biologiniai psichologijos pagrindai

1908 0

Biologiniai psichologijos pagrindai

Referatas

Maždaug prieš 150 metų buvo pradėta moksliškai domėtis biologinėmis elgesio šaknimis. Nuo XIX amžiaus pradžios, kai vokiečių gydytojas Franzas Gailis paskelbė nelabai vykusią frenologijos teoriją, kuri mūsų protinius gebėjimus ir charakterio ypatybes aiškino iškilimais kaukolės paviršiuje, nueita gana toli.

Nors frenologijos teorija buvo klaidinga, tačiau pasiūlė gerų idėjų, kad įvairios smegenų sritys atlieka skirtingas funkcijas. Be to, tik šiek tiek daugiau negu prieš šimtmetį mes supratome, kad mūsų kūną sudaro įvairios ląstelės; kad tarp jų yra ir nervinių ląstelių, kurios ga

amina ir praleidžia elektros srovę bei per labai siaurą jas skiriantį plyšį „kalbasi” tarpusavyje cheminiais signalais; kad kai kurios smegenų sritys atlieka tik joms būdingas funkcijas (nors ir ne tokias, kaip siūlė F. Gailis).

Kaip biologija lemia mūsų elgesį ir psichiką? Visos idėjos, nuotaikos, prisiminimai ir potraukiai, kuriuos mes patiriame, yra biologiniai reiškiniai. Mūsų mintys, emocijos, poelgiai – taip pat biologiniai reiškiniai. Tirdami ryšius tarp biologijos ir psichologijos, biologinės psichologijos specialistai gauna vis naujų duomenų apie miegą ir sapnus, depresiją ir sc
chizofreniją, alkį ir seksą, stresą ir ligas. Dėl šio ryšio psichologijos studijas reikėtų pradėti nuo jos biologinių šaknų aiškinimo.

Psichologus labiausiai domina žmogaus nervų sistema. Mūsų nervų sistema yra elektrocheminė komunikacijos sistema, kuri įgalina mus mąstyti, jausti ir veikti. Mokslininkams labai pa
asisekė, kad žmonių ir kitų gyvūnų nervų sistemos veikia panašiai.

Mūsų nervų sistema

Galvos smegenys, stuburo smegenys ir nervai, išsidraikę po visą kūną, sudaro mūsų nervų sistemą. Ją galime suskirstyti į dvi dalis: į centrinę nervų sistemą ir į periferinę nervų sistemą. Centrinė nervų sistema sudaryta iš galvos ir stuburo smegenų. Periferinė nervų sistema – tai nervų tinklas, kuris jungia galvos ir stuburo smegenis su kitomis mūsų kūno dalimis. Pats smulkiausias mūsų nervų sistemos vienetas yra neuronas. Nuo jo ir pradėkime.

Nervinio audinio struktūra. Neuronai ir jų sąveika

Visų gyvūnų nervų sistemą sudaro nervinės ląstelės, arba neuronai (1 pav.).

1 pav. Nervinės ląstelės (neuronai) (nuotrauka).

Įvairių gyvūnų neuronų grupės yra panašiai išsidėsčiusios. Pavyzdžiui, turėdami mažus žmogaus ir beždžionės smegenų audinio gabalėlius, mes vargiai atskirsime, kuris kam priklauso. Dėl šio panašumo tyrinėtojai ga

ali tirti tokius paprastus gyvūnus kaip galvakojus bei jūros šliužus ir išsiaiškinti, kaip apskritai veikia ir sąveikauja neuronai. Taip pat ir bet kokių žinduolių smegenų tyrimai padeda suprasti mūsų smegenų veiklą. Žinoma, žmogaus smegenys yra sudėtingesnės, tačiau mūsų nervų sistema veikia pagal tuos pačius principus, kurie valdo ir visą kitą gyvūniją.

Taigi, žmogaus, kaip ir gyvūnų, nervinis audinys susideda iš ląstelių, vadinamų neuronais. Bestuburių gyvūnų nervų sistema sudaryta iš dešimčių ar šimtų nervinių ląstelių – neuronų. Tuo tarpu žmogaus kūne jų yra ap
pie 100 milijardų, o gal ir dar daugiau.

