Krizė šeimoje

782 0

Neįgalaus vaiko gimimas sukelia stresinę situaciją šeimai, dėl to joje vyksta vidinio ir socialinio gyvenimo pokyčiai. Tai lemia šeimos, auginančios neįgalų vaiką, egzistencines problemas. Vaiko su negalia gimimas – sunkus ir giliai sukrečiantis įvykis, kuris visam laikui pakeičia šeimos gyvenimą (Bakk, 1997), sukelia šeimoje krizę. Autoriai (Caplanas, Lazarusas, Burgessas, 1980) vaiko su negalia gimimą priskiria endogeninei (vidinei) šeimos krizei (ct. Liobikienė, 2006), kuriai, kaip ir kitoms, būdingos keturios fazės:

Šoko fazė;

Reakcijos fazė;

Įveikimo fazė;

Naujojo orientavimosi fazė.

Tėvams, auginantiems vaikus su negalia, reikalinga socialinė pagalba, nes jiems, anot Ba

akk (1997), labai dažnai stokojama patarimų, paramos, informacijos, laisvalaikio, laiko asmeninėms reikmėms, ramybės, miego, supratimo, padrąsinimo, draugų, bendravimo, permainų, pastovumo, ateities planų, svajonių, vilties. Tokioje situacijoje šeima pati nepajėgia savarankiškai susidoroti su problemomis, reikalinga išorinė pagalba.

Pagrindinis socialinės pagalbos tikslas – sumažinti tėvų ir šeimos stresą ir suteikti informacijos, kaip gyventi naujoje situacijoje, padėti vaikui (Ališauskienė, Selvenytė, 2004). Krizės intervencija yra vienas iš svarbiausių pritaikomų metodų socialiniame darbe, kuria galima taikyti šeimoje, kurioje gimė vaikas su negalia.

Šeimos, kurioje gimė ir auga vaikas su negalia, kr

rizės intervencija gali būti organizuojama pagal tris modelius:

Bendruomeninis modelis: bendruomenėje gausu paslaugų šeimoms, auginančioms vaikus su negalia;

Kelio ženklų modelis: organizuojama tikslinga pagalba šeimai (gali būti tėvų, auginančių vaikus su negalia grupė);

Rizikos grupės modelis: pagalba organizuojama toms šeimoms, kurioms sunkiau sekasi įv

veikti stresą (Liobikienė, 2006).

Neįgalaus vaiko gimimą kiekviena šeima išgyvena skirtingai. Kaip teigia Jusienė, Bagdonaitė (2004), šeimos narių reakcijos į neįgalų narį gali būti įvairios, pradedant visišku atstūmimu, stipria neapykanta, apleistumu ir baigiant visišku priėmimu, stipria meile ar perdėta globa. Nuo šeimos reakcijos priklauso krizės intervencijos modelio pasirinkimas.

Gilliland (1982) išskiria šešių žingsnių krizės intervencijos modelį, kuri socialinis darbuotojas turi taikyti savo darbe, teikiant pagalba šeimai, kurioje gimė vaikas su negalia (Liobikienė, 2006).

1 – asis žingsnis – problemos apibūdinimas. Socialinis darbuotojas turi įvertinti situaciją, identifikuoti problemą. Dėmesys ir intervencija turi būti nukreiptos ne tik į neįgalų vaiką, o į šeimą, kaip į sistemą, nes šeima traktuojamas kaip nedalomas, vientisas vienetas ir visuma. Kaip teigia Morton (1993), neįgalus vaikas yra visos šeimos rūpestis, todėl tokio vaiko sunkumų suvokimas yra neatsiejamas nuo visos šeimos gy

yvenimo analizės (cit. Gradeckienė, 2002). Lesinskienė (2000) pabrėžia šeimos narių, draugų paramos svarbą. Tokie artimi žmonės, kaip seneliai, giminės, rūpestingi kaimynai ar šeimos draugai gali labai padėti šeimai, nuo pat pirmos dienos sužinojus apie vaiko negalią. Svarbu ir juos įtraukti į pagalbos procesą. Socialinis darbuotojas turi padėti suprasti, kad šeimai, kurioje gimė vaikas su negalia, permainos yra būtinos ir jiems reikės psichologinės, ekonominės ir praktinės pagalbos.

2 – asis žingsnis – pasirūpinimas tėvų, vaiko saugumu. Daugelis tėvų nemato jokios ateities, jie mano, kad jų gyvenimas baigiasi. Socialinis da

arbuotojos turi pastebėti savidestrukcinio elgesio ar savižudybės požymius ir užtikrinti kliento saugumą.

3 – asis žingsnis – šeimos palaikymas.

Neįgalaus vaiko tėvai išgyvena ypač skausmingą stresinę situaciją (Thompson, 2000). Dažnai tėvams iškyla sunkūs jausmai, jie sielvartauja, nerimauja, pyksta ant likimo, jaučiasi nepilnaverčiais, išgyvena kaltės jausmą. Kaip tėvai reaguoja į neįgalaus vaiko gimimą, priklauso nuo skirtingų asmeninių, šeimos ir aplinkos faktorių. Socialinis darbuotojas turi gerbti tėvų sielvartą, suprasti ir normalizuoti jų jausmus.

4 – asis žingsnis – alternatyvų nagrinėjimas.

Gimus neįgaliam vaikui, šeimos veikiamos ir vidinių, ir socialinės aplinkos stresorių, kurie turi įtakos jų funcionavimo dinamikai.

1.Vidiniai šeimos pokyčiai:

1.1. Asmeninio gyvenimo kryptingumo i. . .

iesto vaikų autizmas. Daktaro disertacija. Vilnius: VU.

Liobikienė, N., (2006). Krizių intervencija. Vadovėlis. Vytauto Didžiojo universitetas.

Ustilaitė, S., Kuginytė – Arlauskienė, I., Cvetkova, L. (2011). Šeimų, auginančių neįgalius vaikus, vidinio ir socialinio gyvenimo pokyčiai. Socialinis darbas, Nr. 10(1), p. 20 – 23.

 

Komentuokite!