Socialinės krypties asmenybės teorijos

252 0

SOCIALINĖS KRYPTIES ASMENYBĖS TEORIJOS

( A. Adler, J. Watson)

Referatas

Vilnius, 2015

Turinys

Įvadas.............................. 3

  1. Adlerio (A. Adler) individualioji asmenybės teorija...................... 4
  2. Vatsono (J. Watson) bihevioristinė asmenybės teorija..................... 7

Išvados.............................. 9

Naudotos literatūros ir šaltinių sąrašas.............................. 10

Įvadas

 

Asmenybės esmė – tai kiekvienam būdinga savita mąstysena, jausena, veiksena. Asmenybės bruožų teorija remiasi prielaida, kad asmenybės bruožai yra pastovūs, pasireiškia beveik visose situacijose bei daro įtaką žmogaus elgesiui. Bruožai išreiškiami skirtingai – tuo paaiškinama, kodėl kiekvienas žmogus yra unikalus. Bruožų teorijos – tai seniausia teorijų grupė.

Socialinės krypties asmenybės teorija ypatingą dėmesį skiria elgesio socialinėms priežastims ir ko

ognityvinių mąstymų svarbai visuose žmogaus funkcionavimo aspektuose – motyvacijoje, emocijose ir veikloje.

Žinomiausias teorijos atstovas – Albertas Bandūra, teigė, kad žmogaus elgesį lemia nuolatinė pažinimo, aplinkos ir elgesio tarpusavio sąveika. Tokį elgesio priežastingumo aiškinimo principą Bandūra pavadino savitarpio determinizmu. Jis yra geriausiai žinomas dėl „lėlės Bobo“ eksperimento. Per šiuos eksperimentus Bandūra parodė vaikų darželio auklėtiniams filmukus, kur suaugusieji spyrė šiai lėlei bei naudojo verbalinę agresiją. Vėliau vaikai, įėję į žaidimų kambarį, pamatę lėlę bei plaktukus. Tyrėjai pastebėjo, kad grupė vaikų žaidimų metu pradėjo lėlę mu

ušti. Bandūra tai pavadino modeliavimu.

Šiame darbe aptarsime Alfredo Adlerio ir Džono Vatsono mąstyseną ir požiūrį į socialinės krypties  asmenybės teorijas.

A. Adlerio (A. Adler) individualioji asmenybės teorija

 

Alfredas Adleris (1870-1937), austrų gydytojas, psichiatras, buvo Z. Froido bendradarbis. Tačiau, laikui bėgant, jų pažiūros išsiskyrė. Adleris no

ors ir neneigė seksualinio potraukio vaidmens asmenybės gyvenime, tačiau neteikė jiems lemiamos reikšmės, kaip Froidas. Į žmogaus psichiką žiūrėjo kaip į nedalomą visumą ir stengėsi atskleisti socialinio konteksto reikšmę žmogaus individualumui. Adleris pabrėžė visuomeninę žmogaus prigimtį ir įgimtą bendrumo jausmo poreikį, kurį jis pavadino socialiniu interesu.

Adleris labiau orientavosi į asmenybės ateitį, į jos susidarytą gyvenimo planą ir jo įgyvendinimą,  savo tikslams. Adlerio nuomone, žmogus visą gyvenimą siekia to paties tikslo ar laikosi pastovios elgesio krypties.

Adlerio teorijos pagrindiniai principai: visybiškumas, tikslingumas, visuomeniškumas.

  • Visybiškumas (holizmas). Žmogaus asmenybė yra darni, nedaloma visuma, kurios visos dalys yra tampriai tarpusavyje susijusios. Visuma yra daugiau už atskirų dalių sumą.
  • Tikslingumas. Kiekvieno individo aktyvumas yra tikslingas ir nukreiptas gyvasties išsaugojimui ir pratęsimui. Žmogus turi paprastus (situacinius) tikslus ir aukštesnius tikslus, kurie vienija visą asmenybės veiklą ir
    r suteikia jai vieningą kryptį. Paprastesni tikslai yra tik aukštesnių tikslų siekimo priemonės.
  • Visuomeniškumas. Tik visuomenėje gali atsirasti, susiformuoti ir reikštis žmogaus asmenybė. A. Adlerio individualioji psichologija žiūri į individą kaip į visuomenės narį, ir todėl žmogaus elgesys gali būti teisingai suprastas tik atsižvelgus į socialinę aplinką, kurioje tas elgesys pasireiškia.

