BENDRAVIMAS IR BENDRADARBIAVIMAS

390 0

PRAKTINIS DARBAS NR. 5

Bendravimas ir bendradarbiavimas

Tikslas: Tyrinėti efektyvaus bendravimo ir bendradarbiavimo principus.

Mes niekada nesusimąstome iš kur atsiranda poreikis bendrauti su kitais asmenimis.

„Žmogus – tai visuomeniškas gyvūnas”. Šio lakaus posakio autoriumi laikomas antikinės Graikijos mąstytojas Aristotelis. Tiesa, visuomeniniu gyvenimo būdu pasižymi ir beždžionės, skruzdėlės, bitės. Taigi žmonės šiuo požiūriu nėra išimtis. Tačiau poreikis bendrauti tarpusavyje be abejonės yra vienas iš būdingiausių žmonijos bruožų (D. Antinienė ir kt. Psichologija studentui. Vadovėlis. 2002).

Kodėl žmonės bendrauja? Trumpai į šį klausimą galima atsakyti taip: todėl, kad bendraudami gali sėkmingiau te

enkinti daugelį svarbiausių savo poreikių. Pirma, bendraujant keičiamasi informacija. Vieni iš kitų sužinome, kokia įstaiga ieško naujo darbuotojo, kur galima pažiūrėti įdomų filmą ir kas laimėjo krepšinio varžybas. Bendraudami su pardavėjais, barmenais ar taksi vairuotojais perduodame jiems savo prašymus, pageidavimus. Taigi bendravimas padeda mums gauti reikalingų žinių ir tiesiog tvarkyti kasdienius reikalus. Antra, bendravimas suteikia mums galimybę geriau suprasti ir pažinti save pačius. Lygindami save su kitais, darome išvadas, kas mes esame, kokie ir kokios esame: kokie mūsų gebėjimai, vertybės, te
emperamentas ir pan. Savo laimėjimus taip pat galime įvertinti tik palyginę su tuo, ką yra pasiekę aplinkiniai. Trečia, bet anaiptol ne mažiau svarbu yra tai, jog bendraudami mes galime dalytis savo mintimis ir jausmais, atskleisti kitiems savo individualybę, daryti aplinkiniams įt
taką ir pan. Kitaip sakant, bendrauti mus skatina ir vadinamieji socialiniai poreikiai (D. Antinienė ir kt. Psichologija studentui. Vadovėlis. 2002).

Socialiniai poreikiai – tie, kurie gali būti patenkinti tik tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaujant kitiems žmonėms. Taigi galima sakyti, kad poreikis bendrauti yra įvairių žmogaus socialinių poreikių išraiška. Socialiniai poreikiai veikiausiai yra įgyjami gyvenant tarp kitų ir įsisavinant įvairias visuomeninio gyvenimo normas. Šios normos perimamos vaikystėje iš mus supančių žmonių, tai vadinama socializacijos procesu. Svarbiausius socialinius poreikius įvairūs tyrinėtojai įvardija ne visai vienodai. Kai kurie iš jų linkę pabrėžti destruktyviuosius – agresiją, valdžios troškimą (pvz., S. Freud, A. Adler). Kiti mano, kad didesnę įtaką elgesiui turi pozityvūs poreikiai – bendrumo, prieraišumo, meilės (A. Maslow, C. Rogers). Iš tiesų, žmonių socialiniame elgesyje galima įžvelgti ir pozityvių, ir

r negatyvių tendencijų. Socialiniai poreikiai yra prieštaringi, tenkinant vienus iš jų galima netekti galimybės patenkinti kitus (D. Antinienė ir kt. Psichologija studentui. Vadovėlis. 2002).

Įvairūs autoriai – A. Maslow, H. Murray, D. McClelland ir kt. – dažniausiai įvardija tokius socialinius poreikius:

Bendrumo (priklausymo) poreikis. Tai poreikis jausti, kad esi kokios nors grupės, bendruomenės narys, kad esi tarp žmonių, kurie tau reikalingi ir kad tu esi jiems reikalingas. Šis poreikis patenkinamas, kai žmogus turi šeimą, kurios narius sieja šilti jausmai, mėgstamus bendramokslius ar bendradarbius, priklauso ko

okioms nors organizacijoms, klubams ar kitais būdais susiranda bendraminčių (D. Antinienė ir kt. Psichologija studentui. Vadovėlis. 2002).

