moterys ir vyrai

Šiuolaikinės visuomenės dvasinė transformacija ir problemos Liuda Neringa Čižinauskienė Alytaus kolegija, Vadybos fakultetasAdministravimo katedros lektorėMokslinių interesų sritys:moderni kultūra ir vertybės, moderni ugdymo filosofijaEl. paštas: liuda.cizinauskiene@akolegija.lt

Straipsnyje analizuojamas šiuolaikinių vertybių prieštaringumas tradicinėms bendražmogiškoms vertybėms. Pateikiamos pagrindinės pažinimo tendencijos, ieškant optimaliausio sprendimo, įžvelgiamos kai kurios grėsmės ontologiniam saugumui, bei galimybės toms grėsmėms išvengti. Pateikiamos narcisismo apraiškos individe, vyro ir moters lyčių vientisumo problemos. Konstatuojamas pasaulio globalinio susvetimėjimo faktorius, vertybiniai pasikeitimai, kartu pateikiamas požiūris į mąstantį – kuriantį žmogų, kuris visuomenėje sugeba realizuoti save įvairiomis formomis ir įvairiose srityse.Raktažodžiai: postmodernus mąstymas, ontologinis saugumas, narcisizmas, dvasinė transformacija

Įvadas XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje klasikines mąstymo tradicijas ima keisti naujos tradicijos, išryškinančios tendenciją, jog bet koks pažinimas yra hipotetiškas, nieko iš esmės negalima legitimuoti, egzistuoja galimybių įvairovė, suteikianti individui teisę pasirinkti sprendimus bei veiksmus tokius kokius jis nori. Taigi klasikinį mąstymą ima keisti modernusis mąstymas, kurio esmę būtų galima paaiškinti kaip naujovišką, geresnį nei anksčiau. Laikotarpį nuo XX a. 6-to deš. pradėta vadinti postmodernizmu, kuris grindžiamas nepajėgumu išaiškinti techniškosios civilizacijos ir vartotojiškos visuomenės sumaišties, kuriame atmetama bet kokia vertybių hierarchija, viskas susipynę – dabartis ir praeitis, atsitiktinumas ir būtinumas. Postmodernizmas traktuojamas kaip po modernizmo atsiradusios dar modernesnės naujovės, „dar modernesnis modernizmas“, kaip dar naujoviškesnis tikrovės ir jos pažinimo traktavimas bei gyvensena. Šiuo požiūriu visad buvo, yra ir bus vis nauji“postmodernizmai“ (jeigu tik, žinoma, pati „postmodernizmo“ sąvoka netaps tiek banali, kad jos bus atsisakyta). Sąvokas modernizmas ir postmodernizmas gali reprezentuoti tik tam tikro laikotarpio (ir net kai kurių asmenų) pretenzijos į naujumą bei dar didesnį naujumą. Šis požiūris suponuoja, kad pasaulio pažinimas tolydžiai auga, plečiasi, gilėja, ir visa tai, kas dabar naujoviška (modernu), rytoj taps pasenusiu, modernumą būtinai pakeis neomodernumas, postmodernumas, pos-post modernumas ir t. t.

