Konfliktai

1. Įžanga.

Bendravimas yra specifinė žmonių sąveika veiksmais, mintimis, vaizdiniais ir emocijomis, per kurią jie pažįsta vieni kitus ir pasiekia socialinę vienovę. Bendraudami nes keičiamės informacija, veikiame vieni kitų elgseną, pažįstame vieni kitų išorines ir vidines savybes. Sėkmingas bendravimas žmogui yra viena svarbiausių vertybių. Bendravimo nesėkmės sukelia vidinius konfliktus, susvetimėjimą, “užteršia” žmonių grupių psichologinį klimatą, mažina darbingumą, žaloja psichinę ir kartu fizinę sveikatą.Bendraudami žmonės jungiasi į grupes. Tokio elgesio priežasčių yra keletas. Visų pirma, mums patinka būti tarp žmonių, t.y. – grupėse. Daugeliui mūsų vienatvė nėra maloni – ji mus slegia. Grupėje geriau jaučiamės, ji palaiko mūsų moralinę dvasią, mes mėgstame susitikti su mums patinkančiais grupės žmonėmis. Antra, buvimas grupėse yra produktyvus. Juk dažnai žmonės susiburia į grupes tam, kad galėtų atlikti tam tikrus darbus ar užduotis. Ypač tai būdinga formalioms grupėms. Daugumoje grupių abu šie faktoriai – asmeninis pasitenkinimas ir bendro tikslo siekimas – derinasi tarpusavyje. Neformaliose grupėse asmeninis pasitenkinimas paprastai būna didesnis negu formaliose. Juk į jas žmonės ateina savo noru, patys pasirenka vienas kitą. Formaliose grupėse pasirinkimo galimybė mažesnė. Tačiau, kita vertus, formaliose grupėse dažnai dirbama aktyviau ir kryptingiau negu neformaliose: jos labiau tinka siekiant įgyvendinti kokį nors užsibrėžtą tikslą.

2. Kas yra grupė?

Kiekvienoje sudėtingoje visuomenėje didžioji dauguma žmonių priklauso įvairioms grupėms – šeimai, draugų kompanijai, darbo kolektyvui, įvairiems klubams, partijoms, ir t.t. Grupe galima laikyti bet kurią žmonių bendriją, kurios narius vienija koks nors bendras požymis ir kurie yra įsitraukę į bendrą veiklą. Grupė nuo paprasto žmonių susibūrimo skiriasi ir tuo, kad jos narius sieja bendravimo normos ir tikslai, tam tikra grupės struktūra, vaidmenų pasiskirstymas ir kt.Grupės nariams bendraujant, atliekant užduotis, derinant tarpusavio veiksmus, susiformuoja tam tikras elgesio būdas, kuriamos elgesio normos, kurios ilgainiui darosi vis aiškesnės. Šios normos ne visada sutampa su visuomenėje priimtomis etikos normomis. Be o, grupės elgesio normos skiriasi įsisąmoninimu: kai kurios elgesio taisyklės gali būti dažnai deklaruojamos ir pabrėžiamos, o kitos, tik numanomos, nors grupei galbūt ir labai reikšmingos.Kad susidarytų grupė, turi užsimegzti psichinis kontaktas tarp būsimų jos narių. Pirmasis psichinio kontakto aktas – tai suinteresuotumas kitu nariu. Suinteresuotumas gali būti abipusis, bet gali būti ir vienpusis. Susidomėjimą gali sukelti žmogaus išorė, jo žinios, intelektas ir t.t. Kilus tokiam susidomėjimui, siekiama pažinti kitą individą, išsiaiškinti suinteresuotumo juo priežastis, pripažinti šį suinteresuotumą įdomų, prasmingą ir leistiną. Užsimezgęs psichinis kontaktas dar netampa pastoviu santykiu, bet yra jo sąlyga ir būtinas elementas. Jeigu individui trūksta tiesioginių, pastovių asmeninių kontaktų, jis pergyvena socialinę izoliaciją ir vienišumą. Veikale “Bendrosios psichologijos paskaitos” pateikiamas toks grupės apibrėžimas: grupė – tai organizuota sistema žmonių, turinčių bendrus tikslus ir uždavinius. Taigi kiekviena grupė turi savo tikslą. Tačiau paprastai ne visų grupės narių indėlis, siekiant tikslo, esti vienodas. Jei dalis grupės narių mažai teprisideda prie bendro tikslo siekimo, tai gali susilpnėti bendra grupės motyvacija šio tikslo siekti. Be to, tikslo siekimas susijęs su grupės narių vertinimais: kuo daugiau prisidedame prie bendro tikslo įgyvendinimo, tuo labiau būsime vertinami grupėje.Priklausydamas vienai ar kitai grupei, žmogus užima joje tam tikrą vietą, tai yra grupės statusų hierarchijoje yra lyderio, atstumtojo arba žmogaus su vidiniu statusu, pozicijoje. Taigi, statusą galima apibrėžti kaip asmenybės vertę grupėje. Skiriamas socialinis ir mažosios grupės statusas. Socialinis statusas – tai asmenybės, atliekančios tam tikrą socialinį vaidmenį, prestižas visuomenėje.

Susiformavusiai grupės statusų hierarchijai būdingas santykinis stabilumas. Kiekvienas žmogus yra suinteresuotas didinti savąjį statusą. Statusas gali būti keliamas socialiai priimtinais arba nepriimtinais būdais. Nepriimtini statuso kėlimo būdai yra agresyvumas, gynybinis nuvertinimas, kai “į miltus sutrinami “ kolegos sugebėjimai, ypač jei iškyla grėsmė paaiškėti paties nekompetencijai, pataikavimas lyderiui.

