Ugdymo tikrovės ir jos pažinimo problemos šeimoje

410 0

1. Ugdymas ir jo tikslai

Ugdymas apima vaiko auginimą,prusinimą,švietimą,mokymą,lavinimą,auklėjimą ir daugelį kitų junkcijų.Žodžio „ugdymas“ pagrindinė reikšmė-kelti į ūgį,t.y. auginti,kad didėtų,plėtotųsi,vystytųsi,bręstų.

Ugdymas gyvavo jau tada, kai žmogus dar nesuvokė, kas tai yra ir ką jis reiškia.Ankstesniais laikais ugdymas pirmiausia buvo suprantamas kaip būdas išgyventi.Šiandien rūpi ne tik žmogaus likimo tikslas, bet ir tai, kad žmogus galėtų savo gyvenimą pragyventi gerai ir prasmingai.Žinome, kad žmogus iš prigimties yra saviraiški, besiugdanti būtybė(K.Miškinis 2003,179p).

Pagrindiniai šeimoje vykdomi ugdymo uždaviniai :

Fizinis lavinimas pradedamas užtikrinant higieninį vaikų vystymąsi, grūdinant ir mankštinant or

rganizmą.Tuo siekiama, kad vaikas augtų sveikas ir stiprus, vikrus ir gracingas.

Protinis lavinimas pradedamas kūdikystėje turtinant pasąmonę įspūdžiais, vaizdais ir žodžiais,plėtojant sąvokas, mąstymą ir kalbą.

Dvasinis auklėjimas šeimoje neatsiejamas nuo protinio ir religinio lavinimo.Turtinant sąmonę žinomis, siekiama formuoti pasaulėžiūrą, t.y. gebėjimą vertinti visatos, gamtos, tautos ir visuomenės, asmenybės gyvenimo reiškinius remiantis mokslo ir tikėjimo, sąveikos duomenimis.

Dorovinis auklėjimas neatsiejamas nuo pasaulėžiūros.Humanizmo principų įgyvendinimas šeimos santykiuose ugdo vaikų meilę tėvams, broliukams ir sesutėms, draugiškumą, pagarbą vyresniesiems, jautrumą, parengtį padėti, tausoti kitų sveikatą, jėgas.

Darbinis auklėjimas- do
orovinio auklėjimo sudėtinė dalis, nes juo siekiama suformuoti nesavanaudišką požiūrį į darbą ir jo rezultatus.Darbas bendram labui –toks ir turi būti šio auklėjimo šeimoje devizas.

Estetinis auklėjimas šeimoje turi didžiulę reikšmę vykdant visus asmenybės ugdymo uždavinius: fizinį ir protinį lavinimą,dorovinį ir darbinį au
uklėjimą ,nes siekiant bet kurios veiklos išraiškos tobulumo kuriamas grožis darbe, elgesyje, mene.(1997 L. Jovaiša).

1.1 Vaikų ugdymą neigiamai veikiančios tėvų nuostatatos.

1. Nihilizmas(lot.nihil- niekas) – pažiūra, atmetanti įprastas bendravimo normas, visko neigimas.Nihilistai nepasitiki kaimynais, bendradarbiais, valdžios atstovais, apskritai visais žmonėmis, su kuriais susiduria.Tokioje šeimije augdamas, vaikas išsiugdo įtarumą,nepasitikėjimą visais ir visur, nemoka palaikyti gerų tarpusavio santykių su kitais žmonėmis, yra linkęs konfliktuoti.

2. Hedonizmas(gr.hedone-pomėgis,malonumas).Hedonistai gyvena tik savo malonumams: jie yra lengvabudiški, mėgsta paūžti, nerūpestingai atidelioja spręstinus šeimos klausimus, ne itin domisi savo vaikų auklėjimu ir jų ateitimi.Tokiose šeimose vaikai dažniausiai būna silpnavaliai, linkę ne dirbti, bet daug pramogauti, į mokymąsi žiūri kaip į kančią, būtiną prievolę, trukdančią jiems linksmintis,ieškoti malonumų.

