Froidas

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

ZIGMUNDAS FROIDAS

“KASDIENINIO GYVENIMO PSICHOPATOLOGIJA”

RECENZIJA

ATLIKO:

Zigmundas Froidas (1856 – 1939m.) – garsus austrų gydytojas, psichiatras, psichologas ir filosofas, gyvenęs XIXa. pabaigoje ir XXa. pradžioje. Jis – praktinės ir teorinės psichoanalizės pradininkas, kurio nuopelnai svarbūs visai žmonijai. Anglijoje išleista net aštuoniolika tomų Zigmundo Froido veikalų. Ypač vertinamas jo santykinis psichinės žmogaus veiklos padalijimas į sąmonę bei pasąmonę. Zigmundas Froidas sukūrė nemaža hipotezių apie žmogaus psichikos savitumą ir jos psichologinius tausojimo bei gydymo metodus, pavyzdžiui: identifikavimas, fiksavimas, Superego, Id, Ego, katarsis ir kt.Zigmundo Froido knyga ” Kasdieninio gyvenimo psichopatologija ” rašyta seniai, todėl jo pateikiama medžiaga primityvoka bei parašyta buitiniu stiliumi. Tačiau įdomu pažinti ir pačią PRADŽIĄ…Šioje knygoje Zigmundas Froidas remiasi savo praktika, pavyzdžiais ir gyvenimiška patirtimi.Analizuoja užmiršimo ( “ …be paprasto tikrinių daiktavardžių užmiršimo, pasitaiko ir tokių atvejų, kai užmiršimas motyvuojamas slopinimu… ”), kalbos klaidų, supainiojimų, prietarų, apsirikimų priežastis bei pasekmes. Autorius teigia, kad: “…galima skirti du esminius vardo užmiršimo atvejus: kai pats vardas susijęs su nemaloniais prisiminimais arba kai jis susiejamas su kitu, turinčiu tą patį nemalonų poveikį. Todėl vardą atgaivinti sutrukdo arba pats vardas, arba jam mažiau arba daugiau artimos asociacijos…”. Užmiršimas ar iškreiptas turinys asocijuojasi su nesąmoningo mąstymo faktais, kurių poveikis ir reiškiasi užmiršimu. Pavyzdžiui, vardo užmiršimas ( jis labai užkrečiamas ). Niekuomet nepamirštama be priežasties. Pamiršimas visada slepia kažkokią neigiamą asocijaciją su žmogumi, vietove, darbu ar pan. Galima užmiršti bet kurią kalbos dalį ( “Signorelli”, “Aliquis“ ) ir šis sutrikimas pasireiškia nevienodu svetimos kalbos mokėjimu bei priklauso nuo bendros kalbančiojo savijautos ir pavargimo.

Z.Froidas aiškino, kad konfliktas apima tris sąveikaujančias sistemas – Id ( pasąmonės ), Ego ( sąmonės ), Superego ( sąžinės ). Jis rakto į žmogaus dvasinį gyvenimą ieško ne fiziologijoje ar sąmonėje, o pasąmonėje: “…sąmonėje staiga gali

2

išnirti tai, ką seniai laikėme užmirštu dalyku…”. Užmiršti galima tik nesvarbius dalykus, o jei pamirštami svarbūs, vadinasi, į juos buvo žiūrima pro pirštus. Akcentuojamas įspūdžių ir ketinimų užsimiršimas : ”…visus užmiršimo atvejus galima pagrįsti nenoro motyvu…”. Z.Froidas manė, jog pasąmonę galima PAJUSTI žmonių sapnais, apsirikimais kalbant bei rašant, įsitikinimais, įpročiais ir simptomais. Jis niekad nieko nelaikė atsitiktinumu – viskas vyksta dėl kažkokių priežasčių.Sapnai – pagrindinis žmonių pasąmoninių troškimų išliejimo būdas. Anot autoriaus, sapnai yra “ tiesiausias kelias į pasąmonę ”. Jis tikėjo, kad analizuojant žmonių sapnus, galima atskleisti jų vidinių konfliktų prigimtį ir atpalaiduoti vidinę įtampą. Kalbos klaida žmogui sukelia kažką panašaus į gėdos jausmą. Kalbos klaidos: “ Pats taip bara…” užuot “ Pats taip daro, o kitus bara…”, “ Veneros Milo “ užuot “ Milo Venera “ ir pan.Z. Froido teorija teigia, kad didelę įtaką asmenybei daro pasąmonė, kurioje esama ankstyvosios vaikystės patirties liekanų. Analizuodamas savo pacientų pasakojimus, pagrindžia tai, kad asmenybė formuojasi pirmaisiais keleriais gyvenimo metais. Labai dažnai paaiškėja, kad jo pacientų simptomų ištakos siekia neišspręstus konfliktus ankstyvojoje vaikystėje. Jis padarė išvadą, kad vaikai bręsdami pereina keletą psichoseksualinių stadijų. Z.Froidas išmokė laikyti žmogų būtybe, iš esmės tesiekiančia vienintelio dalyko – malonumo. “ Kasdieninio gyvenimo psichopatologija ” – savarankiška mokslinė disciplina. Tai kūrinys, kurį tikrai verta paskaityti ir šiuolaikiniam žmogui.

(…”