Kuno kalba

329 0

TURINYS

ĮVADAS 3

1. Kūno kalbos samprata 4

2. Gestų kilmė 5

3. Kūno kalbos falsifikavimas 5

4. Svarbiausi kūno gestai 6

4.1 Veido lytėjimas rankomis 6

4.2. Rankų barjerai ir plaštakų gestai 8

4.3. Kojų barjerai 11

5. Kaip išmokti kūno kalbą 13

IŠVADOS 15ĮVADAS

Pastaruoju metu nežodinis bendravimas susilaukė vis didesnio mokslininkų dėmesio visame pasaulyje. Yra keletas priežasčių, skatinančių domėtis nežodinio bendravimo forma. Tyrinėtojų nuomone, tai universalinė kalba, nes, net nemokėdamas kalbėti, kūno signalų dėka žmogus gebės paaiškinti, kad jis yra alkanas, būdamas bet kuriame pasaulio krašte. Faktas, jog įvairių kultūrų atstovai savo stiprius jausmus išreiškia tokia pačia mimika, rodo, kad nežodinė kalba yra įtikinamesnė. Joje atsispindi em

mocijos, kurias žmogus jaučia konkrečioje sitacijoje, ir lengviau jas perprasti netgi tuomet, kai kalbantysis nori jas užmaskuoti.

Kūno kalaba išreiškiama daugiau nei pasakoma žodžiais, todėl turėtumėte gerai žinoti jos elementus, nes, būdami svarbūs tiek dalykiniame, tiek ir tarpasmeniniame bendravime, jie gali pasitarnauti bendravino procesui, o kartais ir atvirksčiai – sumenkinti jį arba atnešti dviprasmiškumą. (Kaip akcentuojama ,,Bendravimo psichologija“ 2004,p.105-106)

Kūno kalba yra labai svarbi mūsų gyvenime todėl kad tai yra yra pirmoji mūsų kalba. Albertas Mehrabian’as teigia: ,, Kad bendravimo metu žodžiais (tekstu) perduodama vo
os apie 7% informacijos, tuo tarpu vokalas (balso tonas, moduliacija, papildomi garsai) perduoda 38%, o neverbaliniai signalai – net 55% informacijos. Profesorius Birdwhistel’is, analizuodamas neverbalinių signalų dalį žmonių trapusavio bendravime, taip pat gavo panašius rezultatus. Jo atlikti tyrimai parodė, kad žmogus kalba vidutiniškai apie de
ešimt – dvylika minučių per parą, o vidutinė sakinio trukmė teužima vos dvi su puse sekundės. Kaip ir Mehrabianas, jis nustatė, kad verbalinė tiesioginio bendravimo dalis yra mažesnė nei 35%, o virš 65% informacijos perteikiama neverbaliniu būdu.” (Pease A.,2003,p.14)

Darbo objektas – kūno kalba.

Darbo tikslas – Išanalizuoti kūno kalbą.

Darbo uždaviniai:

• Apibendrinti kas yra kūno kalba.

• Atskleisti gestų kilmę.

• Aptarti kūno kalbos falsifikavimą.

• Paaiškinti žmonių elgiasį pagal jų rodomą kūno kalbą.

Darbo metodai – Mokslinės literatūros analizė.1. Kūno kalbos samprata

Kūno kalba – tai sąvoka, apimanti dviejų ir daugiau žmonių bendravimo formą, naudojant ne garsus ar kitas priemones, o kūno judesius.

Kūno kalba taip pat yra viena iš efektyvios komunikacijos priemonių, padedančių geriau suprasti pašnekovą.

