskirai vienas nuo kito jie guli žolėje. Vėliau pradeda sekioti patelę. Būdami dviejų – trijų savaičių amžiaus pradeda ėsti žolę. Jauniklių kailis iki 2 – 3 mėn. kaštoninis su keletu eilių šviesių dėmių. Lytiškai subręsta antraisiais metais, Tačiau jei populiacijoje pakankamai vidutinio amžiaus patinų, jauni patinai pradeda rujoti tik trečiaisiais ar net ketvirtaisiais metais.
Suaugusių stirnų vidutinis pėdsakų ilgis 4 – 4,5 cm. Patinų jie stambesni, bukesni negu patelių. Mėgsta, ypač esant daug sniego, vaikščioti takais.
Prieš atsiguldama, stirna pasiruošia guolį – priekine koja nukapsto iki žemės toje vietoje esančius sausus lapus, spyglius, šakeles, sniegą. Paprastai kiekvieną kartą ruošiamas naujas guolis. Kaip ir kitų elninių, stirnų žiemos ekskrementai išsilaiko labai ilgai. Pagal apvalių arba ovališkų “riešutėlių” krūveles (jauniklių ekskrementai daug mažesni negu suaugusių) galima atlikti žvėrių apskaitą, spręsti apie jų pasiskirstymą.
Stirnos medžiojamos šiais būdais: su varovais, iš bokštelio, sėlinant. Šaunama 5 – 6 mm šratais. Galima šauti ir į galvą, kaklą. Leidžiama medžioti pagal licencijas, perspektyvius ir numestais ragais stirninus medžioti draudžiama.
Vertingiausias trofėjus – ragai. Visų sumedžiotų stirnų ragai paruošiami kaip ir kitų elninių žvėrių ragai ir pristatomi trofėjų apžiūrai. Po apžiūros menkos trofėjinės vertės ragus galima panaudoti papuošalų, suvenyrų gamybai. Stirnų mėsa – skanus, vertingas, turtingas mikroelementų ir tinkantis dietiniams patiekalams produktas. Kailis menkavertis, bet iš odos daroma kokybiška zomša.
Kur stirnų gyvena daug, jos gali padaryti žalos miškų ūkiui. Didžiausia žala daroma lapuočių miškuose. Ypač nukenčia iki 1,5 m aukščio ąžuoliukai ir uosiukai. Kelis kartus stirnų pažeisti ąžuoliukai iš viso nustoja augę ir virsta stagarais. Ten, kur miške mažai eglaičių, jos smarkiai apėda pasodintas eglaičių kultūras, dėl to daugelis medelių žūva. Norint to išvengti, galima naudoti repelentus, vertingiausius jaunuolynus aptverti, gerinti natūralias mitybos sąlygas, žiemą papildomai šerti ir, aišku, reguliuoti stirnų gausumą medžiokle. Žemės ūkiui žalos praktiškai nedaro.
Stumbras
Kada Lietuvoje išnyko stumbrai nežinoma. Paskutinis stumbras kaimyniniuose Rytprūsiuose nušautas 1758 metais. Stumbrų reaklimatizavimo pradžia buvo 1969 metais stumbrų veislyno įsteigimas Panevėžio rajone Pašilių miške. 1969 – 1972 metais iš Paokės Terasų rezervato į jį atvežta 10 stumbrų. 1973 metais pirmieji stumbrai išleisti į laisvę. 1995 metais Lietuvos aptvaruose ir laisvėje buvo 30 stumbrų.
Stumbras – stambiausias kanopinis žvėris Lietuvoje. Patinų kūno masė siekia iki 1000 kg, patelės trečdaliu lengvesnės. Stumbro patino labai masyvi priekinė kūno dalis ir ryškus gogas, didelė su plačia kakta galva. Ragus turi patinai ir patelės. Jie palyginti nedideli, juodi, lygiu paviršiumi.
Galva, kaklas, liemens priekinė dalis ir priekinių kojų viršutinė dalis apaugę ilgais, raitytais plaukais. Pasmakrėje yra “barzda”. Ilgi plaukai ant uodegos galo. Žiemą kailis tamsiai rudas, o kojos beveik juodos. Vasarą plaukai trumpesni ir šviesesni.
Patelės lengvesnio sudėjimo – ne toks ryškus gogas, ragai plonesni, labiau užlinkę atgal.
Stumbro pėdsakai primena karvės pėdsakus. Priekinių kojų kanopų atspaudai labai platūs (iki 14 cm), jų viršūnės išlenktos į vidų.