„Modernizmo“ ir „postmodernizmo“ sąvokos reprezentuoja ne tiek “geresnio“ nei buvo atsiradimą, kiek gan radikalų virsmą mąstyme, pasaulio ir savęs suvokime. Šias mintis savotiškai patvirtina J. Habermaso atlikta gan detali modernizmo ir postmodernizmo sąvokų analizė (Habermas 1981). J. Habermasas parodė, kad jų esmė sietina ne tiek su kiekybiniais, kiek su kokybiniais kultūros raidos pokyčiais. Pasak J. Habermasą, sąvoka“modernus“(jos lotyniška forma) buvo pavartotas dar V a. po Kr., siekiant krikščioniškos kultūros esamybę atskirti nuo pagoniškos kultūros. J. Habermasas pripažįsta, jog dauguma kultūrologų pirmuoju „ moderniu“ laikotarpiu laiko esant Renesansą kaip kultūrą, atsigrįžusią į žmogiškas vertybes, tačiau jis teigia, jog žodis“modernus“ būdavo pradedamas vartoti tais Europos istorijos periodais, kada susiformuodavo nauja epochos sąmonė, kuri gan ryžtingai atsiribodavo nuo vyravusių pažiūrų. Tad jeigu J. Habermasas teisus, aiškėja, jog „ modernumas“ yra sietinas ne bet su kokiu „naujumu“, o su tokiu „naujumu“, kuris gan radikaliai atsiriboja nuo „buvusio“, kuriame implikuotos idėjos kokybiškai skiriasi nuo buvusiųjų [1;48]. Šiuolaikiniam žmogui (vadinkime postmoderniu žmogumi) reikia save „įtempti“, todėl jis jaučiasi esąs chaoso aplinkoje ir nepajėgia laiku atskirti realybę nuo nerealybės. Žmogaus nerimas dažnai implikuoja abejingumą ne savo problemoms, kaip tam tikrą apsisaugojimą, kaip dengiamąjį mechanizmą. Nerimas tampa visuotiniu reiškiniu, kuris iš tiesų kyla dėl būtinybės mąstyti apie ateitį, numatant būsimas galimybes, kurios yra susietos su dabartine veikla. Gyventi šiuolaikiniame pasaulyje reiškia gyventi šansų ir rizikos sąlygomis, todėl dabartinis žmogus nenori tikėti lemtim ar natūralia įvykių eiga. Jis žaidžia su savo likimu siekdamas maksimaliai naudingai įsitvirtinti visuomenėje. Pasaulis darosi tokiu sudėtingu, kad žmonija daug ką suvokdama ir suprasdama, nesugeba paaiškinti, iš pirmo žvilgsnio paprastų klausimų. Laimei kova dėl tikslumo, gilinimasis į detales svarbi iš esmės tik tyrinėtojams. Paprastam žmogui toks detalių žinojimas ne tik, kad nereikalingas, bet dažnai net kenkia. Detalės užgožia esmę, pro medžius nebematoma miško [2;8].
Pasaulyje prasidėjęs vertybių karas, tarp postmodernistų, išpažįstančių moralinį reliatyvizmą ir tradicinių moralinių vertybių saugotojų, išryškino sampratų skirtumus apie pilietiškumą, toleranciją, pliuralizmą, pagarbą gyvybės atsiradimui, mirtį, šeimą ir santuoką. Eutanazija, dirbtinis apvaisinimas, homoseksualių asmenų santuokos – kasdieninė šiuolaikinė realybė, kuri vargu ar galėtų ką nors nustebinti. O tiems, kuriuos tai vis dar stebina ar kelia nerimą, siūloma tiesiog patylėti, nes jie greitai gali būti apkaltinti politinio korektiškumo stoka ar neapykantos kurstymu [3]. Šiuolaikinėje visuomenėje beveik išnykęs pasitikėjimas kiekvienu žmogumi bei jo gebėjimu atskirti ir surasti tikrąją tiesą. Labai dažnai suniveliuojami įsitikinimai ir vertybės, tokiu būdu atveriamas kelias į nihilizmo ir abejingumo liūną. Postmodernybėje, kur pamažu visos vertybės ir įsitikinimai tampa nesvarbūs ir abejotini, gyventi įmanoma, tačiau blogiausia tai kad, abejingumu persmelktoje aplinkoje norom nenorom imama abejoti pačiais savimi, bendruomene bei jos vertybiniais įsitikinimais. O tada po truputį imama išsižadėti ir nekęsti savęs…[3].Tikslas: Pateikti kai kurias šiuolaikinės visuomenės dvasinės transformacijos išraiškas bei analizuoti jų atsiradimo priežastis. Pateikti dvasinių vertybių vystymosi viziją.

Vertybinės orientacijos ir individo bei visuomenės ontologinis saugumas Žmonijos pažinimo kelias – didžiausias evoliucijos proceso pasiekimas, aukščiausias iš mums žinomų objektyvaus pasaulio savivokos formų, o kartu svarbiausias tolesnei vystymosi raidai, tiek į plotį, tiek ir į gylį (didėja dvasinės veiklos diferenciacija, jos formų įvairovė, intensyvumas, ji apima vis platesnį žmonių ratą, vaidina vis didesnį vaidmenį atskirų žmonių gyvenime) [2;127]. Tačiau šiais laikais plečiasi ir menkavertė kultūra, vedanti prie asmenybės degradavimo. Atsiranda daug produkcijos, trukdančios individui tobulėti – ugdyti savo kūrybinius sugebėjimus ir juos panaudoti praktikoje (pvz. bulvarinė spauda, realybės šou, muilo operos, trileriai, siaubo filmai). Ši produkcija orientuota į žemesnių, biologinių žmogaus poreikių tenkinimą, nereikalauja specialaus pasiruošimo, suvokimo pastangų. Ji atima brangų laiką, atpratina nuo aktyvaus mąstymo, manipuliuoja žiūrovų, skaitytojų sąmone. Kodėl tokia produkcija atsirado ir yra populiari? Priežasčių gana daug. Pirmiausia galima būtų paminėti ideologines priežastis, kurios vertybines orientacijas pasuka individualizmo link, merkantilines, – kurios siekia kuo daugiau pasipelnyti, psichologines, kurios priveda prie proto bukumo ir tingumo.

