Intelektas

Intelektas

Jau nuo pat intelekto įvertinimo testų kūrimo pradžios mokslininkai ginčijosi dėl intelekto prigimties. Pavyzdžiui, 1920 metais keletas šios srities ekspertų pateikė ne vieną intelekto apibrėžimą (L.M. Terman’as: intelektas tai sugebėjimas abstrakčiai mąstyti; S.S. Colvin’as: tai – įgimtas arba išmoktas sugebėjimas prisitaikyti prie aplinkos; R. Pintner’is: tai – sugebėjimas adekvačiai prisitaikyti prie santykinai naujų situacijų; W.F. Dearborn: tai – sugebėjimas mokytis ar pasinaudoti turima patirtimi). 1923 metais psichologas E.G. Boring’as intelektą apibūdino kaip “tai, ką įvertina testas”, tokiu būdu pateikdamas funkcinį apibrėžimą, kuris įnešė dar daugiau painiavos. Boring’o apibrėžiamas daugelį metų turėjo įtakos žmonėms, dirbantiems intelekto srityje, nors iš tiesų jis tik pabrėžia nesutarimą dėl to, kas tai yra intelektas. Psichologai vis dar svarsto, ar intelektą reikėtų apibrėžti kaip įgimtą protinį gebėjimą, pasiektą intelekto veiklumo lygį, ar kaip priskiriamą ypatybę, kuris, kaip grožis, priklauso nuo stebėtojo nuomonės. Kadangi intelektinė elgsena vis tik rodo gebėjimą prisitaikyti, mokantis iš patirties, sprendžiant problemas ir blaiviai protaujant, tai intelektą galima apibrėžti, kaip sugebėjimą įgyti ir panaudoti turimas žinias (kur šis sugebėjimas yra palaikomas daugumos pažintinių procesų, tokių kaip suvokimas, atmintis, mąstymas, problemų sprendimas bei kūrybiškumas). Kaip sugebėjimas ar potencialas, intelektas negali būti išmatuojamas tiesiogiai, nes iš esmės tai yra abstrakcija, gebėjimas, kuris kyla apdorojant informaciją: tam yra reikalingas gebėjimas priimti informaciją, laikyti ją atmintyje, atgaminti, kombinuoti, lyginti bei panaudoti naujame kontekste. Todėl intelektas gali būti išmatuojamas netiesiogiai, nes geriausias gebėjimo įgyti ir panaudoti žinias indikatorius, yra žinios, kurias asmuo jau turi įgijęs. Tačiau reikia nepamiršti, kad šios įgytos žinios gali būti įtakotos įvairiausių faktorių, apimant galimybes, kurios asmeniui buvo suteikiamos namie bei mokykloje, motyvaciją ir netgi fizinę sveikatą. Grynų intelektinių sugebėjimų įvertinimas iš esmės yra neįmanomas.

