Klausymasis ir girdėjimas

941 0

Klausymasis

KTU Panevėžio institutas

Technologijų fakultetas

Statybos technikos KATEDRA

Profesinio bendravimo pagrindai

Referatas „Klausymasis ir girdėjimas“

Atliko:

PT – 8 gr. stud.

Tikrino:

Dėstytoja Vilija Česnulevičienė

(vardas, pavardė)

Panevėžys, 2008

Turinys

Įvadas

Klausymas Visiems pokalbiams būdingas atgalinis ryšys. Jei nes matome, kad pašnekovas ko nors nesuprato, grįžtame prie tos pačios temos ir stengiamės akivaizdžiai ir nuosekliai išaiškinti iš naujo. Jei pašnekovas ima nuobodžiauti arba mes matome, kad jis nepatenkintas, stengiamės susidariusią padėtį pataisyti. Jei, pavyzdžiui, priimant naują darbuotoją, įstaigos vadovas pastebi, jog iš kandidato atsakymų pavyksta sužinoti tik labai mažai, jis gali nuo už

ždarojo tipo klausimų ( į tokius klausimus pakanka atsakyti “taip” arba ”ne”) pereiti prie atvirojo tipo klausimų, prasidedančių žodžiais “Kaip.”, “Kodėl.” ir panašiai. Į atvirojo tipo klausimus nori nenori tenka atsakyti kur kas išsamiau. Išaiškinimo klausimai gali būti tiek atviri, tiek ir uždari savo forma, tačiau jie pateikiami, kai pašnekovas ne pilnai atsako į klausimą ir reikia patikslinimo. Dažniausiai atgalinis ryšys gaunamas stebint pašnekovo veido išraišką, gestus bei tokius paprastus žodinius intarpus kaip “aha”, “tikrai”, “mat kaip” ir panašiai. Šie intarpai patys savaime mažai ką
ą reiškia, tačiau neblogai atskleidžia pašnekovo požiūrį į vykstantį pokalbį. Pritardamas mums galvos linkčiojimu arba žodeliais “taip”, “teisingai”, pašnekovas bendravimo su juo būdą, psichologiškai jį pastiprina. Suprantama, be teigiamo pastiprinimo egzistuoja ir neigiamas. Jautresnis kalbėtojas iš savo pašnekovo reakcijos bematant suvoks, ka
ad jo pokalbis nėra palaikomas ar kad jam nepritariama. Taigi sąmoningaiir nesąmoningai taisydami pašnekovo elgesį norima kryptimi ir siekdami geriau jį pritaikyti prie mūsų bendravimo stiliaus, mes ir patys turime stengtis prisitaikyti prie pašnekovo. Tarpusavio prisitaikymas sėkmingesnis tada, kai pritarimo arba nepritarimo signalai yra aiškūs ir nedviprasmiški. Pastebėta, jog populiarūs ir aplinkinių mėgstami žmonės pasižymi tuo, kad labai aiškiai parodo, kada mūsų elgesys jiems patinka. Tuo tarpu nepopuliarūs žmonės nemėgstami visų pirma todėl, kad nerodo pritarimo net ir tais atvejais, kai yra patenkinti mūsų elgesiu. Taigi, jei norime kad mus mėgtų, turime visada aiškiai parodyti, kas mus džiugina, kas mums patinka. Ir, be abejo, pritarimą reikėtų rodyti daug dažniau nei nepritarimą. Prie pašnekovo prisitaikoma ne tik žodžiais. Dažnai žmonės, stengdamiesi pr
risitaikyti vienas prie kito nesąmoningai atsistoja ta pačia poza, ima naudoti tuos pačius judesius bei gestus. Žinoma, dažnai galima pastebėti ir tai, kad ilgiau tarpusavyje bendraujantys žmonės pradeda vartoti tuos pačius žodžius ir posakius.

