Psichologija, mąstymas, kūrybiškumas

412 0

51.6.3. Ankstyvosios

patirties įtaka

Tyrinėjant ankstyvosios

patirties įtaką buvo pastebėta, kad aukštas IQ ir kūrybiniai sugebėjimai

dažniausiai atsiskleidžia ankstyvojoje vaikystėje, jaunesniame mokykliniame

amžiuje ar paauglystėje. Buvo bandyta ieškoti elgesio ar patirties vaikystėje

ir pasiekimų suaugus sąryšio. Nustatyta, kad IQ ir kiti veiksniai (namų

aplinka, mokymosi patirtis ir kt.) turi įtakos vėlesniems laimėjimams.

Kūrybiškumas -spontaniškumo,

neurozės ar suaugusiųjų reikalavimų rezultatas?

Phyllis Greenacre (1957)

psichoanalitiniame straipsnyje „Menininko vaikystė. Libido fazės raida ir

gabumai“ rašo, kad kūrybiškumas yra specialus sugebėjimas ir nebūtinai dideli

sugebėjimai siejasi su kūrybiškumu. Autorės manymu, remiantis kūrybiškų žmonių

aprašymais, jiems būdingi šie pagrindiniai ypatumai:

1. Didesnis ja

autrumas sensoriniams stimulams.

2. Neįprastas sugebėjimas suvokti įvairius stimulų

ryšius.

3. Polinkis į empatiją, platesnius ir gilesnius

nei įprasta potyrius.

Autorė gabius vaikus skirsto į

tris grupes:

1. Kurių raida spontaniška, kylanti iš prigimties.

2. Kurių elgesys iš esmės yra suaugusiųjų

reikalavimų rezultatas.

3. Kurių elgesys iš esmės yra neurotinių konfliktų

rezultatas.

Ph. Greenacre prieštaringai

vertina įgymių ir aplinkos įtaką ankstyvojoje vaikystėje. Viena vertus, ji

sako, kad nėra faktų, jog kūrybiškumas yra įgimtas, tačiau kita vertus –

genialumas yra „dievų dovana“, gaunama gimstant.

Motinos auklėjimo stiliaus įtaka

Anne Roe (1957) nuomone, vaiko

interesai priklausys nuo ankstyvosios patirties šeimoje. Svarbiausias vaidmuo

joje tenka struktūrai, auklėjimo stiliui.

Autorė pateikia ko

oncentrinių

apskritimų diagramą, kurioje atsispindi vaiko auklėjimo metodai.                             

            1 – pernelyg globojanti motina

                                                            2

– pernelyg reikli motina

                                                            3

– atstumianti motina

                                                            4

– nepastovi motina

5 – normali, mylinti

motina, tačiau galinti tapti pernelyg globojanti.

A. Roe pateikia dvi

hipotezes:

1. Šie

aplinkos skirtumai namuose nulems pagrindinę orientaciją įvairiose situacijose.

Asmenys, augę pernelyg reiklioje arba pernelyg globojančioje aplinkoje,

dažniausiai bus orientuoti į žmones, da

ažnai gynybiški (pagal psichoanalizės

teoriją gynybos būdai yra naudojami palaikyti ir stiprinti savęs vertinimą,

pvz., sublimacija, kai seksualinė energija pakeičiama socialiai priimtinomis

formomis, ar išstūmimas, kai pamirštame mums nemalonius įvykius, žmones ir

pan.) ar turintys narcisistinių polinkių (narcizas  savimi besigėrintis, save įsimylėjęs žmogus).

Asmenys, augę apleistoje, atstumiančioje aplinkoje labiau bus orientuoti ne į

žmones, o į idėjas ir daiktus.

2. Nuo šių auklėjimo

metodų priklauso asmenybės interesai. Orientacija į žmones nulems interesų pritaikymą,

pavyzdžiui, socialinio darbo ar klinikinės psichologijos srityse. Narcisistinės

orientacijos asmenybės rinksis mokslo ir technologijos sritis.

Vaiko polinkiai

natūraliai skleisis priimančioje aplinkoje esant didesnei laisvei ir aktyviai

paskatinant pasireiškiančius polinkius. Motyvacija gali būti stipri tiek

pernelyg reikalaujančioje, tiek priimančioje asmenį aplinkoje. Ankstyvoji

patirtis namuose priklausys nuo lyties, vaiko gimimo eilės ir skirtingos

socialinės-ekonominės padėties.

            Išvada.

Motinos auklėjimo stilius, ankstyvosios vaikystės patirtis, bendravimas su

suaugusiaisiais, prigimtis turi didžiausios įtakos kū

ūrybinėms galioms

atsiskleisti.

