Monarchijos samprata konstitucinėje teisėje

1. Monarchijos samprata konstitucinėje teisėje1.1 Monarchijos valdymo forma1.2. Absoliutinė (konstituciškai neribota) monarchija1.3. Dualistinė monarchija1.4. Parlamentinė monarchija1.5. Monarcho valdžios nenutrūkstamumo principas1.6. Monarcho valdymo trukmė1.7. Monarchijos įtvirtinimas Europos valstybių konstitucijose2. Sosto užėmimo reglamentavimas Europos valstybiųkonstitucijose2.1. Monarcho instituto formavimo konstituciniai principai2.2. Paveldimas sostas2.3. Salijų (Agnatinė) sistema2.4. Kastilijos sistema2.5. Švedijos (Kognatinė) sistema2.6. Renkamas sostas2.7. Sosto Regento institutas3. Monarcho įgaliojimai ir imunitetai3.1. Monarchas – valstybės vadovas3.2. Įstatymų leidžiamosios valdžios ir monarcho santykis3.3. Monarchas ir įstatymų vykdomoji valdžia3.4. Monarcho imunitetas3.5. Asmeninis monarcho imunitetas3.6. Monarcho institucinis imunitetasIšvados

1. Monarchijos samprata konstitucinėje teisėje

1.1 Monarchijos valdymo forma

Valstybės valdymo forma – tai valstybės valdžios organizacijos forma, kurianusakomas valstybės valdžios šaltinis, aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijųsudarymo tvarka, jų struktūra, teisinė padėtis, taip pat šių institucijų tarpusaviosantykių principai.1 Pagrindinis veiksnys, pagal kurį yra nustatoma konkrečios šaliesvaldymo forma yra valstybės vadovo (prezidento ar monarcho) santykis su kitomisvalstybinės valdžios institucijomis ir tauta.2 Šiuolaikinėse pasaulio valstybėseegzistuoja du valstybės valdymo modeliai: respublika ir monarchija.Respublika yra labiausiai paplitusi valdymo forma pasaulyje. Ji yra įtvirtintadaugumos valstybių Konstitucijose ar konstitucinės reikšmės teisės aktuose.Respublikoje pagrindinės valdžios institucijos yra parlamentas, vyriausybė irprezidentas. Svarbu pažymėti, kad prezidento institutas yra vienas lemiamų veiksnių,nustatant respublikos valstybės valdymo formą. Visos valstybės, kurių Konstitucijoseyra įtvirtintas prezidento institutas, pagal savo valdymo formą yra respublikos. Pagaltai kokie įgaliojimai yra suteikti prezidentui, respublikos valdymo forma teisinėjeliteratūroje dar smulkiau charakterizuojama. Išskiriamos parlamentinės,prezidentinės, pusiau prezidentinės, super – prezidentinės respublikos.3Tuo tarpu valstybėse, kurių valdymo forma yra monarchija, valstybėsvadovas yra monarchas, kuris gauna teisę vadovauti šaliai ne rinkimų būdu, o šiąteisę įgijęs sosto paveldėjimo įstatymų nustatyta tvarka.4Terminas „monarchas“ sudarytas iš žodžių monos (vienas) + archos(valdovas), yra graikiškos kilmės; išvertus jį į lietuvių kalbą, reiškia „vienvaldys“.5Tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme ši reikšmė per du tūkstančius metų, dinamiškai

1 T. Birmontienė, J. Jarašiūnas, E. Kūris ir kt. Lietuvos Konstitucinė teisė. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001. P.526.

2 В. Е. Чиркин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Юрист, 2003. C. 155.3 В. Е. Чиркин. Сравнительное конституционное право.- Москва: Международные отношение, 2002. C. 261.4 А. А. Мишин.Конституционное (государственное) право зарубежных стран.- Москва: Юстицинформ, 2002. C. 69.5 Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius: Žodynas, 2002. P. 649.5

vystantis monarchijos valdymo formai, yra tebevartojama ir dabar. Visgi, manytume,ši formuluotė yra per daug lakoniška, kad galėtų tiksliai atspindėti monarchijosspecifiką.Siaurąja prasme kritikuotinas sąvokoje pateikiamas vienasmeniškumopožymis. Pasaulio istorijoje yra žinoma ir dvivaldžių monarchijų pavyzdžių (AntikinėSparta). Dabartinė dvivaldė monarchija yra įtvirtinta Andoros KunigaikštystėsKonstitucijoje: 43 straipsnyje nustatyta, jog Kunigaikščių titulai yra suteikiamiUrchelio Vyskupui ir Prancūzijos Prezidentui.6Plačiąja prasme monarchijose valdovas išliko valstybės vadovu, tačiaudualistinėse bei ypač parlamentinėse monarchijose jis neteko svarbiausių įstatymųleidžiamosios bei įstatymų vykdomosios galių arba pasidalino jas su kitomis valdžiosinstitucijomis – parlamentu, vyriausybe, pripažindamas aukščiausiu įstatymu šaliesKonstituciją. Pastaruoju metu daugumos (ypač Vakarų Europos) valstybiųkonstitucinėje teisenoje vienareikšmiškai konstatuojama, jog jo galias nustatovisuomenės suverenitetą atstovaujantis parlamentas.7Atsižvelgiant į svarbiausių valstybės įstatymų monarchui suteiktusįgaliojimus, šios institucijos santykius su kitomis valstybės institucijomis, yraišskiriamos dvi pagrindinės monarchinių santvarkų grupės. Tai absoliutinė(konstituciškai neribota) ir konstitucinė monarchija. Pastaroji dar yra skirstoma įdualistinę ir parlamentinę. Kai kurie autoriai išskiria teokratinę monarchiją, kuriojemonarchas – valstybės vadovas ir tuo pačiu vienos iš pasaulinių religijų dvasinislyderis.8 Pasaulyje egzistuoja vienintelė tokia valstybė – Vatikanas.Manytume, kad derėtų kiekvieną iš šių monarchijų tipų trumpai apžvelgti,nustatant pagrindinius dėsningumus ir tendencijas. Tai padės išsamiau ir aiškiauatskleisti konstitucinio monarcho statuso ypatybes Europoje.

1.2. Absoliutinė (konstituciškai neribota) monarchija

Konstitucinės teisės mokslininkai šiai kategorijai vienareikšmiškai priskiriatokias valstybes, kuriose išvis nėra Konstitucijos ar konstitucinės reikšmės aktų, o

6 Andoros Kunigaikštystės Konstitucija// http://www.trybunal.gov.pl/constit/constitu/parlamen/andorra/andora-e.htm ;prisijungimo laikas: 2004-10-15.7 Aspects of Britain – Parliament.-HMSO Publications Centre, PO Box276,- London SW8 5DT, Crown Copyright 1991.- P. 3-4.8 М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002. C. 120.6

monarcho valdžia nėra suvaržyta jokiomis imperatyviomis teisės normomis. Tačiautokių valstybių pasaulyje kažin ar bėra likę. Šių laikų konstitucinės teisės doktrinojeįsivyrauja nuomonė, kad absoliutinėmis monarchijomis yra pripažįstamos ir šalys,formaliai turinčios Konstitucijas ar konstitucinės reikšmės aktus. Kai kuriekonstitucinės teisės mokslininkai tokias valstybes įvardija kaip pusiau absoliutinesmonarchijas.9 Tokios šalys yra Saudo Arabija, Omanas, Kuveitas, Jungtiniai ArabųEmyratai, Brunėjus, Bachreinas. Paprastai šiose valstybėse konstitucijos yraoktrojuotos (Valdovo dovanotos Tautai). Šiose konstitucijose gali būti įtvirtintas irvaldžių padalijimo principas, tačiau šios nuostatos tėra formalaus pobūdžio irpraktiškai negalioja. Be to dažnai monarchai nevengia pasinaudoti savo teisesustabdyti Konstitucijos veikimą neribotam laikotarpiui. Taigi tokios konstitucijospraktiškai neriboja monarcho valdžios. Jis pats vienvaldiškai įgyvendina įstatymųleidžiamąją ir vykdomąją valdžias, yra pats aukščiausias teisėjas. Preziumuojama,kad visos valdžios šaltinis yra ne tauta, o monarchas.Europoje absoliutine teokratine monarchija yra pripažįstama Vatikano MiestoValstybė.10 Ši valstybė neturi kodifikuotos Konstitucijos, tačiau konstitucinėsreikšmės aktuose įtvirtinama absoliuti Pontifiko valdžia. Jo konstitucinį statusąplačiau paanalizuosime kituose šio baigiamojo darbo skyriuose.

1.3. Dualistinė monarchija

Konstitucinės teisės mokslo doktrinoje dualistine monarchija apibrėžiamatokia valstybės valdžių sistema, kurioje valstybės vykdomąją valdžią įgyvendinavaldovas ir vyriausybė, tuo tarpu įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencijapriklauso visuomenės renkamam parlamentui. Tokiai valstybinės valdžios sąrangaiyra būdingas monarcho ir parlamento dualizmas. Monarchas praktiškai yranepriklausomas nuo parlamento, įgyvendindamas vykdomąją valdžią. Jis pats skiriavyriausybę, kuri yra atskaitinga tik valdovui. Parlamentas, kuriam pagal Konstitucijąpriklauso įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencija, neturi jokios įtakosformuojant vyriausybę, vertinant jos veiklą. Dualistinėje monarchijoje nėra

9 B. E. Чиркин. Сравнительное конституционное право. -Москва: Международные отношение, 2002. C. 259.10 В. А. Виноградов. Основы государственного устройства Государство Города Ватикана//Журналроссийсского права.2002, Но. 9. C. 121.7

vyriausybės atsakomybės parlamentui instituto.11 Parlamento įgaliojimai įstatymųleidžiamosios valdžios srityje irgi yra apriboti. Monarchas turi rezoliucinio arbaabsoliutaus veto teisę, leidžiančią jam atmesti parlamento priimtą įstatymą.12Taigi, kaip matome, dualistinė monarchija yra tarsi tarpinė valdymo formatarp absoliutinės ir parlamentinės (konstitucinės) monarchijos. Monarchas negalivienasmeniškai valdyti šalies, bet tuo pačiu ir parlamentas neturi pakankamai galiosypatingai riboti valdovo valdžią.13Šis monarchijos tipas labiausiai buvo paplitęs devynioliktojo – dvidešimtojoamžių sandūroje; Vokietijos Antrojo Reicho, Austrijos – Vengrijos, Rumunijos, Italijosmonarchistinėse santvarkose. Šiuo metu pasaulyje nėra daug valstybių, kurias būtųgalima vadinti dualistinėms monarchijoms. Konstitucinės teisės doktrinoje šiaikategorijai priskiriama Maroko, Nepalo, Jordanijos Hašimitų Karalystės.14 Europojetokios valstybės tėra dvi – Lichtenšteino Kunigaikštystė ir Monako Kunigaikštystė.

1.4. Parlamentinė monarchija

Šis monarchijos valdymo formos tipas apibrėžia tokią konstituciškaireglamentuotą valstybės valdžių sistemos organizaciją, kurioje valdovo institutasnetenka ne tik įstatymų leidžiamosios, bet ir daugumos vykdomosios bei teisminėsvaldžios funkcijų ir valstybės valdyme lyderio poziciją užleidžia visuomenėsatstovaujamajai institucijai – parlamentui. Šiose valstybėse galioja demokratiniubūdu priimtos konstitucijos, įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencija išimtinaisuteikta tik parlamentui. Konstitucinės teisės doktrinoje teigiama, kad monarchasnors juridiškai ir yra valstybės vadovas, tačiau praktiškai nedalyvauja valstybėsvaldyme.15

11 А. А. Мишин.Конституционное (государственное) право зарубежных стран.- Москва: Юстицинформ, 2002. C. 70.12 Б.А Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть особенная: страны Эвропы. – Москва: ИздательствоБЕК, 1997. C. 344; М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002.C. 118.13 В.О. Лучин, Г.А. Василевич, А.С. Прудников. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Закон и право, 2001.C. 152.14 В.О. Лучин, Г.А. Василевич, А.С. Прудников. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Закон и право, 2001.C. 152.15 К. В. Арановский. Государственное право зарубежных стран.- Москва: Форум, 2000. C. 180; А. В .Якущев.Конституционное право зарубежных стран (курс лекций).- Москва: Приор – Издат, 2003. C. 25.8

Turbūt svarbiausias parlamentinės monarchijos požymis yra tas, kadvyriausybė yra atskaitinga parlamentui, o ne monarchui. Nors, remiantisKonstitucijos nuostatomis, vyriausybę paprastai skiria valstybės vadovas, tačiau taitėra tik formalus veiksmas. Paprastai vyriausybę formuoja partijos, turinčiosdaugumą parlamente, lyderis, kurį ministru pirmininku paskiria monarchas. Tiktada, kai nė viena politinė partija neturi daugumos parlamente, monarchas galisavarankiškai parinkti kandidatūrą į ministro pirmininko postą. Taip yraįgyvendinamas parlamento viršenybės principas.16Parlamentinėse monarchijose valstybės vadovas arba neturi veto teisėsparlamento priimtiems teisės aktams ir turi juos besąlygiškai pasirašyti, arbaturėdamas šią prerogatyvą, niekada ja nesinaudoja.Taigi ryškus monarcho valdžios apribojimas parlamentinėse monarchijose,suformuoja dažnai konstitucinės teisės doktrinoje vyraujančią nuomonę, kad„monarchas karaliauja, bet nevaldo“.17Parlamentinės monarchijos modelis labiausiai yra paplitęs pasaulyje.Parlamentinės monarchijos yra įtvirtintos daugelyje Vakarų Europos valstybių, taippat Japonijos, Malaizijos, Tailando Konstitucijose. Šiuo metu Europoje yra 9valstybės, kurias konstitucinės teisės mokslas priskiria parlamentinėmsmonarchijoms: Nyderlandų, Švedijos, Danijos, Norvegijos, Ispanijos, Belgijos,Jungtinė Karalystės, Liuksemburgo, Andoros Kunigaikštystės.