Individualizmas pirmą vietą skiria ne visuomenės, o individo interesams, tuo silpnindamas visuomenės kolektyvines pastangas užtikrinti visiems savo nariams kuo geresnes gyvenimo sąlygas. Ši tendencija, prasidėjusi dar Renesanso laikotarpiu, ypač suklestėjo dvidešimtame amžiuje. Bažnyčios propaguojamos krikščioniškos kolektyvistinės savybės ir nuostatos, tokios kaip: artimo meilė, altruizmas, santūrumas, skaistybė, darbštumas, pirmenybės teikimas dvasiniams dalykams ir kt. užgožiamos savimeile, smurtu, prievarta, egoizmu, godumu, nesaikingumu, nežabota malonumų medžiokle, prabanga, vartotojiškumu, gyvenimu čia ir dabar [2;133]. Individo interesai visuomet yra žemesni už visuomenės interesus jau vien dėl to, kad jis, palyginti su visuomene, yra žemesnio rango sistema. Individas yra dvilypė būtybė: jis yra savarankiškas, individualus vienetas, kita vertus, sudedamoji visuomenės dalis. Pirmajame aspekte dominuoja biologinis jo pradas ir žemesnieji biologiniai poreikiai, antrajame – visuomeninis jo pradas ir aukštesnieji, dvasiniai poreikiai. Biologinių poreikių visiškas patenkinimas neįmanomas vien dėl to, kad jie labai greitai hipertrofuojasi. Tačiau, kita vertus, saikingas jų tenkinimas yra būtina prielaida ne tik atskirų individų, bet ir visos visuomenės išlikimui bei dvasinio gyvenimo ugdymui. Bet kai tik prasideda jų hipertrofija – viskam galas: dvasiniai poreikiai tampa antraeiliais, kol pagaliau visai sunyksta. Viską užgožia, dominuojantys nepasotinami hipertrofuoti biologiniai poreikiai, kitaip sakant, žmogus sugyvulėja, degraduoja. Taigi išvada paprasta ir aiški – individualizmas, egoizmas veda prie sugyvulėjimo [2;134]. Šiuolaikiniame visuomenės gyvenimo etape svarbią vietą užima besaikis suvartojimas, malonumų siekimas. Ši tendencija daugiau skverbiasi į geriau gyvenančių visuomenės sluoksnių gretas, tačiau ir blogiau gyvenantys taip pat nenori atsilikti, todėl vartojimo siekis juos priveda prie smurto, prievartos, žiaurumo, noro turėti bet kokia kaina kuo daugiau pinigų, už kuriuos būtų galima nusipirkti malonumų ir daiktų. Vartotojiškos visuomenės kūrimas vyksta labai sparčiai, žmogus kūrėjas virsta žmogum vartotoju (Homo Sucker). Dėl sumažėjusio fizinio aktyvumo ir komfortiškesnių gyvenimo sąlygų jis ištižta, suglemba, aptingsta.
Žmogaus proto tingumas – viena ženkliausių šiuolaikinės visuomenės apraiškų, kurios ugdo parazitines nuostatas bei įpročius. Nors pats savaime proto tingumas yra natūrali įgimta savybė, sauganti žmogaus psichiką nuo perkrovų, tačiau kai tingumas peržengia ribas, asmenybė degraduoja. Verslininkai (žinoma ne visi) trina rankas: dar vienas tingus vartotojas iš begalinio noro turėti pirks daugiau, visa kas bus pagaminta ir išreklamuota. Proto tingumu naudojasi pramogų šou „rykliai“, kai kurie žiniasklaidos atstovai ir net politikai. Kita vertus, dažniau pasigirsta balsų, raginančių atsigręžti į bendrąsias žmogiškąsias vertybes, indukuojant individualistines ir kolektyvistines idėjas. Kolektyvizmas neleistų kerotis egoistiniam subjektyvumui, individualizmas išryškintų asmenybes, sugebančias būti laisvomis ir atsakingomis ne tik už save, bet ir už visuomenę. Dar nesename istorijos etape – Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo buvo žlugusios daugumos vokiečių viltys bei doroviniai įsitikinimai, visas kraštas – sugriautas, armijos benamių ir alkanų žmonių, ūkis sunaikintas, pramonės įmonės išmontuotos, vyrai, žuvę kare arba grįžę invalidais, likusieji – dar nelaisvėje ir vis tik tauta prisikėlė naujam gyvenimui. Kokios jėgos tai galėjo padaryti? Visų pirma teisingai įvertintas fašizmo laikotarpis ir tvirtai nustumtas į praeitį. Vokiečiams buvo tiesiog uždrausta kalbėti apie karą. Kartu su valomais griuvėsiais buvo stengiamasi ištrinti iš atminties visą fašizmo laikotarpį. Šalies atstatymas ir