Neuronai skiriasi nuo kitų organizmo ląstelių. Kiekvienas gimstame su tam tikru neuronų „komplektu”, tačiau skirtingai nuo kitų ląstelių, laikui bėgant neuronai žūsta ir nebeatsinaujina. Subrendęs žmogus kasdien jų netenka apie 10 tūkstančių, o po keturiasdešimties šis rodiklis padvigubėja. Bet svarbiausia, kad nervinės ląstelės dalyvauja, perdirbant informaciją.

Žinduolių kūnuose rasta daugiau nei 200 rūšių neuronų. Jie būna įvairūs: skirtingos formos ir dydžio. Neuronų struktūra priklauso nuo to, kur jie esti ir kokias funkcijas atlieka nervų sistemoje (2 pav.)

2 pav. Neuronų formos ir dydžių įvairovė.

Kokią funkciją beatliktų neuronai, visi jie susideda iš trijų pagrindinių dalių – kūno, vadinamo soma, ir vienos ar daugiau išsišakojančių ataugų: dendritų bei aksono (3 pav.). Neuronus dengia membrana.

3 pav.

Neurono sandara

Ataugos būna dviejų rūšių: dendritais informacija ateina iš juntamųjų receptorių ar kitų neuronų. Dendritai atlieka “antenos” funkcija. Jų gali būti nuo vieno iki kelių šimtų, o aksonais informacija išeina į kitus neuronus. Vieni aksonai, vadinami mielininiais, būna padengti mielino sluoksniu, panašiu į riebalus, todėl atrodo lyg būtų balti. Kiti aksonai – nemielininiai, pilki. Mielinas yra tarytum dangalas, gaubiantis elektros laidą, jis veikia kaip elektrinis izoliatorius. Jis reikalingas, kad apsaugotų aksoną nuo kitų, šalia esančių. Jeigu dangalo nebūtų, informacija aksonuose susimaišytų. Mielino dangalas yra ne ištisinis. Kas vieną du milimetrus jis nutrūksta. Nutrūkimo vi

ietos vadinamos Ranvje sąsmaukomis. Ranvje sąsmaukos padidina signalo sklidimo greitį, kuris gali siekti iki 130 metrų per sekundę. Todėl žmogaus nervų sistema veikia labai greitai. Aksonai, skirtingai nuo trumpų dendritų, gali būti trumpi arba net vieno metro ilgio, išsišakoję kūno audiniuose. Judinamojo neurono ląstelės kūną ir jo aksoną apytikriai galima palyginti su krepšinio kamuoliu ir prie jo pririšta maždaug 6,5 km ilgio virve. Aksonų grupės, susidedančios iš kelių ar net kelių šimtų aksonų, sudaro pluoštą, panašų į elektros kabelį. Šis aksonų pluoštas vadinamas nervu. Mielino dangalas padeda plisti neuronų impulsams.

Nerviniai impulsai neurone kyla spaudžiant, šildant, šviečiant ar veikiant cheminiams signalams iš kaimyninių neuronų. Nervais perduodami nerviniai impulsai – elektrocheminės prigimties signalai, plintantys nervinėmis ląstelėmis. Nervinis impulsas, vadinamas veikimo potencialu, yra labai trumpas elektrinio potencialo pokytis, kuris sklinda nuo neurono tolyn, panašiai kaip liepsnelė slenka padegamuoju dagčių sprogmenų link. Pats neuronas čia yra kaip mažytis sprendimą priimantis prietaisas, kurį per nuosavus dendritus ir ląstelės kūną pasiekia signalai iš šimtų ar net tūkstančių kitų neuronų. Susijungė šie signalai sukelia impulsus tada, kai jų suma pasiekia stiprį, vadinamą slenksčiu. Kai slenkstis pasiekiamas, kilusį elektros impulsą neuronas siunčia toliau savo aksonu, kuris šakojasi ir jungiasi su šimtais ar tūkstančiais kitų neuronų arba raumenų ir liaukų ląstelių kūnais.

