Tipai ir temperamentai

59 0

“Temperamentai išskiria mus kaip asmenybę iš žmonių minios. Jie dalis turtingo, spalvingo gyvenimo, kuris kada nors,kai viskas išsipildys, taps Dievo karalyste”

Ole Hallesby

1. TEMPERAMENTO APIBŪDINIMAS

Žmonės skirtingi ne tik gyvenime susidariusiais asmenybės bruožais, įpročiais, elgsena. Žmogus jau gimęs turi individualių savybių, kurios ji skiria nuo kitų žmonių. Viena reikšmingiausių, pasižyminti didelių pastovumu ir turinti įtakos visoms kitoms žmogaus asmenybės savybėms, jo psichinėms būsenoms, yra temperamentas. Temperamentas nelemia žmogaus asmenybės visumos, turinio, tačiau turi didelę įtaką jos savybių formai: atsiradimui, vystymuisi ir trukmei, i

intensyvumui, išorinei išraiškai. Vieni žmonės greitai ir stipriai reaguoja į įvairius gyvenimo reiškinius,įvykius, aiškiai rodo pasitenkinimą, džiaugsmą, liūdesį, o kitų reakcija lėta, vos pastebima; vienų reakcijos stiprios ir ilgai trunkančios, kitų nors ir audringos, tačiau trumpos; vieni žmonės labai jautrūs, kiti – mažiau.

Išgyvenimų, elgsenos formą, t.y. intensyvumą, dinamiką, išorinę išraišką lemia ne tik temperamentas, bet ir žmogaus veiklos motyvai, interesai bei kitos asmenybės kryptingumą apibūdinančios ypatybės. Todėl, norint parodyti temperamento įtaką žmogaus psichinių būsenų ir savybių dinamiškumui, intensyvumui ir išorinei i
išraiškai, būtina pabrėžti tokius skiriamuosius temperamento požymius:

1. temperamento ypatybės daro įtaką įvairioms žmogaus veiklos sritims, turinčioms pačius skirtingiausius tikslus bei skirtingus motyvus (darbui, žaidimui, sportui, mokslui ir pan.), ir tuo jos skiriasi nuo poveikio, kurį žmogaus veikla daro asmenybės kryptingumas;

2. temperamento ypatybės n
nekinta ilgą žmogaus gyvenimo tarpą arba net visą gyvenimą;

3. temperamento ypatybės pasireiškia ne atsietai, o yra dėsningai viena su kita susijusios, sudaro atitinkamą struktūrą, būdingą temperamento tipui.

Taigi temperamentu vadiname pastovias asmenybės savybes, pasireiškiančias psichinių

reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu, o temperamento ypatybėmis vadiname tokias individualias psichikos ypatybes, kurios lemia žmogaus psichinės veiklos dinamiką, intensyvumą ir išorinę išraišką, kurios yra santykiškai pastovios, nepriklausomos nuo veiklos tikslų, motyvų bei turinio ir dėsningai siejasi tarpusavyje, sudarydamos tam tikrą temperamento tipą. Kadangi iš visų psichinių reiškinių išoriškai ryškiausiai yra pastebimi emocijų pasireiškimai, tai ir vienokios ar kitokios temperamento savybės labiausiai atsispindi asmenybės jausminiame gyvenime. Tačiau temperamentas savotiškai “nuspalvina” asmenybės charakterį, valios ir sugebėjimų pasireiškimus, bendravimo manieras, keičia veiklą. Temperamento savybės didesne dalimi negu kitos savybės priklauso n
nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių ir dėl to yra pačios pastoviausios. Socialinė aplinka ir organizuotas ugdymas jas mažai tepakeičia.

Individualūs žmonių skirtumai, kurios priskiriame temperamentui, buvo pastebėti gana seniai. Jau V a.pr.m.e. graikų gydytojas Hipokratas ne tik aprašė žmonių temperamento skirtumus, bet ir bandė nustatyti jų priežastis. Jo nuomone, žmogaus organizme gali vyrauti vienas iš keturių skysčių : kraujas,

gleivės arba juodoji ar geltonoji tulžis. Nuo jų santykio ir priklausąs žmogaus temperamentas. Šį santykį, proporcingą Hipokratas graikiškai pavadino žodžiu k

krasis, kuris vėliau buvo išverstas į lotynų kalbą – temperamentum (lot. saikingumas, darnumas, teisingas mišinys). Iš Hipokrato suskirstymo kilo temperamentų pavadinimai, išlikę iki šių dienų : flegmatikas (gr. phlegma – gleivės), cholerikas (gr. chole – tulžis), melancholikas (gr. melas chole – juodoji tulžis) ir sangvinikas (lot. sanguis – kraujas). Suprantama, šitoks temperamentą lemiančių priežasčių aiškinimas šiandien turi tik istorinę reikšmę, tačiau ir dabar dar yra teorijų, kurios reikšmingą vaidmenį pripažįsta įvairiems organizmo liaukų išskiriamiems hormonams.

Prie vėlesnių teorijų, bandžiusių atskleisti temperamento fiziologines priežastis, priskirtinos teorijos, siejusios temperamentą su kraujo apytakos ypatybėmis (rusų pedagogas, gydytojas P.Lesgaftas, XIX a.).