1.Klausymasis ir Girdėjimas

Nemokėjimas klausyti – viena pagrindinių neefektyvaus bendravimo priežasčių. Būtent tai veda į nesusipratimus, klaidas ir problemas, kurios gali būti ne tik pavojingos, bet ir lemtingos. M. Burcley-Allen (1997) (pav.1) teigimu, daugiausiai laiko bendravimo procese užima klausymasis

0x01 graphic

pav. 1

klausymuisi – 40 %, kalbėjimui – 35 %, skaitymui -16 %, rašymui -9 % (M. Burcley-Allen, 1997)

Taigi sutikite, klausymasis – labai reikšmingas mūs

sų bendravimui.

1.1Kodėl gi mes nesiklausome?

1.1.1.Vidinės nesiklausymo priežastys

Dažniausiai nesiklausome dėl vidinių priežasčių, kurios yra labai paprastos:

• mums neįdomu

• mes mąstome apie savo svarbesnes problemas

• mes pavargę

• mes susijaudinę

• mes tiesiog tingime klausyti, juk klausymasis – sunkus darbas.

Bet yra ir gilesnių, ne taip paprastai įžvelgiamų vidinių priežasčių kodėl mes nesiklausome. Gatvėje susitikę seniai matytą draugą, vienas per kitą puolame dalytis naujienomis. O klausančio dažnai ir nebūna. Nes šiaip ar taip —žmogus įdomiausias yra. pats sau. Prie blogų klausytojų galima priskirti ir tuos,

• Kurie laiko save aptariamos temos specialistais ir turi parengtus atsakymus į visus klausimus.

• Kurie nenori klausyti kitų išsakomų kritiškų minčių apie save ir iškart audringai reaguoja.

• Kurie nesiklauso todėl, kad tiesiog. nemoka klausyti. Juk klausymasis yra įgūdis, o dauguma įgūdžių formuojasi asmenybės tapimo laikotarpiu. Tad nuo vaikystės turėdami šalia savęs žemos bendravimo kultūros pavyzdžius padarome klaidingas išvadas: tyli – vadinasi, klauso; perrėkia kitą – vadinasi, įrodė savo tiesą ir pan.

• Kurie turi neigiamą nuostatą kalbančiojo atžvilgiu, kuri trukdo susikaupti, kelia norą replikuoti. Tik pakankamai intelektualus žmogus sugeba gerbti kito nuomonę, net jeigu ji visiškai priešinga jo nuostatoms.

• Kurie linkę viską vertinti. Vertinama viskas, kas girdima ir matoma, nes tai dažniausiai daugiau ar mažiau liečia klausantį jį. Tokia visa ką vertinanti reakcija, paremta asmeniniais įsitikinimais, gali tapti rimtu efektyvaus klausymosi tru

ukdžiu.

1.1.2. Išorinės nesiklausymo priežastys

Nedėmesingumo priežastimi gali tapti ir išoriniai veiksniai:

• pašnekovas kalba per tyliai

• trukdo transporto, elektros prietaisų keliamas triukšmas

• trukdo skambantis telefonas

• bloga akustika

• trukdyti gali netinkama patalpos temperatūra, kambario apstatymas, sienų spalva ir pan.

• susikaupti gali trukdyti ir pašnekovo išvaizda, jo gestai ir mimika, kalbėjimo maniera (akcentas, monotoniškumas), net ir, atrodytų, toks menkniekis, kaip gumos kramtymas

• klausymąsi apsunkina neatitikimas tarp kalbėjimo greičio ir klausančiojo protinės veiklos, ypač tada, kai kalbama lėtai ir neįdomiai. Paprastai mes kalbame maždaug 125 žodžių per minutę greičiu, tačiau klausantysis suprastų ir žymiai greitesnį kalbėjimą – iki 400 žodžių per minutę.

