TURINYS
ĮVADAS 3 psl.
PAAUGLYSTĖS PSICOLOGINIAI SUNKUMAI 4 psl.
PAAUGLIO PYKTIS 7 psl..
PAAUGLIŲ DEPRESIJA 8 psl.
IŠVADOS 9 psl.
LITERATŪROS ŠALTINIAI 10 psl.
ĮVADAS Paauglystės laikotarpiu vyksta intensyvus savęs suvokimas, savojo įvaizdžio formavimasis, gyvenimo tikslų ieškojimas, vertybių sistemos formavimasis. Paauglių savęs vertinimas yra nepastovus, nuolat kintantis ir susijęs su jų egocentriškumu bei dažnais emocijų svyravimais. Be to, pasak S.Harter, metų paaugliai patiria didelį distresą dėl sumišimo savęs suvokimo procese, o tai mažina jų atsparumą stresui. Dėl šių priežasčių ir paauglio polinkio savianalizei gali formuotis realybės neatitinkantis požiūris į save, pasireiškiantis blogesniu savęs vertinimu[1].Beveik visais atžvilgiais jaunimo situacija kasmet darosi blogesnė. Paauglių savižudybių taip dramatiškai daugėja, kad db jos yra antroji pagrindinė keturiolikmečių-dvidešimtmečių mirtingumo priežastis. Per pastaruosius keletą metų teoriniai pasiekimai ir pavyzdžiai nugrimzdo į praeitį, nublanko. Narkomanija, jaunimo nusikalstamumas, paauglių neštumas, seksualiniu būdu plintančios ligos ir desperacija yra statistiškai priblioškiantys[2, 7psl].
PAAUGLYSTĖS PSICOLOGINIAI SUNKUMAI
Paauglystės raidos apžvalga atskleidė ir kai kuriuos paaugliui būdingesnius sunkumus. Dalis jų susijusi su raidos variacijomis (pvz.: spartesnis ar lėtesnis nei bendraamžių kūno augimas paprastai apsunkina fizinių pokyčių priėmimą, stabdo asmeninio tapatumo paieškas; spartesnis lytinis brendimas skatina aplinkinius griežčiau kontroliuoti paauglį ir kliudo šiam eksperementuoti autonomija ir atsakomybe). Kokių nors brendimo normų nustatymas yra itin sąlygiškas , ir daugelis paauglių vienu ar kitu brendimo aspektu išsiskiria iš bendraamžių, tad su paminėtais, tačiau skirtingo masto sunkumais susiduria kone visi paaugliai. Dėl šių priežasčių sudėtinga vienareikšmiškai atskirti paauglių psichinę normą ir patalogiją, nes ir statistiniai, ir idealios raidos kriterijai paaugliams sunkiai pritaikomi. Subjektyvūs paauglių išgyvenimai taip pat nėra pakankamas psichinės patalogijos rodiklis.
Paaugliai taip pat išgyvena ir nemažai psichosocialinių konfliktų. Nagrinėjant pastaruosius pirmiausiai dera pastebėti, jog savarankiškumo įgijimo laikotarpis nuolat ilgėja, todėl psichologinė, fizinė ir socialinė brandos raida gali būti netolygi. Tai skatina konfliktus, kuriuos, kalbant apie paauglyste, reikėtų vertinti kaip normą. Paauglys paprastai konfliktuoja su artima socialine aplinka. Tad šeima, mokykla, religinė bendruomenė gali sėkmingai spresti šiuos šeimos konfliktus, ir tik atskirais atvejais jų sprendimui prireikia profesionalios paramos.Sparčiu socialinių ir ekonominių Lietuvos visuomenės pokyčių laikmetis ir jam budingas tradicijų bei vyresniosios kartos autoriteto silpnėjimas sustiprina paauglių negatyvumą, nerimą, egzistencinės tuštumos jausmą. Paauglio ryšių su aplinkiniais, vertybėmis, visuomene ir moderniosiomis tecnologijomis irimas, visuomeniniu procesų nesuvokimas, o drauge negalėjimas rasti savo vietos visuomenėje išgyvenami kaip bejėgiskumas, paaugliui susiformuoja nuostata, kad kažkas juo manipuliuoja. Tai gali tapti konflikto su visuomeninėmis institucijomis priežastimi. Pabėgimai iš namų, alkocholio bei narkotikų vartojimas, vandalizmas, savižudybės dažnai yra ir paauglio asmeninių sunkumų bei jo konfliktų su socialine aplinka išraiška. Būtina pastebėti, jog nusikaltusių paauglių resocializacija dažnai nevyksta. [3, psl.11-12] Paauglys ne tik jaučia, bet ir įsisąmonina fizinius savo pasikeitimus ir ima jaustis stiprus, pasitikintis savimi.Tai skatina poreikį užimti naują padėtį