Adlerio nuomone, asmenybės veiklos motyvas ir varomoji jėga yra jos augimo, pranašumo, tobulumo siekimas, o šis neatsiejamai susijęs su žmogui įgimtu menkavertiškumo jausmu. Adleris manė, kad menkavertiškumo (nevisavertiškumo) jausmas yra universalus, nes egzistuoja bendražmogiškosios menkavertiškumo atsiradimo ir

r formavimosi priežastys, t. y. visuomet atsiranda kas nors pranašesnis.

Menkavertiškumo jausmo atsiradimo priežastys:

  • mažo vaiko priklausomybė nuo suaugusiųjų (pernelyg uoli suaugusiųjų priežiūra);
  • fiziniai trūkumai (kokio nors organo menkavertiškumas);
  • tėvų atstūmimas (vaikas jaučiasi nereikalingas);
  • gimimo eilė.

Siekdamas pranašumo (vėliau Adleris akcentavo tobulumo siekimą), asmenybė kompensuoja vaikystėje susiformavusį menkavertiškumo jausmą. Vaikas nuo pat gimimo jaučia esąs silpnesnis, priklausomas nuo kitų, mažai galintis. Šis jausmas ypač sustiprėja, jeigu vaikas jaučiasi sugebantis už bendraamžius. Būtent čia ir pasireiškia įgimtas noras tobulėti, pirmauti ir kompensuoti savo silpnumą. Todėl neretai pasitaiko, kad didžiausių laimėjimų žmonės pasiekia tose srityse, kur kažkada jautėsi mažai sugebantys. Be to, Adleris manė, kad menkavertiškumo jausmo formavimuisi turi įtakos gimimo eilė – žmogaus elgesys ir siekiai priklauso nuo to, kelintas iš eilės vaikas jis buvo šeimoje ir kiek gavo dėmesio bei meilės.

Menkavertiškumo jausmas kiekviename asmenybės raidos lygmenyje yra santykinai pastovus, ir, galima teigti, yra specifinė asmens buvimo pasaulyje jausena. Tai yra todėl, kad visuomet atsiranda kas nors pranašesnis už asmenybę, o galiausiai, žmogus nebegali būti pranašesnis ir tobulesnis už Gamtą ir Visatą.

Taigi asmenybė, siekdama tobulumo, stengiasi kompensuoti savo menkavertiškumo jausmą ir nuo to, kaip jai pavyksta, priklauso žmogaus psichinė sveikata ir subrendimo lygis. Pasak Adlerio, asmenybė, siekdama savo tikslų, susikuria individualų gyvenimo stilių. Jį žmogus pasirenka 5-6 gyvenimo metais, ir

r visa tolesnė jo veikla yra kryptingas šio stiliau įgyvendinimas. Gyvenimo stilius – tai unikalus bruožų, elgesio būdų ir įpročių derinys, nulemiantis žmogaus gyvenimo unikalumą. Gyvenimo stiliaus pagrindas yra žmogaus siekis įveikti menkavertiškumo kompleksą ir pasiekti pranašumo jausmą. Tai būdas, kuriuo siekiama gyvenimo tikslų įgyvendinimo. Pvz., intelektualas skirsis nuo sportininko savo gyvenimo stiliumi, nes pirmasis pasirinko intelekto galimybių didėjimą, o antrasis fizinį tobulėjimą, todėl ir jų mąstymas, jausmai, veikla bus skirtingi. Gyvenimo stiliui būdingos savitos idėjos, aktyvumo lygis, nuostatos, kurios atsispindi santykiuose sus aplinka. Gali būti, kad žmogus sąmoningai nesuvokia savo gyvenimo stiliaus ir gyvena ne pagal jį. Tada ir kyla įvairūs konfliktai, problemos.