1.5. Monarcho valdžios nenutrūkstamumo principas

Sąvokomis „Karalius niekada nemiršta“ (The King never dies), „Karalius mirė,tegyvuoja Karalius!“ (The King died, long life the King!) išreiškiamas Europos šalių

konstitucinės teisėje įtvirtintas monarcho valdžios nenutrūkstamumo principas.18Konstitucinės teisės doktrinoje sutinkamas teiginys, jog valdovo sostas negali būtutuščias, yra visiškai teisingas. Tokia tradicija susiformavo jau pačiose pirmosiose

16 Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основныеинституты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 345.17Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основныеинституты.- Москва: Издательство БЕК ,2000. C. 345; T. Birmontienė, J. Jarašiūnas, E. Kūris ir kt. Lietuvos Konstitucinė teisė.– Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001. P. 529.18 O. Hood Phillips, P. Jackson, P. Leopold. Constitutional and Administrative law.- London: Sweet & Maxwell Limited of 100,Avenue Road, London NW3 3PE, 2001. P. 293-294.9

pasaulio monarchinėse sistemose (ypatingai tose, kur Valdovas savo rankose turėjosutelkęs absoliučią valdžią). Einant laikui, valdovų kaitos sukaupta patirtis rodė, jogsėkmingiausiai egzistuoja tokia monarchija, kurioje Valdovo valdžios perdavimas yraiš anksto apgalvotas. Priešingu atveju iškildavo suirutės, anarchijos, neefektyviosoligarchijos pavojus, šalyje kildavo politinė krizė. Valstybei, likusiai be Valdovo,grėsdavo vidinio susiskaldymo, užkariavimo ir pavergimo pavojus. Taigi, vienaspagrindinių veiksnių, lemiantis šalies stabilumą tarpuvaldžio laikotarpiu, buvo sostopaveldėjimo sistemų susidarymas (susiformavo Salijų, Kastilijos ir kitos sistemos19,jas plačiau aptarsime kituose šios studijos skirsniuose). Išsivystė sosto regentoinstitutas, kuris užtikrina kompetentingą monarcho funkcijų vykdymą, kai sostopaveldėtojas yra kūdikis, mažametis ar neveiksnus asmuo.Šių laikų Europos valstybėse, kurių konstitucijose yra įtvirtinta monarchijosvaldymo forma, sosto perdavimo klausimai yra reglamentuojamai itin preciziškai.Nors monarchas valstybėje paprastai nebeturi tokių svarių politinių, juridinių galių,tačiau Valdovo valdžios nenutrūkstamumo principas išliko nepakitęs, tuoišskirdamas monarcho statusą iš kitų valstybės valdžios institucijų. Taigi, Valdovomirties atveju, į sostą įžengia teisėtas įpėdinis, kuris jau yra žinomas iš anksto.Dažniausiai sosto paveldėjimo teisę turintis Karališkosios Šeimos narys yratituluojamas Karūnos Princu, kol jis dar nėra užėmęs sosto. Visgi, kai kurioseEuropos valstybėse šis pavadinimas varijuoja. Jungtinėje Karalystėje sosto įpėdinisyra vainikuojamas Velso Princu20, Ispanijos Karalystėje – Asturijos Princu21,Nyderlandų Karalystėje – Orange – Nassau Princu.22 Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jogpaveldėtojo teisės į sostą nevaržo pilnametystės brandos reikalavimas. Ši teisė yrapripažįstama nuo pat gimimo momento ir yra apibrėžta principu „Įpėdinis niekadanėra per jaunas“ 23. Panaši pozicija yra įtvirtinta Europos šalių konstitucijose.Nyderlandų Karalystės Konstitucijoje šis principas yra dar labiau išplėstas.

19 Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основныеинституты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 612.

20 Didžiosios Britanijos Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis//http://www.royal.gov.uk/output/Page1.asp ;prisijungimo laikas: 2004-09-06.21 Ispanijos Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis// http://www.chasareal. es ; prisijungimo laikas: 2004-08-15.22 Nyderlandų Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis//http://www.koninklijkhuis.nl/welkom.html; prisijungimolaikas: 2004-10-12.23 1937 m. Jungtinės Karalystės Regento instituto aktas//http://www.heraldica.org/topics/royalty/ukregency.htm ; prisijungimolaikas: 2004-11-01.10

Interpretuojant Konstitucijos 25 straipsnį, pastebime, jog teisę į sosto paveldėjimągauna net palikuonis, kurį Karalienė monarcho mirties dieną jau nešioja savo įsčiose,jeigu jis išgyvena iki gimimo ir nemiršta gimdymo metu.24

1.6. Monarcho valdymo trukmė

Teisinėje literatūroje dažnai teigiama, kad monarchija – tai tokia valstybėsvaldymo forma, kai valstybės vadovas yra asmuo, kuris paveldėdamas sostą ir titulą,valdo iki gyvos galvos.25 Analizuojant šį teiginį, derėtų atkreipti dėmesį į dupagrindinius aspektus: sosto paveldimumą ir valdymo trukmę.Postulatas, kad monarchas užima sostą, paveldėdamas jį, atrodo beveikneginčijamas. Beveik visų valstybių, kurių valdymo forma yra monarchija,konstitucijose būtent toks sosto užėmimo būdas ir yra įtvirtintas. Tačiau kai kuriųistorinių ir dabartinių monarchijų pavyzdžiai liudija ką kita. Turbūt mums labiausiaiyra žinoma XVI – XVIII amžiuose gyvavusi Žečpospolitos valstybė. Šioje monarchijojeKaralių rinkdavo Lenkijos ir Lietuvos didikai. Dabartiniais laikais taip pat sėkmingaigyvuoja keletas valstybių savo Aukščiausiajame įstatyme įtvirtinusių renkamo sostoprincipą (Malaizija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Svazilendas). Šiuo metu Europoje yravienintelė valstybė, kurioje yra renkamas valdovas – Vatikanas. Šiai valstybeivadovauja kardinolų Konklavoje daugiausiai balsų gavęs (2/3 + 1 balsas nuo visųdalyvaujančiųjų konklavoje kardinolų skaičiaus26) kandidatas.Kaip matome, ne visų monarchijų sostai yra paveldimi. Taigi, dabarpasistengsime išsiaiškinti kokia gi yra monarcho įgaliojimų trukmė. Atsakymas įkilusį klausimą, ar bent paveldimose monarchijose valdovas išlaiko savo valdžią tol,kol yra gyvas, taip pat yra neigiamas. Europos monarchinių valstybių konstitucijųanalizė bei susiklosčiusių istorinių įvykių pavyzdžiai mums leidžia teigti, jogmonarchas, paveldėjęs sostą, jį praranda ne tik savo mirties atveju, tačiau ir dėl kitųpriežasčių, kurias pasistengsime atskleisti.

24 Nyderlandų Karalystės Konstitucija// http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/nl00000_.html ; prisjungimo laikas: 2004-09-15.25 В.О. Лучин, Г.А. Василевич, А.С. Прудников. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Закон и право, 2001.C. 150; М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002. C. 117;B. E. Чиркин. Конституционное право зарубежных стран. –Москва: Юристь, 2003. C. 155.26 John Paul II Supreme Pontiff Apostolic Constitution „Universi Dominici Gregis“ of the vacansy of the Apostolic See and theelection of Roman Pontiff,// http://www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/apost_constitutions/documents/hf_jp-ii_apc_22021996_universi-dominici-gregis_en.html ; prisijungimo laikas: 2004-10-15.11

Monarchas privalo atsisakyti, arba būna priverstas atsisakyti sosto, kai jissulaužo priesaiką, kurią duoda karūnavimo metu, taip pat jei pažeidžiaKonstitucijoje nustatytus valdovo statuso reikalavimus. Švedijos Karalystės ValdymoFormos Akte nustatyta, jog tada, kai Karalius šešių mėnesių laikotarpyje nevykdėjam priskirtų pareigų arba negalėjo jų vykdyti, Riksdagas, Vyriausybės teikimu,svarsto klausimą, dėl pripažinimo, jog monarchas atsisakė sosto.27 NorvegijosKaralystės Konstitucijoje nustatyta, kad Karalius praranda teisę į sostą, jeigu jisreziduoja užsienio valstybėse ilgiau negu 6 mėnesius be Stortingo sutikimo.28Monarchas gali prarasti sostą, jeigu tuokdamasis pažeidžia Konstitucijojeįtvirtintas religines tradicijas ir susisaisto santuokos ryšiais su kito tikėjimo ar kitoskonfesijos išpažintoju. Tokie reikalavimai ypač griežtai paisomi tose monarchijose,kur valstybės vadovas formaliai ir realiai tapatinamas su valstybinės religijosdignitoriumi. Jungtinės Karalystės 1701 m. Sosto Paveldėjimo Akto 4 – amestraipsnyje nustatyta, jog monarchas privalo išpažinti protestantizmą bei negalisudaryti santuokos su kataliku29.Konstitucinės teisės doktrinoje tebėra diskutuotinas klausimas dėl sostopaveldimumo teisės prigimties. Neaiškumų kyla norint tiksliai apibrėžti teisėtoįpėdinio ryšį su sostu. Vienų autorių nuomone, šis ryšys turėtų būti siejamas su teisepaveldėti, kiti gi mano, jog tai yra ne teisė, o pareiga. Ši diskusija taptų svarbi, jeiatsirastų įpėdinis, kuris nenorėtų būti monarchu ir vadovauti valstybei. Visgi,dauguma konstitucinės teisės mokslininkų palaiko nuomonę, jog sosto paveldėjimasyra pareiga. Didžiosios Britanijos konstitucinėje teisėje vyrauja nuomonė, jogmonarchas savavališkai negali atsisakyti nuo sosto, jei parlamentas su tuonesutinka, Nyderlandų konstitucinės teisės šaltiniuose teigiama, jog įpėdiniai negaliatsisakyti (nuneigti) savo teisės į sostą.30 Savo ruožtu, tie sosto įpėdiniai, kurie„nenori ar jaučiantys neturį pašaukimo“ valdyti valstybės, gali pasinaudoti taikomųįpėdiniui griežtų reikalavimų bei formalumų nevykdymu (pavyzdžiui, sudarydami

27 Švedijos Karalystės Valdymo Formos Aktas//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sw00000_.html ; prisijungimolaikas: 2004-10-15.28 Norvegijos Karalystės Konstitucija// http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html ; prisijungimo laikas:2004-09-29.29 1937 m. Jungtinės Karalystės Sosto Paveldėjimo Aktas// http://www.heraldica.org/topics/royalty/ukregency.htm ;prisijungimo laikas: 2004-10-16; J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTDHoundsmills, Basingtoke, Hampshire RG21 2XS, 1991. P. 196.30J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, Hampshire RG212XS, 1991. P. 197; A.J.M. Kortmann, P.T . Bovend‘Eert. Dutch Law. -The Hague, 2000. P. 75.12

santuoką su kitos nei valstybinės religijos išpažintoju) ir pasitraukti iš sostopaveldėtojų sekos. Tačiau tokiu atveju paveldėjimo teisės netenka ne tik patsįpėdinis, tačiau ir visi jo palikuonys.Šiuolaikinėse monarchijose yra įsidėmėtinas Didžiosios Karalystės KaraliausEdvardo VIII – ojo poelgis. 1936 m. sausio mėn. 20 d. užėmęs sostą, valdovaspaskelbė, kad ketina vesti JAV pilietę Willis Simpson. Karaliaus išrinktoji išpažinoRomos Katalikų tikėjimą, be to, paaiškėjo faktai, jog ji praeityje jau buvo susituokusidu kartus ir abi santuokos buvo nutrauktos. Kadangi Anglikonų bažnyčia draudėtuoktis išsiskyrusiems tikintiesiems, Edvardo VIII- ojo santuoka su misis Simpsontapo neįmanoma, kol jis bus valdovas31. Karalius Edvardas VIII – asis, gerbdamaskarališkąsias tradicijas, 1936 m. gruodžio 11 d. savanoriškai atsisakė teisių į sostą ir,įgyvendindamas savo pasirinkimą, po trijų mėnesių vedė Willis Simpson. Šis įvykis,sukėlė didžiulį susidomėjimą bei diskusijas to meto Jungtinės Karalystės ir kitųpasaulio valstybių visuomenėse, praturtino konstitucinės teisės, reguliuojančiosmonarcho statuso turinį, praktiniu pavyzdžiu, liudijančiu šio valdovo įgaliojimųreliatyvumą chronologine prasme.Kaip patį naujausią pavyzdį, kada įpėdinis atsisako teisų į sostą, galėtumepaminėti Nyderlandų Princo Johano vestuves, įvykusias 2004 m. Princas dar 2003 m.paskelbė apie savo sužadėtuves su savo išrinktąja Meibl Visse Smit. Tačiau paaiškėjo,

jog sužadėtinė praeityje buvo susijusi su nusikalstamomis struktūromis, o šiinformacija nebuvo pateikta vyriausybei. Savo ruožtu vyriausybė atsisakė net teiktipasiūlymą parlamentui svarstyti klausimą dėl Princo Johano vedybų. Visgi, Princasneatsisakė savo ketinimų ir vedė savo išrinktąją.32 Kadangi šiai santuokai,parlamento sutikimo nebuvo, Princas Johanas, nors ir išsaugojo Princo titulą, tačiaujis ir jo palikuoniai prarado teisę užimti Nyderlandų Karalystės Sostą (PrincasJohanas buvo trečiasis sosto paveldėjimo sekoje po Karūnos Princo Willemo ir jodukters Amalijos 33). Beje, savo teisių į sostą atsisakyti turėjo ir Nyderlandų Princesė

31 Jugtinės Karalystės Vindzorų Dinastijos oficialus tinklapis//http://www.royal.gov.uk/output/Page1.asp/history ; prisijungimolaikas: 2004-10-08; Virtuali Enciklopedija//http://www.wikipedia.org/wiki/Edward_VIII_of_the_United_Kingdom; prisijungimolaikas: 2004-09-06.