šeimoje, mokykloje. Siekia išsikovoti daugiau teisių, reikalauja daugiau savarankiškumo, kelia didesnius reikalavimus aplinkiniams. Tačiau paauglių siekimas būti suaugusiaisiais – tai daugiau noras įgyti teisių, bet ne pareigų. Šitai rodo naujos vidinės pozicijos ir senos objektyvios padėtie nesutapimą, o tai ir yra pagrindinė paauglystės krizės priežastis.Perėjimas į suaugusiųjų gyvenimą priklauso nuo to koks yra atotrūkis tarp normų ir reikalavimų, kuriuos visuomenė kelia vaikams ir suaugusiesiems.Anot psichologo E. Eriksono paauglystės laikotarpiu sprendžiama tapatumo krizė. Paauglys nori suvokti save, bando ieškoti savo pozicijos gyvenime. Jiems iškyla labai daug klausimų: kas jie yra; koks turėtų būti jų vaidmuo visuomenėje; ar jie dar vaikai, ar jau suaugę; kokią profesiją, kokį darbą pasirinkti? Nesugebėjimas rasti atsakymo į šiuos klausimus kelią sumaištį. Sėkmingai įveikusiam šią krizę jaunuoliui, anot E.Eriksono, susiformuoja tapatumo jausmas, savo individualybės suvokimas, pasitikėjimas ir saugios ateities jausena.O štai vokiečių filosofas ir psichologas E. Sprangeris jaunystės periodą dalija į dvi fazes, kurioms būdingos skirtingos krizės:• 14 – 17metų paauglių pagrindinė problema – krizė susijusi su siekimu išsivaduoti iš vaikiškų priklausomybės santykių.• 17 – 21metais išryškėja atotrūko krizė. Išsivadavę iš priklausomų santykių, suaugusiųjų globos, jaunuoliai ima jaustis vieniši.Psichologė Ch. Buhler toliau plėtojo E. Spangerio idėjas. Ji išskyrė išskyrė dvi pereinamojo laikotarpio fazes – negatyvią ir pozityvią.Negatyvioji atsiranda dar iki subrendimo. Pagrindiniai jos bruožai:nerimas, dirglumas, fizinės ir psichinės raidos disproporcija. Tai blaškymosi, prieštaringų jausmų, abstraktaus maišto, melancholijos, darbingumo sumažėjimo periodas.Mergaitėms negatyvumo suaktyvėjimas trunka 2 – 7 mėnesius ir baigiasi prasidėjus menstruacijoms (11 – 13 m.). Berniukams šis periodas ilgesnis, jis prasideda tada, kai jie sulaukia 14 – 16 metų.Pozityvioji fazė ateina laipsniškai ir pasireiškia tuo, kad paauglys ima justi artumą su aplinka, naujai suvokia meną, atranda naujų vertybių, kyla intymaus artumo poreikis, jis patiria meilės jausmą.[4, psl 57 -59]. Dažnas paauglys susidurdamas su tam tikromis problemomis neranda jos sprendimo, tačiau ir pagalbos, paramos, kreipiasi nenoriai, arba jai priešinasi. Priešinimosi sąvoka gana plati. Lengviausia tai pastebėti nagrinėjant uždaro, nekomunikabilaus paauglio savijautą ir elgesį. Peržengus tam tikrą ribą, tokiam paaugliui ir su juo bendraujantiems žmonėms kyla nemažai sunkumų. Šių savybių apraiškos yra ir vienas iš dažnesnių paaugliško priešinimosi budų.Uždarumas – tai emocinių ryšių su aplinkiniais, naujų bendravimo galimybių apribojimas. Drauge tai ir priešinimasis psichologinei paramai, kontakto su psichologu vengimas. Uždarumo priežastys susiję su paauglio aplinka (pvz., trūksta emocinio bendravimo su šeimos nariais, nutrūkę ryšiai su bendraamžiais, tėvai tarpusavyje nesutaria) arba su individualiomis ypatybėmis (pvz., autizmu, psichinių procesų inertiškumu). Antruoju atveju paaugliui gali būti reikalinga ne tik psichologinė, bet ir medicininė pagalba.Uždarumą reiktų skirti nuo drovumo. Nors tarp jų yra daug panašumų, yr air tam tikrų skirtumų, iš kurių svarbiausias – savo galimybių vertinimas.Drovus paauglys vengia bendrauti, nes nepasitikimi savimi, uždaras – nes nepasitiki kitais. Siekiant padėti, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar paauglio uždarumas situacinis – pasireiškia tik mokykloje, tik psichologinėje konsultacijoje, ar tai yra nuolatinė jo savybė.Pirmuoju atveju psichologinė parama turėtų