Saugumo poreikis patenkinamas tada, kai žmogus iš aplinkinių nejaučia grėsmės nei fiziniam, nei psichologiniam savo saugumui.

Laimėjimų poreikis – tai siekis pirmauti, įveikti iššūkius, atitikti aukščiausius standartus. Jis glaudžiai susijęs su pasitikėjimu savimi. Aukštą laimėjimų poreikį turintys žmonės nevengia imtis atsakomybės, rizikuoti. D. McClelland nuomone, laimėjimų poreikis – tai kibirkštis, skatinanti ekonomikos augimą, mokslo pažangą, meninę kūrybą ir įkvepianti visuomenės lyderių entuziazmą

Savęs įtvirtinimo poreikis – siekis rasti savo vietą visuomenėje.

Savigarbos, savo vertės jutimo poreikis – siekis nebūti kitų žeminamam, niekinamam, užimti tarp kitų žmonių deramą vietą.

Dominavimo (savo galios jutimo) ir pripažinimo poreikis – noras kontroliuoti kitus, daryti įtaką aplinkiniams, vadovauti.

Pranašumo poreikis – jaustis kuo nors pranašesniu už kitus, užimti išskirtinę padėtį.

Saviaktualizacijos ir saviraiškos poreikis – realizuoti potencialias savo galimybes, tapti tuo, kuo gali ir nori tapti. Atskleisti savo galimybes ir išreikšti save nepalaikant ryšių su kitais žmonėmis būtų neįmanoma, tačiau, kita vertus, siekiant šio poreikio patenkinimo, neretai tenka priešintis aplinkinių spaudimui, laužyti visuomenėje priimtas elgesio normas.

Afiliacijos poreikis – turėti artimų draugų rūpintis kitais ir iš jų susilaukti to paties, mylėti ir būti mylimiems bei reikalingiems.

Prieraišumo ir meilės poreikis – tai atvirų, intymių santykių tarp dviejų žmonių siekimas.

Poreikis palaikyti kontaktą – noras su kuo nors dalytis em

mocijomis, užmegzti ryšį. Kartais net visai nepažįstami žmonės, priemiesčio stotelėje drauge laukiantys autobuso, nejaukiai jaučiasi nepersimetę vienas su kitu bent keliais žodžiais, net jei jiems nereikia įrodinėti savo pranašumą ar keistis informacija. (D. Antinienė ir kt. Psichologija studentui. Vadovėlis. 2002).

Socialiniai poreikiai paprastai priešpastatomi įgimtiems biologiniams, pvz., maisto, dauginimosi poreikiams. Tačiau šis skyrimas – gana sąlyginis. Visai tikėtina, kad kai kuriuos socialinius poreikius iš dalies lemia ir prigimtis. Pvz., noras priklausyti kokiai nors žmonių grupei gali turėti tas pačias šaknis, kaip ir gyvūnų baimė būti nepriimtiems į būrį. O jiems būti nepriimtiems beveik visada reiškia žūtį. Tad giluminis motyvas, skatinantis žmones bendrauti, gali būti pamatinis siekis saugoti savo gyvybę, vengti mirties (R. G. Geen, Social motivation 1995). Pastaroji prielaida leidžia manyti, kad bendravimo su aplinkiniais sėkmė kiekvienam iš mūsų yra kur kas svarbesnis dalykas, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Gebėjimas bendrauti lemia ne tik laimingesnį šeimyninį gyvenimą ir greitesnį kilimą karjeros laiptais. Nuo jo, galima sakyti, priklauso mūsų gyvenimo kokybė pačia plačiausia prasme (D. Antinienė ir kt. Psichologija studentui. Vadovėlis. 2002).

Join the Conversation