Paauglystes psichologiniai sunkumai

838 0

TURINYS

ĮVADAS 3 psl.

PAAUGLYSTĖS

PSICOLOGINIAI SUNKUMAI 4 psl.

PAAUGLIO PYKTIS 7 psl..

PAAUGLIŲ DEPRESIJA 8 psl.

IŠVADOS 9 psl.

LITERATŪROS ŠALTINIAI 10 psl.

ĮVADAS

Paauglystės laikotarpiu vyksta intensyvus savęs suvokimas, savojo įvaizdžio formavimasis, gyvenimo tikslų ieškojimas, vertybių sistemos formavimasis. Paauglių savęs vertinimas yra nepastovus, nuolat kintantis ir susijęs su jų egocentriškumu bei dažnais emocijų svyravimais. Be to, pasak S.Harter, metų paaugliai patiria didelį distresą dėl sumišimo savęs suvokimo procese, o tai mažina jų atsparumą stresui. Dėl šių priežasčių ir paauglio polinkio savianalizei gali formuotis realybės neatitinkantis požiūris į save, pasireiškiantis blogesniu savęs vertinimu[1].

Beveik visais at

tžvilgiais jaunimo situacija kasmet darosi blogesnė. Paauglių savižudybių taip dramatiškai daugėja, kad db jos yra antroji pagrindinė keturiolikmečių-dvidešimtmečių mirtingumo priežastis. Per pastaruosius keletą metų teoriniai pasiekimai ir pavyzdžiai nugrimzdo į praeitį, nublanko. Narkomanija, jaunimo nusikalstamumas, paauglių neštumas, seksualiniu būdu plintančios ligos ir desperacija yra statistiškai priblioškiantys[2, 7psl].

PAAUGLYSTĖS PSICOLOGINIAI SUNKUMAI

Paauglystės raidos apžvalga atskleidė ir kai kuriuos paaugliui būdingesnius sunkumus. Dalis jų susijusi su raidos variacijomis (pvz.: spartesnis ar lėtesnis nei bendraamžių kūno augimas paprastai apsunkina fizinių pokyčių priėmimą, stabdo asmeninio tapatumo paieškas; sp

partesnis lytinis brendimas skatina aplinkinius griežčiau kontroliuoti paauglį ir kliudo šiam eksperementuoti autonomija ir atsakomybe). Kokių nors brendimo normų nustatymas yra itin sąlygiškas , ir daugelis paauglių vienu ar kitu brendimo aspektu išsiskiria iš bendraamžių, tad su paminėtais, tačiau skirtingo masto su
unkumais susiduria kone visi paaugliai. Dėl šių priežasčių sudėtinga vienareikšmiškai atskirti paauglių psichinę normą ir patalogiją, nes ir statistiniai, ir idealios raidos kriterijai paaugliams sunkiai pritaikomi. Subjektyvūs paauglių išgyvenimai taip pat nėra pakankamas psichinės patalogijos rodiklis.

Paaugliai taip pat išgyvena ir nemažai psichosocialinių konfliktų. Nagrinėjant pastaruosius pirmiausiai dera pastebėti, jog savarankiškumo įgijimo laikotarpis nuolat ilgėja, todėl psichologinė, fizinė ir socialinė brandos raida gali būti netolygi. Tai skatina konfliktus, kuriuos, kalbant apie paauglyste, reikėtų vertinti kaip normą. Paauglys paprastai konfliktuoja su artima socialine aplinka. Tad šeima, mokykla, religinė bendruomenė gali sėkmingai spresti šiuos šeimos konfliktus, ir tik atskirais atvejais jų sprendimui prireikia profesionalios paramos.