Intelekto teorijosTradiciškai intelekto teorijos skirstomos priklausomai nuo požiūrio, ar intelektas yra vienas bendrasis gebėjimas ar jis susideda iš atskirų sugebėjimų. Jeigu intelektas yra vienas sudėtinis gebėjimas, tada yra suprantamas jo įvertinimas vienu skaičiumi, tokiu kaip IQ. Tačiau jeigu jis susideda iš atskirų sugebėjimų, tuomet vienintelis suminis įvertinimas gali būti klaidinantis.SPEARMAN’O BENDROJO INTELEKTO TEORIJA. Britų psichologas C. Spearman’as dar XX a. pradžioje pastebėjo, kad jei žmogus yra sumanus kokioje nors vienoje srityje, tai paprastai jis būna sumanus ir kitose srityse. Tad jis paprieštaravo nuomonei, jog intelektas tiesiog yra tam tikrų sugebėjimų suma ir manė, jog intelektas yra pakankamai bendra protinė energija, įtakojanti kiekvieną žmogaus veiksmą. Tad jie teigė, kad bet kokia intelektinė veikla remiasi bendruoju faktoriumi, vadinamu bendrasis intelektas ar paprasčiausiai g faktorius (sutrumpintai iš anglų kalbos žodžio general (bendrasis)). Šis faktorius įvairių žmonių yra skirtingas, tačiau to paties žmogaus jis visose mąstymo operacijose toks pats. Taip pat yra dalis ir specifinių sugebėjimų, ar paprasčiau s faktorius, kuris yra skirtingas ir to paties žmogaus įvairiuose mąstymo sugebėjimuose. Atskiruose protiniuose veiksmuose dalyvauja vienas ar keli specifiniai faktoriai ir būtinai bendrasis g faktorius. Kadangi g faktorius yra visuose protiniuose veiksmuose, jį būtų galima matuoti bet kuriame iš jų. Taigi, nors Spearman’as sutiko, kad žmonės dažnai turi ypatingų išsiskiriančių gebėjimų, jis manė, kad tie, kurių vieno faktoriaus įvertinimas yra aukštas, paprastai gaus aukštesnius nei vidutinius ir kitiems faktoriams priskiriamų gebėjimų įvertinimus. Remiantis Spearman’o bendrojo intelekto teorija, norint įvertinti intelektą, reikia sudaryti tokį testą, kuris tiktai įvertintų bendrąjį intelektą, o ne kitus specifinius gebėjimus. THURSTON’O PIRMINIŲ PROTINIŲ SUGEBĖJIMŲ TEORIJA. L, Thurston’as į intelektą žiūrėjo iš kitokios perspektyvos, atmesdamas teiginį, kad yra vienas bendrasis intelektas. Jis tikėjo, kad egzistuoja eilė pirminių protinių sugebėjimų, kognityvinių faktorių, kurie kartu ir sudaro sunkiai apibrėžiamą intelekto sąvoką. Thurston’as kartu su kitais tyrinėtojais pateikė keleto tokių faktorių apibūdinimus. Dažniausiai yra minimi šie:
• Verbalinis supratimas – faktorius, kuris įvertinimas testuose, matuojančiuose verbalinį mąstymą, mąstymą analogijomis bei skaitymo supratimą.• Žodžio suradimo lengvumas – lengvas manipuliavimas žodžiais specialiuose kontekstuose, tokiuose kaip rimavimas, anagramos ar pateikimas kuo daugiau žodžių iš v raidė.• Gebėjimas manipuliuoti skaičiais – aritmetiniai skaičiavimai.• Erdviniai gebėjimai – gebėjimas vidiniame plane manipuliuoti ir vizualizuoti geometrinius ryšius ir pan.• Asociacinė atmintis – sugebėjimas sudaryti atsitiktinai suporuotas asociacijas, kas reikalauja mechaninės atminties.• Suvokimo greitis – sugebėjimas greitai pastebėti vizualines detales.• Samprotavimas.Remdamasis faktorių lygiavertiškumo teiginiu, Thurston’as manė, kad intelektui nustatyti neužtenka vieno rodiklio (pvz., IQ), o reikia kelių atskiriems sugebėjimams, kurie sudarytų profilį. Be to Thurston’as tikėjo, kad šie sugebėjimai santykinai yra nepriklausomi vienas nuo kito. Pav., asmuo, turintys aukštą erdvinių gebėjimų lygį, gali pasižymėti žemu verbalinio supratimo lygiu. Tačiau iš esmės jis tikėjo, kad kartu sudėjus šiuos sugebėjimus, jie kaip ir sudaro bendrąjį intelektą, nes vienas ar keli šie gebėjimai gali dalyvauti bet kokioje intelektinėje veikloje. Pav., tam, kad perskaityti knygą būtinas verbalinis supratimas, samprotavimas bei atmintis. Tokiu būdu Thurston’as pateikė sudėtingesnį intelekto modelį nei Spearman’as.GUILFORD’O INTELEKTO TRIJŲ FAKTORIŲ STRUKTŪROS TEORIJA. Guilfordas’o netenkino nei Spearman’o nei Thurston’o pateikti intelekto modeliai. Remdamasis kelis metus trukusiais koreliacijos tarp skirtingų testų tyrimais, jis pasiūlė intelekto kubinės struktūros modelį. Pagal jo modelį, kiekvieno asmens intelektinę veiklą sudaro trys atskiri faktoriai: “operacijos” – tai ką asmuo daro, pvz., atsiminimas ir vertinimas; “turinys” – medžiaga, su kuria asmuo dirba operacijų metu, pvz., simboliai ir žodžiai; “rezultatas” – pagrindinės formos, kuriose gali tikti informacija, pvz., klasės ir ryšiai. T.y. kiekvienas protingas elgesys visada išreiškiamas protinėmis operacijomis, atliekamomis su konkrečia medžiaga (turiniu) ir duodančiomis tam tikrą rezultatą.
Pagal Guilford’ą bet kokia protinė veikla apima tam tikro turinio perdirbimą, ko pasekoje gaunamas tam tikras rezultatas.Tačiau ši teorija yra labai sudėtinga ir dabar yra orientuojamasi į paprastesnes intelekto teorijas.