Divergentinis mąstymas

Mąstant šiuo tipu, jūs formuojate galimus pasirinkimo variantus. Toks mąstymas atveria mums

daug galimybių gyvenime, nes veda į pasirinkimų, kurių pačioje pradžioje nerandame,

ieškojimą (žr. dešiniau esančią iliustraciją).

Divergentinis mąstytojas ieško galimybių, o ne renkasi tarp to,

kas yra. Tad, užuot pasirinkus tarp dviejų variantų – “serganti” arba “sveika” –

aš turiu ieškoti kitų pasirinkimų. Vienas iš jų yra tai,

kad galiu sirgti ir būti sveika tuo pačiu metu. Man prireikė daugybės metų suvokti, jog

toks pasirinkimas, apskritai, gali būti pasirinkimu.

Kai susirgau, daugiausia buvau konvergentinė mąstytoja. To pasekoje,

daugybę metų ne

egalėjau ilgėliau dirbti, jaučiausi nereikalinga, o

mano gyvenimas neturėjo prasmės. Pamažu mano gyvenime atsirado daugiau spalvų,

dėka divergentinio mąstymo. Tačiau ir dabar turiu sau priminti: “Ieškok pasirinkimų,

kurių dar neapsvarstei.”

7Įvairūs

autoriai išvardija skirtingus, netgi prieštaraujančius vienas kitam bruožus,

būdingus kūrybiškai asmenybei
: sugebėjimas spręsti savarankiškai spręsti,

atkaklumas ir dominavimas (
Frank Barron

), uždarumas ir ramybė, domėjimasis idėjomis, o ne

daiktais (
John E. Drevdahl), sugebėjimas

identifikuotis, išreikšti jausmus ir patirtį (B. T. Eiduson), pasyvi emocinė

adaptacija, savidrausmė, šiek tiek lėtesnė psichoseksualinė raida (A. Roe),

autonomiškumas, atsidavimas, atkaklumas, pastangos ( S. J. Blatt, M. I. Stein),

polinkis ieškoti nuotykių, stipresnis dominavimas ir didesnis jautrumas, mažiau

paranoidinių tendencijų ir nerimo negu visos populiacijos (R. B. Cattell, J. E.

Drevdahl),

            J. Gillmore kūrybišką asmenybę tiria remdamasis realiais

žmogaus laimėjimais. Jo tyrimai parodė, kad kūrybiškiems žmonėms būdinga:

aukštas savigarbos lygis, nepriklausomybė (savarankiškumas), vidinis

turtingumas, atkaklumas, smalsumas, polinkis į tai, kas sudėtinga, gera

socialinė adaptacija, altruizmas, pasitikėjimas kitais, impulsyvumo kontrolė.

                Svarbiausia produktyvios

asmenybės charakteristika yra aukštas savigarbos lygis, lemiantis altruizmą ir

pasitikėjimą kitais. Smalsumą lemia vidinis laisvumas, vidinių ir išorinių

konfliktų nebuvimas, pasitikėjimas savo jėgomis. Nepriklausomybė, mažas konformizmas

leidžia individui susidaryti savitą problemos supratimą ir apginti savo

nuomonę. Neimpulsyvūs asmenys yra atsparesni nemalonių stimulų įtakai.

impulsyvus elgesys atspindi bendrą nepasitikėjimą savimi ir aplinkiniais. Noras

spręsti sudėtingas problemas yra siejamas su siekimu sujungti į bendrą sistemą

įvairius, kartais atrodytų, prieštaringus faktus.

            Įdomūs

yra D. Shuberto kūrybiškumo ir asmenybės savybių santykio tyrimai. Buvo rastas

neigiamas kū

ūrybiškumo ir „stiprių“ pergyvenimų siekimo bei

kūrybiškumo ir nesusiformavusios savimonės ryšys. Taip pat buvo pastebėta, kad

konformizmas sumažina kūrybines galias (konformistai dažnai turi tuos asmenybės

bruožus, kurie paprastai siejasi su menku kūrybiškumu: didelį nerimą, neturi

lankstumo ir spontaniškumo, sunkiai pakelia dviprasmiškas, neapibrėžtas

situacijas, laikosi įprastų standartinių pažiūrų, jaučia nepilnavertiškumą ir

priklausomybę nuo kitų).

9 Fantazijos slopinimo padariniai –  kūryba arba destrukcija

            Galimybė

fantazuoti daro įtaką psichinei sveikatai ir kūrybinių poreikių tenkinimui.
Ellis

Paul Torranc
ir R. E. Myerso (1970) pastebėjimais, daugelis tėvų ir mokytojų slopina

vaikų fantaziją. O ją būtina puoselėti, ypač tada, kai tam tikri vaiko raidos

periodai yra labai palankūs kūrybiniam mąstymui ugdyti.

