Darbo uzmokescio sawoka

DARBO UŽMOKESČIO SĄVOKA

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………………..3

1. DARBO UŽMOKESČIO SĄVOKA…………………………………………………………………………4

2. DARBO UŽMOKESČIO FONDO SUDĖTIS IR STRUKTŪRA…………………………………5

3. DARBO ĮSTATYMAI IR JŲ REGLAMENTUOJAMI SANTYKIAI………………………….5

LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………………7

ĮVADAS

Darbas – tai fizinės ir protinės pastangos, skirtos produkcijai pagaminti ar paslaugoms teikti. Labai svarbu, kad įmonėse būtų sudarytos visos galimybės kuo racionaliau naudoti darbo išteklius, siekiant geriausių darbo rodiklių. Tačiau praktika rodo, kad kai kurios įmonės, blogai organizuodamos darbą ir nepakankamai panaudodamos darbo išteklius patiria daug nenumatytų nuostolių. Todėl labai svarbu tinkamai tvarkyti darbo rodiklių apskaitą ir nuolat analizuoti, kaip šie rodikliai formuojasi ir kinta. Visi darbo rodikliai apskaitoje skirstomi į 4 pagrindines grupes:• Darbuotojų;• Darbo našumo;• Darbo laiko;• Darbo užmokesčio.Darbuotojai yra svarbiausias ir vertingiausias įmonės turtas. Jie atlieka sudėtingas ūkines-gamybines operacijas, įvairias valdymo funkcijas ir tuo garantuoja įmonės veiklos pelningumą ir jos prestižą. Darbo našumas – tai rodiklis, kuris parodo produkcijos kiekį, pagamintą per darbo laiko vienetą, arba darbo laiko kiekį, sunaudotą produkcijos vienetui pagaminti. Darbo laikas yra įstatymo numatyta laiko trukmė, per kurią darbuotojas privalo atlikti jam pavestą darbą. Kiekvieną dieną nustatyta laiko trukmė sudaro darbuotojo darbo dieną. Ketvirtąją grupės – darbo užmokesčio sąvoką apibūdinsiu ir nagrinėsiu savo darbe.

1. DARBO UŽMOKESČIO SĄVOKA

Retas veiklus žmogus įstengtų vienas sukurti klestintį verslą. Dažnai tenka pasinaudoti aplinkinių sugebėjimais ir skatinti jų norą užsidirbti. Absoliuti dauguma įmonių, vykdydamos ūkinę – komercinę veiklą, samdo fizinius asmenis. Tik personalinių įmonių (individualių) įmonių savininkai, dirbdami savarankiškai, neprivalo sudaryti darbo sutarčių. Visas kitas įmones įstatymai įpareigoja samdyti mažiausiai du darbuotojus – įmonės administracijos vadovą ir vyriausiąjį buhalterį (finansininką). Samdant darbuotoją, su juo sudaroma darbo sutartis, joje aptariamos darbo apmokėjimo sąlygos, pareiginis atlyginimas. Darbo sutartyje sulygtas atlyginimas gali būti pakeistas tik raštišku abipusiu šalių susitarimu. Įmonei sukuriama prievolė skaičiuoti ir periodiškai mokėti darbo užmokestį. Tam naudojami įvairūs darbo užmokesčio apskaitos dokumentai, kurių formą ir tarpusavio ryšius lemia įmonėje taikoma apmokėjimo už darbą forma, veiklos pobūdis, įmonės dydis ir organizacinė struktūra bei kitos ypatybės. Darbo apmokėjimą reglamentuojantys įstatymai skiria dvi pagrindines atlyginimo už atliktą darbą formas:

• Apmokėjimą už dirbtą laiką (laikinis atlyginimas). Jeigu įmonė pasirinko laikinę darbo apmokėjimo sistemą, darbo sutartyje sulygtas atlyginimas už darbo laiko apskaitos žiniaraštyje užfiksuotą faktiškai dirbtą laiką priskaičiuojamas asmens sąskaitoje arba kitame dokumente. Jame fiksuojami ir išskaitomi įstatymuose nustatyti fizinių asmenų mokesčiai, kitos išskaitytinos sumos, nustatomas mokėtinas darbuotojo atlyginimas. Darbo sutartyje gali būti nustatytas valandinis atlyginimas už faktiškai dirbtas valandas arba mėnesinė alga pareiginė alga. Atlyginimo išmokėjimas arba deponavimas (neišmokėtas darbo užmokestis) grindžiamas surašant atskirą mokėjimo arba deponavimo dokumentą.• Apmokėjimą už atliktas operacijas arba pagamintus gaminius (vienetinis atlyginimas). Vienetinis atlyginimas dažniausiai taikomas gamybos įmonėse, todėl šių įmonių valdybos arba administracijos vadovai, įstatuose numatyta tvarka privalo patvirtinti darbuotojams, kurių darbas apmokamas pagal vienetinę darbo apmokėjimo sistemą, valandinius tarifinius atlygius pagal darbuotojų kategorijas (jeigu tokios nustatomos). Dokumentas, pagrindžiantis tokio atlyginimo nustatymą, yra vadovo įsakymas arba valdybos nutarimas dėl valandinių tarifinių atlygių patvirtinimo. Šiuo dokumentu nustatomas visiems vienodos kategorijos darbuotojams toks pat valandinis tarifinis atlygis. Lietuvos Respublikos darbo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-926, 186 straipsnyje „Darbo užmokestis“ traktuojama, kad:• Darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį;• Darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą;• Darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos, organizacijos veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje;• Darbo užmokestis mokamas pinigais.

2. DARBO UŽMOKESČIO FONDO SUDĖTIS IR STRUKTŪRA

Praktikoje svarbu, kad įmonėse būtų atliekama darbo užmokesčio analizė. Darbo užmokesčio analizės pagrindiniai tikslai yra šie:• Siekti, kad kiekvieno įmonės darbuotojo darbo užmokestis būtų tiksliai apskaičiuotas ir laiku išmokėtas;

• Kontroliuoti, kaip formuojasi darbo užmokesčio išlaidos, ir siekti, kad šios išlaidos būtų susietos su atliekamų darbų laiku, kiekiu ir kokybe;• Siekti, kad mokesčių inspekcijoms būtų pateikta tiksli informacija apie sumokėtus mokesčius;• Kontroliuoti įstatymų, susijusių su darbo užmokesčio apskaita, vykdymą. Darbo užmokesčio analizė leidžia užkirsti kelią pinigų vagystėms ir kitiems piktnaudžiavimams. Ten, kur yra pinigų, visada egzistuoja potencialios galimybės vagystėms ir įvairioms machinacijoms. Dažniausiai pasitaiko tokie atvejai:– Darbo užmokesčio apskaitos skyriaus buhalteris apskaičiuoja darbuotojui didesnį darbo užmokestį, negu jis faktiškai uždirbo, ir tada pastarasis grąžina dalį permokėto atlyginimo apskaitos skyriaus buhalteriui;– Darbo užmokesčio skyriaus buhalteris išrašo čekį neegzistuojančiam darbuotojui ir pasiima už jį pinigus;– Darbo užmokesčio skyriaus buhalteris išrašo ir apmoka vieną ir tą patį čekį du kartus.

3. DARBO ĮSTATYMAI IR JŲ REGLAMENTUOJAMI SANTYKIAI

Lietuvos Respublikos darbo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-926, 4 straipsnyje „Darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai“ surašyta, kad darbo įstatymai nustato:• Darbo teisės taikymo sritį, uždavinius ir principus;• Gyventojų užimtumo teisinius pagrindus;• Kolektyvinių sutarčių sudarymo ir vykdymo taisykles bei šalių atsakomybę už įsipareigojimus;• Minimalųjį darbo užmokesčio dydį, taip pat darbo apmokėjimo sąlygas iš valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose;• Maksimalią darbo trukmę ir minimaliąsias poilsio laiko normas;• Minimaliųjų lengvatų, garantijų, kompensacijų dydį ir kitų darbo teisių lygį;• Pagrindines darbuotojų saugos ir sveikatos normas bei taisykles;• Profesinių sąjungų ir kitų darbuotojų atstovų teises darbo srityje;• Pagrindines profesinio pasirengimo ir kvalifikacijos kėlimo nuostatas;• Darbo drausmės užtikrinimo pagrindus;• Materialinės atsakomybės sąlygas ir dydį (ribas);

• Pagrindines darbo įstatymų laikymosi priežiūros ir kontrolės nuostatas.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas, patvirtintas 2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-926

2. Jonas Mackevičius, Dalia Poškaitė „Finansinė analizė“, Vilnius 1998.

3. „Apskaitos ir mokesčių apžvalga“ 2000 gegužė. UAB „Pačiolis“, 2000.