Stumbrams tinkamiausi lapuočių ir mišrūs miškai su tankiu pomiškiu ir gausia žoline augalija.
Vasarą daugiausiai minta žoline augalija, o žiemą medžių ir krūmų ūgliais, pavasarį laupo jų žievę.
Stumbrai rujoja rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje. Nėštumas trunka apie 9 mėnesius. Aptvaruose stumbrės jauniklius atveda kasmet, o laisvėje – dažniausiai kas antri metai. Stumbriukas jau po valandos pastovi ir netrukus jau gali eiti paskui patelę.
Lytiškai stumbrai subręsta trečiaisiais gyveninio metais. Vyresni stumbrai išveja iš bandos jaunus patinus, kurie gali toli nuklysti. Beklaidžiodami stumbrai dažnai žūsta.
Bandymai Lietuvoje veisti stumbrus laisvėje buvo nesėkmingi. Dabartiniu metu dauguma jų laikomi aptvaruose.
Taurusis elnias
Patinų kūno masė 200 – 250 kg, patelės smulkesnės – 2/3 patino masės. Kojos ilgos, laibos. Kaklas nežymiai plokščias. Senesnių patinų jis storesnis, be to, apaugęs gerokai ilgesniais plaukais – karčiais, todėl atrodo trumpesnis. Ausys ilgos, judrios. Uodega trumpa, aplink jos pamatą gelsvai rudas veidrodėlis. Vasarą nugara ir šonai rusvai rudi, papilvė šviesiai pilka. Žiemą kailis pilkai rudas, plaukai du kartus ilgesni nei vasarą, o patinų papilvė juoda. Jauniklių kailis pirmųjų metų vasarą, o kartais dar ir žiemą, dėmėtas.
Patinai turi ragus. Kasmet nuo vasario pabaigos iki gegužės mėn. juos numeta. Kuo jaunesnis žvėris, tuo vėliau juos numeta. Nauji ragai pradeda augti po savaitės ir iki rugpjūčio pabaigos užauga. Tuomet jie padengti trumpais plaukais apaugusia oda, kurią per rugpjūčio mėn. elnias nutrina į medžius. Pirmieji ragai išauga antraisiais metais. Sveiko normaliai besivystančio žvėries iki 10 – 12 (14) metų amžiaus kasmet išauga vis stambesni ragai. Vyresniems žvėrims jie kasmet menkėja. Maksimali Lietuvos elnių ragų masė būna iki 11 kg., ilgis – iki 115 cm.
Normaliai išsivysčiusio, jau subrendusio elnio ragą sudaro kamienas, rožė (vainikėlio formos sustorėjimas pamatinėje kamieno dalyje) ir nuo kamieno atsišakojusios šakos. Pirmoji, prie pat rožės esanti šaka vadinama akine, antroji – tarpine arba ledine (jos gali ir nebūti), trečioji – pokarūninė. Kamieno viršuje esančios šakos sudaro karūną. Ragų paviršius išraižytas vagelių (buvusių kraujagyslių, kurios maitino augantį ragą, žymės) ir “nusėtas” Įvairiais kauburėliais – perlais. Dėl ligų, senatvės, mechaninių sužeidimų, vidaus sekrecijos liaukų veiklos sutrikimo dažnai išauga nenormalūs ragai.
Tiksliai nustatyti gyvų elnių amžių, ypač vidutinio amžiaus žvėrių, nelengva. Jaunų patinų kaklas plonas, be karčių; galva iš profilio smaili, ją laiko iškeltą į viršų, todėl kaklo ir nugaros linijų kampas status; gogo nematyti; nugaros ir šlaunies kampas ties veidrodėliu smailas. Apskritai žvėris atrodo grakštus, nemasyvus, svoris vienodai išsidėstęs ant priekinių ir užpakalinių kojų. Elniui senstant, kaklas storėja, karčiai tankėja ir ilgėja; galva iš profilio darosi vis bukesnė, kampuota (trikampio formos), ją laiko vis labiau nuleistą, todėl kaklo ir nugaros linijų kampas vis didėja, eidamas galvą linkčioja; atsiranda ir didėja gogas; nugaros ir šlaunies kampas ties veidrodėliu darosi vis bukesnis. Senas elnias atrodo masyvus, jo svorio centras yra ties priekinėmis kojomis (kūnas į užpakalį siaurėja). Kuo elnias senesnis, tuo visi šie požymiai ryškesni.