32 Naujienų internetinis portalas//http://www.grani.ru/Society/People/Monarchy/m.68322.html; prisijungimolaikas: 2004-11-03.33 Nyderlandų Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis// http://www.koninklijkhuis.nl/UK ; prisijungimo laikas: 2004-10-08.13

Irena (1964 m.) bei Princesė Kristina (1975 m.) kadangi parlamentas nepritarė jųsantuokoms.Monarchas sosto gali atsisakyti ir dėl kitų priežasčių. Nors nei vienojeEuropos valstybių konstitucijoje nėra įtvirtintos nuostatos, kad valdovas sosto galiatsisakyti dėl senatvės ar ligos, tačiau tokių pavyzdžių yra konkrečių valstybiųpraktikoje. Antai Nyderlandų Karalystėje 1980 m. Karalienė Juliana pasirašė aktą,kurių ji atsisakė nuo sosto. Tokiu būdu naująja Karaliene tapo jos dukra BeatričėVilhelmina Armgard, kuri vadovauja valstybei iki šiol. Nyderlandų monarchijos sostokanceliarijos oficialūs leidiniai dažniausiai santūriai komentuoja savanoriškąKaralienės Julianos atsisakymą nuo sosto, motyvuodami tuo, jog ši suteikė tokiągalimybę dukteriai, vertindama jos gabumus ir jaunatvišką energiją. Tačiaunepriklausomi šaltiniai pateikia versiją, jog apie septyniasdešimtuosius jos gyvenimometus Karalienei Julianai buvo diagnozuoti Alzhaimerio ligos požymiai34, todėlveikiausiai dėl silpstančios sveikatos 1980 – aisiais Juliana, būdama 71 metųamžiaus, žengė išmintingą žingsnį – atsisakė sosto, tenorėdama jog Karalystę valdytųveiksnus ir kūrybingas monarchas.Liuksemburgo Didžiojoje Kunigaikštystėje susiformavo savotiška tradicija, kaimonarchas sosto atsisako savo įpėdinio naudai dėl senatvės priežasčių. 1964 m.Kunigaikštienė Šarlotė atsisakė sosto savo sūnaus Žano naudai. Pastarasis, būdamasKunigaikščiu, tokį pat sprendimą priėmė 2000 m. ir sostą užėmė jo sūnus Henris.35Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucijos 131 straipsnyje įtvirtintanuostata, jog Kunigaikštis, norėdamas, kad jo įpėdinis į sostą būtų iš ankstopasiruošęs valdyti šalį, gali perleisti jam dalį savo įgaliojimų, neprarasdamas savotitulo ir valstybės vadovo galių.36 2004 m. Lichtenšteino Kunigaikštis Hansas Adamas

34 Н.В. Попов. Монархи Звропы. – Москва, 1996. C. 166; Virtuali Enciklopedija//http://www.wikipedia.org/wiki/Juliana_of_the_Netherlands ; prisijungimo laikas: 2004-10-05.

35 Naujienų internetinis portalas„Delfi“//http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=87527&categoryID=8&ndate=970864986; prisijungimo laikas:2004-10-23; Internetinis tinklapis „Europos monarchijos“//http://personales.ya.com/fororeal/enfrlux.htm;prisijungimo laikas: 2004-10-12.36 Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucija//http://www.fuerstenhaus.li/verfassung.0.html?&lang=en;prisijungimo laikas: 2004-11-10.

14

II – asis pasinaudojo šia Aukščiausiojo įstatymo suteikta teise ir paskelbėperduodantis valdyti šalį savo sūnui ir teisėtam įpėdiniui Aloisui.37Pastaruoju metu pasaulyje atidžiai sekama Vatikano Miesto ValstybėsPontifiko Jono Pauliaus II – ojo sveikata. Vatikano Kurijos administracijoje PontifikuiJonui Pauliui II ne kartą neoficialiai buvo siūlyta perleisti sostą naujam įpėdiniui.Vatikano Kurijos iniciatyva buvo pagrįsta baime, jog dabartinis Popiežius dėlsilpstančios sveikatos nėra pajėgus deramai atlikti savo funkcijas, sergstint RomosKatalikų Bažnyčios gerovę. Tačiau pats Jonas Paulius II- asis savo pasisakymuosene kartą tvirtai pareiškė liksiąs Šventajame soste iki mirties, pasikliaudamas DievoApvaizda.Taigi, išanalizavę aukščiau išdėstytus teiginius, galime reziumuoti, jogmonarcho valdymo trukmė priklauso ne tik nuo jo mirties momento, tačiau yrasąlygota Konstitucijos nuostatų ir kitų teisinių, socialinių veiksnių.

1.7. Monarchijos įtvirtinimas Europos valstybių konstitucijose

Monarchijos valdymo formos įtvirtinimas Europos šalių konstitucijose lemiatam tikrus ir savitus jos struktūros pakitimus. Konstitucijos preambulėje ar bendrosenuostatose deklaruojama, kad valstybės valdymo forma yra monarchija. Tai aiškiaiišreikšta Danijos (Konstitucijos 2 straipsnis), Ispanijos (Konstitucijos 1 straipsnis),Norvegijos (Konstitucijos preambulė), Monako (Konstitucijos 2 straipsnis),Lichtenšteino (Konstitucijos 2 straipsnis) konstitucijose.38 Tuo tarpu kitų Europosvalstybių konstitucijose ar konstitucinės reikšmės teisės aktuose (Didžioji Britanija,Švedija, Vatikanas, Nyderlandai, Andora, Liuksemburgas, Belgija) valstybės valdymoforma nėra konkrečiai nurodyta, tačiau konstitucinės teisės doktrinoje jos yravienareikšmiškai priskirtos monarchijos valdymo formos šalims. Europosmonarchijose valdovo institutas yra pripažįstamas visaverčiu valdžių sistemoselementu, o jo statusą apibrėžiančios teisės normos paprastai yra sutelktos viename

37 Naujienų internetinis portalas„Delfi“//http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=4911998&categoryID=8&ndate=1092687703; prisijungimolaikas: 2004-10-23.38 Danijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/da01000_.html ; prisijungimo laikas:2004-10-12;Ispanijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html; prisijungimo laikas:2004-09-22; Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html; prisijungimo laikas:2004-08-29; Monako Kunigaikštystės Konstitucija//http://www.monaco.gouv.mc/Dataweb/GouvMc.nsf/0/8EAC97F956A58C44C12569D1004E6ABF?OpenDocument; prisijungimo laikas: 2004-10-15; Lichtenšteino KunigaikštystėsKonstitucija//http://www.fuerstenhaus.li/verfassung.0.html?&lang=en ; prisijungimo laikas: 2004-10-30.15

Konstitucijos skirsnyje. Analizuodami Europos konstitucijų sandarą, galime surastistruktūriškai išskiriamus du monarcho instituto tipus.Institucinis prioritetas. Konstitucijose įtvirtinta juridinė valdžiųcharakteristika, jų tarpusavio santykiai ir kompetencija, dažniausiai pradedama nuomonarcho statuso reglamentavimo. Nors paprastai tai yra būdinga absoliutinių irdualistinių monarchijų konstitucijoms, tačiau tas pats pasakytina ir apie Europosparlamentinių monarchijų Aukščiausiuosius įstatymus, nors čia monarchas turi kurkas mažiau galių lyginant su parlamentu ir vyriausybe. Visgi, kaip išimtį galėtumepaminėti Belgijos Karalystės Konstituciją, kurioje pirmenybė suteikta parlamentoinstitutui (II Konstitucijos skyrius), o monarcho statusą reglamentuojančios teisėsnormos yra III skyriuje.39 Panaši tendencija įžvelgiama ir Švedijos Karalystėskonstitucinės reikšmės aktuose. 1974 m. Valdymo Formos Akte (jis yra vienasudėtinių nekonsoliduotos valstybės Konstitucijos dalių) Valdovo statusąapibrėžiančios konstitucinės nuostatos yra įtvirtintos tiktai V skyriuje.40Vertybinis prioritetas. Norvegijos, Liuksemburgo, Danijos, Lichtenšteinokonstitucijose po preambulės esantis skirsnis reglamentuoja Valdovo statusą. Taigi,jis formaliai yra įtvirtintas tarp svarbiausiųjų valstybės vertybių ir pripažįstamaslygiaverčiu suvereniteto, žmogaus laisvių, visuomenės gerbūvio kategorijoms. Karturyškėja ir konstitucinio valstybės santvarkos modelio struktūrinis išsiskaidymas:monarcho institutas nutolsta nuo parlamento bei vyriausybės, nes atskiriamasvalstybės funkcijų, konstitucinių principų, žmogaus teisių bei laisvių skirsniais(Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės, Norvegijos Karalystės Konstitucijos).41Monarcho statuso struktūriniai prioritetai, pastebimi Europos šaliųkonstitucijose, tik pabrėžia Valdovo instituto išskirtinę reikšmę valstybėje. Visgi šieypatumai yra tik formalaus pobūdžio ir nesuteikia mums pakankamai informacijos,kuri galėtų visiškai apibrėžti konstitucinį monarcho statusą.

39 Belgijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html; prisijungimo laikas: 2004-10-03.40 Švedijos Karalystės Valdymo Formos Aktas//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sw00000_.html ; prisijungimolaikas: 2004-10-06.41 Liuksemburgo Didžiosios KunigaikštystėsKonstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/lu00000_.html#A080_; prisijungimo laikas: 2004-10-24;Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html; prisijungimo laikas: 2004-09-12.16

2. Sosto užėmimo reglamentavimas Europos valstybiųkonstitucijose

2.1. Monarcho instituto formavimo konstituciniai principai

Monarcho instituto formavimui taikomos konstitucinės teisės normos ryškiaiišsiskiria iš kitų valstybės institucijų sudarymo principų tvarkos. Iš pradžių vertėtųišsiaiškinti ar monarcho institutas priklauso visuomenės atstovaujamųjų institucijųkategorijai, kuriai konstitucinėje teisėje priskiriamas palamentas, vyriausybė irprezidentas. Analizuodami konstituciškai apibrėžto sosto užėmimo ypatumus,įvertinsime kokį vaidmenį atlieka visuomenė šiame procese.Šiuo metu pasaulyje nėra nė vienos valstybės, kurioje monarchas būtųrenkamas remiantis visuotinio ir lygaus balsavimo teise. Šalies visuomenė neturitiesioginių galimybių išreikšti savo pasirinkimą ir suteikti valdovui legitimumo savybę(valdyti šalį juos valia ir vardu). Visgi negalima būtų teigti, jog valdovas užima sostąnesilaikydamas jokių taisyklių ir tvarkos. Monarchas dažniausiai sostą perimalaikydamasis konstituciškai apibrėžtos paveldėjimo tradicijos42. Visgi kai kuriosvalstybės savo Aukščiausiajame įstatyme yra nustatę renkamo sosto koncepciją(Malaizija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Vatikanas). Tačiau analizuodami šiuos aktus,pastebime, jog Valdovą rinkti gali tik Konstitucijoje įvardinti specialūs asmenys(Vatikane – bažnytiniai dignitoriai, turintys Kardinolo titulą)43. Tačiau šie asmenys,turintys tiek aktyviąją, tiek pasyviąją rinkimų teises, sudaro tiktai nedidelęvisuomenės elektorato dalį. Visgi, kaip išimtį galėtume paminėti AndorosKunigaikštystės konstitucinę santvarką. Šios valstybės Konstitucijoje nustatyta, kad

42 J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, Hampshire RG212XS, 1991. P. 196.43 John Paul II Supreme Pontiff Apostolic Constitution „Universi Dominici Gregis“ of the vacansy of the Apostolic See and theelection of Roman Pontiff//http://www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/apost_constitutions/documents/hf_jp-ii_apc_22021996_universi-dominici-gregis_en.html ; prisijungimo laikas: 2004-10-15.

17

valstybės vadovo įgaliojimai lygiomis teisėmis yra suteikti Prancūzijos RespublikosPrezidentui ir Urchelio Vyskupui.44 Prancūzijos Respublikos Konstitucijos 6straipsnis, nustato, kad Prezidentas yra renkamas 7 metų kadencijai visuotiniais irtiesioginiais rinkimais.45Pastebėtina, kad pretendentams į sostą nėra taikomi amžiaus cenzai, įprastinorint tapti Prezidentu ar parlamentaru, be to, gimimu įgyta valstybės pilietybė,nepriekaištinga asmens reputacija, sėslumas nėra pakankamos savybės ir nesuteikiakiekvienam norinčiam valstybės piliečiui pretenduoti į sostą. Kandidatas į valdovuspaprastai turi priklausyti valdančiajai dinastijai (Vindzorų dinastija DidžiojojeBritanijoje, Burbonų dinastija Ispanijoje, Bernadotų dinastija Švedijoje, Grimaldžiųšeima Monake ir t.t.).46 Tačiau netgi priklausydamas Karališkajai Šeimai, nekiekvienas jos narys gali pretenduoti į sostą. Antai Nyderlandų KaralystėsKonstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad teisę paveldėti sostą turi tik tiešeimos nariai, kurie yra monarchui artimi iki trečiosios giminystės eilės.47 Iki 2002m. Monako Kunigaikštystės Konstitucijoje buvo įtvirtinta nuostata, jog tuo atveju, jeinėra įstatyminio įpėdinio, sostą paveldėti gali netgi įvaikintas asmuo ir jopalikuonys,48 tačiau, įvykus Konstitucijoms pakeitimams, ši nuostata buvopanaikinta. Šis atvejis tik patvirtina taisyklę, jog sostą asmuo gali paveldėti tik tada,jei jis yra teisėtas valdančiosios dinastijos atstovas.Sosto paveldėtojas yra nustatomas pagal atsižvelgiant į giminystės ryšius irlytį. Visuomenė neturi teisės nurodyti, kuris asmuo iš karališkosios šeimos turėtųpaveldėti sostą, jos nuomonė gali būti tik patariamojo pobūdžio. Visgi sprendžiantsosto paveldėjimo klausimus, kartais išryškėja ir parlamento vaidmuo. Belgijos

44 Andoros Kunigaikštystės Konstitucija,//http://www.trybunal.gov.pl/constit/constitu/parlamen/andorra/andora-e.htm ;prisijungimo laikas: 2004-10-12.45 Prancūzijos Respublikos Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/fr00000_.html ; prisijungimo laikas:2004-11-02.46 Didžiosios Britanijos Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis//http://www.royal.gov.uk/output/Page1.asp;prisijungimo laikas: 2004-09-06; Ispanijos Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis//http://www.chasareal.es ; prisijungimolaikas: 2004-08-15; Švedijos Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis//http://www.royalcourt.se ; prisjungimo laikas: 2004-09-03, Virtuali enciklopedija//http://en.wikipedia.org/wiki/Grimaldi ; prisijungimo laikas: 2004-10-10.

47 Nyderlandų Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/nl00000_.html; prisijungimo laikas: 2004-09-24.48 Л. А. Окуньков. Конституции государств Европы. Том II.- Москва: Норма, 2001.C.591.

18

Karalystės Konstitucijoje nustatyta, jog monarchas sostą užima tik tada, kai jokandidatūra yra svarstoma ir patvirtinama parlamento posėdyje.49Taigi, kaip matome, monarcho institutui yra svetimas atstovaujamosiosvaldžios požymis. Visuomenės ar jos suformuotų valdžios institucijų galimybės,skiriant monarchą yra tik simbolinio pobūdžio.Mes jau paminėjome pagrindines konstitucinės tiesės doktrinoje išskiriamassosto užėmimo prielaidas: paveldimumą ir rinkimus, taigi tolimesniuose darboskyriuose pasistengsime aptarti pagrindines Sosto paveldėjimo sistemas, jųdėsningumus, apžvelgsime renkamo Sosto mechanizmo specifiką.