visuomenės kūrimas buvo pradėtas nuo naujo dorovinio pagrindo „festes moralisches Fundament“. Taigi vokiečių tautos galia buvo jos dorovėje, tikėjime vienybėje kolektyvistinėje ir individualistinėje sampratoje [4;201]. Atrodo, kad šiais laikais individas, nori pabėgti nuo visuomenės, nuo pačio savęs, bet kita vertus, tai nėra visai taip. Tas pats individas nori būti pasaulyje, jis dalyvauja įvairiose nevyriausybinėse organizacijose, forumuose, diskusijose, rašo straipsnius, knygas, disertacijas, kuria naujas technologijas tam, kad būtų išsaugota gamta, išsaugotas žmonijos vienybės jausmas, tikėjimas. Žmogus vienintelis, kuriam yra neaišku. Jis priverstas pasižiūrėti į save iš šalies: kas jis kitiems, ką kiti jam reiškia, kokią reikšmę turi pakitusios gyvenimo sąlygos ir t. t. Nuo neaiškumo sau galima laikinai išsisukti, apsimetant, kad tai visai nesvarbu, bet pasąmonėje išlieka klaustukas, kuris persekioja žmogų nerimu dėl jo ontologinio saugumo. Žmogus žino, kad mirs, bet jis nenori suvokti to baigtinumo, jis nori įsiprasminti, bet kaip? Nerimą sukelia pats galvojimas apie riziką, apie atsitiktinumus, apie neaiškumus ir laikinumus. Tiems, kurių pasitikėjimo savimi ir pasauliu jausmas tvirtas, nerimo būna mažiau, tačiau kai pasitikėjimo jausmas trapus vien mintis apie riziką tampa siaubu. Buvimas šiuolaikiniam postmoderniam pasaulyje pasunkėjąs. Asmuo ieško įvairių gyvenimo stilių, tačiau bet koks pasirinkimas tai tik viena iš daugelio galimybių, ir visai neaišku kur saugumas bus didesnis, kur mažesnis ir kur visai saugumo nebus. Šiais laikais vyrauja nuomonė, kad pasaulio prigimtis yra griaunamoji, todėl asmenybės požiūriu krizė yra normalus reiškinys, prie jo reikia priprasti. Krizės visuomet turi trikdančių padarinių: jos kursto bendrą netikrumo atmosferą, ir kiek asmuo stengtųsi apie krizes negalvoti, vis tiek daugiau ar mažiau jos sukelia grėsmę pačiam jo tapatumui.
Žmogaus egzistencijos problema skirtinga nei kitų būtybių: jis tarsi atskilęs nuo gamtos ir kartu negali nuo jos atsiplėšti, yra apdovanotas protu, vaizduote, ir tuo pačiu nepasiekia tikrojo žinojimo. Žmogus atrado gebėjimą kurti, pranokti save, prasiveržti, bet noras pranokti suponuoja naikinimą ir destrukciją. Kuo giliau protas skverbiasi tuo daugiau jis randa prieštaravimų ir neatitikimų. Pasaulis žmogui tampa vartojimo žaliava, reikmių tenkinimo šaltiniu, tuščia vieta, bet tuo pačiu žmogus supranta, kad visiškai sunaikinęs pasaulį, jis neturės kur gyventi. Žmogus nuolat skundžiasi, kad jam trūksta laisvės, bet jis turi be galo daug alternatyvų, kuriose pasimeta ir išsigąsta. Baimės sąvoka labai aktuali, turinti ir negatyvumo, ir pozityvumo. Baimė stipriam žmogui aštrina protą, jausmus, dvasia tampa dinamiškesnė, kovingesnė, o intelektas sukuria tam tikrą kovos už buvimą strategiją. Baimės nugalėjimo esmė – atatinkamų vertybių skalės sudarymas, skatinančios mintys, žadinantys vaizdiniai, bet svarbiausia – aiškus, apibrėžtas veiklos planas. Žmogaus elgesį motyvuojanti jėga yra prasmės ieškojimas, tačiau gūdžiame civilizacijos pasiekimų miške, žmogus sumažėja iki nykštukinio dydžio, jo paties išrastos naujausios technologijos verčia prižiūrėti, kad nesustotų grėsminga industrinė mašina, teikianti sintetinius malonumus. „Mažas“ žmogus pasijunta lengvai blaškomas, jį kankina klausimai, su kuriais negali susidoroti, į kuriuos negali atsakyti, bet tuo pačiu intuityviai jaučia, kad atsakymai gali būti atrasti atskirame gyvenimo momente. Žmogaus gyvenimas įgyja prasmę per tai ką jis duoda pasauliui, per tai ką jis pats gauna iš pasaulio, per santykį su gyvenimo aplinkybėmis ir situacija. Žmogiškasis dvilypumas iš tiesų stulbinantis. Žmogaus būties ir jo savimonės faktas yra tvirtas paneigimas, kad gamtinis, juslinis pasaulis vienintelis ir baigtinis, žmogus savo esme nesutelpa jame.