3. Avantiūrizmas(gr.avanture-rizikinga veikla).Kai kurie tėvai mėgsta daryti „nešvarų biznį“, stengiasi bet kokiomis priemonėmis ( dažniausiai neteisėtomis) praturtėti, tvarkyti turtinius reikalus ir pa

an. Tokių šeimų vaikai taip pat yra linkę i avantiūrizmą,anksti pradeda domėtis materialiais dalykais, o ne mokymusi, vertina pergales, pasiektas įdedant kuo mažiau darbo ir laiko, labai ir greitai praturtėti nedirbdami.

4. Daiktybiškumas.Pastaruoju metu pagausėjo žmonių ,kure visą savo energiją sumanumą panaudoja vaikydamiesi turto.Namai, prabangios mašinos, brangūs daiktai tampa tokių žmonių gyvenimo tikslu.Vaikai auga gražiai aprengti, skaniai pavalgę, jims trūksta dvasinės tėvų šilumos, auklėjimo.Baigtis aiški- ateina metas, kai tokie tėvai pastebi, jog gyvena prabangoje, tarp suaugusių, bet jiems svetimų žmonių- savo vaikų.

5. Jėgos ku
ultas.Kai šeimoje vertybėmis tampa tik jėga, stipresniojo teisumas, vaikai darosi priešgynūs ir pripažysta tik fizinę jėgą.Jie užauga agresyvūs, linkę skriausti kitus, ypač silpnesnius.

6. Konformiškumas ( lot.conformis- panašus,atitinkantis)- nesąmoningas pasidavimas grupės įtakai, kitų nuomonei, elgesys sekant kitus ir neturint savo nuomonės.Ši savybė randa terpę ir šeimose.Tėvai neatsižvelgia į vaiko psichines savybes, bet auklėja jį „kaip girdėjo, kaip patarė kiti“ (tėvams kito nuomonė turi didesnę reikšmę negu realybė).Didelis komformizmas paprastai rodo menką tėvų išprusimą, nepakankamą intelektą, silpną charakterį, nepakantumą viskam, kas neatitinka tariamų nuostatų.Tėvai komformistai nejaučia atskomybės, jų nuomone, dėl nesėkmių kaltos sąlygos, valdžia, gatvė, mokykla ir visi kiti, tik ne jie patys.

7. Rigidiškumas(lot.rigidus- sustsbarėjęs).Rigidiški tėvai paprastai nepripažysta kitų nuomonės, gyvena tik savo protu.Jiems svarbiausia apginti savo nuomonę, savąjį Aš ( „bus kaip pasakiau ir viskas!”).Tokie tėvai-dogmatikai, schemiškai suvokiantys įvairius pedagoginius faktus, nepakenčiantys savo asmens kritikos. Rigidiškumas dažnai būna nuolatinių vaidų dėl vaikų auklėjimo priežastis.(K.Miškinis 2003)

2. Vaiko ugdymas įvairiuose amžiaus tarpsniuose

2.1 Ikimokyklinuko ugdymas šeimoje

Kaip yra manoma, kad žmogaus vystymasis jau prasideda nuo kūdikystės.Kiek veliau pradeda formuotis kiti vaiko bruožai, charakteris.Ikimokykliniame amžiuje vaikas viską gauna iš artimų jam žmonių.Jis nueina sudėtingą raidos etapą, kai iš mažos bejėgės būtybės tampa mąstančia asmenybe.

Vaiko ugdymo vyksmui yra svarbus ir priešgimdyminis laikotarpis, trunkąs maždaug 280 dienų.Motina turi daug progų sąveikauti su įsčiose esančiu kūdikiu ir pe

erteikti patirtį, kuri gali daryti poveikį būsimam žmogaus gyvenimui.Tuo pat metu ugdomos teigiamos ir neigiamos žmogaus savybės.

Per pirmąsias dešimt savaičių nepaprastai sparčiai formuojasi visos kūno dalys, lavėja protiniai gabumai.Atmintis atsiranda jau per pastojimą (apvaisinimą), o nervų sistema yra vaisiaus dalis, kuri nėštumo laikotarpiu vystosi greičiausiai.Atsiranda lytėjimo pojūčiai,uoslė, skonis, klausa ir rega.Tyrimų duomenimis, jau vaisius naudojasi visomis juslėmis.

