Su draugu kartu esame 8 metai, gyvename užsienyje. Turime du mažamečius vaikus. Prieš 1,5 metų jį buvau palikusi, nes buvau nusprendusi, kad mums bus geriau be jo.
Jis labai greitai užsiplieskia, neturi tvirto pagrindo po kojomis, daug metų lošė. Šiuo metu dirba kitame mieste. Kai išėjau, ieškojo manęs, nepaliko ramybėje. Vėl pradėjome bendrauti, po kokių 3 mėnesių kartu važiavome į gamtą, po to vis dažniau atvažiuodavo, rodė dėmesį, rašydavo žinutes ir panašiai. Dabar daugiausia laiko praleidžia pas mane, nors ir turi kitą butą. Tačiau dėl menkiausios smulkmenos mudu susipykstam. Kai jis išvažiuoja į kitą miestą, nei rašo, nei skambina, aš pirmoji tai darau.
Dėl jo pomėgio lošti ėmė streikuoti mano sveikata, prasidėjo nugaros ir skrandžio skausmai. Esu labai prislėgta, stengiuosi pati pakelti sau ūpą, stengiuosi galvoti, kad viskas bus gerai. Kai jis grįžta, ima raustis visur, vis ko nors neranda ir tai mane veda iš proto. Tada ima priekaištauti, kad visai jo nelaukiau, kad daugiau negrįš. Aš guliu, kankinuosi iš skausmo, o jis manęs net nepaklausia, kaip aš. Iš jo girdžiu tik „paduok tą, paduok aną“.
Padarau jam arbatos, padedu galvą ant peties, aplink zuja vaikai, jis ima man priekaištauti, kodėl jie nemiega, tada vėl susipyktam. Nuolat moralizuoja dėl vaikų auklėjimo, nuolat kovojam, nes jis nuolaidus vaikams, perka jiems saldumynus ir niekada nepagalvoja, kad tai jiems kenkia. Jis pats kaip mažas vaikas, negali be saldumynų, bet kai dantukuose yra skylučių, mama turi juos vesti pas stomatologą.
Nėra tarp mūsų šilumos, artumo, nenoriu mylėtis su juo, jis man daugiau kaip draugas. Praėjusią savaitę buvome pramogų parke, eilinį kartą susipykom, nes aš su vaikais supausi ir neatsisukau nusifotografuoti. Vaikai išsigando aukščio… Nežinau, kur veda tokie santykiai. Kaip ir viena gyvenu, bet jis manęs nepalieka, nors nuolat jam viskas blogai. Priekaištauja man dėl išvaizdos, kad esu priaugusi svorio. Na, aš irgi kritikuoju jo elgesį, kad lošia, nesirūpina mumis, tik svajoja apie milijonus….
Nepasiilgstu jo. Nežinau, kaip toliau gyventi.Atsako šeimos psichologė Giedrė Gutautė-Klimienė
Panašu, jog jūsų santykiuose su draugu trūksta aiškių susitarimų, kas kaip turi būti, ko vienas iš kito tikitės ir t.t. Labai sunku vienas kitam nepriekaištauti, kai akivaizdžiai neišpildote vienas kito lūkesčių, tačiau tam, kad galėtumėte juos išpildyti, visų pirma turėtumėte juos vienas kitam aiškiai išdėstyti. Juk negalite nežinodami kelio nueiti teisingu keliu.
Iš kitos pusės, aiškumo, panašu, jog trūksta ir jums pačiai savo mintyse ir jausmuose. Ką jums reiškia šis vyras? Kodėl šie santykiai vis dar tęsiasi? Juk tikriausiai tai, kad esate su juo, tik iš dalies yra susiję su tuo, kad jis jūsų nepaleidžia, kita dalis yra jūsų pačios vienokie ar kitokie motyvai šiuos santykius tęsti. Kokie jie? Tik gerai susigaudžiusi savo jausmuose galėsite priimti jums tinkamus, priimtinus ir norimus sprendimus bei sugebėsite tai aiškiai išdėstyti savo draugui.
Šiuo metu, panašu, kad tai jums sekasi gana sudėtingai – pati blaškotės, esate nepatenkinta, bet toliau tęsiate šiuos santykius tokius, kokie jie yra. Iš kitos pusės, tai, kad jau ieškote pagalbos, rodo, kad esate pasiruošusi savo situaciją spręsti ir žengiate žingsnį šios situacijos sprendimo link. Tad pradėkite nuo klausimų sau ir atsakymų į juos paieškos. Ir, svarbiausia, nepabijokite drąsiai pažvelgti į akis sau pačiai.