3. Grupių rūšys.3.1. Formalios grupės.

Pagal grupėje susidariusių santykių tarp atskirų grupės narių pobūdį skiriamos formalios ir neformalios grupės. Kai kas jas dar vadina oficialiomis ir neoficialiomis grupėmis, tačiau labiau paplitę yra pirmieji pavadinimai. Jacikevičius formaliomis grupėmis vadina grupes, sudarytas pagal tam tikras taisykles kokiems nors uždaviniams įvykdyti (laivo įgula, darželinukų grupė, planavimo skyrius organizacijoje ir t.t.). Tokių grupių struktūra numatoma iš šalies.Formalios grupės yra specialiai kieno nors sudaromos pagal aukštesnėse instancijose nustatytą tvarką (etatų sąrašą, taisykles, organizacijos nuostatus ir t.t.). formalių grupių organizacijos taisyklėse dažniausiai numatomos ir atskirų grupės narių oficialios rolės, kurias jie turės atlikti, ar tam tikri dalykiniai santykiai tarp grupės narių. Formalioje grupėje gali būti pavaldumo, funkciniai, komunikatyviniai ar kitokie santykiai. Grupės individai atlieka jiems skirtus vaidmenis. Didelėse formaliose grupėse paprastai būna mažesnių grupių, kurių niekas specialiai nesudaro. Jos susidaro dėl asmenybei būdingo natūralaus poreikio artimiau bendrauti su kai kuriais grupės nariais. Tokios grupės vadinamos neformaliomis grupėmis.

3.2. Neformalios grupės.

Neformali (neoficiali) grupė – tai grupė, neturinti aiškiai apibrėžtų tikslų ir pasižyminti ryškiais emociniais tarpusavio santykiais. Neformalios grupės formuojasi be išorinės organizacijos pagal narių poreikius. Nioficialių grupių susidarymo pagrindas yra psichologinis jų narių artumas. Šios grupės paprastai būna ne didesnės kaip 8 – 10 žmonių, o artimesni santykiai dažniausiai susiklosto tarp 2 – 5 narių. Maždaug stabilios grupės susidaro per 4 savaites, o kartais jų formavimasis gali trukti iki 4 mėnesių.Neformalios grupės susidaro specialiai neorganizuojant, psichologinės motyvacijos pagrindu. Priežasčių susidaryti tokioms grupėms labai daug. Neformali grupė gali duoti psichologinės naudos, kuri kitą kartą nemenkesnė už atlyginimą. Svarbiausios priežastys stoti į neformalią grupę yra pritapimas, savitarpio parama, savigyna, pagalba, glaudus bendravimas.Neformalios grupės gali atsirasti savaime, be ryšio su formaliomis grupėmis. Tačiau dažniausiai jos susidaro formalių grupių viduje kaip antroji struktūra. Formaliose grupėse be oficialių taisyklių, taisyklėmis reglamentuotų santykių, greitai susiklosto neformalių santykių tinklas. Gali atsirasti simpatijos, pagarbos, draugystės ir kiti panašūs santykiai tarp formalios grupės narių, nors jų niekas specialiai neprogramavo. Atsiranda ir atstūmimo, antipatijos, niekinimo, priešiškumo santykiai. Teigiamų, jungiančių santykių atsiradimas yra neformalios grupės formavimosi pradžia.Neformalios grupės, atsiradusios formalių grupių viduje, gali būti uždaros arba atviros kitiems formalios grupės nariams. Jos gali būti pasyvios arba aktyvios priklausomai nuo to, kokią įtaką jos daro ar nedaro kitiems formalios grupės nariams. Jos skiriasi ir savo pastovumu. Vormalių ir neformalių grupių struktūros gali sutapti arba nesutapti. Formalių ir neformalių grupių struktūros nesutampa dažniausiai dėl to, kad formalios grupės asmenų pasiskirstymas rolėmis, oficialūs grupės tikslai ar elgsenos ir santykiavimo normos neatitinka atskirų grupės narių poreikių. Norint išvengti nepalankios psichologinės atmosferos, siekiant nustatyti teigiamus santykius su kitais žmonėmis, kaip sakant, ieškant psichologinio komforto veikloje, formuojasi neformalios grupės.

3.3. Kitos grupių rūšys.

Be formalių ir neformalių grupės skirstomos ir į kitas rūšis: privalomas ir laisvas, pirmines ir antrines, mikro ir makro ir t.t.

