IKIMOKYKLINĖ VALDORFO PEDAGOGIKA IR JOS TAIKYMAS DARŽELIUOSE
TURINYS
ĮVADAS………………………………………………………………………………………………3
I. VALDORFO PEDAGOGIKA, TEORINIU ASPEKTU………………………………….…….4
IŠVADOS……………………………………………………………………………………………8
LITERATŪRA………………………………………………………………………………………9
ĮVADAS
Pirmuosius septynerius gyvenimo metus vaikui svarbu patirti: „pasaulis geras“. Idealią galimybę vaikui harmoningai skleistis sudaro natūrali ir jauki namų aplinka. Darželio auklėtojai stengiasi nesikišti į natūraliai besiskleidžiančią vaiko esybę, nedrumsti jo svajingo ir harmoningo pasaulio. Vaikui rūpestingai ir atsargiai vadovaujama pavyzdžiu. Matydamas pavyzdį ir pamėgdžiodamas, klausydamasis pasakų ir visais pojūčiais sugerdamas į save aplinką, vaikas pirmaisiais gyvenimo metais nesąmoningai perima labai daug vertybinės, estetinės ir kitos asmenybės raidą lemiančios informacijos. Todėl svarbu, kad visa jo aplinka – daiktai, gamta ir žmonės – būtų verti mėgdžioti. Labai svarbu ir tai, kad vaikas nebūtų perkrautas draudimais, kad galėtų patenkinti savo prigimtinį poreikį veikti, žaisti, atkartodamas tai, su kuo susiduria savo aplinkoje. Auklėtojų uždavinys – sukurti sąlygas, atitinkančias vaiko poreikius. Nuolat draudžiant, stabdant jo veiklos impulsus, trikdoma valios sklaida, vėliau pasireiškianti iniciatyvos stoka, pasyvumu.
Geras pavyzdys skatina vaiką imtis veiklos – pradėti laisvą žaidimą, kurio metu lavėja vaizduotė – kūrybinio mąstymo raidos pamatas.
Vaikas ruošiamas mokyklai toje pačioje grupėje, kurią lankė ankščiau. Jaunesnių nei šešerių metų apsuptis palankiai veikia vaiko brendimą, padeda jam įveikti „fantazijos krizę“, kuri yra dažnas reiškinys pasiekus šešerių metų amžių. Mokyklai besirengiantiems vaikams sudaromos sąlygos laikytis jų ugdymosi poreikius atitinkančio dienos ritmo. Vaikams, nelankiusiems darželio, gali būti organizuojamos specialios priešmokyklinės grupės (Monkevičius, 2004).
Objektas: Valdorfo pedagogika
Tikslas: Išanalizuoti Valdorfo pedagogikos ypatumus darželyje.
Uždaviniai:
Išnagrinėti Valdorfo pedagogikos ypatumus darželyje.
Metodai: Mokslinės literatūros ir dokumentų analizė.
I. VALDORFO PEDAGOGIKA, TEORINIU ASPEKTU
Valdorfo pedagogika tai idealistinė – humanistinė pedagoginė sistema. Jos idėjinis pamatas yra antroposofinė pasaulėžiūra, kurios pradininkas – filosofijos mokslų daktaras Rudolfas Štaineris.
Rudolfas Štaineris Valdorfo pedagogikos moto išreiškia tokiais žodžiais: „Su pagarba sutikti, su meile auginti, laisvą išlydėti.“ Ugdymas laisvei – tai idealas, kuris turi būti pagrįstas giliomis žiniomis apie žmogaus vystymąsi. Pagrindinės pasaulėžiūrinės tezės, grindžiančios Valdorfo pedagogiką, išdėstytos Rudolfo Štainerio paskaitų cikle „Mokslas apie Žmogų, kaip pedagogikos pagrindas“ (Brochmann, 1999).
Antroposofinėje pasaulėžiūroje žmogus yra dvasios, sielos ir kūno esybė. Žmogus taip pat apibrėžiamas kaip keturnaris, t.y. turintis fizinį kūną, gyvybinį kūną, sielą ir amžiną nedalomą dvasinį principą, kuris reiškiasi kaip žmogaus „Aš“. Valdorfo pedagogika yra grindžiama vientisa trejopos prigimties raiška bei žmogaus keturnarystės suvokimu, taip pat specifine, septynmečiais paremta amžiaus tarpsnių teorija, kurioje atspindi, kaip skirtingais gyvenimo laikotarpiais vystosi ir kinta žmogaus esybės nariai (Fullan, 1998).