Narcisizmas Narcisizmą galima laikyti žmogaus charakterio sutrikimu, perdėta meile sau pačiam, kuriai būdingas realybės neatitinkantis savo asmenybės vertinimas. Psichologų nuomone, viena iš šio sutrikimo priežasčių galėtų būti, greitas gyvenimo tempas, nusivylimas, nerimas, autentiškumo pabrėžimas. Narcisizmas yra nuolatinis rūpinimasis savimi ir jis trukdo individui nusistatyti pagrįstas ribas tarp savo ir išorės pasaulio. Narcisizmas išorės įvykius sieja su „aš“ poreikiais ir troškimais vienintelio klausimo – „ką tai reiškia man“ pagrindu. Narcisizmas suponuoja nuolatines asmens tapatumo paieškas, bet šios paieškos žlunga, nes nepaliaujamas vaikymasis to, „kas aš esu“, išreiškia ne įgyvendinamą siekį, o narcizo pasinėrimą į save. Tuomet individas nori kuo greičiau išnirti, kad nepaskęstų. Narcisizmas, užuot traktavęs kūną kaip sąsają tarp juslingumo ir bendravimo su kitais, traktuoja jį kaip juslinio pasitenkinimo įrankį. Dėl narcisizmo daromo poveikio tiek intymūs santykiai, tiek ir platesni ryšiai su socialiniu pasauliu neišvengiamai įgyja destruktyvių aspektų. Asmens veiklos horizontai atrodo tamsūs ir nepatrauklūs, nors galbūt todėl, kad nuolatos ieškoma pasitenkinimo. Tuo pat metu bet koks asmens orumo ar pilietinės pareigos jausmas tarsi išgaruoja [5;218]. Narcisizmo ir šiuolaikinio „aš“ santykį „narcisizmo kultūros“ teorijoje gvildeno Chr. Laschas. Jis konkrečiai siejo narcisizmą su apokaliptine modernaus ir postmodernaus socialinio gyvenimo prigimtimi. Globaliniai pavojai tapo tokiu pripažintu šiuolaikinių institucijų aspektu, kad kasdieninio elgesio plotmėje niekas nebemąsto, kaip galima būtų išvengti potencialių globalinių katastrofų. Dauguma žmonių neįsileidžia šių klausimų į savo gyvenimus ir daugiausia rūpinasi asmeninėmis „išlikimo strategijomis“, išbraukiant iš jų pavojingesnius scenarijus. Išsižadėdami vilties kontroliuoti platesnę socialinę aplinką, žmonės pasitraukia prie grynai asmeninių reikalų, rūpinasi psichiniu ir fiziniu savo tobulėjimu. Šiame fone žmonės trokšta psichologinio saugumo ir gerovės pojūčio. Narcisizmas susijęs tiek su neapykanta sau, tiek ir su žavėjimusi savimi. Narcisizmas yra gynyba nuo infantiliško įniršio, mėginimas tai kompensuoti visagalėmis privilegijuoto „aš“ fantazijomis. Narciziška asmenybė tik miglotai supranta kitų poreikius, o didingumo jausmai grumiasi su tuštumos ir neautentiškumo sentimentais. Narcizas, kadangi nėra visiškai įsipareigojęs kitiems, priklausomas nuo nuolatinio žavėjimosi ir pritarimo dozės, turinčios palaikyti jo silpną savo vertės jausmą. Narcizas yra visą laiką įkyrus, nenustygdamas siekia akimirksnio intymumo – emocinio kutenimo be įsipareigojimo ir priklausomybės, narcizas yra pasileidęs ir taip pat dažnai panseksualus. Blogi vaizdiniai, kuriuos jis internalizuoja, verčia jį nuolatos nerimauti dėl savo sveikatos, o tai sukelia jo ypatingą trauką psichoterapijai, psichoterapinėms grupėms ir sąjūdžiams [6;85–86].

