Politinių teorijų istorija

202 0

Apie egzaminą: raštu, bet formaliai raštu dėl vienos priežasties – kartais parašyta neaiškiai, dviprasmiškai. 8 balai 3 klausimams: 1kl iš filosofijos, 2 iš politikos teorijos (1 iki Makiavelio, kitas po jo). Tik iš to, kas buvo pas paskaitas dėstoma. Į klausimus atsakinėti reikia šitaip: tiksliai ir aiškiai, trumpai. Apie politinę filosofiją reikia atsakinėti ir su paskaitomis susijusią medžiagą, ir su seminarais. Vartoti sąvokas. Jeigu buvo specialūs terminai, jie turi būti vartojami. Jeigu studentas parašo, kad sofistai remiasi pojūčiais, bet neparašo, kad tai sensualistinė, tai – grubi klaida (studentas ne

eįsisavinęs sąvokų). Turi būti apibrėžiami pamatiniai dalykai. Platono dorybės (harmoningas sielos veikimas) teorija. Vadinasi pradėti nuo to, kas jam yra dorybė. Tada parodyti, kad supranti teorijos principą. Galiausiai įvardyti, jog tos dorybės yra 4 (kiekvienos sielos dalies + teisingumas). Kai suvaldai geidžiantįjį pradą, tampi saikingas. Lemia ne atsakymo kiekybė, o kokybė.

*Knyga „Politinių teorijų istorija“, autoriai: Sebainas ir Torsonas. Skyriai paskaityti: 3-8, 18, 24, 27, 30.

Hobso filosofijoje keliamas sukilimo arba maišto prieš suvereną klausimas. Tokį sukilimą Hobsas laiko didžiausiu įmanomu nusikaltimu, tačiau nuosekliai vadovaudamasis savo principais teigia, ka

ad jeigu maištas pavyksta ir tai padaro greitai, nauja valdžia yra teisėta. Hobso požiūriu valdžia – priemonė, apsaugoti taiką ir ramybę. Tai galios logika, kuri pasako, koks Hobso politikos teorijos vertinimo matas – efektyvumas.

Pasaulio teismas reiškia, kad kiekvienu laikotarpiu yra kažkas tuo me

etu yra žmonių istorijos priešakyje.

Hėgeliui dvasia yra ypatingų būdų perinterpretuotas Dievas. Jis savo pirmykštėje būtyje yra pats sau nepažinus, jis neturi sąmonės ir savimonės. Jis sukuria pasaulį, kaip savižinos įrankį ir per pasaulį sugrįžtu į save. Hėgelio filosofija – pasaulinės dvasios viršūnė. Pasaulio proto įsikūnijimas – Napoleonas (iki Vaterlo mūšio). Jeigu žmogus ir pasaulis tampa medžiaga, iš kurios gaminamos naujos tikrovės formos, tai pasaulis ir žmogus turi tokią formą, kuri išsilaiko istorijoje.

Hobsas mano, kad visa klasikinė politinė teorija nuo Platono buvo nerealistiška ir net gi priminė paties Platono ir Aristotelio teiginius, kad jų įsivaizduojama geriausia santvarka gali būti įgyvendinta nebent per stebuklą. Jo požiūriu, pagrindinė problema buvo ta, kad ji neatsakė į klausimus, kaip vis dėlto efektingai valdyti žmogų. O to priežastis – klaidingas filosofijos or

rientavimasis į pernelyg aukštą žmogaus standartą. Hobso manymu, klasikai pasmerkti nesėkmei. Jis manė, kad galima sukurti patikimą santvarką, nuleidus žmogui keliamų reikalavimų kertelę. Tai jis padaro sakydamas, kad žmogus neturi nevaldomų dimensijų, kaip, tarkime, nemirtinga siela. Jį verta traktuoti tiesiog kaip geismų mašiną/gyvūną. Jam politinė filosofija tampa vieninteliu galimu tikru pažinimu. Hobsas, kaip ir Dekartas, rėmėsi abejonės principu, todėl netikėjo, kad žmogus gali pažinti pasaulį, koks jis yra pats savaime. Pasak Hobso, mes galime pažinti tik tai, ką padarėme patys. Tuo ta
arpu Dievo arba gamtos sukurti daiktai yra ne mūsų kūriniai ir todėl mums neperregimi.