INFORMACIJOS PERDIRBIMO TEORIJOS. Visi minėti modeliai remiasi faktorine analize, kurioje pateikiama ir tarpusavyje siejama daugybė skirtingų užduočių. Užduotys, kurios linkę vertinti panašius dalykus, sudaro atskirus faktorius. Naujausi tyrimai remiasi kitokiu požiūriu į intelektą, kuriame pagrindinis vaidmuo atitenka informacijos perdirbimui (Sternberg, 1981). Pavyzdžiui, daugelis tyrinėtojų domisi reakcijos laiku, kaip faktoriumi, kuris gali turėti įtakos tarpasmeniniams intelekto skirtumams. Reakcijos laikas yra matas, kaip greitai asmuo gali sureaguoti į specifinius stimulus. Be to, tai, kad daugumos testų atlikimas turi ribotą laiką, rodo, jog tam tikrų uždavinių atlikimo greitis yra susijęs su intelektu.Intelekto matavimas Pirmieji bandymai išmatuoti paprastas psichines savybes (traktuojamas kaip intelekto pasireiškimus) buvo atlikti dar devyniolikto amžiaus pabaigoje F. Galton’o sukurtoje antropometrinėje laboratorijoje. Ten buvo matuojami tokie psichiniai reiškiniai, kaip jautrumas skausmui, vaizduotė, aklumas spalvoms ir pan. Vundt’o mokinys J Catell’as taip pat buvo tokios nuomonės, kad iš paprastų psichomotorinių reakcijų galima spręsti apie sudėtingas kognityvines savybes. Jis įvedė testo sąvoką ir 1890 metais išsamiai aprašė 10 testų bei jų atlikimo sąlygas ir taip pat sukūrė pagrindą testų atlikimo procedūroms standartizuoti. Kruopštūs longitudiniai tyrimai XX a. pradžioje įgalino padaryti išvadą, kad intelektas pasireiškia ne paprastomis psichomotorinėmis reakcijomis, o sudėtingais mąstymo procesais, tokiais, kaip dedukcija ir analizė. Remdamiesi šiomis išvadomis A. Binet ir T. Simon’as sukūrė pirmą intelekto testą, žinomą Binet-Simon’o intelekto skalės pavadinimu. Jo rodiklis buvo vadinamasis protinis amžius, kuris yra nustatomas taip: intelekto testu ištiriama didelė populiacija ir tam tikro biologinio amžiaus asmenų užduočių atlikimo rezultatų vidurkis laikomas amžiaus grupės norma. 1912 metais V. Stern’as pasiūlė vietoje protinio amžiaus vartoti intelekto koeficientą (IQ), kaip protinio ir biologinio amžiaus santykį, padaugintą iš 100. Kai protinis ir biologinis amžius sutampa, jų santykis lygus vienetui ir tada IQ100. Kadangi sudarydamas testą Stern’as rėmėsi Binet sukurtu intelektu, naująjį testą jis pavadino Stanfordo-Binet testu.

1939 metais D. Wechsler’is sukūrė intelekto skalę, kurioje protinis amžius buvo pakeistas tam tikru standartizuotu dydžiu. Remdamasis Gaus’o kreive, jis reprezentacinės imties rezultatų aritmetinį vidurkį prilygino 100 (kas atitiko Stern’o IQ, kai protinis ir biologinis amžius sutampa). Rezultatai, mažesni ar didesni nei šimtas, įvertinami remiantis standartiniu nuokrypiu nuo vidurkio).Šiais laikas pats populiariausias pasaulyje išlieka Wechsler’io intelekto testas, kuris yra sudarytas iš dviejų dalių – verbalinės ir atlikimo. Sudėjus kiekvieno subtesto balus, gaunami atskiri verbalinės ir atlikimo dalies įvertinimai, pagal kuriuos apskaičiuojamas intelekto koeficientas (IQ), kuris parodo santykinį tiriamo žmogaus intelektą, lyginant su į jį panašių žmonių grupę. Taip pat gali būti atliekamas ir kokybinis testo atlikimo įvertinimas, sprendžiant apie atskirais subtestais tiriamas pažintines funkcijas.Intelekto kitimas Tyrimais nustatyta, kad intelekto testų įvertinimų pastovumas su amžiumi didėja. Jais remiantis galima nustatyti tolesnį intelektą nuo 3 metų. O apie septintuosius gyvenimo metus intelekto įvertinimai pasidaro gana pastovūs. Tai reiškia, kad jei septynių metų vaiko intelekto koeficientas bus 100, tai tokio paties įvertinimo galima tikėtis ir paauglystėje ir suaugusiame amžiuje.be to, manoma, kad aukščiausias intelekto lygmuo pasiekiamas apie 12 gyvenimo metus ir vėlesniuose amžiaus tarpsniuose jis nebedidėja.Genų ir aplinkos įtaka intelektuiDiskusija dėl to, kas turi didesnę įtaką žmogaus intelekto dydžiui – genai ar aplinka – vis dar tebesitęsia. Genetinių sutrikimų bei dvynių tyrimai aiškiai atskleidžia paveldimumo reikšmę intelekto dydžiui. Tyrimai taip pat aiškiai atskleidžia aplinkos (socialinės deprivacijos ir pan.) įtaką asmens intelektui. Tačiau intelektas iš esmės yra paveldimumo ir aplinkos sąveikos rezultatas.