Kartais kūno kalba išduoda daugiau nei kalbantysis nori pasakyti. Jei atidžiai įsižiūrėtume į pašnekovo atliekamus gestus ar judesius, galėtume atskleisti jo vidinę būseną ir
r tai, kaip jis emociškai jaučiasi pokalbio metu. Tokia kūno „informacija“ padeda geriau suprasti tiek klausytoją, tiek pašnekovą. Juk niekam ne naujiena, kad komunikuodami telefonu, prarandame daugiau nei 67% informacijos, kurią mums perduoda kitas žmogus. Svarbu yra ne tik balso tembras, kuris šiuo atveju yra vienintelis faktorius, galintis mums perduoti informaciją apie pašnekovo emocinę būseną, bet ir mimika bei kūno kalba, kurią tuo metu pašnekovas nesąmoningai naudoja, norėdamas geriau išsireikšti. (http://lt.wikipedia.org/wiki/K%C5%ABno_kalba)

Neįtikėtina, tačiau faktas, kad per milijoną ar daugiau žmogaus evoliucijos metų ne
ebverbaliniai žmonių bendravimo aspektai šiek tiek detaliau imti tyrinėti tik septintąjame parėjusio amžiaus dešimtmetyje. Apie neverbalinio bendravimo egzistavimą visuomenė sužinojo tik tuomet, kai 1970 metais Julius Fast’as išleido knygelę apie “kūno kalbą”, kurioje buvo apibendrinti iki tol biheivioristų atlikti neverbalinio bendravimo tyrimai. Tačiau netgi šendien dauguma žmonių apie “kūno kalbą” nieko nežino, jau nekalbant apie jos vaidmenį ir reikšmę mūsų gyvenime. (Pease A.,2003,p.13)

Stefan Spies teigia: “Kūno kalba – tai turtas, duotas kiekvienam is mūsų, tačiau daugelis juo naudojasi tik retkarčiais ir kaip pakliuvo. “ (.) “Kūnas kalba taip, kaip žmogus jaučia, mąsto ar veikia. Šiuo požiūriu kiekvienas kūno gestas, jei jo sąmonongai nekeičiame, yra natūralus. Natūralumo klausimas iškils tuomet, kai jūs bandysite tyčia pakeisti kūno kalbą. Pradėjus kontroliuoti savo elgesį ir judesius, iškyla pavojus pasijusti nejaukiai ir palikti aplinkiniams dirbtinumo įspūdį.

Yra daugybė profesijų, kurioms kūno kalba visiškai nesvarbi. Šie atvejai byloja, kad žmonės liko tokie, kokie buvo, arba teisingiau – kokie tapo, nes mūsų kūno kalba taip pat praėjo ilgą evoliucijos kelią ir yra veina iš daugelio bendro kolektyvinio modelio apraiškų. Jei savo kūno gestus suprantame ne kaip Dievo duotus, pirmapradžius, įgimtus arba tikrus, o kaip visą gyvenimą trunkančio vystymosi rezultatą, tuomet reikia ir sąmoningai siunčiamus kūno signalus suprasti ne tik kaip manipuliaciją, o ve
eikiau kaip sąmonongą kišimąsi į instinktyviai vykstančius procesus. Kūno kalbos išraiškos formų kitimui, paprastai jums to nestebint, didelės įtakos turi jus supantys žmonės ir visuomeninė aplinka. Jei kūno kalbai skirtumėte tinkamą dėmesį, visada sugebėsite spresti, kaip reikia elgtis. Kūno kalbos poveikiu kitiems, žmogus pirmiausia susidomi tais gyvenimo momentais, kai susiduria su profesijos keitimo sunkumais. Intuityviai arba atsižvelgdamas į aplinkinių kritiką jis peržiūri savo elgseną ir pamato, kad ji ne visada atitinka naujas elgiasio taisykles.” (Spies S.,2006,p.13-20)2. Gestų kilmė