Nustatyti gyvų patelių amžių dar sunkiau. Jaunos elnės grakščios, jų kūno “linijos” apvalios, pilvas nenukaręs, galva iškelta aukštyn, ausys stačios. Patelei senstant, liemuo atrodo vis kaulėtesnis, nukąra pilvas, kaklas sustambėja, vis labiau išlinksta, o senai elnei ant jo neretai išauga nedideli karčiai, ausys vis labiau nulinksta į šonus.
Minta augaliniu maistu: žoliniais augalais (per 70 rūšių), puskrūmiais (viržiai, mėlynės, bruknės), sumedėjusių augalų lapais, ūgliais, žieve (labiausiai mėgsta uosį, ąžuolą, drebulę, karklą, eglę, pušį), vaisiais (ąžuolo gilės, obuoliukai). Ėda kultūrinius augalus: dobilus, žiemkenčių želmenis ir grūdus, avižas, kukurūzus, runkelius. Per parą suėda 10 – 15 kg pašarų.
Elniai gyvena būriais, kurių struktūra skirtinga. 1. Patelės su tų metų ir pernykščiais jaunikliais (neretai kartu būna ir jauni iki 3 m. amžiaus patinai). 2. Patinai (nusenę patinai laikosi pavieniui). 3. Rujos haremai – patinai ir 2 – 4 patelės su jaunikliais.
Aktyviausiai rujoja rugsėjo mėn. Prieš rują fiziškai išsivystę patinai užima individualias teritorijas. Į pamėgtas rujojimo vietas po vasaros klajonių ateina iš gana toli. Teritoriją žymi kvapiųjų liaukų išskyromis, ragais aplaužydami medelius, riaumojimu. Riaumoti pradeda vakare 18 – 19 vai. ir baigia 9 – 10 vai. ryte. Kartais riaumoja ir dieną. Prie riaumojančio patino renkasi patelės. Taip susidaro haremai. Patinas stengiasi išlaikyti pateles kuo mažesniame plote, bet haremo vedle visada būna patelė.
Suaugęs patinas jaunus ir silpnus patinus iš užimtos teritorijos išveja, o su stipriais varžovais rungiasi. Silpnesni pabėga. Kartais dvikova baigiasi vieno iš varžovų žuvimu. Tai atsitinka tada, kai kito patino ragai yra smaili (be karūnų). Būna, kad varžovų ragai susipina. Tada žūva abu. Patinai per rują nesimaitina ir netenka apie 20 – 25 % kūno masės.
Nėštumas trunka apie 8 mėn. Gegužės – birželio mėn. gimsta dažniausiai vienas jauniklis, kuris jau po kelių valandų geba eiti, o po poros dienų – bėgti. Keturių savaičių pradeda ėsti žolę.
Pagal pėdsakų didumą galima atskirti jaunus žvėris nuo suaugusių, pagal formą – patinus nuo patelių (patinų pėdsakas bukesnis). Skiriasi ir skirtingo amžiaus elnių žingsnis. Jauni žvėrys užpakalinę koją stato prieš priekinės kojos pėdą, vidutinio amžiaus – tiesiai į priekinės kojos pėdą, seni – šiek tiek už pėdos.
Pagal elnių žiemos ekskrementų (jie išsilaiko labai ilgai) apskaitos duomenimis galima nustatyti žiemojusių elnių skaičių, santykį pagal lytį (patinų ir patelių ekskrementai skiriasi: patinų daug storesnį, patelės – labiau pailgi), susitelkimo vietas.
Elniai medžiojami šiais būdais: su varovais, iš bokštelio, sėlinant (per rują). Medžioti leidžiama pagal licencijas, medžioti perspektyvius patinus draudžiama. Iš lygiavamzdžio šautuvo šauti leidžiama tik kulkomis į širdies plotą (jokiu būdu, net iš graižtvinio šautuvo, negalima šauti į galvą, nepatartina šauti į kaklą). Iš vieno sumedžioto elnio vidutiniškai gaunama apie 70 kg žvėrienos. Vertingiausias trofėjus – ragai. Visų sumedžiotų elnių ragai paruošiami taip, kaip ir kitų elnių ragai (žiūr. 1.2.) ir pristatomi trofėjų apžiūrai. Po apžiūros menkos trofėjinės vertės ragus galima panaudoti papuošalų, suvenyrų gamybai. Juvelyriniams dirbiniams naudojami ir elnių iltiniai (perliniai) dantys. Jie būna tik viršutiniame žandikaulyje.