Gyvenimo stilius suformuoja ir savitus problemų sprendimo būdus. Tai išryškėja, kai žmogus susiduria su sunkumais. Optimistas elgiasi drąsiai ir realiai, o pesimistas, nepakankamai kompensavęs menkavertiškumo jausmą, stengiasi išvengti socialiai būtinų veiksmų. Taigi norint suprasti asmenybę, reikia žinoti jos gyvenimo stilių. Dėl to psichoterapija padeda žmogui suvokti ir įsisąmoninti jo individualų gyvenimo stilių. Adleris ypač pabrėžė, kad asmenybė, orientuota į ateitį, siekia savo tikslų, iš kurių vienas aukščiausių yra „idealusis Aš“ – toks žmogus, kokiu norėtų tapti.

Adleris sukūrė ir kūrybiškojo Aš sąvoką, kuri savo apimtimi maždaug tolygi „gyvenimo stiliaus“ sąvokai. Kūrybiškasis Aš atlieka panašias funkcijas, bet svarbu yra tai, kad Aš pabrėžia valios laisvę. Pa

agal Adlerį, žmogus nėra griežtai priklausomas nuo instinktų ir aplinkos, jis gali aktyviai reguliuoti savo elgesį bei kurti savo paties gyvenimą.

Nors Adleris pagrindinį dėmesį skyrė asmenybės individualybei, vis dėlto jis išskyrė keletą asmenybės tipų. Tipologija yra paremta asmenybės socialinio intereso (socialinio jausmo) ir aktyvumo laipsnio santykiu (žr. 1 pav.). Socialinis interesas (jausmas) – tai bendradarbiavimas su kitais žmonėmis, bendrų dalykų siekis, tai empatija. Adleris manė, kad socialinis jausmas yra įgimtas ir atitinka visuomeninę žmogaus prigimtį. Socialinį interesą Adleris apibūdino kaip sugebėjimą duoti daugiau, negu gaunama; kaip gebėjimą matyti kito akimis, mąstyti ir jausti kaip kitas. Aktyvumo laipsnis – tai energijos kiekis, kurį žmogus skiria problemų sprendimui.

Aktyvumo

laipsnis

Valdantis tipas Socialiai naudingas tipas
Imantis tipas
                            Vengiantis tipas

 

Aukštas

 

Vidutinis

 

Žemas

Žemas                            Aukštas                   Socialinis

                                                                                                                      interesas

1 pav. A. Adlerio asmenybės tipai

 

Adleris išskyrė keturis asmenybės tipus.

  • Valdantis tipas. Žemas socialinis interesas, aktyvus. Nesirūpina kitas, nori būti viršesnis už kitus, problemas sprendžia priešiška, asocialia maniera, yra savimi pasitikintis.
  • Imantis tipas. Žemas socialinis interesas, neaktyvus. Pagrindinis rūpestis – kuo daugiau gauti iš kitų (nieko nedaryti patiems, tik imti iš kitų).
  • Vengiantis tipas. Žemas socialinis interesas, žemas aktyvumas. Bėga nuo problemų sprendimo. Negali pasirūpinti savimi, nes bijo nesėkmės.
  • Socialiai naudingas tipas. Aukštas socialinis interesas, aktyvus. Rūpinasi kitais, linkęs bendrauti. Aktyviai sprendžia problemas darbe ir gyvenime.

Adleris daugiausia nagrinėjo asmenybes, turinčias tam tikrų psichinių sutrikimų ir atskleidė jų neurozės priežastys, kurios visos yra susijusios s. . .

ir emociniais tonais. Tokia psichologija negali daryti nieko kita kaip tik analizuoti – ir tik savo paties būsenas.

1913 m., žurnale, Vatsonas paskelbė straipsnį „Psichologija bihevioristo požiūriu“ parengtą pagal šias paskaitas, kuris kartu su pirmuoju knygos „Elgesys: lyginamosios psichologijos įvadas“ skyriumi tapo žinomas kaip „bihevioristų manifestas“. Vatsonas tapo biheviorizmo pradininku.