Neuronai savo at
taugomis yra taip persipynę, kad net stebint mikroskopu, sunku nustatyti, kur vienas neuronas pasibaigia ir kur kitas prasideda. Prieš šimtą metų daugelis mokslininkų tikėjo, kad vienos ląstelės išsišakojančios aksono ataugos susijungia ir susilieja su kitos ląstelės dendritais. Tačiau vėliau anglų fiziologas seras Charlesas Sherringtonas (1857-1952) pastebėjo, kad reflekso taku plintantys nerviniai impulsai užtrunka ilgiau negu turėtų užtrukti. Jis priėjo prie išvados, kad, perduodant impulsus, daromos trumpos pauzės.

Vieno neurono aksono galinės ataugos nuo priimančiojo neurono yra atskirtos labai mažais tarpeliais. Tokią jungtį Sherringtonas pavadino sinapse, o šį tarpelį – sinapsiniu plyšiu (4, 5 pav.).

4 pav. Elektros impulsai (veikimo potencialai) iš vieno neurono į kitą keliauja per sinapsinį plyšį.

5 pav. Sinapsė žmogaus smegenyse (mikronuotrauka).

Sinapse vadinamas nervinį impulsą perduodančio aksono jungties taškas su kitais neuronais ir ląstelėmis, priimančiomis jo signalus. Per sinapses neuronai vienas kitam perduoda informaciją. Kiekvienas neuronas su kitomis nervinėmis ląstelėmis gali sudaryti iki tūkstančio sinapsių.

Kaip nervinis impulsas pereina šį sinapsinį plyšį? Grakščios svogūno formos aksono ataugų galūnėlės į sinapsinį plyšį išskiria chemines medžiagas, vadinamas neuromediatoriais. Per 0,0001 sek. neuromediatoriaus molekulės pereina per plyšį ir sąveikauja su impulsus priimančiojo neurono membranos receptoriaus jungties vieta taip tiksliai, kaip raktas su spyna. Kitais žodžiais – neuromediatorius atrakina tos jungties vietos mažus „vartelius”. Pro tuos vartus į priimantįjį neuroną patenka jonai (elektros krūvį turintys atomai) i

. . .

13 pav. Šio paprasto reflekso metu informacija iš odos receptorių per juntamąjį neuroną keliauja į nugaros smegenų įterptinį neuroną, kuris per judinamąjį neuroną siunčia signalą į rankos raumenį.

Kadangi paprasto skausmo reflekso takas eina tik per nugaros smegenis, tai jūs atitraukiate ranką nuo karštos krosnies anksčiau, negu ši informacija pasiekia galvos smegenis ir sukelia skausmo pojūtį. Šiaip informacija keliauja į galvos smegenis ir atgal dažniausiai per nugaros smegenų įterptinius neuronus. Jei perpjautumėte viršutines nugaros smegenis, tai skausmo nudegus nejaustumėte. Malonumo taip pat. Jeigu nugaros smegenys yra atskirtos, tai galvos smegenys nereaguos į prisilietimą prie bet kurios kūno dalies. Tuomet jūs netektumėte visų pojūčių ir galimybės valingai judinti tas kūno dalis, kurių juntamųjų ir judinamųjų neuronų jungtys yra žemiau perpjovimo vietos. Vyrai, kuriems yra paraplegija (kojų paralyžius) į išorinių lytinių organų dirginimą atsako erekcija (paprastasis refleksas). Nuo to, kur ir kiek nugaros smegenys yra pažeistos, priklauso, ar jie jaučia savo lytinius organus, ar lytiniai organai reaguoja į erotinius vaizdinius. Akivaizdu tai, kad skausmui ar malonumui pajusti juntamoji informacija turi pasiekti galvos smegenis.

Visa tai ir sudaro mūsų mąstymo, jausmų ir veiksmų biologinį pagrindą. Visa tai mums reikia žinoti, norint geriau suprasti mūsų elgesį ir psichiką. Tai – biologiniai psichologijos pagrindai.

Literatūra:

1. Jacikevičius A. Siela. Mokslas. Gyvensena. Psichologijos įvadas studijų pradžiai. Vilnius, “Žodynas”, 1994.

2. Fürst M. Psichologija. Vilnius, “Lumen”, 1998.

3. David G. Myers. Psichologija. Poligrafija ir informatika. 2000.

4. KTU. Psichologija Studentui. Kaunas, Technologija. 2000.

5. Encarta Encyclopedia Standard 2002. Microsoft Corporation.

Join the Conversation