Į laisvas grupes žmonės įstoja savo noru: tai įvairūs klubai, draugijos ir t.t. Privalomų grupių nariais tampama nepriklausomai nuo norų. Grupės taip pat gali būti skirstomos į pirmines ir antrines. Pirminė grupė yra pagrindinė žmogui. Jai būdingi tamprūs santykiai kiekvieno su kiekvienu, bei tai, jog ji būna didelė. Antrinės grupės dažniausiai būna didesnės, santykiai jose formalesni.Jacikevičius knygoje “Siela, mokslas, gyvensena” pateikia dar vieną grupių skirstymą. Pagal narių skaičių ir kai kurias kitas ypatybes yra skiriamos mikro ir makro grupės. Makrogupės yra didelės, jų nariams nebūtini tarpasmeniniai santykiai ir savitarpio kontrolė (tautos, partijos, armijos ir pan.). Mikrogrupės yra nedidelės grupės, kuriose nariai pasiskirstę rolėmis (pvz. Mokyklos direktorius, jo pavaduotojas, ūkio administratorius, valytoja, budinčioji ir kt.). Mikrogrupėse vyksta rolių atlikimo savitarpio kontrolė, tarp grupės narių nustatyti tam tikri oficialūs santykiai (reikia vykdyti direktoriaus įsakymus, bet galima jį kritikuoti, net pasiskųsti nustatyta tvarka.). Kai mikrogrupės formuojasi pačios, tai jos nebūna didesnės kaip 7 – 9 asmenys. Jei specialiai sudaromos didesnės mikrogrupės, tai po kurio laiko jos susiskaido į pirmines grupes po 7 – 9 asmenis, o pačios lieka antrinės. Priežastis ta, kad grupėje artimiau bendrauti su didesniu žmonių skaičiumi neįmanoma.Grupės dar gali būti skirstomos į realias ir sąlygines. Reali grupė – faktiškai egzistuojanti žmonių sąjunga su realiais jos narių ryšiais ir tarpusavio santykiais, su tikslais ir uždaviniais. Reali grupė gali egzistuoti ilgą arba trumpą laikotarpį, ji gali būti didelė arba maža. Ji egzistuoja ir funkcionuoja kaip visuma. Sąlyginėmis vadinamos teoriškai sudaromos grupės pagal kokius nors bendrus požymius (inteligentai, jaunimas ir pan.). Sąlyginėse grupėse nėra bendros veiklos ir savitarpio kontaktų.Pagal “Bendravimo psichologiją”, grupės gali būti trumpalaikės ir ilgalaikės. Jei grupė susiburia konkrečiam tikslui pasiekti, tai ji nustoja gyvuoti atlikus numatytą darbą. Trumpalaikėmis gali būti ir neformalios grupės: turistinės kelionės metu susibūrusi maloni kompanija gali iširti pasibaigus kelionei. Kitos grupės gyvuoja ilgiau, pavyzdžiui, artimų draugų grupelė gali susitikinėti ilgus metus; įmonės ar įstaigos kolektyvas paprastai taip pat būna ilgalaikis.Yra grupių, kurios turi slaptą ir griežtą vidinę tvarką, tačiau savo tikslui, net patį grupės egzistavimą slepia nuo visuomenės. Grupės, siekiančios anti visuomeninių tikslų, vadinamos klikomis.Ne visos grupės asmenybės yra lygiavertės. Pati artiniausia ir brangiausia asmenybei grupė yra vadinama referentine. Tai grupė, kurios elgesio normas, požiūrius, moralines vertybes asmenybė priima, teigiamai vertina, jų laikosi ir reikalui esant, gina. Referentine grupe asmuo gali laikyti ne vieną grupę, nes individas yra kelių grupių narys. Referentinės grupės vertybės sutampa su asmenybės vertybėmis, referentinėje grupėje norima būti, siekiama užimti kuo geresnė padėtį. Referentinė grupė daro didžiausios įtakos asmenybės tapsmui. Referentine gali tapti šeimos, darbavietės, religinės bendruomenės, bohemos draugų, net nusikaltėlių grupė. Jeigu atsitinka taip, kad individas priklauso grupei, kuri nėra jam referentinė, tai referentine grupe individui bus kita reali arba net įsivaizduojama grupė.

4. Asmenybė ir grupė.4.1. Konformizmas grupėje.

Grupės turi savo elgsenos taisykles, vertybių sistemas, veikimo tikslus ir kitas ypatybes, kurios yra susiformavusios anksčiau, kai asmenybė dar nebuvo tos grupės narė. Asmenybė, kaip sudėtinga sistema, susiduria su kita sudėtinga sistema – mikrogrupe.Abi šios sistemos daro įtaką viena kitai. Kadangi mikrogrupės susiformuoja anksčiau (šeimos, ikimokyklinės įstaigos, mokyklos ir kt. grupės) ir jos yra makrogrupių ir visos tam tikros kultūros visuomenės struktūriniai padaliniai, tai jų poveikis individui yra didesnis, negu individo grupei. Mikrogrupėse, užimdamas pozicijas ir atlikdamas roles, individas perima visuomenės kultūrą ir tampa jos nariu.

Reiškinys, kai individas elgiasi tam tikru būdu todėl, kad ir kiti taip elgiasi, vadinamas konformizmu. O žmonės, kurie nepajėgia atsispirti grupės nuomonei ir pasyviai prisitaiko prie vyraujančių vertinimų, esamos tvarkos ir pan. , vadinami konformistais.Dažnai žmonės elgiasi panašiai kaip kiti, verčiami būtinumo, todėl, kad taip reikia. Taigi, nors žodis “konformizmas” dažniausiai vartojamas neigiama prasme, kai kada tai – teigiamas reiškinys, nes mokėti prisitaikyti prie kitų gali būti naudinga ir pageidautina.Tačiau būna, kad žmonės elgiasi taip, kaip kiti, be jokio būtinumo. Tose situacijose, kai galima laisvai pasirinkti įvairius veikimo būdus, jie pasielgia būtent taip, kaip mato elgiantis kitus. Pasitaiko, kad turėdamas aiškią nuomonę tuo ar kitu klausimu ir visą reikiamą informaciją savo nuomonei pagrįsti, žmogus garsiai išsako ne savą, bet kitų mintis, atkartojančią nuomonę. Dažniausiai taip elgiamasi todėl, kad patiriamas tam tikras aplinkybių spaudimas. Kalbant apie konformizmą grupėje, galima išskirti keletą svarbių tokio elgesio priežasčių: 1. Informacija ir pasitikėjimas. Kiti žmonės mums yra svarbus informacijos šaltinis. Jie dažnai žino tai, ko nežinome mes, todėl tokiais atvejais galime pasinaudoti jų turimomis žiniomis. Jeigu mes, turėdami savo požiūrį, pamatysime, kad grupės požiūris kitoks, galime pasielgti konformistiškai. Kuo labiau pasitikėsime grupe, tuo labiau būsime linkę į konformizmą.2. Nukrypimo baimė. Nenoras būti kitokiu, “nukrypti į šalį” visuomet yra bendravimą stipriai veikiantis faktorius. Dažniausiai nenorime pasirodyti esą kitokiais, mieliau sutinkame būti tokie kaip visi. Baiminantis, jog išryškėjus požiūrių skirtumams, grupė žiūrės kaip į išsišokėlį ir neberodys palankumo, dažnai ir pasirenkamas konformistinis kelias.3. Grupės vieningumas. Konformizmą ypač skatina vieninga grupės nuomonė. Pastebėta, jog tada, kai grupė nėra vieninga, konformizmo esti kur kas mažiau. Šia prasme nesvarbu, ar kiti nepritariantieji sutinka su jūsų nuomene, ar laikosi dar kito, trečiojo požiūrio. Svarbu, jog jūs nebesijaučiate esąs vienintelis, nukrypęs nuo bendros grupės pozicijos.4. Grupės dydis. Konformizmo laipsnis paprastai tuo didesnis, kuo daugiau grupės narių. Tiesa, kai kuriose grupėse, didėjant narių skaičiui, nuo tam tikros ribos konformizmo laipsnis nebesikeičia.5. Grupės kvalifikacija. Kuo aukštesnė grupės kvalifikacija, lyginant su individo kvalifikacija, tuo labiau šis ja tiki.6. Pasitikėjimas savimi. Visa, kas didina žmogaus pasitikėjimą savimi, tuo pačiu mažina jo konformizmą. Kuo sunkiau priimti kokį nors sprendimą, tuo mažiau šiuo klausimu pasitikime savimi ir tuo lengviau pasiduodame konformizmui kitų nuomonių atžvilgiu.7. Grupės sutelktumas. Labai svarbūs konformizmo prasme yra ir grupės narių santykiai, grupės sutelktumas. Kitaip sakant, jėgos, kuri išlaiko grupę vieninga, glaudžia, kuri skatina grupės narius likti grupėje, stiprumas. Didesnis sutelktumas lemia didesnį konformizmą.8. Pasišventimas. Didelė įtaką konformizmui turi žmogaus pasišventimas idėjai, savos nuomonės laikymasis. Vienas iš būdų patvirtinti savo nuomonę – tai išsakyti ją viešai. Tada, kai kiti jau žino mūsų nuomonę, būna sunkiau ją keisti ir kartu mažiau pasiduodama konformizmui.9. Individualios savybės. Šia prasme egzistuoja dideli individualūs skirtumai. Žmonės pasižymi skirtingu konformizmu net tada, kai atsiduria visiškai vienodoje situacijoje.10. Kultūriniai skirtumai. Skirtingų tautybių ir kultūrų žmonės pasižymi ne vienodu konformizmu.11. Lyčių skirtumai. Dauguma tyrimų rodo, kad moterys pasižymi didesniu konformizmu negu vyrai. Tačiau, kita vertus, paaiškėjo, kad moterys būna labiau konformistiškos, susidūrusios su tradiciškai vyriškomis interesų sritimis: sportu, automobilizmu, politika. Diskutuojant apie moteriškesnius dalykus – valgio gaminimą, madas, vaikų auginimą – didesniu konformizmu pasižymi vyrai.