2.2. Paveldimas sostas

Paveldimo sosto koncepcija įtvirtinta daugumos Europos valstybiųkonstitucijose. Kai kuriose šalyse šie klausimai apibrėžti atskiruose įstatymuose(1701 m. Jungtinės Karalystės, 1810 m. Švedijos Karalystės, 1953 m. DanijosKaralystės Sosto paveldėjimo aktai). Tačiau Europoje yra 2 valstybės, kuriųkonstitucijose nėra konkrečiai nustatyta sosto paveldėjimo tvarka. AntaiLiuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės Konstitucijos 3 straipsnis nustato, jogsostą paveldi Nassau šeimos dinastija, remiantis 1783 m. liepos mėn. 30 d. sutartimi,1815 m. birželio mėn. 9 d. Vienos traktato 71 straipsniu, 1867 m. gegužės mėn. 11 d.Londono traktato 1 straipsniu.50 Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucijos 3straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog visi sosto paveldėjimo klausimai yra apibrėžtiKunigaikščių Rūmų įstatymais.51Šio sosto užėmimo tipo paplitimas yra susijęs su kiekvienoje monarchijojepuoselėjamu poreikiu išsaugoti valdančiosios dinastijos tęstinumą. Monarchistinėjevalstybėje gyvuojanti dinastija (priklausomai nuo jos senumo ir nuopelnų) savyje turisukaupusi itin galingą valstybės ir Tautos istorinio identiteto potencialą. Net iršiuolaikinėse monarchistinėse santvarkose, išlieka gyvybinis poreikis saugoti ir gintiviešpataujančios dinastijos tęstinumą. Konstituciniu požiūriu taip užtikrinamas

49 Belgijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html; prisijungimo laikas: 2004-10-15.50 Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/lu00000_.html#A080_; prisijungimo laikas: 2004-10-24.51 Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucija// http://www.fuerstenhaus.li/verfassung.0.html?&lang=en ;prisijungimo laikas: 2004-11-10.19

valstybės teisinis – politinis stabilumas, o vertybiniame kontekste apsaugomosvisuomenės mentalitetinės vertybės, nes sostą užima Tautai etniniu, religiniu,kultūriniu požiūriu priimtinas valdovas. Šiuolaikinių monarchijų sosto paveldėjimokonstituciniame reglamentavime išliko gana daug apsauginio pobūdžio teisiniųprielaidų, padedančių užtikrinti tokią paveldėjimo seką, kuri leistų užimti sostą kuoartimesniam monarcho šeimynykščiui.Vienas svarbiausių veiksnių, nustatant sosto paveldėtojų seką, yra įpėdiniolytis. Per daugelį metų susiformavo kelios įpėdinio lyties pirmumo sistemos, kuriaspasistengsime trumpai apžvelgti.

2.3. Salijų (Agnatinė) sistema

Tai yra seniausia sosto paveldėjimo sistema, išreiškianti patriarchalinėskoncepcijos bruožus.Salijų sistema yra įtvirtinta Japonijos, Maroko, Jordanijos, kitų valstybiųkonstitucinėje teisėje. Europoje tik 2 valstybėse sostas yra paveldimas, remiantis šiasistema – tai Lichtenšteino Kunigaikštystė ir Liuksemburgo Didžioji Kunigaikštystė52.Šios sistemos išskirtinis bruožas yra tas, jog čia griežtai yra atmetama moteriškosioslyties palikuonių pretenduoti užimti sostą. Legitimiais paveldėtojais laikomi tik vyrai,o įpėdinystės pirmumas teikiamas vyriausiam monarcho sūnui53. Svarbu yra dar irtai, jog ne tik moterys negali pretenduoti į sostą, tačiau ši teisė yra atimta ir iš jųteisėtų palikuonių. Ši sosto paveldėjimo sistema šiais laikais, ypač paplitus lyčiųlygybės idėjoms Europoje, atrodo neteisinga, nes joje ryškiai vyrauja diskriminacinėsnuostatos. Visgi, ši sistema buvo viena populiariausių tarp Europos valstybių XIX a.,ir tik paskutiniaisiais dešimtmečiais buvo įvestos liberalesnės nuostatos į daugeliovalstybių teisę. Ši sistema 1987 m. buvo panaikinta Švedijoje, pataisius 1819 m.Švedijos Karalystės Sosto paveldėjimo Aktą, įvestos naujos nuostatos, kuriomis buvoįteisinta vyrų ir moterų lygios galimybės užimti sostą, atsižvelgiant tik įpirmagimystės faktorių. Svarbūs pokyčiai įvyko ir Norvegijos Karalystės

52 Du kartus Liuksemburgo Kunigaikštystę valdė moterys (Kunigaikštienė Marija Adelaidė (1912 – 1919) irKunigaikštienė Šarlotė (1919 – 1964)), Virtuali enciklopedija//http://en.wikipedia.org/wiki/Grand_Duke_of_Luxembourg#Grand_Dukes_of_Luxembourg ; prisijungimo laikas:2004-10-03.53 Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основныеинституты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 612.20

konstitucinėje teisėje. Šios valstybės Konstitucijos 6 straipsnis nustato lygiasgalimybes pretenduoti teisėtiems Karališkosios Šeimos palikuonims neatsižvelgiant įjų lytį, o tik į pirmagimystės principą.54 Nors ši konstitucinė nuostata galioja tikKarališkosios Dinastijos nariams, gimusiems po 1990 m., ji yra reikšminga tuo, nesišreiškia paties paveldėjimo principo pakitimą. Galima drąsiai teigti, jog kai kuriųkonstitucinės teisės teoretikų (Strašun B. A., Malko A. V.55) nuomonė, jog Norvegijatebetaiko Salijų sistemą, yra neteisinga. Teisinėje literatūroje dažnai tenka susidurtisu teiginiu, jog Belgijos Konstitucijoje yra įtvirtinta Salijų sosto paveldėjimo sistema.56Ši nuomonė yra klaidinga, nes Salijų sistema Belgijoje galiojo tik iki 1991 m. Būtenttais metais buvo priimta pataisa, kuria lygios teisės paveldėti sostą yra suteikiamosabiejų lyčių teisėtiems palikuonims.57 Belgijos Karalystės Konstitucijos 85 straipsnyjenustatyta, jog sostas yra paveldimas, remiantis pirmagimystės principu, oKonstitucijos IX dalyje skelbiama, kad ši nuostata bus taikoma dabartinio KaraliausAlberto II – ojo teisėtiems palikuoniams, bei bus taikoma ir jo sesers PrincesėsAstridos ainiams, jeigu jos santuokai pritars Karalius.58Kaip jau aukščiau pastebėjome, Salijų sistema išsilaikė tik dviejose Europosšalyse. Nors 2003 m. Lichtenšteino Kunigaikštystėje įvyko referendumas dėlKonstitucijos pataisų, tačiau Sosto paveldėjimo klausimai nėra apibrėžtiKonstitucijoje (tai reglamentuoja Karališkųjų Rūmų įstatymai) ir nuostatos,reguliuojančios šį klausimą liko nepakeistos. Liuksemburgo DidžiosiosKunigaikštystės Konstitucijoje sosto paveldėjimo mechanizmas taip pat nėraapibrėžtas, kaip jau anksčiau pastebėjome, sosto paveldėjimo taisyklės yra įtvirtintosnet keliuose skirtinguose teisės aktuose. Pateikiamoje Liuksemburgo DidžiosiosKunigaikštystės sosto įpėdinių sekos schemoje, atskleidžiami Salijų sistemosypatumai:

54 Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html; prisijungimo laikas:2004-09-29.55Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основныеинституты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 612; А. В. Малько. Конституционное право зарубежных стран в вопросахи ответах. – Москва: Юристь, 2003. C. 121.56B. E. Чиркин. Конституционное право зарубежных стран. –Москва: Юристь, 2003. C. 302; А. А.Мишин.Конституционное (государственное) право зарубежных стран.- Москва: Юстицинформ, 2002. C. 196; А. В .Якущев.Конституционное право зарубежных стран (курс лекций).- Москва: Приор – Издат, 2003. C. 136.57 Virtuali enciklopedija//http://www.heraldica.org/topics/royalty/belgian_succ.htm#law; prisijungimo laikas:2004-10-05.58 Belgijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html; prisijungimo laikas: 2004-10-03.21

Liuksemburgo DidžiojiKunigaikštystė

5

vaikai

Didysis kunigaikštisHenris (1955 m.)

broli

Princas Guilaumas(1963 m.)

6

1

2

3 4

Princas Polas

Luisas (1998 m.)

Princas

Princas

Princas

Princas

Guilaumas(1981 m.)

Feliksas(1984 m.)

Luisas(1986 m.)

Sabastianas(1992 m.)

Princas Leopoldas(2000 m.)

7

59Lentelėje pateikta įpėdinystės seka atkleidžia Salijų sistemoje taikomopirmagimystės principo ypatumus. Išskiriamos dvi paveldėjimo grupės – pirmąjąsudaro Didžiojo Kunigaikščio Henrio , antrąją – jo brolio Princo Guilaumo vyriškoslyties palikuonys. Pastarosios grupės atstovai įgauna teisę paveldėti sostą tik popirmosios grupės įpėdinių. Verta pažymėti, kad, monarchijose, naudojančiose Salijųsistemą, galioja taisyklė: jei pirmagimis valdovo sūnus (Princas Guilaumas) mirtų,nespėjęs paveldėti sosto, ši aplinkybė neatimtų pirmumo teisės iš jo palikuonių.Pačioje Didžiojo Kunigaikščio palikuonių grupėje eiliškumo dėsnisatspindimas kiekvienos kartos pirmagimystės principu ir paženklintas raudonaisžymenimis.

2.4. Kastilijos sistema

Europoje ši sosto paveldėjimo sistema įtvirtinta Didžiosios Britanijos, Danijos,Monako monarchijų konstitucinėje teisėje, taip pat 1978 m. priimtoje Ispanijos

59 Virtuali enciklopedija//http://en.wikipedia.org/wiki/Grand_Duke_of_Luxembourg; prisijungimo laikas: 2004-10-06.22

Karalystės bei 1990 m. pataisytoje Norvegijos Konstitucijoje.60 Lyginant Salijų irKastilijos sistemas galime įžvelgti nemažai panašumų. Ir vienoje ir kitoje išskiriamasartimiausios paveldėtojų grupės prioritetas, taip pat taikomas ir sosto įpėdiniopirmagimystės principas. Pirmumo teisę turinčio įpėdinio mirties atveju taikomaidentiška Salijų sistemai taisyklė – į sostą pretenduoja kiti tos pačios paveldėjimogrupės palikuonys.61 Pagrindinis skirtumas tarp Salijų ir Kastilijos sistemų yra tas,kad pastarojoje pripažįstama valdovo moteriškos lyties įpėdinių teisė pretenduoti įsostą, vyriškajai giminei suteikiant pirmumą tik konkrečioje paveldėjimo kartoje.Manytume būtų pravartu paanalizuoti Ispanijos Karalystės Sosto paveldėjimodėsningumus. Sosto paveldimumo teisėje, taikant Kastilijos sistemos principą,susidaro visiškai kitokia paveldėjimo grandžių struktūra. Sosto paveldėtojo AsturijosPrinco titulas priklauso Karaliaus Chuano Karlo I sūnui Felipei. Tačiau jovyresniosios seserys Princesės Elena bei Kristina taip pat pripažįstamos teisėtomissosto paveldėtojomis, o jų vaikai priklauso antrinei ir tretinei įpėdinystės grupėms.Jeigu Asturijos Princas mirtų, nesulaukęs teisėtų palikuonių, paveldėjimo teisėpereitų Princesei Elenai bei antrinei jos palikuonių grupei. Pamėginus sukurtiIspanijos Karaliaus Chuano Karlo įpėdinių teorinę schemą pagal Salijų sistemą,tektų konstatuoti, jog vieninteliu teisėtu įpėdiniu taptų Asturijos Princas Felipė, taippat išliktų tik jo paties būsimų sosto paveldėtojų grupė.Pateikiamoje Ispanijos Karalystės sosto įpėdinių sekos schemoje, atskleidžiamiKastilijos sistemos ypatumai:

60 Ispanijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html ; prisijungimo laikas:2004-09-22; Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html ; prisijungimolaikas: 2004-09-29.61 J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, HampshireRG21 2XS, 1991. P. 196.23

Ispanijos Karalystė

KaraliusChuanas KarlasI (1938 m.)

sesu

Princesė Margarita(1939 m.)

9

vaikai

1

Princas Felipė(1968 m.)

2

Princesė Elena(1963 m.)

5

Princesė Kristina(1965 m.)

3

Princas Felipė(1998 m.)

4

Princesė Viktorija(2000 m.)

6

Princas Chuanas(1999 m.)

7

8

Princas Migelis(2002 m.)

Princas Pablas(2000 m.)