Visi aukščiau paminėti veiksniai gali neatpažįstamai iškreipti priimamą informaciją. M. Burcley-Allen (1997) nuomone siunčiamą pranešimą labiausiai „nufiltruoja“ klausytojo išankstiniai nusistatymai (pvz., manymas, kad tik kalbantysis gali valdyti situaciją), ankstesnė patirtis, fizinė klausančiojo būsena (nuovargis, liga), skirtingi kalbančiojo ir klausančiojo informacijos apdorojimo tempai.

0x01 graphic

pav. 2

„Sugedusio telefono“ principas (pav. 2)

Taip pat labai svarbūs yra semantinis ir emocinis filtrai. Suveikus semantiniam filtrui, tam pačiam žodžiui yra suteikiama kita reikšmė (juk žodžiai daugiareikšmiai!). Emocinis filtras iškreipia mūsų reakciją į dirginančius pranešimo žodžius. Aukščiau minėtas autorius primena, kad klausytojo priimtas pranešimas būna ne tik gerokai „aptrupėjęs“, nevalingai iškreiptas įvairių filtrų bet ir „pagražintas“, pridedant informacijos „nuo savęs“.

Taigi efektyvus klausymasis – aktyvus procesas, reikalaujantis dėme

esio ir nuolatinių pastangų. Kartu priminsime, kad klausymasisgali būti susijęs su aktyviu dalyvavimu pokalbyje: juk daug kalbantis pašnekovas – nebūtinai blogas klausytojas.

1.2. Klausymosi stiliai

Žmonės skiriasi savo klausymosi stiliumi. Jame atsispindi mūsų asmenybė, charakteris, interesai, statusas, lytis, amžius. Klausymosi stiliaus pasirinkimą į takoja ir situacija: vienaip klausome darbe ar per paskaitas, kitaip – namų aplinkoje. Čia pateiksime keletą netinkamų klausymosi stilių pavyzdžių.

• Klausytojas-simuliantas vaidina dėmesingą, nors mintys klajoja kažkur toli. Dėmesys simuliuojamas (lyg ir rodomas išorinis dėmesys) norint įsiteikti kalbančiajam; dažniausiai „nuoširdžiai“ žiūrima į akis, linksima galva, įterpiami žodeliai „aha“, „taip“, „aišku“, tačiau iš tikrųjų paslapčiomis svarstomi asmeniniai reikalai. Neretai kalbantysis keletą kartų klausiamas to paties. įsigilinęs į save

• Klausytojas daugiausiai dėmesio skiria sau: „Įdomu, koks aš jam atrodau – protingas ar kvailas?“

• Sėlinantis klausytojas paslapčia renka tą informaciją, kuri bus panaudota kalbančiojo puolimui.

• Atrenkantis klausytojas domisi tik tam tikra informacijos dalimi, kuri jam naudinga, reikšminga, įdomi ar pan. Visa kita – praleidžiama.

• Kategoriškas klausytojas: „Tai – gerai; tai – blogai“.

• Klausytojas-aidas linkęs pakartoti paskutinį girdėtą kalbančiojo žodį .

• Klausytojas-veidrodis pakartoja paskutinę girdėtą kalbančiojo frazę, kurios žodžių tvarka dažniausiai būna pakeista.

• Svarstantis klausytojas: „Dabar aš suprantu, kodėl tu visa tai pasakoji“. Neretai užbėgama į priekį : klausantysis trukdo kalbančiajam, skuba daryti išvadas, spėlioja būsimus įvykius, klausinėja.

• Užjaučiantis klausytojas : „Tu visai teisus“, „Aš tav

. . .

Žmonės tingi klausyti, dažniausiai jei mums neįdomu, tik apsimetame, jog klausome, visiškai nesistengiame išgirsti ką sako pašnekovas.

Literatūra

Almonaitienė J. Bendravimo psichologija, 2006 m.

Ebneris J. “Ar mokame bendrauti?”, 1979 m.

Želvys R. Bendravimo psichologija, 1995 m.

Profesinio bendravimo paskaitų konspektai.

Komentuokite!