Fantazija ir vaizduotė yra tokios

svarbios kūrybos procesui, kad be vaidmeninių žaidimų (kurių pagrindą ir sudaro

šie du elementai) efektyvi psichoterapija neįsivaizduojama. Netgi manoma, kad

spontaniškumą žadinantys pratimai ankstyvojoje vaikystėje kompensuoja motinos

dėmesio stoką.

            M.

Lewis (1991) tyrė jaunų aktorių ir delinkventinių paauglių kūrybiškumo bei

fantazijos ypatumus. Paaiškėjo, kad pastarųjų fantazija ir kūrybiškumas buvo

stipriai slopinami. Ir viena, ir kita tiriamųjų grupė pasižymėjo stipriomis

emocijomis, pykčiu. Tačiau aktoriai labiau pasitikėjo savimi, jų Ego buvo

stipresnis. Abiejų grupių elgesį aplinkiniai laikė griaunamu, keistinu. Tačiau

vieni jų „išsikraudavo“ kurdami, kiti -nusikalsdami. Kodėl?

            Brandiems

ir tam tikrą gerovę susikūrusiems suaugusiesiems kyla klausimas: kodėl šie „nusikaltėliai“

nepasimoko iš savo patirties, nekeičia savo elgesio? O tyrinėjusieji šiuos

vaikus nuolat jautė jų tylų skundą: „Kodėl? Kodėl manęs nemyli?“ Net ir be

žodžių šie vaikai junta, ka

ad yra atstumtieji ir kad jiems niekada nepasiseks.

Ši nežodinė informacija, gauta dar ankstyvojoje vaikystėje, įsirėžia taip

giliai, kad beveik niekuomet nepasikeičia, jei šeimos struktūra išlieka tokia

pati.

            Atsakomybė

už vaikų ateitį visuomet gula ant šeimos, mokyklos ir visuomenės pečių. Reikia

atsiminti: slopinti kūrybiškumą ir fantaziją pavojingas kelias. Tai,

kas slopinama, niekur neišnyksta virsta kūryba arba destrukcija.

Vidinis ir išorinis slopinimas

            E.

P. Torrance skiria į išorinį ir vidinį slopinimą.        

            Išorinis

kūrybiškumo slopinimas.

            Kuo

anksčiau ir kuo labiau kūrybiškumas slopinamas, tuo dažniau jis tampa

destruktyvus. Tėvai ir mokytojai dažnai mano vertiną kūrybiškumą, tačiau iš

tikrųjų ne visuomet sugeba priimti kūrybišką vaiko elgesį, nes ir patys mieliau

taikosi prie vyraujančių visuomenės normų („nenusišnekėk“, „neišsišok“, „būk

toks, kaip visi“ ir pan.).

            B. S. Snyder ir L. H. Tessman nurodovidinį „meniškojo aš“ ir

„įprastojo“, visų priimto Aš, konfliktą. Jį išsprendus „meniškojo Aš“ naudai,

vaikui dažniausiai gresia būti pasmerktam vienatvei. J. P. Guilford teigia, kad

kūrybiškumas slopinamas ir tada, kai nėra abipusio vaiko, tėvų ir mokytojų

supratimo.

            Vidinis

slopinimas

            E. P. Torrance’s manymu, kūrybiškumo išraiška

sukelia įtampą, nes kūrybiškų žmonių visuomet yra mažai. Įtampa didėja, kai neįprastos

idėjos, fantazijos (dažnai kylančios sapnuose ir svajonėse) dėl įvairių

priežasčių lieka neįgyvendintos. Tačiau originalumas, fantazijos blyksniai,

vieni iš pagrindinių kūrybiškumo komponentų, gali sušvytėti tik t

. . .

·

kaltės jausmas ir nepasitikėjimas savimi;

·

mokymosi sutrikimai;

·

elgesio pokyčiai;

·

polinkis nusikalsti;

·

neurotiniai konfliktai, kurių rezultatas depresija,

nerimas, perdėtas dėmesio poreikis ir pan.;

·

galima psichozė (kai slopinama labai stipriai ar ilgai).

Pastebėta, kad kūrybiški vaikai

daug dažniau būna nepaklusnūs, išdykę negu aukšto intelekto, bet nekūrybiški

bendraamžiai. Saviraiškos ir slopinimo kova gali būti pražūtinga.

Eriko Frommo
Penkios sąlygos, kurių reikia

kūrybiškam požiūriui atsiskleisti
.

            1.