4.2. Asmenybės statusas grupėje.

Grupę sudaro didesnis ar mažesnis skaičius asmenybių – individų. Grupėse šie individai pasiskirsto rolėmis. Atlikdami savo vaidmenis, jie santykiauja su kitais grupės nariais ir užima tam tikrą padėtį (statusą) tarpasmeninių santykių sistemoje.Statusas – tai grupės nario pozicija grupėje ar visuomenėje. Skiriiamas mažos grupės ir socialinis statusas. Socialinis statusas – tai asmens pozicija visuomenėje. Mažos grupės statusas – pozicija grupėje. Mažoje grupėje statusas gali būti faktiškas ir subjektyviai suvoktas. Suvoktas statusas yra subjektyvi faktiško statuso interpretacija. Asmuo gali arba adekvačiai suvokti savąjį statusą, arba jį padidinti bei sumažinti. Sociometrinis statusas – užimta pozicija sociometrinio tyrimo metu. Yra ir vadinamas ribos (marginalinis) statusas, kuris būdingas asmenims, priklausantiems kelioms grupėms. Kai reikia vadovautis kelių grupių nuomonėmis bei lūkesčiais, tokia padėtis dažnai riboja asmens vaidmenį bei jo elgesį vienoje ar kitoje grupėje, sukelia konfliktines situacijas, frustracijas.Statuso svarbiausioji charakteristika – prestižas. Tai savitas asmens įvertinimo už jo nuopelnus grupei ar visuomenei matas.Visuomeninio prestižo pripažinimas gali būti oficialus ir neoficialus. Pirmuoju atveju prestižas priklauso nuo valstybinės ar visuomeninės įstaigos nuomonės. Paprastai oficialaus prestižo pripažinimas yra lydimas oficialių prestižo ženklų (ordinų, vardų, laipsnių ir t.t.) suteikimu. Antruoju atveju prestižą pripažįsta toji socialinė aplinka (kolektyvas, grupė), kuriai asmuo priklauso. Prestižo pripažinimas pasireiškia pagarbos jausmu. Socialistinėje visuomenėje šie du prestižo pripažinimo atvejai paprastai vienas kitą sąlygoja, jeigu mažos grupės normos ir socialinės ekspektacijos atitinka visuomeninės sistemos ir visuomenės vertybes.Antagonistinių klasių visuomenėje prestižo pripažinimas oficialiu ir neoficialiu keliu dažnai nesutampa. Tai sąlygoja skirtingos visuomeninių grupių ir klasių socialinės vertybės kapitalistinėje visuomenėje būdingi atvejai, kai mikroaplinka, atskiros socialinės grupės pripažįsta atskiro asmens prestižą, o valstybiniai institutai jį ignoruoja. Ryškūs tokių atvejų pavyzdžiai yra JAV visuomeninių veikėjų Andželos Deivis, Martyno Liuterio Kingo, Džono Hariso, “Vilmingtono “ dešimtuko ir kt. Likimai, nors šių kovotojų prieš rasinę diskriminaciją prestižą pripažįsta plačiosios darbo žmonių masės.Asmuo, priklausąs įvairioms grupėms ar kolektyvams, gali užimti atitinkamoje socialinėje aplinkoje skirtingas pozicijas: mokytojas (profesinė pozicija), tėvas (šeimos pozicija), miesto savivaldybės deputatas (visuomeninė politinė pozicija).Kiekvienas žmogus, būdamas atskiros grupės nariu, turėdamas tam tikras teises ir vykdydamas pareigas, kurias sąlygoja grupės normos ir ekspektacijos atlieka tam tikrą vaidmenį. Šiuo atveju vaidmuo yra socialinė tipinė elgesio sistema (veiksmų visuma), priimta atitinkamoje visuomenėje ir užtikrinanti asmenybės teisių ir pareigų, išplaukiančių iš šio statuso, realizavimą. Tai tam tikras elgesio šablonas, kurio laukiama iš žmogaus, užimančio tam tikrą padėtį grupėje, visuomenėje. Vaidmuo – mechanizmas, kuris determinuoja asmenų elgesį. Tėvų vaidmuo – vaikų auklėjimas, mokytojų – mokymas ir auklėjimas, moksleivių – mokymasis ir t.t.Tarpusavio santykiuose bendraujant vieniems su kitais, grupės nariams tenka atlikti dažnai dviejų vaidmenų funkcija: socialinio vykdytojo vaidmenio (mokytojo, tėvo, gydytojo, direktoriaus, mokinio ir t.t.) ir grupės nario bendravimo su kitais grupės nariais vaidmens funkcija. Tai “tarpasmeninis” vaidmuo. Pastarasis vaidmuo tarpasmeniniuose santykiuose priklauso nuo žmonių individualių savybių, pagarbos žmogui jausmų ir panašiai. Bendravimo situacijoje asmenybė gali būti kolegos pagalbininko, bendražygio vaidmenyje.