Kur elnių gyvena daug, jie pridaro žalos miškų ir žemės ūkiui. Ypač didelę žalą padaro kietųjų lapuočių (uosio, ąžuolo) jaunuolynams. Žaloja ir eglių kultūras. Todėl, norint apsaugot vertingus medynus, naudojami repelentai, vertingiausi miško plotai aptveriami, gerinamos natūralios mitybos sąlygos žiemą, papildomai šeriama ir, aišku, elnių gausumas reguliuojamas medžiokle. Iš žemės ūkio kultūrų daugiausia nukenčia cukriniai runkeliai.
Ūdra
Kūnas ilgas, laibas ir lankstus. Uodega ilga, apie pusės kūno ilgio, pamatinėje dalyje stora, į galą laibėja. Galva plokščia, ausys mažos ir trumpos, beveik paslėptos plaukuose. Pirštai sujungti plaukiojamąja plėvele. Plaštakų ir letenų apačia plika, o šonai apaugę standžiais plaukais, padidinančiais irkluojamąjį paviršių.
Kailio plaukai trumpi, akuotplaukiai kieti, o vilnaplaukiai švelnūs ir labai tankūs. Kailis ir žiemą, ir vasarą tamsiai rudas, į kūno apačią šviesėja. Papilvė blizganti, sidabriškai gelsva.
Šeriasi nuo pavasario iki rudens, bet pamažu, todėl tai beveik neatsiliepia kailio kokybei.
Gyvena prie vandens telkinių. Gerai plauko ir nardo. Mėgsta sraunias, ypač per miškus tekančias upes ir upelius su skardžiais ir išvirtusiais medžiais. Žiemą sutinkamos prie neužšąlančių vietų, properšų, poledinių tuštumų, susidarančių nuslūgus vandeniui, bebravietėse.
Ūdros gyvenamąją teritoriją sudaro iki 100 metrų pločio ir apie 2 – 3 km ilgio pakrantės ruožas. Iš vieno vandens telkinio į kitą ūdra pereina sausuma. Gyvenamoje teritorijoje ūdra turi nuolatinį urvą ir keletą laikinų slėptuvių. Įėjimas į urvą būna po vandeniu. Dažnai slepiasi bebrų iškastuose urvuose.
Ūdros pėdsakai stamboki, plaštakos atspaudas 4 – 6 x 4 – 6,5 cm, letenos – 4 – 5 x 4 – 9 cm dydžio. Užpakalinė pėda dažnai atsispaudusį iki kulno su visais penkiais pirštais. Minkštame grunte ir ant drėgno sniego atsispaudžia plaukiojamoji plėvė, dažnai kartu su pėdsakais matyti charakteringa kūno šliūžė.
Pagrindinis ūdrų maistas – įvairios žuvys, labai mėgsta vėžius, minta paukščiais, peliniais graužikais, kirstukais. Pjauna ondatras, suėda tik jų mėsą, o vidurius ir kailį palieka.
Ūdrų veisimasis dar nepilnai ištirtas. Neaiškūs veisimosi terminai, nėštumo trukmė. Nelaisvėje augintos ūdros poravosi vasario – gegužės mėnesiais, nėštumas truko 51 – 72 dienas, atvedė 2 – 3 jauniklius. Jaunikliai gimsta akli su uždaromis ausimis. Praregi po 27 – 30 dienų, po 2 mėnesių jau patys maitinasi, plaukioja.
1995 metais Lietuvoje buvo 950 ūdrų. Jos nemedžiojamos nuo 1975 metų. Be tiesioginės ūdrų apsaugos labai svarbu išsaugoti jų gyvenamąją aplinką – neužterštus natūralius vandens telkinius.
Vilkas
Patino kūno masė 40 – 50 (iki 65) kg, patelės – 30 – 40 (iki 50) kg. Stiprus, ištvermingas žvėris. Ausys trikampės, stačios. Kaklas storas, raumeningas. Kojos ilgokos, uodega nuleista (bėgdamas pakelia ją iki nugaros lygio, bet ne aukščiau). Kailis pilkšvai ar gelsvai juosvas. Šeriasi nuo vasario pabaigos – kovo pradžios iki birželio. Rudenį plaukų danga beveik nesikeičia, tik sutankėja ir pailgėja. Gyvena dažniausiai šeimomis: tėvai ir dar nesubrendę jaunikliai.
Minta beveik vien tik mėsa: stambiais ir vidutinio didumo laukiniais ir naminiais gyvūnais. Naminius dažniausiai pjauna vasaros pabaigoje, kai jaunikliai mokomi medžioklės meno. Ėda dvėselieną. Ketvirtas (paskutinis) prieškrūminis dantis viršutiniame žandikaulyje ir pirmas krūminis dantis apatiniame žandikaulyje labai stambūs ir veikia kaip žirklės – jais žvėris nukanda, tiesiog nukerpa net stambiausias sausgysles. Vilkas gali ilgai badauti.