Sparčiu socialinių ir ekonominių Lietuvos visuomenės pokyčių laikmetis ir jam budingas tradicijų bei vyresniosios kartos autoriteto silpnėjimas sustiprina paauglių ne
egatyvumą, nerimą, egzistencinės tuštumos jausmą. Paauglio ryšių su aplinkiniais, vertybėmis, visuomene ir moderniosiomis tecnologijomis irimas, visuomeniniu procesų nesuvokimas, o drauge negalėjimas rasti savo vietos visuomenėje išgyvenami kaip bejėgiskumas, paaugliui susiformuoja nuostata, kad kažkas juo manipuliuoja. Tai gali tapti konflikto su visuomeninėmis institucijomis priežastimi. Pabėgimai iš namų, alkocholio bei narkotikų vartojimas, vandalizmas, savižudybės dažnai yra ir paauglio asmeninių sunkumų bei jo konfliktų su socialine aplinka išraiška. Būtina pastebėti, jog nusikaltusių paauglių resocializacija dažnai nevyksta. [3, psl.11-12]

Paauglys ne tik jaučia, bet ir įs
sisąmonina fizinius savo pasikeitimus ir ima jaustis stiprus, pasitikintis savimi.Tai skatina poreikį užimti naują padėtį šeimoje, mokykloje. Siekia išsikovoti daugiau teisių, reikalauja daugiau savarankiškumo, kelia didesnius reikalavimus aplinkiniams. Tačiau paauglių siekimas būti suaugusiaisiais – tai daugiau noras įgyti teisių, bet ne pareigų. Šitai rodo naujos vidinės pozicijos ir senos objektyvios padėtie nesutapimą, o tai ir yra pagrindinė paauglystės krizės priežastis.

Perėjimas į suaugusiųjų gyvenimą priklauso nuo to koks yra atotrūkis tarp normų ir reikalavimų, kuriuos visuomenė kelia vaikams ir suaugusiesiems.

Anot psichologo E. Eriksono paauglystės laikotarpiu sprendžiama tapatumo krizė. Paauglys nori suvokti save, bando ieškoti savo pozicijos gyvenime. Jiems iškyla labai daug klausimų: kas jie yra; koks turėtų būti jų vaidmuo visuomenėje; ar jie dar vaikai, ar jau suaugę; kokią profesiją, kokį darbą pasirinkti? Nesugebėjimas rasti atsakymo į šiuos klausimus kelią sumaištį. Sėkmingai įveikusiam šią krizę jaunuoliui, anot E.Eriksono, susiformuoja tapatumo jausmas, savo individualybės suvokimas, pasitikėjimas ir saugios ateities jausena.

O štai vokiečių filosofas ir psichologas E. Sprangeris jaunystės periodą dalija į dvi fazes, kurioms būdingos skirtingos krizės:

• 14 – 17metų paauglių pagrindinė problema – krizė susijusi su siekimu išsivaduoti iš vaikiškų priklausomybės santykių.

• 17 – 21metais išryškėja atotrūko krizė. Išsivadavę iš priklausomų santykių, suaugusiųjų globos, jaunuoliai ima jaustis vieniši.

Psichologė Ch. Buhler toliau plėtojo E. Spangerio idėjas. Ji išskyrė išskyrė dvi pereinamojo laikotarpio fazes –
negatyvią ir pozityvią.

Negatyvioji atsiranda dar iki subrendimo. Pagrindiniai jos bruožai:nerimas, dirglumas, fizinės ir psichinės raidos disproporcija. Tai blaškymosi, prieštaringų jausmų, abstraktaus maišto, melancholijos, darbingumo sumažėjimo periodas.

Mergaitėms negatyvumo suaktyvėjimas trunka 2 – 7 mėnesius ir baigiasi prasidėjus menstruacijoms (11 – 13 m.). Berniukams šis periodas ilgesnis, jis prasideda tada, kai jie sulaukia 14 – 16 metų.

Pozityvioji fazė ateina laipsniškai ir pasireiškia tuo, kad paauglys ima justi artumą su aplinka, naujai suvokia meną, atranda naujų vertybių, kyla intymaus artumo poreikis, jis patiria meilės jausmą.[4, psl 57 -59].