Nežodinio bendravimo raidos pradžia – motinos į pasaulį išvydusio kūdikio sąveika (interakcija). Esama netgi nuomonių, kad kūdikiai, ateidami į pasaulį, jau yra pasiruošę socialiniai interakcijai. Maži kūdikiai siunčia nesudėtingus to paties pobūdžio socoalinius signalus, kaip ir bendraujantys suaugusieji. Tai garsas, judesys, žvilgsnis, šypsena. Šio nežodinio bendravimo elementų visiškai pakanka, kad mama suprastų, ko kūdikis nori. (Kaip akcentuojama ,,Bendravimo psichologija“ 2004,p.106)

Buvo atlikta daug tyrimų ir vyko daug diskusijų, skirtų išsiaiškinti, ar neverbaliniai signalai yra įgimti, ar išmokti, ar perduodami kaip genetinė informacija, ar įsisavinami dar kokiu nors būdu. Duomenys buvo renkami tiriant elgseną aklų ir arba kurčių žmonių, kurie neverbalinių signalų negalėjo išmokti iš aplinkinių ar kitais vizualiniais kanalais. Taip pat buvo analizuojamos įvairioms pasaulio kultūroms būdingos gestikuliacijos subtilybės ir skirtumai bei tyrinėjama mūsų artimiausių antropologinių giminaičių – žmogbeždžionių ir be
eždžionių elgsena.

Šio tyrimo išvados byloja, kad įvairūs gestai priskirtini skirtingoms kategorijoms. Pavyzdžiui, dauguma primatų naujagimių turi įgimtą sugebėjimą čiulpti – tai rodo, kad šis sugebėjimas yra arba įgimtas, arba genetinis. Vokiečių mokslininkas Eibl-Eibesfeldt’as nustatė, kad akli ir kurti gimę naujagimiai po kurio laiko išmoksta šypsotis lygiai kaip ir regintieji. Taigi, pasirodo, ir šis gestas nėra išmokstamas ar nukopijuojamas, o įgimtas. Ekman’o, Friesen’o ir Sorenson’o tyrimai paremia darvino įsitikinimą, kad dauguma gestikuliacijos elementų yra įgimti. Šie mokslininkai studijavo penkių iš esmės skirtingų kultūrų atstovų veido išraiškas. Jie atrado, kad kiekvienoje kultūroje atitinkamos emocijos išreiškiamos tomis pačiomis veido išraiškomis. Mokslininkai priėjo išvados, kad emocijas išreiškianti veido mimika taip pat yra įgimta. (Pease A.,2003,p.16)3. Kūno kalbos falsifikavimas

Dažnai pateikiamas klausimas – ar įmanoma sufalsifikuoti savo paties “kūno kalbą”? Atsakymas neigiamas, nes pasiekti visiško žodžių , gestų ir kūno “mikrosignalų” atitikimo praktiškai neįmanoma. Pavyzdžiui, atviri delnai siejami su nuoširdumu, tačiau kai meluojantis žmogus, besistengiantis sufalsifikuoti savo kūno kalbą, šypsosi ir laiko darbus atverstus į viršų, imituodamas, jog kalba teisybę, jį išduoda mikrogestai – susitraukusios akių lėliukės, pakeltas vienas antakis, trūkčiojantis lūpų kamputis ir panašiai. Visi šie signalai prieštarauja atviriems delnams ir “nuoširdžiai” šypsenai. Todėl kalusytojas, nepaisant visų kalbančiojo pastangų, nelinkęs tikėti jo žodžiais. Atrodo, žmogaus sąmonė turi savotišką “apsaugos nuo k

. . .

CITUOTA IR NAUDOTA LITERATŪRA

1. Peace A. Kūno kalba. – Kaunas: Dajalita, 2003. P. 13-124

2. Spies S. Kūno kalba. – Vilnius: Vaga, 2006. P. 13-20

3. Kauno technologijos universitetas, Bendravimo psichologija. – Kaunas: Technologija, 2004. P. 105-106

4. http://lt.wikipedia.org/wiki/K%C5%ABno_kalba 2006-11-29, 13:25

5. http://www.sociumas.lt/Lit/gestai/gestai.asp 2006-11-29, 13:15

Komentuokite!