Dvasia žmoguje traktuojama kaip nemari, nuolat besivystanti. Gimdamas kiekvienas žmogus „atsineša“ ir savo gyvenimo uždavinius, kuriuos įgyvendindamas vystosi pats ir prisideda prie žmonijos vystymosi. Todėl svarbiausiais pedagoginis uždavinys yra padėti vaikui atrasti ir išskleisti jo paties individualumą. Valdorfo pedagogika besivadovaujantis pedagogas nuolat užsiima saviugda, nes, priklausomai nuo to kokiame amžiaus tarpsnyje yra vaikas, pedagogas jam turi tarnauti kaip mėgdžioti vertas pavyzdys, autoritetas arba pagarbus oponentas (Lietuvos vaikų darželis: praeitis ir dabartis, 1999).
Pedagogikos suvokimui taip pat svarbi idėja, kad žmogaus siela veikia ir reiškiasi per mąstymą, jausmus ir valią. Žmogaus biografijos eigoje šios trys sielos dalys reiškiasi ir vystosi netolygiai. Aukščiau minėta amžiaus tarpsnių teorija aiškina, kaip tai vyksta ir kaip vaikystės amžiaus tarpsniai siejasi su suaugusio žmogaus gyvenimo laikotarpiais. Pedagoginiu požiūriu svarbu atitinkamais amžiaus tarpsniais sukurti tokias sąlygas, kuriose galėtų geriausiu ir sveikiausiu būdu vystytis aukščiau minėtosios sielos dalys (Šteineris, 1998).
Pagal antropsofinę amžiaus tarpsnių teoriją, pirmasis septynmetis žmogaus gyvenime – tai laikas, kai žmogus įgyja esminius, bendražmogiškuosius pagrindus (išmoksta vaikščioti išsitiesęs, kalbėti bei mąstyti) ir įvaldo save patį, o ypač savo fizinį kūną. Pirmajame septynmetyje kaip fenomeną galime stebėti didžiulį augimo šuolį, begalinį vitališkumą ir pozityvumą pasaulio atžvilgiu. Šios jėgos yra skirtos sveiko fizinio kūno formavimui ir įvaldymui. Kuo vaikas mažesnis, tuo visi išoriniai veiksniai vaiką įtakoja giliau, sudarydami jo kaip asmenybės pagrindą. Pirmajame septynmetyje svarbu sudaryti tokią aplinką, kurioje gyvybinės vaiko jėgos galėtų formuoti kuo sveikesnį fizinį kūną, kuris vėliau taps tinkamų įrankiu tolimesniam žmogaus vystymuisi ir veiklai. Per ankstyvas ir akcentuotas intelektualizavimas, apribota galimybė įvairiai judėti ir laisvai žaisti, jutimų ir įspūdžių perkrova bei skurdi, nesuprantama, mėgdžioti netinkama aplinka – tai veiksniai neigiamai veikiantys sveiką vaiko vystymąsi. Šis amžiaus tarpsnis baigiasi, kai ima kristi pieniniai dantys, o nuo fizinio kūno formavimo išsilaisvintos gyvybinės jėgos pradeda veikti taip, kad vaikas po truputį pradeda mąstyti abstrakčiai, atsiranda gebėjimas sąmoningai įsiminti medžiagą, išorinis saugumas virsta vidiniu saugumu ir noru palikti jau žinomą ir įprastą aplinką, eiti į mokyklą (Šteineris, 2000).
1907 metais Rudolfas Štaineris parašė pirmą savo knygą apie lavinimą „Vaiko lavinimas“. Pirma mokykla, kuri veikė pagal Štainerio metodus buvo įkurta 1919 metais Vokietijoje Štutgarto mieste esančio „Valdorfo – Astorijos“ fabriko darbuotojų vaikams. Iš to ir kilo Valdorfo pavadinimas, kuris tapo visame pasaulyje gerai žinomo lavinimo metodo prekiniu ženklu.
Štutgarte esanti mokykla greitai plėtėsi, atsirado paralelinės klasės. Įkvėpti pirmosios mokyklos ir joje taikomos pedagogikos sėkmės iki 1938 metų tokio tipo mokymo įstaigas atidarė kituose Vokietijos miestuose, o taip pat JAV, Didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Austrijoje ir Vengrijoje. Valdorfo pedagogikos idėjos į Lietuvą pateko per Talino ir Maskvos Valdorfo pedagogikos centrus, kuriuose seminarus lankė būrelis Lietuvos mokytojų, vėliau pradėjusių šias idėjas skleisti Lietuvoje (Kabailaitė, 2011) .