Dažnas paauglys susidurdamas su tam tikromis problemomis neranda jos sprendimo, tačiau ir pagalbos, paramos, kreipiasi nenoriai, arba jai priešinasi. Priešinimosi sąvoka gana plati. Lengviausia tai pastebėti nagrinėjant uždaro, nekomunikabilaus paauglio savijautą ir elgesį. Peržengus tam tikrą ribą, tokiam paaugliui ir su juo bendraujantiems žmonėms kyla nemažai sunkumų. Šių savybių apraiškos yra ir vienas iš dažnesnių paaugliško priešinimosi budų.

Uždarumas – tai emocinių ryšių su aplinkiniais, naujų bendravimo galimybių apribojimas. Drauge tai ir priešinimasis psichologinei paramai, kontakto su psichologu vengimas. Uždarumo priežastys susiję su paauglio aplinka (pvz., trūksta emocinio bendravimo su šeimos nariais, nutrūkę ryšiai su bendraamžiais, tėvai tarpusavyje nesutaria) arba su individualiomis ypatybėmis (pvz., autizmu, psichinių procesų inertiškumu). Antruoju atveju paaugliui gali būti reikalinga ne tik psichologinė, bet ir medicininė pagalba.

Uždarumą reiktų skirti nuo drovumo. Nors tarp jų yr
ra daug panašumų, yr air tam tikrų skirtumų, iš kurių svarbiausias – savo galimybių vertinimas.

Drovus paauglys vengia bendrauti, nes nepasitikimi savimi, uždaras – nes nepasitiki kitais. Siekiant padėti, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar paauglio uždarumas situacinis – pasireiškia tik mokykloje, tik psichologinėje konsultacijoje, ar tai yra nuolatinė jo savybė.

Pirmuoju atveju psichologinė parama turėtų kurti pasitikėjimo atmosferą, sukelti paauglio norą bendradarbiauti, antruoju atveju reikia išplėsti paauglio galimybes užmegzti ir palaikyti emocinius ryšius su artimais žmonėmis, ypač svarbu bendraamžiai.

Dažnai uždaras paauglys yra kilęs iš konfliktinės ar iširusios šeimos. Uždarumą susilpninti padeda ir paauglio dalyvavimas bendraamžių grupėje.

Kitas, dažnas priešinimosi būdas – agresyvumas. Kad jis susilpnėtų, reikia atrasti agresyvumo motyvus ir ištakas. Dažniausiai tokį elgesį sukelia pažeminimai ir įžeidimai, ilgalaikės ir nuolatinės frustracijos, pastovus grėsmės jausmas, agresyvus bei neprognozuojamas artimų žmonių elgesys. Visa tai paauglys gali patirti šeimoje, mokykloje, bendraudamas su bendraamžiais. Toks priešinimasis neatsiejamas nuo nuo nerimo, kad jį susilpninti, reikia išsiaiškinti, ar nerimas yra situacinis ar tai yra nuolatinė problema.

Dar labai svarbu tai, kaip paauglys reaguoja į nerimą – ar jį suvokia ar neigia? [3, psl 158 – 160].

PAAUGLIO PYKTIS

Viena svarbiausių sričių, kurioje reikia lavinti vaiką-kaip suvaldyti pyktį.

Pykčio jausmas pats savaime nėra blogas ar geras. Pyktis yra normalus ir kyla kiekvienam žmogui. Svarbu ne pats pyktis, bet kaip jį suvaldyti. Tai d

. . .

LITERATŪROS ŠALTINIAI

1. Medicina (2003), 39 tomas, Nr.7, 689psl.

2. Ross Campbell „ Kaip mylėti savo paauglį“, leidykla „katalikų pasaulis“, Vilnius 1998.

3. G. Navaitis „Psichologinė parama paaugliui“, Vilnius 2001.

4. D. Gailienė, L. Bulotaitė, N. Sturlienė „ Asmenybės ir bendravimo psichologija“, Vilnius 2002

Komentuokite!