5. Tarpasmeniniai santykiai grupėse.

Grupės nariai, veikdami šalia ir kartu vieni su kitais, daro vieni kitiems įvairiausią poveikį, t.y. vieni kitiems padeda – yra naudingi arba trukdo vieni kitiems – yra žalingi. Dėl to tarp grupės narių atsiranda draugiškumo ir priešiškumo , meilės ir neapykantos, pagarbos ir paniekos bei daugybė kitų tarpasmeninių santykių.

Tarpasmeniniai santykiai pagal kokybę skirstomi į teigiamus ir neigiamus. Teigiami santykiai atsiranda su tais žmonėmis , kurie yra kuo nors naudingi arba prognozuojama, kad ateityje jie kuo nors padės. Neigiami santykiai iškyla su tais žmonėmis, kurie kuo nors kenkia arba prognozuojama kokia nors žala iš jų ateityje.Pagal iškilimo sąlygas santykiai skirstomi į formalius ir neformalius. Formalūs santykiai yra nematomi ir reguliuojami kokių nors įstatymų, taisyklių, papročių ir pan. Neformaūs tarpasmeniniai santykiai susiklosto savaime, niekam jų specialiai neorganizuojant ir nereguliuojant. Neformalūs santykiai formuojasi dėl to, kad žmonėms reikia vieniems kitų dėl įvairiausių psichologinių priežasčių: reikia kitų pagalbos, pritarimo, palyginti save su kitais ir susidaryti savojo “Aš” vaizdą, pratęsti žmonių giminę, gauti informacijos, patirti emocinį bendravimo komfortą. Neformalūs santykiai gali atsirast be formaliųjų, bet dažnai jie susiklosto ir tarp žmonių, siejamų formalių santykių. Būdinga tai, kad neformalūs santykiai, susiklostę greta formaliųjų, daro didelę įtaką pastariesiems ir visai grupės veiklai.Turinio atžvilgiu santykiai skiriasi priklausomai nuo bendravimo situacijų: bendravimo situacijoje galima draugystės, meilės, kolegiškumo, klientūros ir kt. , konkurencijos situacijoje – priešiškumo, sąmokslo, sąjungos, varžybų santykiai ir t.t.Teigiami santykiai sieja žmones grupėse, sudaro geros psichologinės atmosferos (klimato) prielaidas. Norint tobulinti tarpasmeninius santykius, būtina pažinti jų ypatybes ir atsiradimo priežastis. Pažinti formalius santykius nesunku, nes pagal planus sudarytų santykių pobūdis yra žinomas. Neformalūs santykiai nėra numatyti, ne visada aiškiai pasireiškia išorine elgsena, kai kuriais atvejais net būna slepiami. Dėl to jiems pažinti neužtenka paprastų stebėjimų, išryškinančių kas su kuo mėgsta bendrauti, su kuo kontaktuoja, ką gerbia ir pan. Amerikietis Dž. Morenas neformaliems santykiams tirti pasiūlė sociometrijos metodiką.Sociometrijos esmę sudaro pasirinkimas. Ši metodika duoda bendrą grupės narių neformalių tarpasmeninių santykių vaizdą. Šios žinios yra reikalingos grupės gyvenimui pažinti ir tarpasmeniniams santykiams reguliuoti. Priežasčių sociometrinė metodika neatskleidžia, todėl jų tenka ieškoti kitais metodais. Grupės veiklos tyrimai rodo, kad vienoks ar kitoks santykių pobūdis priklauso nuo daugelio priežasčių (grupės organizacijos, jos veikimo tikslų, grupės narių asmeninių ypatybių ir t.t.). Tačiau lemiamą vaidmenį čia turi trys veiksniai: grupinės veiklos bendra organizacija, vadovavimo stilius ir grupės narių susiderinimas.

6. Lyderiavimas ir vadovavimas grupėse.6.1. Grupės lyderis.

Bendra veikla reikalauja reguliuoti veiksmus. Šią reguliavimo funkciją kiekvienoje grupėje atlieka jos lyderiai. Lyderiu vadinamas grupės narys, kuris tam tikroje situacijoje imasi didesnės už kitus atsakomybės, kad būtų įgyvendinti grupės uždaviniai, kuriam kiti grupės nariai pripažįsta teisę daryti sprendimus, susijusius su grupės veikla.Pagrindinis lyderio atributas yra įtaka – vadovauja tas grupės narys, kuris turi daugiausia įtakos kitų grupės narių veiklai. Lyderis skatina veikti, duoda nurodymus, išaiškina nesutarimus tarp kitų grupės narių ir priima sprendimus.Žinoma keletas pagrindinių būdų, kaip tampama grupės lyderiu:1. Tradicinis lyderis – tai lyderis, kuris įgyja šią padėtį jau gimdamas. Vadovaujantis vaidmuo šiuo atveju paveldimas pagal tradiciją. Akivaizdžiausias tradicinio lyderiavimo pavyzdys yra monarchai – karaliai ir karalienės, paveldintys savo sostą.2. Charizmatinis lyderis – tai lyderis, kuris suburia šalininkus ir imasi jiems vadovauti dėl išskirtinių savo asmenybės savybių. Tokios savybės paprastai būna įgimtos.3. Situacinis lyderis – tai lyderis, kurio įtaka pasireiškia tik susiklosčius tam tikrai situacijai ir trunka tik tam tikrą laiką. Šis lyderiavimas nėra plačiai pritaikomas ir turi nedidelę praktinę reikšmę.