Pagrindinė sąlyga  yra sugebėjimas

nustebti
(geriausias pavyzdys yra vaikai). Pavyzdžiui, mokslininkas stebi

reiškinius, į kuriuos iki tol niekas nekreipė dėmesio, o jam tai, kas kitiems

aišku, tampa problema, jo protas pradeda dirbti. Tai ir yra atradimo pradžia.

            2.

Sugebėjimas susikoncentruoti, suvoktisave kaip tikrąjį, galintį kurti

pasaulio centrą ir tuo pat metu peržengti savo asmenybės ribas,susiliejant su

kitais, pajuntant vienybę su pasauliu
. Ši savybė Vakarų kultūroje labai

reta, nes visuomet esame užsiėmę daugeliu dalykų iš karto, darome viena, o

galvojame apie kita (valgome pusryčius, klausome radijo, skaitome laikraštį,

gal dar kalbamės su artimaisiais). Mes darome penkis dalykus iš karto, bet

kartu ir nedarome nieko. Jeigu sugebame susitelkti į ką nors, tas dalykas mums

tampa pats svarbiausias gyvenime. Kai kalbuosi, skaitau, vaikštau,
jeigu tai darau susikoncentravęs, tą akimirką nėra nieko svarbesnio

negu tai, ką darau  „čia ir dabar“. Deja,

daugelis žmonių gyvena praeitimi arba ateitimi, bet iš tikrųjų nėra nei

praeities, nei ateities, yra tik dabarties, „čia ir dabar“ akimirksnis.

Autorius pastebi, kad vaikai, vos

tik pradėję mokytis, pajunta turį viską žinoti ir praranda sugebėjimą stebėtis

ir nustebti.

            3.

Asmeninė, Aš patirtis.
Vaikas vėliausiai išmoksta sakyti „aš“, nors kai išmoksta,

kartoja dažnai. Sakydami „aš manau“, mes dažniausiai tik atkartojame tai, ką

esame girdėję. Tiksliau būtų sakyti: „Tai kalba manyje“.

            Aš

jausmas reiškia mano asmeninę patirtį, kuri yra mano tikrasis pasaulio centras

ir mano veiksmų iniciatorius. Jausti save būtina kiekvienam žmogui.

Primityviose visuomenėse sakoma: „Aš tai yra mes“, t. y.

identifikuojasi su grupe. Kai žmogus suvokia savo individualumą, jis

identifikuojasi atskirai nuo grupės. Tačiau jausti savąjį aš, – – tai

nereiškia tapti egocentriku ar savimyla. Priešingai savąjį Aš tikrai

galima suvokti tik bendraujant su kitais. Izoliuotas ir nesusijęs su kitais

žmogus bus pilnas nerimo ir negalės tinkamai suvokti savojo Aš. Kito suvokimas
tai ne pasakymas „aš esu tu“ ir ne asmeninių ribų ištirpimas.

            4.

Sugebėjimas priimti konfliktą ir įtampą, o ne jų vengti. Įtampa, kylanti

iš poliariškumo, yra žmogaus egzistencijos sąlyga, būtina dvasinei stiprybei ir

kūrybinei vaizduotei išugdyti. Dažnai liepiama vengti konfliktų. Bet iš tiesų

konfliktas yra tobulėjimo, stiprybės ir nuostabos šaltinis. Žmogus, vengiantis

konfliktų, tampa mašina, bejausmiu automatu. Konfliktus reikia priimti, giliai

išgyventi, ir ne tik protu, bet ir jausmais.

            5.

Drąsa ir tikėjimas, leidžiantis pasitikėti sava patirtimi ir leisti atsirasti

bet kokiai naujai patirčiai.
Būtidrąsiam tai reiškia leisti

išnykti tam, kas žinoma, išdrįsti būti kitokiu negu visi, atlaikyti izoliaciją.

Tai ir Biblijos Abraomo drąsa, kuri padėjo palikti savo žemę ir šeimą bei

iškeliauti į nežinomą kraštą. Drąsa tai nesirūpinti niekuo kitu, tik tiesa-

permąstyta ir priimta tiek protu, tiek jausmais. Tokia drąsa būtinai turi

remtis tikėjimu, kuris suprantamas ne kaip tikėjimas kokia nors idėja,

kurios negalima įrodyti moksliškai ar protu, o taip, kaip Senajame Testamente,

kur tikėjimas reiškia užtikrintumą savo protu, jausmais,

įsitikinimais. Be užtikrintumo ir tikėjimo kūrybiškumas neįmanomas.

            Taip

suvokiamas kūrybiškumas nėra išskirtinė gabių žmonių savybė, bet pasiekiama

kiekvienam individui. Mokytis būti kūrybiškam –  tai mokytis gyventi.

 

 

Join the Conversation