Gamtos mokslai yra nepatikimi, nes jų kuriamas pasaulėvaizdis yra tik hipotetinė mūsų proto konstrukcija. Ir vis dėlto, Hobso požiūriu, yra viena žmogiškos kūrybos sritis, kurioje žmogus yra tikras kūrėjas ir gali įgyti teisingą pažinimą. Toji sritis yra paties žmogaus savikūra, įgyjanti konkrečią išraišką, kaip tikslas sukurti tobulą valstybę. Šitokia savikūra remiasi vieninteliu patikimu pagrindu – mūsų savisauga. Šis instinktas – vienintelis tikras žinojimas, vienintelis realus saitas su tikrove. Jis liudija, kad mes iš tiesų esame.

Pasak Hobso, būtent savisaugos instinktas ir tampa viso politinio mąstymo atskaitos tašku. Jis leidžia iš esmės pakeisti šito mąstymo paradigmą, nes eliminuoja pagrindinį jo principą, kad bendruomeninio ir politinio gyvenimo pagrindas yra pareigos vykdymas. Hobso požiūriu, patikimas politinis valdymas ir jį įkūnijantis politinis gyvenimas turi būti grindžiamas ne pareiga, bet teise. Absoliutus teisės primatas prieš pareigą yra grindžiamas tuo, kad teisė gyventi yra absoliuti pareiga/teisė, kurios atžvilgiu visos kitos pareigos yra tik išvestinės ir šalutinės. Todėl Hobso politinėje filosofijoje nelieka vietos įprastiniam ir moraliniam piliečių ugdymui, nes tokį ugdymą turi pakeisti švietimas. Jo paskirtis – padėti individui įsisąmoninti savo teises.

Kaip jau sakyta, Hobso strategija yra ta, kad žmonės yra per daug sudėtingi. Jei jau norima kažką pa

adaryti ir žmones padaryti laimingus, tai reikia nuleisti reikalavimų kartelę.

Klasikinė politinė filosofija siekia sukurti kuo daugiau intelektualių piliečių.

Valdymo principas – geismų ir troškimų išlaisvinimas. Jeigu išlaisvini troškimą (ypatingos rūšies jėga), kurį reikia patenkinti, tai įgyji valdžią – galimybę juos patenkinti arba ne. Gerai elgiesi – gauni, ko nori; blogai elgiesi – negauni.

Šviesti žmones Hobsui – įtikinti, kad troškimas yra natūralus. Kiekvieno tokio apšvietimo rezultatas – išplėstas troškimo laukas, kuris padidina manipuliavimo galią.

Žmogaus teisės – mūsų troškimai viešojoje erdvėje (legitimuoti troškimai).

*Tolerancijos principą galutinai įteisina Beilis (prancūzas). Tolerancijos principas yra moralinės anestezijos principas. Realiai jis reiškia, kad norinti išskleisti troškimų vadybą grindžiamą valdymų, tai būtina piliečius nujautrinti.

Hobso požiūriu, turi keistis ir pati santvarkos samprata. Klasikinėje politinėje filosofijose, ypač graikų, santvarka buvo suprantama, kaip tam tikras gyvenimo būdas/forma. Tokia samprata reiškia, kad kiekvienoje visuomenėje egzistuoja tam tikras elitas, kuris, dažnai būdamas net ne formalus, įtvirtina tam tikrą dorybių ir vertybių standartą. Jeigu visuomenėje yra timokratija, kurioje dominuoja riterio tipo žmonės, tai visuomenėje visi žmonės supras turto reikšmę, bet jis nebus laikomas esmine savybe, kuri suteiks kokių nors privilegijų. Hobso teorijoje taip mąstyti nebeįmanoma iš principo, nes visi yra vienodi. Jis sako, kad santvarka pirmiausiai yra institucija. Valstybė yra troškimus kontroliuojanti mašina. Taip atsiranda naujas Hobso politinės teorijos bruožas – universalistinės aspiracijos.