4. Funkcinis lyderis – tai lyderis, kurio reikia kuriai nors konkrečiai grupės funkcijai atlikti.5. Paskirtas lyderis – tai lyderis, arba vadovas, kurio įtaka tiesiogiai susijusi su užimama oficialia padėtimi . Paskirti lyderiai, arba vadovai, būdingi formalioms grupėms, o paskiria juos dažniausiai kažkas, esantis už grupės rato ribų.Lyderiai yra skirstomi į formalius ir neformalius. Formalius lyderius pagal tam tikras taisykles paskiria aukštesnės organizacijos arba įuos grupės nariai išrenka į atitinkamus vadovaujančius postus.Neformaliais laikomi tie lyderiai, kurie savaime iškyla grupėse dėl to, kad yra energingesni, griečiau už kitus sugeba nustatyti grupės veikimo tikslus, suderinti atskirų narių pastangas tiems tikslams pasiekti ir kt.Lyderiai grupėse atlieka šias funkcijas: 1) kelia veikimo tikslus; 2) koordinuoja veiksmus; 3) informuoja narius apie veiklą , jos rezultatus ir kt. ; 4) kontroliuoja grupės narių veiksmus, kaltina ir baudžia; 5) atlieka arbitro funkcijas, kilus nesutarimams; 6) atstovauja grupei tarp kitų grupių.Pagal lyderio veiklos turinį yra skiriama: lyderis – įkvėpėjas, sugebantis numatyti veiklos programą, lyderis – vykdytojas, pasižymintis organizaciniais sugebėjimais numatytos programos įgyvendinime, ir lyderis, pasižymintis įkvėpėjo ir organizaciniais sugebėjimais.Pagal veiklos pobūdį yra skiriami tokie lyderių tipai: universalūs, t.y. nuolat ir pastoviai pasižymintieji lyderio ypatybėmis ir situaciniai, kurie lyderio funkcijų imasi tik tam tikrose situacijose.Pagal vadovavimo stilių lyderiai skirstomi į autoritarinius, demokratinius ir liberalinius.Tarp lyderiavimo ir vadovavimo veiklos daug panašumų, tačiau yra ir vienas esminis skirtumas: vadovas iškeliamas ne vien grupės iniciatyva ir veikia jis ne tik grupės, o ir tų jėgų, kurios jį padarė vadovu, naudai. Efektyviausias vadovavimas būna, kai lyderiavimo ir vadovavimo rolės susilieja, kai oficialus vadovas kartu yra ir neformalus grupės lyderis. Taip būna tais atvejais, kai vadovais tampa grupės mėgstami, kompetentingi, grupės profesinėje ir vadovavimo veikloje autoritetingi žmonės.

6.2. Požiūriai į vadovavimą.

Požiūris į vadovavimą kaip į įgimtą savybę – tai tradicinis, istoriškai seniausias požiūris. “Vadovais gimstama,o ne tampama” – toks būtų šio požiūrio pagrindinis teiginys. Laikantis šio požiūrio, svarbiausia būtų ne tiek rengti žmones vadovais, kiek ieškoti tų, kurie turi vadovavimo sugebėjmų, ir skirti juos vadovais.Kitas požiūris į vadovavimą teigia, jog svarbiausia – tinkamas vadovavimo stilius. Svarbiausia būtų žinoti, kaip tinkamai vadovauti, ir įgimti sugebėjimai šiuo atveju būtų mažai reikšmingi. Skiriami trys dažniausiai pasitaikantys vadovavimo stiliai:1. Autoritarinis, arba autokratinis. Autoritarinis vadovas pats lemia grupės veiklą ir priima sprendimus, nesitardamas su grupės nariais ir neieškodamas jų pritarimo. Bendravimas ir apsikeitimas informacija tarp kitų grupės narių yra menkas. Autoritarinis vadovas prisiima visą atsakomybę už grupės gyvenimą ir nepageidauja, kad kas nors kištųsi. Svarbiausia jam – priversti kitus grupės narius vykdyti jo nurodymus.2. Demokratinis. Demokratiškas vadovas nurodo kryptį, tačiau leidžia ir netgi skatina, puoselėja savarankiškumą ir nepriklausomą sprendimų priėmimą. Demodratiškas vadovas giria ir peikia, nurodo galimus veiklos orientyrus, tačiau galutinį apsisprendimą palieka visų grupės narių valiai.3. Nesikišantis (anarchistinis). Nesikišantis vadovas leidžia grupei formuotis pačiai, ieškoti ir netgi klysti. Kadangi realios valdžios praktiškai nėra, tokį vadovavimą, kai visai nesikišama į grupės reikalus, tik sąlygiškai galima vadinti vadovavimu.Atlikta nemažai tyrimų, siekiant nustatyti, kuris vadovavimo stilius tinkamiausias. Nesikišantis vadovavimo stilius dėmesio centru padaro eilinius grupės narius, tačiau jis mažiausiai efektyvus. Autoritarinis valdymas leidžia pasiekti didesnio produktyvumo ir efektyvumo, tačiau teikia mažiausiai pasitenkinimo grupės nariams. Demokratiškas valdymo stilius sukelia didžiausią pasitenkinimą, tačiau neretai būna mažiau efektyvus darbo atlikimo prasme negu autoritarinis stilius.