62Svarbu pažymėti, jog Europos valstybėse, kurios konstitucinėje teisėjeįtvirtinta Kastilijos sistema sosto įpėdinio pirmagimystės principas nėra taikomasbesąlygiškai. Pats valdovas turi teisę šį principą pažeisti. Didžiojoje Britanijoje,Norvegijos Karalystėje monarchui suteikta teisė savo nuožiūra skirti įpėdinį ir suteiktipagrindinio sosto paveldėtojo titulą bet kuriam valdančios dinastijos atstovui63.Pirmagimystės principas gali būti netaikomas ir tuo atveju, kai valstybėsparlamentui yra suteikta kompetencija patvirtinti sosto įpėdinio kandidatūrą irperleisti valdovo įgaliojimus. Belgijos Karalystės parlamentas, remdamasis šia teise,gali atmesti teikiamą pirmagimio įpėdinio kandidatūrą, jei parlamento daugumosnuomone, jis nėra tinkamas atlikti valstybės valdovo funkcijas. Todėl pirmagimystės

62 Ispanijos Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis//http://www.casareal.es/casareal/home.html ; prisijungimolaikas: 2004-09-16.63 Б.А. Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть особенная: страны Эвропы. – Москва: ИздательствоБЕК, 1997. C.48;Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://odin.dep.no/odin/engelsk/norway/system/index-b-n-a.html ; prisijungimo laikas:2002-12-04.24

požymis valdovo palikuoniui suteikia ne tvirtą garantiją, o tik dėkingiausią galimybęužimti sostą.2.5. Švedijos (Kognatinė) sistema

Iki paskutiniųjų praėjusio amžiaus dešimtmečių šiuolaikinėse monarchijosetebuvo žinomos Salijų, Kastilijos ir Austrijos (pastaroji, numačiusi moterų teisę įsostą tik visiškai pasibaigus vyriškosios lyties paveldėtojų sekai, nunyko XX amžiausI-oje pusėje) sosto paveldėjimo sistemos. Visiems šiems sosto paveldėjimomechanizmams yra būdinga lytinė diskriminacija, pasireiškianti stipriai suvaržantarba išvis atimant teisę monarcho moteriškosios lyties įpėdiniams teisę pretenduoti įsostą.Pirmą kartą ši diskriminacija buvo panaikinta Švedijos Karalystėje 1980 m.,pataisius 1810 m. Sosto Paveldėjimo Aktą ir pripažinus abiejų lyčių įpėdinių lygybę,pretenduojant į sostą. Būtent nuo šio laikotarpio pradėjo egzistuoti nauja Sostopaveldėjimo sistema. Europoje ši sistema yra įtvirtinta dar Nyderlandų ir BelgijosKaralysčių konstitucinėje teisėje. Vis dėl to, Nyderlandų Konstitucija numato atvejį,kai šios sistemos taisyklės gali būti sulaužytos. Konstitucijos 29 straipsnyjenustatyta, jog, susiklosčius nepaprastoms aplinkybėms, Parlamentas turi teisęnesilaikyti paveldėjimo eiliškumo ir sostą perduoti kitam įpėdiniui. Teisinėjeliteratūroje galima sutikti teiginių, jog Nyderlandų Karalystėje sostas yra paveldimaspagal Kastilijos sistemą,64 o Belgijos pagal Salijų sistemą,65 tačiau šie samprotavimaiyra nepagrįsti. Nyderlandų Karalystės Konstitucijoje iki 1983 -ųjų buvo taikomaKastilijos sistema, bet tais metais priimtos Konstitucijos 25 – ojo straipsnio pataisospanaikino santykinę vyriškos lyties įpėdinių pirmenybę paveldint sostą ir pagrindiniusosto paveldėtojų eiliškumo sudarymo kriterijumi pripažino palikuoniųpirmagimystės principą.66 Belgijoje Salijų sistema galiojo iki 1991 m. Tais metais

64Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основныеинституты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 612; М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное правозарубежных стран.- Москва: Норма, 2002. C. 220.65 В. Е. Чиркин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Юристь, 2003. C. 302; А. А. Мишин.Конституционное (государственное) право зарубежных стран.- Москва; Юстицинформ, 2002. C. 196; А. В .Якущев.Конституционное право зарубежных стран (курс лекций).- Москва: Приор – Издат, 2003. C. 136.66 Nyderlandų Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/nl00000_.html; prisijungimo laikas:2004-10-16.

25

buvo priimta pataisa, kuria lygios teisės paveldėti sostą yra suteikiamos abiejų lyčiųteisėtiems palikuonims.67Pateikiamoje schemoje nurodoma Belgijos Karalystės Sosto paveldėtojų seka:

Belgijos Karalystė

KaraliusAlbertas II(1934 m.)

2

1

Princas Philipas(1960m.)

3

4 vaikai

Princesė Astrida(1962 m.)

10

Princas Laurentas(1963 m.)

PrincesėElizabeta(2001 m.)

PrincasGabrielius(2003 m.)

Princas Amadeo(1986 m.)

Princesë Marija

6

5

Princesë Luiza(2004 m.)

11

Laura (1988 m.)

PrincasJachimas (1991

7

Princesë LuizaMarija (1995

Princesë Leticija

9

8

Marija (2003 m.)

68Naujojoje Belgijos Karalystės sosto paveldėjimo akto redakcijoje vieninteliupaveldėjimo sekos sudarymo kriterijumi lieka palikuonio pirmagimystė, todėl sostoįpėdinio teisė pirmiausiai tenka Karaliaus Alberto II – ojo vyriausiam sūnui PrincuiFilipui. Pagal šią paveldėjimo sistemą, kitas įpėdinis yra Princo Filipo dukra PrincesėElizabeta, po jos seka Princas Gabrielius. Princesė Astrida ir jos palikuoniai sudaroantrinę paveldėjimo sekos grupę, kuri, gauna teisę paveldėti tik po Princo Filipo ir jų

67 Virtuali enciklopedija//http://www.heraldica.org/topics/royalty/belgian_succ.htm#law ; prisijungimo laikas:2004-10-05.68 Virtuali enciklopedija//http://en.wikipedia.org/wiki/List_of_Succession_to_the_Belgian_Throne; prisijungimolaikas: 2004-10-28.26

palikuonių. Tretinę sosto paveldėjimo grupę sudaro Princas Laurentas ir jopalikuonys. Jeigu Belgijoje tebebūtų taikoma Salijų sitema, tada sostą galėtųpaveldėti tik vyriškosios lyties karaliaus Alberto II palikuonys (Princas Filipas ir josūnus Princas Gabrielius, antrinę paveldėjimo sekos grupei priklausytų PrincasLaurentas). Princesė Astrida ir visi jos vaikai, taikant Salijų sistemą, neturi teisėspretenduoti į sostą.1980 m. Švedijos Karalystėje įgyvendintos sosto paveldėjimo akto reformos ištikrųjų buvo išskirtinis reiškinys konstitucinės teisės doktrinoje, netrukus šiuopavyzdžiu pasekė ir Nyderlandų Karalystė 1983 m, 1991 m. ši sistema įvesta ir įBelgijos Karalystės konstitucinę teisę. Šiuolaikinėje konstitucinės teisės doktrinoje beSalijų bei Kastilijos sosto paveldėjimo sistemų yra išskiriama ir Švedijos (Kognatinė)sistema69. Visgi tik paskutiniųjų metų leidiniuose ši sistema yra išskiriama kaipsavarankiškas sosto paveldėjimo mechanizmas, ankstesnėje konstitucinės teisėsdoktrinoje švediškoji sosto paveldėjimo sistema buvo ignoruojama.70 Šią sistemą, beabejonės, galima vertinti kaip įkūnijančią moderniausią sosto paveldėjimomechanizmo koncepciją, kaip sektiną pavyzdį visoms šiuolaikinėms paveldimo sostomonarchijoms.Analizuojant daugumoje Europos valstybių monarchijų taikomo sostopaveldėjimo principo turinį, teko pastebėti, jog jame kartais atsiskleidžia ir tam tikririnkiminių procedūrų niuansai – sosto įpėdinio kandidatūra gali būti svarstoma irpatvirtinama balsų dauguma parlamente, Didžiojoje Britanijoje, Norvegijojemonarchas turi teisę pats paskirti savo įpėdinį. Vis dėlto sosto paveldėjimoprocedūroje egzistuojančios rinkiminės teisės prielaidos savo reikšme neprilygstakitiems prioritetams – pirmagimystei bei giminystės ryšiui su valdančiąja dinastija.Pastarieji kriterijai yra svarbiausi, nes sudaro sosto paveldėjimo esmę, o tam tikrosrinkimų procedūros taikymas tėra papildoma priemonė, suteikianti galimybępaveldėti sostą geriausiam valdančiosios dinastijos atstovui. Vis dėlto, kai kuriosemonarchijose būsimasis valdovas skiriamas vadovaujantis ne paveldėjimo principu, oišimtinai sosto įpėdinio rinkikų išreikšta politine valia.

69В.О. Лучин, Г.А. Василевич, А.С. Прудников. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Закон и право, 2001.C. 239; B. E. Чиркин. Конституционное право зарубежных стран. –Москва: Юристь, 2003. C. 302.70Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основныеинституты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 612; М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное правозарубежных стран.- Москва: Норма, 2002. C. 221.27

2.6. Renkamas sostas

Renkamo sosto metodas monarchijos raidoje jau yra žinomas nuo seniai, darnuo Romos Imperijos Principato laikų. Nors renkamo sosto koncepcija niekada savopopuliarumu neprilygo sosto paveldėjimui, tačiau ji dar iki šiol kai kuriose valstybėseyra taikoma.Konstitucinės teisės doktrinoje yra išreiškiama nuomonė, jog praktiškasrenkamo sosto principas gali būti išreikštas dvejopai ir charakterizuoja tiekrinkimais įtvirtinamą monarchijos valdymo formą, tiek renkamą sostą.71Pirmuoju atveju, rinkimų būdu valstybėje nustatant pačią monarchijosvaldymo formą, juridiškai įtvirtinamas monarcho institutas, detalizuojama jokompetencija, nustatomi kiti statuso ypatumai. Monarchijos valdymo formą galirinkti tiek valstybėje dominuojanti siaura luominė kategorija – aristokratija, didikai,tiek pati Tauta. Ši savo valią gali išreikšti tiesiogiai (referendumas, plebiscitas) arbaper savo išrinktus atstovus (parlamentas). 1975 m. Ispanijoje plebiscito keliuvisuomenė pritarė valstybės monarchijos valdymo formai, kuri buvo įtvirtinta 1978m. priėmus naująją šalies Konstituciją72. Monarchijos valdymo forma rinkimų keliugali būti sukurta arba restauruota, o valdančioji dinastija – pradėta (1810 m.Bernadotų dinastija Švedijos Karalystėje) arba pratęsta (1978 m. Burbonų dinastijaIspanijos Karalystėje).Antruoju atveju kalbama apie konstitucinėje teisėje jau įtvirtintosmonarchijos valdymo formos – sosto – užėmimą rinkimų keliu. Taikant sostorinkimų principą, nebevartojamos įpėdinio ar paveldėtojo sąvokos, nesudaroma sostopaveldėtojų eilė, todėl kur kas sunkiau nuspėti, kas taps būsimu valdovu. Be abejo,renkamose monarchijose tarp pretendentų į sostą dažniausiai taip pat išsiskirialyderiai bei autsaideriai, tačiau šią nelygybę lemia ne jų genealoginiai ypatumai, otarp sosto rinkikų pelnytas pasitikėjimas ir autoritetas.Europoje renkamo sosto koncepcija yra įtvirtinta tik vienoje valstybėje –Vatikane. Šioje valstybėje sosto rinkimai yra rengiami jau nuo V – ojo amžiaus. Taiyra seniausia pasaulyje sosto rinkiminė sistema, kuri tebegaliojanti iki šiol.

71 А.Е. Козлов. Конституционное право. –Москва: Издательство БЕК, 1997. C. 184.72 Б. А. Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть особенная: страны Эвропы. – Москва: ИздательствоБЕК, 1997. C. 214; А.Е. Козлов. Конституционное право. –Москва: Издательство БЕК, 1997. C. 184.28

Vatikano Šventojo Sosto rinkimų tvarką reglamentuoja valdančiojo Popiežiausišleista Apaštališkoji Konstitucija73. Joje pateikiama detali rinkiminės institucijos –Konklavos – organizavimo tvarka. Ši Apaštališkoji Konstitucija yra viena išPopiežiaus testamento sudėtinių dalių. Kitos Vatikano institucijos – Kurija, ReliginiųReikalų institutas ar Bažnytinis Teismas negali jos keisti, papildyti ar panaikinti.Popiežiui mirus, Apaštališkoji Konstitucija dėl Konklavos Vatikano Kanonų teisėssistemoje išsaugo aukščiausią teisinę galią.Vadovaujantis dabartinio Jono Pauliaus II-ojo išleista ApaštališkąjaKonstitucija, Vatikano Šventojo Sosto rinkiminę instituciją sudaro bažnytiniaidignitoriai, turintys Kardinolo titulą74. Kardinolams, kuriems iki Popiežiaus mirties arvakuojančio sosto atsiradimo momento sukako 80 metų, rinkimuose balsuotinebeleidžiama.75 Apaštališkoje Konstitucijoje detaliai reglamentuota visa Pontifikorinkimų eiga, šiame dokumente daug sakralizuotų nuostatų, atspindinčių ypatingąšiai teokratinei monarchijai būdingą specifiką. To pavyzdžiu galėtume pateiktiApaštališkosios Konstitucijos 42 straipsnio nuostatą, jog davę priesaiką, Konklavosdalyviai keliauja į Siksto koplyčią, kurioje jie atskiriami nuo viso išorinio pasaulio:koplyčios patalpa kruopščiai patikrinama, durys užrakinamos ir užkalamos, o langai– užmūrijami. Kardinolai išskirstomi į atskiras celes, kur pasninkaudami meldžiasi irlaukia Dievo apreiškimo, padedančio apsispręsti, kam atiduoti balsą rinkimuose.76Šioje Konstitucijoje aprašytoji Pontifiko rinkimo tvarka yra daugiauidealistinio pobūdžio. Tuo tarpu realybėje prasideda aktyvios Kardinolų diskusijos irderybos. Konklavoje susidaro įvairių pakraipų politinės jėgos, remiančios skirtinguspretendentus. Konservatyvios dešiniosios pozicijos interesams dažniausiai atstovaujaVatikano Kurijos narys, nuosaikių ar liberalių politinių pažiūrų Kardinolai remiaKurijai nepriklausantį italą arba kitų Europos šalių bei JAV Bažnyčiomsatstovaujantį dignitorių. Konklavoje susiformuoja ir kairiųjų reformatorių politinis

73Virtuali Encklopedija// http://en.wikipedia.org/wiki/Politics_of_the_Vatican_City ; prisijungimo laikas: 2004-10-15 ; С.А.Авакъан. Конституционное право. Энциклопедический словарь. – Москва: Норма, 2001. C. 80.74 John Paul II Supreme Pontiff Apostolic Constitution „Universi Dominici Gregis“ of the vacansy of the Apostolic See and theelection of Roman Pontiff, ch. 33// http://www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/apost_constitutions/documents/hf_jp-ii_apc_22021996_universi-dominici-gregis_en.html ; prisijungimo laikas: 2004-11-05.75 Virtuali Encklopedija//http://en.wikipedia.org/wiki/Politics_of_the_Vatican_City; prisijungimo laikas: 2004-10-15.76 John Paul II Supreme Pontiff Apostolic Constitution „Universi Dominici Gregis“ of the vacansy of the Apostolic See and theelection of Roman Pontiff, ch. 33//http://www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/apost_constitutions/documents/hf_jp-ii_apc_22021996_universi-dominici-gregis_en.html ; prisijungimo laikas: 2004-11-05.29

blokas, kuriame susitelkia Lotynų Amerikos, Afrikos bei krikščioniškų Azijos šaliųKardinolai.Paskutiniosiose išleistose Apaštališkose Konstitucijose suformuota nuostata,jog Vatikano Pontifiku paprastai yra išrenkamas tas kandidatas, kuriam teko 2/3 + 1visų rinkimuose dalyvavusių Kardinolų balsų. Tokiu būdu Konklavos pirmajamerinkimų ture išryškėja keli dignitoriai – lyderiai, surinkę daugiausiai balsų.Paskelbus pirmojo balsavimo rezultatus, skirtingų politinių interesų grupių derybostęsiasi, ieškoma kompromisinių sprendimų, sudaromos laikinos politinės sąjungos.Taip Konklavoje galiausiai susiformuoja dominuojanti interesų koalicija, sudaryta išsuartėjusių politinių grupuočių ir palaikančių bendrą kandidatą. PaskutiniameKonklavos balsavime išryškėjusio lyderio kandidatūrai dažniausiai pritariamavieningai ir išrenkamas Vatikano Pontifikas.Išnagrinėtas Vatikano renkamo sosto mechanizmo pavyzdys liudija šiosrinkimų rūšies specifinius savitumus. Pretendentą į sostą čia renka ne pilietinėbendruomenė, o speciali rinkiminė institucija, sudaryta iš ypatingą religinės valdžiosrangą turinčių asmenų – Kardinolų. Teisę užimti sostą turi tik rinkiminės institucijosnariai. Apibendrinant, galime teigti , jog sosto rinkimuose atstovaujamųjų institucijųrinkimų demokratiškumą užtikrinantys konstituciniai principai negalioja.