Temperamento psichologinių teorijų pradininkas yra vokiečių filosofas I.Kantas, kuris temperamentų skirstymo kriterijumi laikė jausmų arba veiklos pirmavimą bei jų reiškimosi pobūdį. I.Kanto požiūris turėjo įtakos visoms vėlesnėms teorijoms. Vokiečių psichologas V.Vuntas temperamento kriterijumi laikė emocijų pasireiškimo stiprumą ir greitį, danų psichologas

H.Heidingas – įgimtą polinkį į liūdnas arba linksmas nuotaikas. Rusų mokslininkas I.Pavlovas, stebėdamas žemesniųjų gyvūnų ir žmonių temperamentus, sukūrė teoriją apie “aukštosios nervinės veiklos tipus”. Jis teigė, kad įgimtu fiziologiniu temperamento pagrindu (genotipu) yra aukštosios nervinės veiklos tipas, kurį lemia pagrindinių dviejų nervinių procesų – jaudinimo ir slopinimo – trys ypatybės: 1) šių procesų jėga, 2) jų tarpusavio pusiausvyra ir 3) paslankumas. Iš t
tikrųjų šiame aiškinime psichinių reiškinių jėgos, pastovumo, pusiausvyros savybės buvo pavadintos nervinės veiklos savybėmis. Jų klasifikacija, pažeidžiant logines klasifikacijos taisykles, buvo dirbtinai pritaikyta Hipokrato keturių temperamentų tipų fiziologiniams pagrindams aiškinti. Didžiausios žalos temperamentų tyrimams padarė ne tik psichofiziologinis psichinių temperamento savybių aiškinimas, bet ir pažiūra, kad temperamentai esti blogesni ir geresni (melancholikas – silpnas tipas, cholerikas – nepusiausviras). Tas neatitinka tikrovės, kuri rodo, kad kiekvieno temperamento žmonės gali įgyti teigiamų ir neigiamų savybių, pasiekti aukšto lygio įvairiuose veiklos rūšyse.

Šiuo metų populiariausia yra cheminė temperamentų tipologija. Pasak šios tipologijos, temperamentų skirtumai priklauso nuo vidaus sekrecijos liaukų darbo. Buvo pastebėta, kad atskirų individų endokrininės liaukos yra skirtingų dydžių ir svorių. Kuo daugiau liauka išskiria hormonų, tuo stiprėja tam tikra organizmo veikla. Pavyzdžiui, asmuo, kurio adrenalininės liaukos daugiau išskiria adrenalino, būna labiau jautrus ir nervingas negu kiti žmonės.

Kadangi nuo vidaus sekrecijos liaukų darbo skirtingai formuojasi organizmų struktūra, tai hormonų teorija buvo panaudota kuriant teorijas, kurios aiškina, kad temperamentai priklauso nuo bendros kūno struktūros (konstitucijos). Vokiečių psichiatras E.Krečmeris 1925m. pasiūlė žmones pagal kūno struktūrą skirstyti į tris tipus: 1) astenikus – vertikaliai ištįsusius žmones su aštriais veido bruožais, stipria plaukų danga, ilgomis galūnėmis; 2) piknikus – žemus, plačius žmones, linkusius tukti, silpnesnės plaukų dangos, t
trumpo kaklo ir galūnių; 3) atletikus – stambios kaulų ir raumenų struktūros. Kiekvienos struktūros žmonės, pasak E.Krečmerio, turi būdingų psichinių savybių. Astenikai ir atletikai yra labai uždari, sausi, linkę į šizoidinius sutrikimus. Piknikai emocionalesni, atviresni, ciklotiniški, linkę į manijos – depresijos sutrikimus. E.Krečmerio mokinys amerikiečių psichologas V.M.Šeldonas pateikė kiek kitokią kūno tipologiją (stomatotipologija) ir išskyrė tris pagrindinius temperamentus : 1) viscerotonikas (vidurių žmogus) – storokas žmogus, mėgstąs gardžiai pavalgyti, ieškąs fizinio komforto, draugiškas, rūpesčiuose ieškąs kitų pagalbos, kietai miegąs; 2) somatotonikas (kūno žmogus) – atletiškos kūno sudėties, ieškąs fizinių nuotykių, energingas, konkuruojantis, agresyvus; 3) cerebrotonikas (smegenų žmogus) – liesas, slopinąs išorines reakcijas, greitų reakcijų, laikąsis socialinių normų, rūpesčiuose siekiąs būti vienas, prastai miegąs, dėl to dažniau pavargstąs, nervingas. Į Šeldono išskirtus tipus JAV buvo kreipiamas dėmesys atrenkant rinktinėms sportininkus (grupiniams žaidimams labiau tinka viscerotonikai ir cerebrotonikai bei jų tarpiniai tipai, o lengvajai bei sunkiajai atletikai, kur nebūtinos sutartinės pastangos, geresnių rezultatų pasiekia somatotonikų tipo asmenys).

Šveicarų psichoanalitikas Z.Froido mokinys K.Jungas žmones suskirstė į intravertus ir ekstravertus. Intravertiški (į savo asmenybės vidų krypstantys) individai yra drovūs, vengia draugijų, domisi savo mintimis ir emociniais išgyvenimais. Ekstravertai (į išorę krypstančios asmenybės) mėgsta draugijas, realistiški, veiklūs, agresyvesni, siekia dominuoti grupėse. Šis skirstymas yra plačiai pripažintas. . . .

LITERATŪRA

1. Reinhold Ruthe. Tipai ir temperamentai. 1999m.

2. Bendrosios psichologijos paskaitos

3. A.Jacikevičius. Mokslas, siela, gyvensena. 1995m.

Komentuokite!