Trečias požiūris į vadovavimą tarsi apibendrina pirmuosius du. Jis pripažįsta, jog kai kurie žmonės turi įgimtų sugebėjimų vadovauti, tačiau vien jų nepakanka. Reikia įgyti papildomų įgūdžių ir toliau ugdyti jau turimus sugebėjimus – tik tuomet galima tapti kompetentingu vadovu. Tiek įgimtų, tiek įgytų savybių svarbą lemia grupės pobūdis, jos tikslai ir aplinka, kurioje grupė gyvuoja ir veikia. Taigi vienų ar kitų vadovavimo ypatybių reikmė nėra absoliuti – ji priklauso nuo konkrečių aplinkybių.

7. Konfliktai.7.1. Konfliktas, jo priežastys.

Realiuose visuomeniniuose kolektyvuose, grupėse kyla konfliktinių situacijų, kurias būtina analizuoti, remiantis teoriniais pagrindais. Konfliktas – tai maždaug vienodo stiprumo, bet priešingos krypties jėgų sąveika, t.y. nesuderinamų motyvų, interesų, nuomonių, nuotaikų susidūrimas. Siauresne prasme – tai kivirčas, nesutarimas, ginčas, gresiantis komplikacijomis. Skiriasi konfliktų tikslai, priežastys, pobūdis ir pasekmės.Pirmiausia konfliktus galime suskirstyti į teigiamus ir neigiamus. Kai konflikte iškyla prasmingi, geri tikslai, kai jo sprendimas padeda greičiau šiuos tikslus pasiekti, nugali pačios geriausio idėjos ir konfliktas nepalieka neigiamų pasekmių nei veiklos uždaviniams, nei jame dalyvaujančioms pusėms. Tokį konfliktą vadiname teigiamu. Jo galima ir nevadinti konfliktu, – tai tik situacijos išsiaiškinimas, problemos sprendimas.Yra nemažai konfliktų skirstymų. Konfliktai gali būti paslėpti arba atviri, nenumatyti arba numatyti, konfliktai, kilę dėl asmenybės savybių arba sąlygoti situacijos.Paprastai, kalbėdami apie konfliktą, turime galvoje neigiamą konfliktą, nuo kurio nukenčia grupių uždaviniai ar konflikto dalyviai. Konfliktinės situacijos yra grupės kryptingumo, organizuotumo ir psichologinio bendrumo indikatorius. Aštrūs, dažni konfliktai rodo, jog grupėje vyrauja neigiami reiškiniai. Priešingai, tokių konfliktų nebuvimas reiškia aukštą tarpasmeninių santykių lygį, grupės sugebėjimą optimaliai spręsti užduotis. R.Želvio “Bendravimo psichologijoje” konfliktas apibrėžiamas kaip priešingų, nesuderinamų požiūrių susikūrimas, sukeliantis stiprius, nemalonius išgyvenimus. Labai svarbu suvokti konfliktų neišvengiamumą, nes priešingu atveju, kilus konfliktui, dėl to tuščiai ir be reikalo graušimės.Viena dažniausiai pasitaikančių konfliktų priežasčių – nesugebėjimas pažvelgti į situaciją lanksčiai, be išankstinių nuostatų. Objektyvios priežastys, sukeliančios konfliktines situacijas, gali būti tokios: atskirų darbo užduočių neįvykdymas ar nekokybiškas jų atlikimas, blogas darbo organizavimas, atskirų valdymo grandžių nesuderinimas, netobula darbo užmokesčio sistema, blogos darbo sąlygos ir t.t. Subjektyvios konflikto priežastys: nesąžiningumas darbe, tarpasmeniniuose santykiuose, nedrausmingumas, neteisingas kitų grupės narių vertinimas, neigiama nuostata jų atžvilgiu, kai kurių grupės narių nepakantumas, siekimas pažeminti kitus, neteisingas ar siauras tikslų ar interesų supratimas, individualūs neigiami charakterio bruožai.

7.2. Konfliktų sprendimo būdai.

Pagal “Bendrosios psichologijos paskaitas”, norint konfliktą valdyti ir spręsti, analizuojama jį sukėlusi situacija. Galima skirti tokius konfliktų sprendimo būdus:1. Konflikto uždraudimas; šis metodas taikomas tada, kai du partneriai nelygūs savo padėtimi, jėgomis, kai stipresnis savo interesams gali panaudoti aukštesnė padėtį.2. Abipusė kova; kai abu dalyviai tikisi nugalėsią, nes turi tam pagrindo, bet primityvus konflikto sprendimo būdas, nes, konfliktui užtrukus, nukenčia abi pusės.3. Ribota kova; kai konfliktui spręsti panaudojamos tam tikros priemonės ir būdai: arbitrai, komisijos. Tačiau konfliktas šiuo metodu ne visada išsprendžiamas.4. Derėjimasis – tarimasis, tai tarpinis metodas tarp ribotos kovos ir problemos sprendimo.5. Problemos sprendimas; pats geriausias būdas konfliktui likviduoti.Kaip sprendžiamas konfliktas ir ar iš viso jis kyla, daug priklauso nuo vadovo elgsenos ir jo individualių savybių.