2.7. Sosto Regento institutas

Jeigu sostą užėmęs asmuo yra mažametis, nepilnametis ar laikinai negalintisatlikti savo funkcijų dėl ligos, ilgos kelionės ir kt., jo įgaliojimus perima sostoRegentas. Šis procesas tu ti dvi sudėtines dalis. Visų pirmiausia nustatomas(remiantis objektyviais požymiais, medicinos įstaigų pažymomis77) ir juridiškaipagrindžiamas asmens, užėmusio sostą, negalėjimas atlikti Konstitucijos ir įstatymųjam prisikirtų pareigų ir prerogatyvų. Šiuo atveju dažniausiai parlamentas išleidžiaatitinkamą aktą. Tokiu būdu yra suformuluojama teisinė prielaida monarchoįgaliojimus perduoti sosto Regentui. Šis procesas yra užbaigiamas kompetentingaiinstitucijai priėmus aktą, apie sosto perdavimą regentui. Šia institucija Europosvalstybėse dažniausiai yra parlamentas, tai yra nustatyta Belgijos Karalystės,Švedijos Karalystės, Norvegijos Karalystės, Nyderlandų Karalystės Konstitucijose ir

77 1937 m. Jungtinės Karalystės Regento instituto aktas//http://www.heraldica.org/topics/royalty/ukregency.htm;prisijungimo laikas: 2004-11-01.30

konstitucinės reikšmės teisės aktuose.78 Visgi, kai kuriose valstybėse (Liuksemburgo,Lichtenšteino, Monako Kunigaikštystėse) ši klausimą sprendžia Karališkoji Šeima.Pagal Liuksemburgo Konstitucijos 6 straipsnį sosto Regentas yra paskiriamasKarališkosios Šeimos paktu.79Svarbu būtų išsiaiškinti, kas gi gali įgyvendinti sosto Regento funkcijas. Šiąinstituciją paprastai sudaro vienas asmuo, tačiau jos įgaliojimus gali atlikti irkolegialus organas. Belgijos, Norvegijos ir kitų šalių konstitucijose numatyta, kadsosto Regento įgaliojimai yra suteikiami pilnamečiui Karališkosios Šeimos nariui,kuris yra pirmasis įpėdinis į sostą. Tuo tarpu Ispanijoje Regentu skiriamas įpėdiniotėvas ar motina, o jei jų nėra, arba jie neatitinka sosto regentui keliamų reikalavimų,vyriausias iš artimiausių giminaičių.80 Kai kurių valstybių konstitucijos numato irgalimybę sosto Regentu skirti ir ne Karališkosios Šeimos narį. Antai ŠvedijosKaralystės Valdymo Formos Akte yra įtvirtinta nuostata, jog, jei nei vienas asmuo išKarališkosios dinastijos neatitinka reikalavimų, keliamų sosto Regentui, arba tokiųasmenų išvis nėra, Riksdagas sosto Regentu gali paskirti parlamento spikerį(Švedijoje vadinamą talmanu) arba jo pavaduotoją.81 Kolegialus organas kai kurioseEuropos valstybėse irgi gali būti skiriamas sosto Regentu. Norvegijos KaralystėsKonstitucijos 41 straipsnis nustato, jog Regentu turi būti skiriamas artimiausiassosto paveldėtojas, jeigu jis yra pilnametis. Jeigu tokios galimybės nėra, monarchoįgaliojimus perima Valstybinė Taryba82, į kurios sudėtį įeina ministras pirmininkas ir7 nariai.Monarcho pilnametystė, suteikianti jam teisę naudotis visomiskarališkosiomis prerogatyvomis, Europos valstybių konstitucinėje teisenoje yranustatoma skirtingai. Dažniausiai yra sutinkamas 18 metų cenzas (Danija,Liuksemburgas, Didžioji Britanija, Nyderlandai, Švedija, Norvegija), tačiau Monako

78 Belgijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html ; prisijungimo laikas:2004-10-03; 1810 m. Švedijos Karalystės Sosto Paveldėjimo Aktas// http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sw00000_.html; prisijungimo laikas: 2004-10-12; Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-08-29; Nyderlandų KaralystėsKonstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/nl00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-10-06.79 Liuksemburgo Didžiosios KunigaikštystėsKonstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/lu00000_.html#A080_; prisijungimo laikas: 2004-10-24.80 Ispanijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html 2004 09 2281 Švedijos Karalystės Valdymo Formos Aktas//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sw00000_.html ; prisijungimolaikas: 2004-11-06.82 Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html ; prisijungimo laikas:2004-09-29.31

Kunigaikštystės ir Belgijos Karalystės konstitucijose įtvirtinta nuostata, kad įpėdinisgali užimti sostą, jam sulaukus tik 21 metų.83 Taigi, kaip matome, monarcho

pilnametystė daugelyje Europos valstybių yra sutapatinama su paprastų piliečiųpilnametystės sąlygomis, ir jokie išskirtiniai amžiaus brandos reikalavimai nėranurodomi. Tuo monarchui taikomos pilnametystės sąlygos gerokai skiriasi nuorespublikos valdymo formoje pretendentams į prezidento pareigybes taikomųamžiaus cenzo reikalavimų (35 – 50 m.). Išimtis, susijusi su valdovo amžiaussąlygomis aptinkama Vatikano konstitucinėje santvarkoje. Vatikano Pontifiku,remiantis kanonų teisės normomis ir susiklosčiusiomis konklavų tradicijomis,renkamas asmuo, kuriam yra daugiau negu 60 metų.Monarchui sulaukus pilnametystės, grižus iš kelionės ar pasveikus, sostoRegento veikla nutrūksta.

83 Monako KunigaikštystėsKonstitucija//http://www.monaco.gouv.mc/Dataweb/GouvMc.nsf/0/8EAC97F956A58C44C12569D1004E6ABF?OpenDocument ; prisijungimo laikas: 2004-09-26; Belgijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-10-03.32

3. Monarcho įgaliojimai ir imunitetai

3.1. Monarchas – valstybės vadovas

Valstybės vadovas – atsakingas asmuo, užtikrinantis konstitucinę tvarką,garantuojantis valstybinės valdžios tęstinumą ir stabilumą, aukščiausiu lygiuatstovaujantis tarptautiniams santykiams. Europos valstybėse, savo Konstitucijose arkonstitucinės reikšmės aktuose įtvirtinusiose monarchijos valdymo formą, valstybėsvadovu yra monarchas. Ispanijos Karalystės Konstitucijos 56 straipsnyje skelbiama,jog Karalius – valstybės vadovas, jos vientisumo ir tęstinumo simbolis, teisėjas irsutarimo garantas kasdieninėje valstybės valdžios organų veikloje – aukščiausiu lygiuatstovaujantis valstybę tarptautiniuose santykiuose, vykdantis Konstitucijos irįstatymų jam priskirtas funkcijas.84 Manytume, jog šis monarcho, kaip valstybėsvadovo, apibūdinimas yra tiksliausias ir išsamiausias, aptinkamas Europos šaliųkonstitucijose.Monarchas turi teisę naudotis ypatingu titulu, kuriuo yra pristatomasoficialiuose priėmimuose bei politiniuose susitikimuose. Siaurąja prasme titulasnurodo monarcho pavadinimą – Europos valstybėse yra naudojami Karaliaus (D.Britanija, Danija, Norvegija, Nyderlandai ir kt.), Kunigaikščio (Liuksemburgas,Lichtenšteinas), Pontifiko (Vatikanas) titulai. Plačiąja prasme titulas suvokiamaskaip informatyvus monarchijos rekvizitas atskleidžiantis svarbiausius monarchostatuso ypatumus: jame įtvirtinamas ypatingas valdovo instituto sakrališkumas, jovaidmuo, specifinės funkcijos ryšys su valdančiąja dinastija, nurodomi monarchijosteritoriniai vienetai. Štai Jungtinės Karalystės Sosto titulas suteikia teisę valdovuivadintis „Jo Didenybe Dievo skirtu Karaliumi Jungtinės Didžiosios Britanijos irŠiaurės Airijos Karalystės ir kitų jai pavaldžių valstybių ir teritorijų, BritųSandraugos vadovu, Tikėjimo gynėju“85 Jungtinės Karalystės valdovo titulas ko geroyra vienas lakoniškiausių, lyginant su kitų monarchijų vartojamais oficialiaistitulais.

84 Ispanijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html ; prisijungimo laikas:2004-09-22.85 O. Hood Phillips, P. Jackson, P. Leopold. Constitutional and Administrative law.- London: Sweet & Maxwell Limited of 100,Avenue Road, London NW3 3PE, 2001. P. 293-295.33

Minėtų monarchinių santvarkų valstybės vadovo instituto vaidmuo nėravisiškai adekvatus. Ispanijos, Nyderlandų ar Jungtinės Karalystės monarchai vis dartebeturi išlaikę pakankamai svarias valdžios funkcijas, kurios išryškėja politiniųkrizių momentais. Tuo tarpu Švedijos Karalystėje, valdovas pripažįstamas tik šaliessimboliu ir valstybės valdyme nedalyvauja86. Didžiausius įgaliojimus Europoje turiLichtenšteino Kunigaikštis ir Vatikano Miesto Valstybės Pontifikas.

3.2. Įstatymų leidžiamosios valdžios ir monarcho santykis

Įstatymų leidžiamojoje valdžioje, Europos valstybėse, kuriose įtvirtintaparlamentinė monarchija, monarcho funkcijos tampa simbolinėmis: jis skelbiaparlamento rinkimus, sušaukia ir atidaro naujai išrinkto parlamento pirmąją sesiją,tvirtina jo išleistus įstatymus. Visus šiuos veiksmus valdovas atlieka tik laikydamasisvalstybės Konstitucijoje ar kituose įstatymuose įtvirtintų nuostatų87. Parlamentinėsemonarchijose valdovo institutas Konstitucijos griežtai subordinuojamas, nepaliekantjokios konstitucinės teisenos interpretacijos ir ekspresijos galimybės.Svarbu pažymėti, jog parlamentas įgauna svarbias funkcijas formuojantmonarcho institutą. Štai Belgijos Karalystėje pretendentas į sostą patvirtinamas tadingstimi sušauktame parlamento posėdyje. Daugelyje Konstitucijų yra įtvirtintavaldovo priesaikos parlamentui taisyklė, kuri simbolizuoja kur kas svarbesnį neiformalų Karūnacijos procedūros momentą. Iš tiesų, tokiu būdu parlamentasprisaikdintam monarchui suteikia valdžios įgaliojimus88.Dabartinėse parlamentinio tipo monarchijose valdovas praktiškai neteko visųsavarankiškos įstatymų leidžiamosios valdžios įgaliojimų. Visgi, kai kurių valstybiųkonstitucinė teisė pripažįsta monarchą turint įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.Belgijos Karalystės, Nyderlandų Karalystės Konstitucijose nustatyta, jogKaralius kartu su parlamentu įgyvendina įstatymų leidžiamąją valdžią, o suVyriausybe – vykdomąją valdžią. Visgi, Belgijos Konstitucijos 74 straipsnyje įtvirtintamonarcho įstatymų iniciatyvos teisę ribojanti nuostata, jog Karalius gali parlamentui

86 T. Larsson. Governing Sweden. – The Swedish Agency for Administrative Development, Stockholm, 1997. P. 39.87 Б.А Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть особенная: страны Эвропы. – Москва: ИздательствоБЕК, 1997. C. 215.88 A.J.M. Kortmann, P.T . Bovend‘Eert. Dutch Law. -The Hague, 2000. P. 78-79.34

pateikti tik įstatymų projektus, susijusius su valstybės armijos kontingentonustatymo, natūralizacijos, biudžeto vykdymo, Karaliaus ministrų civilinės irbaudžiamosios atsakomybės klausimais.89 Monako Kunigaikštystės Konstitucijos 66straipsnis skelbia, jog įstatymų leidybos iniciatyvos teisė priklauso Kunigaikščiui,90tuo tarpu Švedijos Karalystėje monarchas tokios teisės neturi. Didžiosios Britanijoskonstitucinės teisės doktrinoje yra susiformavęs principas, kad Parlamentą sudaroKaralienė, Lordų ir Bendruomenių Rūmai91, tačiau Karalienė neturi svarios įtakos,Parlamentui priimant įstatymus. Jau nuo XIX – ojo a. pradžios įsitvirtinokonstitucinis paprotys, pagal kurį, Karalienė turi veikti pagal jos ministrų patarimus.Be to, svarbu pažymėti, jog monarchas nuo 1845 m. praktiškai nedalyvauja įstatymųpriėmimo Parlamente procedūroje.Visiškai skirtinga monarcho padėtis yra nustatyta Vatikano Miesto ValstybėsPagrindiniame Įstatyme. Šiame įstatyme įtvirtinta nuostata, jog visa įstatymųleidžiamoji valdžia priklauso Pontifikui,92 tačiau jis savo nuožiūra šią teisę galideleguoti Komisijai, sudarytai iš Kardinolo Pirmininko ir Kardinolų.Nors parlamento išleistas teisės aktas įsigalioja tik jį pasirašius valdovui; šisneturi jokios alternatyvios galimybės pateiktą įstatymą panaikinti arba sugrąžintipakartotiniam svarstymui. Tiesa, kai kurių monarchijų Konstitucijose arkonstitucinės reikšmės teisės aktuose (Jungtinė Karalystė, Norvegija) tebėranumatyta valdovo teisė vetuoti parlamento priimtą įstatymą, tačiau jis šiaprerogatyva praktiškai nesinaudoja (išskyrus išimtinius atvejus, kai to kolegialiaipaprašo valstybės vyriausybė)93. Jungtinėje Karalystėje nuo 1707 m. monarchasneatmetė nė vieno parlamento išleisto statuto, todėl valstybės konstitucinių teisiniųsantykių realijose susiklostė konvencinė nuostata, jog valdovas, taikydamas vetoteisę, atskleistų savo politinio korektiškumo stoką, pažeisdamas parlamento