Biheviorizmas – psichologijos kryptis, kurios atstovai teigia, jos psichologijos tyrimų objektas yra elgesys. Šios krypties pradininkas – JAV psichologas D. Vatsonas (1878-1958), 1913 m. paskelbė pirmąją biheviorizmo programą ir teigė, jog elgesys yra psichinių procesų išraiška. Pats elgesys yra suprantamas kaip organizmo reakcijų į išorinius dirgiklius visuma. Ryšys tarp stimulo ir reakcijos (S – R) buvo įvardintas paprasčiausiu elgesio vienetu. Psichologijos uždavinys – įvertinti ir aprašyti elgesį, kuris atsiranda įvairiose situacijose, teigė Vatsonas. Tiksliau – aprašyti paprasčiausias reakcijas į dirgiklius, ištirti jų kilmę bei nustatyti tų reakcijų jungimosi į sudėtingesnius darinius dėsningumus. Būtent elgesio tyrimams galima taikyti objektyvų stebėjimo metodą. Tokios pažiūros atsiranda kaip reakcija į funkcionalizmą, kuris siekė tirti „vidinę psichinę realybę“, nepasiekiamą objektyviu stebėjimu. Bihevioristai atliko daug eksperimentinių tyrimų su įvairiais gyvūnais, naudodami labirintus, problemines dėžes ir pan.

Bihevioristai visiškai neatmeta protinės veiklos, išskirdami mąstymą, jausmus, mokymąsi. Žmogaus mąstymas – tai kalbėjimas su savimi. Jis lengviausiai iliustruojamas vaikų pavyzdžiu: jie visą laiką kalba ir kalba, kad ir ką veiktų. Vėliau, jau suaugę, mes išmokstame save valdyti ir kalbėti tylomis. Geriau pasižiūrėję pamatytume, kad krutiname lūpas ar liežuvį. Raumenų generuojama kalba sutapatinama su mąstymu, t.y. mąstymas suprantamas kaip vidinė kalba. Žmogaus jausmai suprantami kaip neurologiniai pasireiškimai, kaip nervų sistemoms generuojamas biologinis reiškinys. Tai fiziologinė vidinė reakcija, atsirandanti dėl išorės poveikių per įvairius pojūčius ir receptoriais perduoda į centrinę smegenų dalį, kurioje per limbinę sistemą pasiekia smegenų žievę ir interpretuojama kaip emocijos.

Vatsonas, siekdamas informacijos bei duomenų apie žmogaus gyvenimą rinkti tokiu būdu, jog juos būtų galima patikrinti bei vertifikuoti, pasiūlė atkreipti dėmesį į elgesį, t. y. reiškinį, kurį stebėtojai gali matyti, apskaičiuoti bei matuoti. Egzistuoja faktoriai, kurie moko žmogų tam tikro elgesio. Jie gali būti teigiami, nes didina elgesio kartojimosi šansą bei neigiami, nes tą šansą mažina. Asmenybė čia neaktyvi, kaip nuolat kintančių reakcijų į aplinkos situacijas visuma. Elgesio išmokimą įtakoja bei socialinė aplinka (šeima, mokykla, bendruomenė). Čia taip pat veikia teigiami bei neigiami faktoriai (elgesio pastiprinimai) su grįžtamuoju ryšiu. Elgesio išmokimas vyksta imituojant be modeliuojant savo elgesį, stebint šioje aplinkoje lyderiaujantį be stipresnį asmenį.

Išvados

Apžvelgus socialinės krypties asmenybės teorijas galima teigti, kad jos turi privalumų ir trūkumų, tačiau kiekvieną teoriją, iš dalies, galima pritaikyti savęs ir kitų pažinimui. Tuo jos yra vertingos. Pilnesnį asmenybės vaizdą padeda susidaryti teorijų integracija, t.y. įvairių požiūrių apie asmenybę žinojimas ir sugebėjimas derinti žinias. Daug autorių akcentuoja asmenybės brandą kaip asmenybės siekį ir jos raidos rezultatą. Kiekvienam yra svarbu tapti brandesniu ir siekti vis pilnesnės brandos. Tam, be abejo, reikia susikurti individualų savo asmenybės brandos vaizdą.

Naudotos literatūros ir šaltinių sąrašas

  1. Lekavičienė, R.; Vasiliauskaitė, Z.; Antinienė, D; Almonaitienė, J.; Ausmanienė, N.; Matulienė, G.; Jakštys, J. Psichologija šiandien. Kaunas: Technologija, 2008. ISBN 978-9955-25-586-4
  2. Kerevičienė, J. Pedagoginės psichologijos užrašai [interaktyvus]. Kaunas, 2014. [žiūrėta 2015m. vasario 21d.]. Prieiga per internetą < http://www.khf.vu.lt.

Join the Conversation