R.Želvys knygoje “Bendravimo psichologija” pateikia septynių žingsnių planą, kaip išspręsti konfliktą abi puses tenkinančiu būdu:– išsiaiškinkite patys sau, ko jūs norite. Kartais tai pakankamai paprasta, o kartais tenka gerai pagalvoti, nes norai gali būti migloti ir neapibrėžti. Kai patys gerai nežinome, ko norime, sunku tikėtis, kad mūsų norus supras antroji konfliktuojančioji pusė;– išsakykite savo norus kitai pusei. Tam labai svarbu parinkti tinkamą vietą ir laiką. Jeigu žmogus pavargęs, blogos nuotaikos ar užsiėmęs, geriau luktelėti. Jei jūs pats suirzęs, piktas ar įsižeidęs, verčiau pirma nusiraminti. Jūsų norai neturi nuskambėti kaip kaltinimai antrajai pusei;– išklausykite kitos pusės norus. Geriausia išklausyti nepertraukiant, nekritikuojant ir nesileidžiant į per ankstyvas diskusijas;– ieškokite galimų sprendimų. Svarbu , kad sprendimus siūlytų abi pusės ir kad jų būtų kuo daugiau, nes tuomet yra didesnė galimybė surasti geriausią;– įvertinkite galimus sprendimus ir išrinkite geriausią. Šitai taip pat padarykite drauge. Nereikia skubėti pernelyg greitai atmesti galimų variantų: galbūt atidžiau panagrinėjus, kaip tik jie pasirodys esą tinkamiausi;– įgyvendinkite pasirinktą sprendimą. Dabar pats laikas įsitikinti, ar iš tiesų jūsų pasirinktas sprendimas buvo geriausias, ir ar jis tenkina abi puses;– toliau tikrinkite pasirinkto sprendimo tinkamumą. Nereikia manyti, jog sprendimai, tegu ir tinkamai parinkti, yra amžini. Bėgant laikui, keičiasi žmonės, kinta aplinkinės sąlygos, todėl priimtus sprendimus kartkartėmis tenka peržiūrėti. Vieni sprendimai ilgainiui tik dar labiau išryškina savo privalumus, kiti, priešingai – pasidaro neefektyvūs. Todėl nuolatos išlieka tikimybė koreguoti sprendimus.

8. Išvados.

Kiekvienoje sudėtingoje visuomenėje didžioji dauguma žmonių priklauso įvairioms grupėms – šeimai, draugų kompanijai, darbo kolektyvui, įvairiems klubams, partijoms ir t.t. Grupė – tai organizuota sistema žmonių, turinčių bendrus tikslus ir uždavinius. Grupė nuo paprasto žmonių susibūrimo skiriasi tuo, kad jos narius sieja bendravimo normos ir tikslai, tam tikra grupės struktūra, vaidmenų pasiskirstymas ir kt.Pagal grupėje susidariusių santykių tarp atskirų grupės narių pobūdį skiriamos formalios ir neformalios grupės. Kartais jos dar vadinamos oficialiomis ir neoficialiomis grupėmis, tačiau labiau paplitę yra pirmieji pavadinimai. Formaliomis vadinamos grupės, sudarytos pagal tam tikras taisykles kokiems nors uždaviniams įvykdyti (laivo įgula, darželinukų grupė, planavimo skyrius organizacijoje ir t.t.) Tokių grupių struktūra numatoma iš šalies. Neformali grupė – tai grupė, neturinti aiškiai apibrėžtų tikslų ir pasižyminti ryškiais emociniais tarpusavio santykiais. Neformalios grupės formuojasi be išorinės organizacijos, pagal narių poreikius.Be formalių ir neformalių skiriamos ir kitos grupių rūšys: privalomos ir laisvos, pirminės ir antrinės, mikro ir makro, realios ir sąlyginės, trumpalaikės ir ilgalaikės. Ne visos grupės asmenybei yra lygiavertės. Pati artimiausia ir brangiausia asmenybei grupė yra vadinama referentine. Tai grupė, kurios elgesio normas, požiūrius, moralines vertybes asmenybė priima, teigiamai vertina, jų laikosi ir , reikalui esant gina.Grupė turi savo elgsenos taisykles, vertybių sistemas, veikimo tikslus ir kitas ypatybes, kurios yra susiformavusios anksčiau, kai asmenybė dar nebuvo tos grupės narė. Asmenybė, kaip sudėtinga sistema, susiduria su kita sudėtinga sistema – mikrogrupe. Abi šios sistemos daro įtaką viena kitai, bet mikrogrupės poveikis individui yra didesnis, negu individo grupei. Mikrogrupėse užimdamas pozicijas ir atlikdamas roles, individas perima visuomenės kultūrą ir tampa jos nariu. Reiškinys, kai individas elgiasi tam tikru būdu todėl, kad ir kiti taip elgiasi, vadinamas konformizmu, o žmonės, kurie nepajėgia atsispirti grupės nuomenei ir pasyviai prisitaiko prie vyraujančių vertinimų, esamos tvarkos ir pan. vadinami konformistais.

Grupę sudaro didesnis ir mažesnis skaičius asmenybių – individų. Grupėse šie individai pasiskirsto rolėmis. Atlikdami savo vaidmenis, jie santykiauja su kitais grupės nariais ir užima tam tikrą padėtį (statusą) tarpasmeninių santykių sistemoje. Statusas – tai grupės nario pozicija grupėje ar visuomenėje. Svarbiausioji statuso charakteristika – prestižas. Tai savitas asmens įvertinimo už jo nuopelnus grupei ar visuomenei matas.Bendra veikla grupėje reikalauja reguliuoti veiksmus. Šią reguliavimo funkciją atlieka grupės lyderis. Lyderiu vadinamas grupės narys, kuris tam tikroje situacijoje imasi didesnės už kitus atsakomybės, kad būtų įgyvendinti grupės uždaviniai, kuriam kiti grupės nariai pripažįsta teisę daryti sprendimus, susijusius su grupės veikla.Skiriami trys dažniausiai pasitaikantys vadovavimo stiliai: autoritarinis (autokratinis), demokratinis, ir nesikišimo (anarchistinis). Autoritarinis vadovas pats lemia grupės veiklą ir priima sprendimus, nesitardamas su grupės nariais ir neieškodamas jų pritarimo. Demokratiškas vadovas nurodo kryptį, tačiau leidžia ir netgi skatina savarankiškumą ir nepriklausomą sprendimų priėmimą. Nesikišantis vadovas leidžia grupei formuotis pačiai, ieškoti ir netgi klysti.Realiuose visuomeniniuose kolektyvuose, grupėse kyla konfliktinių situacijų, kurias būtina analizuoti, remiantis teoriniais pagrindais. Konfliktas – tai maždaug vienodo stiprumo, bet priešingos krypties jėgų sąveika. Siauresne prasme – tai kivirčas, nesutarimas, ginčas, gresiantis komplikacijomis. Viena dažniausiai pasitaikančių konflikto priežasčių – nesugebėjimas pažvelgti į situaciją lanksčiai, be išankstinių nuostatų.