Motina vaisių veikia biologiškai ir psichologiškai.Biologiniai veiksniai, turintys poveikį nėštumui, yra tiesioginiai: tai motinos amžius, jos sveikata, maisto kokybė ir kiekybė ir kt.Visa tai sudaro vaikui fiziškai bręsti reikalingą aplinką.Psichologiniai veiksniai yra specifiniai:vaikas gyvena inde, priklausančiame kitam žmogui- motinai.Tarp jų privalo būti glaudus ryšys (K.Miškinis 2003).

Jau nuo pat pastojimo motina turi mylėti ir bendrauti su savo vaisiumi.Netgi yra manoma,kad vaisius jaučia motinos nuotaikas ir reaguoja į jas.Jis gyvena vieną gyvenimą kartu su motina.Todėl ir vaiko auklėjamasis gyvenimas prasideda gerokai prieš gimimą.Pasak K. Miškinio(2003), reikia,kad motina, vaikščiodama su kūdinkiu įsčiose, kuo daugiau skaitytų, dalyvautų intelektualiuose pokalbiuos, spręstų galvosūkius ir pan.

Vaisius turi bendrauti ne vien tik su motina, turi girdėti ir jausti savo tėtį.Abu sutuoktiniai turi laukti ir bendrauti su savo būsimu mažyliu.

2.2 Naujagimystė ir kūdikystė

Čia taip pat yra svarbūs kiekvienas iš pereinamų etapų.Pasak K. Miškinio (2003),naujagimystė prasideda tą akimirką, kai perrišama virkštelė ir vaikas nutraukia ryšį su
u motinos organizmu.Kiekvienas autorius įvairiai klasifikuoja amžiaus tarpsnius.Pagal A. Gučą (1981),naujagimystės laikotarpis priklauso nuo to kaip naujagimis prisitaiko prie pakitusios aplinkos.Paprastai šis laikotarpis trunka nuo vienos iki dešimties dienų.Po naujagimystės prasideda aukštesnis etapas- kūdikystė.Ji trunka iki metų.

Tėvai turėtų žinoti kaip turi vystytis jų kūdikis.Jie privalo stebėti, sekti, ar net rašyti vaiko dienoraštį.Su kiekvienu mėnesiu mažylis turi tobulėti, mokytis, stiprėti padedamas savo tėvų.

Pirmojo mėnesio pabaigoje mažylis pradeda fiksuoti daiktą, krūpteli nuo stipresnio garso, stengiasi išlaikyti galvytę.Antrą mėnesį jis jau išlaiko galvutę, ima žaislą, pradeda šypsotis, juoktis.Trečią mėnesį jis jau aktyvesnis, reaguoja į pažįstamą balsą, taria daugiau garsų, palaikomas už pažastėlių remiasi kojytėmis.Ketvirtą mėnesį jis jau domisi žaislais, mėgina derinti klausos, regėjimo įgūdžius su judesiais, palaikomas sėdi.Penktą mėnesį vaikutis pažįsta artimuosius, skiria nepažįstamus, vartosi, laikomas už pažastėlių jau tvirtai stovi.Pasak K.Miškinio (2003),penktą mėnesį pradeda ryškėti kūdikio norai, todėl tėvai turi būti labai atidūs, kad vaikučiui neatsiratų nepageidaujamų įpročių.Jei visi norai bus tenkinami, tai nuo ankstyvos vaikystės formuosis neigiami charakterio bruožai.

Šeštą mėnesį kūdikis pradeda kalbėti atskirais skiemenimis.Vartosi nuo pilvo ant nugaros ir atvirkščiai, šliaužia, atsisėda, valgo iš šaukštelio.Septintą mėnesį vaikas atsiliepia šaukiamas vardu, mėgdžioja, parodo daiktus rankute, gerai sėdi, šliaužia,prilaikomas jau bando eiti.

Aštuntą mėnesį vaikutis jau pakartoja įvairius skiemenis, gerai pažįsta saviškius, jiems šypsosi, p

. . .

Literatūra

1. A. Dumčienė Auklėjimo pagrindai,

2. Z. Bajoriūnas Šeimos edukologija, 1997.

3. A. Gučas Vaiko psichologija, 1981.

4. L. Jovaiša Edukologijos pradmenys, 1997.

5. K. Miškinis Šeima žmogaus gyvenime, 2003

Komentuokite!