Ruja nuo sausio – vasario iki kovo mėnesio. Nėštumas 2 mėn. Vadoje 1 – 9 (dažniausia 3 – 7) jaunikliai. Vilkiukai gimsta akli. Praregi po 10 – 12 dienų. Patelė pirmomis savaitėmis nuo jų nesitraukia, saugo. Ją maitina patinas. 3 – 4 savaičių jaunikliai pradeda ėsti mėsą. Iš pradžių tik tėvų atrytą. Jauni vilkiukai labai panašūs į lapiukus. Atskirti galima pagal uodegą. Vilkiuko uodega ne ilgesni. kaip 1/3 kūno ilgio, o galiukas juodas (lapiuko uodega apie pusės kūno ilgio, o galiukas visada baltas). Jauniklius veda ir augina guolyje (irštvoje). Guolis būna raisto salelėje, po medžio ar kelmo šaknimis, tankiame jaunuolyne ar tankioje žolėje, bet visada netoli vandens. Nuo guolio iki vandens būna išminti takai. Mat vilkai be vandens negali išbūti nė dienos.
Vilko pėdsakai panašūs į didelio šuns, tik pėda pailgesnė (ypač patelės, jos pėdos pločio ir ilgio santykis 1:5, patinų 1:3) ir didesnė. Vilko pėdoje ties priekinių pirštų pagalvėlių užpakaliniu kraštu nubrėžus liniją, ji nekerta šoninių pirštų pagalvėlių (anot senų medžiotojų – “telpa degtukas”). Šuns pėdoje ši linija eina per šoninių pirštų pagalvėles. Vilkas eina “pėda į pėdą” – kiekvienas iš paskos einantis žvėris koją stato į prieš jį ėjusio pėdą. Tik staigiame posūkyje vora išyra ir toje vietoje galima suskaičiuoti, kiek praėjo vilkų.
Vilkai medžiojami su varovais, su vėliavėlėmis, tykojant prie masalo, gaudomi spąstais.
Medžioklė su varovais beveik nesiskiria nuo kitų žvėrių tokios medžioklės. Tik varomas dažniausiai didesnis plotas. Taip vilkai medžiojami tada, kai tiksli jų buvimo vieta nežinoma.
Su vėliavėlėmis vilkai medžiojami tada, kai tiksliai žinoma jų dienojimo vieta. Jie apsupami vėliavėlėmis. Tai ant tvirtos, bet lengvos virvutės prikabintos raudono audeklo skiautės. Patartina prieš medžioklę vėliavėles palaikyti gyvenamoje patalpoje ir sulaistyti aštraus kvapo skysčiu, pvz.: žibalu. Tada vilkams jos baisesnės. Virvelė kabinama ant medžių, krūmų šakų per 20 – 50 cm nuo žemės. Apsupama iš visų pusių arba viename krašte paliekamas tarpas, kurį užstoja medžiotojai. Varovų lėtai varomi, bėgiodami palei vėliavėles ar blaškydamiesi po aptvarą, vilkai pribėga prie jų laukiančių medžiotojų. Iš visų pusių aptvertus vilkus galima palikti kitai dienai – iš aptvaro paprastai neišeina.
Tykojant prie masalo. Juo naudojamas kritęs stambus gyvulys ar žvėris. Per šūvį nuo masalo įruošiama slėptuvė. Geriausia, kai slėptuvė būna negyvenamos sodybos miške ar pamiškėje pastatai, stacionarinis tykojimo bokštelis. Įsitikinus, kad masalą vilkai lanko (geriausia tai padaryti apžiūrint iš toliau, žiūronu), pradedama tykoti. Vilkai labai atsargūs, todėl, kad nebūtų žmogaus pėdsakų, medžiotoją į tykojimo vietą geriausia atvežti arkliu.
Vilkai kartais sumedžiojami atsitiktinai, per kitų žvėrių medžiokles. Juos medžiojant šaunama 6 – 7 mm grankulkėmis.
Vilkai, gaudydami medžiojamuosius žvėris, padaro žalos medžioklės ūkiui. Šios žalos dydis labai priklauso nuo vilkų ir jų aukų gausumo. Bet nereikia pamiršti, kad vilkai pirmiausia sugauna ligotus, silpnus gyvūnus, o tai yra natūralioji atranka, naudinga visoms rūšims. Lietuvoje šių žvėrių nėra daug, todėl ir daroma žala medžioklės ūkiui nėra didelė. Vilkai padaro žalos ir pjaudami naminius gyvulius.