89 Belgijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-10-03.90 Monako KunigaikštystėsKonstitucija//http://www.monaco.gouv.mc/Dataweb/GouvMc.nsf/0/8EAC97F956A58C44C12569D1004E6ABF?OpenDocument ; prisijungimo laikas: 2004-09-26.91 A. W. Bradley, K. D. Ewing. Constitutional and Administrative law. 13 th edition. London: Copyright licensing agency Ltd, 90Tottenham road, London W1P 0LP, 2003. P. 319.92 2001 m. Vatikano Miesto Valstybės Pagrindinis Įstatymas//Основной Закон Государство ГородаВатикана//Журнал российсского права. 2002, Но. 9. C. 128.93 В.О. Лучин, Г.А. Василевич, А.С. Прудников. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Закон и право, 2001.C. 153; В.Е. Чиркин. Конституционное право зарубежных стран. – Москва: Юристь, 1997. C. 143.35

institucinės viršenybės valdžių sistemoje principą. Visgi, galima paminėti išskirtinįatvejį, kai monarchas nepasirašė Parlamento priimto įstatymo. 1989 m. BelgijosKaralystėje buvo priimtas ir pateiktas Karaliui pasirašyti įstatymas, legalizuojantisabortus. Nors Belgijos Karalystės Konstitucija nebuvo nustačiusi monarchui vetoteisės Parlamento priimtiems įstatymams, tačiau Karalius Boduenas atsisakė šįįstatymo pasirašyti, nes jo esmė prieštaravo monarcho išpažįstamam Romos Katalikųtikėjimui. Išeitimi iš šios situacijos tapo laikinas Karaliaus nušalinimas nuo jopareigų, remiantis Konstitucijoje įtvirtinta nuostata. Taigi, problema buvo išspręsta irKaralius buvo atleistas nuo pareigos pasirašyti įstatymą.94 Kai įstatymas buvopasirašytas, Parlamentas vėl gražino Karaliui Boduenui jo įgaliojimus.2003 m. Lichtenšteino Kunigaikštystėje referendumo būdu buvo pataisytašios šalies Konstitucija. Šios pataisos suteikė svarius įgaliojimus valstybės vadovui.Konstitucijos 65 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad, jei Kunigaikštis per 6mėnesius nepasirašo Parlamento priimto įstatymo, tai reiškia, jog jis yra atmestas.Kaip matome, šia Konstitucijos pataisa valdovui buvo suteikta absoliutaus veto teisė,suteikianti monarchui didžiausius įgaliojimus įstatymų leidybos procese Europosmonarchinėse valstybėse.M.V. Baglaj redaguotame vadovėlyje tvirtinama, jog parlamentinėjesantvarkoje monarchas įstatymų leidžiamojoje valdžioje tampa savotišku Parlamentoinstitucijos veiklą vertinančiu notaru95, tačiau šią nuomonę drįstume kritikuoti.Pirmiausia pabrėšime, jog valdovas praktiškai neturi galimybės kvestionuotiparlamento priimtų įstatymų konstitucingumo klausimo. M.V. Baglai veikalepateikta metafora prieštarauja ir valdovo institucinio imuniteto principui, kurio dėkašis nėra atsakingas dėl savo atliekamų valdžios funkcijų (įskaitant ir parlamentopriimtų teisės aktų tvirtinimą) pasekmių.

3.3. Monarchas ir įstatymų vykdomoji valdžia

Monarcho vykdomosios valdžios prerogatyvos Europos šalyse, kurioseįtvirtinta parlamentinė monarchija, yra ganėtinai ribotos. Paprastai jo leidžiamidekretai rengiami vyriausybėje: kompetentingoje ministerijoje sudaromas ir

94 Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucija//http://www.fuerstenhaus.li/verfassung.0.html?&lang=en ;prisijungimo laikas: 2004-10-15.95 М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002. C. 119.36

svarstomas akto projektas, paruošiama galutinė jo redakcija, tuomet aktas teikiamasvaldovui pasirašyti ir paskiausiai yra kontrasignuojamas ministro pirmininko arbatos ministerijos ministro, kur buvo parengtas aktas96.Monarchas yra informuojamas apie visas rengiamo akto ypatybes, jis taip patgali pareikšti ir savo politinę poziciją97, tačiau ji negali būti traktuojama kaip

privaloma, lemianti akto turinį, priešingu atveju, valdovas peržengtų savokompetencijos ribas. Todėl monarcho įtaka jo paties aktų leidimo procesui pasirodoesanti mažybinė – didžiumą organizacinių, tvarkomųjų darbų nuveikia vyriausybė,vadinasi, ir jos atsakomybė kur kas didesnė. Tačiau monarchas kai kuriose Europosvalstybėse turi teisę savarankiškai leisti teisės aktus. Monako KunigaikštystėsKonstitucijos 46 straipsnis nustato, jog Kunigaikštis tam tikrais klausimais (užsieniopasiuntinių, teisėjų, Ministro Pirmininko, Vyriausybės narių paskyrimas, Parlamentopaleidimas ir kt.) gali leisti ordonansus. 2003 m. pataisytoje LichtenšteinoKonstitucijoje įtvirtinta nuostata, jog Kunigaikštis gali savarankiškai leistiypatinguosius dekretus, iki 6 mėnesių sustabdančius tam tikrų Konstitucijosstraipsnių galiojimą.Išimtinė valdovo kuruojamų valstybės reikalų sritis, kur išliko absoliuti jovaldžia – karališkojo dvaro administravimo organizavimas. Štai Ispanijos KaralystėsKonstitucijoje įtvirtinta monarcho savarankiška teisė skirti ir atleisti karališkojodvaro tarnautojus.98Daugelio Europos parlamentinių santvarkų Konstitucijose Valdovokompetencijai priskiriama teisė tvirtinti ministro pirmininko kandidatūrą, tačiau šiprerogatyva tėra formali ir neatspindi monarcho politinės valios. Svarbu pažymėti, jogKonstitucijose pati valdovo iniciatyvos prielaida Vyriausybės instituto formavimoprocesui yra nevienoda. Ispanijos Karalystės Konstitucijoje monarchui suteikta teisėpačiam siūlyti ministro pirmininko kandidatūrą, pasitarus su parlamento politiniųpartijų atstovais, tuo tarpu Belgijos Karalystės Konstitucija pripažįsta tik valdovoteisę patvirtinti parlamento siūlomą kandidatūrą99. Tačiau abejais atvejais valdovo

96 С.А. Авакъан. Конституционное право. Энциклопедический словарь. –Москва: Норма, 2001. C ..363.97 A.J.M. Kortmann, P.T . Bovend‘Eert. Dutch Law. -The Hague, 2000. P. 79.

98 Ispanijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html ; prisijungimo laikas:2004-10-07.99 Belgijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html ; prisijungimo laikas 2004-09-16;Ispanijos Karalystės Konstitucija// http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-10-07.37

sprendimą įtakoja Konstitucijoje įtvirtinta parlamentarizmo koncepcija: ministrųkabinetas įgaliojimus gauna tik parlamento daugumai patvirtinus premjerosuformuotą vyriausybę ir pritarus jos sudarytai programai. Šiuo atveju lemiamasvaidmuo tenka parlamente susidariusiai politinei pozicijai, proteguojančiai savolyderio kandidatūrą į premjero postą. Jeigu monarchas, nesutikdamas premjerutvirtinti parlamento daugumos remiamo atstovo, šioms pareigybėms parinktų nors irlabai kompetentingą, tačiau politinei pozicijai nepriklausantį asmenį, valstybėje kiltųvyriausybės krizė. Valdovo iniciatyva sudarytas ministrų kabinetas parlamentenegautų politinės pozicijos pritarimo ir privalėtų atsistatydinti.Tais atvejais, kai šalies parlamente nesusidaro stabili politinė pozicija, tamtikrose monarchijose (Nyderlandų, Belgijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės), valdovoprerogatyva, tvirtinant ministro pirmininko pareigybes, tampa kur kas svaresnė.Politinio susiskaldymo parlamente dingstimi monarchas turi teisę pasirinkti, kuriaipartinei koalicijai patikėti politinės pozicijos vaidmenį100. Šios protekcijos dėka,valdovas gali pareikalauti iš sudarytos parlamento daugumos skirti ministrupirmininku jam priimtiną politiką. Aptartos teorinės institucinės sąveikos schemospavyzdžiu galėtume nurodyti Jungtinės Karalystės Valdovės Elžbietos II- osiosišreikštą politinę iniciatyvą, 1957 – aisiais premjeru patvirtinus G.Mak Milan‘ą, o1963 –aisiais – A.Duglas – Hium‘ą, kurie nebuvo parlamento politinės daugumoslyderiai101.Vis dėlto, monarcho iniciatyva suformuotos vyriausybės (net ir gavusiosparlamento pasitikėjimą) veikla retai kada būna konstruktyvi, nes parlamentesusidariusios opozicinės jėgos nuolat rengia interpeliacijų vyriausybei arkonkrečiam jos nariui projektus. Šiame procese prie jų dažnai prisijungia ir kai kuriepolitinės pozicijos atstovai – „atskalūnai“, nepritariantys jų partijoje susiklosčiusiemshierarchiniams – ideologiniams pakitimams, sudarius politinį konsensusą sumonarchu. Tokiu būdu, valstybės vyriausybės veiklos tęstinumas tampanebenuspėjamu, nes parlamento pozicija pernelyg susilpnėja ir susiskaldo,nebeįstengdama atmesti inicijuojamus nepasitikėjimo votumus. Čia išryškėja irmonarcho instituto kompetencijos spraga: jis neturi teisės kvestionuoti parlamente

100 J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, HampshireRG21 2XS, 1991. P. 199.101 .А Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть особенная: страны Эвропы. – Москва: ИздательствоБЕК, 1997. C. 50.38

išreikšto nepasitikėjimo vyriausybe ir nepriimti jos atsistatydinimo102. Todėlmonarcho galimybė įtakoti vyriausybės institucijos sudarymo ir jos politikosformavimo aspektus vertintina santūriai: susiklosčius palankiai politinei situacijaisubūręs ministrų kabinetą, valdovas neturi galimybės laiduoti jo tęstinumą politinėskrizės laikotarpiu.Daug didesnes galias turi vykdomosios valdžios srityje turi Lichtenšteino irMonako, Liuksemburgo Kunigaikščiai. Pagal Liuksemburgo DidžiosiosKunigaikštystės Konstitucijos 77 straipsnį, Didysis Kunigaikštis pats skiria iratleidžia Vyriausybės narius.103 Lichtenšteino Kunigaikštis, gali paleisti vyriausybę aratleisti atskirą ministrą, jei jis praranda monarcho pasitikėjimą. Visgi, Kunigaikštistokį sprendimą priima ne savarankiškai, o pasitaręs su Parlamentu.Skirtingai nei dualistinėse santvarkose, parlamentarizmo koncepcijąproteguojančiose monarchijose valdovas neturi savarankiškos prerogatyvosvyriausybės atsistatydinimo atveju paleisti parlamentą. Ši galimybė atsiranda tik tuoatveju, kai atstatydinus vyriausybę, parlamentas per atitinkamą laikotarpį nesugebasudaryti ir siūlyti monarcho patvirtinimui naują ministrų kabinetą, arba nepritariasuformuotos vyriausybės veiklos programai. Konstatavus parlamento institucijojesusiklosčiusią politinių struktūrų bendradarbiavimo aklavietę, valdovas gali paleistiparlamentą paskutiniosios nesutikusios atsistatydinti Vyriausybės prašymu104. Bevyriausybės ir monarcho, parlamento įgaliojimų nutraukimo klausimą paprastaisprendžia ir trečioji, nepriklausoma institucija, atliekanti savotiško arbitro vaidmenį.Štai Jungtinėje Karalystėje, valdovas negali patenkinti vyriausybės prašymo paleistiparlamentą, negavus slaptosios valstybės tarybos (Privy Council) pritarimo105.Vieningai nusprendus paleisti parlamentą, politinės krizės sprendimo svertaisuteikiami valstybės pilietinei bendruomenei, kuri rinkimų keliu įgaliojimus suteikianaujai atstovaujamajai institucijai, pajėgiai suformuoti stabilią politinę poziciją irsudaryti konstruktyvią vyriausybę.

102 Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основныеинституты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 50.103 Liuksemburgo Didžiosios KunigaikštystėsKonstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/lu00000_.html#A080_ ; prisijungimo laikas: 2004-10-24.104 С.А. Авакъан. Конституционное право. Энциклопедический словарь. –Москва: Норма, 2001. C ..363.105 J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, HampshireRG21 2XS, 1991. P. 199.39

Dualistinėse Europos monarchijose, kurioms konstitucinės teisės doktrinapriskiria Lichtenšteino ir Monako Kunigaikštystes, monarchas turi didesniusįgaliojimus. Antai Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucijos 48 straipsnis nustato,kad Kunigaikštis gali sustabdyti Parlamento įgaliojimus 3 mėnesiams arba išvis jįpaleisti.106Parlamento, vyriausybės ir kitų valdžios institucijų atžvilgiu monarchasišlaikė tam tikrą „kritikos prerogatyvą“. Jos turinį atskleidžia monarchokompetencijos ypatumus, nusakantis angliškosios bendrinės teisės principas:„Patarti, Paraginti ir Įspėti“ (To Advise, Encourage and to Warn)107. Tai reiškia, jogvaldovas turi teisę gauti visą su valstybės ir visuomenės būties klausimais susijusiąinformaciją, taip pat reikalauti pareigybinių ataskaitų iš įvairaus rango valstybėsveikėjų. Net nebūdamas valstybės ministrų kabineto vadovas ir nedalyvaudamas jorengiamuose posėdžiuose, monarchas savo oficialioje kalboje gali viešai išsakytikritiką tiek kolegialios Vyriausybės, tiek atskiro ministro veiklos adresu. Šiosprerogatyvos galia nėra vien įspėjamojo pobūdžio: ji taip pat gali reikšti ir peikiamovalstybės veikėjo karjeros pabaigą. Štai Nyderlandų Karalystės konstitucinės teisėsdoktrinoje teigiama, jog valdovui viešai pasmerkus konkretų valstybės pareigūną, šisprivalo arba paaiškinti ir argumentuoti kritikuotus jo veiksmus bei sprendimus, arbaatsistatydinti108.Daugelyje Europos valstybių valdovas formaliai tebėra laikomas ginkluotųjųpajėgų vyriausiuoju vadu, tačiau konkrečiose valstybėse realūs jo įgalinimai šiojesrityje yra skirtingi. Jungtinėje Karalystėje pagal 1689 m. Teisių bilio nuostatas, beparlamento sutikimo, valdovas negali naudotis prerogatyva savarankiškai priimtikarinio pobūdžio sprendimus. Tuo tarpu Ispanijoje Valdovas pripažįstamasvyriausiuoju armijos vadu ne tik konstituciškai, tačiau ir faktiškai disponuoja šiaisįgalinimais. 1981 m. Ispanijos Karalius Chuanas Karlas neparėmė šalyje inicijuotokarinio pučų organizatorių, įsakydamas visiems kariuomenės daliniams liktidislokacijos vietose109.