Narcizo intymumas tampa nepasiekiamas dėl nesugebėjimo rimtai domėtis niekuo kitu, išskyrus save. Jis reikalauja iš kitų intymių ryšių, kita vertus, ugdo savo atskirumą, kuris būtinas palaikyti ego gynybą. Narcizas priverstas kelti pernelyg didelius reikalavimus mylimiems ir draugams, tuo pat metu jis atmeta tai, ką šie reikalavimai verčia“duoti kitiems“. Tarp narcizų yra daug moterų. Joms sunkiai sekasi įtvirtinti savo nepriklausomybę nuo vyro, nuo vaikų, giminių. Ji nejaučia pilnaverčio kaip žmogiškosios būtybės gyvenimo. Moteris kaip subjektas dažnu atveju iš vyro negauna to ko tikisi, ji nebūna viešai pripažinta, įvertinta, ji neišgirsta tiek meilės žodžių, kiek norėtų. Jos kasdieninių buitinių rūpesčių veikla užgožia arba dalinai užgožia mokslinius, meninius, organizacinius gebėjimus ir ambicijas. Ji nesijaučia pastebėta kaip individas, todėl ima ieškoti savęs imanentiškume. Savo prigimtį ji priešpastato vyriškajai, kas yra visai nelogiška, nes vyras ir moteris tai dvi skirtingos viena kitą papildančios žmogiškosios esmės pusės. Gal būt dėl to, kai kurios moterys susipainioja ir priartėja prie ribos, kuri baigiasi neuroze. Narciziškos moterys tampa labai reikšmingos pačios sau ir nemalonios kitiems. Jos save viešai demonstruoja, primygtinai kelia kitiems reikalavimus, reiškia išimtinai kategoriškas nuomones, ambicijas. Jos demonstruoja save originaliais, įvairiausiais ir keisčiausiais būdais, kad tik būtų pastebėtos ir įvertintos. Šios nelaimingos moterys nesugeba kurti vertybių. Jos pačios vertybes savinasi yra pavydžios, nepatiklios, apimtos didybės. Kituose jos supranta tik tai, ką atpažįsta kaip sava. Jos nori, kad būtų įvertintos kaip vertybės pasaulio, kurį jos niekina, laiko beverčiu. Arogancijos apimtos moterys, pasąmonėje jaučia gręsiantį pavojų iš pasaulio, kurio nekenčia, bet iš kurio nori susilaukti įvertinimo, tuomet jos tampa irzlios, budrios, įžeidžios, jų tuštybė niekada nebūna pasotinta. Senstant jos laukia aplinkinių susižavėjimo jų seksualia išvaizda, intelektu, talentais, elgesiu. Negavę viso šito, moterys – narcizės, pasiklysta paranojiškų kliedesių sūkuryje, tuo sukeldamos aplinkinių pašaipą, geriausiu atveju atlaidumą arba prasilenkimą kaip su nepageidaujamu asmeniu, kuris gali sukelti neigiamas emocijas.
Yra kita kategorija moterų kurios „myli“ ir savo meilę paverčia stabmeldyste. Kitaip tariant, jos nori būti mylimos ir mylinčios visur ir visada. ,,Mylinčios“ moterys suabsoliutina savo meilės objektus: vyrus, vaikus, šeimą, darbą. Atiduodamos save iki išsekimo, jos reikalauja grąžos, nesuvokdamos, kad meilė yra duodama, nelaukiant atpildo. Jei meilė nukreipta į vyrą, jos nori matyti jį ne tokį koks yra, o tokį kokį nori pačios pasidaryti. Jei meilė nukreipta į vaikus, ji pasireiškia paranojišku prisirišimu, nuolatiniu nurodymu kaip reikia gyventi ir ką daryti, jei į šeimą apskritai, ji ramstoma, puoselėjama, šildoma tol kol pačios ir šeimos nariai pavargsta nuo tokio rūpesčio. ,,Mylinčių“ moterų tipą apsprendžia jų nemeilė vaikystėje. Tėvų neištikimybė vienas kitam, šaltumas, grubumas, perdėtas reiklumas, dėmesio stoka. Šios sąlygos dažnu atveju pastumia tokias moteris į susitaikymą su mintimi, kad jos yra meilės priemonė bei tikslas visur ir visada. Tokia meilės vizija apverčia viską aukštyn kojomis, vietoj meilės atsiranda neapykanta ir net pasibjaurėjimas. Anksčiau ar vėliau tai baigiasi katastrofa pačioms moterims, jos pasijunta vienišos, apleistos, paliktos. Atlikus Chr. Lascho „Narcisizmo kultūros“, analizę bei gavus tyrimo: Narcisizmo apraiškos visuomenėje duomenis, galima teigti, kad kai kurie individai pasaulyje jaučiasi palikti be apsaugos, praradę ryšį su bendruomene. Jie užsidarė savyje, mano esą „ypatingaisiais“, „kitokiais“, kuriuos reikia besąlygiškai vertinti ir gerbti. Toks reiškinys postmodernizmo laikotarpyje dažnėja ir tai kelia nerimą.