Tik de

emokratinė s. . .

alias. Klasikinėje politinėje teorijoje valdžios teisėtumo kriterijai yra labai aiškūs: pirmasis, valdymas piliečių sutikimu; antrasis, valdymas bendrojo gėrio labui. Valdžioje įgaliojimo ribas empiriškai apibrėždavo laisvas valdinių sutikimas (ta prasme, kad jie buvo laikomi protingomis ir laisvomis būtybėmis), atiduodantis valdžiai reikalingą įgaliojimų minimumą ir pasiliekantis teisę kontroliuoti ar valdžia išties tęsi pažadą siekti bendrojo gėrio. Tuo tarpu, Hobso atveju visuomenės sutartis nėra nei sąmoninga, nei laisva, nei kaip nors iš anksto suvaržanti valdžią kokiais nors proto, moralės ar bendrojo gėrio reikalavimais. Juk čia valdžios įsteigimo prielaida yra požiūris, kad neracionalūs individai pavojingi patys sau ir kad jie neturi jokio svarbesnio gėrio ir tikslo kaip tik patenkinti savisaugos instinktą. Valdymo ir valdžios veikimo iš principo nebegalima mąstyti tikslo kategorijomis. Kadangi valdžia reiškiasi kaip grynoji galia, vienintelis jos kontrolės būdas yra pastangos normuoti ir iš anksto apskaičiuoti valdžios galimą panaudoti jėgos mąstą. Todėl atsiranda dvi valdžios sąvokos prasmės: 1) valdžia kaip potencija arba gryna fizinė jėga; 2) valdžia kaip protestas arba aukščiausia teisinė galia. Šitos dvi sąvokos reiškia, kad valdžios teisėtumą tampa įmanoma pagrįsti tik dviem būdais: jos veiksmų efektyvumu ir tų veiksmų teisėtumu. Pirmasis būdas reiškia, kad valdant iš principo įmanoma apskaičiuoti, koks efektas bus pasiektas panaudojus tam tikrą kiekį jėgos. Antrasis būdas atveria galimybę iš anksto tiksliai apibrėžti erdvę tų valdžios veiksmų, kurie bus laikomi teisėtais. Tačiau kartu abiem atvejais, valdžios veiksmai negali būti vertinami kokio nors jos tikslo, ypač bendrojo gėrio, perspektyvoje.

Kitaip negu klasikiniai mąstytojai, kurie puikiai suprato, kaip sunkiai įgyvendinamos jų siūlomos optimalios santvarkos, Hobsas nesąlygiškai tikėjo naujojo valdymo modelio efektyvumu. Šią savo nuostatą jis išreiškia požiūriu, kad jeigu žlunga kokia nors valstybė, tai ji žlunga tik dėl jos konstruktorių kaltės. Mat žmogiškoji medžiaga, iš kurios toji valstybė gaminama, tam reikalui visada būna tinkama.

Kalbėdamas apie valstybėje glūdinčius pavojus, Hobsas tai įvardijo puikybę. Tai didžiausia grėsmė. Svarbiausias įrankis mažinti tai – švietimas. Tam reikia politinės filosofijos.

Nuo Hobso politinė filosofija tampa visuotinio švietimo dalimi. Tik ji vyksta kitaip. Visų veikalų idėjos perkeliamos į mokyklinę programą, filmus ir t.t. Nors išpuikėlių visada bus, tačiau tokio švietimo pagalba jie bus nepavojingi ir santvarkai nekels jokių rūpesčių.

*Gamtos ir žmogaus užkariavimas. Atsiranda naujas santykis su gamta, kurį Lokas pavadina darbu. Dirbtinis protas yra protas, kuris tikrovę supranta nebe natūraliai.

Join the Conversation