kurti pasitikėjimo atmosferą, sukelti paauglio norą bendradarbiauti, antruoju atveju reikia išplėsti paauglio galimybes užmegzti ir palaikyti emocinius ryšius su artimais žmonėmis, ypač svarbu bendraamžiai.Dažnai uždaras paauglys yra kilęs iš konfliktinės ar iširusios šeimos. Uždarumą susilpninti padeda ir paauglio dalyvavimas bendraamžių grupėje.Kitas, dažnas priešinimosi būdas – agresyvumas. Kad jis susilpnėtų, reikia atrasti agresyvumo motyvus ir ištakas. Dažniausiai tokį elgesį sukelia pažeminimai ir įžeidimai, ilgalaikės ir nuolatinės frustracijos, pastovus grėsmės jausmas, agresyvus bei neprognozuojamas artimų žmonių elgesys. Visa tai paauglys gali patirti šeimoje, mokykloje, bendraudamas su bendraamžiais. Toks priešinimasis neatsiejamas nuo nuo nerimo, kad jį susilpninti, reikia išsiaiškinti, ar nerimas yra situacinis ar tai yra nuolatinė problema.Dar labai svarbu tai, kaip paauglys reaguoja į nerimą – ar jį suvokia ar neigia? [3, psl 158 – 160].PAAUGLIO PYKTIS
Viena svarbiausių sričių, kurioje reikia lavinti vaiką-kaip suvaldyti pyktį.Pykčio jausmas pats savaime nėra blogas ar geras. Pyktis yra normalus ir kyla kiekvienam žmogui. Svarbu ne pats pyktis, bet kaip jį suvaldyti. Tai daugumos žmonių bėda. Mūsų pareiga suprasti skirtingus pykcio suvaldymo būdus ir žinoti, kuris iš jų geriausias. Absoliučiai blogiausias būdas tvardyti pyktį – pasyvus agresyvus elgesys. Pasyviai agresyvus elgesys yra priešingas atviram, sąžiningam, tiesiam ir žodiniam pykcio išreiškimui. Pasyviai agresyvus elgesys yra išraiška pykčio, kuris netiesiogiai grįžta į tą patį asmenį.
Švelnūs to pavyzdžiai: delsimas, atidėliojimas, tuščias laiko leidimas, užsispyrimas, nenuolaidumas ir „užmaršumas“. Pąsamoninis pasyviai agresyviai besielgenčio vaiko tikslas – nuliūdinti ir supykdinti tėvus ar juos atstojančius žmones. Pasyviai agresyvus elgesys yra atsisakymas prisiimti atsakomybę už savo paties elgesį. Pasyviai agresyvus būdas tvardyti pyktį yra netiesioginis, klastingas, sawe žlugdantis ir destruktyvus. Bėda ta, kad pasyviai agresyvus elgesys motyvuotas pasąmoningai, tai yra- vaikas sąmoningai nesuvokia, jog jis griebiasi šio besipriešinančio, trugdančio elgesio išlaisvinti užspaustam pykčiui, kad nuliūdintų tėvus. Pasyviai agresyvus elgesys sukelia dauguma problemų su nūdienos paaugliais, pradedant nuo blogų pažymių ir baigiant narkotikais ir savižudybe. Tačiau kadangi esama ir kitų jaunimo problemų priežasčių, svarbu atpažinti pasyviai agresyvų elgesį, kai jis pasireiškia.[2,psl.77-78] Pasyviai agresyvus elgesys lengvai tampa įsisenėjusiu įprastu elgesio modeliu, kuris gali tęstis visą gyvenimą. Jei paauglys vengia sąžiningai ir atvirai kovoti su pykčiu tinkamu būdu, jis gali panaudoti pasyviai agresyvią laikyseną visuose santykiuose. Tai gali vėliau paveikti jo santykius su žmona ar vyru, vaikais, bendradarbiais ar draugais. Ir dauguma šių nelaimingų žmonių visai nesuvokia save griaunančio elgesio būdo arba savo nesugebėjimo tvardyti pyktį.[2, psl.83-84]PAAUGLIŲ DEPRESIJA
Jaunuolių depresija yra sudėtingas, subtilus ir pavojingas reiškinys. Sudėtingas dėl daugybės komplikuotų priežasčių ir pasekmių. Subtilus, nes depresijos dažniausiai neatpažysta net patys paaugliai, kurie ją išgyveną, kol neįvyksta tragedija. Pavojingas, nes depresija gali baigtis blogiausiais įvykiais – nuo nesėkmių mokykloje iki savižudybės. Per daugelį metų mačiau paauglių, kurie stengėsi pakenkti sau ar nusižudyti. Paprastai jų tevai ar draugai būdavo priblokšti ir šokiruoti, negalėdami tuo patikėti. Sukrėsti žmonės būdavo įsitikinę, kad su jų paaugliais viskas gerai, niekuomet neįtardavo, kad šie tokie nelaimingi.