Lytys ir jų vertingumas Akivaizdu, kad vyrai ir moterys yra skirtingi, bet vienodai vertingi. Straipsnio autorė atliko tyrimą: „Lyčių skirtumai bei jų vertingumas kultūriniame kontekste“. Paaiškėjo, kad vyrai sunkiau nei moterys išreiškia emocijas, nesugeba jų įvardinti, atsilieka kalbinės raiškos srityje, yra agresyvūs, tačiau jie labiau orientuojasi į objektyvųjį pasaulį, sumaniau siekia karjeros, prestižo, sėkmingiau funkcionuoja konkurencinėje, aplinkoje. Moterys daug geriau supranta, kokie jausmai jas valdo, sugeba subtiliau suvokti tų jausmų skirtumus ir juos įvardyti. Jos yra aktyvesnės, imlesnės, jautriau reaguoja į vykstančius procesus. Vyrai (40 m. ir daugiau) nenori sutikti, kad turi būti partnerystėje su moterimis, nes moterys jų požiūriu gali būti tik draugėmis, vaikų motinomis, meilužėmis. Motyvai – nesusikalbėjimas, nelogiški moterų poelgiai, per daug didelis moterų jausmingumas.

Filosofiniu požiūriu kas yra vyras ir kas moteris ne taip paprasta atsakyti. Juk lytis – tai kas persmelkia visą žmogaus esybę, nuspalvina jausmus, kreipia mintis ta ar kita vaga, todėl neišvengiamai kyla klausimas, koks vyriškumo bei moteriškumo santykis. Pabandę perprasti atsiradimo paslaptį, įsitikinsime, juk tai labai sunkiai suvokiamas dalykas. Šventajame Rašte žmogaus kūrimo procesas aprašytas metaforiškai ir visai neaiškiai. “Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą; Pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė; Sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę“ [7;8]. Įdomu tai, kad nei vyras, nei moteris, atskirai paėmus, nėra sutverti pagal Dievo paveikslą, tik drauge jie gali pretenduoti į žmogaus vardą, nes žmogus sumanytas kaip dvilypė būtybė ne kūno sandara, o dvasios galiomis. Šventojo Rašto teksto nedera suprasti tiesmukai, nes amžinybėje nėra laikos sąvokos, todėl nei pasaulio, nei žmogaus sukūrimo neįmanoma įsivaizduoti kaip konkrečios įvykių sekos. Vis dėlto Šventasis Raštas mums parodo didingąjį paveikslą, kur žmogus tampa tuo, kuo jam lemta būti – kūrinijos viršūne. Sugrįžkime prie Rojaus laikų aprašymo, kuriame pirmieji žmonės nebuvo atskirti. Kiekvienas tarsi kito tąsa, apdovanota dvasinių jėgų pilnatve, kylančia iš dviejų pradų – vyriškojo ir moteriškojo. Tad kodėl vyras jaučiasi aukštesne būtybe nei moteris? Kodėl jis nenori pripažinti, kad abu pradai net, gavę savarankišką būtį, reiškiasi ir veikia kaip nedaloma visuma. Tarp vyro ir moters prasidėjusi kova dar civilizacijos saulėtekyje tęsiasi. Ši kova ilsisi tik sąlygine ramybe, pasireiškiančia lytiniu potraukiu, kuris iš dalies kompensuoja prarastas dvasinės traukos jėgas. “Vyriškumas – tai tiesos grožis, moteriškumas – tai grožio tiesa”, – teigė rusų mąstytojas S. Bulgakovas. Jei moteriškumo ir vyriškumo sąveika glaudi, gali susiformuoti žmogaus vienybė, kuri materialiai lieka gyvuoti dviejuose kūnuose. Vokiečių mistikas J. Bėmė savo darbuose pabrėžė, kad žmogus nusipelno šio vardo tiek, kiek jame yra vyro ir moters. Psichologiniai, anatominiai lyties požymiai, nors reiškiasi skirtingai, siekia vieno ir to paties tikslo – dvasinio suartėjimo, tačiau jo šiandien dar neturime. Kodėl moterims nėra lengva tapti politikėm, didelių firmų vadovėm, kodėl tiek mažai moterų mokslininkų gretose? Gal būt dėl to, kad moksle dominuoja racionalusis motyvas, kuris moterims, jų psichologijos ypatume, nėra patrauklus, politikoje daug nedoros, intrigų, tad moterys, kurios iš prigimties linkusios būti labiau sąžiningos ir atsakingos, vengia užsiimti tokia veikla.
Postmodernaus mąstymo laikais svarbiausiais instrumentais lygių galimybių įgyvendinimo kontekste vyksta moterų ir visos visuomenės švietimas, bendras socialinės ir ekonominės situacijos kaitos aiškinimas, palankesnės ir labiau suinteresuotos žiniasklaidos pozicijos tvirtinimas. Šiuolaikinė visuomenė pagaliau pradeda suprasti, kad reikia suteikti palankias sąlygas moterims užsiimti tiriamąja veikla, menine kūryba, net politika, paliekant laiko poilsiui ir vaikų auginimui. Vadinasi padėtis gerėja, tobulėjant priemonėms, stiprėja bendroji nuostata kad vyro ir moters vientisumas būtinas.

Kitokio gyvenimo paieška Bulgarų filosofas O. M. Aivanchovas, savo darbuose dažnai pabrėždavo, kad žmonės kaltina vieni kitus, tačiau užmiršta pažvelgti į savo vidų, kuriame rastų neaiškumų priežastis. Filosofas teisus, tik pažinę save ir realybę, suvoktume, kad esame skirtingose mentalinio išsivystymo pakopose, kad turime savas pozicijas ir interesus. Formulė sudirginimas – reagavimas, veiksmas – atoveiksmis, veikia skirtingu greičiu ir įvairiomis kryptimis. Žmogus dėl to nėra kaltas, nei nekaltas, nes prigimtis ir socialinės – ekonominės sąlygos, laikmetis, pagaliau gyvenimo patirtis kiekvieno kitokia. Vienas žmogus turi daugiau pozityvios patirties, kitas kankinasi negatyvioje, vienam sąmonėje informacija vos laikosi, kitam tvirtai užsiblokuoja. Todėl šiame reliatyviame pasaulyje žmogui ne taip lengva pasiekti dvasinę ramybę. Homo sapiens yra beribio pasaulio sudėtinė dalis, neatsiejama nuo jame vykstančių procesų, bet vėlgi tas pats Homo sapiens taip evoliucionavo, kad išdrįso pamatyti Žemės planetą iš kosmoso, pagydyti savo artimą, remdamasis naujausiomis technologijomis. Akivaizdžiai vyksta vertybių kokybinis perversmas ir susigaudyti šiame sūkuryje sunku. Nereikia laukti ir tikėtis, kad vyraus vieningos reikšmių, savybių įvertinimo charakteristikos ar kategorijos. Jų bus daug, įvairių, tad žmogui kuo toliau tuo daugiau teks spręsti vis sudėtingesnius uždavinius. Turėdamas laisvą valią, jis privalės išdrįsti ieškoti, nebijodamas paklydimų, nuoskaudų, jam atsivers įvairiausi variantai ir atmainos, jis galės veikti pažinti, pažinti ir veikti, siekti rezultatų, juos panaudodamas kaip išsamesnės analizės priemonę. Svarbiausia reikės realizuoti save įvairiomis formomis, įvairiose srityse. Ateities žmogus turės būti universalus, mobilus. Tolesnės evoliucijos vyksmas gali vykti įvairiai – žingsnelis po žingsnelio, revoliuciniais šuoliais ir net, supersekundiniais sprogimais. Atsivers kelias stipriom, ryškiom asmenybėm. Dialektiškai mastant, tai turėtų būti labai aktyvūs – Homo fabier (kuriančio žmogaus) laikai.