Valdorfo pedagogika – tai vientisa vaikų ugdymo sistema, taikoma ikimokyklinėse institucijose (nuo 3, kai kur – nuo 1,5 metų iki 7 metų) ir bendrojo lavinimo mokyklose nuo 1 iki 12 klasės. Jos metodai remiasi austrų pedagogo ir filosofo Rudolfo Steinerio (1861 – 1925) sukurta antroposofine antropologija, giliu vaikystės amžiaus tarpsnių suvokimu (kiekvienam amžiaus tarpsniui taikomi saviti pedagoginiai principai) bei nuodugniu kiekvieno pedagogo vaikų stebėjimu, empiriniais tyrimais, jų analize ir asmenine patirtimi (Vaikas šeimoje ir darželyje: konferencijos medžiaga, 1993).
Valdorfo pedagogikos institucijoms būdingas ypatingas socialinis klimatas: išskirtinis dėmesys tėvų ir pedagogų bei pedagogų tarpusavio bendradarbiavimui, vaikų tarpusavio santykiams (Kabailaitė, 2011).
Valdorfo pedagogika siekia:
Puoselėti kiekvieno vaiko sveiką raidą;
Suteikti jam galimybę realizuoti savo potencialius sugebėjimus;
Padėti vaikui išplėtoti įgūdžius, reikalingus visuomenės plėtrai.
Vienas iš ugdymo programos uždavinių yra sudaryti vaikui sąlygas susidurti su jo brandą
atitinkančiais sunkumais, (“mesti jam tinkamą iššūkį”), tuo stimuliuojant jo vidinių galių skleidimąsi. Kitas uždavinys yra palaikyti, stiprinti, įtvirtinti besiformuojančius vaiko gebėjimus, sudaryti sąlygas saugiai vystytis jo vidiniam gyvenimui. Dviejų pastarųjų uždavinių pusiausvyra leidžia išplėsti vaiko “artimiausio vystymosi zoną”, kaip ją įvardijo rusų psichologas Levas Vygotskis. Remiantis tuo, ką vaikas sugeba, jam suteikiama parama, įgalinanti jį pasiekti savo potencijų sritį (Žilienė, 1997).
Valdorfo pedagogikoje pagrindiniai akcentai tenka trims aspektams:
Sveikam vaiko asmenybės vystymuisi, amžiaus tarpsnių dėsningumams, kitaip tariant, sveiko individo raidos archetipui;
Vaiko individualumui, vaiko stebėjimui, pedagoginiams – psichologiniams tyrimams ir jų analizei. Stengdamasis įžvelgti vaiko individualybę, pedagogas pats turi nuolat tobulėti ir mokytis;
Harmoningo socialinio klimato tarp suaugusiųjų ir tarp vaikų sukūrimui. Prie to prisideda saviti Valdorfo pedagogikos institucijų administravimo bei valdymo būdai, sudarantys tinkamas sąlygas pedagoginiam procesui. (Kabailaitė, 2011).
Valdorfo pedagogika ikimokyklinėse įstaigose pabrėžia šias ugdymo nuostatas:
Taisyklinga laikysenas ir judėjimo įgūdžiai. Valdorfo vaikų darželyje daug judrios veiklos: vaikai reguliariai vaikščioja, dirba sode, žaidžia ratelius ir rankų žaidimus, siuva, siuvinėja.
Pojūčių lavinimas. Valdorfo vaikų darželyje vaikai pirmiausiai mokosi pojūčiais patirti realų pasaulį, suvokti paprastus reiškinių ryšius. Taip jie palaipsniui atranda nesudėtingus gamtos dėsnius. Šį procesą turi lydėti entuziazmas ir didelis mažojo atradėjo džiaugsmas. Tai itin svarbu, kol vaikas pradės eiti sudėtingesniais pažinimo keliais. Todėl vaikų darželyje kompiuteris ir televizorius nereikalingi, žiniasklaidos įgūdžiai lavinami vėliau.
Kalbos įgūdžiai. Valdorfo darželyje daug rankų žaidimų, dainų, istorijų, eilėraščių, posakių. Vaikai žaisdami mokosi gražios kalbos, kuri pamažu tampa jų savastimi. Auklėtoja turi kalbėti švelniai, aiškiai, suprantamai. Ji – pavyzdys vaikams. Netoleruotina vadinama vaikiška kalba ir abstraktūs aiškinimai.
Vaizduotė ir kūrybingumas. Valdorfo darželyje išradingai lavinama vaikų vaizduotė. Čia ypač gausu netradicinių, nestandartinių žaislų, žadinančių vaikų kūrybines galias. Vaikai žaisdami kūrybiškai pasinaudoja įdomiais pasakojimais. Tokiems laisviems kūrybiniams žaidimams skiriama daug laiko, kad vaikai galėtų įsigilinti, susikaupti, jausti kūrybos džiaugsmą.