106 Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucija//http://www.fuerstenhaus.li/verfassung.0.html?&lang=en ;prisijungimo laikas: 2004-10-15.107 J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, HampshireRG21 2XS, 1991. P. 198.108 A.J.M. Kortmann, P.T . Bovend‘Eert. Dutch Law. -The Hague, 2000. P. 79.109 Н.В. Попов. Монархи Звропы. – Москва, 1996. C. 239.40

3.4. Monarcho imunitetas

Monarchijos valdymo formą įtvirtinusių Europos valstybių Konstitucijosevaldovo institutas yra apsaugojamas konstitucinėmis nuostatomis, užtikrinančiomisjam, kaip valstybės vadovui teikiamas konstitucinio statuso garantijas.Monarcho statusas savo imuniteto ypatybėmis išsiskiria iš visų kitų valdžiosinstitucijų. Daugumoje Europos Konstitucijų vyrauja principas: „valdovas yraneliečiamas“110. Liuksemburgo, Lichtenšteino konstitucijose tik visai neseniai buvopanaikinta tezė, jog valdovo asmuo yra šventas, Norvegijos Karalystėje tokiaformuluotė yra iki šiol.Europoje ši reikšmė yra labiau metaforizuota ir suvokiama ne kaip absoliutidogma, o kaip pačioje visuomenėje susiformavęs mentalitetinis sentimentas tokiosinstitucijos atžvilgiu. „Šventumo“ epitetas Europos konstitucinėje doktrinojevertinamas santūriai, neretai moderniose monarchinių valstybių Konstitucijose jisnet nėra minimas. Valdovas sakralizuojamas itin savotiškai – jam jaučiama didelėpagarba, jis vertinamas kaip autoritetas, tačiau jo šventumas kildinamas ne išnepasiekiamo Dieviškumo versmės, o iš paprastų žmogiškųjų vertybių.Reikšmingiausias monarcho imuniteto bruožas yra jo neliečiamumas, kurisgali dvejopai charakterizuoti Valdovo statusą. Konstatuosime, jog konstitucinės teisėsdoktrinoje monarchas gali būti traktuojamas ir kaip asmuo, ir kaip institucija111.

3.5. Asmeninis monarcho imunitetas

Monarcho asmeninio imuniteto turinio esmę atspindi konkrečiose

Konstitucijose valdovo asmeniui suteiktos teisinio pobūdžio garantijos. Personaliniopobūdžio imunitetas taikomas tik valdovui, taip pat laikinai jis gali būti suteiktas

110 Liuksemburgo Didžiosios KunigaikštystėsKonstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/lu00000_.html#A080_ ; prisijungimo laikas: 2004-10-24;Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-09-29.111 A.J.M. Kortmann, P.T . Bovend‘Eert. Dutch Law. -The Hague, 2000. P. 78.

41

sosto regento funkcijas vykdančiam asmeniui monarcho nepilnametystės ar ligosmetu. Ši privilegija netaikoma jo šeimos asmenims, taip pat dvaro tarnautojams112.Europos valstybių konstitucinės teisės doktrinoje vyrauja nuomonė, jogvaldovo teisinis imunitetas apsaugo jį nuo imperatyvių viešosios teisės normųreikalavimų. Tačiau kartu pažymima, jog valdovo imunitetas negali būtipripažįstamas privatinėje teisenoje. Taip reziumuojama, jog monarchas nėra atleistasnuo asmeninės civilinės atsakomybės113.Vakarų Europos konstitucinės teisės doktrinoje laikomasi požiūrio, jog valdovoabsoliutaus asmeninio imuniteto teoriją nuneigia karūnacijos metu asmensduodama priesaika ne tik saugoti valstybės vientisumą, nepriklausomybę, josįstatymų veiksmingumą, tačiau taip pat gerbti visuomenės ir piliečių teises beilaisves114.Prisiekdamas valdovas prisiima pareigą užtikrinti valstybėje galiojančiųįstatymų veiksmingumą, kartu suvaržydamas savo galimybę piktnaudžiauti įgytoimuniteto privilegijomis. Modernios monarchijos visuomenėje iš valdovo asmenstikimasi teisinės sąmonės bei teisinės kultūros pavyzdžio kitiems. Priesaika šiuoatveju nėra formalus karūnacijos elementas – ji liudija būsimo monarcho lojalumąšalies visuomenės prioritetinėms vertybėms, tarp jų ir teisei.

3.6. Monarcho institucinis imunitetas

Valdovas, įgyvendamas savo kompetenciją valstybės įstatymų leidžiamosios,įstatymų vykdomosios ar teisminės valdžios srityje išlieka neliečiamas irneatskaitingas nei vyriausybei, nei parlamentui, nei valstybės teismų sistemai,išvengdamas politinės – teisinės atsakomybės dėl priimtų ir realizuotų valstybiniovaldymo reikšmės sprendimų.Parlamentinėse monarchijose valdovo instituto neliečiamumą pagrindžia joatskaitingumo delegavimo kitoms valdžios institucijoms principas. Jo turinio esmę

112 J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, HampshireRG21 2XS, 1991. P. 195.113A.J.M. Kortmann, P.T . Bovend‘Eert. Dutch Law. -The Hague, 2000. P. 79.114 Ispanijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-09-12;Belgijos Karalystės Konstitucija// http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-11-03.42

sudaro kelios svarbios konstitucinėje doktrinoje išskirtos prielaidos, kuriaspamėginsime apžvelgti.Pirmiausia tenka konstatuoti, jog monarcho vaidmuo valstybės valdžiųorganizacijoje pastebimai minimizuojamas, pagrindinės valdymo funkcijossutelkiamos parlamento bei vyriausybės institucijose, kurioms ir tenka visa politinė –teisinė atsakomybė. Toks Valdovo kompetencijos apribojimas yra būdingas visomsparlamentinėms monarchijoms. Sumenkinant monarcho instituto įtaką įstatymųleidybos bei įstatymų vykdomosios veiklos procesams, nulemiamas ir adekvatus joatskaitingumo pokytis. Angliškosios bendrinės teisės doktrinoje monarchokompetencijos apribojimas labai teisingai išreiškiamas teiginiu „The King can do nowrong“ (Karalius negali daryti nieko blogo)115. Be abejo, tai nereiškia jog visisprendimai, kurių priėmime dalyvavo valdovas, yra priderami, pagrįsti ir teisingi.Tačiau šis teiginys liudija sumenkėjusias monarcho instituto prerogatyvas – jisnegali padaryti nieko blogo, nes tam neturi pakankamai svarių teisinių įgalinimų.Verta pabrėžti, jog monarchas nebetenka galimybės savarankiškai leisti savoteisės aktus, vadinasi praranda institucinio nepriklausomumo savybęįgyvendindamas savo funkcijas. Visus įgalinimus jis realizuoja tik kartu veikiantkitoms valdžios institucijomis – parlamentui, vyriausybei, teismų sistemai116. Tokiubūdu visi valdovo kompetencijai priskirti įgaliojimai įgauna juridinę reikšmę, tik juospatvirtinus konkrečiai institucijai ir atlikus būtinus formalumus. Tradiciniu tokiosjuridinės kooperacijos pavyzdžiu galima būtų nurodyti valdovo ir vyriausybėsbendradarbiavimą, kadangi parlamentinėje monarchijoje šių institucijų tandemasatlieka vykdomosios valdžios funkcijas ir bene glaudžiausiai tarpusavyje sąveikauja.

115 Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основныеинституты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 34.116 М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002. C. 119.43

Išvados

1. Baigiamajame darbe išnagrinėti monarcho instituto konstituciniostatuso aspektai Europos valstybėse. Juos taip pat pagrindėme ir konkretizavomeįvairiomis politinėmis, socialinėmis, istorinėmis žiniomis, suteikiančiomis galimybęvisapusiškai įvertinti šioje studijoje gvildentų klausimų problematiką.2. Konstituciškai reglamentuojamas monarcho institutas, įsiterpdamas įvalstybės valdžių organizavimo sistemą, lemia monarchijos valdymo formossusidarymą. Šios valdymo formos ypatumai atsiskleidžia, nagrinėjant konstituciškaireglamentuotus specifinius monarcho instituto požymius.3. Monarchas Konstitucijos struktūroje išskiriamas kitų valstybės valdžiosinstitucijų atžvilgiu. Jam dažniausiai suteikiama ir prioritetinė pozicija Konstitucijojeįtvirtintoje visuomenės bei valstybės vertybių skalėje. Monarcho instituto ideologinėišaukštinimas itin pastebima senesnių – XIX – ojo, XX – ojo amžiaus pradžiosKonstitucijų struktūrose. Tuo tarpu moderniuose monarchinių valstybių (Ispanijos,Belgijos, Nyderlandų Karalystės) Aukščiausiuose Įstatymuose ši valdžios institucijareglamentuojama kur kas santūriau – konstituciškai ji nebėra pripažįstama svarbiavisuomenės ir valstybės vertenybe. Manytume, monarchijos instituto devalvacijaKonstitucijos struktūroje yra neišvengiama, nes modernioje valstybėje esminėsvertybės pavyzdžiu pripažintinas Tautos Suvereniteto požymis, tuo tarpu valdžiosinstitucija – monarchas, tampa tik šios ir kitų vertybių puoselėtoju bei plėtotoju.4. Monarcho instituto formavimo principai – sosto paveldimumas ir sostorinkimai – buvo atskleisti aptariant konkrečias sosto užėmimo sistemas. Galimekonstatuoti, jog monarcho instituto sudarymo procedūra smarkiai skiriasi nuo kitųvaldžios institucijų suformavimo ypatumų. Paveldimo Sosto monarchijose taikomipretendentų kilmės prioritetai akivaizdžiai prieštarauja lygios ir laisvos visuomenėsprincipinėms nuostatoms. Renkamo sosto modelis taip pat neatitinka esminiųdemokratiškų valdžios institucijos sudarymo prielaidų: visuomenė tokiuose

44

rinkimuose nedalyvauja. Monarchijos instituto formavimo ideologijojetūkstantmečiais buvo ignoruojama moters – valdovės perspektyva. Daugeliošiuolaikinių pasaulio monarchijų Konstitucijose tebėra fiksuojamos moters lytįdiskriminuojančios sosto paveldėjimo nuostatos. Švedijos, Belgijos ir NyderlandųKaralysčių Konstitucijų pataisos, įteisinusios lygias moterų ir vyrų galimybespaveldėti sostą, galėtų būti pavyzdžiais visoms monarchinėms santvarkoms,siekiančioms pelnyti modernios visuomenės simpatijas ir pasitikėjimą.5. Monarchas valdžios įgaliojimų netenka ne tik savo mirties atveju.Baigiamajame darbe pateiktos sosto atsisakymo išimtys nors ir nėra itin skaitlingos,tačiau paneigia teiginį, jog monarcho galiojimų laikas apspręstas jo mirties momentu.Paprastai konkretaus monarcho valdžios laiko tarpsnis būna kur kas ilgesnis užparlamento ar prezidento institucijų kadencijų trukmę. Valdovas išlieka neutraliu beinepakeičiamu valstybės bei visuomenės raidos stebėtoju, padedančiu užtikrintiKonstitucijoje įtvirtintų skaidrumo, sąžiningumo ir kitų principų paisymą, valdžiosinstitucijoms realizuojant joms patikėtas funkcijas.6. Europoje ne visi monarchai turi Konstitucijos suteiktus vienodusįgaliojimus. Jie varijuoja priklausomai nuo monarchinės santvarkos tipo. Didžiausiasgalias turi Vatikano Pontifikas, kiek mažesniais įgaliojimais disponuoja Monako,Lichtenšteino Kunigaikštysčių valdovai. Europos parlamentinėse monarchijosevaldovas, gaudamas įgaliojimus iš parlamento institucijos, valdo pritariant Tautai.Parlamentinėse monarchijose tarp valdovo ir kitų valdžios institucijų susiklostolygiavertė institucinės priklausomybės būsena: parlamentas ir vyriausybė praktiškainegali atstatydinti valdovo, o šis turi tokias pat menkas atgręžtino poveikio galimybes.Valdovo atliekamos valdžios prerogatyvos teoriškai yra gana svarbios, tačiau jos yraformalaus pobūdžio.7. Monarcho demokrato įvaizdis atsiskleidžia, šiam ieškant naujų veiklossričių ir linkstant į visuomeninės veiklos pusę. Kadangi parlamentinėje santvarkojemonarcho instituto egzistencijos perspektyva tiesiogiai priklauso nuo visuomenėspozicijos, valdovas tampa suinteresuotas suartėti su ja, tam kad įgytų jos palankumąir pasitikėjimą. Visuomenė šiuo atveju, įgyja dar vieną stiprų ir jai lojalų sąjungininką– politiškai neutralų, stabilų, teisingą valstybės veikėją, atstovaujantį jos interesusvalstybės valdymo reikaluose. Vakarų Europos monarchų gebėjimą integruotis į

45

visuomenės egzistencijos peripetijas ir jų teigiamą vaidmenį demokratinių procesųraidoje šiandien viešai pripažįsta net respublikos valdymo formos šalininkai117.50