Žmones nuo senovės domino nuodėmės problema. Linijinė logika – tas gerai, o tas blogai visuomet keldavo klausimą kodėl? Šiandien gimsta visai kitas požiūris, vyksta – naujas, gilesnis pasaulio suvokimas. Visuomenė pritaria šiuolaikinių filosofų teiginiui, kad: nuodėmė yra būtina, be nuodėmės nieko nėra. Pasaulis, tokiu principu sukurtas, (priešybių vienybė ir kova). Išlikti, evoliucionuoti – tai pagrindinis tikslas. Būtina priimti naujas žinias, naują informaciją, kuri slypi kiekviename žingsnyje: materijoje, erdvėje ir laike. Prieštaravimai – pasaulio prigimties varomoji jėga. Šiame amžiuje drąsiai į priekį žengs tie žmonės, kurie teisingai išspręs destabilizacijos, ryšių pergrupavimo testus, kurie supras, kad tai būtina vystymosi sąlyga. Viskas keičiasi, nieko nėra pastovaus.

Išvados1. Gyvendami postmoderniame laikotarpyje, kuriame tiek daug pasikeitimų ir išbandymų, sutrikome, atsidūrėme nestabilioje, sužadintoje būsenoje, kaip rašo žurnalistas S. Stoma: „Atsidūrėme beprasmybės jausme, kuriančiame realybės dykumą“ [8].2. Vykstanti dvasinė transformacija, besikeičiančios vertybinės orientacijos, bei atsiradę problemos, visuomenės iš esmės neatbaidė nuo bedražmogiškų vertybių įtvirtinimo ir tolesnės jų sklaidos.3. Ateities žmogų būtų galima įsivaizduoti kaip priešybių draskomą būtybę, kurią jo dvasia stumia pirmyn, o materija tempia atgal, tačiau naujose sąlygose turėtų adaptuotis vertybės, nes tik moksliškai įvertinta ir bendražmogiškom vertybėm pagrįsta strategija galės sulaukti sėkmės.

Literatūra1. Kanišauskas S., 2005, „Postmodernistiniai“ mokslas ir filosofija: santykis ir problemos, Vilnius: Filosofija ir sociologija Nr. 1.2. Ramutis L., 2002, Summa summarum, Vilnius: Vilniaus knyga.3. Weigel G., „Europe’s Two Culture Wars“, vertė Lina Valantiejūtė, http:/www.Bernardinai.lt/4. Večkienė I., 2005, Dorovinių vertybių vieta šių dienų pragmatinėje visuomenėje. Humanistinių vertybių įtvirtinimas aukštajame moksle. Respublikinės mokslinės konferencijos medžiaga, Kaunas: Kauno kolegija.

5. Lasch Chr., 1980, Culture of narcissism, London: Abacus.6. Giddens A., 2000, Modernybė ir asmens tapatumas, Vilnius: Pradai.7. Šventas raštas, 1990, Senasis testamentas, Vilnius: Vaga.8. Stoma S., 2006 Spalio 2 d., Nida Vasiliauskaitė ir džihadas, http:/www.delfi.lt./

Liuda Neringa ČižinauskienėSpiritual transformation and problems of modern societySummaryThe article analyses the contradictions of modern values as compared to traditional human values. It presents the main tendencies in looking for the most optimum solution in cognition, discovers some threats against ontological security and foresees the possibilities to avoid them. The article also states the phenomena of narcissism in an individual and issues of gender integrity. The work displays the global factor of alienation, changes in values and mental transformations. On the other hand, it presents an individual as a thinking and creative person capable of realizing himself or herself in various forms and fields of modern society. Key words: modern thinking, ontological security, narcissism, mental transformation