Paauglių depresiją sunku atpažinti, nes jos simptomai kitokie nei klasikiniai suaugusiųjų depresijos simptomai.[2, psl.120] Tad kaip atskleisti paauglių depresiją ne per vėlai, kad galėtume kažką padaryti ir neįvyktų depresija? Būtina atpažinti ją ankščiau, nes šiandien yra daugybė būdų, kaip depresija gali pakenkti vaikams. Depresuotas paauglys visai pasiduoda nesveikam bendraamžių spaudimui, greit gali tapti narkotikų, alkoholio, kriminalinių nusikaltimų, nederamų seksualinių išgyvenimų, kitokio antisocialaus elgesio, net savižudybės auka.[2, psl.122-23] Kai paauglys vidutiniškai ir žiauriai apimtas depresijos iki tiek, kad nebegali ilgiau ištverti, jis imasi veiksmų, siekdamas palengvinti savo kančią ir sielvartą. Yra daugybė būdų, kaip paauglys gali elgtis iš depresijos. Berniukai labiau linkę į smurtą nei mergaitės. Jie gali stengtis išsivaduoti iš depresijos simptomų vogdami, meluodami, mušdamiesi, greitai vairuodami ar kitaip antivisuomeniškai elgdamiesi Mergaitės linkusios vaduotis iš depresijos ne tokiu smurtiniu būdu, tačiau dėl nesveikų, smurtą demonstruojančių pavyzdžių žiniasklaidoje šis bruožas ima keistis. Mergaitės dažnai veikia gelbėdamosi iš depresijos seksualiniu pakrikimu. Jų depresijos skausmas per artimą fizinį santykavimą sumažėja. Tačiau kai ryšys baigiasi, šios nelaimingos merginos pasijunta dar blogiau, dar depresyvesnės nei ankščiau, nes prisideda savęs pažeminimas. Depresija ir menkavertiškumo jausmas, savigarbos neturėjimas beveik visuomet pastūmėja mergaites į atsitiktinius ryšius.[2, psl.126-127]IŠVADOS
Paauglio psichologiniai sunkumai gali būti ir jo brendimo, ir jo asmenybinės krizės ar konflikto, kilusio bendraujant su reikšmingais paaugliui žmonėmis, pasekmė. Būdingos paauglio krizės tai savęs ir savo galimybių suvokimo bei vertinimo sunkumai, nevisavertiškumo jausmas, identiteto problemos, disfunkcinė patirtis. Be subjektyvių nepasitikėjimo savimi ir savo unikalumo perdėjimo jausmu, paauglys susiduria su ilgalaikių tikslų pasirinkimo, dorovinio apsisprendimo, santykių su bendraamžiais, kita lytimi, šeima ir mokymosi institucijomis problemomis, kurias dar pagilina paaugliui būdingos protesto reakcijos, autoritetų neigimas ir lojalumo paieškos.
Paauglys paprastai nesuvokia visų savo disfunkcinės patirties aspektų, o kaip tik šie turi įtakos jo elgesiui ir savijautai. Todėl psichologinių sunkumų turintis paauglys dažnai reaguoja ne į realybe, bet tik į kai kuriuos jam reikšmingus, savaip susietus su jo patirtimi esamos situacijos elementus. Platesnis esamų sunkumų ir jų ištakų suvokimas, pasirinkimo laisvės kūrimas yra viena iš veiksmingesnių paauglio sunkumų įveikimo krypčių. Psichologinės paramos paaugliui būdus nulemia jo patiriamų sunkumų pobūdis. Pagal esamų ar buvusių priklausomybės ryšių stiprumą šie būdai skiriami optimizuoti paauglio ir aplinkinių sąveiką arba koreguoti jo ankstesnę disfunkcinę patirtį. Visais atvejais psichologinė parama turi skatinti paauglio raidą, jo gebėjimą atsakingai veikti ir pasirinkti. [3, psl 174]LITERATŪROS ŠALTINIAI
1. Medicina (2003), 39 tomas, Nr.7, 689psl.2. Ross Campbell „ Kaip mylėti savo paauglį“, leidykla „katalikų pasaulis“, Vilnius 1998.3. G. Navaitis „Psichologinė parama paaugliui“, Vilnius 2001.4. D. Gailienė, L. Bulotaitė, N. Sturlienė „ Asmenybės ir bendravimo psichologija“, Vilnius 2002