Motyvacija ir susikaupimas. Valdorfo pedagogai bando sieti tiek patogenezės, tiek saliutogenezės koncepcijas. Viena vertus, stengiamasi sumažinti vaikui žalingų reiškinių poveikį (televizija), antra vertus, daugiau dėmesio skiriama sveikatą puoselėjantiems veiksniams (rodomas teigiamas pavyzdys, skatinamas noras pamėgdžioti ir veikti). Vaikai skatinami susikoncentruoti per pasikartojantį dienos bei metų ritmą, metines šventes. Taip vaikai įsitraukia į įdomią, motyvuotą veiklą.
Socialinis bendravimas. Valdorfo vaikų darželiai – palanki socialinė terpė, kurioje vaikai išgyvena dienos bei savaitės ritmą, susipažįsta su taisyklėmis, aiškiai suformuluotomis kiekvienam vaikui ir visi grupei užduotimis (pavyzdžiui, tvarkyti žaislus ir padengti stalą). Jie mokosi iš suaugusiųjų veiklos, ją pamėgdžiodami bando praktiškai suderinti saviraišką su grupės interesais ir atsakyti už savo veiklos rezultatus.
Etinės – moralinės nuostatos. Valdorfo pedagoginė koncepcija sąmoningai pabrėžia moralinį – etinį ugdymą. Vaikams reikia sukurti gėrio, grožio ir teisingumo sistemą, jie turi mokytis gerbti kitus žmones, kultūras ir visą kas sukurta bei išmokti asmeniškai tuo rūpintis (Badewien, 2003).
IŠVADOS
Mokslinės literatūros ir dokumentų analizė leidžia teigti, kad Valdorfo pedagogika – tai naujas požiūris į vaiką. Kaip ir kiekvienas mokymas turi savų teigiamų ir neigiamų pusių. Pamėgdžiojimas yra pripažintas svarbiausia Valdorfo pedagogikoje ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymosi priemone – taigi, suaugusieji vaikų darželiuose ugdo per pamėgdžiojimą, ir didžioji dalis to, ko vaikai išmoksta šiame amžiaus tarpsnyje, yra perteikiama suaugusiojo veiklos pavyzdžiu. Valdorfo pedagogikoje pagrindiniai akcentai tenka trims aspektams:
sveikam vaiko asmenybės vystymuisi, amžiaus tarpsnių dėsningumams;
vaiko individualumui, vaiko stebėjimui, pedagoginiams – psichologiniams tyrimams ir jų analizei;
harmoningo socialinio klimato tarp suaugusiųjų ir tarp vaikų sukūrimui.
LITERATŪRA
Badewien J. 2003. Pagrindiniai Valdorfo pedagogikos bruožai. [interaktyvus] [ žiūrėta 2015 – 05 – 15] Prieiga per Internetą: http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-64.htm.
Brochmann I. 1999. Ar skriaudžiame savo vaikus? Vilnius: Presvika.
Fullan M. 1998. Pokyčių jėgos. Vilnius: Kronta.
Howard S. 2006. What is Waldorf Early Childhood Education? [interaktyvus] [ žiūrėta 2015 – 05 – 11] Prieiga per Internetą: http://www.iaswece.org/waldorf_education/what_is.aspx.
Kabailaitė R. 2009. Montessori ir Valdorfo ugdymo metodai. [interaktyvus] [ žiūrėta 2015 – 05 – 08] Prieiga per Internetą: http://v-pasaka.ikimokyklinis.lt/?text_id=6177.
Klaipėdos universiteto studentų savarankiškų rašto ir meno darbų bendrųjų reikalavimų aprašas (senato nutarimas 2010 balandžio mėn. 9d. Nr 11-56).
Lietuvos vaikų darželis: praeitis ir dabartis. 1999. Konferencijų medžiaga. Vilnius: Presvika.
Monkevičius A. Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro įsakymas dėl Valdorfo pedagogikos Lietuvoje koncepcijos. 2004. [interaktyvus] [ žiūrėta 2015 – 05 – 13] Prieiga per Internetą: <http://www.smm.lt/uploads/documents/Svietimas_ikimokyklinis/Valdorfo%20koncepcija.pdf.
Šteineris R. 2000. Žmogiškosios esybės vystymasis. Vilnius: Presvika.
Šteineris R. 1998. Vaiko ugdymas dvasios mokslo požiūriu. Vilnius: Presvika.
Vaikas šeimoje ir darželyje: konferencijos medžiaga. 1993. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
Žilienė D. 1997. Žmogaus slėpiniai ir pedagogika. Vilnius: Vilniaus leidybos centras.